„O viešpats turi Viešpatį…“ (II)

Nuodėmė

Reformatų požiūris į žmogų yra sudėtingas. Jau užsiminėme apie Dievo paveikslą, kuris sudaro "žmogaus šlovę". Bet tai tik dalis tiesos. Krikščionys visada – ir dar aiškiau po V a. pelagijiečių kontroversijos – pabrėžė žmogaus nuodėmingumą. Sekdami Augustinu, reformatai radikalizavo Viduramžių sampratą, kuri buvo tapusi daugiau ar mažiau pusiau pelagijietiška.

Jonas Kalvinas savo "Krikščioniško tikėjimo pagrinduose" rašo, jog žmogus po Nuopuolio yra "iškrypęs ir sugedęs visose mūsų prigimties dalyse, mes tik dėl šio sugedimo esame teisėtai pasmerkti Dievo, kuriam niekas netinka, išskyrus teisumą, nekaltumą ir tyrumą" (II, 1, 8). Nuodėmė sunaikina visą žmogų, todėl "pasibjaurėtinas bedieviškumas užgrobė pačią proto tvirtovę, ir puikybė prasiskverbė iki pat jo širdies gelmių". Reformuotojas iš Ženevos pabrėžė, kad nuodėmė neglūdi (arba nėra sutelkta) kurioje nors žmogaus dalyje, pavyzdžiui, mūsų kūne arba geidulingume. Mūsų protas irgi yra ne mažiau nupuolęs (žr. II, 1, 9; 2, 25).

Reformatų tikėjimo išpažinimai patvirtina šį požiūrį, kuris gerai apibendrina biblinį pasakojimą ir šiandien žinomas kaip "visiškas žmogaus nuodėmingumas". Pasak Antrojo Helvetijos išpažinimo, nupuolęs žmogus yra "pilnas nedorybės, nepasitikėjimo, paniekos ir neapykantos Dievui, mes nepajėgiame padaryti ar netgi pagalvoti apie save nieko gera" (VIII). Heidelbergo katekizmas be išlygų sako: "Iš prigimties esu linkęs neapkęsti Dievo ir savo artimo" (K 5; taip pat žr. Vestminsterio išpažinimo 6, 2 ir Dorto kanonų 3, 3).

"Visiškas nuodėmingumas" dažnai suprantamas klaidingai. Ši sąvoka anaiptol nereiškia, kad žmonės yra tokie blogi, kaip tik galima įsivaizduoti. Dauguma bendrapiliečių daro gerus darbus – pasaulis nėra pragaras, bent jau ne visur ir ne visada. Reformatų "bendrosios malonės" sąvoka paaiškina tokį dalinį žmonių, kultūros ir visuomenės gerumą po Nuopuolio. Per nuodėmę nupuolė visas žmogus, bet ne taip giliai, kaip įmanoma. Mes nepavirtome demonais. O pasaulis ir toliau egzistuoja. "Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų", – sako Jėzus (Mt 5, 45). Per Sūnų Dievas "palaiko visatą" (Hbr 1, 3) – tai ne kas kita, o malonė. Dievas neprivalėjo ir neprivalo to daryti.

Dievas nustato ribas blogiui, idant nepatirtume visų jo pasekmių pačiu žiauriausiu pavidalu. Vienas svarbiausių Dievo įrankių blogiui apriboti yra valstybė, visa civilinė tvarka. Valstybės valdžia yra duota Dievo piktadariams nubausti (žr. Rom 13, 3–5), padaryti gyvenimą ir bendruomeninį gyvenimą įmanomus.

Visi šie principai turi be galo svarbių politinių implikacijų. Pats Kalvinas neišplėtojo vientisos ar gilesnės valdžios teorijos. Bet jis suprato – dėl savo teologijos ir XVI a. bei ankstesnių laikų valdovų pavyzdžio – didžiu¬lį pavojų, į kurį dažnai nuveda politinė galia.

