Holger Lahayne
„Nepritariame bet kokiai interpretacijai“
"Protestantizmas atmeta Bažnyčios Magisteriumą ir leidžia kiekvienam interpretuoti Evangeliją taip, kaip jį įkvepia Šventoji Dvasia. Tuo tarpu katalikai tiki, kad Bažnyčios Magisteriumas moko Kristaus vardu. Anot Vatikano II Susirinkimo Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium, popiežiaus ir atskirų vyskupų sprendimus tikintieji visuomet turėtų priimti su dievobaimingu dvasios klusnumu. Vyskupai, mokydami drauge su popiežiumi, nustato oficialią Bažnyčios doktriną. Jie užtikrina, kad jų žinioje esančiose katalikų bendruomenėse (vyskupijose, parapijose) būtų teisingai mokoma tikėjimo tiesų... Nors biblinis Apreiškimas yra baigtas ir iš esmės perteiktas Šventajame Rašte, tačiau vien Šventojo Rašto kaip tikėjimo mokymo neužtenka. Bažnyčiai reikalingas nuolatinis Magisteriumas. Krikščionybėje nuo pirmųjų amžių biblinis mokymas nuolat buvo papildomas vyskupų aiškinimais ir doktrininiais pareiškimais. Bažnyčios Tėvų raštai kompetentingai atskleidė krikščioniškojo pašaukimo turinį ir ugdymo priemones... Kadangi besirutuliojanti žmonijos istorija iškelia vis naujų klausimų ir problemų, o Evangeliją reikia skelbti naujose situacijose, Magisteriumas yra nuolat reikalingas... Šventoji Dvasia įkvepia popiežius ir visuotinius susirinkimus kalbėti visiškai užtikrintai Kristaus vardu ir kompetentingai reaguoti į laiko aktualijas. Atmesdamas Magisteriumą, protestantizmas netenka bendros krikščioniškos doktrinos pagrindo, kyla klaidingų Biblijos komentarų ir krikščioniškojo mokymo redukavimo grėsmė. Dėl šių trūkumų protestantiškoji tikinčiųjų bendruomenė toliau skyla."
Kad šiuos teiginius pataisytume, žodį suteikime Heinrichui Bullingeriui. Dviejuose pirmuosiuose savo parašyto Antrojo šveicariškojo tikėjimo išpažinimo skyriuose šis Ciuricho reformatorius labai gerai ir aiškiai pristato evangelikų mokymą apie Šventąjį Raštą ir jo interpretavimą. Tik prieš tai pora pastabų.
Evangelinės bažnyčios, ypač liuteronų ir reformatų, turi labai aiškius mokymus apie dvasininkų užduotis ir atsakomybę. Pagal šiuos mokymus dvasininkai yra bendruomenės reprezentantai Dievo akivaizdoje (pvz., per liturginę maldą) ir Dievo vietoje jo vardu skelbia jo Žodį. Bullingeris rašo: "Kai šiandien šis Dievo žodis teisėtai pašauktųjų pamokslininkų yra skelbiamas bažnyčioje, tikime, kad tai skelbiamas ir tikinčiųjų priimamas pats Dievo žodis". Dėl to evangelikų tikintieji Bažnyčios (dvasininkų) mokymą taip pat "turėtų priimti su dievobaimingu dvasios klusnumu". Bet taip elgtis yra įpareigoti tik tada, jeigu tas girdimasis skelbimas būtent atitinka Dievo žodį. Bažnyčios pamokslininko ar mokytojo autoritetas įpareigojančią galią išlaiko tik jeigu ištikimai ir teisingai atspindi Biblijos tiesą – taigi ne "visuomet", kaip rašo Dulskis.
Viena vertus, niekas neturi teisės Šventąjį Raštą aiškinti taip, kaip tik panori – Bullingeris ir tradicinės evangelinės bažnyčios tai aiškiai atmeta ("nepritariame bet kokiai interpretacijai", II sk.). Kita vertus, ir visi dvasininkai bei mokytojai turi būti kontroliuojami, kadangi nėra taip, kad Dievo Dvasia būtų visam laikui ir neatskiriamai susiliejusi su kokia nors žemiška tarnyste ar organizacija. Nėra ir negali egzistuoti jokių šimtaprocentinių garantijų, kad popiežiai ir visuotiniai susirinkimai kalba "visiškai užtikrintai Kristaus vardu". Dėl to evangelikai atmeta popiežiaus bei "vyskupų kolegijos neklaidingumą" (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 891). Liuteris buvo vienas iš pirmųjų, kuris anksti pastebėjo ir garsiai ištarė, kad visi gali klysti ir klydo: kaip pasauliečiai, taip ir kunigai, pamokslininkai, daktarai, popiežiai, dvasiniai susirinkimai. Dėl to Bullingeris minėtojo Išpažinimo XVIII skyriuje sako, kad "sinoduose reikėtų kruopščiai tirti dvasininkų mokymą ir gyvenimą." Kad ir pasauliečiai, bendruomenių atstovai, kurių susirinkimuose būna dauguma, kontroliuotų savo dvasininkus – Romos katalikų bažnyčioje to dar niekada nėra buvę!
