„Neturi būti tarp jūsų vargšų...“ (VII)

Lay down your treasure
Lay it down now brother
You don't have time
For a jealous lover
(iš "U2" dainos "Love and peace or else")

10. Kaip mes turime gyventi? – paprastasis gyvenimo būdas

Ar skurdas Afrikoje turi padarinių ir mūsų asmeniniam gyvenimui Europoje? Per "Live 8" pirmajame plane stovėjo vien pati akcija. Šiaip nebuvo drąsių, konkretesnių reikalavimų, kurie pranoktų šūkį "atvyk į Edinburgą!"

Prieš trisdešimt metų, per "Tarptautinį pasaulio evangelizavimo kongresą" Lozanoje 1974-aisiais, nepabijota aiškiai nurodyti tuos padarinius krikščionių gyvenimui. 3000 pasaulinių evangelikalų judėjimų vadovų susitiko iki šiol didžiausioje tokio pobūdžio konferencijoje. 9-ajame Lozanos pareiškimo straipsnyje sakoma:
"Visus mus pribloškia milijonų skurdas ir trikdo jo keliama neteisybė. Tie iš mūsų, kurie gyvename nieko nestokodami, priimame savo pareigą puoselėti paprastą gyvenimo būdą, kad galėtume dosniau prisidėti ir dėl šalpos, ir dėl evangelizmo."

Čia pirmąkart svarbiame dokumente atsirado įsipareigojimas paprastam gyvenimo būdui kaip asmeninis atsakas į skurdą pasaulyje. Tačiau nors 9 straipsnis ir aiškiai suformuluotas, diskusijos ir debatai dėl jo turinio iš tikro prasidėjo tik paskui. Nes autoriai, be abejo, turėjo omenyje bendrą įsipareigojimą – mes visi turtingesnėse šalyse turime gyventi paprastai.

Turbūt neginčytina, kad tikėjimas turi ar privalo turėti įtaką asmeniniam gyvenimo būdui. Nes jei krikščionio gyvensena nesiskiria nuo netikinčiojo gyvensenos – tada kurgi yra tikėjimas? Bet ar galima apie šią gyvenseną ką nors konkrečiau pasakyti, išvis ar galima duoti tokius bendrus įpareigojimus?

Su klausimu apie paprastą gyvenimo būdą įžengiame į minų lauką. Šią problemą krikščionių bendruomenių kontekste drastiškai suformulavo R. Fosteris:
"Šiandien didžiausias tabu – asmeniniai finansai. Tai, kaip mes leidžiame savo pinigus, yra mūsų reikalas, ir niekas negali mums nurodyti, ką su jais daryti. Energingai priešinamės bet kokiam tokios privačios temos kėlimui į viešumą... Pamokslai apie paprastą gyvenimo būdą ar mūsų įsipareigojimus vargstantiems suprantami kaip asmeninis viešas įžeidimas, privačių ribų laužymas... Šiandien tai – eretinis mokymas, absoliutus maras... Dogmatinis ir neištirtas credo – kad ir kiek mes uždirbtume ir įgytume, mūsų valia daryti su tuo kaip mums patinka... Visi sutinka, kad bažnyčia teisėtai kalba apie dešimtinę, bet kiti 90% – visai ne jos reikalas" ("Freedom of Simplicity").

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad paprastas gyvenimo būdas, tiesą sakant, tėra tik natūrali davimo ir dalijimosi pasekmė. Kas daug iš savo gėrybių atiduoda stokojantiems, kas padalija savo nuosavybę, tas visai paprastai neliks labai turtingas. Kai tarp krikščionių įvyksta tam tikras išsilyginimas, tai juk turi padarinių abiem pusėms: neturtingesnieji šiek tiek praturtėja, o turtingesnieji nelieka turtingi (arba ne visai tokie turtingi). Pagaliau lemiamas, Lietuvoje šiandien neabejotinai absoliučiai eretiškas klausimas skamba taip: ar esu pasirengęs tam tikromis aplinkybėmis apriboti ar net nuleisti savo gyvenimo lygį? Kas mano negalįs, turėtų būti garbingas ir nekalbėti apie radikalų davimą ir dalijimąsi.

