Holger Lahayne
„Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“
Senajame Testamente pavadinimas "mokinys" pasitaiko retai, tačiau mokymo bei mokymosi idėja yra viena iš svarbiausių. Antai pranašas Izaijas sako: "Kas rytą jis [Dievas] žadina mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys" (Iz 50, 4). Žydų tikėjimo išpažinimas (antraštė mūsų Biblijose: "Didysis įsakymas"), užrašytas Įst 6, 4–9, skelbia: "Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats". Kiekvienas izraelitas, tarsi mokinys ar studentas, visų pirma turi būti klausytojas. Turi klausytis Dievo žodžio, jį suprasti ("paimk į širdį šiuos žodžius", 6 eil.) ir perduoti kitoms kartoms ("įdiek juos savo vaikams...", 7 eil.).
Kodėl mokytis?
Mokymasis nėra lengvas dalykas, nes reikalauja darbo ir pastangų. Tad kyla klausimas: kam jo reikia ir ar būtinai? Atsakymas į šį klausimą būtų toks pat, kaip ir visiems mokiniams bei studentams: mokytis reikia ir būtinai! Kadangi yra labai daug ko išmokti, o mokiniai daug ko nežino ir nemoka. Ką dar galima pasakyti?
Daugeliui biblinių veikėjų teko gana ilgai mokytis. Tarp tokių yra Juozapas, Mozė, Jozuė, Gideonas, Dovydas, daug pranašų, visi Jėzaus apaštalai, taip pat Paulius ir Timotiejus. Daug ko išmokti teko net garsiesiems tikėjimo milžinams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. Jie, tiesa, nelankė mokyklų kaip mes, tačiau kai kuriems net po kelis dešimtmečius teko rinktis žinias ir patirtį; brandinti savo asmenybę ir augintis tikėjimą.
Jėzus savo misijiniame paliepime mini ir etinę mokymosi pusę: "... mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs". Tikintis žmogus privalo laikytis visko, ką tik jam liepia Jėzus Kristus. O jo įsakymai yra amžini. Jiems pritarti nėra sunku nė šiandien, tačiau praktiškai įgyvendinti, regis, darosi vis sudėtingiau. Užtenka vien paminėti iš pagrindų pašlijusią seksualinės etikos sritį, arba šiuolaikines medijas: TV, internetą. Krikščionys gyvena pasaulyje ir nuolat su visu tuo susiduria. O kadangi gyvenimas nuolat keičiasi, tai ir mokymasis negali sustoti. Siekdami paklusti Jėzui Kristui, tikintieji priversti analizuoti vis naujas problemas ir ieškoti atsakymų į naujus iššūkius.
Bet yra ir dar vienas, labai svarbus mokymosi aspektas. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o tobuliausias jo atvaizdas yra Jėzus Kristus, tai Ef 4,15 Paulius ragina: "kad... kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus". Krikščionys yra pašaukti tapti panašūs "į Jo Sūnaus pavidalą" (Rom 8, 29). Mūsų viso gyvenimo mokykloje tai yra pagrindinė disciplina.
Pauliaus žodžiuose minimi procesai augimas, tapimas. Tikinčio žmogaus gyvenime jie niekada nesustoja ir nesibaigia, nes neatsirastų to, kuris pasigirtų pagaliau tobulai supanašėjęs su Kristumi. Tikinčiųjų bendruomenė yra nuolat kartu besimokančių žmonių būrys. Didžiulė klasė, besistengianti kartu tapti panašesnė į savo mokytoją. Kalvinas apie Bažnyčią sako, kad tai "ištikimųjų bendruomenė, noriai besilaikanti Dievo žodžio ir tikrosios religijos, kurios moko; tai tie, kurie per visą savo gyvenimą daro pažangą ir vis labiau įsitvirtina pagarbioje Dievo baimėje, jeigu jaučia poreikį augti ir žengti į priekį" (Confessio Gallicana, 27).
Kas turi mokytis?
