Holger Lahayne
Mes katalikai!
Kodėl Katalikų bažnyčia yra tokia patraukli? Kodėl protestantų bendruomenės tikintieji nuolatos pereidinėja į šią bažnyčią? Palieka evangelikų neužmatomą painiavą ir tampa aiškios, vieningos, visuotinės Katalikų bažnyčios nariais. Ir joje tikrai randa vienybę (kad ir įvairovėje), pajunta istorinį tęstinumą, įsilieja į didžiulę pasaulinę šeimą. Tai katalikybė – o ką turi protestantai?
Protestantai, regis, nė iš tolo neturi kuo lygintis, priversti nuolat teisintis ir gintis. Prieš daugiau nei 150 metų A. de Tocqueville’is yra pastebėjęs:
"Mūsų dienų žmonės iš prigimties nelabai linkę tikėti, bet vos tik jiems pradėjus išpažinti kokį tikėjimą, tuojau pabunda slaptas instinktas, nejučia traukiantis juos prie katalikybės. Daugelis Romos katalikų bažnyčios teiginių ir papročių jiems kelia nuostabą, bet slapčia jie žavisi jos galia ir nepaprasta vienybe" (Apie demokratiją Amerikoje).
Žodis "katalikas" kilęs iš graikų būdvardžio katholicos, reiškiančio "visas, visiškas" (prieveiksmis katholou – "visiškai", "pilnai"). Naujajame Testamente šio žodžio nėra. Bet jo vartojimas kituose šaltiniuose aptinkamas gana anksti. Antai apie 115-uosius metus Ignotas Antiochietis laiške Smirnos krikščionims rašo: "Nes tenai, kur yra Jėzus Kristus, yra ir Katalikų bažnyčia". Randama, kad Polikarpas 156 metais savo kankiniškos mirties dieną meldęsis už "visas viso pasaulio katalikų bažnyčias". Kirilas Jeruzalietis (IV šimtmetis) katalikiškumo sąvoką supranta kaip Bažnyčios plėtrą, bet ir kaip mokymo pilnumą: Katalikų bažnyčia skelbianti visiems visą (pilnatvišką) Dievo sprendimą. Pagal tai krikščionis katalikas yra ortodoksas, teisingo tikėjimo krikščionis. Tai patvirtina ir Atanazo tikėjimo išpažinimas (Athanasianum): "Tas, kuris nori būti išganytas, visų pirma privalo tvirtai laikytis katalikų tikėjimo. Kiekvienas, kuris šio tikėjimo neišlaiko sveiko ir nepažeisto, be jokios abejonės, pražus amžiams. O katalikų tikėjimas yra šitoks..." Ir galų gale Apaštalų tikėjimo išpažinimas bei jo gerai žinomas sakinys: "Credo in Spiritum Sanctum, sanctam Ecclesiam catholicam" – "Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę (Katalikų) bažnyčią".
Ant to paties pamato pastatytos ir reformacijos bažnyčios. Nė vienas iš XVI a. reformatorių nesvajojo sukurti visiškai naujoviškos bažnyčios. Liuterio reformacija save laikė katalikų vidiniu reformų judėjimu. Liuteris net reikalavo, kad "pasiliktume prie teisingos senosios Bažnyčios, patys būtume teisinga senoji Bažnyčia", taigi šventoji katalikų Bažnyčia.
Pirmajame svarbiame reformacijos išpažinime, Augsburgo konfesijoje (Confessio Augustana), pristatytoje 1530 Augsburgo reichstage, dar kartą pakartojamas minėtasis įsitikinimas. Jo 7 skyriuje, tiesa, nors ir neminimas žodis "katalikų", tačiau kalbama apie "vieną šventąją krikščionių Bažnyčią". Protestantai tuo metu dar turėjo vilties, kad bus išsaugota, tiksliau, greitu laiku atkurta ir organizacinė Bažnyčios vienybė, todėl konfesijos tekstą formulavo atsargiai ir nuosaikiai. Bet Romai ištikimas imperatorius į tai atsakė (teologų komisijos parašytu) konfesijos "Paneigimu" (Confutatio). Jokio vienijimosi neįvyko. Todėl vienas iš Augsburgo reichstago rezultatų – susidariusi aiški atskirtis: vieni pasidarė "Romos" arba "popiežiaus bendraminčiai", kiti – "Augsburgo konfesijos šalininkai" (protestantai). Tačiau "katalikais" išliko abi pusės.
