Richard Foster
Paprastumo pratybos
paprastumas [...] padeda pastebėti atvirumą, švelnumą, nekaltybę, džiaugsmą ir ramybę – tuos nuostabius dalykus,
šalia kurių norisi būti, jei tik į juos žvelgiame tyromis akimis. Koks malonus tas paprastumas! Kas gali man jo duoti? Už jį atiduočiau viską. Tai – Evangelijos Perlas.
FRANÇOIS FÉNELONAS
Paprastumas – tai laisvė. Dviveidystė – vergystė. Paprastumas neša džiaugsmą ir pusiausvyrą, dviveidystė – susirūpinimą ir baimę. Mokytojo knygos autorius yra pastebėjęs, kad "Dievas sukūrė paprastą žmogų; žmogus
problemų prisikūrė pats" (Mok 7,29). Daugeliui žmonių Dievas vėl leidžia patirti laisvę per paprastumą.
Krikščioniškos paprastumo pratybos yra vidinė tiesa, pasireiškianti išoriškai – per gyvenimo būdą. Abu paprastumo aspektai – ir vidinis, ir išorinis – yra nepamainomi. Jei manysime galį patirti šią vidinę tiesą, iš esmės nepakeisiančią gyvenimo, tik apgaudinėsime save. Na, o sutvarkę išorinį paprastumu grįstą gyvenimą, bet nepatyrę vidinės tiesos, tebūsime mirtį nešantys legalistai.
Paprastumas prasideda nuo žvilgsnio į vidų, nuo vienybės. Jis reiškia tai, ką Thomas Kelly vadino "Dieviškuoju viduriu". Savo knygoje, kurią nuostabiai pavadino Širdies tyrumas – tai trokšti vieno, Kierkegaard'as taikliai įvardijo visą krikščioniškojo paprastumo esmę.
Patyrę vidinę tiesą rasime laisvę gyventi. Galėsime sąžiningai kalbėti tiesą. Nebeliks troškimo pasiekti statuso ar padaryti karjerą, nes jų nebereikės. Liausimės išlaidavę – ne todėl, kad negalėtume to sau leisti, o iš gyvenimo nuostatos. Mūsų turtas tampa kitų prerogatyva. Galime patirti tai, ką patyrė Richardas E. Byrdas, kelis mėnesius praleidęs atšiaurioje Arktyje. Savo dienoraštyje jis įrašė: "Pradedu suprasti, [...] kad žmogus gali gyventi be daugybės dalykų" ("Alone").
Dabarties kultūrai trūksta tiek paprastumo viduje, tiek išoriniame gyvenime. Esame priversti gyventi moderniame pasaulyje, kuris mus veikia prisiliesdamas savo susiskaldymu ir fragmentiškumu. Pasiklystame besirungiančių potraukių labirinte. Vieną minutę sprendimą darome remdamiesi sveiku protu, o kitą jau galvojame, ką apie mus pagalvos kiti.
Mums stokojant dieviškojo vidurio, saugumo jausmo vedami prisirišame prie daiktų. Iš tiesų turime suprasti, kad šiuolaikinės visuomenės troškimas gyventi geriau jau tapo psichoze. Tai psichozė todėl, kad ji visiškai nesusijusi su tikrove. Trokštame dalykų, kurių mums nei reikia, nei jie teikia džiaugsmą. "Vis perkame naujų daiktų, kad tik nepasirodytume keisti" (A.G. Gish, "Beyond the Rat Race"). Kur baigiasi planuotas moralinis nusidėvėjimas, prasideda psichologinis moralinis nusidėvėjimas. Mums primesta, kad gėda dėvėti drabužius ar vairuoti automobilius tol, kol šie nusidėvi. Žiniasklaida mums įkalė, kad nesivadovauti mada, vadinasi, nejausti realybės. Metas būtų atsitokėti ir pažvelgti tiesai į akis: jei pataikaujame ligotai visuomenei, sergame patys. Kol suprasime, kaip sunkiai serga mūsų kultūra, nesugebėsime nugalėti mus valdančios mamonos dvasios. Ką jau kalbėti apie krikščioniškojo paprastumo troškimą!
Ši psichozė apsėdo netgi mitologiją. Šių dienų didvyris yra vargšas berniukas, kuris savo pastangomis tapo turtingas, o ne turtingas, kuris savo valia tapo vargšas. (Vis dar sunku įsivaizduoti, kad mergaitė galėtų padaryti bet kurį iš pateiktų variantų!) Pavydą vadiname ambicija. Besaikį taupymą vadiname sumanumu. Godumą vadiname industrija.
Negana to, svarbu suprasti, kad šiuolaikinė alternatyvioji kultūra vargu ar yra žingsnis į priekį. Tai – tik paviršutiniška gyvenimo stiliaus alternatyva, neįvertinus vartotojiškos visuomenės esminių problemų. Kadangi alternatyviajai kultūrai visada trūko teigiamo balanso, ji neišvengiamai degeneravo į smulkmenas. Arthuras Gishas rašo: "Didžioji alternatyviosios kultūros dalis tėra blogiausių sergančios senosios kultūros bruožų veidrodis. Revoliucija nereiškia laisvės žolei, sekso laisvės ar abortų, lydekai paliepus, man panorėjus. [...] Pseudolaisvę nešantis erotiškumas, sadomazochizmo elementai ir lygias lyčių teises paminanti reklama, kurią sutinkame dažname undergroundo leidinyje, tėra senosios sistemos iškrypimų dalis ir mirties išraiška".
