Paklusnumas ir tikėjimas

Pašaukimas į mokinystę

Praeidamas Jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: "Sek paskui mane!" Šis atsikėlė ir nusekė paskui Jį. (Mk 2, 14)

Pašaukimas nuskamba ir beregint susilaukia klusnaus atsako. Mokinių atsakas – paklusnumo veiksmas, o ne tikėjimo Jėzumi išpažinimas. Kaip pašaukimas gali akimirksniu sužadinti paklusnumą? Dėl visai natūralių priežasčių ši istorija yra tikras suklupimo akmuo – kaip tik todėl visais laikais būdavo dedamos pašėlusios pastangos šiuos du veiksmus atskirti vieną nuo kito. Trūks plyš tarp jų reikia atrasti kokią nors jungtį. Matyt, tarp tų dviejų veiksmų įvyko dar kažkas – koks nors psichologinis ar istorinis įvykis.

Taip svarstydami mes prieiname prie kvailiausios išvados: matyt, muitininkas pažinojo Jėzų dar iš anksčiau. Ankstesnė pažintis ir paaiškina tą jo pasirengimą priimti Mokytojo pašaukimą. Deja, mūsų tekstas šiuo klausimu negailestingai tyli. Negana to, į skubią pašaukimo ir greitą atsaką žiūrima kaip į ypatingai svarbų dalyką. Jame visiškai nesigilinama į psichologines žmogaus daromų religinių sprendimų priežastis. Kodėl? Paaiškinimas paprastas: priežastis, dėl kurios atsakas eina iškart po pašaukimo, yra pats Jėzus Kristus. Nes pašaukia Jėzus, ir kadangi tai Jėzus, Levis iškart paklūsta.

Šis susitikimas – absoliučios, tiesioginės ir nepaaiškinamos Jėzaus valdžios liudijimas. Nebereikia jokios parengiamosios dalies, jokio kito rezultato – tik paklusnumo pašaukimui. Kadangi Jėzus yra Kristus, Jis turi valdžią pašaukti ir reikalauti paklusnumo Jo žodžiui. Jėzus šaukia žmones sekti paskui Jį ne kaip mokytojas ar gero gyvenimo pavyzdys, bet kaip Kristus, Dievo Sūnus. Šioje nedidelėje ištraukoje žmonėms paskelbiamas Jėzus Kristus ir Jo reikalavimas. Mokinys nė žodeliu nepagiriamas už savo apsisprendimą sekti Kristumi. Mes neturėtume mąstyti apie mokinį, bet tik apie Tą, kuris pašaukia, ir apie Jo absoliučią valdžią. Kaip matome minėtoje Rašto vietoje, nėra kelio į tikėjimą ar mokinystę, nėra kito kelio – tik paklusnumas Jėzaus pašaukimui.

O kas tekste sakoma apie mokinystės turinį? Sek paskui Mane, bėk paskui Mane! Viskas. Sekti jo pėdomis yra tai, kas neturi jokio turinio. Tai nesuteikia mums jokios aiškios gyvenimo būdo programos, jokio tikslo ar idealo, į kurį galėtume lygiuotis. Tai nėra toks dalykas, kurį žmogiškas išskaičiavimas palaikytų vertu mūsų atsidavimo – visos mūsų esybės atsidavimo.

Kas gi atsitinka? Išgirdęs pašaukimą, Levis palieka visa, ką turi – bet ne todėl, kad galvotų, jog daro kažką vertingo, o tiesiog dėl pašaukimo. Antraip jis negalėtų sekti Jėzaus. Iš Levio pusės šis veiksmas neturi nė menkiausios vertės, jis netgi neturi prasmės ir nevertas apsvarstyti. Šis mokinys tiesiog sudegina visus tiltus ir eina pirmyn. Jis pašaukiamas ir turi palikti savo senąjį gyvenimą, kad galėtų išlikti tiesiogine to žodžio prasme. Senasis gyvenimo būdas paliktas užnugary – visiškai kapituliavęs. Mokinys ištempiamas iš savo santykinai saugios zonos į absoliučiai nesaugų gyvenimą (kas, tiesą pasakius, yra absoliuti apsauga ir saugumas, slypintys bendrystėje su Jėzumi), iš gyvenimo, kuris yra regimas ir patikimas (nors iš tiesų jis visai nepatikimas), į gyvenimą, kur viskas neregima ir atsitiktina (kitaip tariant, į tą, kuris yra būtinas ir patikimas), iš riboto pasaulio (kuris išties yra beribis) į beribių galimybių pasaulį (kuris yra vienintelė išlaisvinanti tikrovė). Vėlgi sakau, jog tai nėra universalus dėsnis. Veikiau tai visiška įstatymiškumo priešybė. Tai ne kas kita kaip tik priklausomybė vienam Jėzui Kristui – ir ji laužo visus bet kokių programų, bet kokių idealų, bet kokių įstatymų rinkinių rėmus. Jėzus vienintelis yra turinys, visa kita neturi reikšmės. Be Jėzaus nėra jokių turinių. Jis vienintelis yra svarbus.

