Holger Lahayne
Meilė ir įstatymas
Tačiau meilė, priešingai įstatymams, labai vertinama ir populiari tarp visų vienodai. Meilė bet kur triumfuoja ir susilaukia aplodismentų. Meilės giesmė iš 1 Kor 13 daugeliui krikščionių yra pati mėgstamiausia Biblijos vieta.
Bet ar meilė ir įstatymas yra kaip nors susiję? Jei susiję, tai kaip? Šie klausimai krikščionims labai svarbūs. Atsakymus mums duoda tekstas, kuris labai koncentruotai kalba būtent apie šiuos abu dalykus. Tai Romiečiams 13, 8–10:
"Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą. Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo įvykdymas."
Meilė be pabaigos
1. Mes įpareigoti mylėti
Laiško romiečiams 13 skyriuje Paulius kalba apie krikščionių santykį su valstybe. 7 eilutę jis užbaigia raginimu niekam nebūti skolingiems. Visi privalome mokėti mokesčius, muitus ir gerbti valstybės tarnautojus.
8 eilutėje Paulius pereina prie kitos temos, tačiau nepalieka minties apie skolą (kitas galimas vertimas – "pareiga"). Krikščionys įpareigoti vienas kitą mylėti. Tai gali pasirodyti keista, nes esame įpratę galvoti, kad meilė ir pareiga priešingi dalykai. Kaip galima iš pareigos mylėti?
Tačiau šita prieštara kilusi ne iš Biblijos. Tikėjimas spontaniška, laisva, niekaip nesuvaržyta meile yra I. Kanto filosofinės doktrinos bei Švietimo epochos mokymo vaisius. O prieš tai jau kai kurie Bažnyčios tėvai skyrė "pareigą" (10 įsakymų) nuo "tobulo veiksmo" (pagal Kalno pamokslą) virš įsakymų. Bet Naujajame Testamente, Laiške romiečiams daug kalbama apie pareigą. Štai keletas Pauliaus minimų pareigų, kurios yra mūsų skolos:
– esame skolingi pasauliui Evangeliją, įpareigoti ją skelbti (1, 14);
– krikščionys skolingi ne savo kūniškai prigimčiai, o Šventajai Dvasiai šventą gyvenimą (8, 12–13);
– visi esame skolingi valstybei mokesčius, esame įpareigoti juos mokėti (13, 6–7).
Pareiga mylėti mums uždėta paties Jėzaus. Jn 15, 12 jis liepia: "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau". Pirmame Jono laiške pridedama: "Jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus" (1 Jn 4, 11).
Taigi mylėti yra įsakymas. 9 eilutėje jis ir cituojamas kaip įsakymas: mylėk! Todėl jau aišku, kad meilė ir įstatymas vienas kitam neprieštarauja.
2. "Meilės nebus per daug" ("Fojė" daina)
Viename vokiškame vertime 8 eilutės pradžia pateikiama taip: "Niekam nebūkite ką nors skolingi. Bet vieną dalyką likite skolingi visada – tai meilę". Mokesčių mokėjimui yra riba – kai mokėjome, kiek turėjome, pasiekiame ribą, daugiau nereikia. Skolos valstybei ribotos. Tačiau laisvos nuo meilės dienos nėra. Joks krikščionis niekada negalės pasakyti: pakankamai primylėjau, nėra ko persistengti... Meilės skola yra negrąžinama skola. Meilėje visada išliks žodis "daugiau".
Šią mintį galime aptikti ne vienoje Naujojo Testamento vietoje. 1 Pt 1, 22 Paulius kalba apie brolių meilę, kurią krikščionys nors ir turi, tačiau vis vien raginami mylėti vieni kitus dar labiau, būtent "karštai iš širdies" (pažodžiui mylėti užsispyrus). 1 Tes 4,9–10 apaštalas pritaria tesalonikiečiams, bet juos dar ir paragina: "Apie brolių meilę nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos..."
Principą "Jūs jau mylite, bet mylėkite dar labiau" aptinkame ir garsiajame Laiško filipiečiams tekste 2, 1–11:
"Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save" (1–3).
Čia aiškiai pasakoma, kad mes jau labai daug turime, tačiau mums dar ir nemažai trūksta. O kad tikrai dar daug ko trūksta, gerai liudija trečioji eilutė.
