info@lksb.lt +370 600 80578

Pradžioje Dievas…

Biblija prasideda dviem esminiais žodžiais:
"Pradžioje Dievas…" (Pr 1,1)

Dievo egzistencija niekaip neargumentuojama – ji traktuojama kaip savaime suprantama. Dievas tiesiog yra.

Amžinas

Dievas buvo visą laiką. Jis egzistavo prieš atsirandant augalams, gyvūnams ir žmonėms, prieš Žemės bei visatos sukūrimą. Jis neturėjo pradžios ir neturės pabaigos. Dievas visada buvo ir visada bus. Biblija sako, kad Dievo būtis driekiasi nuo amžinos praeities į amžiną ateitį. Dievas yra amžinas.

"Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius" (Ps 90,2).

Mums taip sunku suvokti amžinojo Dievo koncepciją, jog dažnai savo prote užkoduojame ją žodžiu neįmanoma. Tačiau yra priemonių, kurios padėtų mums suprasti. Pavyzdžiui, amžinybę galime palyginti su kosmosu. Daugelis iš mūsų nesunkiai įsivaizduojame, kaip atrodo Saulės sistema – aplink Saulę skrieja planetos. Mes žinome, kad ji milžiniška, tačiau erdvės tyrimai leido įveikti ir didžiausius atstumus. Ženkite dar žingsnį ir pamėginkite išmatuoti visatą. Jeigu įsėstume į erdvėlaivį ir keliautume šviesos greičiu, apskrietume Žemę septynis kartus per sekundę! Kaip jums patiktų tokia kelionė? Gal būtų baugoka? Tuo pačiu greičiu išlėkę į kosmosą, per dvi minutes pasiektume Mėnulį, per keturias – Marsą, per penkias valandas – Plutoną. Ten pasibaigtų Saulės sistema.

Šviesos greičiu jūs apskriesite Žemę septynis kartus per sekundę…
…pasieksite Mėnulį per dvi sekundes…
Marsą – per keturias minutes
…ir Plutoną per penkias valandas.
Šviesos greičiu artimiausią žvaigždę jūs pasieksite per 4,3 metų, t.y. kiekvieną tų metų sekundę nukeliausite 300 000 kilometrų – iš viso 40 682 300 000 000 kilometrų atstumą.
Žvaigždynai, kuriuos regite nakties danguje, yra gigantiškos žvaigždžių grupės, vadinamos Paukščių Tako galaktika, dalis. Kad perskristumėte ją nuo vieno galo iki kito šviesos greičiu, prisireiktų 100 000 metų. Suskaičiuota, jog visatoje yra 100 bilijonų galaktikų, ir daugelį iš jų sudaro bilijonai žvaigždžių. Galaktikos susibūrusios į grupes ir spiečius.
Ar norite, kad jūsų vardu būtų pavadinta žvaigždė?
Turint omeny, kiek dabar Žemėje gyventojų, jūsų vardu galėtų būti pavadinta 16 galaktikų – bilijonai žvaigždžių!
Šviesos greičiu kitą artimiausią galaktiką jūs pasiektumėte per 2 000 000 metų…
…o artimiausią galaktikų grupelę – per 20 000 000 metų.
Iš čia jūsų kelionė per visatą tik prasidėtų.

Taip, amžiną Dievą suvokti iš tiesų nelengva – kaip ir beribę mūsų visatą. Ir viena, ir kita įsivaizduoti sunku, tačiau abu realūs. Biblija šiuo klausimu kalba aiškiai. Amžina Dievo egzistencija yra tokia neatskiriama jo prigimties dalis, jog Biblija apie ją kalba kaip apie Dievo vardą…
"…vardu šaukėsi VIEŠPATIES, Dievo Amžinojo" (Pr 21,33).

Daug vardų

Dievas turi daug vardų arba pavadinimų, ir kiekvienas iš jų ką nors pasako apie jo charakterį. Panagrinėsime tris:

1) Aš Esu

"Dievas tarė…: "AŠ ESU, KURIS ESU… Tu taip kalbėsi… Aš Esu atsiuntė mane pas jus" (Iš 3,14).

