„Mano vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant“

Tikėjimo išpažinimų apžvalga (III)

Nyderlandų išpažinimas

Šis tikėjimo išpažinimas, kaip byloja ir pavadinimas, yra kilęs iš Nyderlandų, konkrečiai iš prancūzakalbės Valonijos, šiandien priklausančios Belgijai. Pirmasis jo variantas buvo parašytas prancūziškai, greitai išverstas į lotynų kalbą ir pavadintas Confessio Belgica (dėl to kartais vadinamas ir Belgų išpažinimu).

Tuo laiku Nyderlandus buvo užėmę ispanai, kurie visus tenykščius evangelikus (liuteronus, reformatus ir ypač anabaptistus) smarkiai spaudė. Daugeliui dvasininkų teko bėgti ir prieglobsčio ieškotis kitose šalyse. Tarp tokių buvo Gvidas de Brėjus (Guy de Bray/Brès) 1522–1567), kurį laiką gyvenęs Anglijoje, pasitraukęs į Vokietiją, studijuoti persikėlęs į Šveicarijos Ženevą. 1561 m. teologas parašė tikėjimo išpažinimą turėdamas tikslą išsklaidyti gandus, esą evangelikai piktžodžiauja prieš Dievą, maištauja ir palaidai gyvena. Svarbiausia, de Brėjus siekęs parodyti, kad evangelikų tikėjimas ne tik sutampa su senosios Bažnyčios mokymu, bet ir su Šventuoju Raštu. Tad galų gale išpažinimas buvo surašytas kaip evangelikų tikėjimo apologija bei savotiškas prašymas ispanų karaliui Pilypui II užbaigti persekiojimus.

Pirminio teksto varianto pratarmėje kalbama apie "brolių kraują", pralietą "vardan Kristaus". Šios ištarmės tapo liudijimu, kad tikėjimas nėra teorinis dalykas, o duoda jėgų, leidžiančių nepalūžti iki mirties. Ir pats G. de Brėjus su šiuo įsitikinimu 1567 m. buvo atiduotas į budelio rankas. Bet jo išpažinimo žodis netruko pasklisti po Nyderlandus bei Vokietiją. Iki šios dienos visose nyderlandiškųjų šaknų pasaulio reformatų bažnyčiose, ypač JAV, šis išpažinimas, greta Heidelbergo katekizmo (bei Dorto kanonų), yra laikomas pamatiniu mokymo dokumentu.

Nyderlandų tikėjimo išpažinimą de Brėjus sudarė nemažai pasinaudodamas Prancūzijos evangelikų 1559 m. sudarytu hugenotiškuoju tikėjimo išpažinimu, vadinamuoju Confessio Gallicana, kuris didžia dalimi yra Jono Kalvino plunksnos darbas. Dėl to, skaitant Nyderlandų išpažinimą, tiesiog neįmanoma neišgirsti ir Ženevos reformatoriaus balso.

G. de Brėjaus išpažinimas savo kalba yra gana paprastas, stiliumi – asmeniškas ir šiltas (dažnas asmenvardis "mes"), pripildytas biblinio žodyno ir parafrazių. Tai puiki, trumpa, labai logiškai sudaryta dogminio mokymo apybraiža. Pirmuose 11 skyrių dėstomas mokymas apie Dievą; 12–15 – mokymas apie sukūrimą ir žmogų; 16 – apie predestinaciją; 17–21 – apie Kristų; 22–26 – išdėstytas mokymas apie išganymą (tikėjimą, nuteisinimą, pašventinimą, Kristaus tarpininkystę); tipiškai reformatiškai išsyk penki skyriai atiduodami Bažnyčios temai (27–32); trys skyriai aptaria sakramentų klausimą (33–35); 36 – valdžios ir paskutinysis, 37, dėstymais apie paskutinį teismą bei prisikėlimą, užbaigia Nyderlandų išpažinimą.