Kai esame šaukiami sekti Kristumi, tai esame šaukiami išskirtiniam atsidavimui Jo asmeniui. Jo pašaukimo malonė sulaužo visus legalizmo rėmus. Tai maloningas pašaukimas, maloningas įsakymas. Jis yra aukščiau tarp Įstatymo ir Evangelijos esančio skirtumo. Kristus pašaukia, o mokinys seka: tai malonė ir įsakymas viename. "Vaikščiosiu laisvas, nes tyrinėju Tavo potvarkius" (Psalmės 119, 45).

Mokinystė reiškia atsidavimą Kristui, o kadangi Kristus yra, turi būti mokinystė. Abstrakti Kristaus idėja, doktrinų sistema, bendros religinės žinios malonės ar nuodėmių atleidimo klausimais mokinystę verčia nereikalingu dalyku. Tiesą sakant, minėti dalykai apskritai stengiasi pozityviu būdu pašalinti bet kokią mintį apie mokinystę ir iš esmės yra priešiški apskritai visai sekimo paskui Kristų koncepcijai. Laikantis abstrakčios idėjos, įmanoma užmegzti formalaus pažinimo ryšį, įmanoma tapti entuziastu ir galbūt netgi praktikuoti ją – tačiau žmogus niekad nepaseks šia idėja, vedamas asmeninio klusnumo.

Krikščionybė be gyvojo Kristaus neišvengiamai tėra krikščionybė be mokinystės, o krikščionybė be mokinystės visuomet bus tik krikščionybė be Kristaus. Ji taip ir liks tik abstrakti idėja, mitas, paliekantis vietos Dievui kaip Tėvui, tačiau ignoruojantis Kristų kaip gyvąjį Sūnų. O tokio pobūdžio krikščionybė yra ne kas kita kaip mokinystės pabaiga. Tokioje religijoje yra pasitikėjimas Dievu, tačiau nėra sekimo paskui Kristų. Dievo Sūnus tapo Žmogumi, Jis yra Tarpininkas, ir tik dėl šios priežasties vienintelis įmanomas tikras ryšys tarp Jo ir mūsų gali būti palaikomas per sekimą paskui Jį. Mokinystė neatsiejama nuo Kristaus kaip Tarpininko, ir, jei mokinystė teisingai suvokiama, ji būtinai pabrėš tikėjimą Dievo Sūnumi kaip Tarpininku. Tik Tarpininkas, tik Dievas-Žmogus gali šaukti žmones sekti Juo.

Mokinystė be Jėzaus Kristaus tėra mūsų pačių pasirinktas kelias. Tai gali būti mūsų tobulas kelias. Jis gali vesti net į kankinystę, tačiau neturės nė vieno pažado. Jėzus tai tikrai atmes. [...]

Norėdami sekti Jėzumi, privalome žengti tam tikrus konkrečius žingsnius. Pirmasis po pašaukimo žingsnis atkerta mokinį nuo ankstesniojo jo gyvenimo. Pašaukimas sekti akimirksniu sudaro naują situaciją. Pasiliekant senojoje situacijoje, būti mokiniu neįmanoma. Kad galėtų sekti paskui Jėzų, Levis privalo palikti muitinę, o Petras – savo tinklus. Kai kas pamanytų, kad tokioje ankstyvoje stadijoje visai nebūtina daryti tokių drastiškų žingsnių. Ar Jėzus nebūtų galėjęs supažindinti muitininko su nauja religine patirtimi, o visa palikti kaip buvus? Žinoma, kad būtų galėjęs, jei tik nebūtų buvęs įsikūnijęs Dievo Sūnus. Bet kadangi Jis yra Kristus, Jis iš pat pradžių duoda aiškiai suprasti, kad Jo žodis nėra abstrakti doktrina, o viso žmogaus gyvenimo perkūrimas iš naujo. Vienintelis teisingas ir tinkamas kelias – tai eiti su Jėzumi tiesiogine to žodžio prasme. Pašaukimas sekti reiškia, kad esti tik vienas vienintelis kelias tikėti Jėzumi Kristumi – t. y. paliekant visa ir einant su įsikūnijusiu Dievo Sūnumi.

