„Mes klydome. Aš klydau.“

Milžiniškoje Antarkties ledo dykroje trys mokslininkai ima mėginius, kai staiga per jų stovyklavietę pereina skilimas ir atsiveria didžiulis plyšys – nuo Larseno B ledo šelfo pradeda atsiskirti JAV valstijos Rodo salos dydžio ledo nuolauža. Pirmoji filmo "Diena po rytojaus" (The Day After Tomorrow) scena iškart įveda į temą: globalinis temperatūros kilimas dėl šiltnamio dujų ir dramatiški padariniai klimatui, kaip, pvz., ledynų ir ašigalinių ledo kepurių tirpimas. Gigantiška ledo lytis – visa tik filmo fikcija? Ne. Prieš dvejus metus iš tiesų atsiskyrė tokio dydžio ledo nuolauža nuo būtent šių ledų sąvartų. Bet, žinoma, trūkis nėjo per tyrimų stovyklavietės vidurį...

"Diena po rytojaus" yra vienas iš gausių katastrofų filmų, kurių išeities taškas yra mokslinės žinios. Tokius filmus nepaprastai išpopuliarino "Juros periodo parko" serija. Bet kitaip nei dinozaurų filmų atveju, pagrindinė "Diena po rytojaus" idėja visiškai realistiška ir aktuali. Nes kaip temperatūros kilimo pasekmė tikrai gresia Golfo srovės, tiksliau sakant, jos šiaurinės atšakos, Šiaurės Atlanto srovės, nutrūkimas. Nes tolimoje Šiaurėje, tarp Grenlandijos ir Norvegijos, šaltas, druskingas ir todėl sunkus vanduo nugrimzta į gilumą, o iš Pietų atiteka šiltas paviršiaus vanduo. Šis motoras galėtų užsikirsti, jei tirpstant poliariniam ledui per daug gėlo vandens sumažintų druskos kiekį Šiaurės Atlante (žr. "Ledynmetis Europoje?", Prizmė, 99/2, p. 62).

Filme šio nutrūkimo padariniai katastrofiški. Kelias dienas pasaulį talžo ypač smarkios audros, Naujajame Delyje sninga (neseniai Šiaurės Indija tikrai buvo apimta šalčio bangos), Japonijoje iš dangaus krinta kumščio dydžio krušos gabalai, Los Andželą nusiaubia tornadas ir nuo reklaminio skydo nušluojamas reporteris, kolega sutraiškomas Porsche automobilyje. Pagaliau galinga potvynio banga panardina Niujorką po vandeniu, Penktąja Aveniu kreisuoja rusų tanklaivis, o vėliau Empire State Building sekundžių greitumu įšąla nuo viršaus iki apačios. Stebint šiuos efektus dideliame ekrane tikrai užima kvapą. Ar seniai skelbiamas klimato kolapsas tikrai taip ir atrodo?

Žinoma, filmas čia nutolsta nuo mokslinių faktų. Milžiniškas bangas, kokie šiandien jau būna Ramiojo vandenyno cunamiai, sukelia tik žemės drebėjimai arba geologinių plokščių poslinkiai po jūra, o ne tokios audros. Ir toks staigus temperatūros kritimas, imant griežtai moksliškai, be abejo, irgi nesąmonė. Nes jei tikrai nutrūktų Golfo srovė, anksčiausiai turbūt per 30–40 metų temperatūra Šiaurės Europoje nukristų nuo trijų iki penkių laipsnių. Mojibas Latifas iš Kilio Leibnizo jūros mokslų instituto: "Net sustojus Golfo srovei, ledynmečio nebus."