Pirmasis išpažinimo sakinys prasideda tokiais žodžiais: "Mes širdimi tikime ir lūpomis išpažįstame, kad..." Tai žodžiai, kurie aiškiai pasako, kad tikėjimas turi eiti sykiu su išpažinimu. Tikėjimas, kuris yra tik tylus ir niekuomet neišpažįstamas, nėra tikras tikėjimas. Bet kiekvienas išpažinimas turi turinį, kuris taip pat negali būti bet koks. Formalus atkartojimas išpažinimo žodžių, nepripildytas širdies tikėjimo, nėra tikras išpažinimas. Tad abi pusės sąlygoja viena kitą.

Ypač puikiai 7 straipsnyje de Brėjus atskleidžia "Šventojo Rašto tobulumą" per mokymą apie jo pakankamumą. Šventasis Raštas "tobulai atskleidžia visą Dievo valią"; visko, "kuo žmonėms privalu tikėti, idant jie pasiektų išganymą" ten pilnai mokoma. Ši mintis konfrontuoja su Romos katalikų tikėti būtinuoju mokymu, kuris, deja, neieško pagrindimo Dievo žodyje. Dėl to de Brėjus primygtinai perspėja prie Dievo žodio nieko nedėti ir iš jo nieko neatimti. Nes Biblijoje yra "dieviškieji raštai" bei "Dievo tiesa". Visi kiti "žmonių raštai, kad ir kokio šventumo jie būtų", visi žmonių "papročiai", tradicijos, "susirinkimai", "žmonių sprendimai ir nuostatai", kaip ir, be abejo, visi išpažinimai – visi stovi žemiau Šventojo Rašto. Nes būtina užkirsti galimybę "žmogaus išminčiai maišytis su Dievo išmintimi", kadangi "visi žmonės yra melagiai, dėl to jų išmintis negali būti pateikiama kaip Dievo". Tuo de Brėjus pabrėžia esminį skirtumą tarp kūrinio ir Kūrėjo ir įspėja visus evangelikus dėl tradicionalizmo bei pagundos savo patirtį, vizijas bei supratimą statyti į vieną lygmenį su Dievo išmintimi.

De Brėjus pavyksta labai vaizdžiai paaiškinti svarbiausius mokymus, išvengiant dviprasmiškos raiškos. Štai 22 straipsnyje jis kalba apie tikėjimą, per kurį mes, anot jo, "turime" Jėzų Kristų. Tačiau jis aiškina, kad tikėjimas savaime mūsų negelbsti; jie neigia, kad "dėl tikėjimo mes būtume nuteisinami". Anot de Brėjaus, nuteisinami dėl Kristaus, ir tikėjimas daug labiau yra "įrankis, kuriuo mes naudodamiesi sykiu su Jėzumi išlaikysime dalį visose jo gėrybėse". Taigi tikėjimas sujungia mus su Kristumi ir jo turtais.

Išpažinimo asmeniškas ir egzistencinis charakteris gerai atsispindi straipsnyje 13: "Apie Dievo Apvaizdą", kur kalbama apie Dievo meilę ir galybę. Pagal de Brėjumi, Dievas sykiu yra "mielas", mylintis, "tėviškai besirūpinantis" ir galingas, ne tik pasaulį sukūręs, bet ir "jokiu būdu neatiduodantis jo atsitiktinumo ar likimo klastai". Kaip tik Dievas pasaulį "valdo ir tvarko" visąlaik taip, "kad niekas šiame pasaulyje be jo valios bei patvarkymo neįvyksta". Jo "galia ir gerumas" yra "begaliniai ir nesuvokiami". Todėl niekas pasaulyje nevyksta atsitiktinai. Galime būti tikri, kad "Dievas visus velnius bei mūsų priešus tarsi pavadžiu prilaiko, dėl to jie be Jo valios ir leidimo nė vienam iš mūsų nepadarys nieko blogo" – šitaip de Brėjus rašo didžių sunkumų ir mirtinų persekiojimų laikais! Tai mums "teikia begalinės paguodos", ir mes "nurimstame visiškai". Tad kokią varganą alternatyvą teturi kad ir mūsų didysis filosofas A. Šliogeris, kuris neseniai įsitikinęs tvirtino, kad "mūsų gyvenimą valdo Jo Didenybė Atsitiktinumas, arba, jei norite kito žodžio, – Likimas".

