Holger Lahayne
Perdurta galva, išplėšta akis, nukirsta ranka
Kraujas filme "Nužudyti Bilą 1" liejasi gausiai. "Juodoji mamba" yra tvirtai pasiryžusi užmušti "Deadly Viper Assassination Squad" (Mirtinos gyvatės nužudymo būrio) narius, savo buvusiuas kolegas ir bosą Bilą. Ginkluota tik peiliu, kalaviju ir savo rankomis, dar "Nuotaka" vadinamoji (Uma Thurman) iš vienų žudynių lekia į kitas. Kovoje su O-Ren Ishii (Lucy Liu), reikia manyti, dalyvauja iškart šimtas japonų – ir visi nukaunami. "Nužudyti Bilą 2" (Kill Bill Vol. 2), antroje Quentino Tarantino filmo dalyje, angeliškos "Nuotakos" keršto žygis tęsiasi. Jis nebe toks kruvinas ir užpildo kai kurias šios istorijos spragas.
Beatriksa Kido – taip vadinasi Nuotaka – paspruko nuo savo mylimojo Bilo pastebėjusi, jog yra nuo jo nėščia. Ji nori pabėgti nuo savo žudikiškos praeities, ištekėti už vaizdajuosčių pardavėjo ir gyventi normalų gyvenimą. Tačiau Bilas ją susiranda, įsiveržia su savo kileriais į vestuvių repeticiją ir šauna Nuotakai į galvą. Ilgus metus ji guli komoje. Pabudusi turi tik vieną mintį: nužudyti Bilą ir kitus iš gaujos. Jos vaikas, kaip paaiškėja antroje dalyje, išgyveno ir auga pas Bilą.
Pirmoje dalyje virtuvė pavirsta mūšio lauku, ir nors japonų restorane nėra ko valgyti, bet kraujas iš nukirstų galūnių teka upeliais. Antroje dalyje mirtis ištinka nuo nuodingų gyvačių, akių išplėšimų, nunuodijimų, o kulminacinis taškas – Nuotaka palaidojama gyva (žinoma, ji sugeba išsilaisvinti). Visa tai – tik smurto orgija? Viskas – tik kiek pamišusio (genialaus) režisieriaus produktas?
Tarantino savo filmuose aukština smurtą – taip dažnai teigiama. Ir iš tiesų jam kaip turbūt jokiam kitam filmų kūrėjui pavyksta inscenizuoti smurtą stilingai – labai stilingai! Bet jo kino kūriniams netrūksta ir moralės. Reikia tik geriau įsižiūrėti. Tarantino savo piktoje visatoje stipriai skiria. Štai neišmatuojamai pikta ir klastinga gaujos narė Elė Driver. Tuo tarpu Bilo brolis Badas turi sąžinės likučių ir prieina prie išvados: "Tos moters [Nuotakos] kerštas pelnytas, ir mes nusipelnę mirti. Tačiau ir ji taip pat". Bilas, regis, yra geras tėvas, gali pakalbėti baisiai protingai, bet neatrodo, kad gailėtųsi, o apie žudynes per vestuvių repeticiją mano: "Gal aš šiek tiek persistengiau."
Bet, žinoma, įdomiausias yra Nuotakos personažas. Abiejų filmų eigoje žiūrovo simpatijos jai auga, nes už jos smurto serijos vis labiau pasirodo jos teigiami motyvai. Ji žino savo bėdą: "Man trūksta ne racionalumo, o gailestingumo, užuojautos ir atleidimo", ir kaip tik todėl dar pirmame filme ji kartais parodo gailestingumą susidūrusi su nekaltais žmonėmis, kurie jai nieko nepadarė. Jos buvęs bosas Bilas, kaip pasirodo baigiamajame dramatiškame pokalbyje su juo, nori ją įtikinti: tu esi ir lieki tik kileris; tu negali keistis į gera. Bet Nuotaka atkeršija, pabaigia savo misiją, palieka savo seną gyvenimą ir pradeda naują gyvenimą kaip motina su savo dukra. J. Overstreetas teisus manydamas: "Tai vyksta fantazijos pasaulyje, visatoje be policijos, kurioje Nuotaka vaizduoja nuodėmingos moters pastangas išsilaisvinti iš savo grandinių, atsikratyti savo velniško šeimininko pasaulio ir padaryti pasaulį saugų sau ir bet kam, kas ateitų po jos."