Laiške filipiečiams taip pat paaiškinama ir tokio raginimo prasmė (nuo 6 eil.). Viso to reikia tam, kad panašėtume į Kristų, kad mąstytume kaip jis, kad veiktume kaip jis ir taip pat kaip jis mylėtume. Jis davė mums pavyzdį, pagal kurį privalome veikti: "jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties" (8 eil.). Ir čia meilė ir klusnumas įsakymui eina kartu! Tačiau jo kartelė taip aukštai, kad mums, žmonėms, ji pilnai neįveikiama. Mes niekada gyvenime negalėsime pasakyti: štai aš jau esu toks, kaip Jėzus.
Bet įsakymas mylėti nėra įsakymas mylėti neprotingai. Meilė neatima teisės pasakyti "ne" ir nepaverčia vergu. Mes neprivalome mylėti beatodairiškai ir vergiškai šokti pagal kiekvieno (net krikščionio) dūdelę. Mylėdami mes irgi įpareigoti mąstyti ir pasverti interesus (šeima, darbas, bendruomenė, asmeninis gyvenimas). Tačiau ir neperlenkti lazdos, maždaug taip: dabar užsiimsiu viena sfera, joje tikrai mylėsiu, o visos kitos palauks.
3. Meilė nėra išganymo kelias
Nors yra įsakyta mylėti, tačiau pati meilė neišgano! Nė vienas netampa Dievo vaiku vien mylėdamas. Tačiau kai kurie krikščionys mano kitaip. Štai vienas toks krikščionis Dalai Lamos knygoje "Tyra širdis" rašo:
"Pasak Jėzaus mokymo, 'Dievo vaikais’ tampame nešališkai mylėdami visus žmones taip, kaip juos myli Dievas. Dievo gerumas yra begalinis, toks pat turi būti ir žmogaus gerumas" (p. 150).
Iš šios citatos peršasi išvada, kad nė vienas negali tapti Dievo vaiku, nes nė vienas negali mylėti taip kaip Dievas. Žmonių meilė šioje žemėje yra ir visuomet išliks tik ribota ir tik netobula. Bet Jėzus ir nereikalauja tokio tobulumo. Ko jis tikrai reikalauja, tai tikėjimo, kad jis vienas yra Kelias į išganymą, o po to ir vedlys į Dievui patinkančią meilę.
Meilės neįmanoma suprasti be įstatymo
Aštuntoje eilutėje Paulius kalba apie įstatymą: "Kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą". Kas čia turima omenyje? Ar tai reiškia, kad mylintiems nebereikia įstatymo? Kad krikščionims nebegalioja Dievo įsakymai? Kad meilė yra virš įstatymo ar jį net koreguoja?
1. Įstatymas konkretizuoja ir paaiškina meilę
9 eilutėje Paulius pateikia kaip pavyzdį keturis įsakymus – cituoja Dešimtį Dievo įsakymų iš Išėjimo knygos 20. Šie bei kiti Senojo Testamento įsakymai sudėti į vieną artimo meilės įsakymą iš Kun 19, 18. Jie yra "sutraukti" į meilės įsakymą, bet tokiu būdu ne panaikinti. Taigi apie įstatymų galios panaikinimą negali būti nė kalbos. Nes Paulius nesako, kad svarbiausia tik meilė, kad jeigu myli, tai gali vogti, žudyti, svetimauti, geisti. Ne! Paulius sako, kad kuris myli, būtent nedaro taip, kaip parašyta 9 eilutėje.
Kas yra meilė, geriausiai paaiškina įstatymas. Būtent šito mums labai reikia, nes kas jau kas, o meilės apibrėžimas mums labiausiai patinka toks, kokį susikuriame patys. Yra vyrų, manančių, kad jie vienu metu gali mylėti dvi moteris. Koks gi čia svetimavimas, jei abi mylimos? Štai čia ir prisireikia įstatymo, kad galėtume argumentuotai paaiškinti, ką reiškia mylėti bibline prasme. Šiuo atveju Biblija sako, kad meilė yra ištikima bendrystė tarp vienos moters ir vieno vyro.