(anglų k.: http://urclearning.org/wp-content/uploads/Belgic.pdf ;
rusų k.: http://www.reformed.org.ua/2/24/Bres ; vokiečių k.: http://www.sola-fi.de/kirchen-geschichte/die-bekenntnisse-der-kirche/100-das-nied erlaendisches-glaubensbekenntnis.html )

Heidelbergo katekizmas

Šis tikėjimo dokumentas savo vardą gavo nuo Heidelbergo (žr. nuotr.), tuometinės Kurpfalco kunigaikščių rezidencijos, kur atsirado bei pirmąkart buvo išleistas, pavadinimo. Katekizmas buvo sudarytas 1562 m. kunigaikščio Frydricho III užsakymu kaip tęsinys to, ką pradėjo jo pirmtakai, 1546/56 krašte įvedę evangelikų tikėjimą. Pats Frydrichas perėmė reformatų tikėjimą, nors dauguma jo pavaldinių liko liuteronai arba Melanchtono šalininkai. Tad naujuoju dokumentu kunigaikštis taip pat tikėjosi ir suvienyti skirtingas reformacijos šakas bei nuraminti įsiplieskusius ginčus.

Pagrindiniu Heidelbergo katekizmo autoriumi laikomas iš Vroclavo kilęs reformatų teologas Zacharijas Ursinas (Ursinus), Melanchtono mokinys bei Heidelbergo universiteto dogmatikos profesorius. Jam buvo pavesta vadovauti teologų komisijai, kuri sudarė katekizmą. Naujojo teksto pagrindu buvo paimti du paties Ursino parašyti katekizmai bei lenkų kilmės Rytų Fryzijoje veikusio reformatoriaus J. Laskio Emdeno katekizmas.

Pirmasis Heidelbergo katekizmo leidimas pasirodė 1563 m. sausį, pavadinimu "Katekizmas, arba krikščioniški pamokymai". Pats kunigaikštis Frydrichas jam parašė pratarmę. Į vėlesnius katekizmo leidimus įtrauktos Biblijos eilutės (per 600) taip pat yra Frydricho pastangų vaisius. Jos turėjusios parodyti, kad naujoji pamokymų knyga sutampa su Šventuoju Raštu ir vartotojams tarnauja kaip paskatinimas jį savarankiškai studijuoti. Nuo trečiojo leidimo katekizmo turinys buvo išdėstytas taip, kad pasiskirstytų per penkiasdešimt du metų sekmadienius, pamokslavimo bei studijų patogumui, taip pat ir geresniam turinio suvokimui.

Politiniu požiūriu kunigaikščio iniciatyva buvo įvertinta labai neigiamai. 1566 m. Vormso reichstago metu jis buvo imperatoriaus verčiamas katekizmo išsižadėti. Frydrichas tai padaryti griežtai atsisakė – lygiai taip pat, kaip irgi Vormse 1521 m. pasielgė Liuteris. Tad nieko nuostabaus, kad kunigaikštis įgijo vardo priedėlį "pamaldusis".

Heidelbergo katekizmą įtraukus į krašto bažnyčios regulą, jis tapo privalomas visam Kurpfalcui. Tačiau populiarumas jį greitai išnešė už krašto ribų ir paskleidė ypač Nyderlanduose, kur vien XVI a. buvo išplatinta 16 leidimų. 1619 m. Dordrechto (arba Dorto) reformatų sinodas katekizmą patvirtino kaip reformatų mokymo pagrindą, taip jis tapo visus pasaulio reformatus vienijančiu dokumentu. Neilgai trukus katekizmas pasirodė net tolimiausiose Azijos šalyse: jau XVII a. išspausdintas pirmas leidimas malajų kalba. Šiandien Heidelbergo katekizmas skaitomas 40 kalbų ir tikriausiai yra tarp evangelikų populiariausias išpažinimo tekstas.