"Juo labiau auga šios monarchijos", – pastebėjo jis komentare apie keturias Danieliaus karalystes, – "juo labiau pasaulyje stiprėja palaidumas. [...] Todėl kokia didi yra kvailybė ir beprotybė kone visų trokštančių, kad karaliai būtų ypač galingi." Jis bjaurėjosi pasaulio imperijomis ir visais dideliais politinės galios agregatais. Kalvino įsitikinimu, anarchija yra didžiausia blogybė. Bet tironija nusipelnė beveik tiek pat jo kritikos, kiek ir anarchija. Kalvino nuomone, tironas yra nevaldomas valdovas; tironija yra tvarkos iškraipymas, žmogaus orumo pažeidimas.

Tad ką reikėtų daryti? Paskutiniajame "Krikščioniško tikėjimo pagrindų" skyriuje Kalvinas pasisako už mišrią konstituciją su skirtingų tradicinių valdymo modelių elementais. Galiausiai nėra lemtingai svarbu, ar valdo monarchas, ar "tauta", ar grupė. Pamatinė mintis yra ta, jog galia turi būti ribojama ir kontroliuojama. O paskiram asmeniui nevalia turėti per daug galios:

"Nes labai retai nutinka, kad karaliai taip valdo save, jog niekada nenutolsta nuo to, kas yra teisinga ir teisu arba turi tiek nuovokos ir apdairumo, kad visada teisingai suprastų. Todėl dėl žmonių ydų arba trūkumų yra patikimiau ir geriau, kad valdytų keletas, nes tada jie vienas kitam padėtų, pamokytų ir perspėtų vienas kitą, ir jei kuris nors panorėtų eiti per toli, tai kiti būtų cenzoriai ir mokytojai, pažabojantys jo nesaikingumą" (IV, 20, 8).

Parlamentai moderniąja prasme dar tik buvo pradėję savo veiklą (kaip tarkime Britanijoje), bet Kalvinas labai priartėja prie jo sampratos: "Kai liaudies magistratai buvo paskirti karalių tironijai pažaboti", tada jie gali ir turi "oficialiai sustabdyti perdėtą karalių savivalę..." (IV, 20, 31). Tautos atstovai privalo griežtai kontroliuoti esančius valdžioje ir saugoti "žmonių laisvę". Tai yra demokratijos šerdis! Mes galime turėti visuotinius rinkimus, nepriklausomas partijas ir laisvą spaudą (visus dalykus, svarbius demokratijos funcionavimui šiandien), bet jei kontrolė neveiks per parlamentą, teismus ir kitas valstybės institucijas, tada negalima kalbėti ir apie demokratiją.

Šie principai padarė didelę įtaką Vakarų pasaulyje. Britų konstitucinė monarchija ir JAV Konstitucija su savo "stabdžių ir atsvarų" sistema atspindi Kalvino įsitikinimus. Čia taip pat galima pacituoti garsiuosius Lordo Actono (1834–1902) žodžius: "Visa valdžia korumpuoja, absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai".

Teologas Reinholdas Niebuhras (1892–1971) puikiai apibendrino antropologinius demokratijos pamatus: "Žmogaus pajėgumas teisingumui padaro demokratiją įmanomą; bet žmogaus polinkis į neteisingumą padaro demokratiją reikalingą" (The Children of the Light and the Children of Darkness). Ir galiausiai būtina Lewisą, kuris savo didžiąją esė Equality pradeda šiais žodžiais: "Aš esu demokratas, nes tikiu Žmogaus Nuopuoliu". Jis, kaip ir Kalvinas, buvo įsitikinęs, kad "žmonija yra tiek nupuolusi, kad nė vienam žmogui nevalia patikėti neribotos galios jo artimui".

Įstatymas

Kaip matėme, įstatymo valdžia yra vienas kertinių demokratinės visuomenės akmenų. Jei įstatymas nėra karalius, t. y. jei jis nėra aukščiau esančiųjų valdžioje, tada gali būti teisingi rinkimai ir visa kita, bet nebus demokratijos tikrąja žodžio prasme.

