Stanley J. Grenz
Pažinti Biblijos Dievą šių laikų pasaulyje
Jono 17,3.
Mums nebereikia įrodinėti aplink bažnyčią gyvenantiems žmonėms, kad Dievas yra – mano dėmesį patraukė tokie pastoriaus žodžiai. – Žmonės, gyvenantys šioje Toronto centro "jupių" [jaunųjų miestiečių specialistų – Vert.] dalyje, mano, kad antgamtiški reiškiniai tikrai egzistuoja.
Pastoriaus patirtį patvirtina nuomonių apklausa. Anot jos, dauguma JAV ir Kanados žmonių teigia tikį Dievą arba pripažįstą kažkokią dievybę. Tačiau tai dar nereiškia, kad šie žmonės džiaugiasi asmeniniais santykiais su gyvuoju Dievu.
Mūsų tikėjimo esmė – liudijimas, kad per Jėzų Kristų mes pažinome vienintelį tikrąjį Dievą. Mes skelbiame, jog pažinti Dievą reiškia daug daugiau, nei tiesiog tvirtinti, jog egzistuoja kažkokia neaiški, bendrinė Aukščiausioji Būtybė. Kartu mes negalime manyti, jog visos religinės tradicijos veda savo pasekėjus Biblijos Dievo link.
Priešingai, mes tvirtiname, jog biblinis tikėjimas suformuoja asmeninius santykius su Dievu, kuris ateina pas mus per Jėzų. O pažinę šį Dievą, mes jau kitaip žvelgiame ir į visą pasaulį. Atsidavę tikėjimui, imame gyventi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvo garbei. Tikėjimas ir yra žinojimo kaip gyventi Dievo garbei pagrindas. Teologija padeda mums pažinti Biblijos Dievą.
DIEVAS IR ŠIŲ LAIKŲ PASAULIS
O kaip mums ir toliau skelbti senovinę žinią apie mūsų Viešpaties Jėzaus Dievą dabartiniais laikais? Ar Krikščionių tikėjimas tebėra įtikimas šių dienų pasaulyje? Ar iš tiesų galime tikėtis, jog žmonės klausysis, kai mes skelbsime, kaip Dievas suvedė mus su Jėzumi Kristumi?
Atsakydami į šiuos klausimus, turime atminti, jog pasaulyje žmonės laikosi skirtingų nuomonių ir nuostatų apie religinius reikalus. Todėl ir teigti, jog krikščionių tikėjimas yra teisingas, galime skirtingais būdais.
Ar Dievas yra? – Mūsų atsakas ateizmui
Tam tikri žmonės šiandien neigia bet kokio Dievo egzistavimą. Dievo nėra, – pareiškia jie tvirtai. Tokį neigimą vadiname ateizmu. Šis žodis tiesiogine prasme reiškia jokio Dievo. Ateistai įtikinėja, jog Visata nėra Dievo kūrinys, bet ją suformavo neaiškios, atsitiktinės gamtos jėgos. Arba dėl pasaulyje esančio blogio jie įžvelgia galutinį įrodymą, jog geranoriškas Dievas negali egzistuoti.
Ateistinė dvasia prasiskverbė į mūsų bendrąją kultūrą. Spaudžiami pasaulėžiūros, kuri nepripažįsta religijos, daugelis žmonių išmetė iš savo žodyno Dievo sąvoką. Jiems Dievas tapo arba "plyšeliniu Dievu", kuriam neliko jokio plyšelio, arba žmogaus laisvės ribotuvu.
Ką galime pasakyti tiems, kurie nepripažįsta Dievo realybės?
Intelektualusis ateizmas yra palyginti naujas reiškinys žmonijos istorijoje. Jis ilgai nesusilaukė plataus pripažinimo, kol Bažnyčia nepaplito graikų kultūros paveiktame pasaulyje. Kažkuria prasme tai yra krikščioniškos Evangelijos atmetimo išdava, kurią sukėlė graikiškos tradicijos intelektualai.
Peržvelkime šią istorinę raidą, kadangi ji atveria langą į mūsų dabartinį pasaulį.