Katekizmas sudarytas iš 129 klausimų ir tiek pat atsakymų. Pirmasis ir antrasis klausimai yra kaip savotiška preambulė, kurioje atsispindi katekizmo tikslas pasakyti apie tai, kas yra vienintelė žmogaus paguoda gyvenant ir mirštant (1) bei ką apie ją būtina žinoti (2). O būtini žinoti yra trys dalykai, kurie išdėstyti ir išaiškinti likusiuose 127 klausimuose bei atsakymuose. Tad susidaro savotiškos trys dalys su pavadinimais: "Apie žmogaus vargą" (3–11), "Apie žmogaus išpirkimą" (12–85) ir "Apie dėkingumą" (86–129). Ne kaip Nyderlandų ar Vestminsterio išpažinimai, šis katekizmas neduoda sisteminio tikėjimo pristatymo, o remiasi labiau žmogaus patirtimi: pirma žmogus atpažįsta ir suvokia savo varganą padėtį, paskui – išgelbėjimo iš tos būklės patirtis, o po to visas gyvenimas, geri darbai ir t.t. iš dėkingumo.

Heidelbergo katekizmas yra tikras teologijos šedevras bei dvasinių lobių skrynia, kurią mes čia praversime tik svarbiausiems dalykams pamatyti. Katekizmo pradžioje ypač pastebima yra asmenvardžių "aš", "mano", "mane" gausa. Tai nėra egocentrizmas, nes centrą užpildo Dievas: ką jis atliko dėl mūsų ir nepaliaujamai tebeatlieka. Apie Dievą kalbama ne abstrakčiai, o visiškai pagal Melanchtono pavyzdį: "Štai ką reiškia pažinti Kristų: atpažinti jo geradarystes..." (Loci communes, 1521), būtent geradarystes mums. Dėl to Ursinas ne viename klausime taip laisvai kalba apie "naudą" tikintiesiems (28, 36, 43, 45, 49, 51, 69 ir 31 apie trigubos Kristaus tarnystės naudą).

Bet reikia nepamiršti, kad katekizmas kalba ir labai blaiviai apie žmogaus gebėjimus, akcentuoja nuopuolio pasekmes. 5-ame atsakyme griežtai sakoma: "iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo neapkęsti". Jei tai dar būtų galima palaikyti požymiu, būdingu neišganytam žmogui, tai 127 atsakymas likusį optimizmą panaikina galutinai. Jame kalbama apie tikintį žmogų ir jo "aiškius priešus": "velnią, pasaulį" bei trečią – visai ne bedievius ar panašiai – "nuosavą kūną", mumyse tebeišlikusią vis dar nuodėmingą prigimtį, taigi mus pačius.

Katekizmo gaida yra itin pozityvi – net ir etikoje. Dešimties Dievo įsakymų aiškinime (nuo 94 kl.) rikiuojami ir analizuojami ne vien draudimai, o jų išvirkščioji pusė – nauda konkrečios artimo meilės atžvilgiu. Ypač tai analizuoja 107, 110 ir 113 klausimai, kurie tvirtina, kad įsakymų laikymasis mumyse žadina naują ir teigiamą motyvaciją: norą "iš visos širdies" gyventi nusistačius prieš nuodėmę ir "trokšti visokios teisybės".

Nuoširdžiai tikintis žmogus, kad ir kiek būtų Dievo apdovanotas, nėra pats sau viešpats. Tikintis žmogus yra ir išlieka nuosavybė, būtent savo gelbėtojo Jėzaus Kristaus (1 kl.). Tai ne tik paguoda, bet ir rimtas iššūkis, reikalaujantis nuolatinės atgailos (88 kl.).

Tai patvirtina ir ta katekizmo dalis, kuri kalba apie sakramentus (nuo 65 kl.). Ji byloja, kad vien šių Kristaus malonės ženklų nepakanka. 72 klausimas su atsakymu pabrėžia, jog kūdikystės krikštas žmogaus neišgelbsti ir neatgimdo, nes "vien tik Jėzaus Kristaus kraujas ir Šventoji Dvasia apvalo mus nuo visų nuodėmių". Sakramentai nepaverčia žmogaus krikščioniu, nes pagal 1 Kor 7, 14 tikinčių tėvų vaikai ir taip jau yra "šventi", t. y. gimimu iš šių tėvų įvedami į Sandorą. Krikštas į Sandorą neveda, o tik patvirtina įvykusį įvedimo faktą. Dėl to ir Kalvinas aiškiai atskiria atsivertimą ir krikštą: "Vaikystėje pakrikštytuose žmonėse Dievas [vėliau] žadina atsivertimą jų vaikystės, jaunystės arba brandaus amžiaus laikotarpiu..." (Ciuricho susitarimas, 1549). Jeigu bet kuriuo metu atsivertimas, taigi ir apvalymas nuo nuodėmių tikrai įvyksta, krikštas tai patvirtina. Jei atsivertimo pakrikštytajame neįvyksta ir jis sąmoningai atmeta Kristaus darbą, tai pats save atskiria nuo Sandoros bei drauge nuo išganymo ir savo krikštą paverčia niekiniu. Šią mintį patvirtina ir Ursinas savo Didžiajame katekizme (Catechismus maior, 294). Taip Heidelbergo katekizmas užsklendžia vartus neteisingam pasitikėjimui sakramentais.