Tad kaip galima konkrečiai apibūdinti šį paprastą gyvenimo būdą? Riboje į viršų jis reiškia: jokios prabangos. 1980-ųjų "Londono įsipareigojimo" autoriai išnagrinėjo, ką tiksliau gali reikšti Lozanos principas, ir atvedė prie asmeninio gyvenimo būdo:
"Mes nenustatome nei sau, nei kitiems taisyklių ar nuostatų. Tačiau nutariame atsisakyti išlaidavimo ir atsispirti asmeninio gyvenimo, drabužių, būsto, kelionių ir bažnyčių statinių ekstravagancijai. Lygiai taip mes pritariame, jog reikia skirti būtinybę ir prabangą, kūrybinius pomėgius ir tuščius statuso simbolius, proginį šventimą ir normalią kasdienybę".

Čia aiškiai atpažįstamos pastangos, viena vertus, nurodyti ribas – jokio švaistymo, jokios prabangos, jokios ekstravagancijos, jokių statuso simbolių – ir, kita vertus, palikti erdvės laisvei ir malonumui – pomėgiai ir šventimas visiškai suderinami su paprastu gyvenimo būdu.

Tačiau šiandien mielai dar konkrečiau ir daugelį paklaustume: kas gi yra prabanga? Ir kas yra būtina? Viduramžiais ir dar ilgai po jų į tai turėta gana vienareikšmiškus atsakymus. Štai ir kalvinistiniame Ženevos prabangos įstatyme nurodyta, ką pilietis galėjo teisėtai įgyti ir kur būdavo peržengiamos saikingumo ribos vartojant gėrybes. Šiandien čia tapo kur kas sunkiau nubrėžti aiškias ribas. Šiuo atžvilgiu kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje kultūroje, žinoma, susidaro ir savas supratimas. Štai JAV Pietuose automobilis su oro kondicionieriu nėra prabanga, tas pats pasakytina ir apie naują "Golfą" Vokietijoje. Tiesa, Lietuvoje naujo automobilio savininkas priklauso viršutiniam sluoksniui, o daugelyje Afrikos šalių bet kuris automobilio turėtojas yra labai turtingas.

Be abejo, lieka kultūrinis reliatyvumas, tad tik atsargiai galima formuluoti: tos gėrybės, kurių reikia, norint savo kultūroje gyventi kaip ir normalų gyvenimą ir galėti tenkinti pagrindinius savo poreikius, nėra prabanga. Papildomai prie Biblijoje jau minėto maisto ir drabužių čia derėtų pagalvoti ir apie tokias sritis: būstas, medicininis ir mokyklinis aprūpinimas, švietimas ir kultūra, poilsis ir atostogos. Lietuvos valdininkai apskaičiavo, jog tam, kad žmonės galėtų "normaliai" gyventi, kiekvienam šeimos nariui per mėnesį reikėtų savo žinioje turėti apie 750 Lt.

Kaip paprastas gyvenimo būdas apribotinas iš apačios? Calvinas taikliai pasakė apie tuos, kurie godumo ir nesaikingumo apribojimui nori leisti tenkinti tik gamtinius poreikius:
"Žinoma, tai pamaldus patarimas, bet jo davėjai buvo gerokai per griežti. Nes jie darė kai ką didžiai pavojingo: jie sąžinei uždėjo sunkesnius pančius negu tie, kuriais susaisto Viešpaties žodis. Kaip "poreikį" jie supranta, esą žmogus turįs susilaikyti nuo visko, be ko jis gali išsiversti, taigi jų nuomone, be duonos ir vandens vargu ar leistina dar kuo nors mėgautis" (Inst. III,10,1).

Taip pat "Auksinėse krikščioniško gyvenimo tiesose" Calvinas prieštarauja nuostatai "naudotis žemiškais dalykais tiek, kad jų vos užtektų pragyvenimui". Nes "Jis gi sukūrė žemiškus malonumus mūsų džiaugsmui, o ne skausmui". Džiaugsmas ir malonumas turi savo vietą krikščioniškame gyvenime, nes šie dalykai įsteigti jau sukūrime:
"Jei panagrinėsime, pavyzdžiui, kodėl Jis sukūrė tiek daug įvairaus maisto, rasime, kad Jis ne tik norėjo patenkinti mūsų poreikius, bet ir pradžiuginti mus. Kurdamas mums drabužius Jis galvojo ne tik apie mūsų poreikius, bet ir apie praktiškumą bei padorumą. Kurdamas gėles, medžius ir vaisius, Ji ne tik padarė juos įvairiapusiškai naudingus, bet ir norėjo, kad mums patiktų jų grakščios linijos ir malonūs kvapai. Nes jeigu taip nebūtų, psalmininkas Dievo palaiminimų nebūtų supratęs kaip 'vyno, kuris linksmina žmogaus širdį ir aliejaus, nuo kurio spindi veidai’."

