Mark Greene
Mūsų laikų didvyriai
Ką gi, nežinau, ką mano herojai kalba apie mane. Ypač tas, kurį jums noriu dabar pristatyti. Šis žmogus man primena kai ką esminio – tai, ką galima lengvai užmiršti šiandieninės kultūros veikloje, tarnavime ir misijose.
Manasis herojus nėra šiuolaikinis žmogus, vyras. Jis net nebegyvena šioje žemėje. Tiesą sakant, tai mergaitė – tikriausiai nesulaukusi net paauglystės ir mirusi maždaug prieš 2700 metų. Jos istorija Antroje karalių knygoje, penktame skyriuje, papasakota vos keliomis eilutėmis, tačiau jose skamba balsas, vis dar susijęs su autentiška kultūrine nūdienos veikla.
Tad kas gi ta mergaitė? Ji – izraelietė, paimta į nelaisvę Aramo kareivijos ir įkalinta priešų generolo namuose. Pagonių šalyje ji svetima, izoliuota emociškai ir dvasiškai, atskirta nuo šeimos, draugų ir bendrystės su tais, kurie tiki vienintelį tikrąjį Dievą. Ji dirba ne tą darbą, kurį turėtų dirbti, ne toje šalyje ir ne tam valdovui. Koks krikščionis Britanijoje yra atsidūręs tokioj sudėtingoj situacijoj?
Mergaitės šeimininkės vyras Naamanas sirgo raupsais. Tačiau į karvedžio kančias ji pažiūrėjo ne kaip į Dievo bausmę už jo stabmeldystę. Mergaitė jį užjautė. Ji kalbėjo savo šeimininkei: "Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą; jis išgydytų jo raupsus" (3 eil.).
Kaip kad Jėzus ragino izraelitus mylėti savo priešus, įskaitant ir užkariautojus romėnus, taip ši mergaitė sugebėjo nepasiduoti nacionaliniam priešiškumui ir gailėtis ligonio. Ji linkėjo savo valdovui kuo geriausio. Kažin ar mes taip sugebėtume. Ar bent pasimelstume už juos?
Bet ką ši jauna mergaitė galėjo padaryti dėl Naamano? Ji buvo vergė. Be jokių galių, ryšių, šeimos. Ji turėjo vienintelį privalumą – savo tikėjimą Dievu, kuris gali išgydyti. Bet kodėl ji turėtų tikėti ir šiuo Dievo gebėjimu? Juk Izraelio Dievas neapsaugojo jos nuo vergijos. Gal Rimonas, Aramo dievas, galingesnis? Juk ji – jo teritorijoje. O senovės Artimuosiuose Rytuose buvo tvirtai tikima, kad kiekvieną konkrečią teritoriją valdo konkretus dievas. Aš pagalvoju, jog kartais nedaug kuo skiriamės ir mes. Bažnyčioje mes galime melsti stebuklo, bet nė nepagalvojame, kad Dievas iš tikrųjų gali veikti įstaigoje.
Tačiau toji mergaitė neleido aplinkybėms nulemti, ar įmanoma bus tai, kuo ji tiki. Ji ne tik tikėjo, kad jos Dievas gali išgydyti, bet tikėjo ir tuo, kad šiuo atveju iš tikrųjų išgydys. Ir vis dėlto kaip ji rizikavo! Įsivaizduokit, kad susirgo jūsų viršininkas. Ar jūs eitumėte į jo kabinetą ir sakytumėte: "Kitame rajone yra žmogus, kuris gali išgelbėti jūsų gyvybę"? Jūs rizikuotumėte ne tik pasirodyti juokingas, bet ir supykdyti savo viršininką, jeigu jis nepasveiktų. Kaip galėjo sureaguoti Naamanas, jeigu nebūtų pasveikęs? Koks galėjo būti jo kerštas?
"Tu išsiuntei mane keliauti 150 mylių vaikantis vėją laukuose, kad susitikčiau su žmogum, kuris nieko nepasakė ir nieko nepadarė. O, aš turėjau suprasti, kad tai tik menkas, niekingas pokštas, kartėlio kupinas keršto aktas…"
Ar mes tokie drąsūs kaip ta mergaitė?
