Liberalizmas ir krikščionybė (I)

1. Kas yra "liberalu"?

Norėčiau pradėti viena netrumpa citata:
"... dosnus atlyginimas už darbą ... skatina paprastų žmonių darbštumą. Darbo užmokestis yra paskatinimas už darbštumą, kuris, kaip bet kuri žmogiškoji savybė, sustiprėja proporcingai gaunamoms paskatoms. Pragyvenimo reikmenų gausa stiprina fizines darbininko jėgas, o maloni viltis, kad jo gyvenimo sąlygos gerės ir savo dienas jis galbūt užbaigs be vargo ir nepriteklių, skatina jį visiškai atiduoti tas jėgas. Todėl kur darbo užmokestis didelis, ten darbininkai visada bus daug aktyvesni, darbštesni ir nuovokesni nei ten, kur jis mažas..."

Atlyginimas turi būti kuo didesnis; darbininkams turi būti gerai – tokie sakiniai šiandien skamba socialdemokratiškiau negu liberaliau. Juk galų gale ne kas kitas, o liberalai pasisako už minimalaus atlyginimo panaikinimą bei lėtus algų didinimus. Tradiciškai liberalų partijos taip pat nėra darbininkų atstovai. Bet ką tik perskaityta citata priklauso ekonomikos kaip moderniojo mokslo pradininkui Adamui Smithui (žr. nuotrauką). Jo veikalas "Tautų turtas", išleistas 1776 m. (citata iš I kn., 8 sk.) iki šių dienų laikomas visų ekonomikos liberalų biblija.

Tai, kas mums šiandien yra "liberalu", priklauso nuo meto, dabartinės visuomenės situacijos. XVIII a. liberalai daugeliu dalykų skirtųsi nuo dabartinių. Visgi kad ir kaip būtų, liberalumo sąvoka siejama su laisve. Kadangi kilusi iš lotyniško liber, reiškiančio laisvas. Tačiau jau Charles de Montesquieu teisingai pastebėjo: "Nėra žodžio, kuris turėtų tiek daug įvairių reikšmių ir sukeltų tiek daug įvairių minčių žmonių galvose kaip žodis 'laisvė’." ("Apie įstatymų dvasią", XI kn., 2 sk.). Be to, ir F.A. von Hayekas (1899–1992) taip pat daro išvadą, "kad vienas ir tas pats žodis vienija žmones, kurie iš tikrųjų išpažįsta priešingus ir nesuderinamus idealus. Tokie terminai kaip 'liberalizmas’... šiandien jau neteikia nuorodos į jokias nuoseklias idėjines sistemas." ("Individualizmas ir ekonominė tvarka")

Liberalizmo koncepcija yra labai plati ir daugiasluoksnė. Galima kalbėti apie politinį, ekonominį, kultūrinį liberalizmą. Dar pridėti su savo istorija teologinį, kurio čia nesirengiu nagrinėti. Politiniame ir ekonominiame liberalizme egzistuoja gausybė įvairiausių srovių. Klasikinis anglosaksų tradicijos liberalizmas yra seniausias ir, ko gero, svarbiausias. Tik daugelis šios srovės liberalų jau nebenori būti vadinami liberalais, kadangi, pvz., JAV ir Didžiojoje Britanijoje liberalų etiketę pradėjo savintis kairieji politikai. Ludwigas von Misesas jau prieš 80 metų pastebėjo: "Anglijoje nors dar ir rastume ‚liberalų', bet didžioji jų dalis tik taip vadinasi, o iš tiesų yra nuosaikesni socialistai" ("Liberalismus"). Todėl šie "radikalieji" liberalai labiau mėgsta vadintis libertarais ir laiko save vieninteliais tikraisiais liberalais.

Tad apibūdinimas "liberalu" nebūtinai turi būti užpildytas liberalių minčių turiniu. Lietuvos socialliberalus ir liberaldemokratus (buvusius paksistus, dabar užsidėjusius kitą populistinę etiketę) vargiai galėtume pavadinti liberalų partijomis. Ir atvirkščiai – R. Reaganas bei M. Thatcher vykdė labai liberalią ekonominę politiką, bet nesivadino liberalais ir nepriklausė liberalų partijoms.

Sudėtinga yra ir liberalų judėjimo istorija. Liberalumo sąvokai tėra 200 metų, nors liberalizmo tėvu laikomas britų filosofas Johnas Locke’as yra iš XVII a. Kai kurių liberalių idėjų šaknys siekia dar giliau, kaip vėliau matysime. Dauguma pamatinių liberalizmo įsitikinimų jau gerai įsitvirtinę bei plačiai priimti. Todėl tam tikra prasme jau beveik visi esame liberalai, kaip ir teisėtai galime galime kalbėti (su A. MacIntyre'u) apie liberalkonservatorius, liberalsocialus, liberalnacionalus bei liberalliberalus. Bet libertarai pasipriešintų: juk beveik visi politikai įtikėję į valstybę ir daugiau ar mažiau socialistiški; tikrų liberalų vos vienas kitas. Prieš daugiau negu dešimtmetį K. Girnius apie Lietuvos situaciją sakė: "Lietuviško liberalizmo reikia, bet jo beveik nėra" (Naujasis Židinys–Aidai, 1996, nr. 7/8). Tad visi liberalai, bet liberalų nėra...

Kalbant apie santykį su religija, dėstosi taip pat įvairiaspalvis vaizdas. Dauguma klasikinių liberalų buvo protestantai ir įsišakniję krikščionybėje. Bet L. Donskis pastebi:

"Vyraujančioje konservatyvioje lietuvių kultūroje, dominuojamoje politiškai ir idėjiškai įtakingos Katalikų Bažnyčios, liberalizmas neišvengiamai reiškė stiprią opoziciją Katalikų Bažnyčiai. Nenuostabu, kad tarpukario Lietuvoje ir pokario lietuvių išeivijos bendruomenėje liberalizmas buvo asocijuojamas su antiklerikalizmu, laisvamanybe ir radikalizmu – tipiškas atvejis katalikiškoje kultūroje". ("Tapatybė ir laisvė – trys intelektualiniai portretai")

V. Adamkus, buvęs "Santaros" pirmininkas, rašo apie kitą išeivijos "liberaliosios pakraipos" sambūrį "Šviesa": "Šioje organizacijoje telkėsi jaunimas, kurio netraukė katalikiškosios 'Ateities’ idėjos... 'Šviesa’ tapo opoziciniu katalikiškajai srovei studentų judėjimu" ("Likimo vardas – Lietuva"). Ir D. Dapkutė: "Nuo XIX a. pabaigos liberalams dažnai buvo klijuota 'bedievių’, 'antikatalikų’ etiketė" ("Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė").

Ar tikrai liberalai antireligiški ir antibažnytiški? Nepaisant specifinių santykių tarp liberalizmo ir katalikybės, tikrai esama įtampų. Bet apie tai šiek tiek vėliau (II d.). Didžiuma XX a. ir šiandienos svarbiausių liberalizmo atstovų buvo ir yra agnostikai arba ateistai. Tačiau atstumas ne toks didelis, kaip manytume. Katalikas filosofas J. Girnius dar prieš 50 metų knygoje "Liberalizmas ir krikščionybė" sėkmingai suartina šias dvi puses. O didįjį filosofą J. Maritainą drąsiai galėtume pavadinti kataliku liberalu. Tarp šiandienos mąstytojų paminėtini svarbesni liberalai katalikai: amerikietis M. Novakas, vokietis R. Baaderis, o tarp protestantų – Gary Northas. Taip pat ir abi Lietuvos liberalų partijos (LiCS, LRLS) savo programose remiasi krikščioniškomis vertybėmis bei tradicija.

Tad štai – vaizdas kompleksiškas ir painus. Todėl labai sunku pasakyti, kas tikrai yra liberalu. Kita vertus, pati liberalumo sąvoka diktuoja, kad liberalus mąstymas turėtų būti laisvas. Kad čia negali būti jokių sustingusių dogmų, kaip, pvz., marksistiniame socializme. Todėl mano būsimoji apžvalga bus tik grubus eskizas. Bandysiu parodyti, kaip kai kurios svarbiausios liberalizmo idėjos susijusios ir sutampa su žydų–krikščioniškąja pasaulėžiūra bei kaip pagrindiniai liberalizmo elementai įsišakniję Biblijoje. Antroje dalyje paliesiu įtampas ir prieštaravimus – visa liberalizmo kritika. Pabaigoje pristatysiu kelis liberalius mąstytojus, turinčius daug ką pasakyti liberaliesiems krikščionims ir galinčius mums būti teigiamais pavyzdžiais.

