Holger Lahayne
(Ne)priklausomybė
Devyniasdešimt metų Lietuvos nepriklausomybei – labai plati tema. Todėl nutariau nekalbėti apie praeitį, nes nesu istorikas, galintis kompetentingai apžvelgti 1918/1990-uosius metus. Bet apie dabartį ir ateitį galiu, ir norėčiau pasidalyti savo nuomone. Neliesiu aktualių tarptautinės politikos ar energetinės nepriklausomybės temų, o žvilgtelsiu į visuomenės reikalus: ką reiktų daryti, kad Lietuvos gyventojai galėtų tikrai laisvai gyventi? Esu įsitikinęs, jog laisvės ieškoti reikia ne tik nepriklausomybėje, bet ir priklausomybėje.
Siekti nepriklausomybės
• Nepriklausomybė nuo ekonomikos jungo
Griuvus komunizmui, atsivėrė bekonkurencinės galimybės tvirtintis laisvajai rinkai. Ji čia, ir klestėte klesti. Ir taip yra gerai. Privati nuosavybė, piliečių darbštumas, laisva prekyba bei teisės viršenybė yra nepamainomi visuomenės gerbūvio kėlimo įrankiai.
Tačiau kad ir kiek pliusų turėtų kapitalizmas, jis ne tik neapsaugo, bet net priverčia konfrontuoti su kai kuriomis labai rimtomis problemomis. Viena jų – beveik visiškas kone visų gyvenimo sričių ekonomizavimas. Dauguma iššūkių visų pirma matuojami pagal šiuos parametrus: ar ekonomiškai prasmingi? Ar neša ekonominę naudą? Ar finansiškai efektyvūs? Ar man duos tiesioginės naudos? Ar pajėgsiu įpirkti? Ir taip toliau.
Savaime klausimai yra gana geri ir neklaidingi. Bet jie neturėtų vyrauti ir būti keliami be jokių sąsajų. Reiktų atsižvelgti į teisingą kontekstą ir mastą. Šiandien taip dažniausiai nedaroma. Štai keletas pavyzdžių.
Politika šiandien vykdoma beveik grynai tik pagal finansinius ir ekonominius kriterijus. Valstybė – tai ekonomika! – toks dabarties principas. Užsienio politikoje taip pat karaliauja ekonominiai interesai, nustumdami žmogaus teisių ar net demokratijos reikalus į šalį. Skandalai dėl nelegalių ir legalių statybų rodo, kad viešasis interesas vos bepakvėpuoja prispaustas nepaprastai godaus stambiojo kapitalo.
Žiniasklaidoje nė kiek ne geriau. Privatūs televizijos kanalai kaip ir leidiniai pilni reklaminių laidų bei straipsnių – žurnalistika išsigimsta į "reklamistiką". Net toks kaip save rimtu belaikantis savaitraštis "Veidas" mirga nupirktomis naujienomis, nepažymėtais užsakomaisiais straipsniais ir kita PR informacija. Susidaro įspūdis, kad priimtina viskas, kas neša gerus pinigus.
Universitetai taip pat "sukasi", tik jų neišsenkamu pinigų šaltiniu padaryti studentai. Prikurta begalės įvairiausių išlyginamųjų kursų ir programų, kurių tikslas, akivaizdu, vienintelis: nulupti kuo daugiau pinigų. Dauguma studijuoja visai ne dėl žinių, o dėl diplomo, geresnio darbo ir didesnio atlyginimo.
Į išsilavinimą visų pirma investuojama. Ir tai prasideda kone nuo pat žmogaus gimimo. Tėvai tvirtai įsitikinę, kad vaikų išsimokslinimą galima nupirkti: vos ne nuo metų vaiką įrašant į kuo daugiau ir kuo brangesnių lavinamųjų būrelių, per pasakiškus kyšius išleidžiant į kuo prestižiškesnį darželį, paskui į mokyklą... ir taip be galo.
Būtų galima dar pašnekėti ir apie tarptautinę meno rinką bei biomediciną. Taip pat ir krikščionių bažnyčias. Jose per narių susirinkimus beveik nelieka laiko jokioms kitoms diskusijoms, nes visą laiką suryja biudžeto aptarimas.
Bene fatališkiausiai ekonomizacijos poveikis pasireiškia santuokai ir šeimai. Poros santykiai dažnai analizuojami pagal schemą "išlaidos-nauda": kas man iš šios partnerystės? kiek ji naudinga? Į vaiką pati didžiausia investicija irgi yra finansinė. O kodėl tų vaikų tiek mažai? Ogi todėl, kad jie trukdo daryti karjerą ir užsidirbti daug pinigų. "Antro vaiko neišlaikytume" – skundžiasi du padorius atlyginimus į namus parsinešanti pora....
