Mokslas ir tikėjimas

Tikra yra tai, ką aš matau, ką aš liečiu. (A. Šliogeris)

C. S. Lewisą šiandien žinome kaip daugelio knygų autorių. Džiugu, kad daugelis jo genialiųjų veikalų jau išversti ir į lietuvių kalbą. Tačiau knygų rašymas žymiajam britui buvo tik šalutinis užsiėmimas. Jis visą gyvenimą dėstė literatūrą (kurį laiką ir filosofiją) Oksforde ir Kembridže.

Kad Lewisas visų pirma buvo pedagogas, kartais galima pastebėti ir iš jo kūrybos. Bene labiausiai iš "Narnijos kronikų", kurios pirmiausiai, žinoma, yra įdomiai papasakotos fantastinės istorijos, tačiau drauge ir aiškiai siekia duoti skaitytojui naudingą pamoką: apie kai kuriuos Evangelijos dalykus, taip pat ir apie daug ką kita. Štai antrosios (pagal išleidimo metus ir populiarumą – pirmos) kronikų knygos "Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta", kurios naujausią ekranizaciją galėjome pasižiūrėti 2006 pradžioje kinuose, penktame skyriuje aptinkame įsidėmėtiną pokalbį, iškeliantį keletą mokslo principų. Galėtume sakyti – vaikų literatūroje pateikta trumpa mokslo filosofijos paskaita! Panašių staigmenų Lewiso knygose rastume ir daugiau.

Trumpai apie kontekstą: keturi Pevensių šeimos vaikai Liusi, Siuzana, Edmundas ir Piteris, II pasaulinio karo metais slėpdamiesi nuo vokiečių bombų apsigyvena kaime, didžiuliame name pas seną profesorių. Čia Liusi randa paslaptingą spintą, pro kurią ji pirmoji patenka į Narnijos šalį – kraštą, pilną fantastinių būtybių bei kalbančių gyvūnų. Paskui seserį, slapčia ją sekdamas, į Narniją "įlenda" ir brolis Edmundas, tačiau to neprisipažįsta vyresniesiems Piteriui ir Siuzanai.

Liusi, jauniausia iš vaikų, pradinukės amžiaus, aniems papasakoja apie Narniją, tačiau lieka nesuprasta. Net Edmundas apsimeta sakydamas "Aišku, kad ten nieko nėra". Tos kalbos apie Narniją – "tiesiog nesąmonė". Vyriausiasis iš jų Piteris padaro trumpą ir aiškią išvadą: "Liusi įsikalė sau į galvą tą kvailystę apie drabužių spintą". Bet jaunėlė nelinkusi pasiduoti: "Man nerūpi, ką jūs manote... Aš žinau, kad sutikau ten fauną". Be to, ji išduoda Narnijoje pabuvojus ir Edmundą.

Nesutarę vaikai nusprendžia kreiptis į profesorių, kuris juos atidžiai išklauso ir, prieš atsakydamas, ilgai mąsto. Tada paklausia: "Iš kur jūs žinote, kad jūsų sesuo viską išgalvojo?" Nė vienas iš vaikų nieko protingo pasakyti negali. Liusi broliai ir sesuo, tegul ir ne visai tiesiogiai, apkaltina ją melu, todėl profesorius vėl klausia: "Kuo, jūsų nuomone, galima labiau pasitikėti – jūsų broliu ar sesute? Kuris iš jų sąžiningesnis?" Vaikai sutinka, kad tokia, be abejo, labiau esanti Liusi, todėl profesorius vaikus paprotina: "Kaltinti melagyste tą, kuria visada tikėjote, yra rimtas dalykas." Ir priduria:

"Logika! – tarė profesorius labiau sau nei vaikams. – Kodėl jie nemoko logikos mokyklose? Yra tik trys galimybės: arba jūsų sesuo meluoja, arba išprotėjo, arba sako tiesą. Jūs žinote, kad paprastai ji nemeluoja, ir akivaizdu, jog nėra išprotėjusi. Taigi kol neatsiras kokių nors kitų įrodymų, reikia manyti, ji sako tiesą."

Bet Piteris tokia "logika" nepatenkintas: "Tačiau argi tai gali būti tiesa, pone?.. Jeigu ta šalis iš tikrųjų yra, kodėl jos nemato kiekvienas, kuris įlenda į drabužių spintą? Juk, kai ją apžiūrinėjom, nieko ypatingo ten nebuvo." "Na ir kas?" – trumpai atsako profesorius. O Piteris: "Bet, pone, juk jeigu kas nors iš tikrųjų yra, tai yra visada." Į tai profesorius: "Ar tikrai visada?"

Siuzanai pasirodo įtartinas Liusi dingimo trumpumas. Kaip ji galėjo per tiek laiko patirti visa tai, apie ką pasakojo? Bet profesoriui ši aplinkybė būtent atrodo tinkamas argumentas būtent Liusi istorijai pagrįsti: "Sunku patikėti, kad jos amžiaus mergaitė pati sugalvojo tokį dalyką. Jeigu būtų norėjusi jus apgauti, prieš išlįsdama papasakoti savo nuotykių būtų patupėjusi spintoje ilgiau". Piteris dar labiau priblokštas: "Nejaugi iš tiesų norite pasakyti, kad kitus pasaulius galima rasti... tiesiog čia pat, už namo kampo?" "Labai galimas daiktas, – atsakė profesorius. Ir pats sau pridūrė: – Tai ko vis dėlto juos moko tose mokyklose?.."

"Kodėl jos nemato kiekvienas?"

Liusi tikrai pabuvojo Narnijoje, tačiau to negali įrodyti savo broliams ir seseriai. Ji neturi jokių empirinių (iš gr. empeiria – patyrimas) įrodymų. Anie trys niekaip negali sesers istorijos tiesiogiai patikrinti, patirti tą patį, ką ir ji. Visos kalbos apie Narniją, regis, moksliškai vertinant, tikrai yra nesąmonė.