Heidelbergo katekizmas išsiskiria ir pasižymi nuosaikiu tonu. Ursino komanda iš visų jėgų pasistengė neaštrinti kampų, neryškinti skirtumų tarp konfesijų, taip padarydami katekizmą iki šiol vienu iš ekumeniškiausių evangelikų išpažinimų. Jame nerasime tiesioginio anabaptistų pasmerkimo, kaip Augsburgo (5, 9, 16, 17), Nyderlandų (18, 34, 37) ar Antrajame šveicariškajame išpažinime (18, 20, 30), o tik netiesioginės kritikos (69–74, 101, 104–105). Nesistengta nubrėžti ir aiškių ribų su liuteronų mokymu, nors 46–49 klausimuose išdėstyta gryna reformatų kristologija.

Požiūris į Romos katalikų tradiciją radikaliau pasireiškia tik kalbant apie šventąją Vakarienę, kai 78 klausime katalikiškasis transsubstanciacijos mokymas (duona ir vynas virsta tikru Kristaus kūnu ir krauju) įvertinamas vienareikšmišku "ne" bei 80-ame klausime apie katalikų mišias, kur jos pavadinamos "nelemta klaidatikyste" (vok. "vermaledeite Abgötterei" arba liet. "prakeikta stabmeldyste"). Pastarojo klausimo pirmame leidime dar nebuvo, jis buvo įtrauktas tik trečiajame leidime, pareikalavus kunigaikščiui Frydrichui. Spėjama, kad šis punktas atsiradęs kaip reakcija į 1562-ųjų,Tridento susirinkimo nutarimus dėl mišių, kurie kategoriškai atmetė evangeliškąjį požiūrį.

Tenka pripažinti, kad 80-o klausimo atsakyme išdėstyta tuometinė pozicija katalikų tikintiesiems šiandien atrodo nekorektiška, t. r. netiksliai atspindi jų mokymą. Dėl to kai kurios reformatų bažnyčios savo katekizmo leidimuose pateikia išnašas su paaiškinimais. Tačiau esminis konfliktas vis dėlto išlieka, ir stabmeldystės priekaištas nėra taip lengvai išbraukiamas.

Tai patvirtina, kad ir kaip keista, žymių konvertitų į katalikybę, Scotto Hahno bei Peterio Kreefto liudijimai. Knygoje Rome sweet Home, Hahnas su žmona pasakoja apie vieną savo patirtį, paskatinusią pakeisti konfesiją. Tai buvęs stebėjimas eucharistinės procesijos, per kurią katalikai atsiklaupdami pagerbia pranešamą monstranciją: "Šie žmonės tiki, kad ji yra Viešpats, o ne vien tik duona ar vynas. Jeigu tai tikrai yra Jėzus, tai atsiklaupimas yra vienintelė tinkama reakcija." Tačiau ponia Hahn čia pat klausia: bet jeigu tai ne Jėzus? "Jeigu tenai, toje monstrancijoje, yra ne Jėzus, tai tas, ką jie daro, yra stabmeldystė." Jeigu transsubstanciacija yra tiesa, tai priešais ostiją mes tikrai turėtume suklupti; tačiau kas, jei tai nėra tiesa? P. Kreeftas: "Jeigu mokymas apie tikrąjį Kristaus buvimą eucharistijoje pasirodytų netiesa, tai adoracija būtų sunkiausius padarinius sukelianti stabmeldystė" (Catholic Christianity). Kreeftas ją laiko tiesa, dauguma evangelikų – vienareikšmiška netiesa. Abi pusės negali būti teisios. Arba visi privalo praktikuoti tokią adoracijos formą, arba visi privalo ją atmesti, nes ji yra stabmeldystė. Todėl stabmeldystės priekaištas ir šiandien išlaiko savo prasmę, fundamentalioji antitezė nedingo.