Reikėtų atrasti drąsos ir įvardyti, kaip galima būtų gyventi kitaip, žmoniškiau. Turėtume vengti tipiškų modernios kultūros psichozių, kurios žmones vertina pagal tai, kiek jie gali pagaminti ar uždirbti. Turėtume skatinti drąsius bandymus gyventi kitaip nei mums primeta mirtį nešanti sistema. Dvasinės paprastumo pratybos nėra vakarykštis sapnas. Tai vis pasikartojanti vizija. Ją galima pagauti ir šiandien. Privalome ją pagauti.
Biblija ir paprastumas
Prieš imantis konstruoti krikščionišką požiūrį į paprastumą, svarbu sugriauti paplitusią nuomonę, kad apie ekonominius faktorius Biblijoje kalbama nedaug ir neaiškiai. Dažnai jaučiamės taip, lyg požiūris į turtą yra kiekvieno asmeninis reikalas. Yra sakoma, kad Biblijos mokymas šioje srityje priklauso vien nuo asmeninės interpretacijos. Įsivaizduojama, kad Jėzus nekėlė praktiškų klausimų apie pinigus.
Jei kas rimtai paskaitytų Bibliją, niekaip negalėtų su tuo sutikti. Biblijoje rastume daugybę įsakymų, kurie kalba prieš vargšų išnaudojimą ir turto kaupimą. Šventasis Raštas meta iššūkį kone visoms mūsų laikų visuomenės ekonominėms vertybėms. Pavyzdžiui, Senasis Testamentas prieštarauja populiariai nuomonei, anot kurios, žmogus gali laikyti žemės plotą absoliučia nuosavybe. Raštas kalba, kad žemė priklauso Dievui, todėl jos negalima pasisavinti visam laikui (Kun 25,23). Senojo Testamento įstatymai, susiję su jubiliejiniais metais, sako, kad visa žemė turi grįžti pirminiam jos savininkui. Iš tiesų Biblija teigia, kad ir visas turtas priklauso Dievui, todėl vienas iš jubiliejinių metų tikslų buvo išlyginti skirtumus tarp turtuolių ir vargšų. Toks radikalus požiūris į ekonominius dalykus meta iššūkį bemaž visiems šiuolaikinės visuomenės įsitikinimams bei nusistovėjusiai praktikai. Jei Izraelis būtų sąžiningai laikęsis jubiliejaus, būtų smogęs mirtiną kirtį nesibaigiančiai problemai, kai turtuoliai lobo, o vargšai vis labiau skurdo.
Biblija be paliovos smerkia vergystę, nulemtą stabmeldiško prisirišimo prie turto. "Net jeigu turtai ir didėtų, / neprisiriškite prie jų širdimi", – pataria psalmininkas (Ps 62,11). Dešimtasis Dievo įsakymas prieštarauja pavydui, vidiniam geismui, kuris veda į vagystę ir priespaudą. Senovės išminčius suprato, kad "kas pasitiki savo turtais, tas nuvys" (Pat 11,28).
To meto materializmui Jėzus paskelbė karą. (Nuo savęs norėčiau pridėti, kad jis paskelbė karą ir mūsų dienų materializmui.) Aramėjiškas žodis, kuris apibrėžia turtą, yra mamon. Jėzus jį įvardija kaip Dievo priešininką: "Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (Lk 16,13). Ekonominėmis temomis be užuolankų Jis kalba dažnai. Jėzus sako: "Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė" ir "Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą" (Lk 6,20.24). Jis vaizdžiai apibūdina kančias, kurios tenka turtuoliui, mėginančiam įeiti į Dievo karalystę – lyg kupranugaris lįstų per adatos ausį. Be abejo, Dievui nėra neįmanomų dalykų, tačiau Jėzus aiškiai suprato, kaip tai sunku. Jis matė, kaip stipriai turtas įsikabina į žmogų. Jėzus suvokė, kad "kur tavo lobis, ten ir tavo širdis" (Mt 6,21). Būtent todėl Jis liepė savo mokiniams: "Nesikraukite lobių žemėje" (Mt 6,19). Jis nesakė, kad širdis turėtų ar neturėtų būti ten, kur yra turtai. Jis tiesiog pateikia paprastą faktą, kad ten, kur bus tai, ką vertiname,
bus ir mūsų širdis.