Graikų filosofai mėgo intelektualias diskusijas. Jie ginčijosi, ar galėtume rasti filosofinių įrodymų teologiniams įsitikinimams, tarp jų ir egzistavimui vienintelio Dievo, kuris suprantamas kaip pasaulio Pirminė Priežastis.
Graikų įtakojami krikščionys filosofai sugalvojo įrodymų, kurie, jų manymu, tikrai pagrindė Dievo egzistavimą. Tie krikščionys mąstytojai ketino intelektualiai patvirtinti tikėjimą į Dievą. Apologetai, pvz., Anzelmas Kenterberietis (1033–1109), manė, jog jie paprasčiausiai įgyvendina garsųjį Augustino posakį: Aš nesiekiu suprasti, kad tikėčiau, bet tikiu, kad suprasčiau (Proslogion). Kaip ir kiti mąstytojai, Anzelmas buvo įsitikinęs, kad intelektualiniai įrodymai, jog Dievas egzistuoja, teikia supratimą – loginį įtikinimą, kurį krikščionių tikėjimas natūraliai sukelia.
Krikščionys filosofai suformulavo tris pagrindinius argumentus, įrodančius Dievo buvimą:
• ontologinius įrodymus,
• kosmologinius ir teleologinius įrodymus,
• moralinius įrodymus.
Pagal pirmąją argumentų rūšį – ontologinį traktavimą – tvirtinama, jog galima pademonstruoti Dievo buvimą remiantis paties Dievo idėja [ontologija – mokslas apie būtį. – Red.].
Ontologiniai įrodymai prasideda nuo priimto Dievo apibrėžimo. Taip jie įrodo, kad turi būti kažkokia Būtybė (Dievas), atitinkanti apibrėžimą. Tie įrodymai teigia, jog pagal apibrėžimą Dievas negali tiesiog būti tik idėja mūsų protuose, bet turi iš tiesų egzistuoti.
Klasikiniais savo įrodymais Anzelmas apibrėžė Dievą kaip Tą, už kurį didingesnio negalima įsivaizduoti. Jis pateikia dvi galimybes: arba Dievas egzistuoja tik mūsų protuose, arba Jis egzistuoja ir žmonių protuose, ir realybėje. O jeigu mes įsivaizduojame Dievą, egzistuojantį tik mūsų protuose, bet ne realybėje, tada Anzelmas papildė savo įrodymus, jog toks Dievas nėra Tas, už kurį didingesnio negalima įsivaizduoti. Iš tikrųjų mes galėtume įsivaizduoti Dievą, kuris egzistuotų ir mūsų protuose, ir realybėje. Toks Dievas, kurį įsivaizduojame esantį ir idėja, ir realija, be abejo, yra didingesnis už įsivaizduojamą, esantį tik idėja. Todėl Anzelmas padarė išvadą, kad remiantis apibrėžimu Dievas turi egzistuoti.
Praėjus keliems šimtmečiams prancūzų filosofas Renė Dekartas (1596–1650) pateikė panašių argumentų. Jis sakė, kad Dievas yra aukščiausia tobula Būtybė. Sakykime, kad Dievas neegzistuoja tikrovėje, – svarstė Dekartas, – reiškia, Jam trūksta vienos tobulybės – egzistavimo. Tačiau taip įsivaizduojamas Dievas – tobulas visame kame, tik ne egzistavimu realybėje – nėra aukščiausia tobula būtybė.
1800 metais Georgas Hėgelis (1770–1831) pasiūlė kitokį ontologinį įrodymą. Jis apibrėžė Dievą kaip neribotą būtybę, kuri skiriasi nuo ribotų būtybių. Hėgelis įrodinėjo, jog tokio Dievo idėja būtina žmogiško mąstymo procesui. Jis pastebėjo, kad protas negali įsivaizduoti ribotos realybės, kartu negalvodamas apie neribotą realybę, kuri egzistuoja anapus ribotosios.
Ne taip seniai Normanas Malkolmas (1911) teigė, jog Dievas turi egzistuoti, kadangi pagal Jo paties koncepciją Jis negali neegzistuoti. Malkolmas tikėjo, kad pagal apibrėžimą Dievo egzistavimas yra būtinas, t. y. Dievas būtinai egzistuoja arba egzistuoja iš būtinybės.