Galime būti beveik tikri, kad ši scena yra ne kas kita, kaip Lewiso taikinyje atsidūrusi tuo metu labai populiari mokslo filosofija. Čia jis atakuoja tuo metu paplitusį radikalųjį empirizmą bei pozityvizmą. Ir iki šios dienos įsitvirtinusi samprata, kad bet kuris mokslas prasideda nuo stebėjimų – pastebėtų dalykų, kuriuos visi gali suprasti; jie per indukciją, atskirų pastabų sujungimą, paverčiami bendraisiais teiginiais ir hipotezėmis, kuriuos galima patikrinti bandymais, po to paversti dėsniais bei išplėstinėmis teorijomis. Bet visko pradžioje pirmiausiai turi egzistuoti faktai, visiems prieinami ir tikri dalykai.

Pabrėžti stebėjimą ir faktus savaime, be abejo, nėra visiškai neteisinga. Tai buvo labai svarbus faktorius ir atsirandant moderniajam mokslui. Apie tai daug rašė britas Francis Baconas (1561–1626) savajame "Novum Organum" (1620). Baconas vienas pirmųjų peržengė Aristotelio gamtos filosofiją ir iškėlė eksperimento bei stebėjimo reikšmę. Anot jo, mes turėtume paisyti ne tik "Raštų knygos", Biblijos, bet ir "Gamtos knygos". Baconas itin pabrėžė indukcijos svarbą, kurią laikė esant "juslinį suvokimą nustatančiu įrodymo būdu" bei "tikruoju gamtos paaiškinimo raktu". Bacono nuomone, gamtos mokslų objektas yra antrinė priežastis; bet per ją veikia Dievas, kuris pats yra pirminė priežastis.

Taip pat ir Isaaco Newtono (1643–1727) "Gamtos mokslo matematiniuose principuose" pabrėžiamas gamtos dėsnių pažinumas vien patirtimi. Pasak jo, gamtos dėsniai esantys hipotezės, atsirandančios iš stebėjimų apibendrinimų. O moderniojo empirizmo tėvas Johnas Locke'as (1632–1704) mokė, kad mūsų sąmonė yra "tuščia erdvė" iki ją užpildant jusline patirtimi. Net ir žmogaus dvasią jis laikė tabula rasa:

"Tarkime, kad protas, kaip mėgstama sakyti, tėra baltas popieriaus lapas, be jokio įrašo, be menkiausios idėjos. Kas jį užpildo? Iš kur atsiranda ta gausybė įvairiausių dalykų, kuriuos ten surašo veikli ir beribė žmogaus vaizduotė? Iš kur tiek pažinimo medžiagos? Į visus šiuos klausimus aš atsakysiu vienu žodžiu – iš patirties: ja grindžiamas mūsų pažinimas, nuo jos prasideda ir proto veikla." ("Esė apie žmogaus intelektą", 1689)

Tačiau, laikantis šio Locke’o apibrėžimo, religinis pažinimas nelaikytinas žinojimu, nes atsiranda ne iš juslinės patirties. Šią mintį XVIII a. pratęsė vokiečių filosofas Immanuelis Kantas (1724–1804). Pasak jo, žinojimą palaikantys du stulpai: jusliniai pojūčiai ir protas. Teisingu teologo Karlo Heinzo Michelo pastebėjimu, Kantui "pažinimas visiškai galioja tik juslumo sferoje. Intelektinės kategorijos galioja tik tada, kai jos susiejamos su jusliniais pojūčiais... Be tokių juslinių pojūčių negali būti pažinimo teiginių. Taip, mes galime mąstyti visokiausius įmanomus ir neįmanomus dalykus, tačiau mūsų pažinimas visada susietas su jusliniu suvokimu." ("Kantiškoji proto kritika ir jos poveikis teologijai", in: Prizmė, 99/1)

Klasikinės metafizikos idėjos: "Dievas, laisvė ir nemirtingumas" – tai "tik idėjos", kurias galima pamąstyti, maža to, jas protas visada privalės mąstyti, bet apie jas mes negalime įgyti žinių, nes jos yra abstrakčios, nes jų neaprėpiame jusliniu suvokimu. Šiuo atveju žinojimas nebeįmanomas, įmanomas tik tikėjimas.

Kantas niekada neteigė, kad Dievo nėra. Dievo buvimą jis pripažino, tik laikė žmogui nepažiniu, todėl tikėjimo objektu: "Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui", – skelbia garsusis sakinys iš "Grynojo proto kritikos" antrojo leidimo pratarmės. Kanto mąstymu tarp tikėjimo ir žinojimo žiojintis nepanaikinamas plyšys. Abi kategorijos filosofui laikytinos dviem visiškai skirtingais suvokimo būdais: vieno objektas yra regimasis pasaulis su būtinąja antrašte "Mokslas", kito objektas – neregimasis pasaulis su vienintele galima antrašte "Tikėjimas" (t. y. neaiškus žinojimas, spėlionės).

Ši nuostata įsitvirtino ir tapo visuotinio minties paveldo dalimi. Prie jos paplitimo smarkiai prisidėjo žymus XIX a. biologas Thomas Henry Huxley (1825–1895). Pravardžiuojamam "Evoliucijos vyriausiuoju kunigu" arba "Darwino koviniu šunimi", Huxley'iui puikiai sekėsi populiarinti Darwino mokymą. Kažin ar be jo indėlio evoliucijos teorijos būtų taip greitai radusios atgarsį visuomenėje. Tačiau apie evoliuciją – kitąsyk. Dabar tepridurtina tik tiek, kad Huxley'iui rūpėjo ne vien teiginiai apie biologiją. Jis siekė buvo visuomenėje įsigalėjusią krikščioniškąją filosofiją pakeisti natūralistine. Nes, anot Huxley'io, mūsų žinojimas galįs siekti tik tiek, kiek siekia mokslas; tegalįs būti vienas žinojimo būdas ir viena galimybė jį įgyti. Religija esanti privačios bei emocijų sferos reikalas, bet ne viešos ir intelektualios diskusijos objektas. Mokslą Huxley provokuojančiai vadindavo "bažnyčia" (church scientific), o kartais savo paskaitas – "pamokslais" (lay sermons). Viename laiškų draugui (1871) jis pasakoja apie savo paskaitas biologijos mokytojams, kuriomis siekęs "padaryti juos mokslo misionieriais", idant šie "krikščioniškuosius pagonis" "atverstų į tikrąjį tikėjimą" mokslu.

