John Stott
Protas ir jausmai (I)
Protas
Kartą maisto parduotuvėje šnekučiavosi dvi moteriškės. Viena kitos paklausė: "Ar kas nors nutiko? Atrodai tokia susirūpinusi". "Aš ir esu susirūpinusi, – atsakė draugė. – Negaliu nustoti galvojusi apie pasaulinę situaciją." "Na, – tarė pirmoji, – pažiūrėk į viską filosofiškiau ir liaukis mąsčiusi!"
Labai puiki idėja: nori tapti filosofiškesniu – mažiau mąstyk. Šios moteriškės atspindi šiuolaikinį priešiškumą intelektui, pagimdžiusį du bjaurius dvynius – lėkštumą ir beprasmybę.
Kaip priešpriešą šiai tendencijai turime prisiminti apaštalo Pauliaus nurodymą: "Broliai, liaukitės mąstę kaip vaikai. Verčiau blogybe būkite kūdikiai, bet mąstymu – subrendę" (1 Kor 14,20). Pažiūrėkite, jis pradeda tais pačiais žodžiais, kaip moteriškė parduotuvėje: "liaukitės mąstę", tačiau pratęsia – "kaip vaikai". Jėzus mums liepė tapti tokiems, kaip vaikai, tačiau taip sakydamas neturėjo omenyje, kad turime viskuo mėgdžioti vaikus. Panašiai Paulius mus ragina būti vaikais, iš tikrųjų – "naujagimiais", arba "kūdikiais" blogybe (kuo paprastesni būsime blogio atžvilgiu, tuo geriau), tačiau mąstymas, priduria jis, turi plėstis, tapti brandesnis. Už Pauliaus prašymo slypi ištisas biblinis apreiškimas.
Pirma, atsakingai naudodami protą šloviname Kūrėją. Nes Jis (be viso kito) yra protingas Dievas, kuris mus sukūrė panašiomis į save protingomis būtybėmis, gamtoje ir Šventajame Rašte racionaliai save apreiškė ir tikisi, kad naudosime protą Jo apreiškimams tyrinėti. Visi moksliniai tyrinėjimai grindžiami įsitikinimu, kad visata yra suprantama, netgi prasminga sistema, kad tyrėjo protas panašus į tyrinėjimo duomenis, o šis panašumas – tai racionalumas. Todėl "su akivaizdžiu nelogiškumu susidūręs mokslininkas nepriima to kaip galutinio įrodymo <...> Jis ieško kokio nors racionalaus faktų tarpusavio ryšio <...> Be aistringo tikėjimo, kad pasaulis yra iki galo racionalus, mokslas pradėtų svyruoti, sustingtų ir numirtų" (Lesslie Newbigin, "Foolishness to the Greeks"). Tad neatsitiktinai mokslo revoliucijos pionieriai buvo krikščionys. Jie tikėjo, kad protingas Dievas savo protingumą įspaudė ir į pasaulį, ir į juos. Tokiu būdu visi mokslininkai, suvokia tai, ar ne, "mąsto po Dievo Jo mintimis", kaip pasakė septyniolikto amžiaus vokiečių astronomas Johannesas Kepleris.
Sąžiningi Biblijos nagrinėtojai taip pat "mąsto po Dievo Jo mintimis", nes Šventajame Rašte Dievas save dar aiškiau ir visapusiškiau apreiškė. Jis "kalbėjo" mintis perteikdamas žodžiais, atskleidė meilę tokiems nusidėjėliams kaip mes ir planą išgelbėti mus per Jėzų Kristų.
Taigi, jei Dievas mus sukūrė protingomis būtybėmis, argi mes paneigsime šį esminį žmogaus bruožą? Jis stengėsi apreikšti save, o mes nepaisysime Jo apreiškimo? Ne, tinkamai protą naudosime ne atsisakydami atsakomybės – nuėję miegoti arba paskelbę žmogiško proto savarankiškumą (kaip elgėsi Švietimo amžiaus lyderiai) ir kritikuodami dieviško apreiškimo įrodymus, bet atvirkščiai – nuolankiai juos analizuodami, aiškindami, siedami ir taikydami. Tik taip pašlovinsime savo Kūrėją.
Antra, atsakingai naudodami protus praturtiname krikščionišką gyvenimą. Galvoju ne apie švietimą, kultūrą ir meną, kurie žmogaus gyvenimą daro kokybiškesnį, bet apie mokinystę – jei užgniaušime protą, nepajėgsime būti Kristaus mokiniais. Martynas Lloyd-Jonesas rašė: "Žvelgdamas į savo trisdešimt keturis pastoriavimo metus galiu nedvejodamas pareikšti, kad dažniausiai dvasiniame kelyje į bėdą patekdavo tie, kuriems trūkdavo supratimo. Šie dalykai neatskiriami. Jei neturėsi teisingo supratimo, nesiseks realiame gyvenime" ("The Christian Warfare").