Antroji įrodymų rūšis – kosmologiniai ir teleologiniai argumentai siekia pademonstruoti Dievo egzistavimą remiantis jusliniais išgyvenimais [kosmologija – mokslas apie Visatą, o teleologija – mokslas apie tikslingumą. – Red.].
Kosmologiniai ir teleologiniai argumentai pagrįsti pasaulio stebėjimu. Jų išvada tokia: Dievas turi egzistuoti kaip paaiškinimas tam tikriems Visatos aspektams, kuriuos mes be vargo pastebime.
Taigi kosmologiniai įrodymai byloja, jog Dievas turi egzistuoti kaip pačios Visatos pirminė priežastis. Pasaulis turėjo iš kažkur atsi¬rasti. O tas Kažkur yra Dievas.
Jau XIII amžiuje didis katalikų teologas Tomas Akvinietis (1225–1274) suformulavo seriją kosmologinių ir teleologinių argumentų, kurie dažnai vadinami penkiais būdais. Tarp Akviniečio penkių būdų yra ir toks argumentas, kuris dažnai laikomas geriau¬siu kosmologinio įrodymo pavyzdžiu. Pasak Akviniečio, kiekviena atsitiktinė realybė turi turėti priežastį, kuri paaiškina jos egzistavimą. Akviniečio požiūriu, kažkas yra atsitiktina, jei tai gali būti arba nebūti, jei tai nuodugniai nepaaiškinama iš savęs, jei egzistavimas ir konkretus buvimas nėra savaime suprantami. Laikydamas realybę atsitiktinumu, Tomas nurodė, jog Visata yra sudaryta vien iš atsitiktinių dalykų. Jeigu Visata yra atsitiktinė, ji turi turėti neatsitiktinę priežastį. Bet kokia tokia priežastis turi būti būtinoji, begalinė būtybė. Šią neatsitiktinę Visatos priežastį mes vadiname Dievu.
Teleologiniai argumentai, priešingai, apima labiau specifines Visatos detales. Jie teigia, jog Dievas turi egzistuoti kaip kažkokiõs natūraliame pasaulyje pastebėtos specifinės savybės priežastis. Dažniausiai filosofų minimas aspektas yra akivaizdus dizainas arba tvarka Visatoje. Visatos planas pripažįsta kosminio Dizainerio egzistavimą.
Bene plačiausiai žinomas yra Viljamo Peilio (W. Paley, 1743–1805) pasiūlytas teleologinis argumentas. Jis pagrįstas paprasto laikrodžio analogija. Jo laikų laikrodis buvo sudarytas iš daugybės įspūdingų spyruoklių ir mechanizmų skirtingai nei mūsų dienų nešiojami elektroniniai laikrodžiai. Peilis pastebėjo, jog toks tikslus mechaninis prietaisas kaip laikrodis nurodo savo dizainerio (laikrodininko) buvimą. Panašiai natūralaus pasaulio sudėtinga konstrukcija liudija savo Dizainerio egzistavimą. Šį kosminį Architektą mes vadiname Dievu (Natural Theology).
XX amžiaus pradžioje F. R. Tenantas (Tennant, 1866–1957) pasiūlė papildytą teleologinio argumento versiją. Ne kaip daugelis mąstytojų, kuriems Darvino teorija buvo tikėjimo suklupimo akmuo, Tenantas suvokė evoliucinę Visatos raidą kaip užuominą apie Dievo egzistavimą. Konkrečiau, evoliucijos esmėje jis surado platesnę teleologiją. Tenantas skelbė, kad daug gijų sąveikavo, ir atsirasdavo vis aukštesnės pakopos gyviai. Evoliucinio proceso kulminacija – tai moralinių gyvių – žmonijos atsiradimas. Jis teigė esą šis grandiozinis kosminis bendradarbiavimas pagrindžia prideramą tikėjimą, jog Dievas turi egzistuoti. Dievas yra Tas, kuris nustatė evoliucijos kryptį.
