Holger Lahayne
„Neturi būti tarp jūsų vargšų...“ (III)
Bono
4. "Ilga kelionė teisybės link" – biblinis realizmas
Biblija – knyga ne politiniams revoliucionieriams. Kovoje su skurdu ji nežada greitos ir lengvos pergalės. Įst 15, 11 sakoma: "Krašte beturčių niekada netrūks" (žr. taip pat Mt 26, 11). Skurdo reiškinys šioje žemėje nepranyks – nes nepranyks jo priežastys.
Priežastys, kodėl žmonės to nenorėdami gyvena skurde, žinoma, labai kompleksiškos. Vieną jų Biblija blaiviai įvardija daugelyje vietų: galingųjų ir turtingųjų priespauda. Ši problema mus ir toliau lydės, kadangi priežastis, žinoma, glūdi piktoje žmogaus širdyje.
Kad vargšų išnaudojimas ir priespauda – tai nuolatinis pavojus, aišku iš tikrai gausių raginimų izraelitams: "Neskriausite našlės ir našlaičio. Jei juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą" (Iš 22, 22). "Savo beturčių bylose nepažeisi jų teisių" (Iš 23, 6). Ir pranašų knygose: "Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą" (Iz 1,17).
Ir Izaijas kritikuoja: "Vargas neteisingų įstatų leidėjams, kurie rašo neteisėtus potvarkius, užkirsdami skurdžiams kelią į teismą, varžydami vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius – savo laimikiu!" (Iz 10,1–2). Jokūbas netgi pamini labai konkretų engimo būdą, gyvybiškai svarbų tuometiniams padieniams darbininkams – atlyginimo neišmokėjimą:
"Jūs [turtuoliai] tebekraunate turtus dienų pabaigoje. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į Galybių Viešpaties ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote..." (Jok 5, 3–5, žr. dar Įst 24, 14–15).
Ypač aštriai moralinį nuosmukį pranašas Amosas užsipuola VIII a. pr. Kr. Izraelyje, kuris pasirodo mėgavimusi prabangoje bei vargšų engimu: "Taip kalba Viešpats: Kadangi Izraelis nusikalto tris ir net keturis kartus, neatšauksiu savo ištarmės, nes jie parduoda teisųjį už sidabrą, o beturtį – už sandalų porą. Žemės dulkėse jie mindžioja vargšų galvas ir verčia kukliuosius trauktis iš kelio" (Am 2,6–7). Ir tiesiog sarkastiškai: "Klausykitės šio žodžio, Samarijos kalno moterys, Bašano karvės, engiančios vargšus, spardančios elgetas, sakančios savo vyrams: Atneškite ko nors išgerti!" (Am 4,1 ir panašiai 5, 11–12 8, 4–6).
Marksas ir komunistai tik šaipėsi iš biblinio požiūrio. Jiems tai buvo toli gražu nepakankama. Jie norėjo radikalios naujos pradžios per kelias kartas. Konkretūs, maži pagerinimai žingsnis po žingsnio, kaip, pavyzdžiui, darbo teisėje XIX a. (vaikų darbo uždraudimas, dienos darbo laiko apribojimas) jiems buvo nesvarbūs. Jie siekė didelės utopijos, kuri tačiau pridarė tik dar daugiau skurdo. Biblijoje irgi yra didžioji vizija (kova su skurdu), bet lygiai toks blaivus realizmas (beturčių niekada netrūks) ir mažos, bet svarbios priemonės (kaip punktualus atlygio išmokėjimas!).