Pirmasis žingsnis nukelia mokinį į tokią situaciją, kur pasidaro įmanoma tikėti. Atsisakęs sekti ir pasilikęs vietoje, jis neišmoksta tikėti. Tas, kuris yra pašauktas, privalo išeiti iš savo situacijos, kurioje negali tikėti, į situaciją, kurioje visų pirma ir svarbiausia, tampa įmanoma tikėti. Tačiau šis žingsnis nėra pirmasis karjeros laiptelis. Vienintelis tokio žingsnio pateisinimas yra tas, kad mokinys patenka į bendrystę su Jėzumi, kuri bus pergalinga. Levis sėdėdamas savo muitinėje, o Petras – prie savo tinklų, abu sau galėtų sąžiningai ir stropiai dirbti savo darbą, patirti naujų ir senų religinių patyrimų bei jais pasidžiaugti. Tačiau jei jie nori tikėti Dievu, vienintelis būdas tai padaryti – tai sekti Jo įsikūnijusiu Sūnumi.

Iki tos dienos viskas buvo kitaip. Jie būtų galėję ir toliau likti nežinioje, tyliai ramiai dirbdami savo darbą, laikydamiesi įstatymo ir laukdami Mesijo atėjimo. Tačiau dabar Jis jau atėjo. Nuskamba Jo pašaukimas. Tikėjimas nebegali reikšti vien tik ramaus sėdėjimo ir laukimo – jie privalo pakilti ir sekti paskui Jį. Pašaukimas išlaisvina juos nuo visų žemiškų saitų, susaistydamas juos tik su Jėzumi Kristumi. Jie privalo "sudeginti visus tiltus" ir leistis į absoliutaus nesaugumo zoną, kad sužinotų Kristaus reikalavimą ir dovaną.

Jei Levis būtų pasilikęs savo poste, Jėzus tik tuomkart būtų galėjęs suteikti jam pagalbą, bet nebūtų galėjęs būti jo viso gyvenimo Viešpačiu. Kitaip tariant, Levis niekuomet nebūtų išmokęs tikėti. Tam, kad Jėzumi būtų įmanoma tikėti kaip įsikūnijusiu Dievu, turi būti sukurta nauja situacija – t. y. neįmanoma situacija, kurioje visa iki paskutinio statoma ant Jėzaus žodžio. Petras turėjo išlipti iš valties ir rizikuoti vandeny savo gyvybe, kad sužinotų savo silpnybę ir visagalę savo Viešpaties jėgą. Jei Petras nebūtų surizikavęs, jis niekuomet nebūtų sužinojęs tikėjimo prasmės. Kad galėtų patikėti, banguojančiame ežere jam sukuriama visiškai neįmanoma ir etiniu požiūriu neatsakinga situacija. Tikėjimo kelias eina per paklusnumą Jėzaus pašaukimui. Kol nepareikalaujama padaryti konkretaus žingsnio, pašaukimas išnyksta, nepalikdamas pėdsakų, ir, jei žmonės įsivaizduoja, kad gali sekti Jėzumi nežengdami šio žingsnio, jie klaidina save tarsi fanatikai.

Atskirti, kurioje situacijoje tikėjimas įmanomas, o kurioje – ne, nepaprastai rizikinga procedūra. Pirmiausia turime suvokti, kad pačioje situacijoje nėra nieko, kas bylotų apie tai, kuriai kategorijai ji priklauso. Vien tik Jėzaus pašaukimas paverčia situaciją tokia, kurioje pasidaro įmanoma tikėti. Antra, situacija, kurioje pasidaro įmanoma tikėti, niekuomet nesukuriama žmonių iniciatyva. Mokinystė nėra pasiūlymas, kurį žmogus duoda Kristui. Tik pašaukimas gali sukurti tokią situaciją. Trečia, tokia situacija pati iš savęs niekuomet neturi jokios vertės ar privalumų. Pateisinta ji gali būti tik pašaukimu. Ir paskutinis, bet ne mažiau reikšmingas dalykas yra tai, kad situacija, kurioje pasidaro įmanoma tikėti, pati yra įmanoma tik tikėjimu.