2. Gilesnės šaknys

Liberalizmas, atrodo, nėra sena idėja. Pasak žinovų, kaip "intelektinė tradicija" siekia XVII a., o kaip "politinis judėjimas" – tik XIX (J. Gray'us, "Liberalizmas", įvadas). Bet aš esu įsitikinęs, kad pagrindiniai trys liberalizmo elementai – laisvas, suverenus žmogus su savo teisėmis, valstybė su apribota galia bei kompetencijomis ir darbo svarba bei laisva ekonomika – turi daug senesnę tradiciją ir įsišakniję biblinėje pasaulėžiūroje.

Suverenus individas; Lygybė ir žmogaus orumas; Sąžinės laisvė; Idėjų svarba; Vidinė moralė
Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės; Teisinė valstybė; Valstybė turi ribas ir tarnauja piliečiams; Taika ir internacionalizmas
Nuosavybė; Darbo vertė ir svarba; Laisvoji rinka

Suverenus individas

Jeigu liberalizmą reiktų sudėti į vieną apibrėžimą, tai galėtume sakyti, kad jis yra mokymas apie "suverenų individą". Individualus ir laisvas žmogus – liberalizmo šerdis. Kaip J. Locke’as sakė, individas yra pats savęs nuosavybė. Pats atsakingas už savo likimą. L. von Misesas pastebėjo: "... laisvas pilietis – būtent tai yra laisvė – gali pats pasirinkti savo gyvenimo būdą" ("Ekonominė politika"). O laisvė visų pirma suprantama kaip išorinės prievartos nebuvimas. Ir pagal B. Constantą (1767–1830) laisvė – tai "teisė nebūti sulaikomam, kankinamam, žudomam ar kitokiais būdais kentėti nuo kito ar individų grupės savivalės. Tai kiekvieno teisė reikšti savo nuomonę, verstis savo verslu, išvykti ir parvykti, asocijuotis su kitais" ("Liberalizmas"). Individas negali būti laikomas žemiau kolektyvo ar aukojamas ‚aukštesniems' tikslams, nes atskirai kiekvienas žmogus yra vertingas.

Kodėl individas toks svarbus? Britų literatūrologas C.S. Lewis atsako:
"Tokius dalykus kaip tautos, klasės, civilizacijos materialistas laikytų nepalyginti svarbesniais už individą, nes individai gyvena viso labo tik apie septyniasdešimt varganų metų, o žmonių grupės egzistavimas gali tęstis šimtmečius. Tačiau krikščioniui yra svarbesni individai, nes jie gyvena amžinai. O rasės, civilizacijos ir kiti panašūs dalykai tėra vienadieniai, pranykstantys reiškiniai." ("Žmogus ar triušis?")

Autorius teisingai pastebi, kad ne kolektyvui, o individui yra skirta amžinybė. Žmogus yra sukurtas Dievo kaip jo atvaizdas amžinajam gyvenimui. Todėl ne tautos, rasės ar klasės, o individo paskirtis yra ‚aukštesnė'.

Thomas Cahillis knygoje "The Gift of the Jews" rašo, kad antikos laikais žemiškasis gyvenimas buvo laikomas atspindžiu ir atkartojimu gyvenimo, vykstančio danguje, dievų sferoje. Kad gyvenimą reguliuoja žvaigždės, lemia dievai; žmonės paskirti tik veikti pagal dangaus duotus pavyzdžius. Todėl antikos mąstymas buvo cikliškas: viskas kartojasi, išties nauja neegzistuoja; ateitis yra nulemta.

Biblijos koncepcija yra visiškai kitokia. Joje žvaigždės nelaikomos dievais. Žmonių mąstymas, jausmai, veikla turi reikšmę ir gali kurti naujus dalykus. Štai Pradžios kn. 12 sk. rašoma apie Abraomą, tikrą individą, drąsiai žengiantį į nežinomybę. Dievas su juo/pasinaudodamas juo kuria tikrą žemišką istoriją. Abraomas veikia kaip laisvas žmogus, laisvai priimantis sprendimus. Biblijoje beveik kiekviename puslapyje galima sutikti nepakartojamų individų – sudėtingų, prieštaringų, stebinančių, kartais keistų; žmonių, kurių neįtalpinsi į jokią schemą; tikrų asmenybių, darančių įtaką istorijai ir einančių savitą kelią su Dievu.

Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas pabrėžia: Dievo akivaizdoje mes visi esame atskiri individai, nes jis mus taip sukūrė; nebuvo ir nebus jokio priėmimo "urmu"; kiekvienas kaip atskiras individas atsako už savo veiksmus ir bus asmeniškai įvertintas. Tokia yra "sveiko" individualizmo esmė. (Žr. ir K.R. Popperio esė "Individualizmas ir kolektyvizmas", Rinktinė, p. 444.)

Lygybė ir žmogaus orumas

Liberali, moderni žmogaus ir visuomenės samprata, anot Gray'aus, "suteikia visiems žmonėms tą patį moralinį statusą ir atmeta kaip teisinei ar politinei tvarkai bereikšmius žmonių moralinės vertės skirtumus". Kiekvienas žmogus turi savo orumą, kurio jam jokia institucija negali atimti; kiekvienas žmogus turi savo teises ir tuo atžvilgiu yra lygus su kitais. K. Popperis (1902–1994) priduria, kad "joks žmogus nėra svarbesnis už kitą žmogų" ("Atvira visuomenė ir jos priešai"). Tai didis liberalų nuo XVII iki XX a. nuopelnas, kad ši žmogaus orumo nuostata buvo įtvirtinta demokratinėse konstitucijose (LR Konstitucijoje 21 str.).

1776-ųjų Amerikos Nepriklausomybės Deklaracija laikoma pirmuoju šitokio pobūdžio teisiniu dokumentu. Iš jo ir žymusis sakinys: "... visi žmonės gimsta lygūs, apdovanoti Kūrėjo tam tikromis neatimamomis teisėmis...". Jame žmonių orumas ir lygybė grindžiami tuo, kad Dievas visus žmones sukūrė vienodai. Kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo tautybės, rasės ar socialinio sluoksnio yra panašus į Dievą ir būtent tuo, kad sukurtas kaip individas ir orus asmuo (žr. Pr 1, 21). Žmogaus orumas ir žmogaus teisės pagrįstos jo kaip asmeniško Dievo kūrinio esmėje.

Dažnai elgiamasi taip, tarsi visi žinotų, kad žmogus turi orumą, kad esama žmogaus teisių ir kokios jos konkrečiai. Bet nepastebima, kad joks aiškumas neatsiranda iš niekur. Kad šitokių viršvalstybinių ir visiems privalomų normų egzistavimas turi turėti ištakas, šaknis, turi būti pagrįstas. O bet koks pagrindimas turi kuo nors remtis – kokia nors pasaulėžiūra, įsitikinimais, tikėjimu. Svarbiausių nuostatų ir žmogaus teisių pagrindimo tradicija susijusi su Dievu ir pasaulio sukūrimo istorija, aprašoma pirmuosiusose Biblijos skyriuose. Atsisakant šių sąsajų, ryšio su už žmogų viršesne instancija telieka, kad žmogaus orumo bei teisių sampratos yra vien žmonių susitarimo rezultatas, galiojantis tik tiek, kiek jam pritariama.

Moralinė lygybė yra Senojo Testamento 'išradimas’. Jo naujumas ir unikalumas išryškėja pažvelgus į tuometines antikos kultūras. Štai eilutės iš asirų karaliaus karūnavimo giesmės (VII a. pr. Kr.): "Teviešpatauja Asšūre santarvė ir taika! Dievas Asšūras yra karalius, tikrai, Asšūras yra karalius! O Ašurbanipalas yra dievo Asšūro atvaizdas!" Taigi karalius yra dievo atvaizdas – tik jis vienas! Biblijos sukūrimo istorijoje šitokia lygybė su Dievu radikaliai praplečiama – kiekvienas žmogus yra panašus į Dievą, kiekvienas yra Dievo atvaizdas. Visai kitaip nei Rytų kraštų teisėje, kur vieniems priskiriamas dieviškumas, o kiti paliekami beveik be jokių teisių, Senojo Testamento Mozės knygos laikosi principo, kad visi žmonės, net vergai, yra žmonės.