Huxley išsiskyrė nepaprasta iškalba, galėjo ilgai dėstyti savo mintis, nuolat pakartodamas esminius teiginius. Juo besiklausiusios masės patikėjo (ir iki dabar tiki): mokslas neturi nieko bendra su religija ir duoda patikimesnes bei aukštesnio lygmens žinias. Jau kitai kartai po Huxley'o buvo savaime suprantama ir aišku: "Visas įgyjamas žinojimas privalo būti pagrįstas mokslo metodų; ko mokslas negali atrasti, to žmogus negali žinoti" (B. Russelis, "Religion and Science", 1935).

Šis mąstymo etalonas įsigalėjęs tiek, kad pateikiamas net vaikų knygose. Štai leidinyje "Mano pirmoji enciklopedija KAS TAI YRA" ("Baltos lankos", 2006) į klausimą "Kaip patikrinti, ar Dievas yra, ar jo nėra?", atsakoma: "Niekas negali tvirtinti: 'Aš žinau, kad yra Dievas’. Galima sakyti: 'Aš tikiu, kad yra Dievas’. Tai vadiname tikėjimu. Niekada nesužinosime, ar Dievas yra iš tikrųjų... Kiekvienas tikintysis Dievą nešioja savyje", – taip sakant, pats I. Kantas pradinukams, su popsinio dvasingumo rožyte ant viršaus...

Kantiškosios dvasios perdėm persmelktas ir jau keturių leidinių susilaukęs Kęstučio Kardelio vadovėlis studentams "Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai" (2007). Kardelis įvardija tris objektyviosios tikrovės pažinimo būdus: empirinį tyrimą, loginį mąstymą, žmonių sukaupta patirtį. Anot autoriaus, tik mokslas leidžia patikimai pažinti tikrovę, nes tik "mokslinių tyrimų išvados yra konkrečios, objektyvios, patikimos ir patikrinamos; tuo tarpu kasdieninis žinojimas subjektyvesnis, mažiau patikimas, ypač jeigu remiasi kokiu nors tikėjimu". Tiesa, Kardelis neatmeta, kad "šalia mokslo egzistuoja ir kitos pažinimo rūšys, pavyzdžiui, religinis filosofinis, mitologinis..." Tačiau akivaizdu, kad jos negali būti pažinimo galimybės tikrąja prasme arba objektyviojo žinojimo keliai. Kadangi tikėjimas su moklu neturi nieko bendra, tai, Kardelio nuomone, Kanto požiūris yra "išeities taškas".

Mokslinis pažinimas kyla ir yra palaikomas patirties teiginių. Šią nuomonę XX a. paaštrino Vienos ratelio (Wiener Kreis) loginio pozityvizmo filosofai bei mokslininkai. Jų įsitikinimu, tik matematikos ir logikos teiginiai, kurie yra formalūs ir be empirinio turinio, bei empirinio mokslo teiginiai, tiesiogiai patikrinami patirtimi, gali būti prasmingi teiginiai. 1929 metų ratelio programoje rašoma: "Mokslinė pasaulėžiūra pripažįsta tik patirtimi patikrinamus teiginius apie įvairių rūšių daiktus ir matematikos bei logikos teiginius". Moritzas Schlickas, Friedrich Weismannas, Otto Neurathas ir kiti suformulavo ir "verifikacijos principą" (tuo pratęsdami Ludwigo Wittgensteino "Tractatus logico-philophicus" mintis). Pagal šį principą tik tas teiginys nėra neprasmingas, kuris, stebint faktus, gali būti "verifikuojamas", t. y., patvirtinamas, gali įvykti. Evaldas Nekrašas rašo: "Vienos ratelyje buvo pripažinta, kad prasmingi yra tik tokie teiginiai, kurie sudaryti iš baigtinio skaičiaus protokolinių teiginių, sujungti loginėmis jungtimis" ("Loginis empirizmas ir mokslo metodologija", 1979). Pagal šį – verifikacijos – principą argumentuoja ir Liusi vyresnieji broliai su seserimi.

Bene kiečiausias Vienos ratelio riešutėlis, tuomet dar jaunas, Rudolfas Carnapas (1891–1970), reiškėsi dar radikaliau: "Tai, kas iš principo egzistuoja už patyrimo ribų, negali būti nei teigiama, nei mąstoma, nei paklausiama" ("Scheinprobleme in der Philosophie", 1928). Todėl metafizikos teiginiai (kaip ir pats Dievas) yra "visiškai beprasmiai", visi iki vieno tik bereikšmės žodžių eilės, net neįgalinčios būti klaidingos ar prieštaringos – taip sakant, visiškas blablabla (Kantas taip toli dar nesiekė; žr. ir E. Nekrašo "Filosofijos įvade" pateiktą Carnapo straipsnį "Metafizikos įveika kalbos loginės analizės būdu"). Tariamiems metafizikos teiginiams "be teorinio turinio" Carnapas sutinka priskirti vien "gyvenimo pajautimo išraiškos" prasmę. Koja kojon su šitokiu radikaliu mintijimu, be abejo, žengė beveik beribis mokslo aukštinimas: "Nėra nė vieno klausimo, į kurį mokslui iš esmės nebūtų įmanoma atsakyti" ("Der logische Aufbau der Welt", 1928).

Šiandien nerastume daug filosofų, išpažįstančių lygiai tokį pat mokymą (tiesa, ir pats Carnapas vėliau taisė savo mokymą ir net peržengė loginio pozityvizmo ribas), tačiau modernioje kultūroje "faktai", pasak Alasdairo MacIntyre'o, yra tapę bendrine sąvoka su "kilminga genealogija" ("After Virtue", 1976). "Loginio pozityvizmo mintys iki šios dienos smelkiasi per mūsų kultūrą, aiškiai deklaruodamos, kad vien tik teiginiai apie faktus geba atspindėti objektyvią tiesą – visi kiti teiginiai nuspalvinti arba subjektyvumo, arba ideologijos" (F. Kerr, "Encyklopedia of Modern Christian Thought", sud. A. McGrath, 1993).

"Pažinimas negali prasidėti nuo stebėjimo"

Tačiau praeitame šimtmetyje palaipsniui ėmė tvirtintis ir nuomonė, kad mūsų juslės negali būti laikomos vieninteliu patikimu mokslo pagrindu, mat jos per dažnai apgauna ir nuvilia. Pats A. Einsteinas, žymiausias savo meto pasaulio mokslininkas, pasipriešino Newtono bei daugelio prieš jį ir su juo teigusiųjų nuomonei, esą egzistuoja aiškus ir vienareikšmis kelias nuo patirties iki teorijos. Jis apsuko reikalą iš kito galo: "Tik teorija gali pasakyti, kokie eksperimentai yra įdomūs". Vadinasi, iš pradžių yra ne faktai, o tik spėjimai apie juos, tam tikros teorijos.