Šį akcentą pabrėžia kaip tik pati paskutinė filmo scena. Bilas nebegyvas, Beatriksa su savo dukra kažkur viešbutyje. Mažylė B.B. sėdi prieš televizorių. Jos motina guli vonioje ant grindų, ir iš jos išsilieja visos emocijos. Ji verkia ir juokiasi iš laimės. Ir tai, ką ji sako, yra vien dukart "Ačiū". Kam ji tai sako? Su kuo ji kalba? Ar galėtų būti, kad ji meldžiasi, dėkoja aukštesnei galiai – likimui, Dievui – už tai, jog maloningai išvadavo ją iš jos praeities pančių?
Nepaisant tokios netikėtos pabaigos, "Nužudyti Bilą", žinoma, lieka ginčytinas ir rekomenduotinas tikrai ne kiekvienam. Bet reikėtų vengti ir bendrų vertinimų. Jau Tarantino "Pulp Fiction" (Bulvarinis skaitalas,1994) buvo ne tik tiesiog aukštinantis smurtą. Bryanas P. Stone'as taip rašo apie šį kultinį filmą:
"Bet įdėmus žvilgsnis į istoriją atskleidžia, kad smurtas kaip tik ir yra tai, ką herojai mokosi atmesti. Partrenktas vyras, vardu Džulas (Samuel L. Jackson), net sutinka Dievą ir iškart nusprendžia mesti smurtinį gyvenimą. Jo partneris, Vincentas Vega (John Travolta), neatsisako savo žudymo darbo ir sutinka atitinkamą lemtį... Kaip ironiška, kad 'Pulp Fiction’, kuris dažniausiai suvokiamas kaip vienas smurtingiausių paskutinio XX a. dešimtmečio filmų, turi būti vienas iš tinkamiausių mūsų studijos [apie smurtą ir religiją filmuose] filmų, kur ryškiai vaizduojamas atviras smurto atmetimas aiškiai religiniais motyvais!"
Tarantino filmų veiksmas vyksta postmoderniame fantazijos pasaulyje. Ne visada čia lengva susigaudyti, kaip tikrai reikia suprasti smurtą. Panašiai atsitinka ir su Davido Fincherio kūriniais. "Fight Club" (Kovos klubas) daugeliui jaunuolių turi kultinį statusą, bet filmas nenori idealizuoti brutalių muštynių, – kaip tik ironizuoja ir kritikuoja smurtą. Be abejo, kiek lengviau smurto kritika atpažįstama jo labai niūriame filme "Seven" (Septyni).
Kiek saugesnėje teritorijoje esame "hiperrealistinių", absoliutaus tikroviškumo siekiančių filmų atveju. Nepamirštamas lieka pirmasis S. Spielbergo "Saving Private Ryan (Gelbstint eilinį Rajaną) pusvalandis – per išsilaipinimą Omaha paplūdimyje Normandijoje 1944 birželį sušaudomi tūkstančiai amerikiečių kareivių. O ir per tolesnes 2,5 valandos netrūksta realistinių karo vaizdų. Michaelis Elliottas, "Movie Parables" kino kritikas:
"Mes gyvename smurto pasaulyje. Filmai natūraliai tai atspindi... Tinkamame kontekste smurto vaizdavimą galima panaudoti perduodant vertingas žinias pakankamai subrendusiems tame kontekste juos įžvelgti. 'Gelbstint eilinį Rajaną’ pradinis pusvalandis pateikė sąžiningesnį požiūrį į karo siaubus nei bet kurie televiziniai iškarpyti vaizdai, parodyti iš tikrojo 'Desert Storm’ Persų įlankos 1991 m. Kuveito karo konflikto."