Mokytis turi visi Jėzaus Kristaus sekėjai, nes visi yra mokiniai. Šito buvo reikalaujama jau nuo Izraelio laikų. Įst 31, 12 Dievas Mozei užduoda: "Surink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio." Aiškiai sakoma, kad visi tautos atstovai privalo mokytis Įstatymo, o ne tik elitas. Taip pat šis paliepimas suvaidino ir ne antraeilį vaidmenį formuojant Izraelio visuotinio švietimo idealą. Judaizmo profesorius iš Vienos G. Stembergeris teigia: "Judaizme kaip nė vienoje kitoje religijoje mokymasis yra religinė pareiga bei bendrasis idealas, o ne išskirtinė kunigų sluoksnio privilegija. Neišsilavinęs žydas nėra tikras žydas... Judaizmas daug anksčiau už kitas tautas įvedė ir visuotinį privalomą mokymą..." (Jüdische Religion). Neatsitiktinai sinagoga jidiš kalba reiškia "schul" (iš vok. Schule – mokykla).
Bene svarbiausias protestantų mokymosi įrankis buvo ir išliko katekizmai. Katekizmų tikslas – mūsų supratimo auginimas. "Dievo Bažnyčia niekada neatsilaikys, jeigu neturės katekizmo; nes šis prilygsta sėklai, kuri užkerta kelią visam pasėliui sunykti...", 1548 m. viename iš savo laiškų rašė Kalvinas. Anot jo, katekizmai ypač turi tikslą "mokyti visą tautą [t. r. visus Bažnyčios žmones], kad jie turėtų naudos iš pamokslų ir gebėtų pastebėti, jeigu kada koks apsimetėlis imtų skleisti svetimą mokymą."
Dėl to katekizmai jokiu būdu nėra skirti vien tik vaikams ar konfirmantams. Suaugusiųjų katechezė turėtų būti viena iš svarbiausių kiekvienos evangelinės bažnyčios mokymo dalių. Liuteris perspėjo saugotis minties, jog iš katekizmo paprasto lygio jau išaugta: "Katekizmas – tobuliausias mokymas, todėl jis privalo būti nuolat skelbiamas; tai aš pats darau, sakydamas pamokslus. Norėčiau, kad jis būtų skelbiamas kasdien..." (Užstalės pokalbiai, 370)
Katekizmai, kaip ir visas Dievo mokymas, niekada nėra išaugami, o tik suprantami kaskart vis brandžiau. Dėl to šia prasme per gyvenimą visi pasilieka amžini mokiniai, netgi ir mūsų mokytojai. Kalvinas sako: "Nė vienas negali būti geras Žodžio tarnas, jeigu pirmiau pats nėra studijuojantysis". Tai turi pasekmių mokytojo santykiams su mokiniu: ir mokytojas/pamokslininkas "neturėtų atsisėsti ir kitiems žarstyti nurodymų, bet pats su kitais [mokiniais] eiti kaip jų palydovas" (43 pam. apie Įst; kom. Iz 2, 3). Ir atvirkščiai, kiekvienas mokinys pagal savo tikėjimo ir pažinimo saiką turėtų savo žiniomis dalytis su kitais, t. y. kitus mokyti.
Ko reikia mokytis?
Būtų galima paminėti daugybę dalykų, tačiau galima atsakyti ir trumpai: visko! Bet iš to visko ypač norėčiau išskirti tris mokymosi tikslų poras.
Pirmiausia reikia mokytis Įstatymo (Įst 4, 10) ir paklusnumo (Hbr 5, 7–9). Po nuopuolio pagrindinė žmogaus problema tapo nepaklusnumas. Tiek vaikai, tiek suaugusieji visą savo gyvenimą privalo mokytis paklusti Dievo įsakymams. Apie tai skaitome ir misijiniame paliepime: Jėzaus mokiniai turi mokytis laikytis jo įsakų. Paklusnumas siejamas su konkrečiais įsakymais, kuriuos būtina išmokti ir perprasti. Tačiau, deja, Dievo Įstatymo mokymasis mūsų prioritetų sąraše dažnai būna toli gražu ne pirmoje vietoje. Mat įstatymas daugeliui asocijuojasi su įstatymiškumu, o šito visi kratosi. Žinoma, paklusnumu Įstatymui išganytas nebūsi. Bet išganytas žmogus iš dėkingumo už išganymą mielai paklūsta savo Viešpačiui Dievui (žr. Heidelbergo kat. 86 kl.)