Štai dar vienas seksualinės etikos pavyzdys: šiandien vis dažniau ginamos homoseksualios poros, tvirtinant, kad partneriai labai myli vienas kitą. Juk ir meilė tarp tos pačios lyties asmenų taip pat yra meilė?! Jėzaus meilės įsakymas yra naujasis įsakymas, kam kreipti dėmesį į įsakymus, neigiančius homoseksualias partnerystes! Tačiau jau sakėme, kad įstatymas paaiškina meilę. Kitaip tariant, jis nubrėžia rėmus, kuriuose egzistuoja tikroji meilė. O bibliniai rėmai yra būtent heteroseksualios santuokos rėmai. Tik šie yra mums tinkami, geri ir priimtini, ir tik tokiems mes esame sukurti.
Taigi įsatymai meilę ne varžo, o, sukurdami jai erdvę, tik išlaisvina. Įstatymų rėmuose meilė yra saugi ir gali išsiskleisti visomis savo spalvomis.
Mylėti reiškia vykdyti Dievo įsakymus. Tai liudija daugybė Senojo ir Naujojo Testamento vietų: ST: Įst 7,9; Įst 10,12–13; Įst 11,1.22; Įst 19,9; Mch 6,8; Joz 22,5; Dan 9,4; 1 Kar 3,3; NT: Jn 14,15; 14,21 23–24; 15,9–10.12; 1 Jn 2,3–5; 3,23; 5,2–3.
2. Įstatymu patikriname meilę
"Meilė" yra viena bene dažniausiai vartojamų, bet ir, ko gero, labiausiai iškraipomų savokų. Kuo tik ji nėra buvusi! Ko tik jos vardu nėra pridaryta! Todėl 10 eilutė "Meilė nedaro nieko pikta artimui" ne tokia jau banali frazė, kaip galėtų pasirodyti. Įstatymai skirti meilei patikrinti, jos tikrumui nustatyti. Jeigu meilė daro pikta artimui, ji iš tikrųjų nėra meilė.
Biblijoje nėra nė vieno pozityvaus meilės pasitikrinimo kriterijaus. Maždaug tokių: jei tavo meilės intensyvumas pasiekė atitinkamai aukštą laipsnį, tai meilė tikra; arba jei tu padarei tiek ir tiek gero, gražaus ir malonaus, tai tikrai myli. Ne, šitokių "matuoklių" nerasime. Rasime tik negatyvius kriterijus, kurie leidžia, taip sakant, pamatuoti meilės užterštumą blogiu.
Pavyzdžiui: štai mes dažnai sakome, kad mylime Dievą. Kaip pasitikrinti šią meilę? Biblijos testas labai paprastas. Ji klausia: ką myli – Dievą ar turtą? Abiejų mylėti negalima. Jeigu myli turtą, tai nemyli Dievo (Mt 6, 24; Lk 18, 18). Biblija klausia: ar myli savo brolį? Jeigu jo nemyli, nekenti arba esi jam abejingas, vadinasi, nemyli ir Dievo (1 Jn 4, 20). Biblija klausia: ar myli Dievo įstatymą? Nes jeigu nemyli įsatymo, tai nemyli ir Dievo.
Jeigu norime pasitikrinti artimo meilę, tai padaryti padės minėta 10 eilutė. Jei reikia išsamesnių duomenų, tuomet skaitykime meilės įsakymo 9 eilutės kontekstą. Jis yra Kunigų knygoje 19. Čia ši eilutė įpinta į daugybę nuorodų, smulkiai apibūdinančių artimo meilę ir susijusių su įvairiomis gyvenimo sferomis:
- kas nepadeda vargšams ir ateiviams (eil. 33–34), tas nemyli savo artimo;
- kas vagia, meluoja ir apgaudinėja (eil. 11), tas nemyli savo artimo;
- kas apiplėšia ir engia savo artimą (eil. 13), tas jo nemyli;
- kas nesumoka laiku atlyginimo (eil 13), tas nemyli savo artimo;
- kas skriaudžia neįgaliuosius (eil. 14), tas nemyli savo artimo;
- kas teisme elgiasi šališkai (eil. 15), tas nemyli savo artimo;
- kas nekenčia savo artimo (eil. 17), tas jo nemyli;
- kas, būtinybei esant, nepabara ir nesudraudžia savo artimo (eil. 17), tas jo nemyli (taigi artimo kritika irgi yra meilės elementas);
- kas kerštauja (eil. 18), tas nemyli savo artimo;
- kas eina pas aiškiareges ir būrėjas (eil. 31), tas nemyli savo artimo;
- kas nesąžiningai sveria ir matuoja (eil. 35–36), tas nemyli savo artimo.
