Holger Lahayne
Melo bendrininkai ar tiesos bendradarbiai?
R. Scotto politiniame trileryje "Melo pinklės" ("Body of Lies", 2008) L. DiCaprio vaidina CŽV agentą Rodžerį Ferisą. Puikiai mokėdamas arabiškai, agentas meistriškai apgaudinėja Artimųjų Rytų teroristus dėl savo tapatybės – slapstymasis po kauke yra visų šnipų bei slaptųjų agentų verslo dalis. Tik ar taip pat ir melas? Feriso viršininkui Edui Hofmanui (R. Crowe), komanduojančiam savo pavaldiniui nuo pusryčių stalo per interneto ryšį, svarbiausias dalykas yra informacija, o jo moto – nepasitikėk nė vienu. Ar tikri draugai vienas kitam meluoja? Kada, kokiu tikslu ir kam galima nesakyti tiesos? Visiška ciniškojo Hofmano priešingybė yra Jordanijos slaptųjų tarnybų vadovas Hani Salaam (M. Strong). Jo taisyklė – viena, galiojanti visiems, taip pat ir Ferisui – niekada jo neapgaudinėti. Ferisas šią taisyklę, žinoma, sulaužo.
"Love is all around us", mus visur supa meilė, prieš 15 metų savo superhite dainavo "Wet Wet Wet" trijulė. Čia yra tiesos, apie tai užsimenama ir "Melo pinklėse" (Feriso santykiai su iraniete sesele). Bet iš esmės mus supa melas. Politikoje, ekonomikoje, prekyboje, akademiniuose sluoksniuose. Galėtume nurodyti ne vieną politiką, kuris meluoja net susiriesdamas, o vis tiek yra populiarus. Žinome ir žurnalistų, meluojančių sklandžiau negu sakančių tiesą, bet jų leidiniai priklauso prie skaitomiausių. Ne paslaptis ir docentai, kurie be skrupulų plagijuoja akademinius darbus, bet vis tiek išlieka ant karjeros laiptų. Ir, be abejo, pažįstame ne vieną studentą, studijuojantį copy-paste metodu, bet laimingai žengiantį net per kelias studijų pakopas. Pagaliau sportas: virtinė įvairiausių šakų, sunkte prisisunkusių dopingo. Jų priekyje, be abejo, lenvoji atletika su dviračių sportu. Antai austrų triatletė L. Hütthaler, skaudžiais liudijimais savo šalyje sukėlusi vieną didžiausių dopingo skandalų, patvirtina: "Mano kūnas ir psichika visiškai sužlugdyti. Per pastaruosius trejus metus aš melavau be sustojimo ir jokio gailesčio. Sykį pradėjus, ištrūkti iš to tampa nebeįmanoma". ("Der Spiegel", 18/2009)
Melas yra universalus fenomenas. Lietuvoje tiesos kelią smarkiai apsunkina sovietinis palikimas. Filosofė N. Putinaitė knygoje "Nenutrūkusi styga" rašo:
"Sovietinis pasaulis buvo nenormalus, nes melą pateisino kaip būtiną priemonę siekiant 'gero’ tikslo. Ne principų ar idėjų, o siekiamo tikslo atžvilgiu buvo nustatytos gėrio ir blogio, draugo ir priešo, ištikimybės ir išdavystės perskyros. Šia prasme sovietinėje pasaulėžiūroje buvo ištrintos ribos tarp priešybių: tiesos ir melo, sakymo ir nesakymo, tikėjimo ir skepticizmo, kalbėjimo ir veikimo. Tai reiškė, kad sovietiniame pasaulyje neliko jokių moralinių ar tiesos atramų, kurios būtų nuo jo nepriklausiusios. Ryškiausiai sovietinės tikrovės nenormalumą atskleidžia tai, kad žmonės buvo verčiami nenormalius dalykus priimti kaip normalius ir savaime suprantamus. Didžioji visuomenės dalis susitaikė su sovietinėmis tiesomis, melo teikimą už tiesą priėmė kaip tikrovės dalį... Ne sovietinių tiesų indoktrinacija, o būtent nuostata dėl melo legalumo buvo tikroji pasaulėžiūros tiesa ir palikimas, kurį mes esame perėmę ir kurio paveikumą neabejotinai jaučiame."