Ir 1580-ųjų liuteronų Santarvės knyga prasideda nuo trijų senosios Bažnyčios "simbolių": Apaštalų, Nikėjos (tiksliau Niceano-Constantinopolitanum) ir Atanazo tikėjimo išpažinimų, tik po to eina reformacijos laikų liuteroniškieji tikėjimo dokumentai. Būtent tie "simboliai", be to, visi trys užrašyti lotynų kalba, turėjo reikšti ir parodyti evangelikų liuteronų bažnyčios katalikiškumą. "Credo... et unam, sanctam, catholicam et apostolicam ecclesiam" (Nikėjos) – išpažįstama priklausomybė "vienai, šventai, katalikiškai ir apaštalinei Bažnyčiai". Tai oficialus liuteronų tikėjimo išpažinimas.
Tas pats pasakytina ir apie reformatų tradiciją (reformatus Zwinglį, Bucerį, Calviną, Knoxą). Calvinas šį Bažnyčios klausimą pirmą kartą išsamiai aprašo laiške kardinolui Sadolet (Sadolė), 1539. "Tikrasis Bažnyčios pavidalas tuo metu buvo prapuolęs" – rašo tada Strasbūre gyvenęs reformatorius. Kodėl? "Tavo [Dievo] žodis, visai tavo tautai lyg fakelas turėjęs šviesti priešaky, buvo atimtas arba bent jau nuslėptas." Calvinas paaiškinimui naudoja kareivišką metaforą: evangelikai ne bėgliai ir ne dezertyrai, o priešingai, "aš nekišau jiems [kariams, t. y. tikintiesiems] jokių svetimų vėliavų, idant ištraukčiau juos iš sumaišties, o tik tavo puikiąją būrio vėliavą, kuriai privalome būti ištikimi, jeigu norime priklausyti tavo tautai." Vėliava, aplink kurią būrys renkasi, visada yra viena, kaip ir viena Bažnyčia, kuri klauso Kristaus ir paklūsta jo žodžiui. Tiesa, Calvinas pripažįsta, kad evangelikai tikrai "iš esmės pakeitė mokymo formą". Tačiau ji "ne traukė nuo krikščioniško išpažinimo, o vedė išpažinimą atgal prie savo ištakų, tarsi nuo apnašų apvalė, atkurdama jį pirmykščiame tyrume". "Pagarba Bažnyčiai" studentą Calviną ilgą laiką vertė šlietis prie evangelikų. "Bet po to, kai vieną sykį atsivėrė mano ausys ir pradėjau priimti pamokymą, supratau, kad baimė sumenkinti Bažnyčios didybę buvo visiškai nereikalinga."
1566 Antrajame šveicariškajame išpažinime (Confessio helvetica posterior, sk. 17,2) jau sakoma:
"Ir kadangi visada yra tik vienas Dievas, vienas Dievo ir žmonių tarpininkas, Mesijas Jėzus, taigi ir vienas visos kaimenės ganytojas, viena šio kūno galva, pagaliau viena Dvasia, vienas išganymas, vienas tikėjimas, vienas testamentas arba sutartis; iš to išplaukia, kad neabejotinai yra tik viena Bažnyčia, kurią vadiname Visuotine [catholica] todėl, kad ji yra visuotinė [universalis] ir pasklidusi po visą pasaulį..."
Lotyniškame originale labai ilgo šio tikėjimo išpažinimo pavadinimo pradžia yra tokia: "Confessio et expositio simplex orthodoxae fidei et dogmatum Catholicorum syncerae religionis Christianae" – ortodoksinio tikėjimo ir visuotinio tikrosios kirkščioniškosios religijos dogmų išpažinimas [konfesija] ir paprastas išdėstymas. Davidas Pareusas (1548–1622), Heidelbergo katekizmo autoriaus Ursinuso mokinys bei Heidelbergo universiteto reformatų teologijos profesorius, 1593 parašė "Tikro katalikiškojo mokymo bendrąjį išaiškinimą" (Summarische Erklärung der wahren Catholischen Lehr).
