Carsten Peter Thiede
„Pradžia Evangelijos Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus“
Prasideda Evangelija. Taip mes tai suprantame. Tačiau tada, kai rašė Morkus, krikščioniškos gimininės sąvokos evangelija dar nebuvo. Štai kad ir graikiškas žodis euangelion. Pažodžiui jį galima versti kaip eu ("gera") ir angelion ("žinia, naujiena"). Tačiau taip nedaryta, nes sąvoka jau puikiausiai sukosi tuometinės kultūros apyvartoje. Romėnai vartojo ją imperatoriaus kulte. Geros naujienos būdavo pranešimai apie šventę imperatoriaus gimtadienio proga, apie atėjimo į valdžią metines. Šis paprotys paliudytas papirusuose ir įrašuose. Pavyzdžiui, Mažosios Azijos Prienėje išliko 9 m. pr. Kr. kalendorinis įrašas, kuriame dievo (imperatoriaus Augusto) gimtadienis aukštinamas kaip jo skelbiamų gerų naujienų visam pasauliui pradžia. Evangelijomis vadintos naujienos apie pergalę, Homero kūryboje taip galėjo būti vadinamas ir šauklio atlygis už tokių naujienų atnešimą (Odisėja 14, 152; 166). Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu sąvoka jau aiškiai pradėta vartoti taip dažnai, jog Aristofanas tai net išjuokė. IV a. pr. Kr. komedijoje Raiteliai gerosios naujienos (euangelia) skelbiamos pranešant, kad atpigo ančiuviai (eil. 656). Iki Kristaus žodis vartojamas Septuagintoje. 2 Sam 4, 10 jis vėlgi suprastinas kaip atlygis už geras naujienas. Paprastesne prasme, kaip geroji naujiena, šis žodis graikiškoje Biblijoje pasitaiko ne sykį: 2 Sam 18, 20-27 (keturis kartus) ir 2 Kar 7, 9. Abiejose knygose vartojama labai reta moteriška žodžio forma hē euangelia. Romėnų valstybininkas ir filosofas Ciceronas, rašęs laikotarpiu tarp Septuagintos ir Naujojo Testamento evangelijų atsiradimo, šį žodį irgi vartoja; užrašytą graikų raidėmis, jis įterpia jį į laiškus lotynų kalba: "Pirmiausia, kaip manau, gera naujiena", - skaitome viename jo laiške bičiuliui Atikui (Primum, ut opinor, euangelia; Ad Atticum 2, 3, 1). Panašiai dar kartą jis rašo vėlesniame laiške (13, 49 [40], 1). Tad veikiausiai apie 44 m. po Kr. Romoje rašytos ir pirmiausia ten plitusios Morkaus evangelijos skaitytojas galėjo pagalvoti apie daug ką: kaip žydas arba dievobaimingasis - apie Septuagintą, kaip apsiskaitęs romėnas ir graikas - apie Ciceroną, galbūt dar apie mokyklinį autorių Homerą ir neabejotinai apie imperatorių bei jo kultą. Atvirai sakant, knygai apie nežinomą Jėzų iš Sirijos provincijos tai provokuojanti pradžia. Kaipgi jis galėjo būti rikiuojamas tarp šių pirmtakų, kaip galėjo būti priešpriešinamas imperatoriaus kultui, kurio reguliarios šventės skelbtos kaip euangelia (evangelijos)?
Pažvelgus kitaip, būtent iš autoriaus, pirmiausia troškusio patraukti skaitytojų dėmesį, perspektyvos, tokia pradžia atrodo tiesiog geniali. Juk ji žadina smalsumą. Be to, čia esama dar vieno niuanso, turėjusio iškart kristi į akis bent prasilavinusiems skaitytojams, būtent kad Morkus vartoja žodį vienaskaita: to euangelion. Visuose ankstesniuose graikiškuose tekstuose, išskyrus Homero tekstą, kuriame kalbama apie šauklio atlygį už naujienos atnešimą, yra daugiskaita. Morkus taip pat nevartoja labai retos moteriškos giminės, užfiksuotos dviejose Septuagintos knygose. Kitaip tariant, kaip Pauliaus ir vėliau kitų krikščioniškųjų autorių, jo pretenzijos didelės. Gerų naujienų daugiskaitos nebėra, ir šaukliams už tas geras naujienas atlygis nebeteikiamas. Nuo dabar yra tik viena vienintelė geroji naujiena, ir ji pati reiškia atlygį visiems, kurie jai pasiveda. Tai geroji naujiena apie Jėzų Kristų.
Jėzus Kristus? Tai turėjo priversti pirmuosius skaitytojus susimąstyti. Jėzus (Je(hō)šua'), graikiškai Iēsous, buvo antras ar trečias pagal dažnumą vardas ano meto judaizme (net Naujajame Testamente taip vadinami keli asmenys). Kitose Romos imperijos srityse vardas galėjo būti siejamas su atvykėliais iš Rytų, su diasporos žydais, galbūt ir su tarnais ar vergais. Ko nors didinga vardas nežadėjo; iš pirmo žvilgsnio jis negalėjo atitikti lūkesčio, pažadinto subtilios knygos pradžios. Taigi nepažįstamasis, bet galbūt būtent tai ir patraukdavo pirmųjų skaitytojų dėmesį: kaip kas nors, kas taip vadinamas, gali būti geros naujienos objektas? Raktas galėtų būti jau kitas žodis - Kristus, graikiškai Christos. Jėzus Kristus, Jėzus Kristus - mįslė. Tam tikrą supratimo galimybę turėjo žydų Šventojo Rašto graikų kalba skaitytojai. Mat jau Toroje, Penkiaknygėje, christos vadinamas pateptasis kunigas (pvz., Kun 4, 5), vėliau šiuo žodžiu nuolat perteikiamas hebrajiškas mesijas, "Dievo pateptasis" (pvz., Ps 2, 2; 18, 15 ir kt.). Žodžiu christos taip pat galėjo būti apibūdintas svetimas karalius, Dievo paskelbtas tautai kaip gelbėtojas, pavyzdžiui, Kyras (Iz 45, 1).