Neseniai kosmologijos atstovas Robertas Džastrovas (Jastrow) patvirtino kosmologinį argumentą. Jis įtikinėja, jog plačiai priimta didžiojo sprogimo teorija dar kartą patvirtina Dievo postulatą ir intelektualiu požiūriu. Dievas yra Tas, kuris inicijavo didįjį sprogimą, o nuo jo ir prasidėjo Visata.
Trečias filosofinis argumentas prasideda nuo žmogaus kaip moralinio kūrinio patirties.
Imanuelis Kantas (1724–1804) pasiūlė klasikinę šio požiūrio formuluotę. Jis pažymėjo, kad kiekvienas žmogus išgyvena neišvengiamą pareigos jausmą. Kantas turėjo galvoje ne tai, jog visi žmonės vadovaujasi tam tikru moralės kodeksu. Jis įrodinėjo, kad po įvairiais ir skirtingais žmonių išgalvotais elgesio kodeksais slypi paprasčiausias jausmas, jog esi moralės sąlygojamas arba laikomas atsakingu iš pareigos.
Kantas padarė išvadą, jog Dievas negali neegzistuoti, jei toks moralinis įsipareigojimas turi kokią nors prasmę. Tikrai moralioje Visatoje privaloma apdovanoti už dorą elgesį, o už nusikaltimus – nubausti. Bet tam reikalingas Aukščiausiasis įstatymo leidėjas. Šis Dievas garantuoja, jog pagaliau bus įvykdytas moralinis teisingumas.
Hastingsas Rašdalis (Rashdall,1858–1924) sumanė šiek tiek kitokią moralinio įrodymo formuluotę. Jis pažymėjo, jog idealai – standartai ir tikslai, kurių žmonės siekia, – egzistuoja tik mūsų protuose. Tačiau Rašdalis pridūrė, jog tam tikri idealai absoliutūs. Tokie gali egzistuoti tik jiems atitinkamuose protuose, pavyzdžiui, absoliučiame, arba dieviškame, prote. Todėl jis priėjo prie išvados, kad Dievas tikrai egzistuoja.
Tikriausiai žymiausią šių laikų moralinio įrodymo formuluotę parašė Klaivas Steiplzas Luisas (Clive Staples Lewis, 1898–1963) savo plačiai skaitomoje knygoje Tiesiog krikščionybė. Visos žmonių visuomenės atspindi visuotinį moralės kodeksą, – teigė Luisas. Visos kultūros išaukština tam tikrą elgesį, o kai kurie veiksmai visuotinai smerkiami. Pasak Luiso, šis fenomenas parodo, jog anapus Visatos yra kažkas sąmoningas, turįs tikslą ir teikiantis pirmenybę vienam, o ne kitam elgesiui. Vadinasi, tas kažkas yra labiau protingas nei kažkas, ką mes žinome. Todėl Luisas priėjo prie išvados, jog Kažkas pasaulio sukūrime yra Dievas.
Kiekvienas iš šių klasikinių įrodymų apie Dievo egzistavimą sukėlė atitinkamą kritiką. Tačiau daugeliui žmonių jie yra intelektualiai priimtini. Dėl to kai kurie krikščionys remiasi šiais argumentais bandydami skeptikams įrodyti, jog tikėjimas Dievu yra intelektualiai įtikimas. Tokie krikščionys apologetai tiki, kad šiais ginklais galima apsiginkluoti kare prieš ateizmą. Dar jie priduria, jog intelektualiniai argumentai padeda skelbti Evangeliją. Klasikiniai įrodymai pašalina intelektualinius nuogąstavimus, kurie trukdo kai kuriems žmonės priimti tikėjimą.
Kaip mums derėtų į visa tai reaguoti? Ar tokie įrodymai naudingi? Ir taip, ir ne.
Įvairūs įrodymai apie Dievo buvimą gali padėti kalbantis su dabartiniais skeptikais. Tačiau neturėtume nustebti, kad tik keletą žmonių galima įtikinti dėl Dievo Karalystės.
