Thomas Schirrmacher
Mums reikia vilties
Teiginys: Viltis nėra miglota, nuomonėmis ar lūkesčiais pagrįsta nuojauta. Dievas liepė krikščionims būti atsakingiems už savo lūkesčius: ko mes tikimės, kodėl ir kaip?
Petras aiškiai skatino Bažnyčią apmąstyti savo viltis: "Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį" (1 Pt 3,15). Prieš atsakydami kitiems, mes pirmiausia turime atsakyti sau patiems. Viltis neprieštarauja mąstymui, o intensyvus mąstymas nežlugdo vilties. Veikiau priešingai – sąmoningas apmąstymas padeda atskirti tikrą viltį nuo pigios paguodos. Todėl Petras galėjo kalbėti apie mūsų vilties pagrindą.
Kadangi mūsų, kaip krikščionių, gyvenimas turi pasikeisti per mąstysenos atnaujinimą (Rom 12,2), nauja viltis mums gali įsižiebti tik tada, kai būsime pasirengę savo senąją mąstyseną pakeisti nauja.
Taigi turime be paliovos prašyti Šventosios Dvasios apšviesti mūsų protą. Paulius pasakė: "Nesiliauju dėkojęs už jus, minėdamas jus savo maldose, idant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas […] apšviestų jūsų širdies [Biblijoje širdis reiškia mąstymo centrą] akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas" (Ef 1,16–18), o tai reiškia Trejybės – Tėvo, Jėzaus Kristaus ir Dvasios – suvokimą kaip Dievo, kad "galėtumėte Jį pažinti" (Ef 1,17). Mes studijuojame Bibliją, kad laimėtume viltį sau, savo šeimai, Bažnyčiai ir visuomenei. "O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties" (Rom 15,4).
2. Viltis būdinga krikščionims – tikėjimas ir viltis eina drauge
Teiginys: Viltis būdinga krikščionims (Hbr 3,6; Ef 4,4), nes "tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome" (Hbr 11,1).
Taigi viltis yra elementari kiekvieno krikščionio išpažintis: "Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus" (Hbr 10,23). Biblijoje nuolat akcentuojamas artimas ryšys tarp tikėjimo ir vilties. Pateiksime du pavyzdžius iš Petro ir Pauliaus laiškų. Kalbėdamas apie Jėzų, Petras pasakė: "…per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą" (1 Pt 1,21). O Paulius mums primena, kad per Kristų "tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi" (Rom 5,2).
Petras garantuoja, kad atgimimas iš aukšto – Dievo veikimas, paverčiantis mus krikščionimis, – suteikia gyvą viltį: "Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai" (1 Pt 1,3). Argi mūsų gyva viltis neturėtų būti aiškiau regima pasauliui?
Europos krikščionys turi išmokti išpažinti savo viltį visose situacijose ir priminti bažnyčioms, kad mūsų tikėjimo emblema yra ne liūdesys, baimė ar slėpimasis, o būtent viltis. Ypač evangelikai turėtų skelbti, kad viltis ir atgimimas yra neatskiriami – ne tik teoriškai, bet ir kasdieniame gyvenime.
3. Viltis suvienija
Teiginys: Visus krikščionis sujungia būtent viltis.
Kadangi parašyta: "Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį" (Ef 4,4), krikščionys niekada neįtvirtins savo vienybės, nekalbėdami apie bendrą viltį.
Europos krikščionis turi sujungti viltis, ir jie turi parodyti pasauliui, kad tos vilties šaltinis ne mes patys, mūsų bažnyčia ar organizacijos, o per Jėzų Kristų reali Dievo meilė ir malonė. Kiekvienas, kuris kėsinasi į krikščionių vienybę, atima iš Europos viltį.
4. Meilė įžiebia viltį – viltis įžiebia meilę
Teiginys: Meilė ir viltis neatskiriamos.
Štai kodėl Paulius pasakė: "Mes visuomet dėkojame Dievui […], nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus" (1 Tes 1,2–3). Tikėjimas, viltis ir meilė dažnai minimi kartu (1 Kor 13,13; dar žr. Kol 1,5 ir Gal 5,5–6). "O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus […], pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties" (2 Tes 2,16) yra Dievo meilė, teikianti viltį, kadangi "viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota" (Rom 5,5). Ši Dievo mums duotoji meilė pažadina ir kitų žmonių viltį, mat meilė "visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria" (1 Kor 13,7).
