Holger Lahayne
Mažumos prieštara (I)
Birželio–liepos mėn. interneto portale delfi.lt trimis dalimis buvo išspausdintas Andriaus Bielskio straipsnis "Ar homoseksualumas nuodėmė?" Rašinys, kuris, praėjus vos kelioms savaitėms nuo Baltic Pride "homoseksualų" renginio Vilniuje, adrenalinu dar tebepulsuojančioje auditorijoje netruko vėl kilstelėti karštį, aušintą šimtais komentarų.
Taip nutiko čia, Lietuvoje. Anoje Baltijos jūros pusėje, pavyzdžiui, Švedijoje, viskas būtų buvę kitaip. Švedijoje jau seniai niekas nerašo nei straipsnių tokiais pavadinimais, nei diskutuoja apie homoseksualumą ar nuodėmę. Bent jau viešojoje erdvėje. Ten ir kitur Vakaruose paradigmų kaita, esminės mąstymo sanklodos ir suvokimo kategorijų pasikeitimas jau įvyko. 2004 m. kandidato į ES komisarus R. ****iglione'ės istorija (kai prisistatymo kalboje jis homoseksualizmą pavadino nuodėme ir buvo atmestas) parodė: joks politinės (ir bažnytinės) valdžios atstovas nė iš tolo tenedrįsta viešai gretinti sąvokų "homoseksualizmas" ir "nuodėmė".
Sąvoka "seksualinė revoliucija", į visuomenę atėjusi iš psichoanalitiko W. Reicho (1897–1957) knygos viršelio, visai tinkama apibūdinti ir tam, kas dėjosi pastaruosius dešimtmečius. O dėjosi štai kas: palyginti neseniai daugumoje Europos šalių, tarp to ir Švedijoje, seksualinė praktika tarp tos pačios lyties asmenų buvo draudžiama. Vokietijoje praktikuojamas homoseksualumas buvo laikomas nusikalstamu ir baustinu dalyku (draudimas liberalizuotas 1969–1973, atšauktas 1994). Šiandien Vokietijos valstybės leidžiamo žurnalo ".de" statistinėje apžvalgoje "Gyventojai ir migracija" akcentuojama: "Vokiečių visuomenė yra atvira ir įvairi, su besikeičiančiomis gyvenimo formomis". Skyriuje "Gyvenimo formos" išskirtinai pabrėžiama:
"Vokietijos žmonių gyvenimo būdai yra labai įvairūs. Daugiau nei 23 milijonai žmonių gyvena bevaikėse partnerystėse. Greta jų 46000 vyrų ir 23000 moterų veda bendrą ūkį su tos pačios lyties partneriu. Iš viso Vokietijoje yra apie 160 000 tos pačios lyties partnerysčių." (3/2010)
Taigi oficialioji Vokietija jau ne tik konstatuoja, bet net ir didžiuojasi savo gyvenimo formų įvairove ir tolerantišku požiūriu į homoseksualus. Prieš keletą dešimtmečių dėl tokių pažiūrių žmogus tikriausiai būtų patekęs į teismo akiratį, ir aktyvūs homoseksualai kartais netgi buvo įkalinti. Šiandien jis jau ne tik nesėda, bet net gali tuo džiaugtis, didžiuotis ir būti laikomas pažangiu. Argi tai ne revoliucija?!
Bet ši kaita nevyko ir nevyksta urmu. Pasižvalgę po Wikipedijos "LGBT rights by country or territory" arba "Gesetze zur Homosexualität" žemėlapius ir lenteles, netruktume pastebėti, kad, pvz., Šiaurės Amerikoje liberaliosios vakarų ir šiaurės rytų valstijos labai skiriasi nuo pietų ir viduriniųjų vakarų valstijų. Europoje vieną stovyklą sudaro vakarai, šiaurė ir vidurio šalys, o rytai ir pietryčiai – kitą. Lietuva patenka "ant siūlės", einančios Baltijos jūra. Beveik visame Afrikos žemyne, Azijoje praktikuojamas homoseksualumas neleistinas. Taigi kaip matome, kultūriniai lūžiai dalija valstybes ir kontinentus bei, kaip dar matysime, ir bažnyčias.
Teologijoje naujojo mąstymo epochos pradžią paskelbė britų teologas D.S. Bailey'is (1910–1984) knyga Homosexuality and the Western Christian Tradition (1955). Dešimtmečiu vėliau ją naujais argumentais gausiai pasotino vokietis Helmutas Thielicke'ė (1908–1986) (Theologische Ethik III – Ethik der Gesellschaft, des Rechts, der Sexualität und der Kunst, 1964). Šis savo gyvenimo laikotarpiu bene žymiausias vokiečių evangelikų teologas, tėvynėje iki šiol labai mėgstamas tiek tarp liberalų, tiek tarp pietistų, savo knygoje tvirtina: negali "būti jokių abejonių, kad homoseksualumas ir *iškrypėlis*tija Senojo Testamento yra laikomi mirtinos bausmės vertais nusižengimais". Bet teologas perinterpretavo sąvoką. Thielicke'ė homoseksualumą laiko ne nuodėme, o "lemtimi". Brėžia aiškią liniją tarp prigimties ir "libido ekscesų" (esą NT draudžia būtent pastaruosius). Be to, buvęs Hamburgo universiteto rektorius sako: "Šis polinkis [į homoseksualumą] negali būti nuvertinamas labiau už visą mūsų [kaip puolusiųjų] egzistencinį būvį". Anot jo, nesą "nė menkiausios priežasties gimusį homoseksualų asmenį nei morališkai, nei teologiškai niekinti. Mes visi esame tame pačiame prakeikime, ir kiekvienam iš mūsų jo tekę pagal tam tikrą saiką."