Antra, reikia mokytis išminties (Pat 1, 2) ir supratimo (Iz 32, 4). Būti išmintingam reiškia žinoti, kaip Dievo įsakymus taikyti konkrečiomis aplinkybėmis. Kvailys yra karštakošis. Išmintingas žmogus pirmiau svarsto, vertina pasekmes, tariasi ir tik po to veikia. Dėl to Biblijoje tiek sykių raginama siekti išminties, būti išmintingiems, elgtis išmintingai – nes išmintis vertesnė už auksą (Pat 16, 16). Vienas iš svarbiausių išminties rodiklių –gebėjimas atskirti gera nuo bloga (Hbr 5,14). To siekti yra būtina, kad pažintume Dievo valią ir gebėtume viską patikrinti (Rom 12, 2; Ef 5, 10.17). Ir to neįgysime be ilgo ir sunkaus mokymosi.
Trečia, reikia išmokti nuolankumo (Pat 15, 33) ir artimo meilės (Fil 1, 9). Mat greta nepaklusnumo mumyse glūdi ir dar vienas lygiavertis blogis: puikybė. Jai priešingos dorybės yra nuolankumas ir romumas, pavyzdingiausiai pademonstruotos Jėzaus Kristaus (Mk 10, 45; Mt 11, 29; 2 Kor 10, 1; Fil 2, 6–8). Senajame ir Naujajame Testamentuose tikintieji raginami būti romūs ir nuolankiaširdžiai (Pat 3, 34; 11, 2; 22, 4; Iz 57, 15; 66, 2; Mt 5, 5; Lk 14, 7–11; Apd 20, 19; Kol 3, 12; Ef 4, 2). Šios savybės ypač reikšmingos ir reikalingos dvasiniams tarnautojams. Nuolankumas jiems parodo, kad vadovavimas visų pirma yra tarnavimas (Sk 12, 3; Mk 10, 42–44; Mt 20, 25–28; Jn 13, 1–17; Ef 4, 11–16; 1 Pt 5, 2–3).
Tarnaujančio vadovo puikus pavyzdys buvo apaštalas Paulius.
Tačiau be nuolankumo dar reikia išmokti ir artimo meilės. Įsakymas mylėti savo artimą abiejuose Testamentuose (Mt 19, 19; Kun 19, 18) tarp visų įsakymų užima centrinę vietą. Studijuodami Dievo Įstatymą, išmokstame mylėti ir savo artimą. Be to, ir Paulius tvirtina, kad viso mokymo, raginimo ir lavinimo tikslas yra meilė (1 Tim 1, 5).
Kad taip tikrai turi būti, liudija ir pats Jėzus Kristus: juk ir jam reikėjo mokytis paklusnumo (Hbr 5, 8), kaupti išmintį (Lk 2, 52; tik tiesioginio pavyzdžio, kad Jėzus būtų mokęsis mylėti, nerandame).
Kaip turime mokytis?
Pradžioje buvo minėta, kad mokytis galime klausydamiesi. Tai labai reikšmingas metodas, kadangi nesiklausydamas paprasčiausiai nieko neišmoksi. Todėl mokytis reikia atvėrus ausis, pasirengus priimti naują informaciją ir išgirsti pataisymus. Kadangi Dievas žino viską, tai turime jo ir atidžiai klausytis.
Klausymasis yra pagrindas. Be to, mokymasis Biblijoje dažnai yra mokymasis iš pavyzdžių. Minimi tokie pavyzdžiai: pats Dievas (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jėzus (Jn 13, 15–16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), kitur apaštalai (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6–7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16), vyresnieji (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 3), kitos bendruomenės (1 Tes 2, 14; 1 Tes 1, 7) ar biblinis mokymas (Rom 6, 17; 2 Tim 1, 13).