Na, komunistų laikai jau praeity ir niekas nebetiki jų melu. Tačiau sovietinės doktrinos užkratas tebeveikia visuomenę. Senųjų vadų įdiegta tiesos ir melo samprata tebėra gyva ir veikli. N. Putinaitė sako, kad buvo "ištrintos ribos tarp tiesos ir melo", "neliko jokių moralinių ar tiesos atramų". Bet baisiausia, kad meluoti buvo – ir iš dalies liko – normalu bei legalu. Jei seniau netiesą pateisino komunizmo rojaus viltis, tai dabar – asmeninis interesas.
Tačiau čia dar ne viskas. Iš tiesų yra daug sudėtingiau. Nesusidorojam su Rytų paveldu, žiūrėk, jau skverbiasi naujos srovės iš Vakarų.
Amerikiečių filosofas Harry G. Frankfurteris (g. 1929) didžiausią pavojų tiesai mato ne melo fenomene. Jo nuomone, dabartiniame žiniasklaidos bei pramogų amžiuje blogiausias dalykas yra "bullshit" (šiuo ‚žodžiu' pavadinta ir jo esė knyga, 1986/2005). Kuo "bullshit" skiriasi nuo melo? Melagis neigia tiesą, vadinasi, ją žino ir tam tikra prasme gerbia. "Niekas nepameluos netikėdamas žinąs teisybę. O norint suregzti bullshit, tiesos žinoti nereikia", sako autorius. Malantį bullshit, kalbantį kvailystes, nesąmones, tiesa net nedomina. Bulšiteris plepa visiškai nesirūpindamas, ar jo plepaluose yra nors kiek tiesos, ar nėra nė lašo. Jam tik rūpi savo plepalus kaip nors prakišti, padaryti įspūdį, ir tiek. Bulšiteris niekina tiesą ir neturi nė menkiausio supratimo, kaip ja naudotis. Dėl to bullshit moraliniu požiūriu blogiau už melą.
Bullshit viešpatauja, o melas yra legalus. Tačiau Frankfurteris mano, kad "Be tiesos mes esame vargšai... Be tiesos apskritai neįmanoma gyventi. Tiesos mums reikia ne tik tam, kad suprastume, kaip teisingai gyventi, bet ir tam, kad žinotume, kaip išvis išgyventi."
Tad kodėl melas vis dar tebelaikomas nenormaliu? Kodėl vis dar siekiame atsiremti į tiesą? "Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą", sako B. Pascalis ("Mintys", 437). Kodėl nepaliaujame trokšti tiesos ir jos ieškoti?
"Tiesos Dievas"
Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kodėl taip yra? Biblijos atsakymas trumpas, tiesus ir aiškus: todėl, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). Esame panašūs į Dievą. Panašūs ne tokiomis savybėmis kaip visagalybė ar visuresybė, bet moraliniais bruožais – meile, gerumu, gailestingumu, taip pat ir teisingumu. Taigi tiesa yra mūsų būties dalis.
Jei norime geriau suprasti save, turime patyrinėti Dievą. O Dievas, be kitų savybių, yra ir "tiesos Dievas" (Ps 31, 5, Burbulio vert.). Reformatorius J. Calvinas tvirtino: "Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa." T. Akvinietis apibrėžė: "Dievas yra grynoji tiesa." Tuo, atrodo, viskas ir pasakyta. Bet galėtume ‚pasismulkinti' ir pažvelgti į tiesą trimis aspektais. Jie būtų tokie.
Tikrumas
Dievas yra tiesa, jis yra tiesoje, tai reiškia, jis yra tikras, vienintelis tikras Dievas. Pagonių stabai – nukalti iš geležies ar išdrožti iš medžio, o "Viešpats – tikrai Dievas, jis gyvasis Dievas..." (Jer 10, 10). Naujajame Testamente Jėzus sako, kad amžinasis gyvenimas yra pažinti "vienintelį tikrąjį Dievą" (Jn 17, 3; žr. 1 Tes 1, 9). Paulius mintį išplečia pridėdamas, "jog iš tikro nėra pasaulyje stabų ir nėra jokių dievų, tik vienas Dievas" (1 Kor 8, 4). Tas pats pasakytina ir apie Dievo Sūnų: "Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus" (1 Tim 2, 5). Sūnus taip pat yra "tikrasis Dievas" (1 Jn 5, 20); tą pats patvirtina: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas" (Jn 14, 6). Tiesos charakteristika priskiriama ir trečiajam Trejybės asmeniui: "Dvasia yra tiesa" (1 Jn 5, 6; žr. Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13).
