Holger Lahayne
„Neturi būti tarp jūsų vargšų...“ (II)
Whether you live or whether you die
Three to a bed
Sister Ann, she said
Dignity passes by
(iš "U2" dainos "Crumbs from your table")
2. Skurdo skandalas
Dar niekad žemėje tokiai daugybei žmonių taip gerai nesisekė. Bet sykiu dar niekad tokiam dideliam jų skaičiui sekėsi taip prastai. Visos statistikos prablaivina. 20% pasaulio gyventojų kontroliuoja 86% pasaulio socialinio produkto. Trys turtingiausi žemės žmonės valdo turtą, kuris didesnis negu visas visų mažiausiai išsivysčiusių šalių su 600 milijonais gyventojų bendras vidaus produktas. Pasaulio milijardieriai pelno tiek, kiek 2,5 milijardo neturtingiausių žmonių. 8-ojo dešimtmečio pradžioje 20% pasaulio turtingiausiųjų ir 20% neturtingiausiųjų pajamos skyrėsi 30 kartų, o 2001 m. – jau 74!
20% turtingiausių pasaulio gyventojų suvartoja 45% patiekiamos pasaulio mėsos ir žuvies. Tuo tarpu 20% neturtingiausiųjų – tik 5% šių gėrybių. Vaikas, kuris šiandien gims Vakarų didmiestyje, per gyvenimą suvartos daugiau negu 50 vaikų iš kurios nors besivystančios šalies kartu paėmus.
Pagal JT duomenis, kasdien nuo neprivalgymo ir prastos mitybos miršta 25000 žmonių (kitais vertinimais, jų kur kas daugiau). Apie 850 mln. visame pasaulyje badauja. 86 šalys priskaičiuojamos prie stokojančių maisto. Daugiau kaip trečdalis vaikų Afrikoje gyvena pusbadžiu.
Daugiau kaip 1,2 mlrd. žmonių neturi priėjimo prie švaraus geriamojo vandens. Tuo tarpu suvartojimas industrinėse valstybėse – nuo 120 (Vokietija) iki 300 litrų (JAV) vienam žmogui per dieną.
1 mlrd. jaunuolių ir suaugusiųjų nemoka skaityti ir rašyti (kone penktadalis pasaulio gyventojų).
Ketvirtadalis pasaulio gyventojų savo nuožiūra kasdien gali išleisti 1 JAV dolerį ir mažiau, tarp jų – 300 mln. Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Su 2 JAV doleriais ir mažiau turi išsiversti 2,8 mlrd. žmonių. Vidutinis bendras vidaus produktas Afrikoje yra tik 671 doleris žmogui (ES: apie 20000, Lietuvoje: apie 6000 dolerių) – ir tas skaičius toliau krenta.
Afrikoje yra du trečdaliai skurdžiausių žemės valstybių ir 34 iš 35 – su mažiausia numatoma gyvenimo trukme. Tarp Sacharos ir Iškyšulio Pietuose pagaminama tik 1% pasaulio bendro socialinio produkto. 42 iš 52 šalių turi menkus arba jokių pastebimų plėtros šansų.
Išvada: kas negyvena pusbadžiu, turi išsilavinimą ir stogą virš galvos, naudojasi medicininiu aptarnavimu, kas geria švarų vandenį, netgi reguliariai valgo mėsą, atostogauja ir važinėjasi nuosavu automobiliu, tas pasaulio mastu, šiaip ar taip, yra turtingas.
Skurdas – tai skandalas, nes jis neatitinka Dievo sukūrimo plano. Dievas pirmiesiems žmonėms pavedė savo gausias dovanas. Edeno sodas nebuvo tinginiavimo rojus, bet visko buvo daugiau nei užtektinai. Įvairiapusė kūrinija teikė daugiau nei pakankamai, kad gyventum neskurdžiai. Tik po nuopuolio darbas tapo sunkus ir varginantis, žemė "prakeikta" (Pr 3, 17) – nuo tada gerovę reikia užsidirbti "prakaitu", sunkiai triūsiant, tarp "erškėčių ir usnių" (plg. 18 –19 eil.).
Izraelio tauta Pažado Žemėje turėjo vėl patirti kai ką iš šios pradinės būklės (žinoma, su klusnumo sąlyga): "Viešpats aprūpins tave gausia gerove, įsčių vaisiumi, gyvulių prieaugliu ir žemės derliumi krašte, kurį Viešpats tavo protėviams prisiekė tau duoti" (Įst 28,11). Visi izraelitai turėjo ten gyventi gerovėje, tad skurdas ir iš tikrųjų galėjo išnykti: "Neturi būti tarp jūsų vargšų, nes Viešpats, tavo Dievas, tave laiminte laimins šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda paveldėti, kad ją užimtum" (Įst 15,4).