Šitokia "ekonominio diskurso" hegemonija smarkiai kritikuojama ne tik krikščionių, bet ir postmodernių mąstytojų (žr., pvz., J.F. Lyotard'o "Postmodernus būvis", p. 112–114, 126–127). Mums būtinai reikia sričių, kuriose pagrindiniu smuiku griežtų ne visagaliai vadybininkai. Sričių, laisvų nuo ekonomikos ir pinigų diktato. Visuomenei negalima leisti pavirsti viena didele verslo įstaiga. Ypač skubiau nuo to turėtų vaduotis bažnyčios ir šeimos.
Vardan pilietinės visuomenės reikalinga ši nepriklausomybė. Nes jos gyvavimas priklauso nuo to, kad piliečiai vienijasi ir stoja dėl reikalo, ekonomiškai nelabai įdomaus bei neduodančio tiesioginės finansinės naudos. Bet ir pačios ekonomikos geram veikimui reikalingos sritys, kurių ji nevaldo. Ji minta iš tokių vertybių kaip pasitikėjimas, patikimumas, stropumas, sąžiningumas, dėmesingumas ir t. t. – to nenusipirksi. Šioms dorybėms augti reikalingos tokios 'uždaros’ ir saugios erdvės kaip šeima.
• Nepriklausomybė nuo technologijų diktato
Britų filosofas Karlas Popperis pabrėžia: "Technika mus išlaisvino". Tikra tiesa. Jis pasisakė prieš technologijų priešininkus, kurie nenori pastebėti, kaip labai mūsų gyvenimą pagerino ir kasdienybę palengvino (ypač moterims) įvairiausi išradimai, naujos technologijos, mašinos.
Technikos pažanga ir toliau reikalinga, nes ji yra ekonomikos augimo variklis. Bet tai tik viena medalio pusė. Antrojoje matome, kad mums būtinai reikalinga jau ir nepriklausomybė nuo technologijų diktato.
Atsirado mašinų, kurios mus ima pavergti. Štai vienas iš lietuvių (beje, ir vokiečių taip pat) stabų – automobilis. Vienos technikos universiteto profesorius H. Knoflacheris rašo: "Automobilis užvaldo žmogų" ir "varo iš proto". Apie tai smulkiau rašiau viename iš savo straipsnių.
Mes gyvename ir kito stebuklo, interneto, laikais. Apie informacines technologijas rašo ir N. Postmanas knygoje "Technopolis" ("Technopoly", 1991). Joje šis sociologas ir kultūros kritikas analizuoja technologijų užvaldytą šiandieninę visuomenę ir pasisako prieš "technologijų sudievinimą". Technopolis jam yra "totalitariška tapusi technokratija", visų gyvybės formų pavergimas viešpataujant technikai ir technologijai.
Technopolyje informacija paversta "nauja kultūros dievybe". Žmonijos istorija patiria dar nė karto neregėtą informacijos antplūdį. Tik tas gali laikyti save išsilavinusiu, kuris turi priėjimą prie šios informacijos. O priėjimas yra kompiuteris! Ši technika mus taip išlaisvina, kad greitai nė galvoti patiems nereikės. O negalvojimas veda prie to, kad jau mažamečiai vaikai sodinami prie kompiuterio, tuo tarpu jų tėvai tiki, kad šitaip investuoja į vaikų išsilavinimą. Mokyklų kokybė vertinama pagal turimų kompiuterių kiekį. Greitai seniena pakvips kiekvienas, kuris dar rašo ant popieriaus ar neturi laptopo su "omni-connect"...
Pradėjome tingėti mąstyti – kam to reikia, kai yra "google"; "copy-paste" – ir referatas gatavas. Bet esant tokiems informacijos srautams būtent mąstymo, galvojimo juk ir reikia! Informaciją reikia mokėti priimti, gebėti skeptiškai vertinti ir kritiškai pasverti. Būtini tokie intelekto įrankiai kaip logika ir aiškus analitinis protas, kad išsaugotume savo dvasinę nepriklausomybę.
Šiandien visa pasaulio informacija mums prie kojų, bet kiek iš 50 studentų tiksliai pasakytų, kas yra indukcija, kokie mokslo tiesos kriterijai, kas yra geras argumentas ar loginis prieštaravimas? Ir Postmanas, ir Popperis akcentuoja mūsų gebėjimą atpažinti klaidas. Mes privalome išmokti, postmodernistiškai tariant, informaciją "dekonstruoti". Be to, turime išmokti naudoti, anot Postmano, "politinius, istorinius, metafizinius, loginius ir dvasinius kriterijus", kad rastume prasmę, pastebėtume sąsajas ir neprarastume orientacijos. Turime iškelti klausimą: kas yra viršesnis? Ar aš naudojuosi technika, ar ji manimi?