Visuotinai sutariama, kad įstatymai yra svarbūs ir turi būti gerbiami. Žmonės daugiausiai galvoja apie pozityvius valstybės įstatymus, kuriuos priima parlamentai. Bet kaipgi dėl moralinio įstatymo, Dievo įstatymo? Ar mes, kaip piliečiai, esame pavaldūs Dievo įstatymui? Tai gana kontroversiškas klausimas, bet net ir daugelis krikščionių jį dažnai neigia. Kas mes esame, jog drįstume primesti savo moralinį mąstymą kitiems, netikintiems žmonėms? Ar moralinis įstatymas tebegalioja ir kam jis galioja?

Visų pirma, privalome nepamiršti svarbios perskyros: Senojo Testamento apeiginiai ir teisminiai įstatymai mūsų nebesaisto. Tačiau moralinis įstatymas – taip! (Antrasis Helvetijos išpažinimas, XII). Šiuo klausimu Išpažinimas patvirtina: "Mes mokome, jog Dievo valia mums yra išaiškinta Dievo įstatyme, ką jis nori, kad darytume, ir ko nenori, kas yra gera ir teisinga arba kas yra bloga ir klaidinga".

Moralinis įstatymas nusako, kas yra gėris, blogis, teisingumas, moralė. Todėl Vestminsterio išpažinimas vadina jį "tobula teisumo valdžia" (19, 2). Egzistuoja platus biblinis šio teiginio pamatas, nes Dievo moralinio įstatymo amžinumas patvirtinamas daugybę kartų (Ps 19, 9–10; 105, 8; 111, 7–8; 119, 98 ir t.; Iz 30, 8–9; Mt 5, 18; Lk 16, 17).

Reformatų tradicija ypač pabrėžia, kad šis įstatymas galioja kiekvienam žemės žmogui. Dievo įstatymas yra visuotinis, nes jo pamatai glūdi Kūrėjo būde. Pasak Franciso A. Schaefferio: "Dievo įsakymai yra jo teiginiai apie savo būdą. Jie nėra sutartiniai. Dievas turi būdą, o Jo būdas yra visatos įstatymas" (Joshua and the Flow of Biblical History). Jei visa yra sukurta Dievo, tada visa priklauso jam ir teisingai naudojama tik tada, kai naudojama pagal jo valią.

Jei išleisime iš akių šiuos principus, bus iš tiesų sunku suvokti daugelį Senojo Testamento istorijų. Kodėl Nebukadnecaras buvo taip griežtai nubaustas? Jis puikavosi savo "didele galybe" (Dan 4, 27) ir nenorėjo pripažinti, kad "Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę ir duoda ją, kam nori" (Dan 4, 22). "Dangus yra visavaldis", – tai jis turėjo visiškai pripažinti. Danielius jį perspėja: "Išpirk savo nuodėmes teisumo darbais, o savo nusikaltimus gailestingumu vargšams" (4, 24). Tas pats buvo pasakyta Izraelio ir Judo karaliams, to paties reikalaujama iš kiekvieno: "Tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu" (Mch 6, 8). Pagrindiniai moraliniai standartai visur yra tie patys, nes Dievas yra tas pats.

Šioje vietoje daugelis nurodys į Bažnyčios ir valstybės atskyrimą: dažnai sakoma, kad bet koks krikščioniškas ar religinis įstatymas kaip pozityviojo įstatymo pagrindas pažeidžia šį principą. Pagal šį principą religiniai įsitikinimai turi savo vietą privačiame gyvenime, bet ne viešojoje sferoje. Esą tikintieji daugelyje visuomenių sudarantys mažumą, todėl ši mažuma neturinti primesti savo mąstymo likusiems visuomenės nariams.