Tais laikais šitokios mintys skambėjo nepaprastai naujoviškai, šių dienų Vakarų teologams jau spėjusios tapti savomis ir įprastomis. Ne vien šios, bet ir mintys dėl Rom 1, 26s, tada sukėlusios naujos egzegezės bangą, šiandien gyvuoja šaknis įleidusios ne vieno teologo pasaulėžiūroje: esą Paulius homoseksualumą mini tik kaip iliustraciją svarbesniam teiginiui paaiškinti, kaip "teigimo priemonę", o ne "teigimo intencijos objektą", "kas suteikia tam tikros laisvės naujiems apmąstymams". Kitaip tariant, Paulius kad ir šneka apie homoseksualumą, mintyje turi visai ką kita.
Šitaip Thielicke'ė, panaudodamas argumento prototipą, įkala kuolelį nutiesti tvirtam raudonam siūlui, besidriekiančiam per visus bandymus pateisinti homoseksualias gyvenimo formas. Jeigu kas sako, kad Biblija atmeta homoseksualumą, tai raudono siūlo turėtojas atkerta, esą Biblija omenyje turi tik tam tikrą piktnaudžiavimą homoseksualumu ir tai atmeta. Suprask: esama savotiško "gero", "Dievui patinkančio" naudojimosi homoseksualumu, kurio nei Dievas, nei Biblija visai neatmeta. O kas gali būti tas "geras naudojimasis homoseksualumu", kiekvienas sau gali mikliai išsivesti iš bet kurios etinės sistemos. Šiandien dažniausiai kalbama apie "partnerystės" ryšius, apie "seksualinį savęs realizavimą" pagal "panašias normas, kaip ir normaliuose lyčių santykiuose".
Bėda, kad raudonasis siūlas nuveda nuo tiesos. Nes Biblija atmeta ne piktnaudžiavimą homoseksualumu pagoniškuose kultuose, prievartos aktuose ar pan. Biblija atmeta patį homoseksualumą. Užtenka vien pažvelgti į žydų antikinę ST tekstų aiškinimo tradiciją (žr. pabaigą). Bet šią poziciją čia išsamiai nepagrįsime bibliškai. Juolab kad kai kurie jo aspektai jau yra puikiai apginti kitų (Giedriaus Saulyčio atsiliepimas "Ar Šv. Raštas smerkia homoseksualizmą?"; J. Stotto "Homoseksualinės partnerystės?", "Prizmė" 1997/3; britų Evangelikų aljanso "Faith, Hope and Sexuality", http://www.eauk.org/resources/publications/upload/Homosexuality.pdf ; taip pat D. E. Malicko "The Condemnation of Homosexuality in Romans 1:26–27", http://www.biblicalstudies.org.uk/pdf/romans_malick.pdf ; Gordono Wenhamo "The Old Testament Attitude to Homosexuality", http://www.biblicalstudies.org.uk/article_attitude_wenham.html ; Roberto Gagnono The Bible and Homosexual Practice, http://www.robgagnon.net/articles/homosexScripReallySays.doc.pdf .; A. Mohlerio komentarų http://www.albertmohler.com/category/topics/homosexuality-topics-2/ .)
Šiame straipsnyje norima pasvarstyti apie naująją paradigmą, pradėtą Bailey'io ir Thielicke'ės minčių. Minčių, kurios įsitvirtino ne dėl to, kad būtų pasirodę įtikinančios ar egzegetiškai labai gerai pagrįstos. Visa kultūra, o drauge ir krikščionys, tie, kurie nori atrodyti šiuolaikiški, trokšte trokšta išeities, kitokios galimybės: nejau neįmanoma to griežto Biblijos tiesumo paaiškinti kaip nors kitaip? Įmanoma, sako Bailey'is su Thielicke.
Reiktų nepamiršti dar ir to, kad minėtieji vyrai ne tik uždegė žalią šviesą naujoms idėjoms, bet pirma "perkrovė" biblinio autoriteto sampratą. Be šio veiksmo nebūtų jokių išeičių ir naujų galimybių. Biblinio autoriteto suvokimo kaita savo pradžią žymi ne kur kitur, o būtent Biblijos kritikoje, per dešimtmečius spėjusioje išplauti nemažą dalį teologijos. Štai pavyzdys ir iš Bielskio teksto: "Ar ne šių patriarchalinių papročių vedamas Paulius neteisingai reikalavo, kad moterys bažnytiniuose susirinkimuose tylėtų (1 Kor 14: 34)?" – kad ir kaip interpretuotum šią sudėtingą eilutę, pasakyti, kad Paulius kažko neteisingai reikalavo, reikia nemenko pagrindo. Savotiškos egzegezės ir savotiško požiūrio į Bibliją. Todėl būtų labai gerai, kad tie, kurie tiki, jog Paulius kanoniniuose raštuose padarė klaidų, paskleidė neteisingą mokymą, pirmiau atvirai pateiktų savo požiūrį į Biblijos autoritetą. Nes diskusijoje yra didelis skirtumas, ar Paulių vertiname rimtai, ar, kaip daugelis liberalių teologų Vakaruose, jį laikome seksualinių problemų turėjusiu moterų niekintoju.
Naujoviškojo mąstymo grūdas sudygo ir gana sėkmingai kerojasi krikščionių tikėjime. Antai Bielskis noriai mini "gyvą", "nuoširdų tikėjimą", sako, kad "yra daugybė Dievą tikinčių žmonių, kurie yra homoseksualūs", o tie, kurie reikalauja seksualinio susilaikymo, "pasmerkia milijonus Dievą mylinčių ir tikinčių homoseksualių žmonių beprasmei kančiai..." Teiginių autoriui, regis, visiškai aišku, kad praktikuojamas homoseksualumas ir krikščionių tikėjimas yra puikiausiai suderinami dalykai. Tai yra viena iš svarbiausių Bielskio prielaidų.