Pati situacijos, kurioje pasidaro įmanoma tikėti, idėja tėra būdas konstatuoti faktus atvejo, kuriame du žemiau minimi teiginiai yra geri ir vienodai teisingi: tik tas, kuris tiki, yra paklusnus; ir tik tas, kuris paklūsta, tiki.

Bibline prasme neteisinga pirmąjį teiginį palikti be antrojo. Girdėdami sakant, kad paklusnumas įmanomas tik ten, kur yra tikėjimas, manome, jog suvokiame tai. Argi paklusnumas neseka paskui tikėjimą taip pat kaip geras vaisius išauga ant gero medžio? Pirmiau tikėjimas, po to – paklusnumas. Jei tik tai sakydami turime omenyje, kad išteisina tikėjimas, o ne paklusnumo veiksmas, – tai puiku, nes tai esminė ir neturinti išimčių prielaida viskam, kas seka po to. Tačiau jei tarp tikėjimo ir paklusnumo nubrėžiame chronologinį skirtumą, paversdami paklusnumą vėlesne tikėjimo pasekme, mes atskiriame juos vieną nuo kito. Kaip tik tuomet iškyla vienas labai praktiškas klausimas: o kur prasideda paklusnumas? Paklusnumas lieka atskirtas nuo tikėjimo. Žvelgiant per išteisinimo prizmę, pasidaro būtina juos atskirti vieną nuo kito. Tačiau mums nevalia pamesti iš akių jų vienybės, kuri yra esminė, nes tikėjimas yra realus tik kai šalia yra paklusnumas – niekad be jo. Tikėjimas tampa tikėjimu tik per paklusnumo veiksmą.

Vadinasi, jei apie paklusnumą negalime vien kalbėti kaip apie tikėjimo pasekmę, jei mums nevalia pamiršti apie neišardomą tikėjimo ir klusnumo vienybę, vienas teiginys – tik tas, kuris tiki, yra paklusnus – būtinai turi eiti greta kito: tik tas, kuris yra paklusnus, tas tiki. Viename teiginyje tikėjimas yra paklusnumo sąlyga, kitame paklusnumas yra tikėjimo sąlyga. Lygiai taip, kaip paklusnumas yra vadinamas tikėjimo pasekme, taip jis turi būti vadinamas ir išankstine tikėjimo sąlyga.

Tik klusnieji tiki. Jei norime tikėti, privalome paklusti konkrečiam įsakymui. Be šio parengiamojo paklusnumo žingsnio mūsų tikėjimas tebus šventeiviška apgaulė ir prives mus prie tokios malonės, kuri nėra brangi. Viskas priklauso nuo pirmojo žingsnio – jis turi tam tikrą unikalią savybę (ypatybę). Pirmasis paklusnumo žingsnis priverčia Petrą palikti tinklus, o vėliau – lipti lauk iš valties; jis ragina jaunuolį palikti savo turtus. Tik tokia per paklusnumą sukurta nauja būtis gali tikėjimą padaryti įmanomą.

Reikia atsižvelgti, jog pirmasis žingsnis paprastai prasideda išoriniu darbu, paskatinančiu perėjimą iš vieno būvio į kitą. Tas žingsnis neišeina už žmogaus galimybių ribų, neviršija jo laisvės ribų. Tai veiksmas prigimtinės teisės (justitia civilis) rėmuose, o šioje sferoje žmogus yra laisvas. Nors Petras negali pats paskatinti savo atsivertimo, jis gali palikti savo tinklus. Evangelijoje matome, jog pats pirmasis žingsnis, kurį žmogus turi žengti, yra toks veiksmas, kuris radikaliai paveikia visą jo egzistenciją.