Klasikiniai įrodymai mums primena, jog kiekviename amžiuje turime atlikti apologetinį vaidmenį – aiškinti ir apginti tikėjimą. Kaip tikintieji, mes esame įsitikinę, jog tik pripažinę Dievo buvimą galime tikrai perprasti Visatą ir save kaip žmones. Pasak Jono Kalvino, suprantama, jog žmogus niekada aiškiai savęs nepažins, kol pirmiausia nepažvelgs Dievui į veidą, o paskui mąstymą apie save pakeis savęs tyrimu.(Institutio, I,1,2)
Kuris Dievas? – Krikščionių tikėjimas ir dievų varžytuvės
Mes gyvename sudėtingoje padėtyje. Pasaulyje egzistuoja ne tik skeptikai, kurie neigia Dievo buvimą, bet ir žmonės, lyg ir išpažįstantys Dievą, bet gyvenantys kaip praktikuojantys ateistai. Kaip psalmininko minimas kvailys (Ps 14,1; 53,1), taip ir jie įgyvendina savo gyvenimo tikslus neparodydami, kad jiems bent kiek reikia Dievo. Jiems Dievas ko gero tik nepavojingas postulatas arba tiesiog visiškai neturintis ryšio su gyvenimu.
Tačiau mūsų padėtyje tai dar ne viskas. Mūsų visuomenė greit virsta derlinga dirva nesuskaitomai daugybei senų ir naujų religijų. Kai kuriems žmonėms šis konkuruojančių tikėjimų daugėjimas paprasčiausiai rodo, jog krikščionybė negali būti teisinga. O dar kitiems dvasinė dabartinio gyvenimo sausra pažadino naują troškulį ieškoti dievybės (dieviškumo). Todėl mes matome atsinaujinusį domėjimąsi antgamtiškais dalykais. Deja, žmonės nebūtinai veržiasi prie krikščionių tikėjimo. Greičiau daugelį suvilioja tie dievai, kuriuos skelbia kitų religijų pasiuntiniai.
Toks dievų daugėjimas mūsų visuomenėje perša mintį, kad gal ir mes gyvename panašioje padėtyje kaip ir biblinė bendruomenė. Pirmojo amžiaus krikščionys buvo be galo atsidavę Jėzui, gyvendami tokioje visuomenėje, kuri garbino panteoną pagoniškų dievų (žr. 2 Kor 8,5-6). Kaip ir senovės hebrajai, taip ir pirmieji krikščionys skelbė, jog Abraomo Dievas ir Jėzaus Kristaus Tėvas yra vienintelis tikrasis Dievas. Jų reakcija į tą padėtį yra pavyzdys, kaip mes šiandien galime išaiškinti savąjį tikėjimą.
Senovės pasaulyje kiekvienas pripažino vieną ar daugiau dievybių. Dėl to biblinės eros metu konkuruojantys dievai varžėsi tarp savęs dėl žmonių. Lemiamas tų dienų religinis klausimas skambėjo taip: Kuris dievas vertas pagarbos ir tarnystės?
O kaip derėtų atsakyti į šį klausimą? Senovės Artimųjų Rytų žmonės tikėjo, jog pasaulio įvykiai apreikšdavo santykinę įvairių genčių dievybių galią. Stiprus buvo tas dievas, kuris galėjo atlikti galingus darbus.
Atitikdama senovės supratimą, Išėjimo knyga pateikia negandas kaip ženklus, rodančius, jog Jahvė stipresnis už egiptiečių dievus. Izraelio Dievas vykdė tokius stebuklus, kurių Egipto dievybės negalėjo pamėgdžioti. Bėgančios hebrajų tautos išgelbėjimas prie Raudonosios jūros tapo tolesniu Jahvės galios parodymu (žr. Iš 5,11-16). Praėjus keturiasdešimčiai metų, Jahvė perskyrė Jordano upės vandenis, kad Izraelio vaikai įžengtų į Kanaano žemę. Toks galios parodymas sukėlė siaubą kanaaniečiams (žr. Joz 5,1). O vėlesniu nepalankiu Izraelio istorijos momentu Jahvė dar kartą kartu su pranašu Eliju apgynė save prieš būrį Baalo garbintojų ant Karmelio kalno (žr. 1 Kar 18).