Jauną turtuolį Jis ragina ne vien atsainiai žiūrėti į turtą, bet tiesiogine to žodžio prasme atsisakyti jo, jei tik nori pelnyti Dievo karalystę (Mt 19,16-22). Jis kalbėjo: "Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto" (Lk 12,15). Tiems, kas pas Jį ateidavo ieškodami Dievo, Jėzus patardavo: "Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės" (Lk 12,33). Jis pateikė palyginimą apie turtuolį ūkininką, kurio gyvenimo prasmė buvo kaupti. Galbūt mes sakytume, kad jis taupus, bet Jėzus jį pavadino kvailiu (Lk 12,16-21). Jis primena, kad jei iš tiesų trokštame Dievo karalystės, privalome kaip tas pirklys, ieškantis gražių perlų, būti pasiruošę parduoti viską, kad tik tokį gautume (Mt 13,45-46). Jėzus kviečia tuos, kurie Juo seks, gauti gyvenimą be rūpinimosi turtais: "Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė" (Lk 6,30).
Apie ekonomiką Jėzus kalba daugiau nei bet kuria kita socialine tema. Jei gyvendamas palyginti paprastoje visuomenėje Viešpats pastebi tokį didelį dvasinį pavojų, kurį sukelia turtas, kaip dar labiau ekonominiais dalykais turėtume susirūpinti mes, kurie esame turtingos visuomenės dalis.
Laiškuose rastume tą patį susirūpinimą. Paulius rašo: "Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo" (1 Tim 6,9). Vyskupas negali būti godus (1 Tim 3,3). Diakonai negali geisti nešvaraus pelno (1 Tim 3,8). Laiško hebrajams autorius pataria: Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu" (Hbr 13,5). Dėl žmogžudysčių ir karų Jokūbas kaltina turto troškimą: "Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate" (Jok 4,1-2). Paulius pavydą vadina stabmeldyste ir liepia už jį rūsčiai drausminti (Ef 5,5; 1 Kor 5,11). Stabmeldystė šiame sąraše yra šalia paleistuvystės ir vagystės. Jis įspėja, kad tie, kurie taip gyvena, nepaveldės Dievo karalystės. Turtingiems Paulius pataria pasitikėti ne savo turtais, bet Dievu, o tuo, ką turi, dosniai dalytis su kitais (1 Tim 6,17-19).
Aptaręs tai, skubu pridurti, kad Dievas nori, jog turėtume pakankamai. Tiek pat bėdos neturėti pakankamai, kaip ir gyvenimą statydintis, vien remiantis turtais. Priverstinis neturtas yra blogis, todėl jo turėtume atsižadėti. Lygiai taip pat Biblija nestoja kraštutinio asketizmo pusėn. Raštas vis primena, kad kūrinija yra geras dalykas, kuriuo turėtume džiaugtis. Asketizmas sukuria nesveiką ir nebiblišką prarają tarp gero dvasinio ir blogo materialaus pasaulio – lyg išganymas pasiekiamas kreipiant kuo mažiau dėmesio į fizinę egzistencijos plotmę.
Asketizmas ir paprastumas tarpusavyje nedera ir vienas kitą neigia. Kartais paviršutiniškai sutampančios praktikos neturėtų kliudyti pastebėti egzistuojantį jų radikalų skirtumą. Asketas išsižada materialių dalykų. Paprastas žmogus atskleidžia teisingą jų perspektyvą. Asketas neturi vietos "žemei, tekančiai pienu ir medumi". Paprastas džiaugiasi šiomis malonės dovanomis iš Dievo rankų. Asketas pasitenkina tik tada, kai ima stokoti. Paprastas žmogus pasitenkina tiek stokodamas, tiek turėdamas pertekliaus (Fil 4,12).
Paprastumas – vienintelis dalykas, vėl pasukantis gyvenimą teisinga linkme: turtais galima džiaugtis, bet neleiskime jiems mūsų sunaikinti. Neturėdami paprastumo kapituliuosime prieš pikto dabartinio amžiaus "mamonos" dvasią, arba įpulsime į nekrikščionišką legalistinį asketizmą. Abu veda į stabmeldystę. Abu mirtinai žudo dvasią.
Biblijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kai Dievas apsčiai laimina savo žmones. "[...] Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą, [...] kur jums nieko netrūks" (Įst 8,7-9). Ten gausu įspėjimų ir apie neteisingo požiūrio į turtą pavojų. "Nesakyk sau širdyje: Mano paties galybe ir mano paties rankų jėgomis sukrauti šie turtai" (Įst 8,17).
Dvasinės paprastumo pratybos suteikia teisingą perspektyvą. Paprastumas leidžia mums priimti turtą kaip Dievo dovaną, kurios negalime pasilaikyti sau, bet galime laisvai dalytis su kitais. Suvokę, kad Biblija lygiai taip pat smerkia materializmą, kaip ir asketizmą, esame pasirengę skirti dėmesį teisingam krikščioniškam paprastumui ugdyti.