Šias nuostatas perėmė klasikinio liberalizmo šalininkai ir toliau išplėtojo. A. Smithas rašė: "Skirtingų žmonių įgimtų gebėjimų skirtumai iš tikrųjų yra daug mažesni, negu mes manome". Kitaip nei jo laikais buvo priimta, Smithas mokė, kad skirtumai tarp žmonių visų pirma atsiranda dėl darbo pasidalijimo ir jo pasekmių: "Skirtumas tarp mažiausiai panašių asmenų, pavyzdžiui, tarp filosofo ir gatvės nešiko, manytume, atsiranda ne tiek dėl prigimties, kiek dėl įpročių, papročių ir išsilavinimo. Kai jie abu atėjo į šį pasaulį, pirmuosius šešerius ar aštuonerius gyvenimo metus jie tikriausiai buvo labai panašūs..." ("Tautų turtas")

Sąžinės laisvė

Tai vienas svarbiausių liberalizmo reikalavimų. Ir, be abejo, vienas iš dažniausiai konfrontavusių su Bažnyčios mokymu. Tik gaila, kad šiuo požiūriu ir patiems liberalams stinga platesnio žvilgsnio. Filosofas J. Rawlsas (1921–2002) knygoje "Politinis liberalizmas" rašo: "Lutheris ir Calvinas buvo tokie pat dogmatiški ir netolerantiški kaip ir Romos bažnyčia". O J. Gray'us net mano, kad Kalvinas su savo mokymu atsakingas dėl "vienos iš represyviausių pasaulio visuomenių" Ženevos mieste atsiradimo ("Liberalizmas").

Atvirai tariant, abu sakiniai yra gryna nesąmonė. Sąžinės laisvė būtent ir yra Reformacijos produktas. Beje, Liuteris taip pat laikėsi atsakomybės pirmiausiai prieš savo sąžinę, kuri jam buvusi svarbesnė už imperatoriaus paliepimą. Kalvinas savo didžiajame veikale "Institutio" kritikavo bažnyčios vadovus, kurie "tironiškai spaudžia [tikinčiųjų] sąžinę" (IV, 10, 1). Jis pabrėžė, kad vien Kristus yra Bažnyčios karalius. Kaip ir reformatų Vestminsterio išpažinime sakoma, kad vien Dievas yra "sąžinės Viešpats". Mes paklūstame vien Dievui ir jo žodžiui, kuris yra "laisvės įstatymas" (Kalvinas). Didysis liberalas lordas Actonas yra pasakęs: "Krikščioniška sąžinės samprata primygtinai reikalauja ir atitinkamo asmeninės laisvės kiekio. Pareigos ir atsakomybės prieš Dievą jausmas yra vienintelis krikščionio veiksmų teisėjas. Todėl joks žmogiškasis autoritetas neturi teisės čia kištis."

Sąžinei negali būti primetami jokie reikalavimai, kurie pažeidžia Dievo žodžio ribas. Ši nuostata tais laikais buvo tiesiog revoliucinė ir iki šiol išlikusi esminė. Todėl sąžinės laisvė ir reiškia, kad sąžinės valdyti valstybei neleista. Kalvinas akcentavo, kad valstybės teisė bausti negali būti pritaikyta sąžinei. Valstybei pavesta riboti neteisėtus veiksmus, bet ne mūsų mąstymą.

Idėjų svarba

Ypač dažnai didieji liberalų mąstytojai pabrėždavo idėjų svarbą. Štai L. von Misesas rašo:
"Viskas, kas vyksta šiandienos socialiniame pasaulyje, yra idėjų padarinys. Ir geri, ir blogi dalykai. Todėl reikia kovoti su netikusiomis idėjomis... Klaidingas idėjas turime keisti geresnėmis... Idėjos ir tik idėjos gali apšviesti tamsą. Šias idėjas reikia pateikti taip, kad jos įtikintų žmones. Turime jiems įrodyti, kad jos yra teisingos." ("Ekonominė politika")

Todėl politikoje turėtų konkuruoti idėjos. Jei taip nėra, tuomet, anot Miseso, "spaudimo grupės" konkuruoja dėl įtakos. Būtent pastarasis, o ne pirmasis atvejis labiau pastebimas Lietuvoje. Bet viena to priežasčių yra, žinoma, dešimtmečius trukęs laisvo mąstymo varžymas ir sistemingas atpratinimas. Nelaisvas mąstymas nei kuria naujų idėjų, nei geba vertinti esamas. Nelaisvas mąstymas verčiau siūlys ir rinksis iš dangaus byrančias ledų porcijas ar kokį popso koncertėlį negu idėjų kovą...

L. von Miseso nuostatai "idėjas galima įveikti idėjomis" krikščionys pritaria iš visos širdies! Mąstymo ir idėjų svarba daugsyk pabrėžta ir Naujajame Testamente. Nes Dievas mus sukūrė galinčius mąstyti, ir mūsų mąstymas turi pasekmių. Krikščionys kviečiami savo mąstymą nuolat atnaujinti ( žr. Rom 12, 1–2).

Šis principas buvo matomas ir apaštalams skelbiant Dievo žodį. Dalijantis Evangelija svarbu kitam savo idėjas ne primesti ar prievarta grūsti. Apaštalai naudojosi tuometine "idėjų rinka", nes jau tada egzistavo religijų ir pasaulėžiūrų pliuralizmas. Diskusijose jie bandydavo įtikinti Evangelijos tiesos argumentais. Bet bažnyčios per ilgai nekreipė dėmesio į šį paveldą. Todėl čia, Lietuvoje, svarbu ir krikščionims iš naujo atrasti mąstymo bei idėjų svarbą. Tačiau pradžiai pakaktų pritarti minėtojo liberalo von Miseso sakiniui: "Į kovą prieš bukumą, kvailybę, paklydimą ir blogį liberalas žengia su dvasios ginklais, o ne jėgos ir priespaudos." ("Liberalismus")

Vidinė moralė

Liberalai neigiamai reaguoja į bet kokią prievartą, ypač moralės atžvilgiu. R. Baaderis rašo: "Prievartinė moralė nėra jokia moralė". F. A. von Hayekas prideda, kad "liberalui nei moraliniai, nei religiniai idealai neturi tapti prievartos įrankiu". Moralaus elgesio taisyklės negali būti peršamos prievarta, išskyrus tik tas, kurios liečia kito asmens apsaugos sferą ("The Constitution of Liberty").

Daugiau apie moralę kalbėsime kitame skyriuje. Tačiau čia iš karto reiktų pasakyti, kad cituotas Baaderio sakinys nėra visiškai priimtinas. Bet apskritai abiejose citatose liberalų deklaruojama tiesa visiškai atitinka ir krikščioniškąją: elgtis turime pagal vidinius įsitikinimus ir moralines vertybes.

Biblijoje Dievas niekur nekalba vien tik apie išorinį įsakymų laikymąsi. Jam daug svarbiau vidinė motyvacija. Apaštalas Paulius rašo: "Šio priesako tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo" (1 Tim 1, 5). Krikščionys gerai elgtis privalo "ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės" (Rom 13, 5). Ir įsakymo nežudyti tikslas nėra vien užkirsti kelią žmogaus gyvybei atimti, bet ir vidinei neapykantai nuslopinti (žr. Mt 5, 21s). Taip pat ir geidulingumo draudimas nukreiptas į vidinį žmogų. Tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamente svarbu, kad įsakymų būtų laikomasi iš širdies. Nuoširdumas atsiranda įsakymus apmąsčius ir supratus. Todėl ir nereikia specialaus įstatymo ar įsakymo kiekvienai situacijai. Jei supratome pagrindinių esmę, tai pagal ją laisvai galime prisitaikyti prie įvairių gyvenimo situacijų darydami laisvus sprendimus.

Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės

Liberalai nelaiko savęs antibažnytiniais (bent jau klasikiniai britų tradicijos liberalai). Anot F. A. Hayeko, "Tikrasis liberalizmas nesipyksta su religija". Bet, žinoma, jis išsyk prideda, kad niekam negalima primesti religinių įstikinimų ar nuostatų, nes "dvasinė ir laikinoji yra skirtingos sferos, kurių negalima maišyti vienos su kita" ("The Constitution of Liberty"). Hayeko mokytojas von Misesas rašo: "Liberalizmas visiškai orientuotas į žemiškąjį gyvenimą ir veiklą. O religijos pasaulis nėra žemiškas. Tad abu, liberalizmas ir religija, gali gyvuoti vienas šalia kito, nesiliesdami savo ribomis" ("Liberalismus").

Atskirtį tarp Bažnyčios ir valstybės liberalai ypač stengiasi pabrėžti. Deja, dažniausiai nežinant, kad toji atskirtis turi krikščioniškas šaknis. Pirmą kartą ji buvo aiškiai suformuluota ir įtvirtinta JAV konstitucijos I pataisoje: "Kongresas neturi leisti įstatymų, įvedančių kokią nors religiją arba draudžiančių ją išpažinti..." Tuometiniams Konstitucijos kūrėjams buvo svarbu užkirsti kelią valstybinei religijai; vienos religijos iškėlimui virš kitų; valstybės kišimuisi į Bažnyčios reikalus – visa tai Europoje tada dar plačiai egzistavo. Thomas Jeffersonas 1802 m. šį principą pavadino valstybės ir Bažnyčios "skiriamuoju pylimu" – formuluotė, kuri vėliau sukėlė kai kurių nesusipratimų.