Dar vieną tamsų skyrių pastaruoju metu atvertė "Monstras", pasakojantis "tikrą" serijinės žudikės Ailen Wuornos iš JAV istoriją. Jaunoji moteris anksti nueina klystkeliais, tampa gatvės kekše, išprievartaujama ir kone nužudoma. Charlize Theron žudikę parodo nepaprastai įtikinamai su visu jos dviprasmiškumu. Retai kada aktorius taip tobulai persikūnija! (Theron savo vaidmeniui priaugo 14 kg svorio.) Žinoma, filmo kalba daugelyje vietų nepadori, kas antras žodis prasideda nuo f..., ir tai piktina daugelį krikščionių. Tačiau J. Overstreetas labai teisingai rašo:
"Nešvanki kalba, žudymas, išdidumas, pavydas ir kitoks nuodėmingas elgesys yra mūsų pasaulio tikrovė. Žmonės tai daro. Menas atspindi mūsų pasaulį, taigi atsakingi menininkai kartais atspindės mūsų pasaulio ydas... Įsivaizduokite, į ką būtų panaši Biblija, jei nevaizduotų žmonių svetimaujančių, meluojančių, vagiančių, šiurkščiai vienas su kitu kalbančių, išduodančių vienas kitą, žudančių vienas kitą. Vien todėl, kad istorijoje vaizduojamas blogas elgesys, nereiškia, kad toks elgesys toleruojamas. Mes turime rūpestingai pasverti, ar manome, kad toks elgesys rekomenduojamas, ar tik atspindimas."
"Menas atspindi mūsų pasaulį" – taip pat Franky Schaefferis, Franciso Schaefferio sūnus, pats filmų kūrėjas, apibendrina: "Kuo filmas geresnis, tuo jis artimesnis tikrovei – tikroviškumas temos ir gyvenimo, kokį mes jį pažįstam ir koks jis iš tikrųjų yra." Meno ir konkrečiai kino filmo tema gali būti visa tikrovė su visais jos niunansais. Pavyzdys yra pati Biblija, kurioje esama ne vien pamokančių ir ugdančių pasažų: "Tiek paties nuogumo, tiek ir ekstremalios prievartos aprašymų Biblijoje gausu... Krikščioniškame knygyne Biblijos turbūt nepavyktų parduoti, jeigu ją vertintų kaip knygą, kurią paprasčiausiai reikia įdėmiai skaityti ir kuri vartojama ne tik kaip religinio ugdymo kūrinys" ("Sham Pearls For Real Swine").
Schaefferis provokuoja, bet jis teisus. Biblija daugelyje vietų tiesiog smerktinai žiauri. Tokie režisieriai kaip Tarantino, Fincheris ar Scorsese ten rastų pakankamai medžiagos: ištisų miestų sunaikinimas (Pr 19, 23; Joz 6, 21; 8, 22–26; 10, 34–42); tūkstančių vyrų išžudymas (Ts 15, 15–16); gyvų žmonių sudeginimas (Sk 16, 35; Joz 7, 25; Ts 9, 49; 15, 6; Dan 3, 22), kanibalizmas (2 Kar 6, 28); nykščių nukirtimas (Ts 1, 6–7); galvos nukirtimas (1 Sam 17, 5; 31, 9; 2 Sam 16, 9); pilvo persmeigimas (Ts 3, 21–22; 2 Sam 10, 10; 2 Met 21, 19; Apd 1, 18); sukapojimas į gabalus (1 Sam 15, 32–33); genocidas (1 Sam 22, 19; Sk 31, 17; Įst 2, 34; 3, 6; Joz; Mt 2, 16); akių išdūrimas (Ts 16, 21); pakorimas (Joz 10, 26–27; Est 9, 25; Mt 27, 3–5); žmonių aukojimas (2 Kar 3, 27; 16, 3; 17, 17.31; 21, 6; 2 Met 28, 3); nudūrimas (Ts 3, 16–26; 2 Sam 2, 23; 3, 27; 20, 10); užmėtymas akmenimis (Sk 15, 36; Joz 7, 25; 1 Kar 21, 13; Apd 7, 54–59; 14, 19); ir kruvina Dovydo ir Galijoto istorija (1 Sam 17, 49–51)!
