Holger Lahayne
Lietuvos dvasinis ir kultūrinis kraštovaizdis XXI amžiuje (I)
Apžvalga
Įstatymas ir Evangelija
Trys iššūkiai Įstatymui:
Įstatymo niekinimas
Panteizmo nuodai
Misticizmo pagunda
Trys iššūkiai Evangelijai:
Kančios ignoravimas
Krikščionybės ekonomizacija
Evangelikų nesantaika
Pabaiga: kova už geriausią idėją
Konferencijos temos pavadinimas šiek tiek gąsdina savo platumu – gali būti, kad tą pajutau ne vien aš. Ką pasakyti šitokia tema? Kokie žodžiai pajėgtų aprėpti visą kultūrą? Laimei, į pagalbą suskubo vienas žymiausių XX a. filosofų – austrų kilmės britas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951). Šis keistuolis genijus savo paskutiniosios knygos Filosofiniai tyrinėjimai (1953) pratarmėje taip pat vartoja sąvoką "kraštovaizdis". Wittgensteinas teigia, kad knyga sudaryta iš "filosofinių pastabų", kurios "yra tarsi visuma kraštovaizdžio eskizų". Toliau:
"Tie patys arba beveik tie patys klausimai čia paliečiami vis iš naujo iš skirtingų taškų, kiekvienąkart apmetant naują jų vaizdą. Tarp jų buvo begalė nevykusių arba necharakteringų, pasižymėjusių visais prasto piešėjo trūkumais. Juos pašalinus, liko šiek tiek labiau pakenčiamų, kuriuos dabar reikėjo taip sutvarkyti, dažnai juos apkarpant, kad jie galėtų duoti stebėtojui tam tikrą krašto vaizdą. Taigi ši knyga iš tikrųjų yra tik albumas."
Wittgensteinas kalba apie pastabas ir trūkumus, eskizus ir albumą, daro kuklias, nuosaikias išvadas. Tuo jis pripažįsta ir savo netobulumus bei klaidas. Šitoks kuklumas tinka ir mūsų temos apmąstymams. Filosofo pratarmėje išryškėja dar vienas aspektas: klausimai liečiami "vis iš naujo iš skirtingų taškų" arba perspektyvų. Pats pažvelgsiu į Lietuvos dvasinį landšaftą iš savo, kaip užsieniečio, evangeliko ir reformato, perspektyvos. Tačiau kitaip negu Wittgensteinas, deja, nei jūs, nei aš, neturime laiko išvaikščioti "platų minties lauką skersai ir išilgai, visomis kryptimis". Todėl tikriausiai dar liks ir nemažai dalykų sutvarkyti, apkarpyti bei pataisyti. Bet tikiuosi, kad šis mano greitas eskizas pateiks jums "tam tikrą krašto vaizdą" ir padės orientuotis. Tad pradėkime nuo horizonto linijos.
Įstatymas ir Evangelija
Ant kokių pamatų stovi XXI amžiaus Bažnyčia? Bažnyčios pastatas vis statomas ir todėl keičiasi, bet pamatai – ne. Žinoma, pats Jėzus Kristus yra kertinis akmuo (Mt 21, 42) ir pamatas (1 Kor 3,11); konkrečiau Jo auka ir kraujas (žr. giesmę pradžioje), Jo mokymas ir pažadai; kitur NT minimas apaštalų ir pranašų pamatas (Ef 2, 20), t. r. jų mokymas; ir pati Bažnyčia taip pat yra "tiesos stulpas ir atrama" (1 Tim 3, 15). Kaip ir Dievą, Evangeliją bei išganymą, taip ir Bažnyčios pamatus Biblija apibūdina įvairiai. Vis dėlto galime kalbėti apie vieną pamatą – tai tiesa. Pats Dievas yra "teisus ir patikimas" (Įst 32, 4); Jo Sūnus yra tiesa (Jn 14, 6), kaip ir Jo Dvasia (1 Jn 5, 6). Viskas, ką Jis daro (Dan 4, 34) ir sako (2 Sam 7, 28), yra tiesa.
Todėl galima formuluoti konkrečiau: Bažnyčia stovi ant Dievo Įstatymo ir Dievo Evangelijos tiesos.