Siekti priklausomybės
• Priklausomybė nuo kitų žmonių
Lietuvoje – tarp Vakarų ir Rytų – susikerta dvi srovės. Srovė iš vienos pusės – tai pusę šimtmečio komunistų diktatūros griauti pilietinės visuomenės principai. Tai sunaikintas pasitikėjimas, tai smarkiai pairę žmonių santykiai, tai įsigalėjusi baimės kultūra.
Srovė iš kitos pusės neša laisvo ir modernaus žmogaus sampratą. Dabartinis žmogus vakarietiškoje darbo rinkoje ir vartojimo pasaulyje privalo būti mobilus, komunikabilus, atviras ir, visų geriausia, niekieno nesusaistytas. Aukščiausias jo siekinys – saviraiška, savęs realizavimas.
Abi srovės susikirsdamos smarkiai prisideda prie visuomenės individualizacijos. Bet problema ta, kad individualumas vis dar laikomas vien teigiamu dalyku. Individo nepriklausomybė laikoma vien jo stiprybe. Dar tik džiaugiamasi, kad žmogus vartoja, tuo dosniai prisidėdamas prie surinktų mokesčių gausos, kad investuoja, kuriasi, plečiasi, stato...
Bet neįvertinama, kad tokia suindividualėjusi visuomenė yra neatspari ateičiai. Ir be kalkuliatoriaus nesunku primesti, kokios amžiaus grupės tautoje vyraus po 30 metų. Kas dirbs kam ir už kiek? Iš kur persenusioje visuomenėje imsime taip reikalingo solidarumo, altruizmo, pasitikėjimo? Iš kur gausime būtinojo "socialinio kapitalo", jei nepradėsime jo kaupti dabar?
Ryšys tarp žmonių, atsakomybė už kitus, tarnavimas kitiems – tai turi tapti prioritetu jau dabar. Kitaip politinio ir visuomeninio veikimo laukas – vidaus nepriklausomybė – po keleto dešimtmečių pasidarys labai ribotas.
Į ką orientuotis tokių iššūkių akivaizdoje? Biblijoje pateikta pati paprasčiausia ir aiškiausia programa: mylėk savo artimą! Mylintis žmogus visų pirma žiūri ne savo, o kito gerovės. Todėl labai klaidinga įsigalėjusi mintis, kad meilės reikalai yra vien privatus dalykas. Klaidinga meilę per daug romantizuoti ir versti tik jausmais. Biblija sako, kad meilė yra labai konkretus ir apčiuopiamas dalykas, neturintis beveik nieko bendra su Valentino dienos širdelėmis.
Artimo meilė visų pirma ne jausmas, o veiksmas. Konkreti parama kitam nelaimės atveju, žmogaus orumo paisymas, tarnavimas vardan kito interesų. Artimo meilė reiškia, kad darbdavys laiku sumoka legalų ir ne per mažą atlyginimą, kad gerbia savo darbuotojo teises ir dėl jų rūpinasi; kad darbuotojas iš savo algos aukoja stokojantiems žmonėms ir organizacijoms; kad tarnautojas mandagiai aptarnauja piliečius; kad ministras veikia pagal savo vardą – yra tarnas ne savo interesų, o kitų.
Kitaip nei marksizmas, Biblija nežemina individo. Priešingai. Kiekvienas žmogus kaip sukurtasis pagal Dievo atvaizdą apdovanotas didžiu orumu ir garbe. Todėl biblinis principas skamba šitaip: individas, būdamas laisvas, įvairiais būdais susieja save su valstybe bei bendrapiliečiais ir su krikščionių bendruomene.
O visų pirma – su savo sutuoktiniu. Santuoka nėra kaip komercinė sutartis, sudaroma tam tikram laikui. Ji yra sąjunga visam gyvenimui. Sutuoktiniai gimdo vaikus ir juos auklėja. Vaikai daugeliui metų prisiriša prie savo tėvų, o šie prie vaikų norėdami padėti jiems įgyti vis didesnio savarankiškumo ir nepriklausomybės. Tam tikrą laiką tėvams dėl vaikų yra suvaržytas laikas, jėgos, finansai ir emocijos. Vaikai apriboja tėvų laisvę. Bet vaikai yra mūsų laisvos ateities garantas. Šiam ryšiui ir priklausomybei reikia drąsos, kurią būtina skatinti bei remti. Tai bene didžiausias šių laikų visuomenės iššūkis.