Tačiau klimatologas iš Potsdamo netoli Berlyno, Stefanas Rahmstorfas, kuris baigiantis dešimtam XX a. dešimtmečiui vienas pirmųjų perspėjo apie Golfo srovės nutrūkimą, mano štai ką: "Nuostabu, kokiu mastu filmo kūrėjai stengėsi įvesti kokį nors realistinį foną... Man regis, filmas tikrai sėkmingai perteikia klimato mokslo pasaulio nuotaiką – aš atpažinau mūsų pasaulį, kaip atrodo darbo vietos, paveikslai ant sienų, ką kalba klimatologai ir t. t." ( http://www.pik-potsdam.de/~stefan/tdat_review.html )

"Diena po rytojaus" centre – paleoklimatologas Džekas Holas (Jack Hall). Jis sako kalbą klimato konferencijoje Naujajame Delyje ir perspėja apie šiaurinio pusrutulio atšalimo pavojų. Rahmstorfas: "Labai panašią kalbą 1998 m. aš sakiau tokioje JT konferencijoje Buenos Airėse – netgi parodžiau tą pačią diagramą. Filmo kalboje Holas teigia, kad nutrūkimas galįs atsirasti per šimtą metų ar tūkstantį, ar ir visai ne. Daugelis tikrų klimatologų yra sakę tą patį." Filme JAV prezidentui tokios prognozės nieko nereiškia, ir jis iškoneveikia mokslininkus nenuneigiama nuoroda į ekonomiką: "Mūsų ekonomika yra tiek pat trapi kaip ir aplinka!" Kaip tik tokia liūdna yra ypač JAV mokslininkų kasdienybė, nes prezidentaujant G. Bushui iki šiol neratifikuotas Kioto protokolas dėl klimato apsaugos. Ir Rahmstorfas patvirtina: "Šiurpinančiai realistiška, kaip JAV delegacijos vadovas (filme viceprezidentas) atsiliepia į Holo supažindinimą." Beje, neturėjo būti atsitiktinumas tai, kad viceprezidentas filme toks neatskiriamai panašus į dabartinį šių pareigų turėtoją *pimp...*ą Cheney (kaip buvęs naftos firmos vadybininkas šis iš tiesų irgi ne klimato draugas)...

Taigi režisierius Rolandas Emmerichas tikrai sumaniai susiejo realistinius ir nerealistinius bruožus, bet reikiamai sudramatindamas. Žinoma, mūsų nelaukia lygiai tokie įvykiai kaip filme, bet ir Rahmstorfas mano: "Tikriausiai pamatysime kai kurių netikėtumų, kai išsirutulios mūsų eksperimentas su atmosfera." O kritikams, kurie filmo kūrėjams prikišo apgaulę, potsdamietis mokslininkas atsako: "Esu įsitikinęs, kad žmonės nesumaišys filmo su tikrove, jie ne kvaili – jie žinos, jog tai išmonė. Bet tikiuosi, jis sukels jų susidomėjimą šia tema, ir jie galėtų skirti daugiau dėmesio, kai ateityje bus aptariamas tikras klimato keitimasis ir klimato politika."

Iš tiesų: nuo "Rain Man" mes visi žinome apie autistų problemas ir sugebėjimus; nuo "Awakenings" rūpinamės bundančių iš komos ligonių kančiomis; "Outbreak" padarė mus jautrius mirtinų epidemijų pavojams; o "The Day After" (Emmericho filmo pavadinimas, žinoma yra žaismas su šiuo įžymiu 1983 metų katastrofų filmu) parodė atominio karo siaubą. Visi filmai nebuvo vadovėlių ekranizacija ir griežtai moksliškai žiūrint turėjo klaidų. Tačiau jie privertė apie tas temas kalbėti ir atkreipė dėmesį. Dėmesį, kuriuo "Diena po rytojaus" atveju, žinoma, uoliai naudojosi JAV politikai kaip Alas Gore’as, viceprezidentas Clintono laikais (Gore’as dar kaip senatorius 1992 m. parašė klasikinį kūrinį aplinkos tema "Earth in Balance", žr. Prizmė, 97/1).