Bene tiksliausias šio teiginio paaiškinimas būtų toks: š Esu tas, kuris yra arba Aš Esu nepriklausomai egzistuojantis. Dievo egzistenciją palaiko jo paties jėga.

Mums reikia maisto, vandens, oro, miego, šviesos ir begalės kitų mūsų gyvybę palaikančių dalykų. Dievui nereikia nieko, visiškai nieko! Jo egzistencija nuo nieko nepriklauso, jis – tiesiog Aš Esu.

2) Viešpats

Pavadinimas Aš Esu Biblijoje vartojamas nedažnai, nes jo reikšmę implikuoja žodis VIEŠPATS.

"Tokio, kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra! Didingas tu, didinga tavo vardo galybė" (Jer 10,6).

Vardas VIEŠPATS ne tik akcentuoja Dievo amžiną nuo nieko nepriklausomą buvimą, bet ir sutelkia mūsų dėmesį į jo padėtį – jis yra aukščiau visų kitų. Jis viešpačių VIEŠPATS.

3) Aukščiausiasis

Šis vardas susijęs su vardu VIEŠPATS, nes akcentuoja Dievo kaip aukščiausio valdovo vaidmenį.

"Težino, kad tu vienas, kurio vardas VIEŠPATS, esi Aukščiausias visoje žemėje" (Ps 83,19).

Kaip senovės imperijos turėjo absoliučius monarchus ar valdovus, taip Dievas yra visatos Karalius, Aukščiausiasis Dievas.

Net pats žodis Dievas akcentuoja aukščiausio valdovo poziciją. Šis žodis reiškia "stiprus, galingas valdovas", "aukščiausia dievybė".

Dievo kaip karaliaus idėja gali sukurti auksiniame soste, kažkur padebesiuos, sėdinčio senuko vaizdinį. Šventasis Raštas niekur nelygina Dievo su senuku, bet kalba apie Dievo sostą – ne apgaubtą debesų, – o esantį šventykloje, danguje.

"VIEŠPATIES šventumo būstas – jo šventykla. VIEŠPATIES sostas stovi danguje. Jo akys viską apžvelgia, jo įdėmus žvilgsnis tiria žmones" (Ps 11,4).

Dievas valdo iš Dangaus. Mes mažai žinome apie tą vietą, vadinamą dangumi, bet ir tai, ką žinome, yra neįtikėtina. Tolimesniuose skyriuose aptarsime tai detaliau, o kol kas užtenka žinoti, jog Dievas yra aukščiausias Valdovas.

Vienintelis Dievas

Žodis Aukščiausiasis kalba apie unikalią Dievo vietą visatoje. Nėra nieko panašaus į jį. Jis yra vienas, aukščiausias visa ko VIEŠPATS.

"Aš esu VIEŠPATS, ir nėra kito; be manęs nėra dievo!" (Iz 45,5).
"Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus po manęs" (Iz 43,10).

Nėra dievų hierarchijos, kurioje vienas didysis Dievas valdytų būrį mažesnių. Anapus neegzistuoja jokie kiti dievai – nei nuo nieko nepriklausomi, nei sukurti.

"Taip kalba VIEŠPATS: "Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra" (Iz 44,6).

Biblija akcentuoja – Dievas yra vienas.

Dvasia

Prieš baigdami nagrinėti šią temą, turime suprasti dar vieną dalyką. Biblija sako, jog Dievas yra nematomas, nes jis – dvasia.

"Dievas yra dvasia…" (Jn 4,24).

Dvasia nematoma, nes ji neturi kūno kaip mes. Bet vien dėl to, kad ko nors nematote, tas asmuo nepasidaro mažiau realus.

Pagalvokite apie savo draugo laidotuves. Jei karstas atidarytas, jūs galite pažvelgti į kūną. Kūnas čia, bet kur jūsų draugas? Jis išėjo; nebėra jūsų draugo dvasios. Žiūrėdami į žmogų, matome tik jo "namą", kūną, tačiau nematome tikrojo žmogaus, dvasios.

Biblija įvairiai atskleidžia, jog žmogaus dvasia tam tikrame laiko taške atsiranda ir gyvena amžinai. Dievas kitoks; jis neturėjo pradžios ir neturės pabaigos. Jis vienintelė amžina dvasia, gyvenanti nuo amžinos praeities iki amžinos ateities.