Įdomu, kad Apaštalų darbų ketvirtame skyriuje mokiniai meldžia ne tik drąsos liudyti, bet ir prašo Dievo ištiesti Savo ranką bei atlikti galingą darbą. Mokiniai sekė Jėzaus pavyzdžiu. Jie, be abejo, žinojo, kokie riboti yra stebuklai. Šiaip ar taip stebuklai nebūtinai atveda žmones į tikėjimą, tačiau jie visada suburia auditoriją, kuri išklauso skelbiamą žinią. Kažin ar mes meldžiame ir vieno, ir kito – ne tik to, kad Dievas suteiktų drąsos kalbėti, bet ir kad Dievas lemiamai dalyvautų gydant žmones ar sprendžiant kokią nors iš pirmo žvilgsnio neįveikiamą problemą.
Ir vis dėlto viena yra kalbėti, kita – būti išgirstam. Kodėl aramėjų Naamano žmona atkreipė dėmesį į savo vergę izraelietę? Jeigu jos vyro negalėjo išgydyti Rimono pranašai, kodėl tai turėjo būti įmanoma Izraelio pranašui?
Gal Naamano žmonai padarė įspūdį uolus vergės triūsas, kaip kad egiptiečiui kalėjimo viršininkui – Juozapo darbas. O gal ji tiesiog buvo puolusi į neviltį. Juk viltį praradę žmonės išbando viską – kristalus, kviečių branduolius, jogurtą, tai chi. Problemų turintys ateistai irgi dažnai mielai priima pasiūlymą už juos pasimelsti.
Vis dėlto šiuo atveju buvo didelių kliūčių, kurias reikėjo įveikti. Eliziejus gyveno priešo teritorijoje. Be to, kodėl Izraelio pranašas turėjo panorėti gydyti priešų karvedį? Tačiau mažoji vergė nesutriko, o gal tiesiog nežinojo visų geografinių-politinių keblumų – ji paprasčiausiai papasakojo savo šeimininkei apie Eliziejų. Ji padarė, ką galėjo, o visa kita paliko Dievui. Argi Jis reikalauja iš mūsų ko nors daugiau?
Prie Naamano išgydymo ir atsivertimo prisidėjo ir daug kitų žmonių: jo žmona, kuri patikėjo ta galimybe ir skatino jį keliauti; Aramo karalius, turėjęs išspręsti geografinius-politinius klausimus, kad Naamanas galėtų įžengti į Izraelį; Eliziejus; Izraelio karalius, turėjęs pritarti Eliziejaus prašymui; Eliziejaus tarnas ir Naamano tarnai, padėję savo šeimininkui įveikti išdidumą (žr. 13 eil.). Mažoji tarnaitė tebuvo viena ilgos grandinės, vedusios į Naamano atsivertimą ir išgydymą, dalis. Ji padarė, ką galėjo, bet veikė ne viena. Per kitus žmones darbavosi Dievas.
Kartais mes savęs klausiame: "Kaip aš pakeičiau kieno nors gyvenimą?" Ėjimas pas Kristų – tai procesas, ir kaip mūsų kelionėje Kristaus link tikriausiai buvo daug žmonių, taip yra ir tiems, dėl kurių mes gyvename ir su kuriais dirbame. Vienas sėja, kitas laisto, bet tik Dievas augina. Mes darome, ką galime. O visa kita paliekame Dievui.
Įdomu, kad jaunos mergaitės gailestingumas turėjo įtakos ne tik Naamanui, bet ir dviem karaliams, jų rūmams ir visai Aramo kariuomenei. Kaip liudija tolimesni skyriai, Dievas stengėsi parodyti Izraelio ir Aramo karaliams, kas yra tikrasis Viešpats. Šios pamokos Aramo karalius neišmoko – dėl to perniek nuėjo didžiulės pastangos ir buvo prarasti ginklai (žr. Antrąją karalių knygą, 6–7 sk.). Mažoji tarnaitė – tik krislas visoje šioje situacijoje, bet jos tikėjimas kaip katalizatorius turėjo paveikti du karalius ir jų tautas.
Kas mes tokie, kad sakytume, kas yra svarbu, kas "strategiška"? Kas mes tokie, kad sakytume, kas paveiks visuomenę pusiaukelėje ar žvelgiant toli į ateitį? Mes galim gerokai nustebti. Štai, pavyzdžiui, Les Izaoko (Les Isaac) gatvės pastoriai [ http://www.streetpastors.org.uk ] – eiliniai vyrai ir moterys, kai kurie jau gerokai perkopę septintą dešimtį, vėlai vakare pavojingiausiuose Didžiosios Britanijos miestų rajonuose kovoja su nusikalstamumu. Praeitą šeštadienį kalbėjausi su Les. Jis prisiminė vieno žmogaus žodžius Maiklui Hovardui apie tuos gatvės pastorius: "Kai pamatome juos vaikščiojančius gatvėse, tai matome ir Dievą drauge einant".