"Tavo Įstatymas – tiesa", sako Dovydas (Ps 119, 142). Dievo Įstatymas atspindi Jį patį, Jo asmenį, būdą, valią. H. Bulingeris prideda: "Dievo įstatyme mums atskleista Dievo valia: ką [Jis] nori, kad mes darytume, ir ko nenori; kas yra gera ir teisinga, o kas – bloga ir neteisinga." (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, 12,1)
Kitas Dievo žodis – Evangelija. Dievas "pagimdė mus tiesos žodžiu" (Jok 1, 18), t. r. per Evangeliją. Geroji Naujiena apie nuodėmių atleidimą ir malonę yra tiesa bei mus išlaisvina (Jn 8, 32); netikėti tiesa (2 Tes 2, 12) reiškia atmesti Evangeliją.
Reformatoriai nuolat pabrėždavo, kad šių dviejų Dievo žodžių negalima supainioti. M. Liuteris yra sakęs: "Perskyra tarp Evangelijos ir Įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas". Iš knygos Užstalės pokalbiai: "Įstatymas yra tai, ką mes turime daryti, o Evangelija kalba apie Dievą, apie tai, ką nori duoti Dievas. Pirmojo dalyko mes negalime įvykdyti, antrąjį galime priimti drauge su tikėjimu." (211)
Įstatymas yra įsakantis, reikalaujantis žodis, nes išreiškia Dievo moralinę valią (Lk 10, 28; Gal 3, 10). O Evangelija rodo tos būtinybės išsipildymą Kristuje; ji yra išlaisvinantis Žodis (Jn 19, 30; Gal 5, 1). Kadangi žmogus neįstengia išpildyti Įstatymo, tai Evangelija yra būtina, ir Dievas iš malonės išgelbsti žmogų iš jo negalėjimo. Istatymas sako: "daryk tai", Evangelija atsako: "tai jau padaryta", nes atlikta Kristuje.
Dėl to Liuteris neperdėjo sakydamas, kad būtinai turime išmokti šio meno; suvokti, kokia Įstatymo užduotis, ir suprasti, ką teikia Evangelija. Be Įstatymo neatpažintume savo varganos padėties Dievo akivaizdoje, be Evangelijos neturėtume išganymo vilties. Be Įstatymo nebūtų veidrodžio, kuris atskleidžia mūsų nuodėmingumą; ir nebūtų kelrodžio, kuris nurodo, kaip gyventi pagal Dievo valią. Be Evangelijos nebūtume atgimdomi ir apvalomi; neturėtume naujos širdies, liktume be išganymo ir be tikros, nesavanaudiškos motyvacijos – visi mūsų geri darbai virstų šaltu įstatymiškumu.
Mums gyvybiškai reikalingi šie du stulpai; tačiau visais laikais Dievo tiesa mieliau iškeičiama į melą (žr. Rom 1, 25). Dėl to toliau trumpai išvardysiu iššūkius, dažniausiai metamus Įstatymui ir Evangelijai.
Įstatymo niekinimas
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Lietuvoje Dievo Įstatymas vis dar gana plačiai žinomas bei gerbiamas. Kiekvieną dieną po kelissyk galima išgirsti kalbant apie Dešimties Dievo įsakymų svarbą ir būtinybę jų laikytis. Tačiau labiau įsigilinus atsiveria visai kitas vaizdas, galima sakyti, net priešingas.
Lietuvoje, kaip ir daug kur, australės Rhondos Byrne knyga The Secret–Paslaptis tapo bestseleriu. Joje pasakojama apie pažinimą didžio įstatymo, kuris esąs "pats galingiausias Visatoje", "begalinė jėga". Visi sėkmingieji ir turtingieji, "sąmoningai ar ne", šį įstatymą žinojo. Tai yra "traukos dėsnis", kuris skamba taip: "Viską, kas tavo gyvenime nutinka, prisitrauki pats, savo mintyse turėdamas virtinę vaizdinių. Būtent tai, ką galvoji, tai, apie ką mastai, sau ir pritrauki", arba kitais žodžiais: "Tampi tuo, apie ką daugiausia galvoji".
Rašytoja beveik be perstojo tauškia apie įstatymą. Bet jis ne Dievo; tai beasmenė jėga, nieko bendro neturinti su Biblijos įsakymais. Nors Byrne ir kiti "Naujosios minties" srovės autoriai savo knygose pila neapsakomus kiekius nesąmonių, knygynai tiesiog patvinę nuo šio bei panašaus dvasinio šlamšto.