Todėl visai ne atsitiktina ir tai, kad XVIII ir XIX a. daugelis socialinių reformatorių Europoje buvo evangeliniai krikščionys, kuriuos skatino biblinė žinia ir kurie konkrečiai ją įgyvendino: Anglijoje Williamas Wilberforce’as (1759–1833, kova prieš prekybą vergais), grafas iš Šaftesberio (Earl of Shaftesbury, 1801–1881, kova prieš vaikų darbą), Johnas Howardas (1725–1790, kalėjimų reforma), taip pat Friedrichas Wilhelmas Raiffeisenas (1818–1888 žemės ūkio kooperatyvų ir kooperatyvų bankų įkūrėjas), Johannas Hinrichas Wichernas (1808–1881, jaunimo skurdo įveikimas) ir kiti Vokietijoje. Beje, Wichernas yra sakinio, kurio nepaisymas tik pagreitino marksizmo iškilimą, autorius: "Kai proletarai neateina pas mus (į bažnyčias), tuomet kaip tik mes turime eiti pas proletarus". Visi šie vyrai ilgai ir ištvermingai kovojo už savo reikalą, o savo darbo vaisius patys pamatė ne visada. Bet jie pasiekė konkrečių pagerinimų tūkstančiams (Wilberforce’o dėka britų kolonijose buvo išlaisvinta daugiau kaip 700000 vergų!).
Todėl revoliucija negali būti atsakymas į šią problemą. Čia, viena vertus, turi būti širdies atnaujinimas asmeniniu lygiu (tai krikščionių darbas bažnyčiose). Ir greta politikai, verslininkai, mokslininkai ir t. t. turi siekti konkrečių patobulinimų, kad žingsnis po žingsnio būtų žengiama į priekį.
Labai gerai juk skamba ir "Live 8" moto: "Ilga kelionė teisybės link" – "The Long Walk To Justice", nes šiuo ilgu keliu mes tik labai iš lėto einame pirmyn.
JT tūkstantmečio tiksluose akivaizdžiai sąmoningai šalia sustatytos didelės, skatinančios vizijos ir pasiekiami, realistiški tikslai. Ir Bono ant scenos Londone minėjo labai konkrečias problemas, kurių atveju visiškai pasiekiama tam tikra sėkmė: kovą su tokiomis ligomis kaip maliarija ir AIDS.
Kovoje su skurdu dažniausiai ypač neįvertinama maliarijos reikšmė. Tačiau tai ši tropikų liga, pasak Jeffrey’o Sachso, ekonomo ir JT ir patarėjo, "dalija pasaulį į vargšus ir turtuolius". "Kad visuomenės galėtų vystytis, žmonės turi likti gyvi", sako Sachsas. Paprasta, tik greit pamirštama tiesa.
Europoje maliariją paskutinį šimtmetį įstengta išnaikinti. Afrikoje su tuo vis dar tebestovima pradžioje. Tai pirmiausia išsilavinimo ir švietimo problema, nes dauguma afrikiečių beveik nieko nežino apie tai, kaip apsikrečiama šia liga, ir kokios sąlygos palankios anopheles rūšies uodams daugintis. Tik mažai kas gali sau leisti ir pigų tinklelį nuo moskitų – vieną veiksmingiausių priemonių kovoje su maliarija.
Sykiu pergalė prieš šią ligą – visiškai ne iliuzija! Billo Gateso vertinimu, efektyvi kova su liga atsieitų po du–tris milijardus dolerių. Gelbėdamas neturtingus žmones nuo sunkių ligų, "Microsoft" vadovo fondas nuo įkūrimo 2000-aisiais išleido daugiau kaip keturis milijardus. Tai daugiau, negu daugeliui vyriausybių kainuoja pasaulinė kova su ligomis.
Gatesas, didžiausias (matuojant skaičiais) pasaulio filantropas, ir "Live 8" kampanijų metu kartu su kitais stovėjo ant scenos. Jau nemažai metų jis vis "pamokslauja" tais pačiais klausimais. Pirma: "Turtingos vyriausybės nekovoja su kai kuriomis labiausiai mirtinomis ligomis, nes turtingose šalyse jų nėra." Antra: "Privatus sektorius nekuria skiepų ir vaistų nuo šių ligų, nes neturtingos šalys negali jų įpirkti." Trečia: "Kai kurios besivystančios šalys nė iš tolo nepakankamai imasi priemonių, kad pagerintų savo žmonių sveikatos būklę."