1647-ųjų reformatų Westminsterio tikėjimo išpažinime rašoma apie "neregimąją Bažnyčią": "Katalikiškoji, arba universalioji Bažnyčia, kuri yra neregima, susideda iš visų išrinktųjų, kurie praeityje, dabartyje ir ateityje buvo ir bus suvienyti Kristuje, savo Viešpatyje" (25,1). Tolimesnėje pastraipoje pridedama: "Regimoji Bažnyčia, kuri Evangelijos išpažinime taip pat yra katalikiška ir universali..., susideda iš tų viso pasaulio tikinčiųjų, kurie išpažįsta tikrąją religiją..." (25, 2)
Garsus reformacijos istorijos žinovas Heiko Obermanas (1930–2001) apibendrintai teigia:
"Krikščionių tikėjimas yra katalikiškas. Jis išpažįstamas visos Bažnyčios ir skirtas visai Bažnyčiai, nes apima visą Kristaus tiesą. Šis katalikiškumas įtvirtintas Augsburgo konfesijoje ir nesupaniojamas su Romos katalikybe. Romos katalikybė nuo reformacijos galutinai atsižadėjo Triento konciliume, tuo atsiskirdama nuo viso Augsburgo konfesijoje paliudyto evangeliško katalikiškumo... Tad reformacija visąlaik kartu išliks ir ginčas dėl tikrojo katalikiškumo!" ("Die Reformation – Von Wittenberg nach Genf")
Romos katalikų bažnyčia dažniausiai save vadina tiesiog "katalikų bažnyčia". Tai labai gerai matosi Katalikų Bažnyčios Katekizme, kuris būtent nepavadintas "Romos katalikų...". 830 paragrafe aiškinama, kad "žodis 'katalikiškas’ reiškia 'visuotinis’ totalumo arba integralumo prasme...", ir tai, be abejo, tiesa. Problema yra Romos katalikų tapatinimasis su visuotine katalikų Bažnyčia, kadangi, pasak jų, "išganymo priemonių pilnatvę" galima rasti tik popiežinėje bažnyčioje, nes ji vienintelė esą išsaugojusi "teisingą ir pilnatvišką tikėjimo išpažinimą, visuotinį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę."
Taigi Romos katalikai save supranta ir laiko vienintele "tikrąja" Bažnyčia. Garsus teologas H. Ursas von Balthasaras (1905–1988) yra aiškiai pasakęs: "[Romos] katalikų bažnyčia yra ne viena iš daugelio, o vienintelis šaltinis, iš kurio radosi visos kitos, vieta sutaikinimo visų tų bažnyčių, kurios nuo jos atskilo..." ("In the Fullness of The Faith"; žr. ir Tikėjimo mokymo kongregacijos tekstą "Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymų apie Bažnyčią aspektų", 2007, kur akcentuojamas "Kristaus bažnyčios ir Katalikų bažnyčios visiškas [!] tapatumas"). Krikščionys evangelikai nebevadinami, kaip seniau, eretikais, o "broliais atsiskyrėliais", bet jų bažnyčios ne bažnyčiomis, o "bažnytinėmis bendruomenėmis" (tik stačiatikiams paliekamas Bažnyčios statusas), ir jie netiesiogiai priskiriami vienintelei tikrąjai Bažnyčiai Romoje. KBK §836 į klausimą "Kas priklauso Katalikų bažnyčiai?" atsakoma: "Į tą katalikiškąją Dievo tautos vienybę [...] šaukiami visi žmonės; į ją įvairiai įliejami ar kreipiami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti įtikėjusieji Kristų, pagaliau apskritai visi žmonės, Dievo malonės šaukiami į išganymą." [citata iš Lumen gentium, 13]
Todėl tenka labai apgailestauti, kad evangelinė krikščionija šitaip leidosi iš savęs nuvilioti katalikiškumo apibūdinimą. Reformuota ir atnaujinta katalikų bažnyčia – šitokie evangelikai norėjo būti; būti apaštališkų tėvų bažnyčia, Atanazo ir Augustino bažnyčia, bet ne popiežiaus ir Romos.
Apgailestauti tenka ir dėl mokymo apie Bažnyčią, ekleziologijos, nusisilpninimo, lengvai perleidžiant visą teisę Romos katalikams didžiuotis savo bažnytiškumu. Daugelis evangelikų pasidavę į visokias ‚specializacijas', kaip misijinės veiklos, evangelizavimo, mokinystės ar aplinkos apsaugos, šiuolaikinės kultūros ar šlovinimo, pranašavimo ir šventinimo, ir visokių kitokių galų. Bet mokymo apie Bažnyčią ‚specializacijos' beveik nerastume. Teologijos mokymo įstaigose kad ir kur pabandoma intensyviau užsiimti tuo klausimu, ‚praktiškesni' dalykai kaip bažnytinės tarnystės ar misijinė veikla greit paima viršų. Gaila, kad patys evangelikai taip retai prisimena, jog evangeliškas Bažnyčios supratimas yra daug geresnis, nes bibliškesnis negu Romos katalikų.