Pirmą kartą Bažnyčios ir valstybės atskyrimas aiškiai suformuluotas JAV Konstitucijos Pirmojoje pataisoje: "Kongresas neišleis jokio įstatymo, kuris gerbtų valstybinę religiją arba draustų laisvą jos išpažinimą…" – prasideda tekstas. Pataisa draudžia Kongresui įteisinti nacionalinę religiją arba teikti pirmenybę vienai religijai kitos atžvilgiu.

Krikščionys evangelikai, padėję suformuluoti šią "doktriną", stengėsi nesuteikti valdžiai teisės kištis į Bažnyčios reikalus. Bet jie niekada neturėjo omenyje visuomenės, kuri būtų laisva nuo bet kokios atsakomybės prieš Dievą! Dažnai pamirštama, kad pats atskyrimas išaugo iš biblinių šaknų – Bažnyčia ir pasaulietinė valdžia yra skirtingi valdymo ir valdžios pavidalai.

Kaip matėme, karalius (arba valstybė), kaip ir seniausiose imperijose, nėra išganymo tarpininkas. Išganymas yra Bažnyčios reikalas! Izraelio karalius nebuvo atsakingas už kunigą ir pats nesielgė kaip kunigas. Tačiau kai karalius atliko kunigo vaidmenį, kaip pasielgė Judo karalius Uzijas, jis buvo griežtai peikiamas (2 Met 26, 18). Esama ir daugiau aiškių pavyzdžių: Mozė kaip įstatymo davėjas, ir Aaronas kaip aukščiausiasis ku¬nigas; valdytojas Nehemijas ir kunigas Ezra; dviguba administracija (2 Met 19, 11), dviejų rūšių patepimas (žr. 1 Met 29, 22), du centriniai pastatai ("Viešpaties namai" ir "karaliaus rūmai", žr. 2 Met 7, 11). Tad Jėzus tik primena: "Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo, Dievui" (Mk 12, 17).

Senovės žmonės, atvirkščiai, suvokė valstybę kaip neatskiriamą nuo religijos. Graikų ir romėnų dievai buvo garbinami daugiausia kaip imperijos, tautos ar miesto gynėjai. Politika buvo giliai persipynusi su religija. Prieš kiekvieną svarbų valstybės reikalą romėnai stengdavosi sužinoti dievų valią. Svarbiausias dalykas buvo tvarkingas aukų paaukojimas, tai tapo pagarbos valstybei ir tradicijos vertinimo simboliu (bet ne asme-ninio įsitikinimo ženklu!). Pats Augustas vadovavo religijos restauracijai, vien tik Romoje pastatydinęs 82 šventyklas. Jis (ir jo įpėdiniai) užėmė aukščiausiojo kunigo (pontifex maximus) vietą. 12 m. pr. Kr. karališkuosiuose rūmuose buvo pašventinta deivės Vestos šventykla. Vestos apeigos buvo svarbiausios Romoje, todėl nuolatinė Augusto gyvenamoji vieta buvo religinis imperijos centras.

Taigi pati sekuliarumo sąvoka atsirado krikščionybėje. Oliveris O’Donovanas sako: "Tikrai krikščioniška valstybė suvokia save kaip iš esmės sekuliarią, [...] terminą 'sekuliarus’ atitinka ne 'sakralus’, ne 'dvasinis’, bet 'amžinas’" (The Desire of Nations). Valstybė nėra amžina, Roma nėra amžina, visada ateis laikas, kai visos tautos, monarchai ir valdžios išnyks – bet tik ne Dievo karalystė. O "neregimoji" Bažnyčia yra amžina!

Bažnyčia ir valstybė turi būti atskirtos. Tačiau tai nereiškia, kad moralinis Dievo įstatymas yra skirtas tik krikščionims, arba turi būti skelbiamas tik tarp bažnyčios sienų. Dietrichas Bonhoefferis aiškiai pasakė: "Bažnyčia neturi savo dispozicijoje dviejų įstatymo rūšių, vieno pasauliui, kito krikščionių bendruomenei, bet jos įstatymas yra vienintelis Dievo Įstatymas, apreikštas Jėzuje Kristuje, kurį ji turi skelbti visam pasauliui" (Ethik).