Atsakomajame laiške kardinolui Sadoleto'ui (1539) J. Kalvinas pabrėžia, kad Bažnyčioje "vyresniųjų ir išmanančiųjų" – magistrų (nuo lot. magis – daugiau), tų, kurie daugiau gali ir žino – reiktų paklusniai klausyti. Tačiau visas paklusnumas privalo orientuotis "į aukščiausiąjį Dievo žodžio nurodymą". Protestantai neatmeta nei bažnytinių mokymo tarnybų, nei paklusnumo jiems. Jie atmeta tik tokį magisteriumą, kuris pretenduoja į didžiąją "M", taigi nori lygintis, t. y. praktiškai pasidaryti aukštesniu už patį Dievo žodį (Romos katalikai neigtų to norintys, žr. Dei verbum, 10). Protestantai sako, kad Dievo žodžiui nėra ir negali būti lygių, nes vien jis yra visų "aukščiausias teisėjas" (Westminsterio išpažinimas, I,10).
Citatoje R. Dulskis taip pat nesutinka su protestantų Šventojo Rašto pakankamumo mokymu ir sako, kad "vien Šventojo Rašto kaip tikėjimo mokymo neužtenka". Be abejo, reiktų atkreipti dėmesį, kad evangelikai tikrai nenuvertina didžiojo krikščionijos teologinio paveldo reikšmės ir svarbumo. Visi reformatoriai mėgo ir noriai citavo daugelio Bažnyčios tėvų mintis. Daugelis buvo svarbūs, bet už juos svarbesnis visada buvo Dievo žodis. Pagal jį buvo matuojami visi žemiškųjų išminčių mokymai. Bullingeris apie tai kalba II skyriuje; o Kalvinas laiške Sadoleto'ui rašo, kad "susirinkimus ir senuosius Bažnyčios tėvus autoritetais galima laikyti tik tada, jeigu jie atitinka šio Žodžio reikalavimą".
Be abejo, skelbiant Dievo žodį, visuomet būtina atsižvelgti į laiką, paisyti "naujų situacijų", kaip sako R. Dulskis, taigi savotiškai senąją žinią aktualinti. Bet ši veikla jokiu būdu neimplikuoja Dievo žodžio trūkumų ir papildymo reikalingumo. Kaip ir tam nėra būtina jokia "neklystanti" mokymo tarnyba.
Toliau R. Dulskis duoda suprasti, kad Romos katalikų bažnyčia kaip visuma yra vedama Šventosios Dvasios. Šitokios argumentacijos laikėsi ir minėtasis Sadoleto'as: katalikų bažnyčia esanti vieningai vedama nedalomos Kristaus Dvasios, būtent nuo šitokios bažnyčios evangelikai ir atsiskyrę. Kalvinas Sadoleto'ą įspėja, kad "be Žodžio, švaistytis Dvasia į kairę ir į dešinę" yra labai neatsargu. Bažnyčia išties yra vedama Šventosios Dvasios, "bet jis [Kristus] šį vedimą surišo su Žodžiu". Dievo žodis ir Dvasia yra neatskiriami vienas nuo kito: "Dvasia šviečia Bažnyčios priešaky, idant jai atvertų Žodžio supratimą. Žodis esti matu visiems jų mokymams". Reformatorius pabrėžia, kad Dvasia skirta ne tam, "jog apreikštų naujus mokymus, o tam, kad žmonių širdyse įtvirtintų Evangelijos tiesą". Šias sąsajas puikiai aprašo ir Bullingeris Išpažinimo I skyriuje.
