Pokalbiai su Kamiu

XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje metodistų pastorius Howardas Mumma kelias vasaras svečiavosi ir tarnavo amerikiečių bažnyčioje Paryžiuje. Po vienų sekmadieninių pamaldų jis pastebėjo gerbėjų apsuptą vyrą tamsiu kostiumu. Alber'as Camus eidavo į bažnyčią – pirmiausia pasiklausyti vargonuojančio Marcelio Dupré, o paskui – ir Howardo Mummos pamokslų.
Mumma susibičiuliavo su egzistencialistu Camus, kuris tuo metu jau buvo išgarsėjęs savo romanais "Maras" bei "Svetimas" ir tokiomis esė kaip "Sizifo mitas". Jiedu susitikdavo padiskutuoti Camus keliamais religiniais klausimais. Mumma, kuriam jau 92 metai, daugiau kaip keturis dešimtmečius tuos pokalbius laikė paslapty, tačiau dabar nusprendė apie juos papasakoti.
Netrukus po šio pokalbio krikšto tema Mumma grįžo į JAV. 1960 metais Camus žuvo autokatastrofoje.

Kartą, baigiantis mano vasaros atostogoms Paryžiuje, durininko žmona paruošė mums su Kamiu vakarienę. Tą popietę ketinome pasivažinėti, tačiau pavalgę neprisivertėme nė pajudėti iš vietos. Taigi nusprendėm verčiau pasėdėti ir pasigrožėti upės vaizdais. Mes abu ilsėjomės ir mėgavomės oru, kai staiga Kamiu nutraukė tylą: "Hovardai, ar jūs krikštijate?"

Akimirksnį man pasirodė, kad nukrisiu nuo kėdės. "Taip, Albertai", – atsakiau kiek įsitempęs ir nustebęs.

"O ką reiškia šios apeigos?"

Prie jo klausimų buvau pripratęs, ir mūsų pokalbiai jau buvo virtę įprastu dalyku. Vis dėlto šis klausimas kažkuo skyrėsi. Jis atrodė kur kas labiau susidomėjęs ir gerokai susimąstęs, tarsi ši tema jam būtų buvusi svarbi asmeniškai.

"Krikštas – nebūtinai antgamtinis reiškinys, – pradėjau aš. – Svarbiausia ne atsivėręs dangus, nusileidęs balandis ar pasigirdęs balsas. Tai tik išoriniai dalykai, rytietiško dvasingumo įvaizdžiai. Krikštas – tai simboliškas atsidavimas Dievui, implikuojantis ilgalaikę tradiciją bei istoriją."

"Taip, kai ką, prisimenu, esu skaitęs."

"Pirmiausia norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl dažnas suaugusysis nori krikštytis. Manau, Albertai, jūs pats esate geras pavyzdys. Juk ne kartą man sakėte, kad visa egzistencializmo filosofija jūsų netenkina ir jūs siekiate kažko, ko neturite."

"Taip, visiškai teisingai, Hovardai. Aš vaikštau į bažnyčią, nes ieškau. Esu kaip piligrimas – ieškau kažko, kas užpildytų mano jaučiamą tuštumą, apie kurią niekas kitas nežino. Kol visuomenė ir mano romanų skaitytojai mato tą tuštumą, jie neranda atsakymų tame, ką skaito. Tačiau iš esmės jūs teisus – aš ieškau to, ko man neduoda pasaulis."

"Su tuo jus ir sveikinu, Albertai. Raginu jus ieškoti prasmės bei to, kas užpildytų tuštumą ir pakeistų jūsų gyvenimą. Taip pasieksite gyvuosius vandenis, kur rasite prasmę ir tikslą."

"Ką gi, Hovardai, turite sutikti, kad tam tikra prasme mes visi esame pasaulio produktai, pasaulio be dvasios. Pasaulis, kuriame mes gyvename, ir gyvenimas, kurį mes gyvename, yra absoliučiai tušti."

"Taip, dažnai taip atrodo", – sutikau aš.