Amerikos Konstitucijos kūrėjai beveik visi buvo evangelikų tikėjimo, todėl vadovavosi ir reformatorių mokymu. O vienas iš reformatorių Kalvinas būtent akcentavo, "kad Kristaus dvasinė karalystė ir piliečių valdžia yra du visiškai skirtingi dalykai" ("Institutio", IV, 20, 1). "Bažnyčiai neduotas teisingumo kardas, taigi ir teisė bausti bei drausminti, ji neturi įsakymo teisės, kad galėtų taikyti prievartą..." (IV, 11, 3)

Krikščioniškoji Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės samprata įsišaknijusi Senajame Testamente. Jo laikais buvo karaliai ir kunigai, kurių paskirtis nebuvo vienoda, kaip ir pareigos. Pavyzdžiui, aukojimai buvo ne karaliaus, o kunigo priedermė (žr. 2 Met 26, 18). Šventykla ir karaliaus rūmai buvo atskirti. Kitaip pas graikus ir romėnus, kur valstybė ir religija buvo įvairiais būdais susipynusios, kur politinius sprendimus priimdavo tik po tam tikrų religinių ritualų, o karalius kartu ėjo ir vyriausiojo kunigo pareigas, turėdamas šventyklą savo rūmuose.

Roma – amžinasis miestas. Valdžia buvo laikoma amžina. Tam griežtai prieštaravo žydai ir krikščionys: Roma nėra amžina. Ateis diena, ir neliks nei valstybių, nei žemiškųjų valdžių. Kiekviena valdžia yra sekuliari ir egzistuoja tik šiame saeculum, šiame žemiškame laike. Amžina yra tik Bažnyčia, neregimasis Kristaus kūnas. Tad dabartinė modernioji valstybės kaip žemiškosios valdžios samprata yra perdėm bibliška.

Teisinė valstybė

Greta minties ir sąžinės laisvės bei teisės į nuosavybę, F. A. von Hayekas mini dar vieną tradicinį liberalų idealą: teisės viršenybę arba teisinę valstybę. Tai vienas iš kertinių liberalizmo akmenų, kadangi laisvas individas gali laisvai gyventi ir būti apsaugotas nuo prievartos spaudimo tik teisinėje valstybėje; ekonomika gali klestėti tik teisinėje valstybėje, nes tik joje garantuojama sutarčių ir nuosavybės apsauga; o visų svarbiausia, kad teisė apriboja valstybės galias.

Šimtmečius liberaliems mąstytojams teko kovoti už teisės viršenybę ir prieš absoliutinės monarchijos savivalę. XVII a. Didžiojoje Britanijoje ta kova atvedė prie pilietinio karo. Kalvinistų teologas Samuelis Rutherfordas (1600–1661) tuo metu išleido savo svarbųjį veikalą "Lex Rex" (1644). Lotyniškasis pavadinimas kartu buvo ir autoriaus programa: įstatymas yra karalius ir jis valdo, o ne atvirkščiai. "Ne karalius, o įstatymas turi galią spręsti dėl mirties ir gyvybės", skelbė garsusis škotas (Q 22, Arg. 1).

Kaip jo tikėjimo brolis Lietuvoje A. Volanas, taip ir Rutherfordas stipriai akcentavo visų lygybę prieš įstatymą ir teismą. Tuo metu mintis, kad aukštuomenė ir karalius įstatymo atžvilgiu yra lygūs, buvo labai nauja. Rutherfordas pasinaudojo Senuoju Testamentu ir citavo iš karalių įstatymo, Įst 17, 14–20:

"Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. 19 Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. 20 Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje."

Pačiam karaliui būtina studijuoti įstatymą ir jam paklusti; pavaldiniai laikytini "broliais", kadangi lygiai su karaliumi privalo paklusti įstatymui. Lygybė prieš teismą Senajame Testamente minima ne sykį (žr. Įst 1, 17; 10, 17; 16, 18–20). Antikos laikais kitur nieko panašaus nėra buvę.

J. Gray'us rašo: "Liberali valdžia yra konstitucinė valdžia" ("Liberalizmas"). Konstitucijos sąvoka, aišku, nėra tokia sena kaip Biblija. Pirmosios konstitucinės valstybės santvarkos užuomazgos siekia Aristotelio laikus. Tačiau pačią idėją randame įgyvendintą jau antikiniame Izraelyje prieš 3000 metų: ne Mozė ar kitas vadovas, o teisė privalo viešpatauti; tautos pasididžiavimu turi būti teisingumas, o ne galia (žr. Įst 4, 1–8).

Ir išties teisinės valstybės svarbos neįmanoma pervertinti. Ji yra ir pagrindinis demokratijos elementas. K. Popperis sako: "Demokratija yra būdas nekruvinu keliu nuversti valdovą" ("Atvira visuomenė"). Demokratijoje valdžios pasikeičia taikiai, o tai reiškia pagal teisę. F. A. von Hayeko knygos "Kelias į gerovę" pratarmėje A. Degutis pateikia labai gerą apibendrinimą: "Demokratija yra ne ta valdžia, kuriai daugumos balsavimu suteiktos neribotos galios, o ta, kurios galias riboja visiems privalomi ir nešališki įstatymai". Tai Biblijos mokymą visiškai atitinkanti mintis.

Valstybės ribos ir pareiga tarnauti piliečiams

Liberalų niekaip neapkaltinsi įtikėjimu į valstybę. Kai kurie net labai skeptiški jos atžvilgiu. "Anarchokapitalistai" kaip M. N. Rothbardas (1926–1995) ją net net vadina "kriminaline prievartos valdžia" bei kalba apie "įstatymiškai įteisintą, išplėtotą plėšikavimo per mokesčius sistemą" (iš H. Sautter, "Anthropologische Fundamente der westlichen Wirtschaftsordnung", iguw.de). Bet dauguma liberalų valstybę mato šviesiau. L. von Misesas patvirtina: "Liberalizmas nėra anarchizmas; liberalizmas su anarchizmu neturi visiškai nieko bendra." ("Liberalismus").

Bet liberalai pabrėžia, kad valstybė turi labai ribotus tikslus ir uždavinius. Ji reikalinga piliečių laisvei ir ekonomikai. Von Misesas sako, kad valstybės reikalas rūpintis "išore, daiktine žmonių gerove". Valstybė negali kontroliuoti viso žmogaus. "Ji negali žmonėms žadėti nei laimės, nei pasitenkinimo..." ("Liberalismus"). Jei to nepaisoma ir valstybė pati imasi savo piliečius daryti laimingus kurdama jiems rojų žemėje, dažniausiai viskas baigiasi totalitarizmu, o ne rojumi, kaip pastebėjo daug liberalų (Popperis, Hayekas ir kt.).

Kokie gi tie riboti uždaviniai? Nuo Adamo Smitho laikų liberalai iškelia tris sferas:
"Natūraliosios laisvės sistemoje suverenui belieka trys užduotys... Pirma, pareiga šalį apginti nuo kitų nepriklausomų valstybių smurto bei išpuolių; antra užduotis kiekvieną savo visuomenės narį kiek įmanoma apsaugoti nuo bendrapiliečio vykdomos neteisybės ar išnaudojimo ir užtikrinti patikimą teismų sistemą; ir trečia, pareiga įkurti bei išlaikyti tam tikras įstaigas ir organizacijas, kurių negali kurti ir išlaikyti atskiri asmenys ar nedidelės jų grupės..." ("Tautų turtas").

Išorinis saugumas, vidinis saugumas ir teisėsauga bei ribotas kiekis viešų įstaigų (kaip infrastruktūra, švietimo sistema ir t. t.) – daugiau iš valstybės ir nereikalaujama. Jos tikslas niekaip negali būti ekonominės ir socialinės lygybės siekimas. F.A. von Hayekas savo knygoje "Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (II)" cituoja W. Lippmanną: "Laisvoje visuomenėje valstybė netvarko žmonių reikalų. Ji palaiko teisingumą tarp žmonių, kurie patys tvarko savo reikalus". Todėl viena iš sunkiųjų sovietinio laikotarpio paliktų naštų yra ta, kad per daug tikimasi iš valstybės: tegu ji tvarko mūsų reikalus. Ir ji noriai tvarko. Ji be problemų pasiima ne tik tas sferas, kurias mes atiduodame, bet per įstatymus bei paslaugas prisigrobia ir kitų – nuo kultūros ir vaikų auklėjimo iki smulkmeniškos statybų reglamentacijos ir t. t.