Atramos taškas
Archimedas yra pasakęs: "Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę!" Toks požiūris svarbus imantis visų dvasinių pratybų, ypač paprastumo. Iš visų dvasinių pratybų paprastumas pastebimas labiausiai, todėl labiausiai pažeidžiamas iškraipymų. Didžioji dauguma krikščionių niekuomet nesusimąstė apie paprastumo pratybas ir taip patogiai neatkreipė dėmesio į daugybę Jėzaus pamokymų šia tema. Nesunku įžvelgti, kodėl: tokios pratybos tiesiogiai kerta per mūsų susirūpinimą turtingu gyvenimo būdu. Tačiau tie, kas rimtai žiūri į biblinį paprastumo mokymą, susiduria su didelėmis legalizmo pagundomis. Sąžiningai mėgindami praktiškai įgyvendinti Jėzaus mokymą apie turtinius reikalus, savąją šio mokymo išraišką galime nesunkiai supainioti su pačiu Jėzaus mokymu. Pavyzdžiui, dėvime tam tikrus drabužius ar perkame tam tikrą namą. Taip savo pasirinkimą kanonizuojame, pavadindami tai paprastu gyvenimu. Šis pavojus mus verčia atrasti ir aiškiai apibrėžti archimediškąjį paprastumo atramos tašką.
Tokį tašką mums pateikia Jėzus, sakydamas: "Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: "Ką valgysime?" – arba: "Ką gersime?" – arba: "Kuo vilkėsime?" Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta" (Mt 6,25-33; kursyvas autoriaus).
Esminis dvasinių paprastumo pratybų dalykas yra pirmiausia siekti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o viską, kas reikalinga, gausite savo laiku. Neįmanoma pervertinti Jėzaus įžvalgos. Viskas remiasi tuo, kad svarbiausi dalykai eitų pirmiausia. Nieko negalima vertinti labiau už Dievo karalystę, įskaitant ir troškimą gyventi paprastai.
Pats Paprastumas virsta stabmeldyste, kuomet jį išaukštiname labiau nei pačią karalystę. Nagrinėdamas šią Rašto vietą, Sørenas Kierkegaard'as ypač teisingai pastebi, kai bando įvertinti, kiek pastangų žmogus turėtų įdėti ieškodamas Dievo karalystės. Ar jam reikėtų susirasti tinkamą darbą, kad galėtų prisiversti teisingai gyventi? Atsakymas yra "ne" – pirmiausia turime ieškoti Dievo karalystės. O gal tada turėtume išdalyti visus pinigus vargšams pamaitinti? Ir vėl atsakymas yra "ne" – pirmiausia turime ieškoti Dievo karalystės. Na, tada galbūt turime eiti į pasaulį ir skelbti, kad pirmiausia visi turėtų ieškoti Dievo karalystės? Atsakymas ir vėl yra "ne" – pirmiausia turėtume ieškoti Dievo karalystės. Kierkegaard'as daro išvadą: "Tuomet, tam tikra prasme, nieko nereikia daryti. Taip, tam tikra prasme, nieko – tapti nieku prieš Dievą, išmokti tylėti. Tyla – tai pradžia, ir tai yra pirmiausia ieškoti Dievo karalystės" ("Christian Discourses").
Sutelkę dėmesį į karalystę suvokiame vidinę tiesą. Be jos degeneruotume į legalizmo pedantiškumą. Niekas kitas negali tapti esme. Negalima labiausiai trokšti pabėgti iš "žiurkių lenktynių". Negalima labiausiai trokšti išnaikinti turtinę nelygybę. Nė ekologija negali būti svarbiausia. Pirmiausia reikia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo – tiek asmeninio, tiek socialinio. Tai turi būti dvasinių paprastumo pratybų esmė.
Kas neieško pirmiausia karalystės, jos neieško visai. Kad ir kokie kilnūs būtų kiti rūpesčiai, kai jie tampa esme, kartu jie virsta stabais. Kai jie tampa mūsų rūpesčio esme, jie neišvengiamai verčia skelbti, kad tai, ką veikiame, ir yra krikščioniškas paprastumas. O iš tiesų, kai Dievo karalystė teisėtai yra priekyje, neliks nepasirūpinta ekologija, vargšais, turtinės nelygybės naikinimu ir daugeliu kitų dalykų.
Kaip Jėzus kalbėjo mūsų jau cituotose eilutėse, laisvė nuo rūpesčių yra vienas iš indikatorių, kad pirmiausia ieškome Dievo karalystės. Jei gyvename paprastai, džiaugiamės gyvenimu ir nesirūpiname turtais. Nei gobšuoliai, nei niurzgliai šios laisvės nepažįsta. Ji neturi nieko bendro nei su pertekliumi, nei su stoka. Tai – pasitikėjimo dvasia. Vien tai, kad žmogus gyvena neturėdamas turto, negarantuoja paprastumo. Paulius mus mokė, kad visokio blogio šaknis yra meilė pinigams. Esu pastebėjęs, kad neturintys pinigų juos myli labiausiai. Įmanoma, kad išoriškai žmogus bando išsiugdyti paprastą gyvenimą, bet jo vidus kupinas rūpesčių. Ir priešingai, turtai neišlaisvina iš rūpesčių. Kierkegaard'as rašė: "[...] Turtai ir perteklius veidmainiškai atkeliauja avių kailiais prisidengę ir apsimeta saugantys nuo rūpesčių, o tada patys tampa rūpesčių objektu. [...] Nuo rūpesčių jie žmogų apsaugo ne ką geriau nei nuo vilkų saugoti avių įleistas vilkas".