Atsakomybė

Mes jau matėme, kad valdžia, valstybė egzistuoja dėl tam tikro tikslo. Citavome Rom 13, 4, kur pasakyta, jog valdžia yra "Dievo tarnaitė tavo labui". Vestminsterio išpažinimas skelbia, kad Dievas "įsakė civiliniams magistratams valdyti žmones, paklūstant jam, dėl jo šlovės ir bendro gėrio" (28, 1).

Taigi valstybei tenka atsakomybė savo piliečiams daryti gera, o ne bloga. Galų gale pasaulietinė valdžia egzistuoja, idant pažabotų blogį, o ne palaikytų. Kalvinas sakė, kad "gerai reguliuojama sandrauga" yra tokia, kurioje "įvairūs teisėjų ir senatorių, kareivių, kapitonų, amatininkų ir daktarų [bažnyčios pastorių] sluoksniai vieni kitiems padeda abipusiais santykiais ir suvienija pastangas, idant skatintų bendrą visų žmonių gerovę (Comm. Is. 3, 2). Paskutiniame "Krikščioniško tikėjimo pagrindų" skyriuje reformatorius rašo, kad jo minėta bendra gerovė reiškia, "kad niekas nedrumstų viešos ramybės, kad kiekvieno žmogaus nuosavybė būtų saugi, kad žmonės vykdytų nekenksmingą prekybą vieni su kitais, kad būtų ugdomas sąžiningumas ir kuklumas; trumpai tariant, kad viešas religijos pavidalas galėtų egzistuoti tarp krikščionių, ir žmoniškumas tarp žmonių" (IV, 20, 3).

"Žmoniškumas tarp žmonių" – tai turi būti saugoma. Tačiau savo atsakomybės ir pareigų suvokimas neateina iš niekur ir negali būti laikomas savaime suprantamu, nes visi esame nusidėjėliai ir linkę siekti savo interesų. Valdovai privalo nepamiršti, kad jie yra atsakingi Dievui, ir tik tai galiausiai atneš naudos. Apie valdovus Kalvinas rašo, kad "jeigu jie kaip nors nusideda, tai ne tik nuskriaudžia žmones, kuriuos nedorai kankina, bet ir įžeidžia patį Dievą, kurio šventuosius tribunolus suteršia" (IV, 20, 6).

"Suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir žmones…", skelbia pirmieji Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Dokumento (Konstitucijos) preambulės žodžiai. Jie atspindi krikščionišką teksto autorių ir pokario Konstitucijos rengėjų pasaulėžiūrą.

Valdovai yra atsakingi. Štai kodėl aukščiausio rango civiliniai tarnautojai yra tarnautojai arba vadinami ministrais, nes jie turi tarnauti mums, piliečiams. Ne mes, žmonės, turime jiems tarnauti. Jie nėra dievai ir nėra panašūs į dievus. Augustinas sako: "Net ir tie, kurie valdo, tarnauja tiems, kuriems iš pažiūros įsakinėja; nes jie valdo ne dėl galios meilės, bet vedami pareigos jų atžvilgiu – ne todėl, kad didžiuotųsi valdžia, bet todėl, kad myli gailestingumą" (De civ. XIX, 14).

Tačiau kas yra žmonių gerovė? Ar tai yra taika ir apstas, malonumai ir pasitenkinimas? Augustinas savo knygoje "Dievo miestas" primena, jog labai svarbu, kaip mes suvokiame Dievą, kurio valdžioje esame. Krikščionys išpažįsta gerąjį Dievą, kuris myli teisingumą. Pagoniškų dievų "garbintojai ir gerbėjai" "mėgaujasi mėgdžiodami jų gėdingas nedorybes" ir todėl jiems "visiškai nerūpi, kad respublikoje būtų mažiau ištvirkimo ir palaidumo" (II, 20). Nepakanka rūpintis kažkokia gerove, reikia, kad gerovė eitų išvien su teisingumu (žr. garsųjį jo posakį: "Jei nebeliks teisingumo, kas tada bus karalystės, jei ne didžiulis plėšikavimas? Nes kas gi yra plėšikavimai, jei ne mažos karalystės?"; IV, 4). O tai užtikrina tik teisingas Dievas.