Iš filosofų šias mintis vienas iš pirmųjų paskleidė Karlas R. Popperis (1902–1994). Anot jo, net patys jusliniai patyrimai yra "persunkti teorijos", kitaip tariant, nėra jokios grynosios patirties nei grynųjų faktų ar grynojo objektyvumo. (MacIntyre'as pateikia gerą pavyzdį: XX a. stebėtojas žiūri į nakties dangų ir mato žvaigždes bei planetas; kai kurie ankstesniųjų laikų naktinio dangaus žvalgytojai matė gaubto plyšius, pro kuriuos galima stebėti anapus esančią šviesą.)

Popperis taip pat pabrėžė, "kad stebėjimai, ypač teiginiai apie stebėjimus bei bandymų rezultatus, visuomet yra pastebėtų faktų interpretacijos, interpretacijos su teorijų atspalviu" ("Logik der Forschung", 1934). Knygoje "Conjectures and Refutations" (1963) jis rašo: "Iš tikrųjų absurdiška tikėti, kad pradžia gali būti grynieji stebėjimai be jokio teorinio pagrindo", kadangi "nurodymas ‚stebėkite!' yra aiškiausiai absurdiškas" (juk stebėti visuomet turime ką nors konkretaus; o kas tai yra, mums pasako teorija). Ir visai priešingai empirizmo pradininkui Locke'ui, Popperis įsitikinęs: "Pažinimas negali prasidėti nuo nieko – nuo tabula rasa, – net ir nuo stebėjimo. Žinojimo pažanga pirmiausia pasireiškia kaip ankstesnio žinojimo modifikavimas [arba taisymas]." Bet kokių duomenų paieškos visuomet yra valdomos kokios nors teorijos.

Popperis visiškai sukritikavo indukcijos bei verifikacijos principus. Knygoje "Istoricizmo skurdas" (1965; liet. 1992) jis rašo:

"Mokslo požiūriu nesvarbu, ar mes savo teorijas įgijome šokdami prie negarantuotų išvadų, ar tiesiog atsitiktinai ant jų užklysdami (t.y. 'intuityviai’), ar kokia nors indukcine procedūra. Klausimas: 'Kaip jūs pirmiausia radote šią teoriją?’ tarsi susijęs su visiškai privataus pobūdžio dalyku, kitaip negu klausimas 'Kaip išbandėte šią teoriją?’, kuris vienintelis turi mokslinę prasmę."

Todėl Popperio modelis būtų toks: pirmiausiai atsiranda drąsios hipotezės – ir visai nesvarbu, kaip jos atsiranda, – tada jos tikrinamos bei bandomos paneigti, kadangi patvirtinimų, verifikacijų joms visuomet atsiras (tik pagalvokime apie tokius pseudomokslus kaip astrologija, tyrimas virgule ar mėnulio kalendorius!).

"Teoriją patvirtinančių momentų atradimas maža ką reiškia, jeigu nesame mėginę jos paneigti. Juk jeigu būsime nekritiški, visuomet atrasime tai, ką norime rasti: mes ieškome patvirtinimų, rasime juos ir nusigręšime, nematysime to, kas gali kelti pavojų mūsų mėgstamai teorijai." ("Istoricizmo skurdas")

Verifikacijos vietoje Popperis iškelia falsifikacijos principą: "Jei siekiame tikrai patikrinti kokią nors teoriją, turime bandyti ją falsifikuoti, paneigti" ("Conjectures and Refutations"). "Mokslinis metodas... reikalauja ieškoti tokių faktų, kurie tą teoriją gali paneigti. Kaip tik tai ir vadiname teorijos tikrinimu – tai bandymas nustatyti, ar joje nesama trūkumų." ("Atvira visuomenė ir jos priešai", 1945, liet. 1998)

Popperio falsifikavimo modelis iš esmės pagrįstas silogistine modus tollens išvada (jei iš t seka p ir jei p yra klaidingas, tai ir t yra klaidingas). Pavyzdžiui: iš hipotezės "visos gulbės baltos" daroma išvada, kad kiekviena matoma gulbė yra balta; tačiau vietovėje A, laiku B viena matoma gulbė yra pilka; vadinasi, hipotezė yra klaidinga.

Tad patirtis nėra ir negali būti nepajudinamas pažinimo pagrindas (tą patį galima pasakyti ir apie klasikinio racionalizmo proto idėjas); MacIntyre'as empirinį patyrimą net pavadino "vėlyvojo XVII bei XVIII amžiaus kultūriniu išradimu". Todėl ne vien Popperis, bet ir krikščionių filosofai kaip N. Wolterstorffas (g. 1932) atmetė griežtą fundamentizmą (foundationalism; vert. "fundamentalizmas" dažnas, bet klaidinantis; kitas galimas variantas – fundacionalizmas), pagal kurį pažinimas privalo būti statydinamas ant "tvirtos garantijos pamato". Fundamentisto tikslas "suręsti tokį teorijų statinį, kuriame nebūtų nei išankstinių nuostatų ar nuomonių, nei nepateisinamų spėliojimų" ("Reason within the Bounds of Religion"). Bet šitoks tikslas yra visiškai iliuzinis. Tikrovė neleidžia apie ją taip supaprastintai galvoti, nes pati yra sudėtinga, daugiasluoksnė, nesuteikianti jokių vilčių gyvuoti vieninteliam saugiam pagrindui; be to, mes, žmonės, ją suvokiame fragmentiškai bei klysdami.