Kartu su laisve nuo vidinių rūpesčių galima pastebėti ir tris vidines nuostatas. Jei tai, ką gauname, priimame kaip dovaną; jei tai, ką turime, saugo Dievas; ir jei tuo, ką turime, dalijamės su kitais; tada tai, ką turime, yra laisvė nuo rūpesčių. Tai – vidinė paprastumo tiesa. Tačiau, jei tai, ką turime, manomės uždirbę; ir jei tai, ką turime, privalome saugoti; ir jei tuo, ką turime, nesugebame dalytis su kitais; tuomet gyvename rūpesčiais. Tokie žmonės niekuomet nepažins paprastumo, nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, kurias jie susikūrė, kad gyventų "paprastą gyvenimą".
Pirmoji vidinė paprastumo nuostata yra tai, ką gauname, priimti kaip Dievo dovaną. Dirbame, tačiau suvokiame, kad ne mūsų darbas mums duoda tai, ką turime. Gyvename iš malonės, net kai ji ateina "duonos kasdienės" pavidalu. Esame priklausomi nuo Dievo – kad Jis mums duotų paprasčiausius gyvenimą teikiančius dalykus: orą, vandenį, saulę. Tai, ką turime, nėra mūsų darbo vaisius, o nuostabi Dievo apvaizda. Kai jaučiame pagundą pradėti galvoti, kad tai, kas mums priklauso, yra asmeninių pastangų rezultatas, tereikia vos neilgos sausros ar nedidelės avarijos, kad ir vėl pamatytume, kaip besąlygiškai turėtume už viską būti dėkingi.
Antroji vidinė paprastumo nuostata yra suvokti, kad ne mūsų, o Dievo reikalas rūpintis tuo, ką turime. Dievas sugeba apsaugoti mūsų nuosavybę. Galime Juo pasitikėti. Ar tai reiškia, kad neturėtume iš automobilio ištraukti raktų ir niekad nerakinti namų durų? Žinoma, ne. Tačiau suprantame, kad ne durų spyna saugo namus. Jei turime sveiko proto, turime pasirūpinti paprasčiausia apsauga, tačiau jei manome, kad vien šios priemonės apsaugos mus ir mūsų turtą, niekuomet nenurimsime. Tiesiog neegzistuoja absoliučiõs apsaugõs priemonės. Savaime suprantama, šie dalykai neapsiriboja vien turtu. Prie to paties galima skirti ir reputaciją, darbą bei panašias gyvenimo sritis. Paprastumas padeda šiuos (ir visus) dalykus patikėti Dievo globai.
Jei gebame dalytis turimu su kitais, pasižymime trečiąja vidine paprastumo nuostata. Jei tuo, ką turime, nesugebame pasidalyti su aplinkiniais, nors būtų visiškai teisinga ir gera, tada turime vien vogtų dalykų. Šią mintį taip sunku priimti todėl, kad rūpinamės ateitimi. Užuot dalijęsi turimu, prisirišame prie jo, nes rūpinamės rytojumi. Tačiau, jei tikime, kad Dievas yra toks, apie kokį pasakoja Jėzus, tada nėra ko bijoti. Kuomet pažįstame, kad Dievas yra visagalis Kūrėjas ir mylintis mūsų Tėvas, galime dalytis, nes žinome, kad Jis mumis pasirūpins. Jei kas stokoja, sugebame jiems padėti. Ir vėl, sveikas protas padės apibrėžti dalijimosi ribas ir apsaugos nuo kvailumo.
Kai pirmiausia ieškosime Dievo karalystės, gyvenimą pažymės šios trys nuostatos. Kai galvojame apie visas tris, galime suvokti, ką Jėzus turėjo omeny sakydamas "Nesirūpinkite". Šios nuostatos sudaro krikščionio vidinio gyvenimo paprastumą. Galime būti tikri – jei gyvenimas remsis šiais trim būtinais dalykais, kad gyvenimą būtų galima vadinti gyvenimu – iš tiesų gyvensime.
Išorinė paprastumo išraiška
Jei apie paprastumą kalbėsime vien kaip apie vidinę gyvenimo tiesą, kalbėsime netiesą. Vidinis gyvenimas nėra gyvenimas, jei jis nepasireiškia išoriškai. Jei patirsime paprastumo laisvės dvasią, ji mūsų gyvenimą iš tiesų pakeis.
Kaip jau įspėjau anksčiau, jei paprastumą apribotume viena iš jo išraiškų, rizikuotume nupulti į legalizmą. Tačiau turime rizikuoti, nes jei neaptartume detalių, paprastumo pratybas nurašytume kaip vien teorinę veiklą. Galų gale, juk Rašto autoriai nuolat rizikuodavo lygiai taip pat. Taigi ir aš seku jų pavyzdžiu ir pateikiu dešimt pagalbinių principų, kurie gali padėti apibrėžiant paprastumo išraišką. Jų jokiu būdu negalima laikyti įstatymais, o tik vienu mėginimų įkūnyti paprastumą dabartyje.