"Nuo tada, kai pradėjau lankyti bažnyčią, aš daug galvojau apie transcendenciją – kažką kita nei šis pasaulis. Šiandien apie ją kalbama mažai, bet aš ją atrandu. Aš girdžiu apie ją čia, Paryžiuje, tarp šios amerikiečių bažnyčios sienų.
Šiaip ar taip vienas iš pagrindinių dalykų, kurį sužinojau iš Sartro, yra tai, kad žmogus yra vienas. Mes esame vieniši visatos centrai. Galbūt mes patys esame vieninteliai, kuriems kada nors kilo didieji būties klausimai. Galbūt nuo nacizmo mes esame ir tie, kurie mylėjome bei pralaimėjome ir kurie dėl to bijome gyventi. Tai ir sudaro mums įspūdį, jog egzistuoja kažkas – nežinau, ar tai asmeniškas dalykas, o gal esminė idėja arba galinga įtaka, – kažkas, kas gali suteikti mano gyvenimui prasmę. Aš to neturiu, bet tai yra. Sekmadienio rytais girdžiu, jog atsakymas yra Dievas.
Jūs man puikiausiai išaiškinote, Hovardai, kad mes nesame vieni šiame pasaulyje. Yra dar kažkas neregima. Mes galim negirdėti to balso, tačiau yra būdas sužinoti, jog nesame vieni pasaulyje ir visiems mums prieinama pagalba."

Kamiu palinko į priekį, kol jo alkūnės įsirėmė į kelius, ir pasakė: "Biblijoje skaičiau apie žmones, kurie anaiptol nebuvo pasitikintys savimi. Žmones, kuriems neatrodė, kad pasaulis jų rankose ar kad jie turi visus atsakymus. Pastebėjau, kad daugelis Biblijos personažų buvo pasimetę – visai kaip mes. Mes – piligrimai. Visi kažko ieškome – pasitikėjimo, žinių ar visai ko kita. Esu perskaitęs Senąjį Testamentą mažiausiai tris kartus ir daug ką pasižymėjau. Iš jo puslapių sužinojau apie keletą žmonių, kurie buvo visiškai sutrikę gyvenime – nesusivokė, nei ką jie turi daryti, nei ko Dievas nori iš jų.
Štai kad ir Jona – vyrukas, kuris atsistojo ir išsižadėjo Dievo. Jis nepanoro keliauti į Ninevę! Nesuprato, kam to reikia. Jam atrodė, kad nineviečiams nėra šansų būti atpirktiems ir kad Dievas klysta. Paskui eina Mozė. Dievas norėjo, kad jis keliautų į Egiptą ir išvaduotų Jo tautą, bet Mozė pasiskundė mikčiojąs. Esą jis negalįs aiškiai kalbėti, todėl juo niekas netikės. Arba Izaijas. Skaičiau Izaijo pranašystę daugybę kartų. Kai Dievas jam liepė – atrodo, šeštame skyriuje – eiti ir darbuotis dėl Jo, pranašas atsakė: "Pasirinkai netinkamą žmogų! Nesu vertas, mano lūpos nešvarios!" Taigi net šie didieji žmonės buvo pasimetę."

Paskui Kamiu pridūrė: "O be to, lig šiol nesuprantu to Nikodemo!" Jam prakalbus apie Nikodemą, aš labai apsidžiaugiau. Išsitraukiau Bibliją, atsiverčiau trečiąjį Evangelijos pagal Joną skyrių ir mes jį perskaitėme. Paskui aptarėm. Kamiu pasakė: "Jis buvo tikras Izraelio išminčius! Siekė to, ko neturėjo. Jaučiuosi kaip Nikodemas, nes irgi nesu tikras dėl to, apie ką kalba krikščionybė. Nesuprantu, ką Jėzus turėjo galvoje sakydamas Nikodemui: "Tu turi atgimti iš aukštybės".

Aš atsakiau: "Albertai, apsvarstykime posakį "atgimti iš aukštybės", nes grįžtame prie krikšto reikšmės. Tai ką gi atsakė Jėzus?"

Kamiu kaipmat išbėrė: "Nagi jūs pats žinote! Jis tiesiog pasakė, kad reikia atgimti iš aukštybės! Prisimenu net tiksliai: "Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę". O dar Jis pasakė: "Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra Dvasia"… Tiesiog stebiuosi, kad reikia atgimti."