Prie dažnai girdimų argumentų priklauso ir tas, kad esą protestantai dėl Magisteriumo atmetimo "netenka bendros krikščioniškos doktrinos pagrindo". Tenka Dulskiui ir kitiems atsakyti, kad visi reformatoriai siekė Bažnyčią ne tik atnaujinti, bet ir išlaikyti bendrąjį nusistovėjusį mokymo pagrindą. Bullingeris sako, "kad esamasis religijos pavidalas... privalo būti parvestas prie tikrojo, pamatinio, Dievo žodžiu perduoto pavidalo ir būti atnaujintas." Ir Kalvinas akcentavo nuoseklų ryšį su visuotine apaštaline Bažnyčia. Minėtame laiške jis rašo: "Mes kur kas labiau sutariame su senąja bažnyčia nei jūs! Mes nedarome nieko kito, kaip tik stengiamės, kad būtų atkurtas senasis orus Bažnyčios veidas."
Ir galiausiai citatos pabaigoje R. Dulskis pastebi, kad dėl minėtųjų priežasčių "protestantiškoji tikinčiųjų bendruomenė toliau skyla". Tai labai senas kaltinimas, kurį teko atremti visiems reformatoriams nuo pat Liuterio laikų. Laiške Sadoleto'ui Kalvinas ne tik ginasi, bet ir puola, pačią Romos bažnyčią apkaltindamas "Kristaus skaldymu". Kad jos regimoji vidinė ramybė yra "supuvusi ramybė". Pabaigoje retoriškai klausia: "Kas labiausiai nėrėsi iš kailio priešindamasis visoms sektoms, kurios kilo pasišovusios pulti? Juk tai buvome mes, kurie ant savo pečių krovėmės visą milžinišką naštą, kol jūs dykinėjot ir snaudėt".
Bullingeris irgi patvirtina, kad "neturime nieko bendra su jokiomis sektomis nei erezijomis". Beveik kiekviename Šveicariškojo išpažinimo skyriuje rastume išreikštą atsiribojimą nuo sektantiškumo. Jau pirmame Išpažinimo puslapyje sakoma, kad jis "išleistas liudyti visiems tikintiesiems, kad išliktų tikrosios ir senosios Kristaus Bažnyčios vienybėje ir neskleistų jokių naujų ar klaidingų dogmų ir neturėtų nieko bendra su jokiomis sektomis nei erezijomis".
Be abejo, kadangi visa protestantiškoji bažnyčia yra 'demokratinio’ pagrindo, nepalenkta nei vienam "popiežiui", nei vienam mokymui, tai savotiškai turi savotišką teisę "skaldytis". Dėl šios priežasties turi susitaikyti ir su tuo, kad visąlaik gyvens nepateisinamos klaidatikystės bei sektų kūrimosi pavojuje – kuo daugiau laisvės, tuo daugiau pavojų. Tik čia bet kokie nukrypimai daug greičiau pasimato, gali būti užfiksuoti ir su jais pradėta kovoti – visiškai skirtingai nuo Romos katalikų bažnyčios. O nuo sektantiškumo nėra nė vieni apsaugoti. Bullingeris Išpažinimo XVII skyriuje rašo: "Tarsi Romos bažnyčioje niekada nebūtų buvę sektų, jokių rietenų nei ginčų..." Pasak reformatoriaus, ginčų buvę net tarp pačių Jėzaus apaštalų pirmojoje bažnyčioje, tai ką šnekėti dabar. Svarbiausia, kaip tie ginčiai sprendžiami. Svarbiausia kartu trokšti klausytis Dievo žodžio, nes "katalikiškasis tikėjimas mums yra... perduotas per dieviškuosius raštus".
H. Bullingerio Antrasis šveicariškas išpažinimas
I skyrius: Apie Šventąjį Raštą, tikrąjį Dievo žodį
Tikime ir išpažįstame, kad kanoniniai šventųjų pranašų ir apaštalų raštai, esantys abiejuose Testamentuose, yra tikrasis Dievo žodis, kuris pats savaime pakankamai patvirtina savo autoritetingumą, o ne žmonės. Mat pats Dievas kalbėjo tėvams, pranašams ir apaštalams ir kalba mums per Šventąjį Raštą iki šiol.
Ir šiame Šventajame Rašte visiems Kristaus Bažnyčia turi išsamiausiai išdėstytą visa, kas susiję tiek su išganinguoju tikėjimu, tiek ir su tuo, kaip reikia teisingai įsivaizduoti gyvenimą, patinkantį Dievui; dėl tos priežasties Dievo aiškiai įsakyta, kad jam [Šventajam Raštui] niekas nebūtų pridėta nei atimta (Įst 4,2; Apr 22,18-19).