Čia norėčiau paminėti tris konkrečias valdovų atsakomybes, kurios remiasi Biblija. Pirma, iš bet kokios politinės valdžios pusės privalo būti viešas įsipareigojimas siekti tiesos ir sakyti tiesą. Tai yra svarbiausias dalykas. George’as Orwellas (1903–1950) savo esė "Politics and the English Language" (1946) pranašingai rašė: "Politinė kalba […] yra skirta tam, kad melas atrodytų kaip tiesa, žmogžudystė – verta pagarbos, o oro pilys atrodytų tvirtovė. […] Todėl politinė kalba turi būti sudaryta iš eufemizmų, loginių klaidų ir absoliučiai miglotų neapibrėžtumų".

Antra, mums reikalingi vieši svarstymai, debatai ir diskusijos apie bendrą gėrį. Ypač parlamentas turėtų būti toks viešas forumas, prieš kurį turi pasiaiškinti vyriausybė ir kurio kritiškiems klausimams ji privalo pasiduoti. Atvirumas kritikai ir patarimams yra, kaip matėme, labai svarbus demokratijai.

Trečia, turime nepamiršti, jog tarp valdžios/galios ir darbo/atsakomybės egzistuoja glaudus ryšys. Tai paprasčiausias principas: juo daugiau valdžios, juo daugiau darbo, naštos ir pan. Jis tapo mūsų politinio paveldo dalimi, todėl mes vėlgi dažnai jį laikome savaime suprantamu. Žinoma, galvojame, ministras pirmininkas turi daug dirbti dėl mūsų! Bet istorijoje dažniausiai būdavo atvirkščiai: esantieji valdžioje galėdavo nusikratyti pernelyg didelės darbo naštos ir sukrauti ją ant paprastų žmonių, kad šie dirbtų už juos.

Valdžios ir darbo ryšys yra įšaknytas Biblijoje ir galiausiai pačiame Dieve. Dievas, Viešpats, turi absoliučią valdžią, bet kartu yra darbščiausias iš visų būtybių (žr. Ps 121, 4). Žmonės turi valdžią likusiai kūrinijai, bet tai kartu reiškia ir darbą – auginti, rūpintis, saugoti ir pan. Įgaliojimas pajungti sau žemę nereiškia jos išnaudoti, bet rūpintis ja. Tą patį galima pasakyti apie Bažnyčią ir šeimą (vadovavimas kongregacijai reiškia didžiulį darbą; vyro kaip "šeimos galvos" vaidmuo reiškia ir daugiau darbo!).

Kokia šiame kontekste tenka užduotis Bažnyčiai ir krikščionims? Viena vertus, tikintieji yra raginami pozityviam įsipareigojimui. Dievas sako žydams Babilone: "Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė" (Jer 29, 7). Tačiau tolesniuose skyriuose (50, 51) skaitome labai griežtą nuosprendį tam pačiam miestui. Bažnyčia turi būti pranašiškas balsas tautai, ir, bent kartais, jis gali skambėti labai "dekonstruktyviai".

Krikščionys privalo būti pasirengę daug rizikuoti, būti pašiepti, išjuokti ir marginalizuoti. Mes išliksime tik dėl gilaus pareigos jausmo ir tikėjimo. Williamas Wilberforce’as, dešimtmečiais buvęs Britanijos Atstovų rūmų nariu, 20 metų kovojo prieš prekybą vergais (kol ji buvo panaikinta 1807 m.). Sudėtingą Wilberforce’o asmenybę ir veiklą padeda suvokti stiprus jo pareigos Dievui suvokimas. "Visagalis Dievas iškėlė man du didžiulius tikslus, sustabdyti vergų prekybą ir reformuoti papročius", – sakydavo parlamentaras. Wilberforce’ą vedė į priekį kalvinistinės pareigos didžiajam Dievui jausmas. Mums reikia daugiau tokių kaip jis!