Senovės žmonėms vienas galingas veiksmas – pergalės kovoje suteikimas – buvo didesnis nei visi kiti. Jie matė karinius konfliktus ne kaip paprasčiausias priešininkų kariuomenių varžybas, o kaip kovą tarp konkuruojančių dievybių. Karinė užmačia pasisekdavo tik dėl to, kad nugalėjusios genties dievas įveikdavo nukautų žmonių garbinamą dievybę.
Pavyzdžiui, kai Asirijos kariuomenė apgulė Jeruzalę, įsiveržėlių generolas išjuokė ne tik Izraelį, bet ir jo Dievą. Išpuikęs vadas priminė savo prislėgtiems priešininkams, kad tautų dievai nesugebėjo apsaugoti savųjų pasekėjų nuo užkariautojos Asirijos kariuomenės (žr. 2 Kar 18, 32-35).
Rimta tikėjimo krizė juos ištiko, kai svetimtaučiai galutinai nualino Izraelio ir Judo karalystes. Ar gali būti, jog kiti dievai įveikė Jahvę? Atsakydami į šį klausimą pranašai skelbė, jog Dievo žmonių nelaisvė nereiškė, jog Jahvė negalėjo apginti savęs. Tai buvo Dievo bausmės už jų nuodėmes ženklai. Dievas leido kitataučiams paimti Jo žmones į nelaisvę, kad šie visa širdimi sugrįžtų pas Jį.
Senojo Testamento pranašai žinojo, kad Jahvė – vienintelis tikrasis Dievas. Tai taip pat reiškė, kad stabmeldystė – pagarbos atidavimas bet kuriam kitam dievui – sunki nuodėmė. Yra tik vienas Dievas, – tai jie tvirtai teigė. Ir tik Jį vieną reikia garbinti.
Pranašai iškėlė ir dar vieną didį klausimą: Ar Jahvė yra tiesiog Izraelio genties Dievas, ar Jis yra dar ir visos žmonijos Dievas? Ar tik hebrajai vieni galėjo Jį šlovinti? Ir ar jų Dievas buvo vienintelis tikrasis Dievas, kad visos Žemės tautos bendrai šlovintų Izraelio Šventąjį? (W. Eichrodt, A Theology of the Old Testament)
Pranašai, pavyzdžiui, Zacharijas, laukė atsakymo. Jis nurodė dieną, kada visos tautos garbins Dievą Jeruzalėje (žr. Zch 14, 16). Zacharijo vizija apie tarptautinę šlovintojų bendrystę skelbė, jog Jahvė yra viso pasaulio Dievas. Jį turi garbinti vìsos Žemės tautos.
Jeruzalės susirinkimo metu (žr. Apd 15) Bažnyčia ratifikavo Zacharijo išvadą. Ji skelbė, jog pagonims nereikia tapti žydais, kad prisijungtų prie tikėjimo bendrystės. Per Jėzų Kristų mes žinome, jog yra tik vienas Dievas, kuris – visko Dievas (žr. 1 Kor 8, 4-6; 10, 18-22).
Biblinio tikėjimo bendruomenės reagavimas į dievų konfliktą yra modelis, kaip mes galime paskelbti savąjį tikėjimą tokioje padėtyje, kai daugybė dievų sparčiai skverbiasi į visuomenę.
Jų pavyzdys primena, kad mes negalime apriboti savo reakcijos intelektualiniais argumentais, ypač tais, kurie skirti Dievo buvimui įrodyti. Mūsų reakcija turi būti gyvas akivaizdus parodymas. Savo gyvenimu privalome įkūnyti, įgyvendinti savąjį atsidavimą tikėjimui.
Šiandien tarp daugelio "dievų", lenktyniaujančių dėl žmonių lojalumo, mes negalime paprasčiausiai skelbti kažkokio bendro dievo egzistavimą. Kaip krikščionys mes teigiame, jog vienintelis tikrasis Dievas yra Tas, kuris atsiskleidė per Jėzų iš Nazareto ir kuris prikėlė Jėzų iš mirusiųjų. Vieną dieną šis Dievas viešai parodys Jėzaus viešpatystę, nes mūsų Viešpats sugrįš garbei ir bausmei.