Pažiūrėkime, kaip protas siejasi su tikėjimu. Stebėtina, kiek daug žmonių mano, kad tikėjimas nesuderinamas su protu. Tačiau Šventajame Rašte jie niekur nėra supriešinti. Tikėjimas priešinamas regėjimui (2 Kor 5,7), bet ne protui. Tikėjimas pagal Šventąjį Raštą – ne patiklumas, ne prietarai, ne "nelogiškas tikėjimas neįtikėtinais dalykais" (H. L. Mencken), bet ramus, mąslus pasitikėjimas Dievu: "Tu suteiksi tobulą ramybę tam, kurio protas nepajudinamas, nes jis pasitiki Tavimi. Pasitikėkite Viešpačiu visados, nes Viešpats Jahvė yra amžina uola" (Iz 26, 3–4).
Šiose eilutėse frazės "pasitikėti Dievu" ir "nepajudinamai mąstyti apie Jį" yra sinonimai: pasitikėti Juo protinga, nes Jis yra nepajudinama uola, o tikėjimo atlygis yra ramybė. Mūsų tikėjimas augs tik mąstant apie Dievo nekintamumą. O kuo geriau suprasime, koks Jis tvirtas, tuo tvirtesnis bus mūsų pačių tikėjimas.
Arba, tarkime, poreikis būti vedamiems Dievo. Daugybė žmonių mano, kad tai – žmogaus proto alternatyva, netgi patogus būdas nesivarginti mąstyti. Jie tikisi, kad apeidamas protus Dievas širdyje tarsi ekrane parodys atsakymus į klausimus ir problemų sprendimus. Žinoma, Dievas pajėgus taip daryti, tikriausiai kartais ir padaro, tačiau Šventasis Raštas suteikia rimtą pagrindą tvirtinti, jog paprastai Dievas veikia ne iracionaliai, o racionaliai, kai naudojame Jo sukurtą gebėjimą mąstyti.
32 psalmė tai akivaizdžiai iliustruoja. Aštuntoje eilutėje Dievas žada mus nuostabiai vesti sakydamas: "Pamokysiu tave ir parodysiu kelią, kuriuo turi eiti, patarsiu ir mano akys lydės tave (kitas vertimas – "patarsiu mano akims lydint tave")". Bet kaip Dievas įvykdys savo pažadą? Devintoje eilutėje tęsiama: "Nebūk kaip arklys ar mulas, kurie neturi supratimo. Kamanomis ir žąslais juos reikia pažaboti, kad jie ateitų pas tave". Susiejus šį pažadą ir draudimą, Dievas sako: "Pažadu, kad vesiu tave ir parodysiu, kuriuo keliu eiti. Bet nesitikėk, kad vesiu taip, kaip tu vedi arklį ar mulą (jėga, o ne protu), paprasčiausiai todėl, kad tu – nei arklys, nei mulas. Jie neturi "supratimo", o tu turi. Iš tikrųjų Aš pats tau padovanojau supratimą. Naudok jį! Tada vesiu tave naudodamas tavo protą".
Trečia, atsakingai naudodami protus stipriau liudijame Evangeliją. Kaip dažnai šiais laikais skelbiant Evangeliją apeliuojama į jausmus ir valią deramai nepripažįstant proto, tačiau skelbdami Evangeliją niekada neturime prašyti žmonių nustoti mąsčius. Tiesa, Evangelija reikalauja nusižeminti protu, tačiau taip pat reikalauja atverti jį Dievo tiesai.
Kad toks yra Dievo kelias, aiškiai rodo apaštalų veiksmai. Korinte Paulius atsižadėjo pasaulio išminties ir graikų iškalbos (1 Kor 2,1–5), tačiau jis neišmetė iš savo pamokslų doktrinos ir nevengė diskusijų. Lukas aprašo, kaip Paulius Korinte "samprotaudavo" drauge su kitais žmonėmis stengdamasis juos "įtikinti" (Apd 18,4), o Efeze dvejus metus kasdien pamokslaudavo ir diskutuodavo pasaulietinėje paskaitų salėje (Apd 19,9–10). Savaime suprantama, jis pasitikėjo Šventąja Dvasia, tačiau, būdama tiesos Dvasia, Šventoji Dvasia kreipia žmones į tikėjimą Kristumi pasitelkdama įrodymus, o ne nepaisydama jų. Skelbdami Evangeliją turime apologizuoti, tai yra ne tik skelbti, bet ir ginti Evangeliją. Kad ir kaip ją skelbtume, turime pajėgti pareikšti taip, kaip Paulius pareiškė Festui: "Skelbiu tiesos ir sveiko proto žodžius" (Apd 26,35). Be to, kaip ir praeityje, taip ir mūsų kartoje Dievas tikrai šaukia vyrus ir moteris Jo duotą intelektą paskirti "Evangelijos gynimui ir įtvirtinimui" (Fil 1,7).
Tad atgailaukime, kad garbiname lėkštumą, priešinamės protui ir tingime mąstyti, jei esame tuo prasikaltę. Visa tai neigiamai veikia gyvenimą, jį suvaržo ir pridaro žalos. Tai skaudina Dievą, mus nuskurdina ir sumenkina mūsų liudijimą. Tuo tarpu atsakingai naudodami protus pašlovinsime Dievą, praturtinsime save pačius ir mūsų liudijimas pasauliui taps galingesnis.