Įstatymas ir meilė nėra tas pats. Jeigu aš vykdau visus šiuos įtsatymus, tai dar nereiškia, kad myliu savo artimą. Jeigu aš neapgaudinėju savo žmonos ir nesvetimauju, tai dar nereiškia, kad ją myliu.
3. Nepagarba įstatymui naikina meilę
Mt 24, 12 Jėzus sako, kad, įsigalėjus neteisybei (įstatymo nepaisymui, laužymui), "daugelio meilė atšals". Įsatymų nepaisymas silpnina meilę, ir įstatymo laužytojai, priešai tampa meilės priešais. Ir atvirkščiai – grįžimas prie įstatymo, pagarba jam, sugrąžina ir augina meilę.
Įstatymo neįmanoma suprasti be meilės
1. Meilė yra įstatymo esmė ir pagrindas
Mūsų nagrinėjamame tekste net du kartus sakoma, kad meilė įvykdo įstatymą. Ko tai nereiškia, mes jau išsiaiškinome. Dabar pakalbėkime, ką tai reiškia. Ką čia Paulius turi omenyje?
Imkime dar vieną vietą iš Biblijos, kurioje irgi kartu minimi meilė ir įstatymas. Tai Mato 22, 36–40:
"Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?" Jis jam atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdim, visa siela ir visu protu. Šitas yra didžiausias ir pirmasis įsakymas. O antras – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Ant šitų dviejų įsakymų kabo visas įstatymas ir pranašai" (Jurėno vertimas).
Jėzus savo atsakyme pacituoja dvi eilutes iš Senojo Testamento, būtent iš Įst 6, 5 bei Kun 19, 18. Tuo jis aiškiai pasako, kad senojo įstatymo šerdis yra meilė. Šis faktas yra atsakas kiekvienam manančiam, kad meilės įsakymas yra naujasis įstatymas, duotas Jėzaus. Nieko panašaus! Meilės įsakymas yra aiškiai Senojo Testamento įsakymas, nes meilė yra senojo įstatymo įvykdymas. Todėl Dešimt Dievo įsakymų iš Iš 20 yra ne kas kita, kaip meilės praktinė apraiška. Kiekvienas įsakymas prasmingas tik tuomet, kai jo laikomasi iš meilės ir su meile.
Kitaip tariant, ST įstatyme apie nieką kitą ir nekalbama, kaip tik apie meilę. Mt 22, 40 tai gražiai išreiškiama žodžiu "kaboti". Ant meilės įsakymo pakabinti visi kiti įsakymai. Jei ta pakaba nulūš, viskas sugrius. Visi kiti įsakymai neteks prasmės, taps beverčiai.
Meilė yra ir įstatymo tikslas. Tai liudija 1 Tim 1, 5: "O įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo" (Jurėno vertimas).
Nors įstatymas kalba apie meilę, tačiau meilės jis nekuria. Šioje vietoje reiktų kalbėti apie Šventąją Dvasią kaip meilės brandintoją, augintoją ir palaikytoją. Meilė pagal savo charakterį yra platesnis dalykas nei įstatymas. Tačiau kad ir kiek didesnė, platesnė ar aukštesnė meilė bebūtų, ji niekuomet neveikia prieš įstatymą, niekuomet jam neprieštarauja. Gal 5,22–23 sakoma: "Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo". Matome, kad ne įstatymas kuria išvardytus dalykus ir net ne meilę. Bet tie dalykai kaip ir pati meilė tarnauja įstatymui, ir tik mylintis sugeba įstatymo laikytis.
Kaip įstatymas paaiškina meilę, taip ir meilė paaiškina įstatymą. Vienas pavyzdys aprašomas tame pačiame skyriuje keliomis eilutėmis aukščiau (13, 6–7). Čia sakoma, kad mes privalome mokėti mokesčius. O jei nemokame, paminame valstybės autoritetą ir kartu nusižengiame artimo meilės įsakymui. Kadangi per mokesčius valstybė formuoja savo biudžetą, iš kurio finansuoja įvairias savo įstaigas, tai trūkstant biudžete pinigų, tai skaudžiausiai pajunta stipriai nuo valstybės finansavimo priklausomos ir labiausiai pažeidžiamos institucijos: vaikų namai, ligoninės, mokyklos. Kitaip tariant, nuskriaudžiami kiti, dažnai silpnesnieji. Taigi meilė padeda mums geriau suprasti šitą įsakymą.