Be abejo, tam entuziastingai pritaria ir postmodernieji mąstytojai. Antai vienas iš svarbiausių šios srovės filosofų Jean Francois Lyotardas (1924–1998) knygoje "Postmodernus būvis" (1979; liet. 1993) rašo: "Mokslinis žinojimas negali žinoti (ir pasakyti), ar jis teisingas, nepasitelkdamas į pagalbą kito žinojimo, t.y. pasakojimo, kurį jis pats laiko nežinojimu". Lyotardas pratęsia postmodernizmo pradininko F. Nietzsche'ės pradėtą tradiciją, kuris savo knygoje "Apie moralės genealogiją" (1887; liet. 1996) dėsto panašiai:

"Turime pripažinti, jog 'beprielaidiško’ mokslo išvis nėra – pati mintis apie tai neįmanoma, paralogiška: visuomet pirma turi būti tam tikra filosofija, tam tikras 'tikėjimas’, kad juo remdamasis mokslas įgautų kryptį, prasmę, ribas, metodą, teisę egzistuoti... Mūsų tikėjimas mokslu vis dar tebėra metafizinis tikėjimas".

Nietzsche daug ką buvo išties labai teisingai pastebėjęs. Jis matė, kad neįmanomi visiškai autonomiški subjektai, kaip ir autonomiški, neinterpretuoti faktai. Su tuo ir krikščionys sutinka, kadangi žmogus nėra Dievas, o ‚tik' kūrinys. Žiūrėti iš Dievo perspektyvos mums neįmanoma. Mes priversti viską vertinti tik iš savo perspektyvos. Todėl nuoširdūs mokslininkai pripažįsta, kad pažinimo interesai, asmeninės tradicijos, vertės ir simpatijos irgi smarkiai lemia pažinimo procesą ir jo rezultatus.

Tačiau Lyotardas kartu su kitais radikalais postmodernistais nužengia daug toliau. Jie padaro išvadą, kad egzistuoja tik konkuruojantys kalbos ir idėjų žaidimai; viskas vien tik interpretacijos; objektyvi tikrovė neįmanoma. Lyotardo nuomone, tiesos kriterijai neturi nieko bendra nei su metafizika, nei su tikrove. Mokslo taisyklės tėra vien ekspertų susitarimo produktas. Todėl mokslas "kuria ne tai, kas žinoma, o tai, kas nežinoma". Jam pritaria Richardas Rorty (1931-2007), savo veikale "Philosophy and the Mirror of Nature" sakydamas, kad "pasaulis nekalba", kad teiginiai apie pasaulį tesantys teiginiai apie mus pačius.

Bet šitaip nuslystama į kitą kraštutinumą, priešingą fundamentistams, kurie kalbėjo apie visišką tikrovės pažinimą. Juk jeigu pasaulis nėra absoliučiai pažinus, tai dar nereiškia, kad visai nieko jame neįmanoma objektyviai pažinti?! Objektyvi tikrovė tikrai egzistuoja. Mes galime pažinti daiktus nepaisydami to, kad pažinimas liks nepilnas. Tam tik reikia taikyti įvairius metodus bei ieškoti tinkamų prieigų prie tikrovės – metafizika, religija, teologija ir kt. mūsų pažinimo kelyje tenebūnie atmestos. Pažinimo pagrindas yra pati Dievo sukurta tikrovė (ir ta prasme ji yra tas vienas pažinimo fundamentas), kuria matuojamos mūsų hipotezės, tikrinamos teorijos bei pasaulėžiūros.

Nietzsche dar galėjo ir sugebėjo įžvelgti, kad Dievo, pasaulio bei mūsų pačių pažinimas yra labai glaudžiai susiję dalykai. Jis suprato, kad esminis pagrindas objektyviai tikrovei pažinti yra pats Dievas. Bet kadangi Dievas miręs, tai, pagal Nietzsche, negali būti metafizinių dalykų ir netgi išvis išorinės tikrovės objektyvaus pažinimo. Bet ar prasminga atmesti Dievą kaip Nietzsche ir Lyotardas? Juk net kasdieniame gyvenime patiriame, kad dalį tiesos ir tikrovės išties galime pažinti. Kartais net visai nesunkiai. Todėl ar ne prasmingiau žaidimo pradžioje nesistengti eliminuoti Dievo?

Kuri teorija geresnė?

Popperis atmetė verifikacijos principą, į jo vietą pasiūlydamas falsifikaciją. Bet Narnijos šalies egzistavimo aiškinimuisi ir tai nepadeda žengti į priekį, kadangi Liusi teiginio "Narnija egzistuoja" neįmanoma falsifikuoti (paneigti galima tik tokius sakinius, kurie priklauso sakinių tipui "visos gulbės yra baltos", kitaip tariant, leidžia daryti išvestinius teiginius, kurie, pasirodę klaidingi, paneigia pradinę hipotezę; Liusi sakinys priklauso sakinių tipui "egzistuoja žalios gulbės"). Liusi negali iš savo sakinio išvesti jokių prognozuojančių teiginių: pvz., kiekvienas, kuris x valandą y būdu įžengs į spintą, galės patekti į Narniją. Būtent to nėra ir ji neturi ką pasakyti.

Bet visa tai tik rodo, jog šis klausimas nepriklauso gamtos mokslų siaurąja prame sferai. Narnija nėra nei mūsų pasaulio, nei netgi visatos dalis. Tai savotiškas "gretutinis pasaulis" (apie ką šiandienos mokslininkai taip pat noriai spekuliuoja). Tačiau šioks toks mokslinis mergaitės teiginio tyrimas visgi įmanomas.

Būtent jį ir atlieka išmintingasis vaikų pašnekovas profesorius. Cituotame jo pašnekesyje su vaikais galima pastebėti, kad profesorius nedaro jokių galutinių išvadų. Jis nei sako, kad Liusi klysta, nei tvirtina ją esant teisią. Jis teištaria vienintelį tarpinį sprendinį "kol neatsiras kokių nors kitų įrodymų..." O šiaip tik lygina Liusi ir kitų vaikų teiginius.

Mes taip pat negalėtume baigtinai pagrįsti jokios teorijos. Tiesa, galbūt nesunkiai pastebėtume, kad vienos teorijos atsparesnės kritikai už kitas, t. y. labiau pasiteisina. Tai liečia ne vien gamtos mokslų sritį, bet ir istoriją, metafiziką, teologiją, filosofiją. Todėl Popperio bendrasis moksliškumo nustatymo kriterijus yra ne falsifikacija, bet "laidumas" kritikai ("kritiškas nusistatymas yra svarbiausias dalykas moksle"). Fantazija, spekuliacijos, intuicija, kūrybiškumas daro įtaką menui, pseudomokslams, taip pat ir mokslui – viso to reikia drąsioms teorijoms bei hipotezėms išplėtoti. Tačiau mokslas išsiskiria tuo, kad jame visa tai kritiškai kontroliuojama. Carlas Saganas (1934–1996): "kaskart, kai pasitelkiame savikritiką, kai tikriname savo idėjas, lygindami jas su išoriniu pasauliu, man tai atrodo lygu mokslui" ("Demonų apsėstas pasaulis", 1996; liet. 2001).