Ypač ji svarbi seksualinės etikos srityje. Įvairiausio plauko tikintieji arba tie, kurie tokiais save laiko, tie, kurie mano esantys laisvi ir turintys teisę daryti dalykus, kuriuos draudžia Biblija – skirtis (be Biblijoje pateisinamo pagrindo), tuoktis su netikinčiais, naudotis dirbtiniu apvaisinimu mėgintuvėlyje ir t. t. – mano, kad visa tai nė kiek nekenkia nei tikėjimui, nei "santykiui su Jėzumi". Tarp evangelikalų taip pat vyksta tikėjimo sąvokos virsmas ir tvirtinasi nauja tikėjimo koncepcija: svarbiausia yra žmogaus asmeninis, subjektyvus tikėjimas, pats tikėjimo veiksmas; tikėjimo objektas, tikėjimo turinys, mokymas paversti antraeiliais ir ne pačiais svarbiausiais dalykais. Tai veda prie to, kad dažnas pasijunta turįs teisę kurtis ir realizuoti nuosavas tikėjimo sampratas bei Biblijos aiškinimus. Bažnyčia, denominacija užčiaupiama, netenka galios nurodinėti, kaip ir ką tikėti ar netikėti, kaip elgtis ar nesielgti.
Jeigu Bibliją skaitome pagal "senąją" paradigmą, Bielskio prielaida nepasinaudosime. Nes to padaryti niekaip neįmanoma. Nepaisant prielaidos pozicijų tvirtinimosi daugelyje Europos bažnyčių – pagal Paulių (1 Kor 6, 9s), praktikuojamas homoseksualumas žmogų vienareikšmiškai atskiria nuo Dievo karalystės. Įdomu tai, kad Paulius klausimą šia tema pradeda perspėjimu "Neapsigaukite!" (9b, Burbulio vert.), lyg norėdamas pabrėžti, kad būtent šiame reikale nesunkiai galima paklysti. Net tuo atveju, jei šis tekstas tikrai nekalba apie homoseksualumą, vis vien iškelia principą, kad tam tikrų dalykų praktikavimas netinkamas tikinčiam žmogui. Tą patį sako ir Gal 5, 19–21; 6, 7; Ef 5, 1–20; 1 Jn 3, 4–10; 5, 3. Todėl kai J. Sasnauskas "Mažosios studijos" laidoje apie homoseksualų eitynes ragina "neklastoti" Pauliaus, tai vertai kyla klausimas: kas išties klastoja? Ar tikrai "tradiciniai" interpretatoriai?
Ir evangelikai, akcentuodamai, kad nuteisinimui darbai nėra reikšmingi, tradiciškai pabrėžia jų svarbą po nuteisinimo. Geri darbai nekuria tikėjimo, tai tikėjimas kuria gerus darbus. Tikėjimas daro teigiamą įtaką tikinčio žmogaus elgesiui. Dėl to Heidelbergo katekizme (87 kl.), 1 Kor 6, 9 perfrazuojant, sakoma: "O ar tie, kurie neatsiverčia Dievop nuo savo nedėkingos ir neatgailaujančios gyvensenos, ar jie gali tapti palaimingi?" Atsakymas: "Jokiu būdu. Nes, kaip Raštas sako, "nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės".
Kai kuriose Šiaurės šalyse ir jų bažnyčiose paradigmų kaita jau įvykusi, ir rato neatsuksi. Viltingai laukiama tik naujosios visiško įsitvirtinimo, o senosios paradigmos galutinės mirties. Kartu su paskutiniaisiais jos šalininkais. Tačiau tai, kas Šiaurėje šiandien atrodo išmirštanti mažuma, pasaulio mastu toli gražu taip neatrodo. Tuo labiau, jeigu priskaičiuosime ir istorinį paveldą. Tad dar yra kam pasipriešinti!
Kam vis dar kalbate apie nuodėmę?
Pagrindinė straipsnio tema arba klausimas yra "ar homoseksualumas nuodėmė?" Kitaip tariant, argumentuojamas ne tik homoseksualumo priimtinumas ar atmestinumas. Svarbiausias akcentas atitenka būtent konkrečiai krikščioniškai kategorijai. Bet Bielskis kone nuo pradžių savo temos plėtotei uždeda savotišką apynasrį:
"Kalbėjimas apie nuodėmę yra prasmingas tik tam, kas yra tikintis. Juk apeliavimas į homoseksualumo nuodėmingumą yra ir gali būti reikšmingas tik tiems, kurie iš tikrųjų yra krikščionys, tai yra tiems, kurie yra aktyvūs krikščioniškos bendruomenės nariai ir santykį su Dievu turintys žmonės. Tokių žmonių greičiausiai yra mažuma."
Šie sakiniai daugeliui skaitytojų gali atrodyti visai suprantami, tačiau būtent jie yra vieni problemiškiausių visame tekste. Nėra taip, kad būtų visiškai neteisingi, juk, be abejo, tik tikrai tikinčiam žmogui, tik suprantančiam savojo ir apskritai nuodėmingumo sąvoką, duota labiau suprasti, kas yra nuodėmė. Bet lygiai taip pat, kaip negalima "griežtai atskirti teologinės ir pasaulietinės argumentacijos", taip ir kalba apie nuodėmę turėtų turėti prasmę ne vien tik tarp tikrų tikinčiųjų. Nes jeigu laikytumės šitokios logikos, tai pasaulietinėje aplinkoje visai negalėtume vartoti ir kitų krikščioniškų terminų.
Kuo skiriasi sąvokos "nuodėmė" ir "Dievas"? Iš tiesų tam tikra prasme tik tikintis žmogus gali pažinti Dievą, dėl to tik jis supras ir dalykus, apie kuriuos Dievas kalba. Netikintis žmogus Dievo nepažįsta tiek, kiek tikintis, bet kartu ir pakankamai pažįsta, nes apie jį žino. Netikintis, galima sakyti, tuo pat metu tiesą žino ir jos nežino (žr. Rom 1, 18s). Taip pat ir dėl nuodėmės. Juk kiekvienam žmogui žinomos tam tikros moralinės normos, atsakomybės, kaltės sampratos, tik ne kiekvienas supranta, kad jos egzistuoja Dievo akivaizdoje.