Biblija valstybę laiko neišvengiama ir būtina institucija pažaboti nuodėmei, kovoti su blogiu, kurti sąlygas taikiam žmonių sugyvenimui (žr. Rom 13, 1–7; 1 Pt 2, 13–14). Bet valstybė ne Dievas, o tik viena iš Dievo įsteigtų institucijų. Be jos daugybe dalykų pavesta rūpintis šeimai ir Bažnyčiai (vaikų auklėjimas, vertybių ir moralės puoselėjimas). Be to, šeima net kai kuriais atžvilgiais tarnauja pagrindu pačiai valstybei. O visuomenės gerbūvio kėlimas pavestas visų pirma ekonomikai.

Krikščionys jau seniai mato per didelio valstybės sureikšminimo pavojų. Nyderlandų politikas ir teologas Abrahamas Kuyperis (1837–1920) perspėjo dėl valdžios centralizavimo, prilygstančio "didžiuliam monstrui": "Valstybė negali pavirsti aštuonkoju, smaugiančiu visą gyvenimą..." ("The Stone Lectures on Calvinism"). Žmogaus laisvė gali būti varžoma ne tik iš vidaus per nuodėmę, bet ir iš išorės visagalės valstybės rankomis.

Liberaliai mąstantys krikščionys pastebi, kad socialistinio tipo valstybė yra suvalstybinusi socialinę pagalbą, o per tai ir artimo meilę. Todėl R. Baaderis reikalauja: "Valstybe, palik piliečiams jų pinigus, kad jie galėtų įgyvendinti savo krikščioniškuosius artimo meilės bei asmeninės pagalbos priesakus, kad vėl galėtų mokytis aktyvaus krikščioniško veiklumo". (iš "Mehr als man glaubt", sud. I. Resch)

Nors valstybės užduotys ribotos, tačiau ji privalo veikti vardan visų piliečių gerovės. "Istoriniu požiūriu liberalizmas buvo pirmoji politinė srovė, panorusi tarnauti visų, o ne išskirtinių sluoksnių labui", teigia von Misesas ("Liberalismus"). Valstybė skirta visiems piliečiams, ji privalo jiems tarnauti, o ne atvirkščiai. Šiandien mums visa tai atrodo savaime suprantama, tačiau istorijos kelyje visko būta. Visais laikais valstybė, valdžia troško būti garbinama. Ir tai reiškė, kad maža žmonių grupė reikalavo būti aptarnaujama likusios didžiosios masės.

Biblija aiškiai sako: valstybė yra skirta "tavo [žmogaus] labui"; ji yra prieš darančius blogį, bet už darančius gėrį. Ji yra "Dievo tarnaitė" – nors ji Dievo paskirta tarnauti, bet tarnauja ne jam, o jo paskyrimu mums (Rom 13, 3–4; žr. ir LR Konst. 5 str.). Todėl ir iki šiol aukščiausi valstybės tarnautojai vadinasi tarnais (lot. minister – tarnas) – ministrai dirba ir tarnauja mums. Ypač reformatai pabrėžia dvigubą valstybės atsakomybę: valstybė įkurta Dievo, todėl atsakinga jam; nors valstybė yra valdžia virš žmonių, ji sukurta žmonėms, todėl dėl savo darbų atsakinga ir jiems.

Visuotinės gerovės klausimas yra didelis iššūkis šiandienos politikams. XX a. ypač Hayekas perspėjo, kad net demokratinei valstybei yra pavojus virsti interesų grupių savitarnos krautuve. Pusiau socialistinė visuotinio aprūpinimo valstybė su savo davėjos mentalitetu atveda prie to, kad atsiranda grupių, norinčių daugiau nuo bendrojo pyrago. Hayekas pastebi, kad "kolektyvinių gėrybių tiekimas atskiroms grupėms paprastai net kenkia bendram visuomenės interesui". Todėl jis siūlo: "Tad svarbiausios viešosios gėrybės, kurių turi parūpinti valdžia, nėra tiesioginis atskirų poreikių tenkinimas, bet sudarymas sąlygų, kurioms esant individai bei jų grupės turi daugiau galimybių tarpusavyje tenkinti savo poreikius" ("Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (II)").

Pagaliau liberalai pabrėžia, kad valstybės galios privalo būti kontroliuojamos bei ribojamos. J. Gray'us teigia: "... liberalūs principai numato valdžios apribojimą griežtomis taisyklėmis. Liberali valdžia negali būti kitokia negu tik apribota valdžia..." ("Liberalizmas").

Politinė valdžia negali egzistuoti nekontroliuojama. Vienas iš pagrindinių tos savybės įgyvendinimo kelių yra valstybės institucijų tarpusavio kontrolė. Šį "galių paskirstymą" vienas pirmųjų aprašė Charles de Montesquieu knygoje "Apie istatymų dvasią" (1748): "Kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikia tokios tvarkos, kuriai esant įvairios valdžios galėtų viena kitą prilaikyti." (XI kn., IV sk.) Šimtmečiu vėliau jo tautietis A. de Tocqueville’is patvirtino: "Nėra tokios valdžios visoje žemėje, kuri savaime turėtų tiek pagarbos ar šventų įgaliojimų, kad galėtų veikti laisvai ir nekontroliuojamai" ("Apie demokratiją Amerikoje").

Iš šių citatų matosi, kad moderniosios demokratijos kūrėjai žmogiškąją prigimtį vertino labai realistiškai. Žmonėms būdinga trokšti valdžios, o dar labiau – ja piktnaudžiauti. C. S. Lewisas taip pat yra pastebėjęs: "Aš esu demokratas, nes tikiu nuopuoliu... Žmonija taip sugedusi, kad jokiam asmeniui negalima patikėti neribotos valdžios" ("Equality").

Lewisas mini nuopuolį. Krikščioniškoji žmogaus samprata, žmogaus, kuris yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau yra nusidėjėlis ir visoks, bet tik ne moraliai tobulas, – taigi ši samprata sudaro demokratijos pamatą. Žmogaus didybės ir gėdos suvokimas yra svarbiausias ir lemiamas, esantis tik biblinėje pasaulėžiūroje. Žmogus kaip Dievo kūrinijos viršūnė yra didis, todėl jį ir jo teises būtina ginti; kiekvienas žmogus yra tiek vertingas ir reikšmingas, kad gali ir turi spręsti apie valdžią, gali dalyvauti priimant sprendimus bei pats dalyvauti valdžioje. Kita vertus, žmogus tiek puolęs, jog būtina akylai sekti, kad nepridarytų per daug žalos dalyvaudamas valdžioje ir vėl galėtų būti taikiai iš jos pašalintas.

Valdžių kontrolės pradžią matome jau Senajame Testamente (žr. sk. apie valstybės ir Bažnyčios atskyrimą). Tų laikų karaliai būdavo kontroliuojami įstatymo ir pranašų; šiame procese dalyvaudavo ir tautos susirinkimas (žr. 1 Kar 12, 1.15; Joz 23, 2); karalius prisiekdavo tautos atstovams (2 Sam 5, 3), kurie jį patvirtindavo tai tarnystei (1 Met 11, 3).

Vėliau ypač reformatai kaip Kalvinas bei Rutherfordas labai stengėsi perspėti dėl piktnaudžiavimo valdžia. Kalvino žmogaus samprata buvo gana pesimistinė, todėl jis laikė valdovus galinčiais greitai pavirsti tironais. Siekiant to išvengti, pasak jo, reikia mišrios konstitucijos bei valdžios atidavimo į keleto asmenų rankas ("Institutio", IV, 20, 8).

Kalvinas neidealizavo jokios valdžios formos. To niekada nedarė ir didieji liberalų mąstytojai. F.A. von Hayekas nors ir teigė, kad "demokratija yra idealas, dėl kurio reikia grumtis iš paskutiniųjų, nes jis vienintelis teikia apsaugą... nuo tironijos" ("Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (III)"), bet čia pat pridėjo, kad "... visur ten, kur demokratines institucijas nustoja saistyti teisės viršenybės tradicija, jos veda ne tik į 'totalitarinę demokratiją’, bet ilgainiui ir į 'plebiscitinę diktatūrą’". Mat negali būti pervertinama daugumos valia. "... nėra jokio pagrindo manyti, kad daugumos norai, labiau negu individo, išreiškia teisingumo siekį... teisingumo sąvoka praranda visą savo prasmę, jeigu teisingumą apibrėžiame kaip tai, kam pritaria dauguma..." Todėl Hayekas laikėsi nuomonės, "kad bet kokia valdžia, ir ypač demokratinė, turi būti ribojama." Maža to: "... faktiškai demokratinė valdžia turi būti ribojama net griežčiau nei kitos valdžios formos, nes ji mažiau atspari specialių interesų grupių..., nuo kurių priklauso ją palaikančios daugumos išlikimas, spaudimui." (žr. "Kelias į vergovę", p. 54.) Galima sakyti, pranašiški sakiniai dabartinės Lietuvos situacijos atžvilgiu!