Pirma, daiktus pirkite pagal tai, kiek jie yra naudingi, o ne pagal statusą, kurį jie jums suteikia. Automobilius reikia pirkti ne paisant prestižo, o atsižvelgiant į mašinų galimybes būti naudojamas pagal jūsų poreikius. Galbūt užtenka vien dviračio? Kai renkatės pirkti butą, kotedžą ar namą, turėtumėte galvoti, ar jis bus patogus gyventi, o ne apie tai, kokį įspūdį jis padarys kitiems. Nepirkite ar nestatykite per didelio būsto. Juk išties, kam reikalingi septyni kambariai dviem žmonėms?
Pagalvokite apie savo drabužius. Daugeliui žmonių nebereikėtų pirkti naujų. Daugiau jie perka ne todėl, kad reikėtų, o norėdami neatsilikti nuo mados. Tegu ji pasiunta! Pirkite tai, ko reikia. Vilkėkite drabužius tol, kol susidėvės. Nustokite kitiems mėginę daryti įspūdį – padarykite jiems įspūdį tuo, kaip gyvenate. Jei būtų praktiška, netgi pasisiūkite drabužių patys ir džiaukitės jais. Ir dėl Dievo (būtent tai ir turiu omeny), tegu drabužiai būna praktiški, o ne vien gražūs. Johnas Wesley rašė: "Ir dėl aprangos. [...] Perku tokius rūbus, kuriuos galiu nešioti ilgiausiai, ir dažniausiai, kurie atrodo paprasčiausiai. Neperku kitokių baldų, kaip tik svarbiausius ir nebrangius" ("The Journal of the Reverend John Wesley").
Antra, atsisakykite to, kas tenkina priklausomybę. Išmokite skirti tikrą psichologinį poreikį (pavyzdžiui, maloniõs aplinkõs) ir priklausomybę. Nevartokite arba sumažinkite priklausomybę sukeliančių, nemaistingų gėrimų vartojimą, kaip antai: alkoholio, kavos, arbatos, Coca Colos ir pan. Daugelis žmonių pasidarė labai priklausomi nuo šokolado. Jei esate priklausoma
nuo televizijos, parduokite
arba kam nors padovanokite savo televizorių. Jei randate ką nors,
be ko nebegalite gyventi, pavyzdžiui, be radijo, garso ar vaizdo
aparatūros, be žurnalų, laikraščių ar knygų, nedvejodami jų
atsikratykite. Jei širdį užvaldė pinigai, dalį jų išdalykite ir
pajusite vidinį atpalaidavimą. Paprastumas yra laisvė, o ne
vergystė. Atsisakykite garbinę bet ką, išskyrus Dievą.Prisiminkite, kad priklausomybė iš prigimties yra tai, ko nesugebate suvaldyti. Jei norite nugalėti tikrą priklausomybę, nesugebėsite to padaryti vien valios pastangomis. Jos bus bejėgės. Neįmanoma vien nuspręsti išsilaisvinti. Tačiau galite atverti šį gyvenimo kampelį Dievo atleidimo malonei ir išgydymo galybei. Šia našta galite pasidalyti su maldą pažįstančiais draugais, kurie stos šalia. Žingsnis po žingsnio, diena po dienos galite nuspręsti gyventi paprastai ir nesirūpindami pasikliauti, kad Dievas jums padės.
Kaip pastebėti priklausomybę? Labai paprastai – reikia stebėti, kol pasirodys koks nesutramdomas potraukis. Vienas mano studentas pasakojo atsitikimą, kai nuėjo pasiimti laikraščio, bet jo nerado. Jį apėmė panika. Kaipgi įmanoma dieną pradėti be laikraščio?! Tada pastebėjo, kad ant kaimyno žolės gulėjo kitas laikraštis ir ėmė kurti planą, kaip prisėlinti ir jį pavogti. Tą pačią akimirką suvokė, kad jį užvaldė tikra priklausomybė. Jis nubėgo atgal namo, paskambino į laikraščio redakciją ir atsisakė prenumeratos. Pildydama anketą sekretorė, kaip įprasta, mandagiai paklausė: "Kodėl atsisakote šio laikraščio prenumeratos?" Manasis draugas išpyškino: "Nes esu priklausomas!" Sekretorė drąsiai pasiteiravo: "Ar norite visai atsisakyti prenumeratos, ar gal paliksite savaitgalio numerius?", o tas išrėžė: "Jokiu būdu! Viskas baigta!" Savaime suprantama, nereikia visiems atsisakyti laikraščių prenumeratų, bet šiam jaunuoliui tai buvo labai svarbus žingsnis.
Trečia, išmokite dalyti daiktus. Pastebėję prie kažko prisirišę pamąstykite, ar negalėtumėte to padovanoti tam, kam tikrai to reikia. Vis prisimenu tas Kalėdas, kai užuot pirkęs ar gaminęs dovanas, nusprendžiau atiduoti tai, kas man buvo brangiausia. Dariau tai savanaudiškais sumetimais: troškau patirti laisvę, ateinančią, kai laisva valia tampi neturtingas. Tai buvo dešimties pavarų dviratis. Eidamas į to žmogaus, kuriam pasiryžau padovanoti savo brangenybę, namus, giedojau giesmę pagal vienos Rašto vietos eilutes. Šiuos žodžius supratau kur kas giliau, nei bet kada: "Dovanai gavote, dovanai ir duokite!" Kai sūnui Nathanui buvo šešeri, jis man papasakojo, kad jo klasės draugui reikia dėžutės pietums, tad ar jis galėtų draugui atiduoti savąją. Aleliuja!