Bet atrodo, kad Bielskiui nuodėmės sąvoka nelabai patinka, nes jos net nesiteikia normaliai paaiškinti. Kodėl apie nuodėmę kalbėti nėra prasminga, o apie kitas krikščioniškas tos pačios aplinkos sąvokas kaip pvz., malonė, meilė, Evangelija – prasminga? Ar tik ne kad šios maloniai skamba ir, ne taip kaip anoji, netrikdo pasaulio? Bet juk ir jų pasaulis nesupras, jeigu nuodėmės nesupranta? Ką netikintis išmano apie malonę? Ar Dievo meilę? Kaip jis gali suvokti Evangeliją? Iš dalies, kaip minėta, gali. Bet būtent tik iš dalies. Daugiau ar mažiau. Galima numanyti, kad Bielskiui būtų maloniau apie Dievą apskritai viešai daug nekalbėti. Bet tada nėra ko rankiotis ir kitų (malonių) krikščioniškų sąvokų bei jomis bandyti durstyti savo argumentus (negi postmodernistai dėl to jau taip labai nusiskurdintų?).
Raginimas viešai nekalbėti apie nuodėmę skamba protingai, bet, deja, toks nėra. Kaip ir perdėm nebibliškas. Nes Biblijoje tikrai daugybėje vietų ne tik viešai apie nuodėmę kalbama, bet ir įvairūs žmonės raginami atgailauti. Tą daro ne tik NT apaštalai, bet ir ST pranašai. Apd 17, 30–31 rašoma, kaip Paulius kreipiasi į pagonis skelbdamas atsivertimą ir teismą, aiškiai omeny turėdamas nuodėmę: "Ir štai Dievas... dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių." Arba prisiminkime pranašo Jonos istoriją. Būtų Jona tada žinojęs apie Bielskio logiką, būtų daugelio bėdų išvengęs. Bet Ninevės gyventojai gal būtų išgirdę vien tik apie Dievo malonę, o nieko apie tuo momentu svarbiausią dalyką – atgailą.
Biblija aiškiai parodo, kad nuodėmė nėra ir negali būti vien tikinčiųjų bendruomenės reikalas. Nes kaip kitaip žmonės atsiverstų ir įtikėtų Dievą? Iš ko pasipildytų pati Bažnyčia? Be savojo nuodėmingumo pažinimo nėra nei Dievo, nei malonės pažinimo. Nejau pirma turėtume išgirsti Evangeliją, ją priimti, įtikėti ir tik tada, prisijungę prie tikinčiųjų bendruomenės, bažnyčioje, pradėti klausytis pamokslų apie nuodėmę? Argi šitaip išvis yra įmanoma?
Kaip jau minėta, visi žmonės šiek tiek žino apie Dievą, malonę ir nuodėmę, bet jų žinojimas nepilnas, su trūkumu, iškreiptas. Todėl turi būti paskelbta Dievo tiesa. Taip bedarydami, be abejo, pastebėtume, kad daug kam nuodėmė neatrodo prasminga. Tada imkime ir išaiškinkime jiems tą prasmę! Atsižvelkime į publiką ir pabandykime ją įtikinti. Tam juk galime pasirinkti daug visokių (jaunatviškų, naujoviškų, filosofiškų ir t. t.) žodžių. Ir iš Biblijos galime pasimokyti įvairių būdų. Svarbiausia, kad tiek bažnyčioje, tiek pasaulyje skelbtume Dievo tiesą – visokiais būdais, bet tą vienintelę Dievo tiesą.
Grįžtant prie straipsnio autoriaus logikos, kyla dar vienas klausimas: kodėl būtent nekrikščioniškame, sekuliariame interneto portale delfi.lt analizuojamas homoseksualumo nuodėmingumas? Juk kaip tik to ir nereikėjo daryti?!
Bet pereikime prie antrosios Bielskio pasirinktos pagrindinės temos keliamos problemos. Autorius rašo:
"krikščioniškos nuodėmės sampratos pagrindu demokratinėje visuomenėje negali būti leidžiami visiems privalomi įstatymai (žinoma, išskyrus tuos atvejus, jei kalba eina apie tai, kas yra universaliai smerkiama tiek tikinčių, tiek netikinčių žmonių). Tokie įstatymai neišvengiamai pažeistų netikinčiųjų teises, o sykiu užkirstų kelią į tikrą ir nuoširdų tikėjimą."
Ir šie sakiniai priklauso prie tų, kurie dažnam skaitytojui problemų nekelia. O galėtų kelti. Kai kuriems net turėtų sukelti. Nes juose netiesa suplakama su tiesa. Žinoma, biblinis nuodėmių katalogas negali būti automatiškai verčiamas pasaulietiniu įstatymu. To net neįmanoma padaryti, kadangi kai kurios nuodėmės (pvz., pavydas, priešiškumas, nedraugiškumas broliui) nepriklauso valstybinės teisės sričiai.
Tačiau klausimas yra daug sudėtingesnis, negu Bielskis bando įteigti. Jo sudėtingumą galima pastebėti, pvz., abortų problemos debatuose. Abu reiškiniai panašūs tuo, kad jų atmetimas susijęs su žydų ir krikščionių kultūra. Antikos laikais moralės požiūriu abortai nebuvo visuotinai smerkiami. Vėliau bibliniai įsitikinimai apie kiekvieno žmogaus gyvybės vertę krikščionybės sklaidos laikotarpiu rado kelią į baudžiamąją teisę ir pasiliko joje – iš dalies net iki šios dienos. Tas pats pasakytina ir dėl eutanazijos draudimo, žmogaus klonavimo, surogatinės motinystės ir t.t. Taigi žydų–krikščionių pasaulėžiūra padarė įtaką pasaulietinei teisei.