Kita sritis, kurioje realistiškai galima pasiekti konkrečių pagerinimų, yra prekyba. ES komisaras P. Mandelsonas: "Vienintelis patikimas kelias iš skurdo – prekyba". Turtinga, kapitalistinė Šiaurė, žinoma, jau seniai už laisvą pasaulinę prekybą. Tačiau neturtingosios šalys vis dar šiurkščiai tebeskriaudžiamos:
"Svarbu pagaliau korektiškai organizuoti Šiaurės ir Pietų konkurenciją. Jau daug metų industrinės valstybės sistemingai nė artyn neprisileidžia konkurentų iš trečiojo pasaulio. Jos dideliais muitais gina savo ūkininkus nuo pigių vaisių ar daržovių iš trečiojo pasaulio arba pastato juos į palankesnę padėtį milijardine parama. Kiekvieną dieną Šiaurė išleidžia apie milijardą dolerių žemės ūkio subsidijoms, o tai penkiskart daugiau nei pagalba besivystančioms šalims. Tokia beprotybė veda prie to, kad turguose Dakare arba Nairobyje europietiškų pomidorų galima nupirkti pigiau negu iš vietinių valstiečių" ("Der Spiegel", 27/2005).
Ir R. Simasius iš "Lietuvos laisvosios rinkos instituto":
"Turtingosios Vakarų valstybės nuolat rodydavo savo norą padėti. Afrikos valstybės per kelis dešimtmečius gavo kelis šimtus milijardų JAV dolerių paramos. Ne mažiau dosniai ir skolinama. Tačiau tos pačios turtingosios Vakarų valstybės darė viską, kad tik prekės iš Afrikos nepatektų į Europos ir Amerikos vartotojų rankas. Muitai, standartai, subsidijos ir kitos priemonės nuolat naudojamos tam, kad Afrikos žmonės negalėtų oriai užsidirbti. Vakarai tiesiog stumia afrikiečius į išmaldos prašytojų gretas. Nors vis daugiau studijų rodo, jog Afrikai reikia ne pagalbos, o prekybos laisvės, iš visų susirinkusių lyderių, panašu, tik George'as Bushas ragina leisti prekiauti, o ne švaistyti savo šalies mokesčių mokėtojų lėšas" ( http://www.bernardinai.lt ).
5. Globalizacijos šviesa ir šešėliai
Jau per ankstesniuosius "G8" viršūnių susitikimus dažnai išeidavo į demonstracijas globalizacijos priešininkai, keliantys daug kuo panašius reikalavimus kaip ir "Live 8" renginių metu. Ar globalizavimas – vargdienių priešas?
Globalizavimas, kaip ir kova su skurdu, nesileidžia supaprastinamas. Visi apie jį kalba, bet kas išvis tai yra? J. Stiglitzas, buvęs vyriausiasis Pasaulio banko ekonomas, JAV prezidento Clintono patarėjas ir Nobelio premijos laureatas:
"Iš esmės globalizavimas suprantamas kaip glaudesnis pasaulio šalių ir tautų susipynimas, kurį sukėlė didžiulis transporto ir ryšių kaštų sumažėjimas bei dirbtinių kliūčių pašalinimas nekliudomam sienas peržengiančiam prekių, paslaugų, kapitalo, žinių ir (mažesniu mastu) žmonių judėjimui" ("Globalization and its Discontents").
Globalizavimas kaip procesas nepaprastai pagreitėjo XX a. Tačiau pats reiškinys jau labai senas, ir jį analizavo dar Adamas Smithas, ekonomikos mokslo pagrindėjas. Didžiajame savo 1776 m. veikale "Wealth of Nations" ("Tautų turtas") gerovę jis išveda iš darbo pasidalijimo, kuris savo ruožtu organizuojamas per rinkos mainus. Joje jis pasisakė už pasaulinę laisvą prekybą ir jau aprašė pagrindinius globalizavimo mechanizmus: "Jei užsienio šalis gali mus aprūpinti pigesniu produktu, negu mes patys sugebame pasigaminti, geriau jį pirkti iš jų..." Laisva prekyba leidžia kiekvienai tautai specializuotis ten, kur ji šiuo metu stipri.