Pasak Jėzaus, visuomenė be vilties ir Dievo Įstatymo yra atšiauri ir nemylinti. "Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals" (Mt 24,12). Priešiškumas Dievo įsakymams yra priešiškumas meilei. Joks kitas rašytinis šaltinis geriau neapibūdino pagrindinės šiuolaikinės Europos problemos. Niekas negali išsižadėti su pasaulio sukūrimu susijusių Dievo įstatymų, neišsižadėdamas meilės. Mes niekada nesugrąžinsime meilės į savo šeimas, bažnyčias, darbinius santykius, visuomenę ar vyriausybę, kol negrįšime prie Dievo Įstatymo. Įstatymo nesilaikymas visada baigiasi meilės praradimu – ir tai aiškiai rodo mūsų dabartinė situacija! Nuo septintojo dešimtmečio mes kalbame apie meilę daugiau negu bet kada anksčiau, tačiau visose gyvenimo srityse daugėja nusikaltimų ir neapykantos. Mūsų visuomenė užmiršo, kokia yra tikroji meilė! Kaip Europai vėl išmokti mylėti, kai krikščionys to nei moko, nei rodo savo gyvenimu?
5. Žmogus negali gyventi be vilties
Teiginys: Viltis būtina žmogaus egzistencijai.
"Viltis žmogaus egzistencijai yra kaip deguonis plaučiams. Be deguonies ligonis uždūsta. Be vilties kamuoja depresija, nereikalingumo, gyvenimo absurdiškumo jausmas, paralyžiuojantis dvasinį gyvybingumą." (Emil Brunner, "Das Ewige als Zukunft")
Europos civilizacija šiuo faktu niekada neabejojo, nors daugelis ieškojo vilties kažkur kitur – ne Jėzaus Kristaus Tėve. Platonas apibūdino viltį kaip "tikėjimąsi kažko gero" (Definitiones 416), ir tai yra žmogiškos egzistencijos apibrėžimas. O kaip dėl kairiosios pakraipos filosofo Ernsto Blocho, parašiusio įtakingąją knygą "Pagrindinė viltis"?
Vilties poveikį galima įžvelgti įvairiose Europos ideologijose, kaip marksizmas arba nacionalsocializmas. Tikėjimas ateities laimėjimais labai veikia ir įkvepia motyvų tokios pasaulėžiūros žmonėms. Ateities vizijos suteikia jėgų judėjimui "New Age", islamui, jaunimo sektoms, politinių partijų programoms. Biblija – ne išimtis, tačiau tik jos apreiškimas yra tiesa, nes ateitį ir kuria Tas, kuris įkvėpė Šventąjį Raštą.
Viltis, žmogaus – Dievo atvaizdo – orumo dalis, yra ir žmogaus teisė, ir prigimtinė teisė, kurią turime suteikti vieni kitiems. Šios teisės netenkame tik tada, kai atsisakome tikėti Dievą. Kiekvienas turime tam tikrą ateities sampratą – pagal lyginamosios religijotyros discipliną, faktiškai kiekviena religija kaip nors aiškina pasaulio istorijos ateitį.
Puoselėti viltį gali ir turi kiekvienas gyvas žmogus (Mok 9,4), tačiau mirusieji vilties nebeturi, nebent jų tikėjimas Dievu leido turėti vilties, kad bus prikelti iš numirusiųjų.
6. Rytdiena priklauso nuo šiandienos
Teiginys: Mūsų ateities lūkesčiai ar viltys sąlygoja šiandieninį elgesį. Kiekvieno žmogaus dabartis priklauso nuo jo ateities lūkesčių.
Biblijoje yra pakankamai konkrečių perspėjimų, paguodos žodžių ir nurodymų, skirtų dabarčiai, tačiau kilusių iš ateities pažadų. Teigdami, kad galime apsieiti be ateities lūkesčių, tik apgaudinėsime save, nes automatiškai perimsime mūsų visuomenės pažiūras. Deja, nemažai tikinčiųjų uoliau apmąsto politikų ir televizijos pažiūras negu Biblijos mokymą. Mūsų pesimistinį požiūrį į savo pačių ateitį, Bažnyčios ar pasaulio ateitį taip pat nulemia tam tikra ateities samprata, nors mes ne visada įžvelgiame tas idėjas.