Bielskio kriterijus "kas yra universaliai smerkiama" nedaug tegelbsti, nes nėra pakankamai aiškus. Negimusios gyvybės sunaikinimas yra universaliai smerktinas dalykas ar nėra? Atrodo, kad nėra. Jau nebėra. Tai kodėl neleisti abortų atlikti iki pat devinto nėštumo mėnesio? Argi nepažeidžiama teisė laisvai rinktis tų, kurie nusprendžia atsikratyti negimusios gyvybės, pvz., aštuntą nėštumo mėnesį? Kaip ir kur nubrėžti tą ribą? Iš kur ji turėtų rastis? Arba dėl karštosios temos – pedofilijos? Kodėl neleisti lytiškai santykiauti, pvz., su keturiolikmečiais, jei tam tikroms mažumoms to nuoširdžiai norisi, o visuomenei pasirodytų, kad tai nieko blogo ir būtų universaliai sutariama (draudimas išbrauktas iš baudžiamosios teisės)?
Šie klausimai yra iliustracija to, kokios sudėtingos problemos yra šios bei Bielskio aptariamoji. Jos tikrai žymiai sudėtingesnės, nei straipsnio autorius sako. Svarbiausias dalykas – ant kokio pagrindo yra kuriamas teisingumas (ypač baudžiamoji teisė). Šiam klausimui reikia labai rimto atsakymo. Bielskio ‚universalusis smerktinumas' reikalauja sukonkretinimo: kas turi nustatyti universaliai smerktinus dalykus? Dauguma? Vargu. Atsakydami į tuos klausimus, neišvengiamai atsidursime žmogaus prigimtinės teisės, pasaulėžiūros bei religijos srityse. Būtent dėl to mūsų teisė daug kur pagrįsta krikščioniškais įsitikinimais bei bibline pasaulėžiūra.
Tad telieka tik pakartoti: apie nuodėmę ne tik galima, bet ir reikia viešai kalbėti; ne tik galima, bet ir būtina viešai skleisti visiems galiojančias Dievo normas. Tą patį patvirtino net ir vokiečių savaitraštis "Der Spiegel" (leidžiamas milijoniniu tiražu), metų pradžioje nuodėmės klausimui paskyręs ilgą vedamąjį straipsnį. O šis žurnalas toli gražu nėra nei krikščioniškas, nei dešinės pakraipos. Kultūros skyriaus redaktorius (tiesa, praktikuojantis katalikas) Matthiasas Matussekas apžvelgia tradicines, mirtinomis laikomas nuodėmes, jas pritraukdamas prie dabarties aktualijų. Pradžioje jis kalba apie visuotinį nuodėmės kaip fenomeno įvaizdžio nuvertėjimą (kuris aiškiai matosi ir Bielskio samprotavimuose):
"Tenka konstatuoti mirtį. Velionė mirė po sunkios ligos, nepastebimai, viename iš visuomenės užkaborių. O gyvenimo dienų būta didžių. Ji teikė sparnus ugningoms kalboms, ji lenkė žmones veidu į žemę, versdama maldauti atleidimo, ji ugdė karalystes ir neišmatuojamus turtus, ji atsakinga už kalnus lavonų... Ji įkvėpė dailininkus kaip Jaronimas Bošas ir buvo poetų kaip dieviškasis Dantė neprilygstamai sudėta į žodžius... Šis pasakojimas, be abejo, apie nuodėmę. Nuodėmė iš viešosios erdvės dingo. Ji pasirūpino sau naujus dokumentus, naują tapatybę. Apie ‚nuodėmę' nekalba nė vienas. Niekas tiems, kurie jon įklimpę, negrasina amžinuoju prakeiksmu... Nuodėmė prarado savo metafizinį svorį. Į ją niekas rimtai nežiūri. Tiesiog būtų galima sakyti: nuodėmę ištiko įvaizdžio krizė." (7/2010)
Ar vien tik meilė svarbiausia?
"Visiškai nesvarbu, ar kalbame apie homoseksualius, ar heteroseksualius žmones – ir vienų, ir kitų tarpe buvo, yra ir bus žmonių, kurie turės daug trumpalaikių seksualinių santykių. Todėl bet koks lygybės brėžimas tarp homoseksualumo ir ištvirkimo yra nesusipratimas, nes daugybė homoseksualių žmonių gyvena ilgalaikėse partnerystėse ir/ar santuokose bei grindžia jas tais pačiais meilės, pagarbos ir ištikimybės vienas kitam principais kaip ir heteroseksualūs žmonės."
Ir homoseksualai geba mylėti ir gerbti vieni kitus – taip sako ne tik Bielskis. Kas gi čia blogo? Kodėl homoseksualų meilė moraliniu požiūriu turėtų būti nuvertinta? Juk tai tas pats, ką daro ir heteroseksualai? (Straipsnio pabaigoje Bielskis mano: "Kita vertus, teigti, kad meilė yra vienintelis principas, kuriuo vadovaujasi krikščionimis save laikantys homoseksualiose partnerystėse gyvenantys gėjai ir lesbietės, yra neteisinga...". Tik visai nesugeba paaiškinti, kodėl neteisinga.)
Tai dažni argumentai, tačiau klaidinantys. Bielskio ir kitų juos pateikiančiųjų išsyk galima paklausti: ar tikrai "daugybė homoseksualių žmonių gyvena ilgalaikėse partnerystėse"? Kokio dydžio ta "daugybė"? Statistika apie dažną partnerių kaitą tarp homoseksualų atrodo gana niūriai, net sukrečiančiai. Tikra, tradiciniu supratimu ištikimybė homoseksualų gyvenime yra daugiau negu iki kraštutinumo reta. Net tarp porų, kurios yra 'susituokusios’. Visuomet šiuo atveju svarbu išsiaiškinti dar ir tai, kaip ištikimybė traktuojama, kaip suprantamas santykių ilgalaikiškumas bei ar nėra susitarimų toleruoti santykius su kitais partneriais.