80 klausimas yra tikras intarpas, kadangi 81–82 kl. toliau nuosekliai kalba apie evangelikų šventosios Vakarienės sampratą. Jos tonas – visiškai pastoracinis, grįstas bendruomenės patirtimi. Mat tik tiems "kurie patys savimi dėl savo nuodėmių bodisi" (arba "kurie nepatenkinti savimi"), kurie įžvelgia savo "likusiąją silpnybę", tie gali iš tikrųjų tikėtis paguodos (81).

Čia taip pat paklojami praktikos prie šventosios Vakarienės leidimo pamatai, kurie patvirtina per šimtmečius reformatams būdingą tradiciją: vakarienėje gali dalyvauti tik tas, kuris gailisi dėl savo nuodėmių ir "trokšta kuo toliau, tuo labiau savo tikėjimą stiprinti bei savo gyvenimą taisyti". Kas to netrokšta ir "išpažinime, ir gyvenime" (82), faktiškai pasirodo kaip netikintis ir bedievis, tas negali būti leidžiamas Vakarienės, "kol pataisys savo gyvenimą". Tai nėra smulkmena, kadangi "neatgailaujantys ir veidmainiai valgo ir geria sau patys teisman" (81). Kai vakarienėje dalyvauja netikintys žmonės, ne vien tik Dievo Sandora "išniekinama", bet ir Dievo "pyktis užtraukiamas ant visos bendruomenės" (82). Šiandien vakarienės eiti daug kur gali kone kiekvienas: kontrolės beveik jokios nėra, o kvietimas – platus ir vis plečiasi ("atvira komunija"). Šiandien per daug bijoma žmogaus ir konflikto su juo ir per mažai bijoma Dievo. Tad toks būdamas, Heidelbergo katekizmas jau yra pavirtęs ne tik šiandienos mokytoju, bet ir praktikos kritiku.

( http://www.ref.lt/index.php/lt/tikjimas/diktrina/1038-hedelbergo-katekizmas )

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas

Jei Heidelbergo katekizmas tiesiog mėgstamas, tai Vestminsterio tikėjimo išpažinimas – aukštai vertinamas ir labai gerbiamas. Tai paskutinysis didis reformacijos epochos tikėjimo išpažinimas ir, galima sakyti, jo karūna. Sunkiai surastume kitą išpažinimą, tokį tikslų žodžiu ir tokį precizišką išraiška. Jis – lyg deimantas, virtinę metų šlifuotas daugiau negu šimto teologijos ekspertų.

Išpažinimas buvo sudaromas Anglijos pilietinio karo tarp parlamento ir karaliaus laikotarpiu (1642–1649). Puritonų, taigi kalvinistų, dominuojamas parlamentas sušaukė į susirinkimą, arba tarybą maždaug 150 teologų iš Anglijos ir Škotijos, kad šie sudarytų bendrą visų Britanijos šalių tikėjimo išpažinimą, nes tuo metu anglikoniškoji vyskupinė bažnyčios tvarka buvo panaikinta. Į jos vietą turėjusi ateiti pagal škotų pavyzdį sudaryta presbiterinė sistema. Iš pradžių buvo numatyta tik anglikonų "Trisdešimt devynių straipsnių" revizija, kuri neilgai trukus pavirto į visiškai naujo pamatinio dokumento kūrimą. Tarybos posėdžiavimas vyko nuo 1643 iki 1649 m. Londono katedros Vestminsterio abatijoje (dėl to Vestminsterio asamblėja, "Westminster Assembly").

Išpažinimo tekstas (angl. Westminster Confession of Faith) buvo užbaigtas 1646 m. Kitais metais Vestminsterio tikėjimo išpažinimas buvo išspausdintas ir patvirtintas oficialiu škotų bažnyčios tikėjimo dokumentu. Pačioje Anglijoje jis tokio patvirtinimo tada negavo. (Kadangi pilietinį karą laimėjo independentas, taigi ne presbiterijonas, O. Kromvelis, o po jo valdymo 1660 m. buvo sugrąžinta monarchija ir 1662 m. vėl patvirtinta vyskupinė tvarka.)