Mokslinės teorijos leidžiasi kritikuojamos, tyrinėjamos bei šitaip geriau ar prasčiau pagrindžiamos. Kritiški klausimai teorijai gali būti antai tokie: "Ar ji išsprendžia keliamą problemą? Ar šią problemą ji išsprendžia geriau negu kitos teorijos?.. Ar sprendimas paprastas, vaisingas?" ("Conjectures and Refutations"). Pagal Popperį, "geresnė teorija pasirodo ta, kuri plačiau ir išsamiau atsako į kritiškus klausimus". Todėl, kad ir kaip keista, "geresne arba pranašesne hipoteze dažnai mažiau įtikima" ("Objective Knowledge"), kadangi kuo mažiau įtikima, tuo lengviau kritikuoti.

Vengrų filosofas Ervinas Laszlo (g. 1932) puikiai apibendrina:
"Kasdieniame gyvenime tikrinama, ar teorijos tinkamos, t. y. ar jos turi prasmę, ar geba tai, ką išgyvename, paaiškinti. Jeigu teorijos prasmingos, jos padeda veikti. Veikdami, kad pasiektume savo tikslą, kuriame efektyvius ir funkcionalius savo aplinkos ‚žemėlapius'. Naudingi žemėlapiai naudojami dažniau, o ne tiek naudingi rečiau. Mes privalome nuodugniai tikrinti kiekvieną interpretaciją, neskubėti atmesti, bet ir nesilaikyti įsikibę, jei ji akivaizdžiai šauna pro šalį." ("Wissenschaft und Wirklichkeit")

Taigi geresnė, daugiau paaiškinanti teorija yra kaip geras žemėlapis, gebantis nurodyti teisingesnę kryptį, kurią pasirinkę turime daugiau naudos gyvenime. Pranašesnė hipotezė leidžia teisingiau orientuotis ir geriau integruoja mūsų patirtį. Ką norima tuo pasakyti? Arba, kitaip tariant, ar su konkrečiu mokymu, konkrečia paradigma, su vienokia ar kitokia pasaulėžiūra galime gyventi ir pritaikyti ją visose gyvenimo srityse? Ar mūsų patirtį (ir kiek jos) į konkretų mokymą įmanoma integruoti?

Atsakant į šiuos klausimus, labai prastos pasirodo Rytų religijų kortos. Dalis mūsų patirties, tiesa, tikrai gali rasti jose savo vietą, tačiau daug kebliau, pvz., su technikos ar apskritai mokslo pasauliu. Ar ten įmanomas tinkamas šių dalykų paaiškinimas? Štai, pavyzdžiui, feng šui, šiandien, regis, turi ką pasakyti bemaž apie viską (bent jau sprendžiant iš leidinių kiekio knygynuose). Bet praktiškai su šiuo mokymu beveik tik koketuojama, kadangi jis madingas. Juk niekas neima paskolos iš banko tik dėl to, kad jame geriau teka "či"?! Nors šitaip būtų logiška ir nuoseklu. Be to, nepaisant kad ir labai plataus feng šui mokymo, niekas juk pagal jį netvarko viso savo gyvenimo. Kadangi tai neįmanoma, nes feng šui gebėjimas integruoti patirtį yra labai ribotas.

Paminėtus tikrinimo klausimus galima taikyti ne tik gamtos mokslų teorijoms, bet ir metafizikos, filosofijos bei teologijos. Dalis jų, jeigu atlaiko rimtą kritiką, taip pat gali pasirodyti nė kiek ne mažiau protingos (moksliškos) bei patikimos. Tik, pavyzdžiui, teologijos arba pasaulėžiūros teorijos tikrinamos ne eksperimentais, kaip gamtos moksluose (nors iš dalies ir tai yra įmanoma bei kartais net naudinga, pvz., archeologiniais tyrimais), bet kita teologijos ar pasaulėžiūros teorija, konkuruojančia teorija, alternatyva. Kaip sako filosofas ir sociologas Helmutas F. Spinneris (g. 1937), tai yra "pati griežčiausia ir efektyviausia kritikos forma" ("Pluralismus als Erkenntnismodell"). Jam pritaria ir buvęs Popperio mokinys, vėliau tapęs kietu priešininku, Paulis Feyerabendas (1924–1994), sakydamas, kad "idėjos turi būti lyginamos su kitomis idėjomis, o ne su ‚patirtimi'" ("Against Method").

Šiai minčiai pailiustruoti galima palyginti evoliucijos teoriją (kuri, deja, vis dar yra tik teorija, tik iš dalies pagrįsta ir įrodyta) bei mokymo apie pasaulio sukūrimą tyrimus, kuriems atstovauja, pvz., krikščioniškieji "Intelligent Design" (Protingasis kūrimas) tyrėjai. Oponentai sakytų, kad tai neįmanoma, kadangi pastariesiems tyrėjams nuolat prikišamos religinės sąsajos. Tačiau juk apie evoliucijos šalininkus pasakytina tas pats?! Filosofas Alvinas Plantinga dėl šiandien evoliucijos teorijai teikiamo beveik religinio vaidmens, ją pavadino GEM – "Grand Evolutionary Myth" (Didžiuoju evoliucijos mitu). Todėl visai tinkama ir netgi įdomu paklausti: ar teorija apie visatą, esą atsiradusią, kaip ateistas Peteris Atkinsas sako, iš "visiško nieko", gali būti laikoma įtikinama ir patikima? Ar gyvybės pradžia iš tiesų yra ‚niekas', beasmenė tuštuma? O gal biblinis mokymas apie gyvą Kūrėją ir sukūrimą yra aiškesnis ir protingesnis?