Teigiama prasme tai vedė į smarkų ekonomikos augimą ir gerovės įgijimą. Stiglitzas: "Daugelio šalių ūkis dėl jų rinkų atvėrimo tarptautinei prekybai augo daug greičiau, negu būtų kitu atveju".
Be to, krikščionių ekonomas Paulas S. Millsas nurodo, kad tokie mainai anapus sienų buvo taip mūsų palaimai patvarkyti Dievo:
"Teisingai vykdoma prekyba turėtų vesti į abipusę naudą, priklausomybę ir taikius santykius tarp tautų. Dievas nesukūrė nei individų, nei tautų, visiškai apsirūpinančių. Žaliavos ir gebėjimai nepasiskirstę vienodai. Tai, kad esame verčiami priklausyti vieni nuo kitų, yra bendros malonės elementas, vedantis prie žmonijos tarpusavio palaimos" ("Globalization and the world economy", "Cambridge Paper", No. 1, 2005).
"Prekybos potencialas duoti naudos neturtingiesiems didžiulis, – teigia Millsas, – bet pernelyg dažnai turtingieji nežaidžia pagal taisykles, nors patys atkakliai reikalauja, kad jų paisytų kiti". Ir dėl globalizavimo per pastaruosius dešimtmečius kaip tik Azijoje daugiau žmonių nei kada nors anksčiau galėjo pabėgti nuo skurdo – bet baisiai daug jų irgi dėl jo vis tebėra neturtingi. Ir tai pirmiausia dėl nekorektiškų prekybos sureguliavimų (žr. aukščiau) ir dėl to Martinas Wolfas teigia: "Mūsų pasaulio bėda ne ta, kad jame per daug globalizavimo, bet kad jo per mažai" ("Why Globalization Works").
J. Stiglitzas irgi mano:
"Globalizavimas gali būti palaiminga jėga, ir jis slepia savyje potencialą pakelti visų planetos žmonių gerovę. Bet taip pat manau, jog teisingas augimo padalijimas reikalauja, kad būtų radikaliai pergalvota daugelis politinių ekonominių priemonių, kurioms įpareigotos besivystančios šalys".
Stiglitzas kritikuoja, "kad daugelis sprendimų [pirmiausia Tarptautinio valiutos fondo] turi ideologiškus ir politinių grupių interesų motyvus". Atviros rinkos esą nėra "politinė ekonominė panacėja". Stiglitzas pirmiausia užsipuola "grynojo rinkos ūkio šalininkus", arba, kaip sakė Sorosas, "rinkos fundamentalistus". Šie esą klaidingai mano, kad "kai tik gerai bus apibrėžtos nuosavybės teisės, visa kita seka iš to organiškai – visuomeninės institucijos ir teisinės struktūros, be kurių rinkos ūkiai neveikia efektyviai". Rinkos ūkis labai svarbus, bet politika, ūkis, kultūra ir etika kaip tik glaudžiai susiję (žr. taip pat 8 sk.). Stiglitzas reikalauja:
"Mes galime padėti kuriant demokratines institucijas, kurios sudaro palankią dirvą demokratijai – mąstymo fabrikus, forumus viešam dialogui, nepriklausomą žiniasklaidą, – ir galime padėti išauklėti naują kartą, kuri supranta, kaip veikia demokratija."
Kadangi "esant nepilnai informacijai ar netobuloms rinkoms (taigi visada) rinkų veiksmingumas iš principo gali būti padidintas valstybės įsikišimu", valstybei jis priskiria "svarbų, nors ir ribotą" vaidmenį globalizavimo procese.
Pozityvus globalizavimo potencialas turi būti išnaudojamas – šia kryptimi veikia ir Didžiosios Britanijos vyriausybė, paskelbusi studiją "Eliminating Poverty: making Globalization Work for the Poor" ("Šalinant skurdą: priverčiant globalizaciją dirbti neturtingiesiems").
