Holger Lahayne
„Neturi būti tarp jūsų vargšų...“ (V)
Stranded in some skin and bones
Take this soul and make it sing …
Take these hands
Teach them what to carry
Take these hands
Don't make a fist
Take this mouth
So quick to criticise
Take this mouth
Give it a kiss...
Take this heart
And make it break
(iš "U2" dainos "Yahweh")
8. "Mums nereikia tavo pinigų – mums reikia tavęs!"
Per "Live Aid" 1985-aisiais buvo renkamos aukos. Tuo tarpu "Live 8" turi platesnę kryptį į tikslą – ir daug asmeniškesnę. Virš scenos Londone kurį laiką puikavosi šūkis: "Mums nereikia tavo pinigų – mums reikia tavęs!" Be abejo, ir pinigų (pvz., skolų nurašymo ir finansinių išteklių medicininiams projektams), bet būtent ir asmeniško dalyvavimo.
Šis balansas yra ir Biblijoje. 2-ajame laiške korintiečiams, 8 ir 9 skyriuose Pauliaus tema – pinigų rinkimas neturtingai Jeruzalės bendruomenei. Šis tekstas aiškina kelis principus. 8, 2 eil. jis giria pavyzdingus makedoniečius: "Jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais". Tai juk reiškia, kad (beveik) visi kai ką gali duoti, kad ir kokie būtų turtingi ar vargšai. Juk visos pirmosios krikščionių bendruomenės buvo daugiau ar mažiau neturtingos. Tikriausiai tikinčiuosius graikus galime priskaičiuoti prie "sąlygiškai neturtingų", kurie turėjo pakankamai, kad apsirūpintų maistu ir drabužiais. Tuo tarpu broliai ir sesės jeruzaliečiai buvo įsmukę į "visišką skurdą", t. y. jie smarkiai vargo, badavo.
Tuo būdu čia Paulius nušluosto nuo stalo paplitusį kontrargumentą, kuriuo Biblijos žinia silpninama iki šiol: mielai duočiau, bet turiu nepakankamai. Turi pradėti duoti tikrai turtingi, pvz., šalyje XY, kur juk dabar žmonės tikrai turtingi. Tačiau makedoniečiai nenustūmė nuo savęs atsakomybės, ir dar šiandien pasaulio kontekste tai tikrai neįmanoma (žr. 2 sk.). Net tada, kai mes patys skaitomės prie užsienietiškų dovanų gavėjų, antra vertus, tikrai yra brolių ir seserų kitose, dar skurdesnėse šalyse, kuriems mes turime padėti.
Be to, korintiečiai davė "virš išgalių savo noru" (8, 3). Jie davė savanoriškai ir mielai, niekas jų nevertė. R. Forsteris: "Čia buvo išlaidus džiugus davimas. Ne mechaniška dešimtinė, ne apskaičiuotas bandymas duoti mažiausią kokia tik įmanoma sumą. Jie buvo sužavėti proga dalytis" ("Freedom of Simplicity").
8, 13 eil. Paulius įveda principą, kuris šiandien skamba baisiai reikliai ir provokuojančiai: "Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė". Naujasis Testamentas nereikalauja visiškai atsisakyti socialinių skirtumų – visiškos ūkinės lygiavos Biblija nežino. Tai aiškėja jau iš graikiško žodžio isotes (lygybė/išlyginimas) 8, 13 eilutėje konteksto. Pasak Pauliaus, negali būti, kad vienam labai gerai sekasi ("tenka lengvatos"), tuo tarpu kiti neša "naštą" – kas tai bebūtų. Kalbama apie konkretų perteklių ir konkretų stygių. Kai vargas pašalinamas, neturi būti ir toliau iki kraštutinumo siekiama lygiavos. Gyvenimo lygio skirtumai gali išsilaikyti. Orientavimosi taškas visada yra kito situacija. Paulius nenorėjo, kad korintiečiai gyventų taip pat, kaip ir jeruzaliečiai – juk tai ir beprasmiškas reikalavimas esant tokioms skirtingoms kultūroms. Tikslas yra tam tikras išlyginimas iš konkrečių pragmatiškų paskatų. Turtingesnysis taps kiek neturtingesnis, kad išvaduotų vargšą iš tam tikrų bėdų. Taip mano ir C. Blombergas: "Paulius neskelbia kažkokio visiškai egalitarinio komunizmo idealo. Bet jis pripažįsta, kad yra turto ir skurdo kraštutinumai, krikščioniškoje bendruomenėje netoleruotini" ("Neither Poverty Nor Riches").
Galiausiai apaštalas išaiškina, jog visa tai – asmeninio pasitikėjimo klausimas. 15 eil. jis cituoja Iš 16, 18: "Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, nekentėjo nepritekliaus". Klajonėse po dykumą tauta rinko maną, kuria Dievas stebuklingu būdu aprūpino izraelitus. Bet jie gaudavo tik tiek, kiek kasdien reikėjo. Kaupti atsargas nebuvo jokios prasmės. Izraelitai dėl aprūpinimo turėjo pasikliauti Dievu. Lygiai taip Paulius drąsina korintiečius: ramiai atiduokite, nes Dievas jumis rūpinasi. (Žr. ir Mt 6,19–34 Job 31,24.)
Taigi 2 Kor 8 ir 9 aukų rinkimo kontekstas išaiškina: čia konkrečiai kalbama būtent apie pinigus. Bet tai ne viskas. Ką mes duodame? Žinoma, Pauliui rūpi ir materialūs dalykai. Tačiau kur kas esmingesnė, regis, yra jo nuoroda į makedoniečius 8, 5 eil.: jie "aukojo patys save, pirmiausia – Viešpačiui, paskui – mums". Prieš visus finansinius klausimus – kam mes duodame, kaip dažnai ir kiek – stoja šis sprendimas: ar mes atidavėme Dievo nuožiūrai visą savo gyvenimą? (Tokia, pvz., ir Rom 12, 1 prasmė.) Jei taip, tada mes visiškai, kaip visas asmuo, atsiduodame broliui ir artimui. Ir tai turi konkrečių pasekmių pinigų ir nuosavybės atžvilgiu. Todėl D. Prince’as visiškai teisus: "Pradėkite ne duodami savo pinigus, pradėkite duodami save" ("God’s Plan for Your Money").