Atviras teorijų lyginimas yra svarbus, bet nelabai populiarus. Todėl, anot medijų tyrinėtojo Neilo Postmano (1931–2003), populiarinimą galima būtų pradėti jau nuo mokyklos suolo:

"Dauguma mokinių net neįsivaizduoja, kodėl Kopernikas laikomas pranašesniu už Ptolemėjų. Jei jie ką apie Ptolemėjų ir žino, tai tik tiek, kad jis ‚klydo', o Kopernikas buvo ‚teisus' ir tik dėl to, kad šitaip moko mokytojai ir vadovėliai. Mokslininkai šitokį mąstymą vadina dogmatiniu ir aklatikyste autoritetais. Tačiau jis visiškai priešingas moksliniam metodui. Tikrai moksliškas lavinimas mokyklose pareikalautų iš mokinių vienodai nuoširdžiai pasidomėti tiek Ptolemėjo, tiek Koperniko pažiūromis, palyginti abiejų pliusus ir minusus ir paaiškinti, kodėl vienas turėtų būti laikomas pranašesniu už kitą." ("A Bridge to the Eighteenth Century")

Aklas tikėjimas ir skepticizmas

Dar kartą grįžkime prie Liusi papasakotos istorijos, kuri klausytojams pasirodė neįtikėtina. Visų pirma dėl laiko. Viskam patirti, ką papasakojo Liusi, reikia labai daug "mūsų" laiko, o Liusi Narnijoje ("mūsų laiku") nesugaišo nė minutės. Be to, jos pasakojimas labai turiningas ir smulkus. Bet būtent neįtikimumas ir turiningumas yra pagrindiniai jos istorijos privalumai (Popperis: "Tik tai, kas neįtikėtina, ir yra tikrai įdomu"). Profesorius įdėmiai ir kritiškai išklauso abiejų istorijų: tos, kurią papasakoja Liusi, ir tos, kurioje ji apkaltinama prasimanymu ir melu. Pastaroji profesoriaus neįtikina, o Liusi pasakojimas jam pasirodo logiškas – būtent dėl to, kad pernelyg kūrybiškas, jog būtų įmanomas prasimanyti tokio amžiaus mergaitei.

Tikrovėje šiais laikais taip pat pripasakojama daug neįtikėtinų dalykų, pavyzdžiui, apie kosmoso ateivių pagrobtus žmones ir pan. Jos iš pradžių taip pat skamba labai įspūdingai ir kūrybiškai, bet, patyrinėjus, greitai pasirodo nieko vertos, paprastos ir lengvai paaiškinamos (ateivių laivai pernelyg dažnai panašūs į pietų sriubos lėkštę, o patys ateiviai – į kaimyną anapus tvoros). Be to, beveik visais atvejais randama geresnių tų istorijų paaiškinimų už jas patyrusiųjų apkaltinimą psichikos sutrikimu ar troškimu išgarsėti (gal ir profesorius būtų buvęs daug skeptiškesnis, jeigu istoriją būtų papsakojusi ne maža mergaitė, o suaugęs žmogus).

Tad kaip paaiškinti Liusi pasakojimą? Greta iškeltų teorijų, kad mergaitė prasimanėlė ir melagė, reikia pridėti dar vieną – Liusi papasakojo tiesą. Panašiai yra ir su religijos srities klausimais: kaip suprasti Jėzaus Kristaus pasakojimus apie save? Apie tai C. S. Lewisas, kaip ir profesorius, taip pat yra suformulavęs panašią trilemą: arba Jėzus buvo melagis, arba beprotis, arba tikrai Dievo Sūnus. Kaip paaiškinti Jėzaus Kristaus prisikėlimą? Arba Jėzus nebuvo tikrai numiręs, arba jo miręs kūnas buvo pagrobtas, arba apie jo prisikėlimą liudiją sekėjai regėjo haliucinacijas. O gal Jėzų Kristų Dievas tikrai prikėlė iš numirusiųjų, pakeisdamas jo žemiškąjį mirtingą kūną? Kuri teorija geriau paaiškina turimus duomenis, faktinę medžiagą?

Taigi ir teologijoje turi būti keliami moksliniai klausimai bei taikomi mokslo metodai. Todėl su C. Saganu, kaip jis teigia savo paskutinėje knygoje, negalima sutikti:
"Religija reikalauja iš mūsų nebylaus, neklausiančio tikėjimo, net tuomet, kai nesama jokių aiškių įrodymų... O mokslas priešingai, jis reikalauja nieko neimti už gryną pinigą, nepasiduoti saviapgaulei bei šalintis tariamų įrodymų. Moksle gilus skepsis laikomas didžiausia dorybe." ("Billions and Billions")

Sagano formuluotė atrodo ganėtinai vienpusė bei intelektualiai nesąžininga. Be abejo, neegzistuoja pakankamai vienareikšmių ir aiškių įrodymų apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą ar kitus Bažnyčios mokomus dalykus (ir kaip tie aiškūs ir neginčijami įrodymai turėtų atrodyti?). Bei, žinoma, kad rastume nemažai krikščionių, kurie ragina kitus tikėti aklai – nieko neklausk, tik tikėk. Be to, Biblijoje skepsis nelaikomas pačia didžiausia dorybe, tačiau nėra nei atmetamas, nei neigiamas, o tik skatinamas. Biblija ragina tyrinėti savo vadovus ir jų mokymą. Tikrinti, ar jie sako tiesą ir ar skelbia Dievo žodį. Ar pačių tikinčiųjų gyvenimas neprasilenkia su Evangelija – gal mes apgaudinėjame save ir kitus? Nuolat būti budrius mus ragina Dievas. Liepia elgtis protingai, nekarštakošiškai, neapsigauti ir nelakstyti paskui kiekvieną naują mokymą. Kas gi kita tai, jei ne skepsis?

Pačiam Saganui būtų galima prikišti skeptiškumo stoką – būtent dėl jo paties nuostatų bei vertinimo klišių tikėjimo ir mokslo atžvilgiu. "Narnijos kronikų" autorius kitoje savo knygoje "The Pilgrim's Regress" kritikuoja tokius nenuoseklius mokslininkus. Kūrinyje personifikuotas Protas aiškina pakeleiviams: "Jie [mokslininkai] teigia, kad jų tyrimai atvedė prie šio mokymo. Tačiau iš tikrųjų jie pirmiausiai sukūrė savo mokymą, o tada jo pagrindu interpretavo savo tyrimus."