Tad pats laikas atsigręžti ir įsiklausyti į didžiųjų reformatorių, daugelio liuteronų, reformatų ir anabaptistų išmintingų teologų žodžius. Antai presbiterionas A. A. Hodge'as (1823–1886) pabrėžia, kad klasikiniai bažnytiškumo bruožai (visuotinė, apaštalinė, neklystanti ir tyra) iš tiesų priklauso tik neregimajam Kristaus kūnui; bažnyčia kaip regima organizacija taip pat yra svarbi, bet ne svarbiausia, ne pagrindinis dalykas (Romos katalikai teigia atvirkščiai). Visuotinė neregimoji Bažnyčia yra ir bus; organizacijos kursis ir nunyks. Tai patvirtina Westminsterio išpažinimas: "Šioji, katalikų Bažnyčia buvusi kartais daugiau, kartais mažiau regima. O dalinės bažnyčios, kurios yra jos nariai, yra daugiau arba mažiau tyros, priklausomai nuo jose skelbiamo Evangelijos mokymo didesnio ar mažesnio aiškumo..." (25,4)
Evangelikų supratimu, Bažnyčia, Katalikų bažnyčia, yra ten, kur skelbiama ir klausomasi Dievo žodžio, Evangelijos. Liuteris taip pat katalikiškumo pagrindu laikė Šventojo Rašto žodį: "Kur šitokį žodį išgirsi ar matysi skelbiant, išpažįstant ir pagal jį elgiantis, gali neabejoti, kad tai tikrai esanti teisingoji Ecclesia Sancta Catholica."
Calvino nuomonė buvo lygiai tokia pat: "Kadangi tai yra nepranykstantis ženklas, kuriuo mūsų Viešpats pažymi savuosius: 'Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso’ (Jn 18, 37)... Kad ir kur šį ženklą pamatytum, neapsigausi, nes jis patikimai nurodo čia esant Bažnyčią." ("Institutio" IV,2,4)
Šitokia lanksti samprata leidžia protestantams ir Romos katalikų bažnyčios viduje vienur kitur pastebėti Bažnyčių. Nors Calvinas visą ją vadina "neteisinga Bažnyčia" (Inst. IV,2), bet vis tiek Bažnyčia: "mes neneigiame, kad pas juos esama Bažnyčių..." Nes Dievas "tarp jų panoro palikti Bažnyčios pėdsakų" (Inst. IV,2,11). Kitur: "Aš sakau, kad čia Bažnyčių esama, kadangi Viešpats joje savo tautos likutį, kad ir kaip pasigailėtinai pakrikusį bei išsiblaškiusį, nuostabiu būdu palaiko ir saugo; Bažnyčių čia esama, kadangi dar išsilaikę kai kurie bažnytiškumo ženklai..." (Inst. IV,2,12). To meto Romos katalikų bažnyčią Calvinas laikė "pusiau sugriuvusiu statiniu" (Inst. IV,2,11). Ir D. Bonhoefferis savo "Etikoje" sutinka, kad visuotinėje Bažnyčioje "esanti pasislėpusi Romos bažnyčia".
Tad akivaizdu, kad protestantų požiūris nėra nei tiesmukas, nei nediferencijuotas. Antai Liuteris, kad ir vadindamas popiežių antikristu, jo bažnyčios niekad nelaikė šėtono kūriniu. Arba Calvinas, aiškiai perspėdamas dėl bažnytinės bendrystės su Romos katalikais (Inst. IV,2,9), neneigė joje esant tikrų tikėjimo brolių.
Vienas iš svarbiausių šitokio požiūrio rezultatų – reikalavimas elgtis savikritiškai. Taip sakant apie kitus, patiems protestantams būtina neužmigti besipuikuojant savo kaip tariamai tikrosios atnaujintos Bažnyčios statusu. Jeigu evangelikų bažnyčiose pritils Kristaus balsas, jo žodis bus iškraipomas ir menkinamas, o įsakymai paminami, tikrosios Bažnyčios ims ir čia nesimatyti, ir liks tik pėdsakai ar trupiniai.
J. Greshamas Machenas (1881–1937), ilgametis JAV Prinstono seminarijos profesorius, Westminsterio teologijos seminarijos įkūrėjas, 1923 išleido knygą, lyg bomba trenkusią į savosios reformatų bažnyčios gretas: "Christianity and Liberalism" (Krikščionybė ir liberalizmas). Pagrindinė knygos mintis: protestantiškasis liberalizmas, kuris tuo metu sėkmingai tęsė savo pergalingus žygius per Bažnyčias, yra "kitokia religija" nei krikščionybė; liberalizmas iškelia "visiškai kitokį religinio tikėjimo tipą". "Liberalizmas išganymą (jei apie tokį apskritai kalba) randa žmoguje. Krikščionybė jį randa Dievo veikime." Liberalieji protestantai, kad ir kur jie būtų – tarp anglikonų, metodistų ar reformatų, skelbia savęs išganymą. O tai iš esmės priešinga krikščionybės mokymui.