Kaip matyti iš šio sąrašo, kaip tik istorinėse ST knygose esama daug smurto vaizdavimų. Pavyzdžiui, skaitant Teisėjų knygą, praktiškai nerasi nieko pamokomo, tik keistas istorijas, kruvinas scenas, melą, intrigas, žmogžudystę. Ir autorius ne visada pasitenkindavo santūriomis santraukomis – kartais jis vaizduoja išsamiai, vaizdžiai, mėgaudamasis detalėmis. Ts 3, 16–26 būtų geras scenarijaus Tarantino filmui pavyzdys:
"Ehudas pasidirbo dviašmenį uolekties ilgio durklą ir pasirišo jį po drabužiais prie dešinės šlaunies. Jis atnešė duoklę Moabo karaliui Eglonui. O Eglonas buvo labai apkūnus vyras. Baigęs atiduoti duoklę, Ehudas paleido duoklę nešusius žmones eiti savo keliu, o pats sugrįžo nuo Pesilimų prie Gilgalo ir tarė: "Turiu tau šį tą slapta pasakyti, karaliau." Pastarasis paliepė: "Išeikite!", – ir visi jam tarnavusieji išėjo. Ehudas priėjo prie jo, sėdinčio atskirai savo vėsiame kambaryje ant stogo, ir tarė: "Turiu tau žodį iš Dievo." Jis pakilo nuo savo sosto. Tada Ehudas ištiesė kairę ranką ir, paėmęs durklą nuo savo dešinės šlaunies, suvarė Eglonui į pilvą. Durklas įsmego į taukus, net rankena sulindo paskui ašmenis, nes durklo iš pilvo jis netraukė; išėjo nešvarumai. Ehudas išėjo per prieangį, pirma uždaręs ir užrakinęs kambario ant stogo duris. Jam išėjus, sugrįžo dvariškiai. Pamatę kambario ant stogo duris užrakintas, jie pamanė: "Turbūt jis nusilengvina vėsiajame kambaryje." Tad jie laukė, kol nebežinojo, ką daryti. Jam kambario ant stogo durų vis neatidarant, jie paėmė raktą ir atidarė jas. Žiūri, jų valdovas guli asloje negyvas! Tuo tarpu, jiems begaištant, Ehudas pabėgo, pasiekė Pesilimus ir leidosi į Seyrą."
Problemiška Teisėjų knygoje tai, kad po visų šių poelgių beveik niekada nėra gražaus paaiškinimo – kaip tuos veiksmus morališkai vertinti, suprasti. Ar tai pavyzdys mums šiandien? Mums visada tai visai vienareikšmiškai būtų mieliau, bet Biblija yra tikroviškesnė ir sudėtingesnė ir rodo mums labai prieštaringus "tikėjimo didvyrius" kaip Gideonas ir Samsonas (sykiu ir tikėjimo pavyzdžiai, ir mergišiai!) Taip pat Teisėjų knygoje turime paisyti tolesnio konteksto ir ieškoti menkų nuorodų, kurios pateiktų paaiškinimą. Teisėjų knygoje tai pirmiausia daug kartų pakartoti sakiniai (taip pat ir paskutinėje knygos eilutėje) "Tomis dienomis nebuvo Izraelyje karaliaus. Kiekvienas taip elgėsi, kaip jam patiko." Arba vienu šiuolaikiniu žodžiu: anarchija. Taigi tuomet buvo taip prastai! Tautos atsimetimo nuo Dievo gelmę galima atskleisti būtent tik tokiomis drastiškomis istorijomis.
Iš esmės tai nepasikeitė ir NT. Žinoma, Jėzus niekad nesigriebė kalavijo, bet net savo palyginimuose jis dažnai vartoja smurto vaizdus, kad iliustruotų dvasinę tiesą ("smurto eilutės" skliaustuose): Mt 22, 1–13 (6–7,13); Mt 18, 23–35 (28,34); Mt 24, 45–51 (49, 51); Mt 18, 6–9 (6,8,9).
Dažnai nurodoma, jog itin žiaurus Jėzaus nukryžiavimas nedetalizuojamas, aprašomas netgi labai trumpai. Bet šitai, žinoma, pagrįsta tuo, jog tuomet rašytiniuose šaltiniuose gėdingas kryžius buvo kaip ir neminimas, ir jau tikrai neaprašomas procesas. Be to, visi tuometiniai evangelijų skaitytojai puikiai žinojo nukryžiavimo eigą (viešas įvykis!). Taigi nebuvo reikalo jį vaizduoti iš arčiau. Todėl Melas Gibsonas savo filme "Kristaus kančia" iš esmės nepadarė nieko blogo, kartą po 2000 metų mums prieš akis pateikdamas visą vyksmo žiaurumą. Vaizdavimo realizmas tikrai įspūdingas. Vis dėlto silpnų vietų turi filmo scenarijus, ir tenka klausti: ar pakankamai paaiškinta, kodėl Jėzus turėjo taip kentėti ir kas jo kančioje yra ypatinga?