Meilė. Mūsų kultūroje tai dažnai tik sentimentalus žodis, tačiau jis aiškiai išreiškia troškimą padaryti dėl savo artimo viską, kas galima. O tai mūsų misijos esmė – buvo ir bus.
Praėjusį penktadienį kalbėjausi su 22 metų moterim, kuriai vienas jaunimo tarnautojas pasakė, kad, jeigu ji norinti bendrauti su jaunimu, turinti žiūrėti "Mažąją Britaniją" (humoristinę televizijos programą). Aš suprantu, kaip atsiranda tokios nuomonės, ir šiek tiek suprantu tokius žmones. Londono šiuolaikinės krikščionybės instituto (kur aš dirbu) užduotis iš dalies yra padėti žmonėms susivokti, kas vyksta šiuolaikinėje kultūroje, kad galėtume geriau suprasti ir pasiekti žmones. Ir vis dėlto svarbiausia bendraujant su jaunimu, vidutinio amžiaus žmonėmis ar seneliais yra juos išklausyti, jais pasirūpinti. Daugeliu atvejų bendraujant su žmonėmis ausys, kurios klauso, ir širdis, kuri rūpinasi, gali daug daugiau negu kultūriškai angažuota informacija.
Čia ir visa esmė. Kas privertė Dievą atsiųsti Savo Sūnų, kad numirtų už mus, jei ne meilė, jei ne rūpinimasis mūsų interesais? O kas būtų geriausia mūsų artimui? Kas jį palaimintų? Žinoma, esama įvairiausių būdų palaiminti žmones, su kuriais dirbame, studijuojame, pramogaujame ir gyvename. Kai kurie iš jų atrodo tokie banalūs, kad galime net nepastebėti, jog juos naudojame. Paprastai tariant, tarnavimas yra veiksmais išreiškiama meilė.
Praėjusią savaitę buvau sutikęs moterį, vardu Džeinė. Ji ne visą darbo dieną dirba vaistininke. Neseniai viena šeštadieniais dirbanti mergina, bebaigianti fizioterapijos studijas, pasakė jai: "Jeigu jūs nebūtumėte manęs užkalbinėjusi, kai neišlaikiau A lygio egzaminų, dabar aš nedaryčiau to, ką darau". Džeinė man pasakė: "Tai buvo toks menkniekis – aš tiesiog ją išklausiau". Tačiau tos merginos gyvenime tai viską ir pakeitė!
Štai kokia yra gerumo, dėmesingumo kitų žmonių interesams jėga. Ir štai kodėl ta jauna mergaitė yra viena iš mano herojų. Ir štai dėl ko aš esu toks dėkingas žmogui, kuris pastaruosius septynerius metus redaguoja mano straipsnius, – Endžiui Pekui (Andy Peck). Tai jo paskutinis leidinys. Per ilgus metus jis ne tik mane nuolatos skatino, buvo nuovokus gydytojas, bet ir rūpinosi mano interesais – kelis kartus atkreipė dėmesį, kad tai, ką noriu pasakyti, skaitytojas gali suprasti kitaip. Taigi jis apsaugojo mane nuo keleto erezijų.
Gerumas ir dėmesys kitų žmonių interesams. Mergaitė iš Antrosios karalių knygos penktojo skyriaus neturėjo jokio statuso. Ji buvo niekas kultūroje, kuri kreipė dėmesį tik į suaugusius; moteris kultūroje, kuri buvo pritaikyta vyrams; vergė kultūroje, kurioje vergai neturėjo jokių teisių; ir svetimšalė kultūroje, kurioje svetimšaliai buvo niekinami. Ji neturėjo nieko savo – išskyrus tikėjimą gyvuoju Dievu ir meilę savo priešui.
Daugelis iš mūsų turime kur kas daugiau – išsilavinimą, padėtį visuomenėje, pinigų, šeimą, draugų, bendravimą, laisvę. Bet jeigu neturime meilės…
O, kad mes galėtume, kad aš galėčiau matyti aplinkinius Kristaus akimis bei Kristaus širdimi ir padaryti viską, ką galime, o visą kita palikti Jam.
Mark Greene, buvęs reklamos agentūros darbuotojas, vadovauja Londono "Institute for Contemporary Christianity" (LICC) ( http://www.licc.org.uk ), knygos "Thank God it's Monday. Ministry in the Workplace" autorius.