Jėzus Kristus taip pat parodė, kaip turėtume mokytis ir kaip svarbu pavyzdys. Jis išsirinko mažą mokinių grupelę (Lk 6, 13), gyveno su jais, kad intensyviai bendrautų ir taip būtų jiems pavyzdys (Mk 3, 14). Jo tikslas: mokiniai turi tapti tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40; Mt 10, 25). Dėl to ir iš visų Bažnyčios vadovų, kadangi visi savotiškai yra mokytojai, reikalaujama būti pavyzdžiais (žr., pvz., 1 Tim 3).
Klausymas ir mokymasis iš pavyzdžių yra labai artimi dalykai. Dėl to jų negalima taip atskirti, kaip šiandien dažnai daroma: Jėzaus pavyzdys patinka daugeliui, bet, pvz., Pauliaus griežti žodžiai ne.
Mes mokomės ne tik klausydamiesi Dievo žodžio, bet ir per ilgą krikščionijos istoriją tikėjimo žmonių sukauptos įžvalgos – juk svarstoma apie Dievo žodį buvo ne tik mūsų laikais! Anglikonų teologas Jamesas I. Packeris apie tradicijos reikšmę sako:
"Taip pat labai svarbu ir krikščioniškoji tradicija. Ji gali naudingai pagelbėti suprasti Biblijos mokymą. Šventoji Dvasia nuo pat pradžių aktyviai veikė Bažnyčioje padėdama Dievo tautai suvokti apreikštąją tiesą. Bažnyčios pastangų teisingai suprasti Bibliją istorija yra savotiškas Biblijos komentaras. Jo negalima nei niekinti, nei ignoruoti, nes taip paniekintume pačią Šventąją Dvasią." ('Fundamentalism’ and the Word of God)
Dėl to kartais labai naudinga atsigręžti į praeitį, kurioje jau daug ko išmokta. Ačiū Dievui, kad mums nereikia visko pradėti nuo nulio. Galime studijuoti ir klausytis Bažnyčios tėvų, ypač reformatorių bei kitų dvasinių pavyzdžių pamokymo, kaip pasukti teisingu keliu bei išvengti skaudžių klaidų.
Bei galų gale krikščionys gali ir turi mokytis vieni iš kitų, iš kitų tradicijų, bažnyčių ir t. t. Kiekviena bažnyčia turi ne tik trūkumų, bet ir stipriųjų pusių. Ypač čia, Lietuvoje, būtų labai naudinga kuo artimiau tarpusavyje bendradarbiauti evangelikams, tai labai praturtintų ir duotų paspirtį naudingiems pokyčiams.
Kur reikia mokytis?
Senajame Testamente svarbiausia mokymo vieta yra namai, šeimos ratas. Iš čia kyla ir principas, kad religinių žinių perdavimas visų pirma yra tėvų reikalas (žr. Įst 4, 9–10 ir 6, 7.20). Šeimoje paklojamas ir visas moralinis pamatas: kaip atskirti gėrį nuo blogio, paklusti ir prisiimti atsakomybę; atsižvelgti į kitą, dalintis, atleisti; rūpintis savo šeimos nariais, turtu, aplinka, gamta; gerbti tėvus, senelius, neįgaliuosius, kitataučius; mylėti artimą; saugotis priklausomybių, įvertinti savo elgesį ir t. t. To buvo ir yra mokomasi šeimoje, visų pirma iš savo tėvų pavyzdžio.