Individas

Kaip jau minėta, mes įžengiame į "postsekuliarizmo" amžių – religija vėl sugrįžo į viešąją sferą. Net ir Richardas Rorty siūlė naują viešą religinį tikėjimą. Rorty pripažino, jog visos konkuruojančios pasaulėžiūros galiausiai yra konkuruojantys įsipareigojimai kuriam nors orientyrą suteikiančiam tikėjimui, ir kad joks konfliktas tarp pasaulėžiūrų nebus išspręstas apeliuojant į protą ar objektyvius tiesos standartus. Iš esmės visos pasaulėžiūros reikalauja tikėjimo ir vilties. Bet Rorty teikė pirmenybę gana miglotam viešajam "tikėjimui", kurį vadino "romantiniu politeizmu". Moderniosiose sekuliariose demokratijose poezija turėtų perimti tą vaidmenį, kurį paskirų žmonių gyvenimo ugdyme atlikdavo religija.

Tačiau Rorty naujos rūšies tikėjimo vizija yra pabrėžtinai antiklerikalinė ir antibažnytinė. Rorty įsitikinimu, tikinčiųjų sambūriai galintys ir toliau egzistuoti, bet Bažnyčia kaip institucija ar viešas balsas kelia potencialų pavojų demokratinei visuomenei, kaip pats Rorty rašė knygoje "The Future of Religion" (kartu su Gianni Vattimo). Jo įsitikinimu, pati Amerikos demokratija atlieka tam tikrą Bažnyčios pakaitalo vaidmenį. Ši demokratijos pilietinė religija pabrėžia tik santykius tarp žmonių, o ne tarp mūsų pačių ir Dievo.

Mums reikia ne kažkokios neteistinės religijos, ne migloto teizmo ar savitos numitintos krikščionybės. "Krikščionybė ir niekas kitas", – kaip sakė Habermasas, yra tokių mūsų vakarietiškų pasiekimų kaip demokratija šaltinis. Bet kokia religija čia nepadės. Nei islamas, nei budizmas, nei pagonybė, nei konfucianizmas. Tik krikščionybė (išsauganti hebrajų paveldą) ir jos individo idėja padaro demokratiją įmanomą.

Thomas Cahillas savo knygoje "The Gift of the Jews" aiškina, jog senovės pasaulyje žmogaus gyvenimas buvo laikomas dangiškojo gyvenimo atspindžiu, valdomu likimo jėgų. Viską sprendė dievai. Pavyzdžiai, modeliai, paradigmos yra danguje, "įrašyti žvaigždėse". Žmonių uždavinys yra juos atkartoti, elgtis pagal juos. Biblinė samprata yra absoliučiai kitokia. Žvaigždės nėra dievai, o žmonės yra tikrai laisvi. Jų mąstymas, jausmai ir poelgiai turi prasmę ir potencialą sukurti kai ką nauja. Pradžios knygos 12 skyriuje regime Abraomą – individą, žengiantį į nežinomą ateitį. Jis nekartoja kažkokio modelio, bet Dievas su juo kuria istoriją. Biblijoje kiekvienąkart matome unikalius individus – keistus, stebinančius; žmones, neatitinkančius jokio žinomo modelio, tikrus asmenis, kurie paveikia istoriją ir pakeičia savo likimus.

Lewisas tą pačią mintį pabrėžia savo esė Man or Rabbit?:
"Materialistui tokie dalykai kaip tautos, klasės, civilizacijos turi būti svarbesni negu individai, nes individai gyvena tik septyniasdešimt su trupučiu metų, o grupė gali gyvuoti ištisus šimtmečius. Bet krikščioniui individai yra svarbesni, nes jie gyvena amžinai; o rasės, civilizacijos ir panašūs dalykai, lyginant su jais, tėra vienadieniai kūriniai."