Romos katalikų bažnyčia reikalaudavo tokio žingsnio kaip išskirtinės galimybės, kurios pasiekti tegalėdavę tik vienuoliai, tuo tarpu likusioji tikinčiųjų dalis turi pasitenkinti besąlygišku paklusnumu Bažnyčiai bei jos potvarkiams. Liuteronų konfesijose pirmajam žingsniui taip pat skiriama išskirtinė reikšmė. Efektyviai susidoroję su pelagianizmo pavojais, jie nusprendžia, jog ne tik įmanoma, bet ir būtina palikti vietos pirmajam išoriniam veiksmui, kuris yra būtina parengiamoji priemonė, vedanti į tikėjimą. Taigi liuteroniškose konfesijose šis žingsnis įgauna kvietimo ateiti į Bažnyčią, kur skelbiamas išgelbėjimo žodis, formą. Žengiant šį žingsnį nebūtina atiduoti savo laisvės. Ateikite į Bažnyčią! Tai galite padaryti savo laisva valia. Juk galite sekmadienio rytą palikę savo namus ateiti pasiklausyti pamokslo. Jei nenorite, kaip sau norite – bet savo laisva valia jūs atsisakote vietos, kurioje tikėjimas gali tapti įmanomas. Kaip matome, liuteroniškosios konfesijos supranta, jog esama situacijų, kuriose tikėjimas yra galimybė, ir situacijų, kuriose taip nėra. Tik reikia pripažinti, jog jie stengiasi tai taip sušvelninti, jog bemaž pradedi manyti, kad jie to gėdisi. Tačiau faktas yra faktas, ir jis rodo, kad šiose bažnyčiose kaip ir evangelijose puikiai suvokiama pirmojo išorinio žingsnio svarba.

Kai šiuo klausimu mums nebekyla jokių abejonių, turime iškart pridurti, kad šis žingsnis yra ir niekuomet nebus daugiau nei miręs įstatymo darbas, kuris pats savaime negali žmogaus atvesti pas Kristų. Kaip išorinis naujo būvio veiksmas jis niekuo ne geresnis už senojo būvio veiksmus. Net ir geriausiu atveju jis tegalėtų pašokti tik iki naujo gyvenimo įstatymo, naujo gyvenimo būdo, kuris yra visiška priešingybė naujam gyvenimui su Kristumi. Jei girtuoklis duoda priesaiką, o turtuolis išdalija visus savo pinigus, jie tik išlaisvina save nuo alkoholio ar turto vergystės, tačiau neišsilaisvina nuo vergavimo sau. Jie vis dar tebeskrieja savo mažyte orbita – galbūt greičiau nei prieš tai. Jie vis dar išlieka pavaldūs darbų įstatymui, vis dar tebėra paskendę senojo gyvenimo mirtyje kaip ir anksčiau. Žinoma, tas darbas turi būti atliktas, tačiau pats savaime jis niekuomet neišlaisvins jų iš mirties, neklusnumo, bedieviškumo.

Jei galvojame, kad mūsų pirmasis žingsnis yra išankstinė sąlyga tikėjimui ir malonei, mus jau teisia mūsų pačių darbas ir mes liekame atskirti nuo malonės. Taigi terminas "išorinis darbas" apima visa, ką mes esame įpratę vadinti "atsisakymu" ar "gera intencija", visa, ką Romos bažnyčia turi omeny sakydama facere quod in se est (lot. daryti tai, kas mumyse. – Vert. past.). Jei pirmąjį žingsnį žengiame sąmoningai ketindami atsidurti tokioje situacijoje, kur tikėjimas gali tapti įmanomu, net ir šis tikėjimo galimumas tebus ne daugiau kaip tik darbas. Naujas gyvenimas, kurį jis atveria mums, vis dar tebėra gyvenimas mūsų senosios egzistencijos rėmuose, todėl mes visiškai negalime teisingai suvokti tikrosios naujojo gyvenimo prigimties. Mes vis dar kaustomi netikėjimo.