3. Kova su skurdu
Vargas ir skurdas Izraelyje buvo svarbios temos, nes jie priklausė tautos biografijai. Taigi izraelitai žvelgė atgal:
"Mano protėvis [turimas omenyje Jokūbas] buvo klajoklis aramėjas, kuris nuėjo į Egiptą su maža šeimyna, gyveno ten kaip ateivis ir išaugo į didžią tautą, stiprią ir gausingą. Egiptiečiai elgėsi su mumis žiauriai ir engė mus, užkraudami mums eiti sunkų lažą. Mes šaukėmės Viešpaties, savo protėvių Dievo Viešpats išgirdo mūsų balsą ir pažvelgė į mūsų kančią, vargus ir priespaudą" (Įst 26,5–7).
Žinoma, nebuvo atsitiktina ir tai, kad vėliau pats Jėzus tapo neturtingas ir ypač kreipdavosi į varguolius tautoje, priartėjo prie jų visais atžvilgiais. Ronas Sideris sako:
"Jis gimė mažoje nereikšmingoje Romos imperijos provincijoje. Pirmieji jį aplankiusieji buvo piemenys – žmonės, kuriuos žydų visuomenė laikė vagimis. Jo tėvai buvo pernelyg neturtingi, kad atneštų normalią nustatyto dydžio apsivalymo auką. Vietoj ėriuko į šventyklą atnešė du balandžius (Lk 2, 24). Jėzus buvo pabėgėlis (Mt 2, 13–15), o paskui ateivis imigrantas Galilėjoje (Mt 2, 19–23). Kadangi žydų rabinai negaudavo jokio atlygio už mokymą, savo viešos mokymo veiklos metu Jėzus neturėjo reguliarių pajamų... Jis neturėjo savo namų" ("Rich Christians in an Age of Hunger").
Jėzus buvo labai artimas vargšams, nes jis pats visais atžvilgiais buvo vargdienis (2 Kor 8, 9). Jis išsiuntė savo mokinius varganos būklės (Lk 9, 3), skelbė vargdieniams Evangeliją (Mt 11, 5), gydė varguolius, kaip kad Lozorių (Lk 16, 20), ir ragino būti gailestingus visus vargstančiuosius, kaip kad įžymiame samariečio palyginime Lk 10 arba ir Mt 25, 35–40.
Tuo būdu Jėzus tęsė žydų Senojo Testamento tradiciją pagal principą "Neturi būti tarp jūsų vargšų". Štai Mozės Įstatyme Įst 15, 7 sakoma: "Jei būtų tarp jūsų elgeta, vienas giminaičių..., nebūk kietaširdis ar šykštus beturčiui artimui".
Tiesa, pagalba buvo skirta ne tik giminaičiui, tautiečiui. Jau hebrajai praktikavo pagalbą ir apsaugą už luomo, rasės ir tautos ribų. Nes Izraelio kaip Dievo nuosavos tautos pašaukimas anaiptol nereiškė, kad Dievas apleidžia kitas tautas. Dievas rūpinasi ir ateiviais Izraelyje bei jų poreikiais, pradedant nuo elementariausių: maisto ir drabužių (Įst 10, 17–19). Izraelitai turėjo leisti svetimšaliams ir levitams turėti dalį žemės derliaus (Įst 26, 11). Taip pat jis jiems liepia savo derliaus perteklių atiduoti ateiviams ir vargšams (Kun 19, 10 23, 22) bei našlaičiams ir našlėms (Įst 24, 19–21). Kas treti metai derliaus dešimtinę jie turėjo padalyti ateiviams, levitams, našlėms ir našlaičiams (Įst 14, 29 26, 12). Dėl silpnos ateivių, varguolių, našlių ir našlaičių visuomeninės padėties Įstatymas jiems buvo ypač dėmesingas.