Taika ir internacionalizmas

Liberalams individas yra svarbiau nei tokios kolektyvinės bendruomenės kaip tautos. Bet jie visuomet akcentuoja ir tai, kas žmones vienija. F.A. von Hayekas rašo: "Pati žmonijos sąvoka ir, vadinasi, bet kokia internacionalizmo forma yra grynai individualistinės žmogaus sampratos vaisiai, ir joms negali būti vietos kolektyvinėje mąstymo sistemoje" ("Kelias į vergovę"). Todėl liberalių nacionalistų ar rasistų tiesiog negali būti. Bet patriotizmui liberalizmas neprieštarauja, jei patriotizmas yra sveikas ir nuosaikus: tauta viename lygmenyje su kitomis laisvomis tautomis. Liberalams nepriimtina bet kokia vienos tautos ar tautų viršenybė, taip pat ir tautinė didybės manija. Ypač jiems svetimas tautų menkinimas ("Völkerabfall") kaip Marxo ir Engelso tekstuose.

Be to, liberalai atmeta karą kaip politikos priemonę. N. Ashfordas rašo: "Taika kartu su laisve ir teisingumu sudaro didžiųjų liberaliosios civilizacijos vertybių trejetą" ("Laisvos visuomenės principai"). Kartais karas yra būtinoji blogybė, bet kiekvienas karas yra kenksmingas, ypač ekonomikai, pabrėžia von Misesas. Laisvi individai ir laisva ekonomika geriausiai gyvuoja taikos metu. Ir atvirkščiai: ekonomikos laisvė ir demokratija (su gynybinėmis pajėgomis) yra geriausi taikos garantai. Ashfordas taip pat pastebi: "Istorijoje nėra nė vieno pavyzdžio, kur dvi liberalios demokratijos paskelbtų karą viena kitai".

Biblijos akcentai visiškai tokie pat. Tautos, nacijos, rasės vertinamos kaip duotybės; atrodo, kad Dievas norėjo, jog žmonės skirtųsi kultūromis ir kalbomis (žr. Įst 32, 8). Tačiau visos tautos kilusios iš vieno žmogaus, visi žmonės atspindi Dievą, dėl to negali būti aukštesniųjų ir žemesniųjų rasių (žr. Apd 17, 26). Izraelio kaip tautos išrinkimas neturi nieko bendra su rasizmu. Izraelis nebuvo ir nėra geresnis už kitas tautas; toks buvo Dievo pasirinkimas, kuris pagrįstas vien meile (žr. Įst 7, 7–8; gaila, kad K. Popperis "Atviroje visuomenėje" pasirodo šio reikalo nesupratęs). Be to, Dievas daug sykių savo tautą perspėjo dėl išdidumo ir nacionalinio pasipūtimo; taip pat įstatymu puikiai apgynė ir visus šioje tautoje gyvenusius kitataučius (žr. Įst 1, 16–17).

Naujajame Testamente sienos tarp tautų dar labiau mažinamos: Bažnyčia, kurią įsteigė Kristus, yra internacionalinė, be jokių tautinių ar rasinių užkardų (žr. Gal 3, 28). Dievo tautai priklauso žmonės "iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių" (Apr 5, 9). Iš to ir kilęs krikščionių angažavimasis vardan tautų santarvės. O tie krikščionys, kurie to nedarė ar net skatino rasizmą, stipriai nusižengė savo vardui, Evangelijos dvasiai ir įskaudino Dievą.

Biblija Senajame Testamente pasakoja apie daugybę karų. Bet idealas yra taika, nes pats Dievas yra taikos Dievas (Ts 6, 24; 1 Kor 14, 33). Karas nėra visų dalykų tėvas kaip skelbė užkariautojai ir militaristai nuo Aleksandro Makedoniečio iki Hitlerio. Karą pradėti galima tik tuomet, kai būtina atkurti taiką arba ginti tikrąją taiką, t.r. teisingumą. (Apie karą ir karingumą žr. von Hayeko "Kelią į vergovę", p. 114s)

Nuosavybė

"Life, liberty and property", gyvenimas, laisvė ir nuosavybė – tai trys didžiosios britų liberalų maksimos, iškeltos prieš šimtmečius ir tebegaliojančios iki šių dienų. Liberalai pabrėžia, kad teisė į nuosavybę yra būtinoji ir neatsiejama žmogiškosios būties dalis. Žmonės turi nuosavybę, o gyvūnai jos neturi. A. Smithas rašė, jog "... niekas niekada nematė, kad koks nors gyvulys savo judesiais ir įgimtais garsais praneštų kitam: čia mano, čia tavo, aš noriu duoti šitą už aną." ("Tautų turtas").

Nuosavybė yra glaudžiai susijusi su laisve. J. Gray'us konstatuoja: "... privati nuosavybė yra individo autonomijos garantija" ("Liberalizmas"). Nuosavybė sukuriama darbu. Anot Johno Locke'o, kai žmogus "... ištraukia kokį nors daiktą iš tos būklės, kurią gamta jam suteikė ir kurioje jį palaiko, tai jis susieja jį su savo darbu, prideda jį prie to, kas yra jo, ir tokiu būdu paverčia jį savo nuosavybe" ("The second Treatise of Government"). Bet yra ir atvirkščiai, kai nuosavybė tampa naudinga darbui. N. Ashfordas pastebi, kad "privati nuosavybė yra pirmutinis ekonominės pažangos variklis, nes sukuria stimulą dirbti ir investuoti." Be to, prideda: "... privataus nuosavybės turėjimo nauda visuomenei yra kur kas didesnė už jos naudą individui." ("Laisvos visuomenės principai").

Nuosavybės garantavimas yra vienas iš svarbiausių liberalių siekių. Misesas net sako, kad būtent iš jo "Kyla visi kiti liberalizmo reikalavimai" ("Liberalismus"). Kaip žinoma, komunistinis mokymas šiai idėjai visiškai priešingas. Marxas savo "Komunistų partijos manifeste" ideologijos esmę išreiškia vienu trumpu sakiniu: "Privačios nuosavybės panaikinimas".

Biblijos nuosavybės samprata gana kompleksiška ir kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo moderniojo liberalų apibrėžimo. Bet iš esmės ir Biblija sutinka, kad žmogus turi nuosavybę, ji perkama ir parduodama, įvairiais būdais su ja daromas verslas. Daugybė įstatymų reguliuoja savininkų turto apsaugą bei naudojimą. Vienas pagrindinių yra aštuntasis Dievo įsakymas, draudžiantis nuosavybės vogimą: "Nevogsi" (Iš 20, 15; kiti įstatymai: Iš 22, 1–14). Mozės įstatymas labai smulkmeniškai apibrėžia turto apsaugą, kaip antai žemės ribų neliečiamumą: "Prakeiktas, kas perkelia savo kaimyno ežiaženklį!" (Įst 27, 17; 19, 14) Išminties literatūroje dažnai perspėjama dėl "neteisėtos naudos" (Pat 1, 19; 11, 18; 15, 6.27), o tai liudija, kad gamyboje ir prekyboje buvo siekiama pelno. Nuosavybės palikimas kitoms kartoms Biblijoje buvo laikomas savaime suprantamu dalyku: "Namai ir turtas – iš tėvų gautas paveldas..." (Pat 19,14) Ir Naujajame Testamente nuosavybė laikoma savaime suprantamu dalyku (draudimas vogti minimas daugelyje vietų, pvz., Mt 15, 19; Rom 2, 21; Ef 4, 28; Apr 9, 21).

Biblijoje taip pat akcentuojama, kad nuosavybės garantuoti neįmanoma be sutarčių laisvės, kitaip tariant, neįmanoma laisva nuosavybės prekyba ir mainai be teisinės valstybės, kuri gina nuosavybę ir susitarimus. Sutarčių patikimumas (Biblijoje sutartys dažniausiai vadinamos sandoromis) yra esminis laisvajai rinkai ir priklauso prie biblinio paveldo (10 Dievo įsakymų yra dalis vienos iš sandorų, kurioje susitarimu įsipareigoja pats Dievas; santuoka taip pat laikoma vieša sutartine sandora, arba sąjunga).