Calvinas ir reformatoriai vėl atrado biblinį mokymą, kad visos Dievo sukurtos gėrybės yra padarytos mūsų vartojimui, netgi pasimėgavimui. Todėl paprastas gyvenimo būdas negali reikšti, kad, pvz., žmogiškas kūniškumas kaip toks būtų nuvertinamas.

Paprastas gyvenimo būdas kaip toks nepriartina mūsų prie Dievo. Mes negalime radikaliu (gėrybių) išsižadėjimu priversti Dievą išklausyti mūsų maldas. Todėl paprastas gyvenimo būdas kaip savitikslis slepia netgi didelius dvasinius pavojus, būtent pirmiausia išdidumo pavojų. Tad Lozanos pareiškimo autoriai pabrėžia ir jo pagrindinę paskirtį: "...kad galėtume dosniau prisidėti ir dėl šalpos, ir dėl evangelizmo". Orientavimosi taškas yra fizinis ir dvasinis kitų žmonių vargas. Čia galioja eiliškumas: pirmiausia tikėjimo broliams ir seserims, paskui visiems žmonėms. Paulius: "Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams" (Gal 6,10). Mes, turtingesnieji, gyvename paprasčiau, kai galima didesniam skaičiui žmonių skelbti Evangeliją ir daugiau žmonių padėti išbristi iš skurdo. Netikroje askezėje viskas sukasi tik apie save, nors taip norima patekti pas Dievą. Tuo tarpu paprastas gyvenimo būdas yra atsakymas tų, kurie jau susitaikinę su Dievu ir dabar pripažįsta savo atsakomybę ir meilę broliui ir artimui.

Calvinas ir Lutheris savo nuosavybės vartojimą priskaito prie "neutralių dalykų" (adiaphora), t. y. čia nėra jokių saistančių dieviškų nurodymų. Negatyviai vertinant čia esame ant "slidžios žemės" (Calvinas), tačiau pozityviai – gauname plačią laisvės ir atsakomybės erdvę. Mums dera apsvarstyti: ko man tikrai reikia? Ko galėčiau atsisakyti? Ar šis pirkinys tikrai būtinas dabar – arba kokius klaidingus motyvus noriu tuo patenkinti? Čia mes galime laisvai spręsti. Tiesa, sykiu su turtingumu natūraliai didėja ir mūsų atsakomybė.

Laisvė – turbūt lemiamas šūkis. Ji neabejotinai priklauso pozityviems modernių rinkos ekonomikos demokratijų laimėjimams. Ir, žinoma, yra politinės ir ūkinės laisvės teisės, kurias juk garantuoja ir Lietuvos konstitucija, tikros teisės – jos ne tik dėl akių užrašytos ant popieriaus ir gali būti išsireikalaujamos, jei jų nesilaikoma. Tačiau mūsų vartojimo visuomenėse problema yra ta, kad šios teisės beveik yra tuščiavidurės. Mes esame laisvi – bet laisvi tik pirkti. Jimas Wallisas iš JAV, "Sojourners" bendrijos įkūrėjas: "Demokratija susiveda į laisvę galėti išsirinkti tarp keturiasdešimties dantų pastos rūšių" ("The Soul of Politics"). Alanas Storkey'as įvairias nelaisves taikliai apibendrina: "Mes esame maisto ir mados narkomanai, kompiuterinių žaidimų epileptikai, šokoladoholikai, batų fetišistai, alkoholikai, TV narkomanai, priklausantieji nuo vaistų, sporto reikmenų apsėstieji" ("Postmodernism is Consumption", knygoje: Bartholomew, Moritz, "Christ and Consumerism"). Ir R. Forsteris:
"Šią užduotį [įgyvendinti paprastą gyvenseną] didžiai apsunkina šiuolaikinė žiniasklaidos propaganda. Imama kaip visuma, žiniasklaidos komercinė reklama formuoja pasaulėžiūrą, konkuruojančią religinę filosofiją apie tai, kas yra palaima. Televizija mums sako, kad idiotiškiausi daiktai padarys mus beprotiškai laimingus... Viso šio žiniasklaidos bombardavimo tikslas – padidinti troškimą. Planas yra pakeisti "tai ekstravagantiška" į "tai būtų smagu turėti", o paskui į "man tikrai to reikia" ir galiausiai į "privalau tai turėti!"