Tikėjimas į Dievą izraelitams turėjo pasekmių jų elgesiui ir moralei. Moralė vėlgi konkretizavosi santykiuose su silpnaisiais ir neturtingaisiais. Ypač šis tikėjimo, etikos ryšys su vargšų klausimu išryškėja daugelyje psalmių, pvz., Ps 10, kur Dovydas nušviečia negatyviąją pusę: netikėjimas veda į nemoralumą, o šis – į vargšų priespaudą:
"Nedorėliai kankina įžūliai varguolius, teįkliūva jie patys į savo sumanytas pinkles! Nedorėlis puikuojasi savo širdies kėslais, o gobšuolis keikia ir atmeta Viešpatį. Įniršęs iš įžūlumo, nedorėlis sako: "Atsiskaityti jis nešauks". Anot jo širdies kėslų: "Dievo nėra!" Nedorėliui visada gerai klojasi, – tavo nuosprendžiai jam tolimi, jis šaiposi iš visų savo priešų. Sako sau: "Nebūsiu parblokštas, per kartų kartas vargo nepatirsiu." Jo lūpose pilna keiksmų, vargas ir piktumas ant liežuvio. Pasaloje jis tyko už aptvaro ir slapta žudo nekaltą žmogų. Jo akys vogčiomis seka nelaimingąjį, jis slapta sėlina lyg liūtas tankmėje. Jis tyko pagrobti vargšą, čiumpa vargdienį ir velka į savo tinklą. Jis prisišlieja prie žemės, puola pagūžom ir nelaimingąjį prislegia savo svoriu" (2–10 eil.).
Šiandien mūsų vis dar krikščioniškose visuomenėse mums atrodo savaime suprantama, kad religija ir geras elgesys su artimu – tarsi neatskiriami. Tiesa, žvilgsnis atgal į antiką rodo, koks ypatingas tuomet buvo ryšys tarp Dievo garbinimo ir moralės. Žydai ir hebrajai tam tikra prasme gali būti net vadinami etikos išradėjais, nes su 10 Dievo įsakymų, pasak Hanneso Steino,
"moralė įžengia į religiją. Juk Babilono, Asirijos ir Kanaano dievų garbinimas su etika neturėjo nieko bendra, tai buvo grynai kulto veiksmai. Moraliniai priesakai, kurių greta būtinai būta, buvo privatus reikalas. Tačiau biblinis Dievas nori, kad jo tauta būtų šviesa tautoms" ("Moses und die Offenbarung der Demokratie").
U.Victoras apie pagonišką religinę aplinką Jėzaus laikais rašo:
"Religinių apeigų taisyklės apėmė aukas, įšventinimo dovanas, maldas, apsivalymo apeigas, taip pat šventes dievų garbei. Neabejotinai svarbiausios yra aukos... Kas laikosi šių taisyklių, yra eusebes (gr. eu – geras ir sebas – garbinimas), t. y. teisingai garbina dievus ir todėl jam nereikia jų bijoti. Kas nepaiso šių taisyklių visumos, yra asebes, 'bedieviškas, niekšiškas’. Dievams svarbu, kad žmonės korektiškai su jais elgtųsi. Tik išimtiniais atvejais jiems svarbu, kaip žmonės elgiasi vienas su kitu... taigi žmogus galėjo būti pamaldus, bet sykiu jo elgesys su artimu galėjo būti ir nekoks" ("Antike Kultur und Neues Testament").
Ir Janas Assmannas, žymiausias Vokietijos egiptologas, konstatuoja:
"Monoteizmas pirmiausia yra ir didis civilizacijos laimėjimas. Kai pagonių dievai rūpinosi kunigų švarumu, apeigų teisingumu ir aukų gausa, Biblijos Dievui terūpi arba pirmiausia rūpi teisingumas. Šiam Dievui tarnaujama ne riebiomis paskerstomis aukomis, bet teisumu ir geradaryste... Egipte veikiama 'dėl dievų’, jei gausiai aprūpinamas aukuras. Tuo tarpu Biblijos Dievas reikalauja 'tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu’ (Mch 6,8). Monoteizmas išlaisvino žmones moralinei atsakomybei" ("Die mosaische Unterscheidung").
Jau Senajame Testamente etika buvo ne tik įpročio moralė (bet, žinoma, tokių elementų esama ir Biblijoje, žr. Patarlių knygą), o giliai įsitvirtinusi Dievo valioje ir jo meilėje visiems žmonėms. Būtent įsitikinimą žmogiškuoju kiekvieno Žemės piliečio orumu hebrajai perėmė pirmiausia ne iš savo aplinkos, o Dievas jiems jį apreiškė Toroje, penkiose Mozės knygose. Thomas Cahillas tvirtino:
"Toros įsakymai ištisai laikosi principo, kad visi žmonės, net vergai, yra laikomi žmonėmis ir kad žmogaus gyvybė šventa. Svarstyklių lėkštė dažnai nusvyra beturčių ir jų skurdo labui, o ne turtuolių ir jų nuosavybės naudai, ir daugelyje vietų raginama užjausti. Šis nuskriaustųjų pamėgimas vienintelis toks ne tik archainėje įstatymų leidyboje, bet ir visoje teisės istorijoje" ("Abraham's World").
