Holger Lahayne
Pašaukti būti kūrybingi
Kodėl taip yra? Kodėl mes tokie kūrybingi? Kodėl tai gerai?
Nes pats Dievas yra kūrybingas darbininkas ir menininkas. Per šešias dienas jis sukūrė viską, bet ir po to nesiliovė būti aktyvus. Jis "nei snaudžia, nei miega" (Ps 121,4); visa 104 psalmė yra himnas kūrybingam Dievui: "Viešpatie, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė." (24 eil.) Daugybė eilučių visoje Biblijoje patvirtina, kad Dievas kontroliuoja įvykius gamtoje ir žmonių istorijoje, kūrybingai veikia ir mūsų gyvenime.
Kai amžinasis Dievo Sūnus atėjo į žemę, jis tapo ne bet kokiu žmogumi. Įdomu tai, kad Jėzaus profesija nebuvo kunigas ar panaši. Beveik per visą savo žemišką gyvenimą jis dirbo amatininku tėvo dirbtuvėje bei Galilėjos statybvietėse. Jėzus buvo statybos inžinierius (tokia gr. žodžio tekton reikšmė, Mk 6,3 tradiciškai verčiama "dailidė") ir, be abejo, darbštus bei kūrybingas savo srities specialistas.
Dievas yra didžiausias kūrėjas. Jis buvo pirmoji kūrybinga būtybė, bet nenorėjo likti vienintelė. Žmones jis sukūrė panašius į save (Pr 1,27). O tai reiškia, kad mes visi, panašiai kaip Dievas, esame kūrybingi. Žmogus – kūrybingas, tačiau tik panašiai kaip Dievas. Dievas savo žodžiu viską sukūrė iš nieko. Jam nereikia medžiagos kad ką nors padarytų. O mums reikia rankų ir proto, įrankių ir medžiagų, ir dar daug ko. Mes esame kūrybingi tik naudodamiesi Dievo sukurtomis gėrybėmis.
Žmogaus panašumas į Dievą reiškia, kad vien žmonės pašaukti būti Dievo reprezentantai žemėje, Jo darbus tęsti, Jo vardu visą kūriniją plėtoti ir saugoti, vystyti ir dirbti, kultivuoti ir pildyti (Pr 1,28; 2,15). Žemė Dievo žmogui duota (Ps 115,16), kad jis būtų Karaliaus vicekaralius. Tokia pozicija reikalauja darbo ir kūrybingumo. Šis vadinamasis "kultūrinis paliepimas" galioja visiems žmonėms, krikščionims ir nekrikščionims.
Deja, krikščionys jį dažnai pamiršta, kartais net niekindami esą tik žemiškus mūsų kūrybingo darbo pasiekimus. Tačiau paimkime pavyzdį iš Augustino. Veikale Dievo miestas (užbaigta apie 426 metus) yra puikus skyrius apie Dievo žmogui suteiktos dvasios didingumą (XXII, 24). Ji yra "imli žinioms ir pamokymams". Ši kūrybinga dvasia yra "tokia gerybė, toks stebuklingas Visagalio darbas, kad niekas negali apibūdinti ją žodžiais arba išreikšti mintimis". Bažnyčios tėvas retoriškai klausia: "Koks puikus prigimtinis gėris yra žmogaus dvasia, kuri visa tai sugebėjo išmokti ir atlikti?" Ir įvardija "įstabius ir netikėtus tekstilės ir statybos produktus"; "pažangą žemės ūkyje ir laivyboje"; "visokių indų, įvairiausių skulptūrų ir tapybos darbų gamybą – ko ši dvasia tik nesugalvojo?!" Dar pamini teatrą, kalba apie gyvūnų prijaukinimą, apie "vaistų ir medicinos priemonių gausą", apie maistą ir prieskonius, apie kalbas ir rašymą, apie muziką ir matematikos, astronomijos įžvalgumą, – "Iš tikrųjų, kas gali apibūdinti, kokį didžiulį kiekį žinių žmogaus dvasia sukaupė!" Štai ką reiškia būti panašiu į Dievą. Jeigu taip Augustinas žavėjosi prieš 1600 metų, tai ką jis pasakytų šiandien? O kur mūsų žavėjimasis žmogaus kūrybingumo rezultatais?
Augustinas puikiai parodė plačią mūsų kūrybingumo paletę. Tai labai naudinga, nes šiandien esame linkę kūrybą sieti vien tik su dailininkais, rašytojais, kompozitoriais ir panašiais. Iš tikrųjų visi įvairių menų atstovai ypatingu būdu atskleidžia žmogišką kūrybingumo potencialą. Dorothy Sayers (1893–1957) knygoje The Mind of the Maker ("Kūrėjo mintis") atkreipia dėmesį, kad kuriant naujas istorijas, melodijas ir vaizdus rašytojai (kaip ji) ir kiti menininkai veikia labai panašiai kaip Dievas, nes kuria beveik iš nieko. Iš tiesų tokie profesionalai dažnai yra išskirtinai kūrybingi, bet kartu su tuo eina didelė atsakomybė ir didelės pagundos. Mat menas gali būti destruktyvus, ne retai tarnaujantis visų pirma paties menininko šlovei ir piniginei.