Kaip ten bebūtų, išorinis darbas privalo būti atliktas, nes mes turime surasti kelią į situaciją, kur tikėjimas gali tapti įmanomas. Turime žengti konkretų žingsnį. Ką gi tai reiškia? Tai reiškia, kad teisingai šį žingsnį žengsime tik tuomet, jei savo žvilgsnį nukreipsime ne į darbą, kurį atliekame, bet į žodį, kuriuo Jėzus šaukia mus jį atlikti. Petras žino, kad savo jėgomis lipti iš valties jis neišdrįs – jau pats pirmas žingsnis tuomet jam būtų pražūtis. Taigi jis šaukia: "Viešpatie, liepk man ateiti pas tave vandeniu". Jėzus atsako: "Ateik". Kristus pirmiau turi jį pašaukti, nes žingsnis turi būti žengtas dėl Jo žodžio. Tas pašaukimas yra malonė, pašaukianti Petrą iš mirties į naują gyvenimą paklusnume. Kartą Kristui pašaukus, Petras nebeturi alternatyvos – jis privalo lipti iš valties ir eiti pas Jį. Pabaigoje pirmasis paklusnus žingsnis pasirodo tikrai besąs tikėjimo Kristaus žodžiu veiksmas. Tačiau mes visiškai neteisingai suvoktume malonės prigimtį, jei manytume, kad nebuvo jokio reikalo žengti pirmąjį žingsnį, nes tikėjimas jau buvo. Užbėgdami tam už akių, turime drąsiai patvirtinti, kad paklusnumo žingsnis turi būti žengiamas prieš tai, kai tikėjimas tampa įmanomas. Kol nepaklūsta, žmogus negali tikėti.

Ar jums kelia nerimą tai, kad patikėti taip sunku? Nė vienas neturėtų stebėtis, kad tikėjimas yra sunkus dalykas, jei jo gyvenime yra vieta, kur jis sąmoningai priešinasi ar nepaklūsta Jėzaus įsakymui. Ar jūsų gyvenime yra kažkas, ką jūs atsisakote pavesti Jo paliepimui – galbūt kokia nors nuodėminga aistra ar priešiškumas, kokia nors viltis, o gal asmeninė ambicija ar jūsų protas? Jei taip, jūs neturėtumėte stebėtis, kad dar negavote Šventosios Dvasios, kad melstis sunku ar kad jūsų prašymas gauti tikėjimą lieka neatsakytas. Verčiau jau eikite ir susitaikykite su savo broliu, atsižadėkite nuodėmės, kuri taip stipriai įsikibusi laikosi jūsų – ir tuomet jūs atgausite tikėjimą! Jei atmesite Dievo įsakymo žodį, negausite ir Jo malonės žodžio. Kaip galite turėti vilties užmegzti su Juo ryšį, jei kažkuriuo savo gyvenimo atveju jūs bėgate nuo Jo? Žmogus, kuris nepaklūsta, negali tikėti, nes tikėti gali tik tas, kuris paklūsta.

Maloningas Jėzaus pašaukimas dabar virsta griežtu įsakymu: Padaryk tai! Mesk tai! Lipk iš valties ir ateik pas Mane! Kai žmogus sako, jog jis negali paklusti Jėzaus pašaukimui dėl to, kad jis tiki – arba dėl to, kad netiki – Jėzus sako: "Pirmiau paklusk, atlik išorinį darbą, išsivaduok nuo visko, prie ko esi prisirišęs, pašalink kliūtis, skiriančias tave nuo Dievo valios. Nesakyk, kad neturi tikėjimo. Tu jo ir neturėsi tol, kol būsi užsispyręs, nepaklusi ir atsisakysi žengti pirmąjį žingsnį. Taip pat neturėtum sakyti turįs tikėjimą. Ir taip tau nelieka reikalo žengti pirmąjį žingsnį. Tu neturi tikėjimo, nes nenori žengti pirmojo žingsnio, ir, prisidengdamas nuolankiu tikėjimu, iš tiesų esi užsikietinęs savo netikėjime."

Taip ginčytis – piktavališkas gudravimas, aiškus ženklas, kad trūksta tikėjimo, kas savo ruožtu paskatina atsirasti ir paklusnumo stygių. Tai "tikinčiųjų" nepaklusnumas: kai jų paprašoma paklusti, jie tiesiog išpažįsta savo netikėjimą, ir viskas tuo baigiasi (žr. Mk 9, 24). Jūs lengvabūdiškai žaidžiate su rimtais dalykais. Jei tikite, ženkite pirmąjį žingsnį – jis veda pas Jėzų Kristų. Jei netikite, vis vien ženkite pirmąjį žingsnį, nes jūs kviečiamas tai padaryti. Niekas nenori girdėti apie jūsų tikėjimą ar netikėjimą – jūsų pareiga – nedelsiant atlikti paklusnumo veiksmą. Tik tuomet jūs atsidursite situacijoje, kur pasidaro įmanoma tikėti ir ten, kur tikėjimas egzistuoja tikrąja to žodžio prasme.