"Tik žiūrėkite atvertom akim" – pirmosios knygos pabaigoje profesorius palinki vaikams, vėl galvojantiems apie grįžimą į stebuklingą Narnijos pasaulį. Tolimesnes jo mintis pritaikydami mūsų kontekstui, galėtume taip perteikti: viską patikrinkite, visas iki vienos paaiškinimo galimybes, kelkite visas įmanomas idėjas ir nuo pat pradžių nešalinkite iš savo didžio idėjų spalvyno angamtiškų, dieviškų, krikščioniškų, religinių minčių – nes būtent šituos dalykus išmesti iš tyrimo būtų labai nemoksliška. Būkite tikri mokslininkai, kritiški ir atviri sykiu!

Ar tiki, kad Narnija yra?

Vaikų pokalbio su profesoriumi pabaigoje iškeliamas tikras tikėjimo klausimas: ar tikrai "čia pat, už namo kampo" galima rasti Narnijos šalį? Tai klausimas, susijęs ne su aklu tikėjimu, bet vis dėlto su tikėjimu arba pasitikėjimu. Nes broliams ir seseriai tenka pasirinkti tarp patikėjimo Liusi pasakojimu ir nepatikėjimo.

Tikėjimas ir mokslas yra artimai susiję. Šiais laikais tai nebeturėtų stebinti. Mokslas kaip žmogaus veikla yra kietai pririšta prie kultūrinio konteksto, todėl niekuomet nėra ir nebus absoliučiai objektyvus. Visi faktai vertinami visada ir subjektyviai, kitaip tariant, susiję su vertintojo pagrindinėmis nuostatomis arba įsitikinimais (tikėjimu).

Net Popperis, didysis racionalistas, savo veikale "Logik der Forschung" sutiko, kad ir sprendimas vadovautis protu yra ne kas kita, kaip "iracionalus [!] tikėjimas protu", "pats negalintis būti pagrįstas nei argumentais, nei faktais". Net ir pamatinė mokslo nuostata apie tikrai ir objektyviai anapus mūsų Aš egzistuojantį pasaulį, apie realizmą, pagrįsta tikėjimu, todėl neįrodoma.

Tarp mokslo filosofų gal niekas taip stipriai neakcentavo tikėjimo vaidmens kaip Michaelis Polanyi (1891–1976). Iš Vengrijos kilęs britų chemikas, medikas ir filosofas, savo mintimis žengė dar toliau už Popperį. Esė "Scientific Beliefs" (1950) jis tvirtino, kad ne tik mūsų pagrindiniai įsitikinimai pagrįsti tikėjimu. Net teorijų falsifikavimo atžvilgiu jis į žaidimą įtraukia tikėjimą: ar priims mokslininkas pastabas, falsifikuojančias jo teoriją ar ne, nelemia jokios nusistovėjusios taisyklės. "Mokslininko apsisprendimas priklausys nuo jo įstikinimų stiprumo, kurių šviesoje jis tas pastabas interpretuos". Toliau savo esė jis dėsto:

"Mes privalome atvirai pateikti mūsų įsitikinimus apie gamtą ir daiktus, nes įsitikinimai vadovaus vykdant mokslą. Taip pat turime sutikti, kad šiuos savo įsitikinimus nekritiškai susiformavome mokslinių studijų bei ankstyvosios praktikos metu, ir kad jokia vėlesnė kritiška šių pagrindinių įsitikinimų peržiūra niekada nesugebės pašalinti visų tikėjimo elementų iš mūsų mąstymo... Kaip gimdami atsinešame kalbos pradmenis, taip ir aibę tikėjimo dalykų apie aplinkos prigimtį... Nuolat rasis pluoštelis tikėjimo nuostatų, kurioms tam tikru momentu jausimės įsipareigojantys."

Polanyi priešinosi visą mokslinę veiklą apraizgiusiam totaliam racionalumui, taip padarydamas įtaką (be P. Feyerabendui) Thomui S. Kuhnui (1922–1996) ir svarbiam jo veikalui "Mokslo revoliucijų struktūra". Dar keletas minčių iš įtakingosios Polanyi'aus esė:

"Mokslas niekada negali būti daugiau negu patvirtinimas įvairiausių dalykų, kuriais tikime. Šių įsitikinimų privalo būti paisoma atsakingai, teikiant reikiamą dėmesį įrodymams bei atsižvelgiant į jų universalų priimtinumą. Bet galų gale šie įsitikinimai yra ne kas kita, kaip mūsų aukščiausi orientyrai, gimę iš asmeninio apsisprendimo ir jam pavaldūs. Kartais mums teks prieiti ribą, kai į klausimus neturėsime jokio kito atsakymo, kaip tik ‚kadangi aš tuo tikiu'."

Net ir nepaisant to, kad toli gražu ne visi mokslo teoretikai nusekė paskui Polanyi – tarp mokslo filosofų šiandien vyrauja platus sutarimas, kad įsitikimai moksle yra svarbūs. "Siekiant surasti vietos tikėjimui, visai nebūtina pašalinti žinojimo [plg. su I. Kanto mintimi!]. Juolab reikia kuo nors tikėti, kad apskritai būtų galima kalbėti apie žinojimą ir mokslą." (Wolfgangas Stegmülleris, "Metapyhsik, Skepsis, Wissenschaft").

Grįžkime prie Lewiso "Narnijos kronikų". Cituotuoju knygos epizodu, vertinant neigiamai, autorius akivaizdžiai siekia sukritikuoti natūralistinę, pozityvistinę arba materialistinę mokslo filosofiją. O teigiamai – pasiūlyti skaitytojui mintį pasvarstyti apie galimą gretutinių pasaulių egzistavimą mūsų visatoje. Tiesa, autorius nesako, kad ir mums į juos įmanoma ten ir atgal vaikščioti pro spintas, kaip tai darė Liusi su savo seserimi ir broliais, bet jis sako, kad kaip egzistuoja Narnija, taip "čia pat, už namo kampo" yra ir tikras nematomas pasaulis. Be vaikų, daugiau niekas nepatenka į stebuklingąją Narnijos šalį, taip ir mūsų tikrovėje daugeliui neregimasis pasaulis, deja, beveik visada nepačiupinėjamas pirštais. Bet kartais, kai, pavyzdžiui, Dievas atveria akis, – neregimybė tampa regima (plg. 2 Kar 6, 15–17). Ir tai gali nutikti, "kai mažiausiai šito tikėsitės".

Šaltinis: "Naujasis Židinys–Aidai" (2009/7)