Dievas:
Jis yra dvasia.
Jis yra amžinas.
Jis yra Aš Esu – nuo nieko nepriklausomas.
Jis yra Aukščiausiasis Dievas, aukšiausias visa ko Valdovas.
Jis yra vienintelis Dievas.
Ir taip buvo pradžioje…

Angelai, dvasios ir žvaigždės

Apie pirmąjį Dievo kuriamąjį veiksmą rašoma įvairiose Biblijos vietose. Surinkus šią informaciją, galima atsakyti į vieną kitą klausimą, bet tuo viskas ir pasibaigia. Biblija parašyta ne tam, kad tenkintų begalinį žmogaus smalsumą. Ji suteikia pagrindinę informaciją apie kai kuriuos įvykius, tačiau detales nutyli. Būtent taip yra ir su dvasinėmis būtybėmis.

Vardai

Biblija vadina dvasias įvairiais vardais – vieni iš jų vienaskaitiniai, kiti daugiskaitiniai. Mes dažnai vadiname jas angelais, tačiau Biblijoje yra ir kitų žodžių – "kerubai", "serafai", "angelai", "arkangelai", "ryto žvaigždės" ir t.t. Visos kartu jos apibūdinamos kaip galybės, dvasios arba žvaigždės. (Nepainiokite su žvaigždėmis nakties danguje. Apie ką kalbama, atskleis kontekstas.)

"Ir dangaus galybės tave garbina" (Neh 9,6).

Galbūt dauguma angelų turi savo vardus, tačiau paminėti tik keli – pavyzdžiui, Gabrielius ir Mykolas.

Neregimos, nesuskaičiuojamos

Kaip ir Dievas, dvasios yra nematomos, neturinčios kūno ir kraujo. Nors mes jų nematome, jos turbūt yra visur. Biblija sako, jog yra…

"…nesuskaitomi tūkstančiai angelų…" (Hbr 12,22).

Šis pasakymas apibūdina tik tą gausybę dvasių, kurios supa Dievo sostą.

"Aš regėjau ir girdėjau balsus daugybės angelų aplinkui sostą, būtybes ir vyresniuosius; jų skaičius buvo miriadų miriadai ir tūkstančių tūkstančiai" (Apr 5,11).

Tarnai

Angeliškos būtybės sukurtos, kad tarnautų Dievui ir vykdytų jo valią. Jos vadinamos tarnais.

"Šlovinkite VIEŠPATĮ, visi jo angelai, jo žodį vykdantys galiūnai, paklusnūs jo tartam žodžiui. Šlovinkite VIEŠPATĮ, visos jo galybės, jo tarnai, vykdantys jo valią" (Ps 103,20–21).
"Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti…" (Hbr 1,14).

Žodis angelas kilo iš graikiško žodžio, reiškiančio "pasiuntinys" arba "tarnas". Kadangi angelus sukūrė Dievas, jie priklauso jam ir turi daryti tai, ką Dievas jiems liepia.

Kūrėjas–savininkas

Mūsų industrializuotame pasaulyje, kuriame varomoji ekonomikos jėga yra pinigai, sąvoka kūrėjo, kuris kartu yra ir savininkas, prarado savo jėgą. Prisimenu, kaip vaikščiojau vienos Papua Naujosios Gvinėjos genties kaimelyje. Vos tik paklausdavau apie bet kokį daiktą – "Kieno šis irklas?", "Kieno ši kanoja?" – išgirsdavau atsakymą, jog tai savininko. Kai pasidomėjau, iš kur jie žino, kas tas savininkas, čiabuviai apstulbę sužiuro į mane. "Savininkas yra tas, kas juos padarė!" Kūrėjo–savininko junginys labai stiprus. Kai paklausiau, ar būtų gerai, jei sulaužyčiau irklą, tie žmonės lygiai taip nedviprasmiškai atsakė, jog verčiau to nedaryti, – nebent norėčiau susipykti su kūrėju–savininku. Žengiau dar vieną žingsnį ir paklausiau, ar jį gali sulaužyti pats savininkas. Jie vieningai gūžtelėjo pečiais ir palinksėjo. "Savininkas gali laužyti – juk pats tą irklą ir padarė."