Taigi tokia situacija nėra mūsų paklusnumo padarinys, bet dovana To, kuris reikalauja paklusnumo. Kol nesame pasirengę patekti į tą situaciją, mūsų tikėjimas bus nerealus, mes save tik apgaudinėsim. Šios situacijos negalime išvengti, nes aukščiausias mūsų siekis – teisingas tikėjimas Jėzumi Kristumi, o mūsų tikslas yra ir visuomet bus tikėjimas ir tik tikėjimas ("iš tikėjimo į tikėjimą", Romiečiams 1, 17). Jei kas nors, pagautas protestantiškojo įkarčio, puola, stengdamasis nuginčyti šį punktą, jam derėtų savęs paklausti, ar tik jis kartais nesirengiąs tapti pigios malonės advokatu. Dalykas tas, kad tol, kol abi teiginio puses laikome draugėje, tikėjimas yra teisingas ir jame nėra jokio prieštaringumo. Tačiau jei tik viena dalis atskiriama nuo kitos, tai bemat virsta suklupimo akmeniu. "Tik tie, kurie tiki, paklūsta" mes sakome tai tikinčiojo sielos daliai, kuri paklūsta, o "Tik tie, kurie paklūsta, tiki" mes sakome tai paklūstančiojo sielos daliai, kuri tiki. Jei laikomasi tik pirmosios teiginio pusės, tikintysis atsiveria pigios malonės pavojui – o tai tik kitas žodis pasmerkimui. Jei laikomasi tik antrosios teiginio pusės, tikintysis atsiveria išgelbėjimo darbais pavojui, kuris irgi yra kitas žodis pasmerkimui.

Šioje vietoje ne pro šalį būtų įterpti keletą pastebėjimų sielovadininkams. Pastoriai ir kiti dirba su žmonių sielomis, todėl jiems būtina minty nešiotis abi teiginio puses. Pavyzdžiui, kai žmonės pradeda skųstis, kad jiems sunku tikėti, tai yra sąmoningo arba nesąmoningo nepaklusnumo ženklas. Lengviausia jais nusikratyti, pasiūlant pigios malonės vaistų. Tačiau tokiu atveju liga lieka įsišaknijusi kaip ir prieš tai, o žodis apie malonę tampa tam tikra sau priskirta paguoda arba sau suteiktu nuodėmių atleidimu. Tačiau, kai tai nutinka, vargšas žmogus neberanda sau ramybės kunigo/pastoriaus atleidimo žodžiuose, nes pasidaro kurčias Dievo žodžiui. Ir net jei sau jis atleidžia nuodėmes tūkstantį kartų, jis yra praradęs gebėjimą tikėti tikru atleidimu tiesiog dėl to, kad niekada tokio ir nežinojo. Netikėjimas tarpsta pigios malonės dėka, nes jis atkakliai išlieka nepaklusnus.

Su tokiais atvejais dvasininkai šiandien susiduria gana dažnai. O to pasekmė paprastai būna tokia, kad ne Dievo suteiktas atleidimas dar labiau įtvirtina žmogų jo neklusnume ir verčia jį teisintis malonės ir Dievo įsakymo nežinojimu. Jis skundžiasi, kad Dievo įsakymas yra neaiškus, jį galima gana įvairiai interpretuoti. Iš pradžių jis gana gerai suvokė savo nepaklusnumą, tačiau, kietėjant širdžiai, tas suvokimas išblėsta, kol galop tas žmogus taip susipainioja, jog praranda bet kokį gebėjimą klausytis Dievo Žodžio, o tikėjimas tampa beveik neįmanomas.