Šiaip ar taip, žydams šis žodis kiekvienu atveju žadino lūkesčius. Tuo tarpu graikų ir romėnų skaitytojai buvo bejėgiai. Christos pirmiausia reiškė "tai, kas užteptina, įteptina", taip pat "įteptas tepalu". Žodis vartotas medicinoje, buvo prasmingas ir sporto srityje. Gal šis Jėzus sirgo ir buvo gydytas gydytojo? O gal rengėsi olimpiadai ir buvo masažuojamas su tepalais? O gal skaitant tekstą reikėjo turėti galvoje tapačiai tariamą vardą Chrēstos, kuriuo romėnų įrašuose dažnai vadinami atleistiniai arba buvę vergai, kaip dabar dažna, pavyzdžiui, pavardė Gutmannas; Jėzus Gutmannas? Vėlesni romėnų autoriai, kaip antai Svetonijus, čia iš tiesų susipainiojo; Svetonijus buvo aiškiai įsitikinęs, kad neramumus, paskatinusius imperatorių Klaudijų 48 m. po Kr. ištremti žydų ir iš žydų kilusių krikščionių vadovus (Dvylikos cezarių gyvenimas. Klaudijus 25; plg. Apd 18, 2), tarp Romos žydų sukurstė ne Kristaus žinios skelbimas, bet realiai egzistavęs vadeiva, vardu Krestas. Žodžiu, smalsiems skaitytojams, kuriems į rankas patekdavo ritinys su Morkaus evangelija, dalykas nebuvo lengvai suprantamas. Bet kuriuo atveju čia, matyt, kalbama apie negandas pranašaujančius dalykus, tad gal ir verta šiek tiek paskaityti, juolab kad autorius pirmu sakiniu įrodė mokąs rašyti puikia, užuominų sklidina graikų kalba.
Viskas paprasta pirmiems šios evangelijos skaitytojams pasidarydavo tik sakinio pabaigoje. Mat dabar paaiškėdavo, kad istorijos herojus - Dievo Sūnus. Skaitytojai žydai, dar nieko negirdėję apie Jėzų iš Nazareto, galėjo palaikyti šiuos žodžius Christos papildymu, o jei mąstė ne biblinėmis, bet savo bendrojo kultūrinio pasaulio kategorijomis, tai galvoje turėjo turėti ne Senojo Testamento Dievo Sūnaus įvaizdžius, bet Filoną Aleksandrietį, Dievo sūnumi Mozės biografijoje vadinusį Abraomą. Tačiau ir žydams, ir nežydams tuo metu į galvą pirmiausia ateidavo visiškai kas kita - šį titulą turintis imperatorius. Viename ankstesnių skyrių esame išsamiau aptarę dievo sūnaus titulo vaidmenį romėnų imperatoriaus kulte. Kitaip tariant, kiek mįslingas pirmojo sakinio vidurys, tiek dabar aiški jo pabaiga: šis įteptasis Jėzus buvo Dievo Sūnus, vadinasi, Romos imperatoriaus varžovas. Dabar taip pat tampa suprantama, kodėl Morkus taip iškilmingai pradėjo pasakojimo apie kūrimą žodžiu archē, turėjusiu graikams priminti poetinę Aristotelio dramaturgiją, ir kodėl jis taip nepakartojamai pretenzingai įprastines euangelia paverčia Evangelija. Nepažįstamasis, keistasis, paslaptingasis Jėzus yra varžovas, turįs rimtų ketinimų. Jo istorija šešėlyje palieka visa, kas iki tol žinota.
Tad pirmu Morkaus evangelijos sakiniu iš tiesų nusakoma ištisa programa. Žydams ir judaizmui nepriklausiusiems skaitytojams taip atveriama įtampi erdvė, kurioje pinasi senoji kultūra, klasikinis išsilavinimas, pamaldus žydiškumas, realioji politika ir išgyventoji istorija. Kas nuo čia toliau skaitė Morkaus ritinį, tas netruko suvokti, kaip šis siekis buvo įgyvendintas. Istorikas ir genialus rašytojas Morkus sukūrė kūrinį, kurį nesibaiminant galima lyginti su bet kuria kita Antikos knyga apie kokią nors to meto istorijos asmenybę. Kiti evangelistai irgi savaip prisidėjo prie veiksmingo Jėzaus ir jo žinios perteikimo, pakeitusio žmonijos istoriją. Jie visi savaip dėstė akcentus, darė atranką, tvarkė, kreipė žvilgsnį į skaitytojus, kuriems rašė.
C. P. Thiede (1952–2004), archeologas, paleografas, literatūrologas ir anglikonų kunigas, vienas žymiausių Naujojo Testamento laikotarpio bei aplinkos žinovų, kartais dar vadinamas Biblijos mokslų "Šerloku Holmsu".
Sutrumpintas Epilogas iš "JĖZUS. Tikėjimas, faktai"
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2006.
Iš vokiečių k. vertė Gediminas Žukas.
Ieškoti krikščioniškuose knygynuose.