O ką žmonės? Žmonėms reikia tvarkos ir teisingumo visatoje. Tik bėda ta, kad "krikščioniška vienatinio Dievo ir pomirtinės Dangaus karalystės doktrina man atrodo naivoka ir pernelyg banali", yra sakęs rašytojas R. Gavelis. Interviu knygoje Tikėti ir rašyti jis sako: "Man artimos karmos rato, persikūnijimo ar nirvanos sąvokos." Ir garsiajam A. Mamontovui beasmenis karmos įstatymas artimesnis negu gyvojo Dievo: "Aš tikiu karma, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Visada yra reakcija į viską, ką mes darom." ("Prizmė", 2002/1)
Atrodo, kad mūsų kultūros elitas jaučia kažkokį genetinį poreikį nuolat prieštarauti objektyvioms taisyklėms ir etinėms normoms. Antai filosofė L. Anilionytė savo veikalą O kas po to? pristato šitaip: tai knyga "apie talentingą, bet kartu ir impulsyvią, ekscentrišką, aistringą popžvaigždę, priverstą užveržti savo aistras, impulsyvumą, t.y. užgniaužti pusę savęs, kad atitiktų mūsų visuomenės įprastas vidutinio biurgerio normas." Autorė iškelia tokius klausimus: "Ar mes esame tiek subrendę, kad leistume tai talentingai Žvaigždei turėti daug moterų, jei jų taip reikia... Ar esame tiek subrendę, kad toleruotume Žvaigždės poligamiškumą tol, kol jis nėra prievarta, o vyksta 'šalių susitarimu’?" Ji pasisako "už laisvus prancūziškus vyro ir moters santykius..." ( http://www.bernardinai.lt )
Anilionytė dėsto etiką LEU Vilniuje – kaip ir G. Mažeikis, anksčiau ŠU, dabar VDU politinės teorijos katedros vedėjas. Abiems filosofams egzistuoja ne objektyvios moralės normos, o tik skirtingi įvairių subkultūrų gyvenimo "stiliai" bei tik "vietiniai etikos kodeksai". Mažeikis sako: "Gėriu laikoma tai, kas sutampa su subkultūros identitetu, jos stiliumi ir manieriomis..." Skirtingų gyvenimo būdų atstovams reikia rasti kompromisus, visuomenė turi susikurti žaidimo taisykles; bet iš principo jis pasisako už "laisvą stiliaus skrydį" ir, žinoma, prieš "autoritarinę dorovinę prievartą" (Filosofinės antropologijos – pragmatika ir analitika).
Tabu laužymas ir nepadorumo ribų peržengimas tapo kultūrinės brandos ženklu. Dėl to nestebina, kad britų rašytojos E. L. James beveik pornografinis romanas Penkiasdešimt pilkų atspalvių jau kurį laiką pirmauja "Pegaso" parduotų knygų dešimtuke. "Auroros" režisierė giriasi filmo atvirumu, tuo, kad aktoriai eina "iki galo" – "S" raidė tarsi kokybės ženklas. Panašiai ir aktorė G. Ryškuvienė apie savo vaidmenį filme "Valentinas vienas": "Tikiuosi, kad šitas filmas visiems, kuriems įsikalusios krikščioniškos tiesos apie padorumą, padės peržengti tą ribą, kaltės jausmą." Tik besijausdama naujoviška ir pažangi, aktorė, deja, pasiremia ne žiniomis, o nuvalkiotomis klišėmis: "Pagal krikščionišką sampratą ir kitose religijose sakoma, kad žmonės turi mylėtis tik tada, kai jie turi pasidauginti." ("tv publika")
Dažnai įstatymų niekinimas ateina pasislėpęs po religingumo kauke. Štai Lietuvoje labai populiarus brazilų autorius P. Coelho sako: "Didžiausi priešai dvasiniuose ieškojimuose yra visokie guru, mokytojai ir fundamentalistai... Kai kas nors ateina ir nustato: dievas yra tas, dievas yra anas". Religija jam yra grupė žmonių,