Todėl manome, kad iš šių Raštų reikia semtis tikrosios išminties ir dievobaimingumo, taip pat bažnyčių reformacijos bei valdymo nuorodų, visų pareigų, kurias suteikia dievobaimingumas, nustatymo, galiausiai dogmų patvirtinimo bei atmetimo arba visų klaidų paneigimo, bet ir visų pamokymų, pasak apaštalo žodžių: "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti" ir t. t. (2 Tim 3,16). Be to, apaštalas Timotiejui sako: "Rašau tau apie šiuos dalykus, <...> kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose" ir t. t. (1 Tim 3,14-15). Dar jis tesalonikiečiams sako: "Priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį" ir t. t. (1 Tes 2,13). Juk pats Viešpats Evangelijoje yra pasakęs: "Nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis" (Mt 10,20). "Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina" (Lk 10,16; dar žr. Jn 13,20).
Todėl kai šiandien šis Dievo žodis teisėtai pašauktųjų pamokslininkų yra skelbiamas bažnyčioje, tikime, kad tai skelbiamas ir tikinčiųjų priimamas pats Dievo žodis, ir jokio kito Dievo žodžio nereikia nei išradinėti, nei laukti jo iš Dangaus; ir dabartiniu metu reikia vertinti patį žodį, kuris skelbiamas, o ne dvasininką, kuris jį skelbia: net jei pastarasis būtų nedoras ir nusidėjėlis, tačiau Dievo žodis vis tiek lieka teisingas ir geras.
Taip pat nemanome, kad tokį viešą pamokslavimą reikėtų laikyti nenaudingu dėl to, kad tikrõsios religijos mokymas priklauso nuo vidinio Dvasios apšvietimo, ar todėl, kad yra parašyta: "Nebereikės<...> raginti <...>: "Pažinkite VIEŠPATĮ!" Visi <�…>pažins mane" (Jer 31,34), taip pat: "Nieko nereiškia sodintojas, nei laistytojas, bet tik augintojas – Dievas" (1 Kor 3,7). Iš tiesų, nors niekas negali ateiti pas Kristų, jei dangiškasis Tėvas jo nepašaukia (žr. Jn 6,44), arba jeigu Šventoji Dvasia iš vidaus neapšviečia, vis dėlto žinome Dievą tikrai norėjus, kad Jo žodis būtų skelbiamas ir viešai. Juk Dievas galėjo per savo Šventąją Dvasią arba angelo padedamas ir be šv. Petro pagalbos pamokyti Kornelijų, tačiau siunčia jį pas Petrą (žr. Apd 10,6).
Iš tikrųjų Tas, kuris apšviečia žmones iš vidaus padovanota jiems Šventąja Dvasia, pats tą patį pasakė savo mokiniams įsakydamas: "Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mk 16,15). Todėl ir Paulius Filipuose Lidijai, prekiautojai purpuro drabužiais, Dievo žodį skelbė iš išorės, o iš vidaus "Viešpats atvėrė jos širdį" (Apd 16,14). Tas pats Paulius, gražiai ir nuosekliai išplėtojęs mintį (žr. Rom 10,13-17), galiausiai daro išvadą: "Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis".
Vis dėlto pripažįstame, kad Dievas ir be išorinės pagalbos gali apšviesti tuos žmones, kuriuos nori ir kada nori, nes tai yra Jo galioje. Bet mes kalbame apie įprastą žmonių mokymo būdą, kurį pats Dievas mums perdavė ir įsakymu, ir pavyzdžiu.
Taigi smerkiame visas erezijas, skleistas Artemono, manichėjų, valentinijonų, Cerdono ir marcijonitų, kurie neigė, jog Raštai yra kilę iš Šventosios Dvasios: arba atmesdavo kai kurias jų dalis, arba taisydavo ir iškraipydavo.
Taip pat visai neslepiame, jog kai kurios Senojo Testamento knygos senųjų autorių buvo vadinamos apokrifais, o kitų – ekleziastinėmis, nes kai kas norėjo, kad jos būtų skaitomos bažnyčiose, tik nelaikomos autoritetu, pagrindžiančiu tikėjimą. Ir Augustinas knygoje Apie Dievo valstybę (18,38) mini, jog Karalių knygose pateikiami kažkokių pranašų vardai ir knygos, tačiau priduria, kad jų nėra Kanone, o dievobaimingumui pakanka tų knygų, kurias turime.