Tiesą galima laikyti savotiškai aukštesniąja Dievo savybe, persmelkiančia visas kitas. Dievo gerovė yra tikra gerovė (Jer 33, 6), jo meilė yra tikra ištikima meilė (2 Sam 2, 6), o malonė – tikra malonė (Jn 1, 17) – viskas, kas Dieve ir kas išeina iš jo, yra tikra ir teisinga.
Teisingumas
Kadangi Dievas yra tiesa, tai jis ir sako tiesą. Tą liudija ne viena Biblijos eilutė: "Tavo žodis yra tiesa" (Jn 17, 17; 2 Sam 7, 28), "tavo Įstatymas – tiesa" (Ps 119, 142). "Dievas tiesakalbis" (Jn 3, 33; Tit 1, 2), o palyginus su žmogumi, ši jo savybė dar ryškesnė: "Dievas išlieka tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis..." (Rom 3, 4); "Dievas nėra žmogus, kad meluotų" (Sk 23, 19); "neįmanoma, kad Dievas meluotų" (Hbr 6, 18). Visa tai galioja ir Dievo žodžiams, užrašytiems Biblijoje. Šventieji raštai taip pat yra "tiesos žodis" (2 Tim 2, 15).
Teisumas
Dievas yra teisingas, sako tiesą ir pagal ją elgiasi – visada lieka ištikimas savo prigimčiai bei savo žodžiui. "Jo rankų darbas – tiesa ir teisingumas, jo įsakai tvirti, patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu" (Ps 111, 7–8). Dievas laikosi savo žodžio ir pažadų: "ištikimas tas, kuris yra davęs pažadus" (Hbr 10, 23). Todėl galima pasikliauti juo, jo žodžiu bei darbais: "Juk Viešpaties žodis tiesus, visi jo darbai patikimi" (Ps 33, 4). Dievo patikimumas yra Biblijoje labai dažnai akcentuojama savybė (žr. Įst 7, 9; Ps 40, 11; Įst 32, 4; 1 Kor 1, 9; 10, 13; 1 Tes 5, 24; 2 Tes 3, 3; Hbr 10, 23; 11, 11; 1 Jn 1, 9). Ji pagrįsta Dievo tiesa ir teisumu. Todėl Senajame Testamente ištikimoji Dievo meilė, arba Dievo gerumas (hesed) dažnai siejamas su jo tiesa ir teisumu (emeth) (Pr 24, 27.49; 47, 29; Iš 34, 6; Joz 2, 14; Ps 26, 3) bei ištikimybe ir patikimumu (emunah) (Įst 7, 9; Ps 89, 2; 92, 2).
Tiesa ir mes
Kokia iš to nauda mums? Čia norėčiau paminėti keturis esminius ir keturis praktinius dalykus.
Absoliuti tiesa ir reliatyvus žinojimas
Jeigu Dievas yra absoliutas ir tiesa, tuomet visa tiesa kyla iš jo, taigi ir tiesa yra absoliuti. Todėl tikėjimas į Dievą ir tikėjimas tiesos absoliutumu yra artimi dalykai. Nors ne vieta užsiimti filosofijos istorijos analize, tebūnie pacituotas bent jau F. Nietzsche. Šis vokiečių filosofas sakė tvirtai įsitikinęs, kad "metafizinis tikėjimas" mokslu ir tiesa, tikėjimas, "jog Dievas yra tiesa, jog tiesa dieviška", nebeturi nė menkiausio pagrindo, nes "nieko nebėra dieviška, o yra tik klaida, aklumas, melas" ("Linksmasis mokslas", 344). Nietzschei paskelbus "Dievo mirtį", tikėjimas metafizika, morale bei ‚tikrosios' tiesos pažinimu pasidarė neįmanomas.