Tiesiog pranašiškai beveik prieš 100 metų Maxas Weberis nurodė, kad "rūpinimasis išorinėmis gėrybėmis" tapo "plieno kietumo kiautu", taigi žmogus nėra laisvas, o yra pančiojamas tarsi "neišvengiamos galios" ("Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia").

Todėl šiuolaikinio kapitalizmo paradoksas toks: nevaržoma, hedonistiškai išgyvenama laisvė naikina pati save ir veda į nelaisvę – mes esame sykiu laisvi ir nelaisvi. Liberalios demokratijos savo piliečiams teikia realias laisves, tačiau kai tai reiškia: "darykite, ką tik norite!", kai visuomenėje nėra etinio moralinio pagrindinio sutarimo (konsensuso), ši laisvė susinaikins.

Vokiečių publicistė grafienė Marion Dönhoff, nepaisant ar kaip tik dėl savo įsišaknijimo liberalizme, į gyvenimo pabaigą (ji mirė 2002 m.) garsiai nurodė šį ryšį. Vienoje paskutinių savo knygų ("Zivilisiert den Kapitalistus", Civilizuokite kapitalizmą) ji rašo: "Piliečiai turi išmokti, kad laisvę galima išlaikyti tik suvaržant save, nes išpančiota laisvė automatiškai veda į autoritarinius režimus." O savo "Dvylikoje tezių prieš nesaikingumą" Rytų Prūsijoje užaugusi hamburgietė tvirtina:
"Nežabotas vis naujos pažangos, vis didesnės laisvės, nuolat augančių lūkesčių tenkinimo siekis griauna bet kokį bendrumą ir galiausiai veda į anarchines būkles. Tokiomis aplinkybėmis harmonija ir stabilumas tampa nebeįmanomi".

Dönhoff pragyveno beveik visą praėjusį amžių ir todėl dar tebeturėjo prieš akis jo diktatūras. Tuo tarpu amerikietis Neilas Postmanas, analizuodamas mūsų kultūrą, nurodė naujoviškus pavojus mūsų laisvei – "autoritariniai režimai" tikriausiai pasirodys nauju pavidalu. Jis padaro išvadą: "Kova už laisvę turi vykti kitose srityse negu anksčiau". Toliau 2004 m. miręs niujorkietis žiniasklaidos profesorius rašo:
"Visas mūsų kultūrinis gyvenimo kontekstas paruošė mus pripažinti kalėjimą kalėjimu ir priešintis, kai jo sienos grasina mus įkalinti. Girdėdami kokio nors Sacharovo, kokio nors Timmermanno, kokio nors Valesos balsus, tikriausiai mes nesielgiame abejingai. Susidūrę su triukšmingu neteisybės puolimu mes imamės ginklų... Bet kas yra, kai negirdėti jokio baimės ar skausmo riksmo? Kas yra pasirengęs atremti išsiblaškymo antpuolį?" ("Amusing Ourselves to Death").

Savo knygoje "Technopoly" Postmanas mus kviečia tapti "maloniais pasipriešinimo kovotojais" – prieš išsiblaškymo antpuolį, ir galime papildyti: prieš vartojimo terorą. Turime išsikovoti laisvę vartoti gėrybes – ir taip pat jų nevartoti. Laisvę vartoti ir mėgautis – ir laisvę atsisakyti. Apie šią laisvę rašo ir Paulius: "Išmokau būti patenkintas savo būkle. Esu patyręs ir vargo, ir pertekliaus. Visa ko teko ragauti: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina" (Fil 4, 11–13). Apaštalas čia neidealizuoja ir nesudvasina skurdo – jis juk pakankamai yra parašęs dėl jo konkretaus įveikimo. Bet Paulius aprašo laisvę ir nepriklausomybę, kurios šiandien labai reikia.