"O man, – pasakiau, – atgimti iš aukštybės – tai vėl įžengti į dvasinio augimo procesą. Vėl švariai nuvalyti lentą. Gauti atleidimą. Gauti atleidimą, nes prašėte Dievo atleisti jums visas buvusias nuodėmes, kad nebeliktų kaltės, rūpesčių, nerimo bei praeity padarytų klaidų ir lenta tikrai būtų švariai nuvalyta.

Nežinau, kaip prancūziškai būtų įkaitinis raštas, bet atleidimą priėmęs asmuo tiki, kad nebėra įkeistas. Lenta švari, jūsų sąžinė švari. Jūs pasirengę žengti į priekį ir atsiduoti naujam gyvenimui, naujai dvasinei piligrimystei. Jūs ieškote paties Dievo buvimo." Aš kalbėjau karštai ir audringai.

Albertas pažvelgė į mane su ašaromis akyse ir pasakė: "Hovardai, esu pasirengęs. Aš to noriu. Tai yra tai, kam noriu atiduoti savo gyvenimą".

Aš, žinoma, džiaugiausi ir mintyse dėkojau Dievui, kad jis taip nusprendė. Man buvo sunku susivaldyti. Šis žmogus kelerius metus klausinėjo mane apie krikščionybę ir lankė pamaldas. Jis ne kartą klausėsi mano pamokslų ir studijavo Bibliją. Gal tai ir neturėjo manęs šokiruoti, tačiau labai nustebau, kad jis ketino žengti tokį žingsnį krikščionybės link. Vis dėlto kažkodėl vis dar negalėjau patikėti. "Bet Albertai, nejaugi jūs dar nekrikštytas?" – paklausiau. "Krikštytas, – atsakė Kamiu, – vaikystėje… bet man tai nieko nereiškia. Tai buvo atlikta su manimi ir reiškė ne daugiau nei rankos paspaudimą."

"Betgi vaikas krikštijamas ne dėl to, kad jis įtiki Dievą ar Kristų, o kūdikis to aiškiai negali padaryti. Jis krikštijamas, nes Dievas myli vaiką ir kviečia jį į savo šeimą. Krikštas pradeda procesą, kurio metu jūs augate – net būdamas kūdikiu – į naują jums dovanotą gyvenimą."

"Tačiau būtų labai gerai pasikrikštyti po šių Biblijos skaitymo ir aptarimo su jumis mėnesių..." Turėjau jo žodžius pertraukti, nors negalėjau išreikšti visko, ką galvoju. Pagal krikščionių mokymą, užtenka vieno krikšto; nėra reikalo krikštytis iš naujo. Mes perkrikštijame tik tuo atveju, jeigu kyla abejonių, ar žmogus buvo teisėtai pakrikštytas, ir vadiname tai "sąlyginiu krikštu". Taigi, viena vertus, norėjau atsisakyti jį krikštyti, remdamasis tuo, kad tai nebūtina. Kita vertus, jutau, kad Albertui tas išgyvenimas reikalingas. Mano kompromisas buvo toks: pasiūlyti jam prisijungti prie bažnyčios ir priimti sutvirtinimą (konfirmaciją). Tai pasirodė besanti klaida.

Kamiu pašoko kaip įgeltas ir sušuko: "Hovardai, aš nepasirengęs tapti bažnyčios nariu! Man sunku lankyti bažnyčią! Kiekvieną kartą po pamaldų man tenka kovoti su žmonėmis – net jūsų bažnyčioje. Kai ateinu pasiklausyti jūsų pamokslų, skubu išeiti dar prieš baigiantis pamaldoms, kad pabėgčiau nuo jų visų."

Visa tai man buvo suprantama, tačiau laikiausi savo nuomonės. "Ateis metas, ir jums pavyks pabėgti nuo žmonių, kurie trokšta jūsų autografo ar nori pasikalbėti su jumis apie jūsų kūrybą. Gal jie tiesiog priims jus į savo bendruomenę. Ši bendruomenė jums nuolat primins, kad nesate vienas, kad priklausote Dievo akivaizdoje stovinčių gyvųjų ir mirusiųjų bendrijai. Bet kuriuo atveju, ar žinote viską, ką implikuoja krikštas?" – paklausiau stengdamasis būti kiek nuolaidesnis.