Tai gerai pastebėjo XVI amžiaus reformatoriai. Dauguma Dešimties Dievo įsakymų suformuluoti su neiginiu. Tačiau Liuteris ir Kalvinas, aiškindami juos per meilės įsakymą, įsakymams prideda teiginį, juos performuluoja teigiamai. Štai "Didžiajame katekizme" apie įsakymą nevogti Liuteris rašo:
"Šis įsakymas pirmiausia draudžia skriausti artimą ir elgtis su juo neteisingai (kad ir kokiais būdais būtų sumanyta mažinti jo turtą bei gėrybes, kenkti ir neteisėtai atimti)...; kita vertus, mums įsakyta artimo turtą didinti ir gerinti, o jei artimas kenčia vargą, tai padėti, paremti, paskolinti, nesvarbu, draugas ar priešas jis būtų".
Apie tą patį įsakymą štai ką sako Kalvinas: "Svetimo turto mes turime ne geisti, o priešingai, iš visų jėgų stengtis padėti kitam jį išsaugoti". O Heidelbergo katekizmo 111 klausimas skamba taip: "Ką Dievas paliepia šiuo įsakymu? Kad aš kur tik galiu ir įstengiu remčiau savo artimo gerovę, su juo elgčiausi, kaip pats noriu, kad su manimi būtų elgiamasi ir stropiai dirbčiau, kad galėčiau vargstančiam padėti jo skurde".
2. Meilė patikrina paklusnumą
Tik įstatymo rėmuose egzistuojanti meilė yra tikra meilė. Ir atvirkščiai: tik iš meilės galima paklusniai laikytis įstatymo. Štai keletas tekstų:
Lk 18, nuo 18 eilutės paskojamas palyginimas apie turtingą didiką, klaususį Jėzaus, kaip pelnyti amžinąjį gyvenimą. Jėzus iš karto jam primena Dešimt Dievo įsakymų. Bet didikas atsako, kad jų laikęsis nuo pat jaunystės. Neblogai! Tarkime, kad jis nemelavo. Tuo nesuabejojo ir Jėzus. Tačiau Jėzus permatė didiko širdį ir žinojo, kad šis, nepaisant stebėtino paklusnumo, mylėjo tik save patį. Ir vos Jėzui pareikalavus parduoti turtą, didikas nuliūsta – aišku, kad jis mylėjo labiau save negu savo artimą, taigi ir labiau negu Dievą. Nors ir nėra suformuluota, tačiau šis tekstas siūlo pasitikrinimo klausimą: ką myli labiau? Arba ką myli iš tikrųjų? Taigi nėra prasmės sakyti, kad laikaisi Dešimt Dievo įsakymų, jeigu nesilaikai jau paties pirmutinio – mylėti Dievą! Nėra prasmės sakyti, kad tiki į Dievo egzistavimą, o gyvenime myli tik save ir nuolat laužai pirmąjį jo įsakymą!
Lk 10 sk. nuo 25 eilutės pateikiamas įžymusis palyginimas apie gailestingąjį samarietį. Nei kunigas, nei levitas sumuštam žmogui nepadėjo, praėjo pro šalį. Tačiau jie ir neperžengė Dievo įsakymų ribos – neužmušė to žmogaus ir nekankino. Bet nemylėjo. Abu buvo jam abejingi. Šio palyginimo testo klausimas būtų toks: ar esi pasirengęs reikalui esant padėti vargstančiam žmogui? Kiekvienam žmogui? Net priešui? Nes artimo meilė reiškia pareigą bet kam padėti varge. Arba jei esi turtingas krikščionis ir nepadedi vargstančiam broliui, tai neturi nei artimo meilės, nei meilės Dievui (kaip rašoma 1 Jn 3, 17).
Kitas paklusnumo pasitikrinimo testas yra 1 Kor 13. Tai garsioji Naujojo Testamento meilės giesmė. 3 eil.: "Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau". Ar tik Paulius neprieštarauja Jėzui (pagal Lk 18)? Bet aišku, kad ne. Nes visi geri darbai be meilės nėra jokie geri darbai. Be meilės nieko nelaimėsi.