Iki tos didžios dienos mes privalome ir toliau skelbti Gerąją žinią apie Biblijos Dievą, kuris vienintelis gali suteikti gyvenimui prasmę. Taip darydami, savo tvirtinimu, jog Dievas egzistuoja, parodome, kad per Kristų esame pažinę Dievą. Galiausiai mes tikime, kad Dievas yra, kadangi sutikome vienintelį tikrąjį Dievą Jėzuje Kristuje. Ir pagaliau mūsų tvirtinimas, jog pažįstame vienintelį Dievą, įgauna patikimumą šių dienų pasaulyje tik tada, kai Dievas parodo savo Artumą per mūsų gyvenimo būdą – kai krikščionių tikėjimą susiejame su savo krikščioniška gyvensena.
Tai ir yra stipriausias mūsų paaiškinimas daugybės "dievų" pasaulyje.
PAŽINTI DIEVĄ
Būdami krikščionys mes skelbiame, jog vienintelis tikrasis Dievas leido mums Jį pažinti per Jėzų Nazarietį. Jėzuje mes pažinome Dievą. O ką reiškia pažinti Dievą? Ar šiandien galime taip teigti? Ir kaip šis susitikimas su Dievu įvyksta?
Mes pažįstame nesuvokiamą Dievą
Šiandien daugelis žmonių skeptiškai reaguoja į mūsų tvirtinimą, jog mes pažįstame Dievą. Kaip jau sužinojome, kai kurie neigia Dievo buvimą (ateizmas). O dar kiti teigia, kad nors ir Dievas egzistuotų, niekas niekada negali pažinti dievybės. Tokį požiūrį galime pavadinti agnosticizmu, tiesiogiai reiškiančiu jokio pažinimo.
Nepaisant to, mes drąsiai liudijame, jog esame pažinę gyvąjį Dievą. Tačiau nusakydami žodžiais savo tvirtinimą, negalime neišgirsti agnostikų pateikiamos pagrįstos užuominos. Mes turime nuolankiai pripažinti kartu su Biblijos autoriais, kad Dievas yra nesuvokiamas (pvz., Job 11,7-8; Ps 97,2; 145,3; Iz 40,28; 45,15; 55,8-9; 1 Kor 2,11).
Ką reiškia toks pripažinimas?
Pripažinti, jog Dievas yra nesuvokiamas, – tai pripažinti, kad joks žmogus negali visiškai įsisąmoninti Dievo.
Mes negalime pamatuoti dievybės realumo gelmių. Bet kokios mūsų žinios apie Dievą geriausiu atveju yra tik dalinės. Net ir kada nors teigti, jog apie Jį žinome viską, mes negalime. Dievas visuomet išlieka iš dalies paslėptas, mūsų žvilgsnių nepasiekiamas. Per Izaiją Dievas pareiškė: Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis (Iz 55,9).
Pripažinti, jog Dievas yra nesuvokiamas, – tai pripažinti, kad mūsų žinios apie Dievą ribotos.
Nepaisant to, mes visgi tvirtai teigiame, kad Dievą galima pažinti. Nors mūsų žinios apie Dievą visada dalinės, mes pažįstame Dievą tokį, koks Jis iš tiesų yra. Pats mūsų Viešpats yra paskelbęs, kad per Jį mes tikrai galime pažinti Dievą (žr. Jn 17,3).
Tačiau kaip ateina toks Dievo pažinimas?
Mes pažįstame apsireiškiantį Dievą
Mes pažįstame Dievą tik tada, kai Jis ateina pas mus. Tik Jam leidus Jį pažinti – tik tada, kai Dievas mums apsireiškia. Todėl mes pažįstame Dievą, nes Jis imasi iniciatyvos. Jėzus paaiškina: Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti (Mt 11,27; plg. 1 Kor 2,9-16).
Tai reiškia, kad mes niekada negalėsime padaryti Dievo mūsų žmogiškų tyrimų objektu.
Mes prieiname prie Dievo kitaip nei tyrinėdami mūsų aplinkos dalykus. Mes netyrinėjame Dievo objektyviais, moksliškas metodais arba pagal savo pačių užgaidas. Greičiau Dievo pažinimas ateina iš paties Dievo Jam leidus.