Bet gilesnė problema, kad mūsų religinėje aplinkoje meilės argumentas priimamas visuomet labai palankiai. Antai teologas Johnas Stottas knygoje Issues Facing Christians Today, analizuoja tezę, tvirtinančią, kad meilė yra pakankamas kriterijus spręsti apie kiekvienus savitarpio santykius. Stottas cituoja iš 1963 m. kvakerių skelbto pranešimo apie seksualinę etiką. Pranešime homoseksualumas lyginamas su kairiarankyste ir sakoma: "aišku, kad santykių prigimtis ir kokybė yra svarbiausia". Kiek vėlesniame, 1979-ųjų metodistų pranešime (A Christian Understanding of Human Sexuality) rašoma, kad homoseksualumo praktikavimas savaime nėra atmestinas dalykas, kadangi "kiekvienų homoseksualių santykių kokybė vertinama pagal tuos pačius esminius kriterijus, kokie taikomi ir heteroseksualiems santykiams."
Šitokį mąstymą iš dalies jau yra perėmę ir evangelikalai, todėl net homoseksualumo priešų forpostuose (Bielskio džiaugsmui) tvirtybė aižėja. Prijaučiantis evangelikų aljansui Liverpulio anglikonų vyskupas Jamesas Jonesas visai neseniai gana teigiamai pasisakė apie tos pačios lyties asmenų santuokas, manydamas: "Pasaulyje, kuriame taip mažai meilės, du žmonės nori išreikšti savo meilę, kurios jiems neduoda jokie kiti santykiai". Palankumą homoseksualioms santuokoms rodo ir žinomas britų evangelikalas Steve'as Chalke'as.
Prie kurso keitimosi šiuo klausimu tarp evangelikalų ypač daug prisideda Emerging Church (kylančios bažnyčios) judėjimas. Ilgametis Emergent Village (JAV) koordinatorius bei vienas iš Emergent Manifesto of Hope leidėjų Tony'is Jonesas 2008 lapkričio 20 savo tinklaraštyje rašė:
"Be abejo, dabar aš esu tos nuomonės, kad GLBTQ [G=gay, L=lesbian, B=bisexual, T=transgender/transsexual, Q=queer] gali gyventi santarvėje su bibline krikščionybe (bent jau tiek, kiek ir kiekvienas iš mūsų!) ir kad jų monogamija turėtų būti Bažnyčios bei valstybės pakenčiama ir laiminama."
Taip toli siekia ne visi judėjimo atstovai. Dažniau klausimas diplomatiškai paliekamas kyboti ore ir aiškaus atsakymo neišgirsi. Štai Brianas McLarenas savajame A Generous Orthodoxy rašo: "[Krikščionys] Liberalai praskynė kelią didesniam galestingumui homoseksualių asmenų atžvilgiu. Konservatyviesiems neliks nieko kito, kaip tik žengti jų pėdomis..." Suprask, konservatyvieji iki tol gailestingi nebuvo. Be abejo, tarp evangelikalų yra buvę ir homofobiškai nusiteikusių. Tačiau kodėl, kai tik praktikuojamas homoseksualumas pavadinamas nuodėme, nepaisant jokių argumentų, vadintojas mikliai apšaukiamas negailestingu, priešišku? Tebūnie, liberalūs krikščionys tikrai yra gailestingesni, bet ar tai automatiškai reiškia, kad ir jų teologines bei etines nuostatas palaikyti būtina?
Kad ir kaip būtų, šios diskusijos remiasi į esminius krikščioniškos etikos klausimus. Etikoje tikrai galima sakyti, kad meilė yra aukščiausias įsakymas, bet jis negali būti atitraukiamas, izoliuojamas nuo bendrojo biblinio apreiškimo konteksto. Juk kas yra krikščioniškoji meilė be įstatymo (žr. "Meilė ir įstatymas", http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-415.htm)? ! Įstatymas paaiškina ir sukonkretina meilę. Didieji krikščioniškosios etikos šulai kaip D. Bonhoefferis vengte vengė vienpusiškumo, visuomet meilės sampratą artimai sujungdamas su įstatymu, greta meilės akcentuodamas dieviškosios sukūrimo tvarkos pagrindus. Bet esama ir tokių, kurie šias jungtis ignoruoja, todėl ir sukuria tokius radikaliai vienpusius homoseksualumo vertinimus. Johnas Stottas rašo:
"Biblijai ištikimas krikščionis negali priimti prielaidos, kuria remiasi šis argumentavimas, – būtent kad meilė yra vienintelis absoliutas, kad ji panaikina bet kokį moralinį įstatymą ir kad kas tik atrodo suderinama su meile, ipso facto yra gerai, neatsižvelgiant daugiau į nieką. Taip negali būti. Nes meilei reikalingas įstatymas, kuris jai vadovautų. Pabrėždamas meilę Dievui ir artimui kaip du didžiuosius įsakymus, Jėzus ir jo mokiniai neatsisakė visų kitų įsakymų. Priešingai, Jėzus sakė: "Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų", o Paulius rašė: "Meilė yra įstatymo pilnatvė" (plg. Jn 14,15; Rom 13,8–10). Taigi tai, kad santykiai nurodo meilės buvimą, yra svarbus, tačiau nėra savaime pakankamas kriterijus patvirtinti jų autentiškumą."
Bet Bielskiui, atrodo, nelabai patinka ir įstatymas. Tą liudija ir vienas iš jo teiginių interviu prieš trejetą metų: "Evangelijose nuolatos akcentuojamas tikėjimas, atleidimas, gailestingumas, Dievo malonė, o ne įstatymas". Į tokį teiginį galima atsakyti Liuterio mintimis, kad tikram teologui visų pirma derėtų gerai išmanyti skirtumą tarp įstatymo ir Evangelijos. Suprasti, ką gali Evangelija ir kam reikalingas įstatymas. Reikia juos atskirti, bet ne kurį vieną atmesti. Taip kiltų grėsmė nuslysti arba į įstatymiškumą, arba į visišką įstatymo įgnoravimą.