Tačiau XX a. davė ir garsių filosofų kaip B. Russellas, K. R. Popperis, kurie absoliučios ir objektyvios tiesos laikėsi neatplėšiamai. Bet to nepakako, nes bendrosios tendencijos pasuko kita kryptimi. 1987 m. Čikagos universiteto filosofijos profesorius Allanas Bloomas (1930–1992) rašė: "Dėl vieno dalyko profesorius gali būti visiškai tikras: beveik kiekvienas studentas, atėjęs į universitetą, tiki arba teigia, kad, jo įsitikinimu, tiesa yra reliatyvi". Johnas Searle'as (g. 1932), Berkeley’io filosofijos profesorius, pasisakė diferencijuočiau, bet taip pat neslėpė dar prieš dešimtmetį pastebėjęs, kad universitetuose bus mestas iššūkis "ne tik studijų turiniui bei metodams", bet ir "supratimui tokių sąvokų kaip racionalumas, tiesa, objektyvumas ir tikrovė, aukštajame moksle gyvavusių šimtmečius bei laikytų esminėmis", o kai kuriose universitetinėse srityse "net kaip idealas" atmetamoms.
Bet labai svarbu yra atskirti du dalykus: nors tiesa ir absoliuti, tik pats Dievas ją žino visą, iki galo, tobulai. Žmonėms duota tiesą pažinti tik dalimis, net krikščionys negali pasigirti visos tiesos žinojimu. Kaip sako postmodernieji mąstytojai – "viena iš tiesų". Nors ne jie pirmieji tai pastebėjo. Jau XV a. Mikalojus Kuzietis suprato: "Visas mūsų žinojimas, net ir pasaulio dalykuose, yra grynas 'spėliojimas’". XVII a. Pascalis žmogaus pažinimo galimybes taip pat jau vertino gana pesimistiškai. O reformatorius Calvinas savo "Institutio" net rašo apie "mus gaubiantį paklydimo rūką" (III,2,4). "Mūsų protas mindomas įvairiausios apgaulės, pasidavęs galybei paklydimų, įsipaniojęs į daugybę kliūčių, sukaustytas visokių baimių, kad apie jį kaip patikimą vadovą negali būti nė kalbos" (II,2,25). Žmonių kaip kūrinių žinojimas ribotas, o po nuopuolio dalinai klaidingas. Todėl privalome nepaliaujamai likti atviri klaidų taisymui bei žinojimo keitimui.
Ne mes esame tiesos šaltinis
Jei Dievas miręs arba nėra autoritetas, o mes vis tiek norime rasti tiesą, kur mums jos ieškoti? ‚Gyvenimo patarėjai' kaip Coelho, Sharma, Murphy’is ar gausybė ezoterinių leidinių sako viena: tiesos ieškok savyje. Tą jau tvirtino ir M.G. Gandhis: "... tiesa yra tai, ką žmogui kalba vidinis jo balsas... Tiesa yra mūsų pačių viduje. Tai yra slapčiausias kiekvieno mūsų centras, kuriame gyvena tiesos pilnatvė... Auksinė taisyklė – daryti tai, ką manome esant teisinga." ("Kelias Dievo link") Labai patraukli mintis, ypač kai pateikiama įvyniota į dvasingumą. Deja, jokio tiesos centro ar ištakų mumyse nėra ir būti negali. Nes visa tiesa yra tik Dieve. Nors Augustinas kalbėjo, kad mes galime rasti tiesą savyje, bet ji ne mūsų ir ne iš mūsų, o vien iš Dievo ("Išpažinimai", XII, 25). Tačiau jeigu Dievas nustoja būti Dievas, o juo pasidaro pats žmogus, tuomet, be abejo, tiesos epicentras persikelia į žmogų.
Biblijoje panašios formuluotės į Gandhžio nerastume. Tik 1 Jn 1, 8 bei 2 Jn 2 užsimenama apie tiesą mumyse. Bet tik tikėjimo prasme, kadangi tikinčiuosiuose tiesa gyvena per Šventąją Dvasią, kuri yra Dievas. Tad per tikėjimą žmogus įgyja tiesos dvasią, bet ji netampa jo esybės dalimi. Toji tiesa, kuri yra Dievo, veikia tikinčiajame lenkdama mintis link Dievo žodžio, kuris nėra mumyse. Todėl ne vidinis balsas pasako, kas yra tiesa, o kas ne.
Dievo tiesa atidengia mūsų netiesą
Dievas save ir savo tiesą priešstato žmogaus netiesai ir parodo, kaip labai jis supančiotas melo. Paulius apie tai aiškiai rašo pirmuosiuose Laiško romiečiams skyriuose: netikintieji "neklauso tiesos" (2, 8), jie "Dievo tiesą iškeitė į melą" (1, 25) ir "teisybę jie užgniaužia neteisingumu" (1, 18). Jie "atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi" (2 Tes 2, 10; žr. ir Jok 1, 18). Kitaip tariant, žmogaus būklė yra paradoksali: jis trokšta tiesos, jos ieško, bet drauge ją atmeta bei pamina.