Ta prasme ir krikščionys pagrįstai pasisako už globalizavimą pagal teisingumo principus, nes žino: "Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai" (Ps 24, 1). Ir ši žemė patikėta visai žmonijai. Johnas Stottas remiasi Ps 24, 1 ir paaiškina teologinius šios globalios perspektyvos pagrindus:
"Žemė priklauso Dievui. Tai štai galime pastebėti, jog tie, kurie joje gyvena, irgi jam priklauso. Nes Dievas sukūrė vieną žmoniją (žmonių giminę) ir įkurdino mus vienoje tėvynėje (planetoje Žemė). Mes esame viena žmonija, gyvenanti vienoje planetoje. Negana to, šiedu vienetai (planeta ir žmonija) glaudžiai viena su kita susijusios. Nes Dievas įsakė: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją" (Pr 1, 28). Taigi viena žmonija turėjo apgyvendinti vieną žemę, kad apvaldytų jos išteklius. Pradžioje nėra jokios užuominos apie žemės perdalijimą ar varžybas tarp tautų. Visi turėjo dalytis Dievo duotais turtais. Šis 'skirstomojo teisingumo’ principas tebegalioja ir šiandien" ("Issues facing Christians Today").
Turbūt tik Kinijoje globalizavimo šviesa ir šešėliai taip arti vienas kito. Kinijos dalis pasaulio pramonės produkcijoje nuo 1995 m. išaugo nuo penkių iki dvylikos procentų. Dabar Kinija – šeštoji iš didžiausių pasaulio ekonomikų, o pagal prekybą užima jau trečią vietą. Miestai kaip Šanhajus ar Šenzenis klesti. Ir iš Kinijos dabar plaukia ne tik pigūs plastmasiniai gaminiai ir tekstilė. Šiais metais elektromilžinas "Lenovo" perėmė IBM PC (personalinių kompiuterių) gamybą! Kinijos ūkis toliau auga nelėtėdamas. Pozityvi išdava: nuo 1980 m. 400 mln kinų pabėgo iš juodžiausio skurdo, šiandien dar (tik) 80 mln. pragyvena iš mažiau kaip dolerio per dieną. Tuo tarpu 260 mln. žmonių turi daugiau kaip 20000 dolerių šeimos turtą – priklausantieji naujam, sparčiai didėjančiam viduriniajam sluoksniui.
Bet yra ir tamsioji pusė. Ir pastaroji Kinijos atveju beveik neturi nieko bendra su tariamais globalizavimo nenaudėliais kaip kad IMF (Tarptautinis valiutos fondas) ar WTO (Pasaulinė prekybos organizacija). Problema veikiau naminė. Nejudrioje vienpartinėje valstybėje, sistemos sąlygojamos, stiprėja korupcija ir socialinės įtampos. Be to, ekonomika auga aplinkos sąskaita, nes Kinija tris ketvirčius savo energijos poreikio padengia (akmens) anglimi. Dėl besikerojančių miestų visur kaime vandens vos pakanka. Turtuolis ir beturtis jau seniai nutolę vienas nuo kito per šviesmečius.
Per praėjusį dešimtmetį Kinijos vyriausybė su planiniu ūkiu sugriovė ir jo socialinį tinklą. Įstatymiškai reguliuojamos socialinio draudimo kūrimas – vos ką tik prasidėjęs. Kas šiandien Kinijoje netenka darbo, lengvai patenka į rimtą vargą dėl pragyvenimo. Tad milijonai kinų kasmet turi pirma laiko numirti, nes neišgali susimokėti gydytojui ir už vaistus. "48,9% gyventojų ligos atveju negali sau leisti lankytis pas gydytoją, o 29,6% kilus reikalui medicinos įstaigoje nesigydytų", pripažįsta net sveikatos viceministras. Šiandien Kinijoje tik kas šeštas dirbantysis apdraustas sveikatos ir tik kas penktas – pensiniu draudimu.
Vien Pekine, kur vyks artimiausia vasaros olimpiada, statyboje dirba 1,3 mln sezoninių darbininkų. Apie 10000 žuvo per pastaruosius penkerius metus per nelaimingus atsitikimus darbe, ir tai sudaro 2000 kasmetinių mirčių vien Pekino statybų vietose, tiesiog priešais valdančiųjų akis...