Kamiu patraukė pečiais. "Mano patirtis apsiriboja pirmosiomis pamokomis bažnyčioje ir tuo trupučiu, kurį man papasakojote, – atsakė jis, prisimindamas, kad krikštas – tai religinė apeiga, kurią kunigas ar tarnautojas atlieka kūdikiui. – Vaikui ant galvos pilamas vanduo, vaikas laiminamas… Tam tikra prasme tai religinis stebuklas – juk jeigu vaikas mirtų, jis nenueitų į pragarą." Jis pasakė tai, nors žinojo labai mažai.

"Taip, – patvirtinau, – krikštas yra išorinis ir regimas ženklas, kad kūdikis priimtas į Kristaus bažnyčios bendruomenę. Vaikas tampa ne tik jos narys, bet ir amžinojo gyvenimo paveldėtojas. Tai yra fizinė mirtis neatims dovanos, kuri duodama per krikštą."

Paskui ėmiau aiškinti detaliau. "Suaugusysis gali krikštytis vienas. Tokiu atveju jis stovi priešais kunigą ar tarnautoją ir kreipiasi į juos bei visą bendruomenę."

Pastebėjau, kaip Kamiu veidas apniuko, bet tęsiau. "Tarnautojas pasako, kad krikštas yra išorinis ir regimas ženklas Dievo Dvasios dovanos, kuri įnešama į krikštijamojo kūną bei protą."

Kamiu pasiraukė vėl. Jis tikriausiai pastebėjo neišsakytą klausimą mano veide, nes paaiškino: "Man krikštas ir sutvirtinimas yra labiau asmeniškas dalykas, kažkas tarp manęs ir Dievo".

"Betgi krikštas ir sutvirtinimas yra ir asmeniškas, ir viešas įsipareigojimas gyventi su Kristumi. Tai kvietimas į Dievo šeimą, kuri yra bažnyčia čia, žemėje, – ir regima, ir neregima. Krikšto pabaigoje tarnautojas patvirtina, kad esate pilnateisis ir atsakingas ne tik Dievo šeimos, kuri yra asmeniška, bet ir bažnyčios, kuri yra bendruomenė, narys."

Kamiu papurtė galvą ir, aiškiai nusivylęs, atsilošė krėsle. "Aš negaliu priklausyti jokiai bažnyčiai, – pasakė jis. – Nejaugi jūs negalite to padaryti? Kad tai liktų tik tarp mūsų?"

Negalėčiau teigti, kad smerkiau jį už šias dvejones. Kamiu buvo vienas iš žymiausių gyvų prancūzų. Jo raštai atspindėjo tą nepasitenkinimą, kurį Prancūzijos gyventojai patyrė po karo. Toks pasirodymas būtų sudrebinęs visą Prancūziją, ir daugelis jo gerbėjų būtų pasijutę išduoti. Tačiau jis nerimavo ne tik dėl to.

Kamiu iš prigimties buvo toks žmogus, kuris negalėjo priklausyti jokiai suburtai bažnyčiai. Jis buvo tikras nepriklausomas mąstytojas, ir kad ir kaip būtų pasikeitusios jo pažiūros į krikščionybę, jis niekada negalėjo tapti aktyvus kokios nors bažnyčios narys.

"Tikriausiai jūs dar nesate visiškai pasirengęs", – pasakiau aš. Nors buvau labai laimingas, ši mintis man dar atrodė kiek svetima. Po kelių dienų turėjau išvykti, tad norėjau duoti jam laiko pasvarstyti, ko jis iš tikrųjų nori. Tai buvo svarbus sprendimas mums abiem, ir aš norėjau užsitikrinti, kad jis neabejos dėl savo tolimesnio žingsnio. Po kelių mėnesių mes abu galėsime būti tikri, ar tai buvo teisingas sprendimas. Aš uždėjau ranką ant jo plaštakos ir pasakiau: "Palaukime, kol baigsite savo studijas".

Howard Mumma yra knygos "Albert Camus and the Minister" autorius.
Šaltinis: "The Christian Century" (06/2000)