• Priklausomybė nuo Dievo
Lietuviai save laiko gana dvasinga ir religinga tauta. Kitaip nei smarkiau sekuliarizuotoje Estijoje ar Švedijoje, čia dar beveik 90 procentų žmonių vadinasi tikinčiais, iš kurių 80 procentų priskiria save Romos katalikams. Bet, pažvelgus giliau, pasirodo, kad "Marijos žemė", Kryžių kalnas, Šiluvos jubiliejus, Aušros vartai, daugybė atlaidų tėra tik dailios uždangos ir puikiai nublizginti fasadai. Kai net 73 proc. gyventojų (į tą skaičių aritmetiškai turi įeiti ir nemaža dalis save vadinančių tikinčiaisiais) pritaria legaliam abortui (2004 m. apklausa); kai šitiek žmonių tiki reinkarnacija, astrologija ir mėnulio kalendoriumi; kai tiek žavisi keistu difuziniu panteizmu a la Vydūnas ar J. Ivanauskaitė, apie kokį dvasingumą ir religingumą galima kalbėti? Tebūnie, – šių dalykų Lietuvoje išties yra, bet tikrojo Dievo čia tenka smarkiai paieškoti. Čia daugybė save vadinančių tikinčiaisiais net Biblijos neturi ir neskaito, ką jau kalbėti apie jos išmanymą ar ten išdėstytų tiesų laikymąsi.
Jei neklausome Dievo ir jo žodžio, tai klausome kitų. Visi mes ką nors garbiname – jei ne Dievą, tai ką nors kitą, pavyzdžiui, Mamoną – pinigus. Arba mes prisirišame prie Dievo, arba prie dievukų. Prieš 30 metų Bobas Dylanas dainavo: "It may be the Devil or it may be the Lord, but you're gonna have to serve somebody" – ("Gotta Serve Somebody").
Arba mes paklūstame Dievui ir jo įsakymams, arba nusistatome patys savo kryptį. Ateistas ir humanistas Maxas Hocutt suformulavo aiškią alternatyvą: "Pagrindinis etikos klausimas yra toks: kas nustato taisykles? Dievas ar žmonės? Teistinis atsakymas byloja, kad Dievas nustato, humanistinis atsakymas teigia, kad žmonės" (in: "Humanist Ethics").
Daugelis siekia nepriklausomybės nuo Dievo ir autonomijos. Viename iš Jėzaus palyginimų žmonės apie karalių, t.r. Jėzų, sako: "... mes nenorime, kad šitas mus valdytų" (Lk 19, 14). Bet nepriklausomybės nuo Dievo kaina yra didelė. Mt 24, 12 sakoma, kad dėl Dievo įsakymų nepaisymo "... daugelio meilė atšals". Kai atšąla meilė Dievui, atšąla ir artimui. Tai labai gerai matoma šiandieninėje susvetimėjusioje Lietuvos visuomenėje.
Atmesdami Dievą, griaunamės pagrindą, ant kurio patys stovime. Be gero pagrindo, nesuvokiame ir reikmės stengtis dėl savo artimo. Rūpintis silpnaisiais, darbo teise, kovoti dėl poilsio dienos, dėl lygybės teisme, išgyvendinti korupciją, rūpintis, kad valdžia tarnautų piliečiams. Nes visų šių dalykų šaknys sueina į Bibliją.
Bet ypač tada mums trūksta priežasties gerbti žmogaus orumą ir žmogaus teises. Amerikos 1776-ųjų Nepriklausomybės deklaracijoje sakoma: "Šias tiesas mes laikome savaime suprantamomis: kad visi žmonės sukurti lygūs, kad Kūrėjo jie sukurti su tam tikromis neatšaukiamomis jų teisėmis..." Visi žmonės, net ir neįgalieji, prie ligos patalo prikaustyti seneliai, net ir negimę vaikai yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, taigi atspindi Dievą – be šio pagrindo žmogaus orumas ir jo teisės lieka tarsi ore kabėti be galimybės įsitvirtinti.
Tai, ko mums reikia, yra humanizmas su Dievu centre. Garsus katalikų filosofas J. Maritaine (1882–1973) rašė: "Klasikinio humanizmo nelaimė buvo ta, kad jis buvo antropocentrinis"; "Antropocentriniam humanizmui žmogaus centras yra pats žmogus, taigi jis yra ir visa ko centras." "Teocentrinis humanizmas pripažįsta, kad žmogaus centras yra Dievas..." ("Integralinis humanizmas" iš knygos "Kultūra ir religija").
Ir mes turime tokį pat pasirinkimą, kaip Izraelio tauta, kai Jozuė jiems sakė: "... rinkitės šiandien, kam tarnausite..." (Joz 24, 15). O Mozė savo tėvynainius drąsino: "... rinkis gyvenimą..." (Įst 30, 19). Jei prisirišime prie Dievo, įgysime tikrąją laisvę; tada turėsime pagrindą, nuo kurio daug lengviau atsispirti ir ekonomizacijai, ir technologijų diktatui; o po to ir pastebėti, ko reikia artimui.
Pranešimas konferencijoje "Lietuvos nepriklausomybė: praeitis ir ateities vizija" (Kauno istorinė prezidentūra, vasario 27 d.)