Šioje vietoje dar kartą tebūnie pabrėžta, kad nuosavybė saugoma Dievo įsakymų (draudimai vogti ir geisti, 8 ir 10 įsakymai pagal reformuotą skaičiavimą). Todėl R. Baaderis teisingai pastebi, kad socializmas yra visiškai antidieviška sistema. Joje sistemingai laužomi praktiškai visi 10 įsakymų: vagiama ir nusavinama, nes toks yra principas; pavydima, nes skatimas klasinis pavydas ir klasių kova; žudoma, nes vardan utopinio tikslo masiškai aukojami žmonės; meluojama ir laužomos sutartys, nes tai yra politikos įrankiai; griaunama šeima, nes sudievinamas kolektyvas; tai bedieviška sistema, sulaužomi 1 ir 2 įsakymai, nes sudievinama materija, darbas, partija. Todėl tie, kurie Bibliją vis dar laiko "Įvadu į socializmą", labai ir iš esmės klysta. Ją labiau tiktų pavadinti "tobuluoju laisvės įstatymu" pagal Jokūbo 1, 25.

Darbo vertė ir svarba

Liberalai įstikinę, kad vienas iš esminių šalies gerovės šaltinių yra jos piliečių darbas. Ilgalaikės ir visuotinės gerovės negali užtikrinti žemės naudmenų turtai; taip pat ir grobuoniški karai, nors ir praktikuoti tūkstantmečius, nėra kelias į praturtėjimą; vien finansinių spekuliacijų irgi nepakanka. Visi privalome dirbti ir taip konkrečiai pagerinti savo pragyvenimo sąlygas – visi, o ne tik tam tikras sluoksnis ar vergai. Kadangi visi žmonės yra kūrybingi ir trokšta ką nors sukurti bei keisti; dirbdamas kiekvienas žmogus gali bent iš dalies realizuoti savo idėjų potencialą.

Aukštas darbo vertinimas liberalizmą, bent paviršutiniškai, supanašina su komunizmu. Tačiau tuoj pat mylių mylias atskiria pagal požiūrį į tai, kaip reikia dirbti. Čia liberalai ir socialistai išties lyg du skirtingi pasauliai. Apie darbo pasidalijimą socialistai ir liberalai galvoja visai skirtingai. Pagal Marxą ir Engelsą darbo pasidalijimas tolygus nuopuoliui: šis į pasaulį atnešė privačią nuosavybę, santuoką ir išnaudojimą. "Komunizmo pagrinduose" Engelsas rašo, kad ateities komunizme reikės tokių žmonių,

"... kurių gebėjimai yra įvairiapusiai, kurie moka valdyti visą produkcijos sistemą. ... taigi darbo pasidalijimas, pagal kurį vienas tampa žemdirbiu, kitas batsiuviu, trečias gamyklos darbininku, ketvirtas biržos spekuliantu, visai išnyks... Šitaip elgdamasi komunistiškai organizuota visuomenė sudarys savo nariams galimybes įvairiapusiškai realizuoti įvairiai išvystytas galias."

Šiai idėjai skersai kelio stoja garsusis pirmasis Adamo Smitho "Tautų turto" sakinys: "Didžiausias darbo gamybinės galios padidėjimas ir didžioji dalis meistriškumo, įgudimo bei nuovokumo, su kuriais imamasi kurio nors darbo arba jis atliekamas, yra, kaip galima spręsti, darbo pasidalijimo pasekmė." Darbo pasidalijimas visų pirma skatina produktyvumą (Smitho gerai iliustruotą pavyzdžiu apie adatos gamybą), ir žmogus gali pagaminti daugiau, negu jam reikia pragyvenimui. Šitaip našumas kuria visuotinę gerovę: "Tas įstabus visų skirtingų veiklų produkcijos gausėjimas... ir lemia gerai valdomoje visuomenėje tą visuotinį pasiturimą gyvenimą, kuris pasiekia žemiausius žmonių sluoksnius." O knygoje "Liberalismus" von Misesas priduria:

"Darbo pasidalijimas pavertė silpną žmogų, savo fizine jėga nusileidžiantį daugumai gyvūnų, žemės valdovu bei nuostabių technikos stebuklų kūrėju. Be darbo pasidalijimo šiandien nebūtume pažengę nė kiek toliau negu mūsų protėviai prieš tūkstantį ar dešimt tūkstančių metų."

Istorija parodė, kad liberalai kaip Smithas ir von Misesas iš esmės buvo teisūs, o marksistai klydo. Jų klaidinga Dievo ir žmonių samprata taip pat ir darbo atžvilgiu atvedė prie fatališkų klaidų.

Biblija prasideda nuo darbo aprašymo. Nuo darbo, kurį atlieka pats Dievas, kurdamas pasaulį (pvz., žr. Pr 2, 2). Ir žmogus kaip Dievo atvaizdas yra pašauktas dirbti (Pr 1, 27–28; 2, 15). Todėl darbas yra mūsų žmogiškumo dalis; jis tenkina mus pačius: mes galime ir turime vystyti savo gebėjimus, kūrybingumą; darbas ir darbo vaisiai yra skirti ir mūsų malonumui (žr. Ps 104, 13–15). Be to, darbas teikia naudą dirbančiojo šeimai ir visuomenei (Ef 4, 28; 1 Tim 5, 8; 6, 17–19). Reformatoriai taip pat akcentavo, kad nėra žemesnių arba nelabai krikščioniškų profesijų – kiekvienas darbas yra garbingas. Ir ne tik profesinis arba mokamas darbas yra svarbus ir reikšmingas. Kaip ir dvasinis darbas, įvairios bažnytinės tarnystės savaime jokiu būdu nėra geresnės ar labiau patinkančios Dievui negu "pasaulietiška" veikla.

Gerovės bei pelno siekimas Biblijoje taip pat nėra smerkiamas. Bažnyčios daugelį amžių pamintą, šią mintį atgaivino protestantai. M. Weberis (1864–1920) apie XVII a. "kapitalistinę dvasią" rašė:

"... pasaulietinė protestantų askezė ryžtingai neigė laisvą mėgavimąsi nuosavybe ir apribojo vartojimą, ypač prabangos reikmenų. Kartu ji išlaisvino materialinį pasipelnymą iš psichologinių tradicionalistinės etikos varžtų, ji sudaužė grandines, varžiusias pelno siekimą, šį siekimą ne tik legalizavo, bet laikė jį Dievo tiesiog pageidaujamu (aukščiau nurodyta prasme) dalyku." ("Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia")

Pavyzdžiui, tame pat amžiuje puritonas R. Baxteris stipriai ragino pirklius, jei tik įmanoma ir nenusižengiant nei sielai, nei įstatymui, siekti kuo didesnio pelno. Kas atsisako kelio, kuris duotų didžiausią pelną, tas atmeta Dievo pašaukimą ir jam patikėtus turtus palieka gulėti neliestus.

Darbo pasidalijimas taip pat yra gerai bibliškai pagrįstas. Dievas mus taip sukūrė, kad turime gyventi priklausydami vienas nuo kito. Nė vienas negali ir neprivalo atlikti visko. Mes apdovanoti skirtingais gebėjimais, dėl to turime skirtingas profesijas. Šia įvairove galime ir privalome tarnauti vienas kitam. Tai pagrįsta ir Trejybėje: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atlieka kūrinijoje bei visoje išganymo istorijoje skirtingas užduotis ir tarnauja vienas kitam.

Be to, skirtingai nuo marksistų, krikščionys darbo niekada neidealizavo. Nuopuolis paveikė visą kūriniją bei visą žmogų – taigi ir darbą; po nuopuolio darbas tapo sunkus ir varginantis, netgi "prakeiktas" (Pr 3, 17–19; 5, 29).

Laisvoji rinka

Šiuo klausimu būtų galima ir nieko nesakyti, kadangi laisvoji rinka tiesiog išplaukia iš jau minėtų punktų ir be jų neįmanoma. Laisvoji rinka neįmanoma be laisvų piliečių laisvų sprendimų, kaip ir viso to nebūtų neegzistuojant laisviems ekonominiams santykiams. J. Gray'us sako, kad "... rinkos laisvė yra neatskiriama pagrindinių asmens laisvių dalis" ("Liberalizmas").

Planinėje ekonomikoje žmogus nėra laisvas. Anot von Miseso, "... sistemoje, kurioje nėra rinkos ir kurioje viską tvarko valdžia, visos laisvės tėra iliuzinės, net jeigu jos įrašytos į konstitucijas" ("Ekonominė politika"). Todėl liberalai pabrėžia, kad laisva ekonomika ir demokratija neatskiriamos. N. Ashfordas sako: "... laisva verslininkystė būtina, nors ir nepakankama sąlyga demokratijai bei pilietinėms teisėms, kurias mes siejame su politine laisve. Taip yra dėl to, kad neįmanoma kontroliuoti ekonomikos, kartu nekontroliuojant ir žmonių." ("Laisvos visuomenės principai"). Griežčiau antrina F.A. von Hayekas: "Jei esame kontroliuojami ekonomikos reikaluose, esame... kontroliuojami visur". Todėl "... tik toje sistemoje [kapitalizme] demokratija galima" ("Kelias į vergovę").