"suradusių bendrą garbinimo kelią. Omeny turiu ne paklusnumą, o garbinimą. Tai du skirtingi dalykai. Tokia grupė gali garbinti Budą, Alachą arba Dievą Jėzaus Tėvą – nesvarbu, ką. Svarbu, kad garbinimo momentu su misterija užmegztume ryšį, kad pasijustume vieningesni, atviresni gyvenimui... Tai aš vadinu religija, o ne krūvas taisyklių ir nurodymų, primetamų iš šalies..." (Confessions of a Pilgrim)
Nemažai krikščionių žavisi ir W. P. Youngo knyga Trobelė. Ją noriai perka, reklamuoja, nors tekste Dievo švento Įstatymo niekinimas kai kur daugiau negu akivaizdus: "Hierarchija primeta įstatymus ir taisykles", jai "reikia įstatymų ir prievartos". Ir bendrai amerikiečio knygoje į įstatymą žiūrima vien tik neigiamai. Autoriui įstatymas yra valdžios ir kontrolės įrankis, prieštaraujantis meilei, laisvei ir santykiui su Dievu (Youngo Dievas mano: "į mūsų santykį įsibrauna įstatymas"). Todėl reikia "pereiti iš įstatymo į malonę". Įdomu tai, kad vieną Youngo mintį randame ir netikinčio A. Mamontovo interneto puslapyje: "Aukščiausias... niekada nenuteis mus už mūsų pasirinkimus. Tik mes patys save nuteisiam."
Panteizmo nuodai
Ateistai, agnostikai ir kiti netikinitieji, žinoma, atmeta Dievo Įstatymą. Bet tikriausiai didžiausias pavojus įstatymui kyla iš religinių pozicijų, būtent iš panteistinės pasaulėžiūros. VLE panteizmą apibūdina taip: "metafizinė ir rel. nuostata, teigianti, kad Dievas yra tapatus pasauliui arba pasaulis yra Dievo apraiška"; Idėjų žodynas: "doktrina, teigianti, jog visa tikrovė yra dieviška, Dievas yra visoje gamtoje ir visatoje".
Nyderlandų mąstytojas Spinoza sukūrė pirmą naujųjų amžių panteistinę filosofinę sistemą ("tas amžinas ir begalinis esinys, kurį vadiname Dievu arba gamta...", Etika). Per šimtmečius šios ir panašios panteistinės mintys rado nemažai šalininkų tarp filosofų, mąstytojų ir literatų. Lietuvoje būtų galima paminėti J. Baltrušaitį, V. Krėvę, A. Švėgždą, P. Normantą.
Pasaulyje iki šiol labai mėgstamas ir gerbiamas panteistas Gandis ("Esame iš Jo, kaip mažas vandens lašelis yra iš vandenyno"). Lietuvoje toks "gandis", be abejo, būtų Vydūnas. Jam Dievas – "vienatinė esybė". Jis teigė, kad "nieks nėra iš tikro, bet vienatinis Dievas, kitkas – tik [Dievo] pasirodymai". Dvasinis absoliutas Vydūnui tėra vienintelė tikrovė: "Vydūnui nekyla didesnių abejonių, jog esanti tik viena realybė – absoliuti dvasia. Pasaulis, kurios dalis yra ir žmogus, tėra tam tikra jos būsena, pasireiškims ar netgi tariamybė, žaismas, iliuzija" (V. Bagdonavičius, Sugrįžti prie Vydūno). Žmogaus "esybė yra dieviška", todėl jis gali ir turi "Dievopi kilti" (Raštai, III). Išganymo kelias pagal Vydūną: žmogaus "vidaus gelmėse" sužadinti ir sukelti "sąmonės šviesą". Nors jis visa tai gebėdavo dailiai įpakuoti į krikščionišką leksiką, tų pakuočių turinys neturėdavo su krikščionybe nieko bendro. Tačiau pabandykite kada viešai tautos švyturio Vydūno mokymą pakritikuoti – priešininkų įgysite iš karto.