Svarbi mokymosi vieta yra ir bendruomenė. Jėzaus laikais buvo mokoma sinagogose, vėliau atsirado krikščionių bendruomenės, kurios mokė tikėjimo ir sugyvenimo dalykų. Heidelbergo katekizmo 103 klausime apie ketvirtą Dievo įsakymą ("atmink ir švęsk šabo dieną") pabrėžtai sakoma: Dievas nori, kad "aš nuolat ateičiau Dievo bendruomenėn... mokytis Dievo žodžio". Bažnyčios užduotis auginti ir remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą. Kalvinas daug kur (pvz., Inst. IV,1,1–5) Bažnyčią lygina su mokykla, kalba apie Bažnyčios "pastangas ir tarnystę", per ką mes tarsi pamaitinami; apie jos "auklėjimo darbą", kol mes "pasiekiame suaugusio žmogaus amžių". Todėl Kalvinas parašė tik vieną vienintelę dogmatiką (labiau teologams ir dvasininkams), tačiau komentarų beveik kiekvienai Biblijos knygai bei prisakė tūkstančius pamokslų kiekvienam tikinčiajam. Katalikų teologas R. Dulskis apie šių nuostatų pasekmes:
"Reformacija bažnyčias ėmė laikyti maldos namais ir tikinčiųjų bendruomenės susirinkimo vietomis, o ne Dievo namais, kuriuose garbinamas Eucharistijoje esantis Kristus. Todėl nebeliko teologinio pagrindo skirti didžiulių lėšų bažnyčių puošybai. Materialiniai ištekliai imti naudoti tam, kas tiesiogiai ugdo tikinčiųjų pašaukimus: knygų leidybai, jaunimo mokymui bei lavinimui, naujų spaustuvių steigimui." (Ekumeninė krikščionybė; žr. nuotr.: ev. bažnyčia Pietų Prancūzijoje)
Šiandien mokymosi galimybės yra labai išsiplėtusios. Bibliją studijuoti ir teologijos mokytis galima seminarijose, akademijose, universitetų teologijos fakultetuose, Biblijos mokyklose. Toks pasirinkimas yra labai naudingas, nes galima koncentruočiau ir intensyviau gilintis į konkrečius krikščionių tikėjimo klausimus. Be to, ir suteikia galimybę susitikti įvairių bažnyčių tikintiesiems. Pavyzdžiui, Evangelinio Biblijos instituto (EBI) studentai ir dėstytojai yra iš įvairių Lietuvos evangelinių bendruomenių. Tačiau, nepaisant įvairumo, viso mokymo tikslas stiprinti kiekvieną iš tų bendruomenių: "EBI siekia suteikti biblinį ir teologinį išsilavinimą, kuris padėtų krikščionims bręsti dvasiškai Kristuje ir įgyti reikalingų įgūdžių tarnaujant savo bendruomenėse bei skelbiant ir ginant Evangeliją postmodernioje kultūroje." ( http://www.ebinstitutas.lt )
Studijos tokiose mokyklose naudingos ne tik būsimiems pastoriams ar kunigams, bet ir visiems tikintiesiems. Nes visi turi mokytis. Dėl to daug teologinių mokyklų siūlo kursus ir tiems, kurie nesiekia dvasinės tarnystės etato (pvz., EBI 2 metų Biblijos studijų sertifikato programa). Tačiau šioje vietoje pats laikas pabrėžti, kad nei akademiškumas, nei akademinis laipsnis nėra pirmas mokymosi tikslas. Studijuoti reiktų visų pirma dėl žinių ir dėl didesnio naudingumo praktiniam gyvenimui. Liuteris, tiesa, buvo daktaras ir teologijos profesorius, tačiau Kalvinas ir Bulingeris neturėjo jokio teologijos akademinio laipsnio (prancūzas buvo įgijęs teisės licenciatą, šveicaras laisvųjų menų magistrą).
Taigi kiekvienas tikintis žmogus yra Dievo vaikas. Šia prasme net suaugęs ir senyvas žmogus vis dar yra vaikas. O vaikiškumo bruožas yra mokinystė. Vaikai eina į mokyklą ir mokosi. Dievo vaikai visą savo gyvenimą išlieka Dievo mokiniai. Išmintingas žmogus supranta, kad visą gyvenimą turi nepaliaujamai mokytis. Nes tas, kuris yra išmintingas ir daug žino, žino ir tai, kiek jis dar visko nežino ir koks yra netobulas (žr. Pat 9, 8–10). Kiekvienas krikščionis pagal savo pašaukimą, tarnystę ir situaciją turėtų susirasti savo mokymosi kelią. Tam į pagalbą galėtų ateiti ir bendruomenės. Jos turėtų būti ypatingai suinteresuotos, kad nariai kuo geriau išmanytų Bibliją ir tikėjimo tiesas, kad kiekvienas narys būtų "pasirengęs [arba išsilavinęs] kiekvienam geram darbui" (2 Tim 3, 17). Taip mes visi kartu žingsnis po žingsnio įgyvendinsime Jėzaus Kristaus misijinį paliepimą.