Daugelis krikščionių mano, kad tokios eilutės kaip Fil 4, 8 iš esmės draudžia stebėti smurto vaizdavimus: "Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga". Dizaineris, teologas ir scenaristas Brianas Godawa prieštarauja provokuojančiai, bet teisingai:
"Biblijos pasažų kaip šis skaitytojai dažnai klaidingai supranta, kad tokia kalba išreiškianti dvasingumo sampratą 'negirdėk nieko bloga, nematyk nieko bloga, nesakyk nieko bloga’... Ignoruodami tamsiąją tiesos pusę, mes sutelkiame dėmesį į pusiau tiesas, o nėra geresnio melo kaip pusiau tiesa. Pamąstykite taip: ar nėra garbinga, teisinga ir tyra, kad Dievas paskandino kiekvieną žmogų žemėje, išskyrus aštuonis žmones (Pr 8)? Ar nėra garbinga, teisinga ir tyra, kad Dievas sunaikino Sodomą ir Gomorą ir visus jų nedoruosius gyventojus ugnimi ir siera (2 Pt 2, 6–9)? Ar nėra miela, gera ir puiku, kad Dievas skyrė izraelitams kalaviju išžudyti visus kanaaniečių vyrus, moteris ir vaikus (Joz 6, 21; 10, 30.37.39)? Atsakyti neigiamai į bet kurį šių klausimų – tai priskirti pačiam Dievui negarbę, neteisingumą, netyrumą ir atstumiantį elgesį. Išvada neišvengiama: blogio ir jo pragaištingų tikslų vaizdavimas gali būti toks pat teisingas, garbingas, tinkamas, tyras, gražus, puikus, pagirtinas ir naudingas, koks gali būti teisumo ir jo šlovingų tikslų vaizdavimas" ("Hollywood Worldviews").
Blogio ir smurto vaizdavimas gali būti geras ir pateisinamas, vis dėlto dažnai jis toks nėra. "Turime rūpestingai pasverti", sakė Overstreetas. Viena vertus, yra tik rekomenduotini, puikūs filmai, kaip neseniai pasirodęs C. Eastwoodo "Mistinė upė" – ne tik detektyvas, bet ir filmas apie žmogžudystę, kerštą, nepasitikėjimą, atleidimą, psichinį žalojimą, tiesą ir melą. Juk ir "Dogvilis", nors be drastiškų vaizdų, yra pilnas smurto filmas. Paskui turime kūrinius, kuriuos galima ir reikia svarstyti (kaip, pavyzdžiui, "Nužudyti Bilą"), bet yra ir filmų, kurie smurtą vaizduoja visai be konteksto ir tam tikra prasme jį aukština. Šiuo metu iš Azijos, pirmiausia Honkongo, ateina žiauriausi filmai, kurių beveik niekad negalima rekomenduoti. Tarp kita ko pastebėtina, kad Prancūzija (o ne Holivudas) šiandien neabejotinai suka pornografiškiausius filmus plačiajai publikai. Nickas Pollardas apie kitą smurto klasiką, S. Kubricko "Clockwork Orange" (Prisukamas apelsinas, 1972):
"Pirmoje filmo pusėje daug stiprių vaizdingų seksualinio smurto scenų, pateikiamų su jaudinančiu garso takeliu ir teigiamu, teigiančiu pasakojimu. Antroje pusėje smurto mažiau, bet perteikiama aiški žinia, kad nieko pozityvaus neįmanoma nuveikti, norint sustabdyti žmones, įsitraukusius į smurtinį seksualinį nusikalstamumą... Taigi šis smurtingas, trikdantis filmas nepateikia jokių atsakymų. Regis, nei švietimas, nei kalėjimas, nei religija ar mokslas negali išspręsti smurtinio seksualinio nusikalstamumo. Su tuo mes ir paliekami. Mes negalime padaryti, jog tai išnyktų."