Stebina ir kai kurių Lietuvos ir Vokietijos evangelikų bažnyčių astovų vienpusiškas požiūris į Vydūną. Lipės krašto reformatų kunigas M. Danys savo tekste "Vydūno atminimas Lipės krašto bažnyčioje" ("Lietuvos evangelikų kelias", 2013 nr. 1–2) nė trupučio neduoda suprasti, kad didžiojo lietuvio mąstymas su konfesinių evangelikų tikėjimu nedera. Juk ką bendro turi reformatų teologija ir vydūniškoji teosofija? Absoliučiai nieko! Vydūno atminimo lentos Detmolde tekste Vydūnas pavadinamas "Dichter, Linguist, Philosoph, Theosoph" – poetas, kalbininkas, filosofas, teosofas – būtent! Gerai, kad neparašyta "krikščionis evangelikas" ar pan. (nors formaliai tai būtų tiesa), nes teosofinė pasaulėžiūra bet kokiai biblinei krikščionybės krypčiai yra absoliučiai svetima.
Kol kas išlikusi ir labai didelė J. Ivanauskaitės įtaka. Jos gnosticizmu persmelktame romane Ragana ir lietus Jėzus kalba labiau panteistiškai negu bibliškai: "Aš esu ir būsiu šviesa, kuri yra virš jūsų visų. Aš esu viskas. Viskas kyla iš manęs ir viskas į mane sugrįžta. Perskelkit pliauską – aš esu ten. Pakelkit akmenį – ir ten mane rasite." Rašytoja ir menininkė labai efektyviai prisidėjo prie panteistinių Rytų religijų populiarinimo Lietuvoje. Esminių skirtumų tarp religijų ji nematė, juk "visos religijos yra tarsi skirtingi keliai į Meilę, Tiesą ir Taiką". Nors gyvenimo pabaigoje ji pradėjo vartoti krikščioniškesnę leksiką, bijau, kad panteistinė soteriologija liko nepakitusi: "Budizmas tvirtina, kad kiekvienam žmogui savyje būdinga dieviška, tobula Budos prigimtis, o gyvenimo tikslas ir yra ją savyje atskleisti. Man šis religijos supratimas atrodo prasmingas ir labai įkvepiantis" ("Pradėti keistis nuo savęs", iš knygos Tikėti ir rašyti).
Visaip Dievą ir Jo Įstatymą niekina ir A. Šliogeris, "žymiausias ir originaliausias lietuvių filosofas" (N. Kardelis). Tačiau tikslai apibūdinti jo nuostatą religijų atžvilgiu būtų sunku. Vienareikšmiškai aiški tik jo pašaipa Biblijos Dievui: "Man svetimas ir atgrasus yra siroafrikiečių, t. y. vadinamųjų krikščionių, dievas." Krikščioniška religija veda į "žmogaus narciziškumą", kurį filosofas aprašo štai kaip: "Girdi, aš esu Dievo paveikslas, pasaulio bamba ir esinijos karalius, o visa, kas nėra žmogus, man duota kaip didelis bifšteksas, kurį galiu valgyti be menkiausių sąžinės priekaištų..." Šliogeris mano, kad "žodžiuose etika, moralė glūdi naivus ir net žiaurus antropocentrinis egoizmas"; šio egoizmo "tironiją" jis kategoriškai atmeta ir klausia: "O kodėl tik žmogus? O kodėl ne, pavyzdžiui, baltieji debesys, o kodėl ne ąžuolai, o kodėl ne bebrai, o kodėl ne upėtakiai, o kodėl ne upeliai? Kuo aš geresnis už laukų ramunę?" Filosofo išvada – savotiškas postmodernistinis panteistinis žodžių žaismas: "Mano dievas yra šio pasaulio dievas. Mano dievo altoriai yra ąžuolai, miškeliai, laukai, drebulynai, žydinčios obelys, upeliai, ežerai, žolynai, kalvos, ūkanos ir upėtakiai. Saulė yra mano dievas, debesys yra mano dievas..." ("Šiaurės Atėnai", 2010/18)
Šviesieji krikščionių kultūros protai visada priešindavosi panteizmui. Prancūzas A. de Tocqueville'is didžiajame veikale Apie demokratiją Amerikoje (1835/40) viename skyriuje aprašo ir panteizmo vaidmenį demokratinėse valstybėse. Politikas ir istorikas sako, kad nors tokia pasaulėžiūra "griauna žmogaus individualybę", žmonės ja žavisi. Katalikas ir liberalas kalba stebėtinai griežtai: "Tie, kurie brangina tikrąją žmogaus didybę, turi susivienyti ir bendromis jėgomis prieš jį [panteizmą] kovoti."