Angelus sukūrė Dievas, todėl jie visiškai pripažino, kad yra jo nuosavybė. O kadangi jie priklauso Dievui, turi vykdyti jo įsakymus – kaip tarnai ir žinianešiai. Tai nėra kažkokia senovinės vergijos forma. Šios priklausomybės negalima lyginti su priverstiniu jungu. Geresnio Kūrėjo–savininko angelai negali turėti.

Neeilinis intelektas ir jėga

Kad angelai galėtų vykdyti nurodymus, Dievas suteikė jiems didesnį intelektą ir jėgą. Kai kurios iš šių angeliškų būtybių yra galingesnės už kitas. Angelai buvo sukurti kaip tobulos būtybės, be jokio blogio. Tačiau jie nebuvo robotai; kiekvienas iš jų turėjo laisvą valią, teikusią galimybę rinktis.

Panašūs, bet skirtingi

Angelai šiek tiek panašūs į žmones, tačiau pastarieji nėra tokie galingi ir protingi. Biblija sako, kad Dievas sukūrė žmogų…

"…tik truputį žemesnį už dangiškąsias būtybes…" (Ps 8,5).

Nors yra panašumų, angelai skiriasi nuo žmogaus. Jie nemiršta. Jie nekuria šeimų ir nesidaugina. Nors paprastai nematomi, atlikdami tam tikras užduotis, jie gali pasirodyti. Jie kalba su žmogumi jam suprantama kalba.

Pateptasis kerubas

Galingiausia, protingiausia ir gražiausia iš kada nors sukurtų dvasių buvo kerubas. Jo vardas verčiamas kaip Liuciferis ir reiškia "šviesusis" arba "aušrinė žvaigždė".

"…Aušrini, aušros sūnau!" (Iz 14,12).

Liuciferis vadinamas pateptuoju kerubu. Patepimo reikšmė slypi senoviniame rituale, kai ant žmogaus ar daikto būdavo pilamas aliejus, taip ženklinant jo išskyrimą ypatingai Dievo užduočiai. Šis veiksmas buvo laikomas šventu, į jį nebuvo galima žiūrėti lengvabūdiškai.

"Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais aš padariau tave globėju; tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno… Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos…" (Ez 28,14. 15)

Atrodo, kad dėl savo pareigų Liuciferis visą laiką buvo Dievo akivaizdoje. Galbūt jis atstovavo likusiems angelams bei vadovavo Kūrėjo–savininko garbinimui ir maldoms. Apie šį pateptą kerubą vėliau sužinosime daugiau.

Garbinimas

Žodis garbinti reiškia "skelbti asmens vertę". Biblija sako, jog angelai garbino Dievą.

"Tu duodi visiems gyvastį, ir dangaus galybės tave garbina" (Neh 9,6).

Kadangi Dievas yra Aukščiausiasis Karalius, jis teisėtai vertas garbinimo. Ir priešingai, jeigu aš giriu kokio nors savo draugo darbus, kitas žmogus gali suabejoti, ar mano draugas vertas tokių liaupsių. Tačiau Biblija sako, kad Dievas vertas visos garbės.

"Vertas esi, mūsų Viešpatie ir Dieve, priimti šlovę, pagarbą ir galybę, nes tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta" (Apr 4,11).
"…tu didis ir darai nuostabius darbus; tu vienas esi Dievas" (Ps 86,10).

Visi angelai stebėjo sukūrimą

Dievas pradėjo kurti. Stebint ir džiaugiantis galybėms angelų, Dievas ėmėsi kito didelio meno kūrinio.
Jo paveikslas – visata,
jo tema – visa žemė.

Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas! Kas nustatė jos matmenis, tu tikrai žinai! Argi kas tiesė ant jos matavimo virvę? Į ką buvo įleisti jos stulpai, ir kas padėjo jos kertinį akmenį, kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo? (Job 38,4–7)

B.d.

Šaltinis: John R. Cross, The Stranger in the Road to Emmaus (GoodSeed Intl., 1998)