Su savo pastoriumi jis kalbasi maždaug taip: "Žinote, manau, jog praradau tą tikėjimą, kurį kadaise turėjau." "Jūs turite klausytis Žodžio, kurį girdite pamokslo metu." "Aš ir klausau, bet visiškai nieko nebesuprantu. Toks jausmas, kad mano ausys tiesiog apkurto." "Bėda ta, kad jūs iš tiesų nenorite klausytis." "Priešingai – dar ir kaip noriu." Ir šioje vietoje pašnekesys paprastai nutrūksta, nes pastorius pritrūksta žodžių. Jis prisimena tik pirmąją teiginio pusę: "Tik tie, kurie tiki, paklūsta." Tačiau tai nieko negelbsti, nes tikėjimas šiam žmogui atrodo visiškai neįmanomas dalykas. O ir pats pastorius pasijunta atsidūręs akistatoje su galutine predestinacijos mįsle. Matyt, Dievas vieniems duoda tikėjimą, o kitiems – ne. Taigi, prisipažinęs nugalėtu, pastorius išeina nuleidęs rankas, vargšelį palikdamas jo paties likimo valiai. O juk būtent šioje pokalbio vietoje turėtų įvykti lūžis. Esminis persilaužimas. Pastorius turėtų nutraukti ginčą su tuo žmogumi ir liautis rimtai žiūrėjęs į pastarojo sunkumus. Ir tai iš tiesų būtų tik to žmogaus labui, nes jis tik mėgina už jų pasislėpti. Kaip tik dabar laikas čiupti jautį už ragų ir pasakyti: "Tik tie, kurie paklūsta, tiki." Žodžių tėkmė nutraukiama, todėl pastorius gali tęsti, sakydamas: "Jūs esate neklusnus ir kažkurią savo gyvenimo dalį mėginate sukontroliuoti pats. Tai trukdo jums klausytis Kristaus ir tikėti Jo malone. Jūs negalite išgirsti Kristaus balso, nes sąmoningai nepaklūstate. Kažkur savo širdy jūs atsisakote klausytis Jo pašaukimo. Jūsų sunkumas – tai jūsų nuodėmės."

Kristus vėl atsiranda sąrašuose ir susigrumia su velniu, kuris iki šios akimirkos buvo pasislėpęs po pigios malonės skraiste. Labai svarbu, kad pastorius būtų pasiruošęs išdėstyti abi teiginio puses: "Tik tie, kurie paklūsta, gali tikėti; tik tie, kurie tiki, gali paklusti." Kristaus vardu jis turi paraginti žmogų paklusti, veikti, žengti pirmąjį žingsnį. Jis privalo pasakyti: "Atsiplėšk nuo viso, prie ko esi prisirišęs, ir sek Juo." Šiuo momentu visų svarbiausias ir yra pirmasis žingsnis. Šturmuoti reikia stipriąją pusę, kurią užėmęs laiko užsispyręs nusidėjėlis, nes joje nebesigirdi Kristaus balso. Aplaidųjį mokinį reikia ištempti iš slėptuvės, kurią jis pats sau pasistatė. Tik tuomet jis atgaus laisvę regėti, girdėti ir tikėti. Žinoma, nereikia pamiršti, kad, nors tai yra darbas, pirmasis žingsnis nėra joks nuopelnas Kristaus akivaizdoje – jis niekuomet nebus daugiau nei tik negyvas darbas. Tačiau Petras, prieš tai, kai patikėjo, turėjo lipti lauk iš valties.

Trumpai tariant, pozicija būtų tokia: Mūsų aprašomas nusidėjėlis, priimdamas teiginį, kad tik tie, kurie tiki, gali paklusti, apsisvaigina pigia, lengvai pasiekiama malone. Jis ir toliau atkakliai laikosi nepaklusdamas ir ieško nusiraminimo, pateisindamas save. Galop visa tai apkurtina jo ausis ir jis nebegirdi Dievo Žodžio. Mes negalime prasilaužti į tvirtovę vien tiktai kartodami tą teiginį, kuris jam suteikia apsaugą. Negaišdami laiko, turėtume priartėti prie taško, kur pokalbis pasisuktų kita linkme, ir paraginti žmogų paklusti – "Tik tie, kurie paklūsta, gali tikėti."

Ar tai išves jį iš kelio ir paskatins jį pasitikėti savo darbais? Vargu. Kaip tik – jam bus žymiai lengviau susivokti, kad jo tikėjimas visai nėra nuoširdus. Paragintas padaryti konkretų sprendimą, jis tik bus išgelbėtas iš visos tos painiavos. Tokiu būdu dar kartą atveriamos žmogaus ausys, kad jis galėtų išgirsti Jėzuas pašaukimą tikėti ir likti mokiniu.

Šaltinis: D. Bonhoeffer, Nachfolge (Mokinystė, 1937), antrasis skyrius (sutrumpintas); vertimas: leidykla "Tikėjimo žodis"; redakcija: H. Lahayne