Nei Liuterio, nei Calvino mokymas šitaip priešiškas Romos katalikų mokymui niekada nebuvo. Abu reformatoriai žinojo, kad Romos bažnyčioje Evangelija skelbiama neteisingai arba iškreiptai, tačiau vienur kitur girdėjo bei matė ir teisingo skelbimo. Ypač kad Roma išlaikiusi aiškią ištikimybę supranatūralizmui; protestantų liberalai antgamtiškumo elementus pašalinę beveik visus iki vieno.
Machenas savo knygoje daug kartų kalba apie kovą už neklaidingą krikščionybę. Bet, pradėjus plisti teologiniam modernizmui, fronto linijos tapo labai išsilanksčiusios. Jei Machenas kalba apie atskirtį tarp savęs ir kitų presbiterionų, tai šiandienos koks nors konservatyvus anglikonas iš Nigerijos ar Ugandos randa daug daugiau bendro su sekminininkų, liuteronų ar Romos katalikų tikinčiaisiais, nei 'saviškiais’ iš episkopalinės Bažnyčios Šiaurės Amerikoje. Lietuvos liuteronas, skaitydamas Romos katalikų autorių M. Novako, P. Kreefto ar R. J. Neuhauso knygas, turės žymiai daugiau naudos ir suras daug daugiau Evangelijos negu skaitydamas savo denominacijos brolių iš Švedijos rezoliucijas.
Deklaracijoje "Evangelikai ir katalikai drauge" (1994) rašoma: "Mes drauge tvirtiname, kad krikščionys turi mokyti ir gyventi paklusdami Dievo Dvasios įkvėptiems Raštams, kurie yra neklystantis Dievo žodis." Taip sako (ir taip galvoja) kai kurie evangelikai (evangelikalai) ir kai kurie Romos katalikai – toli gražu nei tie, nei tie ne visi! Pastaruoju metu daug katalikų teologų į Dievo žodį žiūri žymiai rimčiau negu kai kurie evangelikai, tarp kurių tokios sąvokos kaip "žodžio neklystamumas" atmetamos stačiai su pasibjaurėjimu.
Kas turi būti atlikta praktiškai, kad išryškėtų evangelikų katalikiškumas? Kokias sąvokas vartoti? Be abejo, reikia turėti omeny, kad rato atgal neatsuksi. Evangelikų bažnyčios turi žinomus ir tradicijoje įsitvirtinusius pavadinimus, kurių nepakeisi. Kalbėti apie "evangeliškuosius katalikus", kad ir pagal prasmę labai siūlytinas dalykas, nebūtų labai naudinga. Kadangi būtent Amerikos "evangelical catholics" kartais vadinasi į Romos katalikybę konvertavę protestantai su tam tikru evangelišku paveldu, tradicija (Kreeftas, Neuhausas, Beckwithas ir kt.).
Žinoma, galima imti ir katalikus kuo plačiau bei pabrėžtiniau vadinti "Romos katalikais", kad nebūtų palikta jiems vieniems šio visuotinumo apibūdinimo. Romos katalikams tai nebūtų įžeidimas, nes būdvardis "Romos" yra leistinas bei jų identiteto dalis, atspindinti priklausomybę. Tačiau šitoks pasirinkimas taptų ir aiškiai įforminta nuostata, kad evangelikai atmeta Romos katalikų katalikiškumo monopolį ir šią bažnyčią laiko viena bažnyčia iš daugelio.
Be to, evangelikams patartina nebijoti ir dažniau tikėjimo išpažinimų tekstuose bei kituose svarbiuose dokumentuose vartoti žodį "katalikiškas". Liuteris Apaštalų tikėjimo išpažinime įtvirtino vertimą "tikiu į šventąją krikščionių Bažnyčią..." (vietoj katalikų), kas, aišku, nėra rimta klaida. Liuteroniškose šalyse tai netgi prasminga, kadangi, kai kalbama apie Bažnyčią, omenyje ir turima liuteronų Bažnyčia. O šalyse kaip Lietuva, kur evangelikai dėl labai menko skaičiaus beveik nuolat laikomi pusiau sekta, naudingiau aiškiai iškelti ir savo pretenziją: ir mes esame bažnyčia, katalikų Bažnyčia!
(Nuotrauka: reformatų Šv. Petro bažnyčia Ženevoje)