Šią mintį grindžianti teologinė koncepcija yra mūsų jau minėtoji Kūrėjo–kūrinio perskyra. Pasak Assmanno, "Dievo ir pasaulio diferenciacija" buvo nauja hebrajiškojo monoteizmo idėja. Senovės pagonių pasaulėžiūrą grindžiantis požiūris buvo įsitikinimas, kad "dievybės neįmanoma išgauti iš pasaulio"; todėl jis pagoniškąjį politeizmą vadina "kosmoteizmu", t. y. kad visata yra dieviška arba persmelkta dievybės. Priešingai, "monoteizme dievybė išsilaisvina iš įjungties į visatą, visuomenę, likimą ir stoja akis į akį priešais pasaulį kaip nepriklausoma būtis". Tuo tarpu žmogus išsilaisvina ir tampa tikru Dievo kolega; dabar atsiranda vietos partnerystei ir santykiui su Dievu. Dabar žmogus tampa "autonomišku arba teonomišku individu" (Die Mosaische Unterscheidung).

"Monoteizmas išlaisvino žmones, kad jie galėtų būti moraliai atsakingi", – sako Assmannas. Bet būti sąmoningai moraliam, atsakingam už savo gyvenimą ir sprendimus, žvelgti į atvirą ateitį yra – bent kartais – irgi sunki našta. Lengviau gyventi pagoniškame pasaulyje, tiesiog kartojant iš anksto duotus modelius! Ir netgi dar blogiau: mes esame laisvi individai, nes galime nusikalsti. H. Stein savo knygoje "Mose und die Offenbarung der Demokratie" sako, kad be moralinio konflikto negali būti ir individo; individas gimė iš nešvarios sąžinės – aš esu atsakingas už savo poelgius, vadinasi, aš galiu nusikalsti. Assmannas komentuoja: "Išgrynintas ir sustiprintas kaltės jausmas reiškia didžiulį civilizacijos pasiekimą". "Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi" (Įst 24, 16; žr. taip pat 2 Kar 14, 6; Jer 31, 29–30; Ez 18, 1–4, 20), – tai dažnai Biblijoje kartojamas pamatinis teisinis principas.

"Žmogus yra paklydęs, bet didis", – kaip sakė Schaefferis. Toks požiūris į žmogų yra būtinas geram demokratijos veikimui. Todėl neatsitiktinai jokia visuomenė pasaulyje, paremta nekrikščioniškomis religijomis, niekada nesukūrė realios demokratijos koncepcijos. Rytų religijos, kaip antai budizmas, laiko individą problema. Konfucianizmui paskiras asmuo beveik ištirpsta šalia šeimos ir valstybės. O islamui, tegu ir gerokai artimesniam biblinei pasaulėžiūrai, žmonės nėra sukurti pagal Dievo paveikslą; nėra Nuopuolio ir nuodėmingumo.

Ar tai reiškia, kad demokratija paprasčiausiai netinka kai kurioms šalims? Ne. Demokratija yra geriausia valdymo forma, nes kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir yra nusidėjėlis. Todėl galia turi būti ribojama, žmonės gali ir turi dalyvauti valdyme, įstatymas yra aukščiau valdančiųjų ir taip toliau. Bet juo vyraujanti valstybės kultūra/religija/pasaulėžiūra nutolsta nuo biblinės pasaulėžiūros, juo sunkiau yra įdiegti demokratijos principus, juo daugiau kliūčių tenka nugalėti, norint, kad demokratija veiktų.


Iš žurnalo "Naujasis Židinys-Aidai" (2008/11-12)

Straipsnis parengtas pagal paskaitą, skaitytą WSCF Nordic-Baltic Summer Meeting, Vilnius, 2008-07-18. Iš anglų k. vertė Rūta Tumėnaitė.