Kadangi mūsų ateities samprata daro reikšmingą įtaką požiūriui į artimiausią ateitį, kyla svarbus klausimas: kieno realybės traktuotė yra teisingiausia? Kai nepavyksta suformuluoti konkrečių idėjų, atsiranda vietos tokioms sektoms, kaip Jehovos liudytojai, kurios bruka savo ypatingas eschatologijos sistemas. Supratę jų eschatologiją, suprasite ir jų doktriną. Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį keistų grupelių, egzistuojančių evangelikų stovykloje. Mes turime susidaryti aiškų požiūrį į tokius judėjimus, nors tam tikra įvairovė toleruotina.
Klausimai apie ateitį glaudžiai susiję su pagrindinėmis krikščionių tikėjimo temomis, tokiomis kaip antrasis Kristaus atėjimas, paskutinysis teismas ir mirusiųjų prisikėlimas. Šios temos neatskiriamos nuo Jėzaus prigimties ir tarnavimo. Štai kodėl gyvybiškai svarbu matyti skirtumą tarp klausimų, į kuriuos Biblija aiškiai atsako (pavyzdžiui, kad Jėzus greitai grįš teisti žmonijos), klausimų, į kuriuos Raštas atsako tik iš dalies, ir klausimų, kuriuos jis visiškai ignoruoja ir kurie kyla tik tada, kai teologams reikia užbaigti savo susikurtas sistemas. Tik toks aiškumas mūsų mokyme gali užkirsti kelią klaidingoms pranašystėms tarp evangelikų.
7. Viltis kuria tikrąją ateitį
Teiginys: Jeigu Dievas nebūtų suteikęs mums ateities, mes jos ir neturėtume. Mes turime ateitį tik dėl to, kad Jis taip pažadėjo.
"Viltinga tavo ateitis, – tai VIEŠPATIES žodis" (Jer 31,17). Ateitis – ne tik laiko tėkmė, bet ir į galutinę gerovę vedančios istorijos aukštumos bei gelmės. "Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums
suteikti vilties sklidiną ateitį" (Jer 29,11). Kiekvienas, kuriam istorijos tikslas tampa išeities tašku ir kuris neatmeta Dievo paskutiniojo teismo idėjos, ir kiekybės, ir kokybės atžvilgiu skaitysis su ateities autentiškumu: "Iš tikrųjų tada turėsi ateitį, ir tavo viltys nenueis niekais" (Pat 23,18).
8. Viltis nėra šaltakraujis apskaičiavimas, nes ji numano dar neregimus dalykus
Teiginys: Krikščioniškos vilties stiprybė slypi tikėjime ir priklausomybėje nuo neregimojo pasaulio. "Viltis yra ne kas kita kaip priklausomybė nuo neregimų dalykų ir jų laukimas" (Martynas Liuteris).
Liuteris suformulavo savąjį teiginį iš Laiške hebrajams 11,1 pateikto tikėjimo apibrėžimo: "Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome". Paulius priduria: "Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai" (Rom 8,24–25).
Būtent šios savybės, kuri suteikia vilčiai keičiančią ir dvasiškai išlaisvinančią jėgą, nekrikščionys suprasti negali.
Materializmas, kurį pastaraisiais dešimtmečiais matome Vakarų Europoje, gali pasireikšti kitaip negu Rytų Europoje, bet jo šaknys tos pačios. Kontinente, kuriame materializmas įsigalėjo labiau negu bet kurioje kitoje pasaulio dalyje, kur daugybė tiki tik tuo, ką mato, žmonėms žūtbūt reikalinga žinia, kad tikrąją viltį galima rasti neregimame Dieve ir kad tikrosios vertybės kyla iš vidaus. Europiečiai krikščionys gali daug ko pasimokyti iš savo brolių likusiuose "dviejuose trečdaliuose pasaulio".
Šaltinis: "Viltis Europai – 66 Teiginiai" (VTR, 2004)