Tikėjimo išpažinimas greitai sulaukė plataus susidomėjimo, net tapdamas pagrindu kitų denominacijų tikėjimo išpažinimams. 1658 m. kongregacionistinės Anglijos bažnyčios pagal jį sudarė "Savojos pareiškimą" (Savoy Declaration), o 1677/88 Anglijos baptistai – "Londono baptistų išpažinimą" (London Baptist Confession), žinoma, su tam tikrais pakeitimais: apie Bažnyčios ir valstybės santykį bei krikštą. Bene didžiausią įnašą į išpažinimo sklaidą įdėjo Amerikos presbiterinės bažnyčios (1788/89 m. tekstą švelniai pakeitusios). Šiandien Vestminsterio išpažinimas, kartu su 1647 m. tarybos taip pat patvirtintais dviem katekizmais, sudaro vadinamuosius "Westminster Standards" (Vestminsterio standartai arba normos) – daugumos presbiterinių bažnyčių oficialiuosius tikėjimo dokumentus.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, aiškiausiai iš visų evangelinių išpažinimų (šalia Dorto kanonų), moko vadinamosios "dvigubos predestinacijos" (str. 3, ypač 3,3, ir str. 10), mokymo apie išrinkimą išganymui ir pasmerkimui. Šiandien šis mokymas yra vienas iš tų, kurie patiria daugiausiai atmetimo, paniekos ir patyčių, nors nėra ir nebuvo specialusis kalvinistų išradimas (kaip ir toli gražu ne pagrindinė reformatų dogma). Vadovaudamiesi Augustino pažiūrų tradicija (taip pat ir Tomo Akviniečio, žr. Sth I, 23,3), šį mokymą aiškiai formulavo bei rėmė praktiškai visi pirmosios kartos reformatoriai. Tik Kalvinui bei Vestminsterio teologams šiek tiek labiau rūpėjo šio Biblijos mokymo aiškinimas, nors jie irgi gerai jautė jos subtilumą, dėl ko straipsnyje 3,8 būtent ir rašo: "Mokymas apie šią didžią išrinkimo paslaptį privalo būti nagrinėjamas su ypatinga išmintimi ir kruopštumu..."

Tai mokymas, kuris išpažinimui kūrė ir tebekuria daugiausiai problemų, tačiau reiktų pastebėti ir neužmiršti, kad išpažinimas turi ir mokymą, kurio neturi joks kitas evangelinis išpažinimas ir kuris yra visų priimtas bei gerbiamas – mokymas (str. 12) apie tikinčio žmogaus įsūnystę (angl. "Adoption").

Dažnai išpažinimui primetamas ir scholastiškumas. Tačiau jei šiuo priekaištu turimas omeny atitrūkimas nuo gyvenimo, tai jis nieko vertas. Kaip tik išpažinime vienas paskui kitą rikiuojasi straipsniai daugeliu praktinių temų, kaip antai apie išganymo tikrumą (18), santuoką ir skyrybas (24), įstatymą ir gerus darbus (19 ir 16), priesaiką (22) bei apie svarbiausius bažnytinės disciplinos klausimus (30).

Stiprioji išpažinimo pusė yra ta, kad visi mokymai pristatomi labai plačiai ir išsamiai. Štai 2,1 sakoma apie Dievą:

"Yra tik vienas gyvas ir tikras Dievas, jis yra beribės egzistencijos ir tobulumo, tyriausios dvasios, neregimas, ne kūno, nedalomas, beaistris, nekintantis, neaprėpiamas, amžinas, nesuvokiamas, visagalis, išmintingiausias, švenčiausias, laisviausias, tikriausias, jis veikia viską pagal savo nekintančios ir pačios teisingiausios valios nuosprendį savo paties šlovei; labiausiai mylintis, maloningas, gailestingas, didžiai kantrus, apstus gerumo ir tiesos, atleidžiantis nedorybę, nusižengimą ir nuodėmę; atlyginantis tiems, kurie uoliai jo ieško; vis dėlto teisingiausias ir baisus, kai vykdo nuosprendžius; nekenčiantis visų nuodėmių, jis, be abejo, kaltųjų neišteisins."