Taip pat tai reiškia, kad yra didelis skirtumas tarp Dievo pažinimo ir žinių apie Dievą.
Kai pažįstame Dievą, įgyjame daugiau nei žinių sankaupą. Užuot tiesiog turėję sąrašą teiginių apie Dievą, mes džiaugiamės gyvojo, asmeniško Dievo draugija. Dėl tokių santykių pareiškimai, tvirtinimai apie Dievą įgauna naują prasmę. Jie apibūdina Dievo asmenybę ir didybę, kaip esame patyrę iš gyvojo Dievo.
Tai reiškia, kad pagaliau pažinę Dievą, mes esame pažinimo objektai, o ne žinantys subjektai.
Ne mes aktyviai pasiekiame Dievo pažinimą, bet Dievas supranta ir pažįsta mus. Taip Paulius rašo galatams: Bet dabar, pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti (Gal 4,9). Apaštalo žodžiai aidi J. I. Pakerio teiginyje: Pats svarbiausias dalykas yra ne tai, kad aš pažįstu Dievą, bet žymiai svarbiau, kad Jis mane pažįsta. (Pažinti Dievą)
Kaip tai įvyksta? Kaip Dievas ateina pas mus, kad mes Jį pažintume?
Žinoma, tai atsitinka per atsivertimą, kada asmeniškai sutinkame Dievą. Išsamiau tai tyrinėsime 8 skyriuje. Čia tik pažymėsime, jog per atsivertimą Šventoji Dvasia įtraukia mus į platesnę istoriją, kuri prasideda praeityje ir pasibaigs ateityje. Toji istorija turi tikslą, arba uždavinį, nes ji veda link tos didžios dienos, kai Dievas apreikš savo Šlovės pilnatvę (žr. 1 Kor 13,12; 1 Jn 3,2). Tačiau Dievo šlovės apreiškimas bus ne tik ateityje. Jis jau prasiveržė į mūsų pasaulį per Jėzų Nazarietį (žr. 1 Jn 5,20). Todėl būtent Jėzuje Kristuje Dievas susiduria su mumis ir mus supranta.
O koks Dievo pažinimo tikslas?
Pasak Biblijos, Dievo galutinis troškimas – iš visų tautų sukurti sutaikytą su Juo tautą, kuri gyventų atnaujintoje kūrinijoje ir džiaugtųsi triasmenio Dievo Artumu. Tokia biblinės bendrystės vizija yra istorijos tikslas, kartu ir dabartinė – nors ir dalinė – patirtis kiekvieno, kuris yra pažinęs Dievą.
Todėl apibendrindami analizę, galime prieiti prie tokios išvados: mes žinome, jog susitikome Dievą tam, kad būtume išauginti dalyvauti bendruomenėje, t. y. džiaugtis Dievo bendryste ir būti tikėjimo tautos nariu.
Kituose skyriuose nagrinėsime mūsų susitikimo su Dievu ir bendrystės, arba bendruomenės, kurią jis pradeda, reikšmę. Tačiau turime priimti vieną išvadą, kuri yra esminė šioje diskusijoje. Dalyvavimas bendrystėje su Dievu, vienas su kitu ir kūrinija pateikia galutinį atsakymą ne tik į klausimą apie galimybę pažinti Dievą, bet ir apie Jo egzistavimą.
Dabartinis pasaulis meta iššūkį mūsų tvirtinimui, kad esame pažinę vienintelį tikrąjį Dievą. Mes esame priversti atlaikyti šį iššūkį. Mūsų atsakymo dalis – tai parodyti, jog krikščionių tikėjimas yra intelektualiai įtikimas. Tačiau tuo mūsų atsakymas nesibaigia. Mes taip pat turime įkūnyti atsidavimą Kristui savo gyvenimu. Turime susieti krikščionių tikėjimą su krikščioniška gyvensena, į kurią įeina ir bendrystė su Dievu, su kitais bei kūrinija. Tik tokia krikščioniška gyvensena gali patvirtinti mūsų liudijimą, kad pažįstame vienintelį tikrąjį Dievą – Dievą, kuris yra.
Šaltinis: S.J. Grenz, Sukurti bendrystei (Apyaušris, 2012)