Laisva rinka yra laisva nuo tiesioginio valdžios bei politikos kišimosi. Vokiečių ekonomistas C. Christianas von Weizsäckeris laisvąją rinką net yra pavadinęs "nupolitinta ekonomikos sistema". Kitaip sakant, piliečių ekonominiai santykiai turi būti nepolitinio pobūdžio. Totalitariniuose režimuose visos gyvenimo sferos pajungtos politikai. Todėl, panašiai kaip Hayekas, Weizsäckeris taip pat įsitikinęs, kad "Demokratinė valstybė nebėra laisva demokratinės daugumos būdu spręsti, kokią ekonominę sistemą pasirinkti. Nes jeigu ji pasisakytų prieš konkurencinę laisvąją rinką, pjautųsi šaką, ant kurios pati sėdi" ("Logik der Globalisierung").

Ekonomika laisva dar ir dėl to, kad ji tam tikra prasme yra išlaisvinta nuo galių. Konkurencija galias decentralizuoja, kadangi rinka yra vieta, kurioje nėra prievartos, spaudimo ir įsakinėjimo; tai vieta, kurioje vyksta laisvas bendradarbiavimas. Čia nėra vienų, viršesnių už kitus. L. von Misesas sako: "Rinkos ekonominėje sistemoje tikrieji valdovai yra vartotojai" – jų rankose visos galios, todėl "suverenas yra ne valstybė, o žmonės" ("Ekonominė politika").

Tačiau, be abejo, ir rinkos ekonomika neišvengia piktnaudžiavimo galiomis (viena iš priežasčių, dėl kurios ir čia valstybė privalo išlaikyti tam tikrą vaidmenį). Tačiau daugiausiai laisvosios rinkos (taip pat ir globalizacijos) trūkumų atsiranda dėl per silpnos konkurencijos ir monopolių bei pseudomonopolių. Todėl monopoliai nepriimtini jau vien dėl to, kad jie iš piliečių atima pasirinkimo laisvę. Palyginti su tuo, socialistinė planinė ekonomika pasižymi dar didesne galių koncentracija, kadangi valstybė turi visą planavimo bei reguliavimo monopolį.

Galų gale laisvoji rinka labai sėkmingai geba kurti gerbūvį, kaip tai parodė XX a. laimėjimai: OECD valstybėse materialinio pragyvenimo lygis išaugo daugiau negu dešimteriopai. Didėjant gerbūviui, nepaprastai išsiplėtė piliečių laisvo veikimo ribos. Vienas iš pavyzdžių – šiandien jau savaime suprantama tapusi profesinės ir ekonominės sėkmės sąlygota socialinio kilimo galimybė – prieš šimtmečius neįsivaizduota ir buvusi griežtai suvaržyta priklausomybės tam tikram visuomenės sluoksniui ribų. Todėl šiuo požiūriu socializmas buvo ne kas kita, kaip ekonominė katastrofa bei didžiausias ‚skurdo gamintojas'.

Bet panagrinėkime du priekaištus, kurių dažniausiai susilaukia laisvoji rinka. Vienas jų – kad ši ekonominė forma grindžiama egoizmu. Tuoj pat cituojamas garsusis sakinys iš A. Smitho "Tautų turto" (II sk.): "Ne mėsininko, ne aludario ir ne kepėjo malonė leidžia mums tikėtis užtarnautų pietų, o jų pačių rūpinimasis savais interesais. Mes apeliuojame ne į jų žmoniškumą, o į jų egoizmą, ir niekada nekalbama apie savo reikmes, bet kalbama tiktai apie jų naudą."

Pagal Smithą kiekvienas prekeivis ieško savo naudos, orientuojasi į savo interesą arba netgi į savimeilę. Tačiau self-love vertimas "egoizmas" čia ne visai tinkamas, kadangi kalbama ne apie asocialų egoizmą, o būtent apie savo naudos siekimą kaip galimybę patenkinti kito poreikius, t. y. palaikyti su juo gerus santykius. Jeigu, pagal Smitho sistemą, kiekvienas būtų suinteresuotas vien tik savo gerove, tai sistema greitai žlugtų. Von Misesas šią mintį taip apibendrina: "Rinkos ekonomikoje kiekvienas tarnauja savo bendrapiliečiams tarnaudamas sau." ("Ekonominė politika")

Kitas priekaištas – kad laisvoji rinka esanti godumo sistema. Deja, godumas kaip blogybė yra bendražmogiška ir aptinkama visose ekonominėse bei visuomenės formacijose. Atsakant į šį priekaištą pakanka pateikti vien neilgą M. Weberio "Protestantų etikos ir kapitalizmo 'dvasios’" (1904/05) citatą:

"Ne tuo [godumu] skiriasi kapitalistinė 'dvasia’ nuo ikikapitalistinės: kinų mandarino, senovės Romos aristokrato, modernaus žemvaldžio godumas yra toks pat... Tokiems kraštams, kurių buržuazinė kapitalistinė raida 'atsiliko’, vertinant vakarietiškais standartais, yra tiesiog specifiškai būdingas absoliutus begėdiškumas ir savanaudiškumas piniginio pasipelnymo reikaluose."

Biblija laisvajai rinkai jokių esminių priekaištų nepateikia. Žinoma, ji nieko nekalba apie modernųjį kapitalizmą. Bet ir tais laikais vyko laisva ir tarptautinė prekyba (pvz., žr. Įst 28, 12; 1 Kar 10, 14; Neh 13, 16; Ez 27, 17). Mozės įstatymas nepateikia jokių esminių rinkos mechanizmų ribojimų. Be to, laisvoji rinka yra žmogaus laisvės, orumo ir atsakomybės išraiška: aš atsakau už savo verslą, pats galiu priimti ekonominius sprendimus; šioje ekonominėje sistemoje kiekvienas pagal savo dovanas ir gebėjimus gali laisvai nuspręsti, kas geriausia jam kaip Dievo atvaizdui.


Tad bendrąja prasme, kaip pamatėme, liberalizmo pagrindai krikščionybei neprieštarauja. Net priešingai. Prieštaravimai kyla tik iš konkrečių asmenų tam tikrų dalykų savotiško aiškinimo (pvz., apie autonomišką individą) ar per didelio ko nors sureikšminimo (pvz., laisvosios rinkos laikymo visuotine tvarkytoja). Bet daugiau apie tai kitame skyriuje.

Tačiau aišku viena, kad laisvos visuomenės sankloda savo pagrindu remiasi į žydų ir krikščionių kultūrą. Jokia kita religija neiškėlė ir nepaskleidė jokių liberalizmo pavidalų, ir, kaip matėme, neatsitiktinai. Plačiąja prasme liberalizmas yra krikščionybės kūdikis.

Bet nereiktų persistengti didžiuojantis, nes su vaikais visaip būna. Liberalų klasikai kaip Locke'as, Smithas, vėliau lordas Actonas ar F. Naumannas buvo krikščionys; kiti kaip Hayekas ar Popperis pripažino krikščioniškas šaknis, tačiau liko agnostikai; buvo ir griežtų ateistų kaip rašytoja Ayn Rand. Čia pat vertėtų pridurti, kad ir komunizmas buvo krikščionybės kūdikis, tiesa, neteisėtas.

1915 m. šveicarų teologas Karlas Barthas yra pasakęs: "Tikras krikščionis turėtų tapti socialistu... Tikras socialistas turėtų būti krikščioniu..." Pagal tai ir mes galėtume tarti: krikščionis turėtų būti liberalas, t. y. mylėti laisvę ir už ją kovoti. O liberalas turėtų tapti krikščioniu, nes sėdi ant krikščionybės medžio šakos; jeigu liberalas rimtai vertina savo liberalumą, tai jam labai praverstų gerai patyrinėti savo idėjų šaknis.

Tad gal per rinkimus krikščionys turėjo balsuoti už liberalus? Pradžioje jau minėjau, kad etiketė "Liberalas" daugelio labai mėgstama. Todėl krikščionims tektų nelengva užduotis atskirti, kurios partijos tikrai laikosi liberalumo pagrindų plačiąja prasme. Be to, reiktų neužmiršti, kad ne viena minėtų idėjų Europoje jau tapusi visuotinai priimtina, todėl palaikoma ir konservatorių, ir socialdemokratų. Skiriasi tik akcentai ir su tuo susijusių koncepcijų aiškumas bei vientisumas. Beje, rinkimams renkantis partiją, svarbu ir kiti dalykai (pvz., moralė), apie kuriuos čia nekalbėta.

B.d.