Tai tipiška Vestminsterio išpažinimo kalba. Joje, žinoma, nerasime 'heidelbergiškosios’ šilumos, tačiau ji mus apsaugos nuo vienpusio požiūrio, kaip šiuo atveju nuo savavališkų rankiojimųsi tų Dievo savybių, kurios mums patinka labiausiai. Be to, ji atskleidžia visumą bei plotį, kurio patys greičiausiai visai net nepastebėtume. Antai 20,1 straipsnyje apie tikėjimo vaisių, krikščionio laisvę, sakoma, kad ji yra laisvė nuo...

"nuodėmės kaltės [1], smerkiančios Dievo rūstybės [2], moralinio įstatymo prakeikimo [3], aplinkinio sugedusio pasaulio [4], vergystės šėtonui [5], nuodėmės viešpatavimo [6], negandų piktybės [7], mirties geluonies [8], kapo pergalės [9], amžinojo prakeikimo [10], kad ji yra galimybė laisvai ateiti pas Dievą [11] ir laisvai jam paklusti, ne iš vergiškos baimės, o iš vaikiškos meilės bei palankios dvasios [12]..."

Greta to būtina paminėti sandoros teologiją, kurios pradžia glūdi Bulingerio bei Ursinuso darbuose ir kuri pirmą kartą buvo taip aiškiai suformuluota evangeliniame išpažinime. Ši teologija byloja, kad be sandoros negali būti ryšio su Dievu. 7 straipsnyje sakoma: "Atstumas tarp Dievo ir jo kūrinių yra toks didelis...", kad žmonėms būtinai reikia "Dievo nusileidimo,", būtent sandoros.

Šioje teologijoje (kartais vadintoje federaline, lot. foedus – sandora, sandrauga) išryškinamos dvi pagrindinės sandoros rūšys tarp Dievo ir žmogaus: "darbų sandora" (kitų reformatų raštuose kartais "gyvenimo" arba "sukūrimo") – sandora, sudaryta su Adomu rojuje; jam, visiško paklusnumo atveju, buvo pažadėtas amžinasis gyvenimas. Ši sandora sudaro išganymo istorijos rėmus bei Evangelijos pagrindą. Kita sandora – "Malonės sandora". Vestminsterio išpažinimas apie ją sako:

"Žmogus dėl nuopuolio tapo nepajėgus gyventi pagal šią sandorą, todėl Dievas malonėjo sudaryti antrąją, dažniausiai vadinamą Malonės sandora, kuria jis už dyką siūlo nusidėjėliams gyvenimą ir išgelbėjimą per Jėzų Kristų, reikalaudamas iš jų tikėjimo juo, kad jie galėtų būti išgelbėti, ir žadėdamas duoti tiems, kuriuos numatė gyventi, savo Šventąją Dvasią, kad jie norėtų ir galėtų tikėti" (VII,3).

Be abejo, išganymo istorijoje buvę sudaryta įvairių sandorų (nuo Nojaus, per Mozę, Dovydą, iki Naujosios sandoros), bet šios tebuvusios tik skirtingas vienos malonės sandoros "išorinis pateikimas" (Kalvinas) ir niekaip nesiskyrusios savo esme. "Yra tik viena ir ta pati Malonės sandora, sudaryta skirtingais laikais" (7,6). Šitaip svarstančiai sandoros teologijai gerai pavyksta pristatyti Dievo veikimo visumą bei neišleisti iš akių Biblijos vientisumo. Taip pat ir gerai paaiškinti santykį tarp malonės ir paklusnumo: iš malonės Kristus už mus įgyvendino darbų sandoros reikalavimus (sau prisiėmė mūsų nepaklusnumo bausmę – jo "pasyvusis paklusnumas", taip įgyvendindamas visus įstatymo reikalavimus – "aktyvusis paklusnumas").

(anglų k.: http://www.opc.org/wcf.html ; rusų k.: http://www.reformed.org.ua/2/108/ ; vokiečių k.: http://www.reformiert.at/wb_inlineframes/bekenntnisse_wb.htm )

B.d.