Biblija šiuo atžvilgiu labai realistiška sakydama, kad žmogui tiesa dažniausiai yra nemaloni. Am 5, 10 kalba apie žmones, kurie bjaurisi Dievu, "sakančiu tiesą". Ne tik tų laikų, bet ir šiandienos žmonės dažnai pyksta ir nekenčia tų, kurie sako tiesą. Todėl niekad nereiktų turėti per daug iliuzijų.
Be to, būtina pridėti, kad ir tikriems, atgimusiems iš aukšto tikintiesiems, Dievas savo tiesa rodo jų paklydimus. Jie nors ir labai nori girdėti Dievo tiesą bei pagal ją elgtis, tačiau priversti nuolat grumtis su savo senąja prigimtimi ir dėl to nuolat leistis Dievo taisomi.
"Vaikščioti tiesoje"
Tiesa visų pirma yra susijusi su kalba, su tariamais žodžiais (matėme, kad Dievo žodžiai yra teisingi, teisingai apibūdina tikrovę). Bet Biblija siekia toliau sakydama, kad tiesa yra ir visuotinis etinis principas, veikiantis mūsų gyvenimą ir elgesį. Tai yra mes turime ne tik sakyti tiesą, bet ir teisingai, pagal tiesą elgtis bei gyventi. Biblija kalba, kad turime "vaikščioti tiesoje" (2 Jn 4), o ne "tamsoje", nes tada nevykdysime tiesos (1 Jn 1, 6) ir "nebūtų mumyse tiesos" (1, 8). O 1 Jn 3, 18 reziumuoja: "nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa".
Yra daug perspektyvų (dėkingumas, meilė, pagarba Dievui, ištikimybė ir kt.), iš kurių galime žiūrėti į visus įstatymus bei išvesti etinius principus. Viena iš jų yra ir tiesa. Zch 8, 16–17.19 rašoma: "Štai dalykai, kuriuos turite daryti. Sakykite tiesą vieni kitiems, teiskite savo vartuose, paisydami tiesos ir tobulo teisingumo, nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu... Branginkite tiesą ir taiką". Sakykite tiesą, elkitės teisingai – tai yra vaikščiojimas tiesoje. Branginkite ir mylėkite tiesą – šiuose žodžiuose tam tikra prasme sudėta visa reikalinga gyvenimo etika.
Pastarasis punktas sklandžiai perveda prie praktinių dalykų. 3 Jn 8 tikintieji vadinami "tiesos bendradarbiais". Ką tai reiškia?
Ar tai tikrai tiesa?
Šiais rašytinės bei vaizdinės informacijos antplūdžio laikais esame nuolat supami galybės įvairiausių duomenų, iš kurių turime atsirinkti reikiamus. Todėl natūraliai kyla klausimas ne tik ko mums reikia, bet ir kas mums tinka, taigi teisinga. Kad priartėtume prie tiesos, turime būti kritiški. Nuolat turime kelti klausimus: tiesa tai ar nesąmonė? Ar teiginys pagrįstas? Tikintiesiems taip pat vertėtų rečiau būti naiviems ir neimti visko už gryną pinigą (bet kadangi jiems dažnai labiau stinga kritiškumo, tai jie linkę mestis ir į kitokius kraštutinumus – į perdėtą smerkimą arba tabuizavimą). Aplink sukasi tiek melo ir bulšito, kad tiesos tikrinimo jutiklis privalo veikti dieną naktį.
Kaip nustatyti tiesą? Tam reikia jos nustatymo kriterijų. Vienas iš svarbiausių yra logika. Ji pradeda formuotis nuo gimimo šeimoje, vėliau mokykloje, studijuojant bei savarankiškai tyrinėjant gyvenimą ir pasaulį. Gerai būtų, jei formuotųsi tik logika, o ne nelogika. Šiandien tarp kai kurių intelektualų madinga iš loginio mąstymo šaipytis. Todėl (bet ne tik todėl) ypač jaunimas aklai murkdosi ir yra murkdomas (ypač studijų metais) informacijos jūrose, kol ‚užsikala' protas ir akademikas su magistro laipsniu nueina dirbti paprasčiausiu vaistų išvežiotoju. Kam ir kokia iš to nauda? Niekam ir jokios! (Šiuo atveju paprasto amato pasirinkimo negalime laikyti teisingu ir logišku sprendimu...)