Vis dėlto, jei nebūsime budrūs, per daug pabrėžiant protą gali išsivystyti du "izmai" – elitarizmas ir intelektualizmas. Elitarizmas šiame kontekste reikštų, kad krikščioniškas mąstymas būdingas tik mažumai universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių. Susidarytų įspūdis, kad protą naudoti sugeba tik tam tikras, išskirtinis inteligentų būrelis. Privalome griežtai paneigti tokį požiūrį. Žinoma, krikščionys buvo švietimo pionieriais ir nori, kad kiekvienas žmogus kuo labiau išsilavintų ir ištobulėtų, tačiau vystant krikščionišką mąstymą formalus švietimas nėra nepakeičiamas. Visi žmonės yra sukurti protingi, pagal Dievo atvaizdą ir pajėgia išmokti mąstyti. Prieš kelerius metus kalbėdamas grupelei dvasininkų Liverpulyje kažką pasakiau apie tai, kad turime naudoti Dievo mums duotus protus. Vos baigus man kalbėti, kažkas atsistojo ir paprieštaravo teigdamas, kad krikščionybę apriboju ją skirdamas tik intelektualams ir neprileisdamas darbininkų klasės, su kuria tas dvasininkas dirbo. Atsakyti man neteko. Išraudę iš pykčio iš karto pašoko keli dirbantieji su benamiais ir vargšais miestuose. "Jūs įžeidinėjate darbininkų klasę, – pareiškė jie dvasininkui. – Galbūt jie nėra baigę tiek mokslų, kaip jūs, bet jie nėra mažiau protingi ar nesugebantys mąstyti". Tad mūsų užduotis – ne formuoti intelektualų elitą, o raginti Dievo žmones mąstyti.
Antroji grėsmė – intelektualizmas, per daug racionalios ir nepakankamai intuityvios krikščionybės formavimas. Smegenys be širdies. Tačiau skatinant žmones naudoti protus nebūtina skatinti malšinti jausmus. Londono Šiuolaikinės krikščionybės centro studentams dažnai sakau, kad čia ne "buožgalvių veisykla". Buožgalvis yra mažas padarėlis, kuris be didelės galvos neturi beveik nieko kito. Neabejotinai, esame sutikę krikščionių buožgalvių. Jų galvos išpūstos teisingos teologijos, tačiau daugiau juose nieko nėra. O mes norime padėti žmonėms išlavinti ne tik krikščionišką protą, bet ir krikščionišką širdį, krikščionišką dvasią, krikščionišką sąmonę ir krikščionišką valią, tai yra padėti tapti visapusiškais krikščionimis, visa savo esybe paklūstančiais Kristaus viešpatystei.
Tai puikiai iliustruoja Chaimo Potoko knyga "The Chosen" ir pagal ją sukurtas filmas. Knygoje pasakojama apie du jaunuolius žydus, augusius Brukline per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Danio Sanderso tėvas buvo griežtas chasidų rabinas, o Ruvano Malterio tėvas buvo liberalus žydų rašytojas. Šios dvi tradicijos kertasi draugų tarpusavio santykiuose. Beveik per visą knygą rabinas Sandersas nesiliauja stebinęs skaitytojo, nes su Daniu niekada nesišneka, nebent mokytų jį ko nors iš Talmudo, nors šiaip yra labai žmoniškas. Tarp jų tvyro "keista tyla". Ir tik knygos pabaigoje išaiškinama paslaptis. Rabinas Sandersas sako, jog Dievas jį palaimino labai talentingu sūnumi, "berniuku, protu lyg brangakmenis". Kai Daniui buvo vos ketveri, tėvas pamatė jį skaitantį knygą ir išsigando, nes tas ją "ryte rijo". Knygoje buvo aprašomos vargšo žydo kančios, tačiau Daniui ji patiko! "Mano keturmetis Danis neturėjo sielos – tik protą. Jis buvo protas kūne be sielos". Tad rabinas šaukėsi Dievo: "Ką tu man padarei? Kam toks protas mano sūnui? Mano sūnui reikia širdies, sielos jam reikia, užuojautos<...> teisumo, gailestingumo, stiprybės kentėti ir iškęsti skausmą. Šito reikia mano sūnui, o ne proto be sielos!" Todėl rabinas Sandersas laikėsi senos chasidų tradicijos ir užaugino sūnų tyloje, nes tuomet "tarp mūsų tvyrančioje tyloje jis išgirdo pasaulio verksmą". Paskutinėje tėvo ir sūnaus susitaikymo scenoje rabinas sako, kad "per tylos išmintį ir skausmą" Danis turėjęs suprasti, "kad protas be širdies yra niekas".
Bus daugiau
Versta iš: "The Contemporary Christian" (IVP,1992)
Vertimas: Leidykla "Tikėjimo žodis" (laikraštis "Ganytojas", 2007, nr. 15)