Ir britų rašytojas G. K. Chestertonas knygos Ortodoksija (1908) aštuntame skyriuje analizuoja skirtumą tarp panteistinio budizmo ir krikščionybės, sutelkdamas dėmesį į meilės aspektą. Jis atmeta mokymą, kad "visi mes iš tikrųjų esame vienas asmuo", "universalusis Aš". Nes kai visos sielos susijungę į vieną didelę Aš, "meilė negalima". Tikrajai artimo meilei reikia tikrai kito žmogaus, kito aš. Jo išvada: "Iš panteizmo neįmanoma išspausti konkretaus moralinių veiksmų akstino. Pati panteizmo prigimtis suponuoja, kad viskas lygiai gera..."
Panteizmas ir dėl to toks populiarus, kad jis leidžia mus būti religingiems, bet – kitaip nei krikščionybė – neįpareigoja morališkai. Retorikos profesorius J. A. Herrickas apie šiuolaikines ezoterines sroves, nuolat kalbančias apie energiją:
"Moraline prasme panteizmas leidžia dievą kurtis mums patiems pagal savo norą, ir būtent tokį, kuris nereiškia jokios nuomonės apie mūsų žmogiškąją moralę... Jei dievas ir mes esame energija, tai nėra ir jokio moralinio įstatymo, o tik klaidingas arba teisingas ryšys su šia dieviška energija. Todėl teisinga manyti, kad blogis tėra tik energijos tekėjimo problema, išsprendžiama teisingais veiksmais." (The Making of the New Spirituality)
A. Kuyperis 1892 metais paskaitoje "The Blurring of the Boundaries" (Ribų nutrynimas) įspėjo dėl "panteizmo nuodo", kuris skatina "vis labiau nykti ribas visose gyvenimo sferose". Šis olandų reformatų teologas, žurnalistas ir politikas rašo:
"Bene ryškiausia atskirties linija yra tarp Dievo ir pasaulio. Jeigu ją nutrinsime, išnyks ir visos kitos. Nes šioji fundamentalioji riba galų gale grindžia visus skirstymus mūsų sąmonėje ir net apskritai gebėjimą atskirti. Neliks jos, ir diena pavirs naktimi, tokia naktimi, kurios šešėlių tamsoje visi mūsų regimi dalykai taps drumzlina pilkuma. Kiekvienas panteistas pradeda nuo šio esminio kontrasto, visų kūrinijos skirtybių pamato neigimo." (iš J.D. Bratt, Abraham Kuyper – A Centennial Reader)
Tėvas Stanislovas, dar vienas panteistinės minties mylėtojas, reiškė viltį: "Lietuvoje panteizmas yra dar labai gyvas ir duok Dieve, kad jisai neišnyktų" ("nuo a iki ž", iš knygos Švelnūs tardymai). O aš viltį reiškiu visiškai priešingą: duok Dieve, kad panteizmo neliktų.
Misticizmo pagunda
Sąvokos "mistinis", "mistiškumas", "misticizmas" sunkiai apibūdinamos ir šiandien vartojamos labai įvariai. Jų kilmė yra iš biblinės sąvokos mysterion – paslaptis. Kol 1, 27 Paulius įvardija šios dabar atskleistos paslapties turinį ir esmę: "Kristus jumyse" (žr. ir Rom 16, 25–26; Ef 5, 32). Tam tikra prasme vienybė su Kristumi lieka paslaptis, nes patiriama vien per tikėjimą ir iš dalies nesuvokiama protu. Ji, kaip Kalvinas sako, pagrįsta "slėpininguoju Šventosios Dvasios veikimu". Todėl, galima sakyti, kad tikras krikščioniškas misticizmas egzistuoja, kadangi Dievo veikimas žmoguje yra mistinis, būtent paslėptas. O tam tikrų savo būties ir artybės patirčių Dievas gali tikinčiajam padovanoti.
Bet su misticizmu dažnai kartu eina kelios klaidingos idėjos. Pirma yra žodžių niekinimas. Vienuolis mistikas T. Mertonas (1915–1968) apibūdino misticizmą kaip Dievo partirtis anapus žodžių, ir tai esąs giliausias bendravimas su Juo. Raštas, tekstas, žodžiai lieka mūsų sielos paviršiuje; reikia, kaip teigia kiti, "išsivaduoti iš žodžių gniaužtų" ir pasiekti sritį anapus dogmų ir doktrinų. Svarbiausia yra patirtis, o ne idėjos. Todėl tokiems mistikimas tyla yra vertingesnis dalykas, aukštesnė pakopa; joje atsiranda tuščiosios sąmonės kultivavimas. Panašiai mąsto ir keli "kylančios bažnyčios" atstovai kaip T. Jonesas, P. Rollinsas, R. Bellis.