Tikrumo paieškos
Ką tik kalbėjome apie tiesą kaip teisingumą, šiame skyriuje pakalbėkime apie tiesą kaip tikrumą. Štai imkime konkretų dalyką: kultūroje susiformavusi tam tikra seksualumo samprata. Ar tai gera samprata, ar tikra? Koks yra, turėtų būti tikrasis seksualumas? Kokia jo paskirtis, prasmė? Kokia jo vieta Dievo plane? Panašiai būtų galima pasvarstyti ir, pavyzdžiui, apie darbą. Arba apie draugystę: kokia tikros draugystės esmė "Facebook" laikais?
Taip galėtume patyrinėti ir visą gyvenimą. Kokia gyvenimo prasmė? Kas yra tikrasis gyvenimas? Dalai Lama ar brolis Roger tvirtina, kad gyvenimo prasmė yra tapti laimingam. Hedonistiškesnis variantas minimas ir Senajame Testamente: "Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!" (Iz 22, 13). Pagal J. Murphy'io bei kitų pozityvaus mąstymo atstovų planą – "jūs gimėte būti turtingi". P. Coelho dvasingesnis, todėl "Alchemike" teigia, kad žmogaus tikrasis kelias – "įvykdyti savo Asmeninę Legendą". Didžiojo lietuvių Vydūno gyvenimo prasmės įžvalgos irgi didingos: "Žmogus savo esybėje yra gyvenimo didybė"; gyvename tam, "kad mumyse augtų prakilnusis žmoniškumas". Neprieštaraučiau, jei visi tie siekiai kaip nors išsipildytų ir mano gyvenime. Tik ar tada mano gyvenimas būtų iš tiesų tikras?
Biblija tvirtina, kad gyvenimo tikrumas slypi kituose dalykuose. Štai Ženevos katekizmas (1545) į pirmąjį klausimą apie žmogaus gyvenimo tikslą atsako trumpai: "Pažinti Dievą". Pažįstantis Dievą, pažįsta ir pats save (taip mąsto Calvinas, minėto katekizmo autorius, savo pagrindinio veikalo "Institutio" pradžioje). Trumpasis Westminsterio katekizmas (1647) taip pat labai gerai pateikia sutrauktą biblinę sampratą: "Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius". Taigi Biblija sako, kad pažinti Dievą, jį mylėti, šlovinti, jam paklusti, juo džiaugtis – štai tikroji gyvenimo prasmė ir tikslas. Tam mes esame sukurti.
Kai norime rasti tiesą, jos patys ir ieškomės. Bet paieškos dažniausiai nevyksta be pagalbos. Su pagalba lengviau ieškoti, o radus – išsiaiškinti, ar tai tikrai tiesa. Nes nėra nė vieno žmogaus, kuris turėtų visus tiesos nustatymo kriterijus ir gebėtų išsamiai patikrinti. Diplomatas ir istorikas A. de Tocqueville'is (1809–1859) rašo: "Jei žmogus užsimotų pats patikrinti visas tiesas, kuriomis vadovaujasi kasdien, jis niekad neprieitų pabaigos... Žmogus, ryžęsis pats vienas viską patikrinti, kiekvienam dalykui galėtų skirti labai mažai laiko ir dėmesio." ("Apie demokratiją Amerikoje") Mes galime ir turime pasitikėti bei naudotis jau atrastomis tiesomis, kurios yra patikrintos. Vienas iš pavyzdžių religijos srityje yra cituotieji tikėjimo išpažinimai bei katekizmai. Jie yra labai svarbi pagalba ieškant atsakymų į konkrečius klausimus apie tiesą. Studijų metais, pavyzdžiui, labai gerai, kai atsiranda dėstytojų, kurie parodo, padeda studentams (duoda ieškojimo ir atpažinimo kriterijus) rasti geras (tikrąsias, tinkamas, teisingas) knygas, autorius, kitus informacijos šaltinius. Nes laiko nėra tiek daug, kad jį švaistytume niekalams.