Šioje vietoje grįžkime prie minėto pavyzdžio apie homoseksualias poras. Homoseksuali partnerystė yra neigiamas dalykas, nes mes žinome, kaip tai vertina Dievo įstatymas. Tačiau tas žinojimas ir supratimas neturi vesti į homofobiją, į homoseksualių žmonių neapykantą ir niekinimą. Besilaikydami Dievo įsakymų, žiūrėkime, kad jų laikytumės su meile. Kitaip mūsų paklusnumas nieko vertas.
Kaip elgtis panašiais atvejais, parodė pats Jėzus. Jis nebijojo nei susitikti, nei kalbėtis, nei valgyti už vieno stalo su tais, kuriuos atstūmė visuomenė (su muitininkais, prostitutėmis, sergančiaisiais įvairiomis ligomis). Žinoma, kai kurie buvo atstumti dėl to, kad smarkiai laužė Dievo įstatymą, bet kita vertus – dėl to, kad visuomenė jų paprasčiausiai nemylėjo, netgi nekentė. Jėzus elgiasi radikaliai kitaip. Jis visų pirma juos myli, o tai nereiškia, kad pateisina įstatymo laužymą. "Eik ir daugiau nenusidėk", sako Jėzus ir iš pagarbos įstatymui, ir iš meilės artimui.
3. Dievo įstatymas duotas iš meilės
Įstatymas suprantamas tik per meilę, nes jo leidėjas yra Dievas, kuris pats yra meilė (1 Jn 4, 8; 2 Kor 13, 11). Dievas, kuris pats yra meilė, iš meilės savo kūriniams davė įstatymą ("tavo paties labui", Įst 10, 13). Ir ne dėl ko nors kito, o iš meilės žiūri, kad žmonės jo laikytųsi.
Kadangi Dievas mus myli ir nori gero (per įstatymus), tai jį piktina, kai mes paminame gerus dalykus, tuo pakenkdami patys sau. Todėl Dievas mus auklėja ir kartais baudžia (Pat 3, 11–12; Hbr 12, 6; Apr 3, 19). Dėl to ir mums, krikščionims, liepia iš meilės raginti ir pabarti vieni kitus, jei niekinami geri Dievo dalykai (Kun 19, 17; Gal 6, 1; Hbr 10, 14–25; Jud 22–23).
Apibendrinimas
1. Mes esame įpareigoti mylėti. Įpareigoti augti meilėje, tobulėti ir panašėti į Jėzų Kristų. O meilės niekada nebus per daug, niekada nebus taip, kad vieną dieną meilės užtektų. Tačiau ir neikada negalvokime, kad meilė savaime yra kelias pas Dievą. Meilė neišgano. Bet meilė yra krikščionių žymė, kuri turėtų leisti atskirti krikščionis nuo nekrikščionių.
2. Jei nežinome kaip mylėti, paskaitykime Dievo įsakymus. ST ceremonijų įstatymai (šventyklos, aukojimo, maisto įstatymai ir ritualai) krikščionims dėl Jėzaus aukos nebegalioja, bet galioja visi moraliniai principai. Daug jų pakartotų ir išplėstų yra Naujajme Testamente. Jei jau mylime, bet nežinome, ar mūsų meilė tikra – pasitikrinkime pagal Dievo įsakymus.
3. Jei norime suvokti įsakymus, žiūrėkime, kaip per juos reiškiasi meilė. Jei kalbame apie paklusnumą įstatymui, žiūrėkime, kad neužmirštume meilės. Jei manome, kad galima nelaikyti įstatymų – kaip tai paveiks kitus žmones? Jei kritikuojame, barame kitus, turime pasižiūrėti, ar tai darome iš meilės. Nes įstatymo pagrindas ir esmė yra meilė.
Ir paskutinė išvada yra tokia, kad meilė ir įstatymas yra labai artimai susiję dalykai. Nes susiję jie yra pačiame Dievo asmenyje. Dievas yra ir meilės Dievas, ir įstatymo Dievas – mūsų labui. Jis mus myli, bet ir reikalauja paklusnumo. Tad laikykimės Dievo įsakymų, ir viską, ką bedarytume, darykime iš meilės!