Meilė yra ir ašis citatos, kuria Bielskis užbaigia savo straipsnį. (Nieko neprikiši, Yale’io profesorius Dale'as Martinas tikrai yra vienas iš savo srities banginių):
"'Negali būti jokios diskusijos apie tai, kad bažnyčios pozicija dėl homoseksualumo sukėlė milijonų priespaudą, vienatvę, savęs neapykantą, prievartą, ligą bei savižudybę. Jei bažnyčia nori tęsti savo tradicinę interpretaciją, ji turi pademonstruoti, o ne tik teigti, kad homoseksualumo smerkimas, o ne jo pateisinimas, yra didesnis meilės rodymas. Ar bažnyčia gali parodyti, kad tos pačios lyties meile grįsti santykiai kenkia juos praktikuojantiems?.. Ar iš tikrųjų geriau paauglėms lesbietėms ir gėjams neapkęsti savęs ir be perstogės melsti, kad jų asmenybės būtų rekonstruotos tam, kad jie galėtų patirti įsimylėjimą taip, kaip jų heteroseksualūs draugai tai patiria? Ar iš tikrųjų daugiau meilės slypi bažnyčios "heteroseksualios pilnatvės" garbinime (kuri, beje, nėra bibliška), kai tūkstančiai jos narių yra pasmerkiami arba celibatui, arba nesibaigiančiai manipuliacijai, prisidengusiai "gydymu"?’ Vargu."
Įrodymo atsakomybė kraunama ant tradicinio požiūrio šalininkų pečių. Tik kaip jiems tai padaryti? Kaip Bažnyčiai įrodyti, "kad tos pačios lyties meile grįsti santykiai kenkia juos praktikuojantiems?" Jeigu tik prasitarsi, kad heteroseksuali meilė geriau, o homoseksualumo praktikavimas kenkia, tuoj pat gausi asmeninių pavyzdžių su priešinga patirtimi, ir diskusija bus baigta nė neprasidėjusi. Tarsi homoseksualai (subjektyviai) jokių problemų neturėtų...
Tebūnie, kaip yra, tesijaučia visi subjektyviai laimingi. Tik nereiktų subjektyvių savijautų absoliutinti, nekreipiant dėmesio į tuos homoseksualus, kurie dėl savo orientacijos lygiai taip pat subjektyviai kenčia. Ir nereiktų kaltinti klastingumu tų, kurie stengiasi kenčiantiesiems padėti. Esą jiems svarbu ne padėti, o tik manipuliuoti. Kam be reikalo purkštauti, kai, regis, šiandien niekas homoseksualų keistis neverčia? Bet ir nereiktų menkinti norinčiųjų keistis. Tačiau būtent čia šurmulys ir sukyla: staiga malonieji progresyvistai virsta aršiais "fundamentalistais" šaukdami, kad nėra jokio keitimosi, yra tik rekonstravimas (nes taip skelbia Martino ir kitų naujoji dogma)! Tačiau citata su Martino žodžiais tik tada įtikintų, jeigu laikytumės tos naujosios dogmos: homoseksualumas yra neišvengiamas, kai kurie žmonės homoseksualūs iš prigimties ir todėl negalima ir draužiama jų asmenybę rekonstruoti.
[bi]Kas yra fundamentalizmas?
Šiandien madinga savo priešininkus vadinti fundamentalistais. A. Patackas ir A. Žarskus taikliai pastebi straipsnyje "Naujakalbė, arba Juodoji kalbos magija": "Homofobija ir fundamentalizmas – tai ypač klastingi naujakalbės žodžiai. Juk visi norime būti pažangūs... Etiketė 'fundamentalistas’ yra atsilikimo, smurto, pažiūrų siaurumo sinonimas." ( http://www.lzinios.lt ) Kaip priekaištas ši sąvoka, aišku, vartojama ir Bielskio. Savo argumentus apie tai jis pradeda įvadu:
"Žinoma, šiuos argumentus visuomet galima atmesti apeliuojant tiesiog į Biblijos "objektyvumą" ir absoliutumą. Argumentas čia maždaug toks: Biblija yra Dievo žodis, vadinasi, atmesdamas vieną ar kitą jos teiginį, prieštarauji Dievo valiai. Krikščioniškas fundamentalizmas, be abejo, yra atskira tema, kuri čia negali būti išsamiai aptarta. Visgi porą dalykų paminėti verta."
Iš šio įvado pirmųjų sakinių turėtume suprasti, ką Bielskis laiko fundamentalistu. Anot jo (bent taip atrodo), fundamentalistas yra tas, kuris mano, kad Biblija turi objektyvią reikšmę, kitaip tariant, tvirtina, kad jos rašytojai su tam tikru tikslu norėję paskelbti tam tikrus objektyvius dalykus. Ar fundamentalistas yra tas, kuris Bibliją laiko Dievo žodžiu ir tas žodis bent jau tam tikra prasme jam atrodo absoliutus, kadangi kilęs iš absoliutaus asmens, būtent Dievo?
Gaila, kad Bielskis nepasivargina pateikti rimtesnio ir naudingesnio fundamentalizmo apibrėžimo. Anot autoriaus, cituoti Jėzaus žodžiai yra "geriausias atsakas fundamentalistams bei visiems, kurie kitiems fariziejiškai nori primesti kelių tūkstančio metų senumo patriarchalinės visuomenės papročius..." Ta pati dainelė: fundamentalistai vienoje gretoje su fariziejais ir visais patriarchalais. Vien tik klišės ir gryna propaganda:
"Fundamentalizmą galima apibrėžti kaip tikėjimą, kuris skatina individus ir bendruomenes ne tik pažodžiui skaityti Bibliją, traktuojant visus joje užrašytus teiginius kaip amžiną ir neklystančią tiesą, bet ir neigti modernaus mokslo pasiekimus. Fundamentalizmas, itin paplitęs pietinėse JAV valstijose, yra regresyvus kaip tik dėl to, kad neigia bet kokius pasaulietinio mokslo pasiekimus, kurie prieštarauja pažodžiui suprastoms Biblijos tiesoms. Būdamas giliai ideologiškas ir itin dogmatiškas, fundamentalizmas prieštarauja gyvam tikėjimui."