Dievo tiesos vedimas
Vedimas yra viena iš populiarių temų tarp krikščionių. Psalmės bene dažniausiai tvirtina, kad Dievo tiesa tikintį žmogų veda: "Siųsk savo šviesą ir tiesą, ir teveda jos mane" (Ps 43, 4), "Vesk mane savo tiesa ir mokyk mane" (Ps 25, 5). Kaip Dievas ta savo tiesa veda? Psalmė 119 atsako: per savo žodį, t. y. per savo įsakymus, nes "tavo [Dievo] įsakymai yra tiesa" (Ps 119, 151; Jurėno vert.). "Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui" (119, 105). Todėl esame raginami laikytis Dievo įsakymų ("Vesk mane savo įsakymų taku...", 119, 35) bei sąmoningai rinktis "tiesos kelią" (119, 30, Burbulio vert.) Neretai nesuprantame, kokie geri ir naudingi yra mums Dievo įsakymai, todėl turime melstis: "Atmerk man akis, kad galėčiau suprasti tavo Įstatymo nuostabius vaisius" (119, 18). Kuo geriau tuos vaisius suprasime, tuo lengviau bus tarti: "Mėgaujuosi tavo įstatais..." (119, 16), "ilgiuosi tavo įsakų" (119, 40).
Visos Dievo tiesos meilė
Visa tiesa yra Dievo tiesa, kaip pabrėžia daugelis krikščionių mąstytojų nuo Augustino. J. Calvinas rašė: "Niekur nėra nė lašelio išminties, šviesos ar teisingumo, galios ar šventumo, ar tam tikros tiesos, kuri netekėtų iš jo [Dievo], kurios pradžia būtų ne jis" ("Institutio", I,2,1).
Todėl tikintieji raginami visose gyvenimo srityse siekti tiesos ir visą tiesą mylėti. Tai didis iššūkis. Dar labai daug tikinčiųjų vengia jį priimti užsidarydami šventumo tvirtovėse ir susikoncentruodami vien į religinę tiesą, ignoruodami ‚sekuliariąją'. Kartais girdisi sakant: "Netrukus [po įtikėjimo] pasaulietiniai dalykai manęs jau nebedomino." Tai suprantama ir iš dalies net pagirtina, nes Dievo Evangelijos tiesa tikinčiajam tapo labai brangi (Dievo pažinimas tam tikra prasme tikrai yra svarbesnis negu pasaulio pažinimas, nes vien jis suteikia amžinąjį gyvenimą). Bet pas Dievą tiesos skirstymo į religinę ir sekuliarią nėra. Jam ekonominė, politinė, istorinė, mokslinė tiesa nėra žemesnė už dvasinę (žr. Saliamono pvz., 1 Kar 5,13). Todėl pagal 1 Tes 5, 21 galime sakyti: visa ištirkite ir, kas gera bei teisinga, palaikykite.
Tiesa ir melas nuolat grumiasi tarpusavyje, nes vienas kito nepakenčia. A. Solženicynas (1918–2008) Nobelio premijos gavimo kalboje 1970 m. (į Stokholmą iš Sovietų Sąjungos atvykti atsiimti premijos negalėjo, o kalbą slapta perdavė) taip pat pabrėžė šią mintį. Kalbos pabaigoje sako:
"Tad neužmirškime, kad smurtas egzistuoja ne vienas ir negali vienas egzistuoti: jis visada eina kartu su melu. Tarp juodviejų gyvuoja labai tvirtas ryšys, gili prigimtinė sąsaja. Vienintelė smurto priebėga yra melas, o melo vienintelė atrama yra smurtas. Kiekvienas, kuris smurtą renkasi savo veikimo būdu, veikimo principu būtinai pasirenka melą. Pradžioje smurtas reiškiasi atvirai ir išdidžiai. Bet augdamas ir tvirtindamasis jis ima stigti priedangos, ir, kad išgyventų, turi pasinerti į melo rūką, kuris apgaubia jį savo saldžialiežuvavimu. Tokiais atvejais mums ne visada ir nebūtinai užspaudžiama gerklė, dažniausiai pakalikai reikalauja priesaikos, prisiekti ištikimybę melui, pasižadėti būti melo bendrininku."
Dar tais laikais, kai komunistinė smurto ir melo sistema tvirtai laikėsi balne, Solženicynas kvietė pasipriešinti: "Paprasčiausias paprasto drąsaus žmogaus žingsnis būtų nedalyvauti mele ir neremti neteisingų veiksmų." Net jei ir tikrai melas valdytų visą pasaulį, privalome pasipriešinti ir jo neremti. Manau, šiandien Solženicyno kvietimas lygiai toks pat aktualus kaip ir tada.