Ne kaupkite, o dalykite! Daugybė nereikalingų daiktų gyvenimą padaro sudėtingą. Juos reikia kažkur krauti, krauti, valyti nuo jų dulkes, perdėlioti, vėliau dar kartą perdėlioti – iki išprotėjimo. Daugeliui nebūtų sunku be didesnio pasiaukojimo išdalyti pusę savo daiktų. Išmintinga pasinaudoti Thoreau patarimu: "Supaprastinti, supaprastinti".
Ketvirta, pasipriešinkite moderniosios įrangos propaguotojams. Laiką taupantys įtaisai jo beveik niekad nesutaupo. Atsargiai vertinkite pažadą "Atsipirks per pusmetį". Daugelis prietaisų sukonstruoti taip, kad susidėvėtų ir sulūžtų. Taip jie gyvenimą ne praturtina, o padaro jį sudėtingesnį. Ši pro blema ypač gaji žaislų industrijoje. Vaikams nereikia, kad juos linksmintų verkiančios, valgančios, į vystyklus siusiojančios, prakaituojančios ir besispjaudančios lėlės. Neretai senutė skudurinė lėlytė gali suteikti kur kas daugiau džiaugsmo ir tarnaus ilgiau. Dažnai vaikams labiau patinka žaisti su senomis keptuvėmis ir puodais nei su naujausiu kosminiu žaislų rinkiniu. Kai rinksitės žaislą, ieškokite to, kuris padėtų vaikams ko nors išmokti ir greitai nesulūš. Patys pasigaminkit žaislų.
Dažniausiai įranga be reikalo eikvoja energijos išteklius. JAV gyvena vos 6% visų pasaulio žmonių, bet jie sunaudoja apie trečdalį energijos. Vien Amerikos oro kondicionieriai sunaudoja tiek energijos, kiek visa Kinija (1977m. duom.). Vien susirūpinimas ekologija turėtų neleisti mums pirkti vis naujus aparatus.
Propaganda mėgina mums įpiršti, jog kadangi naujas tam tikro aparato modelis turi papildomų funkcijų (mažas blizgutis?), turėtume parduoti senąjį ir nusipirkti naują. Siuvimo mašinos gali siūti dar vienu būdu, garso aparatūrai pridėti papildomi mygtukai, išleistos naujo dizaino mašinos. Tokias reklamines dogmas reikia atidžiai peržiūrėti. Dažnai šios "naujos" papildomos funkcijos mus sugundo nusipirkti tai, ko visiškai nereikia. Senasis šaldytuvas galbūt tarnaus dar labai ilgai, ir jam nebūtinas ledo gamintuvas ar unikalus dizainas.
Penkta, išmokite gėrėtis daiktais, jų nepirkdami. Turėti nuosavus daiktus – mūsų kultūros manija. Jei turime tam tikrą daiktą, atrodo, kad galime jį valdyti. O jei galime valdyti, tai mums suteiks daugiau malonumo. Bet tai – tik iliuzija. Daugeliu dalykų galima džiaugtis jų neįsigijus. Jų nereikia kontroliuoti. Džiaukitės paplūdimiu nesiekdami nusipirkti jo gabalėlį. Džiaukitės viešaisiais parkais ir bibliotekomis.
Šešta, išmokite labiau tausoti kūriniją. Prisilieskite prie žemės. Kai galite, eikite pėsčiomis. Klausykitės paukščių. Stebėkite ir džiaukitės žolės ir lapų žaluma. Uostykite gėles. Žavėkitės aplinkos spalvų įvairove. Gyventi paprastai, vadinasi, iš naujo atrasti, jog "Žemė ir visa, kas joje, yra VIEŠPATIES" (Ps 24,1).
Septinta, kiek skeptiškiau žiūrėkite į visus "pirk dabar, mokėk vėliau" pasiūlymus. Tai spąstai, kurie vis stipriau suriša rankas. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai teisingai kaltina tuos, kurie gyvena iš palūkanų. (Kai Biblija kalba apie palūkanas, galvoje turima omeny ne vien lupikavimas, bet apskritai – bet kokios palūkanos.) Imti palūkanas reiškė paminti brolybės principus, kuomet pelnomasi iš kito nelaimės. Jėzus išsižada lupikavimo, kuris yra senojo gyvenimo ženklas, tad mokinius mokė skolinti nesitikint, kad pinigai sugrįš (Lk 6,35).
Šie Rašto žodžiai neturėtų būti išaukštinti, nederėtų iš jų daryti kažkokio absoliutaus įstatymo, kurio krikščionys turėtų laikytis visur ir visada. Tačiau negalima ir mokyti, kad šiuolaikinėje visuomenėje jie yra beverčiai. Už šių biblinių draudimų stovi amžių išmintis (o gal ir keletas liūdnų atvejų!). Žinoma, sveikas protas, kaip ir paprastumas, reikalauja, kad būtume labai atsargūs prieš įsiskolindami.