Smurtas kine – neabejotinai problema. Bet iš tikrųjų tai kur kas labiau mūsų problema, žiūrovo problema, negu paties kino. Nes teisingai su tuo elgtis – mūsų atsakomybė. Dar prieš apsilankydami kine galime būti pakankamai gerai informuoti apie filmo turinį ir vaizdus (internetas!). Jei smurto lygis mūsų sąžinei ar mūsų nervams atrodo per aukštas, turėtume tiesiog nuspręsti to filmo nežiūrėti. Bet reikėtų ir kartais žiūrėti tokius "sunkius" filmus kaip "Dogvilis" ir "Mistinė upė", nes jie rodo minėtą "tamsiąją" tiesos pusę, kurios negalime ignoruoti. Be to, reikia mokytis filmus suprasti, "skaityti", kad galėtume teisingai klasifikuoti ir vertinti smurto vaizdavimus. Ar filmas tikrai moko smurto, ar gal jį pašiepia, priveda iki absurdo, parodo jo pasekmes? Negalima užkliūti už atskirų vaizdų (nes tai, pavyzdžiui, studijuojant Bibliją netoli nuvestų), bet reikia neišleisti iš akių viso pasakojimo ir taip pat ieškoti mažų, kontekstą kuriančių nuorodų.
Smurtas šaukiasi įvertinimo, klasifikavimo, skyrimo. Elliottas pabrėžė, kad ir filmai su smurtu gali perduoti vertingus pranešimus "tiems, kurie yra pakankamai subrendę pamatyti jį kontekste". Šią brandą ir šiuos protinius gebėjimus turi (ar turėtų turėti) suaugusieji (ir jaunuoliai). Tuo tarpu vaikai negali suprasti filmus su drastišku smurtu, siaubo elementais ir t. t. Kai Lietuvoje 6-8 m. vaikai vėlai vakare žiūri "Žiedų valdovą" ar ir "Harį Poterį" (kuris iš tiesų turėtų būti skirtas tik paaugliams), tai yra tikras tėvų ir kino verslininkų nusikaltimas vaikui. Ir ką galvoti apie Šiaulių "Saulės" kino teatro vadybininkus, kurie siūlo eiti su vaikas į "Šeimos kino seansą" (15.15 val.) ir žiūrėti filmą "Baudėjas", apie kurį pats kino centras rašo: "Įspėjame – bus daug kraujo, ginklų, ugnies ir sprogimų! Tai ne paprastas kerštas – tai žiauri bausmė..."? Pats laikas ir mūsų šalyje įsteigti savanorišką filmų pardavėjų savikontrolę, kad filmai būtų leidžiami į apyvartą suskirstyti pagal amžiaus pakopas (t. y. prieinami tik nuo 12, 16 metų ir t. t.).
Bet nereikia dirbtinai apsaugoti vaiko nuo smurto. Kad paskui suaugęs galėtų teisingai su tuo elgtis, reikia vaiką žingsnis po žingsnio supažindinti su blogio reiškiniu, kontekstu ir paaiškinimais ir taip atsargiai privesti prie smurto pasaulyje. Kaip tik klasikinės pasakos su daugeliu smurto elementų ir daugelis kruvinų biblinių istorijų tinka skaityti balsu ir aiškinti. Jei šios istorijos ignoruojamos kaip per sudėtingos ir iš esmės netinkamos vaikams (arba smurtas "retušuojamas"), vaikas auga tik gražiame, nenukentėjusiame pasaulyje, bet jį labai greitai sugriauna televizorius. Nes televizoriaus ekranas – tikroji problema filmo ir smurto sąryšyje. Čia neįmanoma jokia vieša kontrolė, kas ką žiūri, ir čia iš dalies jau ankstyvoje vakaro programoje rodomi filmai ir laidos, kurios turėtų būti matomos tik nuo paauglių amžiaus. Ir kažkas iš LTV turbūt mano, kad gyvulys pagrindiniame vaidmenyje detektyvinį serialą (su dalinai drastiškais vaizdais!) automatiškai leidžia skirti vaikams. Kitaip nagi kodėl "Komisaras Reksas" (ar ir "Komisaras Balkas"!) kartais rodomas rytinėje vaikų programoje?