II skyrius: Apie Šventųjų Raštų interpretavimą, apie Tėvus, susirinkimus ir tradicijas
Apaštalas Petras pasakė, kad "jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama" (2 Pt 1,20). Todėl nepritariame bet kokiai interpretacijai; taip pat nepripažįstame teisinga ir tikrąja tos interpretacijos, kurią vadina Romos bažnyčios samprata, t. y. kurią Romos bažnyčios šalininkai paprastai stengiasi visiems įbrukti, kad būtų pripažinta. Tačiau mes ortodoksine ir tikrąja laikome tik tą Raštų interpretaciją, kuri remiasi pačiais Raštais (ypač atsižvelgiant į kalbos, kuria jie parašyti, savybes, taip pat atsiradimo aplinkybes, į panašių ar skirtingų, dažniau pasikartojančių ar aiškesnių vietų išdėstymą), nes atitinka tikėjimo ir meilės dėsnius bei geriausiai patarnauja Dievo garbei ir žmonių išganymui.
Taip pat neniekiname interpretacijų, kurias paliko šventieji graikų ir lotynų Tėvai, ir neatmetame jų nagrinėjimų bei svarstymų apie šventus dalykus, sutinkančius su Raštais; tačiau nuo jų ramiai pasitraukiame, kai tik pasirodo skelbią svetimus ar net priešingus Raštams dalykus. Nemanome, kad šitaip jiems darome kažkokią skriaudą, kadangi nė vienas iš jų nenorėtų, kad jų raštai vienu balsu būtų prilyginti kanoniniams, tačiau lieptų patikrinti, kiek [jų raštai] sutinka su anais, kiek prieštarauja, ir lieptų sutinkančius priimti, o prieštaraujančius atmesti.
Tokia pat tvarka išdėstomi ir susirinkimų nutarimai bei kanonai.
Dėl to patys neleidžiame, kad sprendžiant ginčytinus tikėjimo bei religijos klausimus mums įtaką darytų tik "grynos" Tėvų nuomonės ar susirinkimų nutarimai; dar mažiau – įsigalėję papročiai, didelis pritariančiųjų skaičius ar ilgõs trukmės dingstis. Vadinasi, tikėjimo byloje nepripažįstame jokio kito teisėjo, tik patį Dievą, kuris per Šventuosius Raštus skelbia, kas yra teisinga, kas – klaidinga, kuo reikia sekti ir ko vengti. Tad pritariame tik dvasingų žmonių sprendimams, paremtiems Dievo žodžiu. Iš tiesų Jeremijas ir kiti pranašai griežtai pasmerkė kunigų susirinkimus, prieštaravusius Dievo įstatymui, ir rūpestingai įspėjo, kad neklausytume tų Tėvų, kurie, klaidžiodami savo prasimanymuose, nukrypo nuo Dievo įstatymo, ir nesektume jų keliu.
Lygiai taip pat atmetame žmonių tradicijas, kurios, kad ir kokiais įstabiais pavadinimais būtų puošiamos, tarsi dieviškos ir apaštališkos, Bažnyčiai perduotos gyvuoju apaštalų balsu ar iš apaštališkųjų vyrų rankų jų įpėdiniams vyskupams, tačiau, palygintos su Raštais, jų neatitinka ir tuo savo neatitikimu parodo, jog visiškai nėra apaštališkos. Nes kaip apaštalai nemokė nieko, kas vienas kitam prieštarautų, taip ir apaštališkieji vyrai nedarė nieko, kas būtų priešinga apaštalams. Būtų netgi nedora tvirtinti, esą apaštalai gyvu balsu perdavę tai, kas prieštaravo jų raštams.
Paulius aiškiai pasakė: "mano kelių Kristuje aš mokau visur, kiekvienoje bažnyčioje" (1 Kor 4,17); dar jis sakė: "Nerašome jums nieko kita, kaip tik tai, ką jūs perskaitote ir suprantate" (2 Kor 1,13). Kitoje vietoje vėlgi liudija, kad jis ir jo mokiniai (t. y. apaštališkieji vyrai) vaikščiojo tais pačiais pėdsakais ir ta pačia dvasia viską darė vienodai (2 Kor 12,18). Kitados ir žydai turėjo protėvių tradicijas, tačiau Viešpats jas griežtai atmetė, parodęs, jog jų laikymasis stoja skersai kelio Dievo įstatymui, ir veltui jie Dievą garbina (žr. Mt 15,8-9; Mk 7,6-7).