Aštunta, pakluskite Jėzaus mokymui, kad kalbėti turėtume paprastai ir sąžiningai. "Verčiau jūs sakykite: ‚Taip', jei taip, ‚Ne', jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo" (Mt 5,37). Jei sutikote kažką padaryti, padarykite. Venkite meilikavimo ir nutylėjimo ramybės vardan. Te sąžiningumas ir dora puošia jūsų tariamus žodžius. Atsisakykite žargono ir abstrakčių spėlionių, kuriomis švaistomasi, kad abstrakčios šnekos padarytų įspūdį, o ne kad iliustruotų ir informuotų.
Paprastai kalbėti yra sunku, nes retai gyvename gyvenimą, kurio esmė – Dievas; nes taip nedažnai atsiliepiame tik į dangiškuosius paraginimus. Sakome "taip" ar "ne", taip dažnai nulemia baimė, ką apie mus pagalvos, ar šimtai kitų priežasčių, o ne paklusnumas Dievo paraginimams. Kalbėsime paprastai, nes visi žodžiai turės tik vieną Šaltinį. Sørenas Kierkegaard'as rašo: "Jei visiškai paklusi Dievui, tavyje neliks vietos dviprasmybėms, ir būsi toks paprastas prieš Dievą. [...] Yra vienas dalykas, kurio jokia šėtono gudrybė ir jokios pagundų žabangos negali užklupti nepasiruošus – tai paprastumas".
Devinta, atsisakykite visko, kas gimdo kitų priespaudą. Matyt, niekas kitas šio principo nėra labiau įgyvendinęs, kaip XVIII amžiaus kvakeriai, kaip Johnas Woolmanas. Jis buvo siuvėjas. Žymiajame jo Dienoraštyje vis kartojasi mintys, kad jis trokšta gyventi taip, jog niekaip neišnaudotų kitų. "Mintyse susidūriau su labai aiškiu ir sunkiu man klausimu, ar aš [...]saugausi visko, kas sukelia nesantaiką ar yra susiję su karu. [...] Širdis labai susirūpino, kad ateity visame kame eičiau link tyros tiesos bei gyvenčiau paprastai, kaip Kristaus mokinys. [...] Ir tada prabanga ir pavydas kartu su visokia priespauda ir kitomis blogybėmis, kurios su jais susiję, man pasirodė labai skausmingos [...]." Tai – viena sunkiausių problemų, su kuria susiduriame, bet jos išvengti nevalia. Ar gurkšnosime kavą ir valgysime bananus Lotynų Amerikos valstiečių priespaudos sąskaita? Ar ribotų išteklių pasaulyje mūsų aistra turtams turi reikšti kitų skurdą? Ar turėtume pirkti produktus, kuriuos pagaminti kitiems teko valandų valandas stovėti prie konvejerio juostos? Ar mums patinka, kad bendrovėje ar gamykloje hierarchija paremti santykiai leidžia mums stoti aukščiau kitų? Ar spaudžiame savo žmoną ir vaikus todėl, kad mums atrodo, jog kai kuriuos darbus daryti žema?
Dažnai priespauda yra glaudžiai susijusi su rasizmu, lyčių nelygybe bei nacionalizmu. Odos spalva vis dar turi įtakos pareigoms bendrovėje. Ieškant darbo, lytis vis dar turi įtakos atlyginimui. Žmogaus rasė vis dar turi įtakos tam, kaip ją ar jį priima kiti. Dievas teduoda mums pranašų, kurie kaip Johnas Woolmanas kvies mus tolyn "nuo aistros turtui", kad pajėgtume "palaužti priespaudos jungą".
Dešimta, saugokitės visko, kas neleidžia pirmiausia ieškoti Dievo karalystės. Kaip lengva pasimesti siekiant teisėtų, net ir gerų dalykų! Darbas, karjera, statusas, šeima, draugai, saugumas – šie ir daugelis kitų dalykų nejučiomis gali greit tapti dėmesio centre. George'as Foxas įspėja: "[...] Yra toks pavojus ir pagunda, kuri jūsų protą bando pakreipti įvairiausių reikalų link ir jais jį užkemša taip, kad vargu ar begali kaip nors patarnauti Dievui. [...] Taip protas paskęs juose, o ne juos aprėps. [...] O tada, jei Viešpats Dievas bus jūsų kely – ar sausumoj, ar jūroj – ir atims iš jūsų turtą bei įpročius, kad protas nebūtų apsunkintas, tada tas nualintas protas ims nervintis, nes nebeturės Dievo galybės" ("Works", Vol. 8).
Dievas teduoda jums (ir man) drąsos, išminties ir stiprybės, kad Dievo karalystę laikytume svarbiausiu gyvenimo prioritetu. Jei taip gyvensime, gyvensime paprastai.
Šaltinis: "Dvasinės pratybos" (Lietuvos krikščioniškas fondas, 2007; vertė S. Kiela)
Knygą galima įsigyti Laisvųjų krikščionių bažnyčiose.