Nėra nė ko pasakyti apie tokias pusiau tiesas bei šmeižtus. Koks rimtas praeities teologas, įskaitant ir šimtamečių raštų The Fundamentals autorius, taip aklai pažodžiui, šitaip primityviai skaitė Bibliją? Juk visi ieškojo ir tekstų esmės, ir tikslo, ir paskirties, ir, be abejo, kaip pridera kiekvienam geram egzegetui, paisė ir žodžių reikšmės, ta prasme skaitė 'pažodžiui’. Bet jeigu jie priėjo prie išvados, kad tam tikrose vietose Dievas žmonėms perduoda absoliučias, amžinąsias tiesas, tai kodėl to nepriimti? Nebent esame netikintys. O bendras priekaištas, esą fundamentalistai atmeta mokslo pasiekimus, pats yra nemoksliškas. Bet Bielskis turi ir daugiau ką pasakyti:
"Jis reiškiasi ne noru suprasti ir interpretuoti Šventą raštą, bet sudievinant archainį tekstą kaip neklystamą ir nereikalaujantį interpretacijos. Tokiu būdu kelių tūkstančių metų senumo istorinis tekstas yra sudievinamas. Tikėdami, kad Šventasis raštas buvo surašytas paties Dievo per jo pasirinktus žmones kaip bevalius įrankius, fundamentalistai negali susitaikyti, kad skirtingos rašto vietos gali būti suprantamos ir interpretuojamos skirtingai. Į bet kokį interpretacinį teologinį nesutarimą reaguojama kaip religinės bendruomenės skaldymą, o sykiu kaip į tai, kas prieštarauja Dievo valiai."
Be abejo, yra fundamentalistų, kurie savą Biblijos interpretaciją laiko vienintele galima ir karingai ją gina. Bet Bielskiui ne tokie rūpi. Jam rūpi prie fundamentalistų priskirti tuos, kurie laikosi Biblijos dieviškosios inspiracijos ir neklaidingumo. Tikėtis, kad tame kontekste jis paminės ir beveik iki pat XIX a. gyvavusį visuotinį sutarimą (ypač reformatoriškojoje teologijoje) apie tai, kad Biblija yra Dievo žodis, o Dievas yra jos autorius, kalbėjęs per rašančius žmones, jau beveik būtų ir per daug. Šimtmečius žmonės buvo įsitikinę, kad Biblijos tiesa yra absoliuti, o jos teiginiai neklaidingi. Tik mūsų žmogiškosios interpretacijos tokios nėra. Liuteris, Kalvinas ir kiti niekad nesiaukštino, gerai suvokdami: mes esame tik aiškintojai. Todėl teisus yra teologas E.J. Schnabelis: "Jeigu įsitikinimas apie žodžių inspiravimą ir dėl to jų neklystantį autoritetą yra pakankamas kriterijus ‚fundamentalizmui', tuomet beveik visi teologai iki pat XVI a. buvo ‚fundamentalistai', įskaitant ir Liuterį su Kalvinu." (Sind Evangelikale Fundamentalisten?)
Augustinas ir Akvinietis, Liuteris ir Kalvinas, Bullingeris ir Buceris, Johnas Owenas ir Johnas Bunyanas, Whitefieldas ir Spurgeonas iki pat B. Grahamo, Schaefferio, Lloyd-Joneso, Packerio – visi jie laikėsi Biblijos neklaidingumo doktrinos. O aršiai puolama žodžių inspiravimo doktrina net nėra krikščioniškos kilmės (kaip kad dažnai teigiama), jau ateina iš Senojo Testamento laikų, bibliškai puikiai pagrįsta ir yra Bažnyčios paveldas. Ji, kaip ir neklaidingumas, daugsyk minima reformacijos tikėjimo išpažinimuose. Būtent šią tradiciją (geriau ar blogiau) puoselėjo ir Fundamentals autoriai.
Visi teologai ir knygų rašytojai, kurie laikosi (tiesiai sakykime) klasikinio Biblijos supratimo ir interpretavimo, šiandien noriai pravardžiuojami "radikalais", "kraštutiniaisiais" arba "fundamentalistais". Tačiau dažnai tai daroma be pakankamų argumentų ir gana isteriškai. Ypač, kaip minėta, nuo pat pradžių nepateikiant aiškių sampratų ir apibrėžimų.
Nepaisant visų vingrybių, neaiškumų ir neužbaigtumų, progresyvistai bei liberalūs krikščionys manosi savo mokymais krikščionybei darą paslaugą. Kartu su labai keistais sąjungininkais. Viename interviu žurnalui "Modern Reformation" (4/2003) filosofas Richardas Rorty'is (1931–2007) yra šitaip apibūdinęs liberalią teologiją:
"Aš džiaugiuosi tuo, kaip liberalieji teologai stengiasi padaryti tai, kas anot Pio Nono [popiežiaus Pijaus IX] neturėjo būti padaryta – jie bando krikščionybę pritaikyti prie modernaus mokslo, modernios kultūros ir demokratinės visuomenės. Jeigu aš būčiau krikščionis fundamentalistas, būčiau nusivylęs šia jų [liberalų] miglota krikščioniško tikėjimo versija. Bet kadangi esu netikintis, kuris bijo daugelio krikščionių fundamentalistų barbariškumo (pvz., jų homofobijos), tai teologinį liberalizmą sveikinu. Gali būti, kad liberalūs teologai kada nors sukurs tokią miglotą krikščionybės versiją, kad niekas nenorės būti krikščionimi. Jei taip atsitiktų, kai ko netektume. Bet labai tikėtina, kad dar daugiau laimėtume."
B.d.