Paprastą gyvenimo būdą galima pasirinkti tik laisvėje. Jo jokiu būdu nevalia paversti nauju krikščionišku įstatymu. Nes kaip jau aišku iš Pauliaus citatos, Biblija nepaisant aštrios turtingųjų kritikos ir reikalavimo duoti ir dalytis palieka daug erdvės įvairovei, kaitai ir permainoms. Juk absoliuti materiali lygybė ir nėra krikščionių bendruomenės idealas.

Konkrečiai šitai reiškia, kad virš paprasto lygio "leistinas" ir turtingumas – nes didelė sąskaita banke gali eiti išvien su paprasta gyvensena. Ir tai būtent todėl, kad išlaisvina priemones daryti gera kitiems. Bet juk turtuolis tam tikromis aplinkybėmis gali duoti daug daugiau. Todėl puritonas Samuelis Willardas manė, kad "turtai suderinami su dieviškumu, ir kuo daugiau žmogus turi, tuo didesnis jo pranašumas daryti su jais gera, jei Dievas tam suteikia jam širdį". Willardas čia žvelgia į širdį, nes juk ten sprendžiasi, ar turtai ves į didesnį gobšumą, ar į dosnų davimą.

Ir tikrai: kokios milžiniškų sumų negautų kultūra, švietimas, šalpa ir tyrimai, jei turtingi, labai turtingi filantropai kaip B. Gatesas, G. Sorosas ar J. Kazickas nebūtų didžiąją dalį savo turto sukišę į labdaros fondus – Soroso atveju kalbama apie šimtus milijonų, o Gateso – net milijardus dolerių! Na, jie tikrai nesilaiko paprasto gyvenimo būdo griežta to žodžio prasme, tačiau jų pelnyti pinigai padarė vargiai beįvertinamą gėrį. Daugelis šių filantropų (čia reikėtų, žinoma, paminėti ir A. Carnegie'į, 1835–1919) dėl tvirtų ir realistinių įsitikinimų, pamatinio moralumo budriai suvokė turtų pavojus (G. Sorosas: valdžia ir pinigai "turi per daug neigiamų aspektų, pirmiausiai atima gebėjimą kritiškai mąstyti") ir išlaikė ne tik su turtais išaugusią atsakomybę, bet ir romumą, kurio galima pasigesti kitų superturtuolių asmenyje.

Tad lieka įtampa tarp bendro įsipareigojimo paprastam gyvenimo būdui ir didesnių turtų galimybės. Todėl mums, ko gero, teks pasitelkti pašaukimo kategoriją, kaip tai darė ir Calvinas. Ne kiekvienas pašaukiamas į turtingumą, nes pavojai yra didžiuliai. Tai Dievo dovana, sauganti mus nuo daug turtų – nors mums tai ir skamba neįprastai. Bet kai Dievas mums duoda progų ir dovanoja laimę, neturime jos atsisakyti dėl to, kad esą "uždrausta" būti pernelyg turtingam. Turbūt galime atsargiai formuluoti taip: Daugeliui mūsų pirmiausia reikia pasitenkinti paprastu gyvenimo būdu ir godžiai netrokšti daugiau. Bet Dievas kaip tik sąmoningai kai kuriems ir padovanojo daugiau – tiems, kuriuos nori ypač palaiminti ar kurie gali atsilaikyti prieš didelius turtų pavojus, ar kurių širdį nori išbandyti. Johnas Robinsonas, kaip visi puritonai plačiai žvelgiantis į pinigų temą, dar nurodo, kad skirtinga materiali nuosavybė tam tikra prasme iš anksto nulemta Dievo, nes ji gali pagilinti ir santykius:
"Dievas galėjo padaryti žmonių būkles lygesnes ar kiekvienam duoti pakankamai savo. Bet jam labiau patiko ir jis pasirinko padaryti kai kuriuos turtingus, kai kuriuos vargšus, kad vienas galėtų paremti kitą varge ir padėti kitam, kad taip galėtų išmėginti gerumą ir gailestingumą tų, kurie išgali, tenkinant likusiųjų poreikius."

Pabaiga