R. Macaulay ir J. Barrs apie Dionisiją Areopagitą (tiksliau Pseudodionisiją, nežinomą VI a. autorių):
"Kalba apie Dievą jam buvo bereikšmė. Žodinė malda – tik skurdus 'tikrosios’ maldos pakeitalas. Su visu tuo yra susijęs jo garsusis mokymas, vadinamas via negativa – 'negativiuoju keliu’: dvasinis augimas, pasak Dionisijo, negalimas per supratimą, kas yra Dievas ir kokios yra jo palaimos. Turime atmesti visus pozityvius teiginius apie Dievą, kol liksime su tyla – vien sielos bendryste su Dievu... Toks akcentavimas, kad Dievas yra už bet kokio pažinimo ribų, yra pagrindinis Bažnyčios mistinės tradicijos bruožas." (Būti žmogumi)
Iššūkis Įstatymui akivaizdus, nes Įstatymas išreikštas ir užrašytas žodžiais. Kai žodžiai nuvertinimai, kartu ir įstatymai praranda savo svarbą ir vaidmenį. Viso to pasekmė: nebelieka veidrodžio, kuris atskleistų mūsų nuodėmingumą. Teigiama, kad kiekvienas žmogus savo sielos gelmėse turi tiesioginį ryšį su Dievu. Tereikia tik į tas gelmes panirti, kad su Dievu ne tik susitiktum, bet net ir susilietum.
Nemažai misticizmo atstovų yra įsitikinę, kad Dievas jau gyvena kiekvieno žmogaus sielos gelmėse – tai antra klaidinga idėja. Anot vokiečių vienuolio A. Grüno (populiarėjančio ir Lietuvoje) mumyse yra tylos vieta, kurioje galime sutikti Dievą. Ir Mertonas teigia, kad AŠ mūsų vidaus gelmėse yra tobulas Dievo paveikslas. Amerikietis įžvelgia kiekviename žmoguje po švarią, nuodėmės nepaliestą vietą:
"Mūsų būties centre yra niekio taškas, kuris visiškai nepaliestas nuodėmės ir netikrumo, vieta gryniausios tiesos, taškas ar kibirkštis, kuri visiškai priklauso Dievui... Šis mažas taškas yra Dievo didybė mumyse... Jis yra lyg skaidrus deimantas, spinduliuojantis neregimąją dangaus šviesą. Jis yra kiekviename [!]…" (Conjectures of A Guilty Bystander)
Negalima apsieiti bent pora žodžių nepaminėjus ir C. G. Jungo mokymo. Šio šveicarų psichoterapeuto įdėjos labai įtakingos. Pagal Jungą pasąmonė iš prigimties apdovanota dieviška išmintimi ir galia. Viena iš pagrindinių jungizmo problemų: Dievo ir AŠ sutapatinimas (žr. plačiau L. Payne, K. Perrotta, "Nesąmoningi krikščioniškojo jungizmo paklydimai", "Prizme" 2002/2, http://www.prizme.lt ).
Kadangi misticizmas suprantamas skirtingai, dėl to visada būtina krititiškai tikrinti tų sampratų turinį. Bet kad ir kaip vertintume misticizmo svarbą, tenka konstatuoti disbalansą: Mertono knygos Lietuvoje leidžiamos viena po kitos (iki šiol aštuonios), bet rinkoje nerasite, bijau, kad nė vienos apie Dievo Įstatymą, apie Jo moralinius nurodymus. Parodykite bent vieną knygą su dešimties Dievo įsakymų komentarais, paaiškinimais! Parodykite lietuviškai išleistą ir pardavinėjimą bent vieną krikščioniškos etikos apžvalgą! (K.H. Peschke'ės Krikščioniškoji etika – I tomas nebėra rinkoje.) Duokite Dievo žodį, Bibliją, išaiškinančių komentarų! Kur jie? Kur jie visi? Argi neatrodo, kad šis disbalansas yra daug ką pasakantis?
B.d.