Gaila, kad kai kurie intelektualai – labai gabūs ir protu kūrybingi žmonės – šitoje srityje padarė ypatingai daug žalos. Simone de Beauvoir (1908–1986), rašytoja kaip ir Sayers, savo pagrindiniame veikale Antroji lytis (1949) išreiškė savo neapykantą namų ruošai. "Diena iš dienos reikia plauti dubenis, šluostyti nuo baldų dulkes, lopyti baltinius, kurie rytoj ir vėl bus purvini, apdulkėję, suplėšyti..." – toje kasdieninių darbų rutinoje "feminizmo karalienė" negalėjo rasti nė lašelio "pozityvaus gėrio", prasmės ir kūrybingumo. Būdama ateistė, ši žymi prancūzė nematė paprastų darbų reikšmės ir didybės Dievo akyse, vietoj to siekė savotiškos dievystės savo kūryboje.
Tačiau kūrybingumas neprasideda "kitame, švytinčiame, linksmame" intelektualų ir menininkų pasaulyje, kaip manė de Beauvoir. Būtina įsiminti, kad du svarbūs principai priklauso kūrybingumo pagrindui. Pirmasis – tai mūsų žmogiškas gebėjimas rinktis, priimti laisvus sprendimus (gyvūnai veikia tik pagal instinktus). Kiekvienas sąmoningas sprendimas gali būti kitoks ir todėl yra vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kūrybingas. Tapytojas visada gali ant drobės spalvą užtepti kitur, kompozitorius kitą natą užrašyti, o rašytojas kitą žodį pasirinkti. Tas pats principas galioja visur: mes visada galime kitaip plauti, šluostyti, lopyti; kitaip, t.y. kūrybingai paruošti vakarienės stalą, sutaisyti drabužius, perstumti baldus, ištapetuoti kambarį, paruošti lysves sode, užkonservuoti daržoves ir t.t.
Kiekvienas pasirinkimas yra moralinis veiksmas. Jis yra geras arba blogas, Dievui patinkantis ir šlovinantis jį arba ne. Antra, kiekvienu pasirinkimu išreiškiame meilę arba neišreiškiame. Mylėti Dievą ir artimą yra svarbiausias Dievo įsakymas (Įst 6,5; Kun 19,18; Mt 22,34–40). Tam reikia mūsų kūrybingumo. Dievas nenori, kad jo įsakymų laikytumėmės aklai ir mechaniškai. Dievas nori, kad mylėtume kūrybingai. Būtent įsakymas mylėti atveria begalinę erdvę mūsų kūrybai ir fantazijai: kaip galėčiau pasitarnauti savo vaikams ir savo kaimynui? Gal šiandien mano pažįstamam reikia kuo pagelbėti? Kaip šiandien Dievui galėčiau padėkoti ir jį pašlovinti?.. Meilė žmogų padaro išradingą, t. y. kūrybingą.
Ši kūrybinga meilė pasireiškia visų pirma paprastuose darbuose. Minėti namų ruošos darbai nėra nei operos, nei romano nei tapybos šedevrai. Tačiau ypač juose mes parodome meilę kitiems. S. de Beauvoir su savo sugyventiniu J.-P. Sarte apsistodavo vien viešbučiuose, kur visus nemalonius darbus už juos atlikdavo daugybė tarnų. Kam nors juk reikia tarnauti, tai tarnaukite man! Tiek tos meilės.
Priešingai šiai ateistų porai, krikščionys žino, kad meilė ir kūryba, darbas ir tarnavimas artimai susiję dėl to, jog įsišaknyję pačiame Dieve. Dievas yra meilė, jis kūrybingas ir dirbantis, ir netgi mums patarnauja (Mk 10,45). Atmetęs Dievą, žmogus netenka tarnaujančios meilės ir kūrybos pagrindo.
Kad ir ką bedarytume, visais veiksmais reiškiame kūrybingumą. Žinoma, labiausiai jis paveikus per mokslo, technologijos ir verslo pasiekimus. Šios sritys atsakingos už daugumą pradžioje minėtų gėrybių. Mokslininkai kūrybingai ištiria pasaulio reiškinius, o inžinieriai sumaniai pritaiko jų rezultatus. Lemiamą vaidmenį vadina verslininkai, kurie ne vien tik organizuoja gamybą, bet, visų pirma, numato produktų pagerinimo bei pelno galimybes ateityje. Jų veikla iš esmės yra ypatingai kūrybinga, reikalaujanti itin daug vaizduotės.
Menininkų kūrybingumas gražina mūsų gyvenimą, inžinierių ir verslininkų – gerina konkrečiai, tam tikrose vietose praplėsdamas mūsų ribas ir padidindamas laisvę. Puikus pavyzdys – automatinė skalbyklė, iki šiol nepamainomai lengvinanti milijonų žmonių kasdienybę.
Dievo meldžiame kasdienės duonos (Mt 6,11), tačiau tik labai retai ji nukrinta iš dangaus kaip mana Izraelio tautai dykumoje (Iš 16,31). Žmonės turėjo išrasti duonos gamybą. Atsirinkti tinkamas javų veisles, sugalvoti malimo būdą, kaip tešlą išrauginti, iškepti – stebėtinai sudėtingas procesas, istoriškai reikalavęs daug idėjų ir išmonės. Dažniausiai Dievas mus laimina ne tiesiogiai per stebuklus, bet per mūsų pačių kūrybingumą. Būtent tokius Jis mus sukūrė. Šlovinkime Jį už tai!