Eikime pagaliau prie filmo veikėjų ir istorijos. Ji laikosi įprastinių visiems katastrofų filmams taisyklių ir nestebina ypatingu vaizduotės turtingumu, bet savo paskirtį visiškai atlieka. Klimatologas Holas galiausiai įtikina JAV vyriausybę, jog dabar reikia veikti greitai. Pietinės JAV valstijos evakuojamos, tad per Meksiką persirita pabėgėlių banga. Holas imasi gelbėti savo sūnų, moksleivį Samą, kuris su draugais prisiglaudė Nacionalinėje bibliotekoje Manhetene. Samas ir jo motina, atskirai nuo Holo gyvenanti gydytoja Liusi, žino: tėvas atvyks, nes yra varomas kaltės komplekso. Dešimtmečius Holui egzistavo beveik tik daktaro laipsnis, karjera ir mokslas – šeimą ir vaikus jis apleido. "Normaliuose" filmuose tai būtų net kiek per gremėzdiška, bet šiame žanre reikia priežasčių, kurios žmogų vis varo mylių mylias per pūgą į katastrofos centrą.

Bibliotekoje Samas ir kiti supergudrūs mokiniai, kurie Niujorke dalyvavo mokyklos žinių olimpiadoje, kovoja dėl išgyvenimo. Dėl baisaus šalčio jie degina knygas, ir čia kyla šmaikšti diskusija, kam suteikti pirmenybę – Nietzschei, geidusiam savo sesers, ar mokesčių teisei. Bibliotekininkas kaip civilizacijos simbolį išgelbsti Gutenbergo Bibliją, tačiau, žinoma, šis ateistas Dievu netiki. Tačiau jau kitoje scenoje matome Liusi, kuri ilgesingai laukia sanitarinės mašinos vėžiu sergančiam mažajam Peteriui. Kai ši vis dėlto pagaliau pasiekia ligoninę, ji tepasako: "Ačiū, Dieve!"

Galiausiai Džekas, žinoma, išgelbsti savo sūnų ir jo naują draugę Laurą. Tačiau banalaus hepiendo nėra. Pasaulis neišgelbėjamas. Stoja ledynmetis. Laimė, "Diena po rytojaus" nėra primityvaus patriotizmo, kuris ženklino dar Emmericho "Independence Day". Jo naujas filmas neduoda gatavų atsakymų, bet iškelia daugybę svarbių klausimų.

Kam tinka mūsų žinios? Gudrieji mokiniai sėdi žinojimo katedroje. Jie žino XVI a. inkų valdovą, bet ar žino, kaip išgyventi tokioje padėtyje? Kaip jų žinojimą paversti praktiniais sprendimais? Vienas iš jaunuolių sunkiai taiso radiją, ir Samas prisimena, kad senos telefono linijos veikia ir be elektros. Jie įgyvendina savo žinias praktikoje, daro greitus ir morališkai atsakingus sprendimus. Norima pasakyti: mokslas ir išsilavinimas skirti ne padaryti įspūdį kitiems ar karjerai, ar geri patys sau. Galiausiai svarbu protingai ir teisingai veikti. Taigi aukštesnėje plotmėje filmas klausia: kam panaudojame savo žinias apie klimato keitimąsi?

Ar esame pasiruošę mokytis? Bibliotekoje gelbstisi ir vienas juodaodis benamis. Išlavintas sunkaus gyvenimo, jis veikia protingiau ir labiau numatančiai į priekį nei daugelis kitų. Moksleiviams jis parodo, kaip popieriumi papildomai gintis nuo šalčio ir kaip veiksmingiausiai deginti knygas. Kitaip nei arogantiškasis viceprezidentas, gabieji yra pasirengę mokytis ir iš to, kuris "rangu" stovi žemiau už juos.

O ar esame pasirengę pripažinti savo klaidas? Galiausiai į JAV pasiuntinybę Meksikoje atvykęs ligtolinis viceprezidentas, naujasis valstybės vadovas (prezidentas nukrito su sraigtasparniu) pradeda suprasti: turėjome anksčiau klausyti Holo. Kreipimesi į savo šalies žmones per televiziją jis pripažįsta: "Mes klydome. Aš klydau." Mes galime mokytis iš klaidų. Mes turime mokytis iš klaidų. "Nuspręsti turime mes. Tai, ką galime pralošti, yra Žemė" – tokie paskutiniai Alo Gore’o "Earth in Balance" žodžiai.