Kvirino surašymas?

Esama patikimo atramos taško Jėzaus gimimo metams nustatyti. Jis turėjo būti gimęs dar tebegyvenant Erodui Didžiajam (Mt 2, 1; Lk 1, 5). Erodas mirė 4 m. pr. Kr. Dėl to, kad Jėzus atėjo į pasaulį bent ketvertu metų anksčiau už "Jėzaus gimimą", Naujasis Testamentas nekaltas. Atsakomybė tenka vienuoliui Dionyzui Mažajam, VI a. pirmoje pusėje knygoje Apie Velykų šventę pateikusiam naują krikščioniškąją chronologiją ir keliose vietose apsiskaičiavusiam. Tačiau iki pat šiandien šalia Luko evangelijos neišniro joks įrodymas, kad imperatorius Augustas Erodo laikais būtų liepęs surašyti visus Romos imperijos gyventojus ir kad Kvirinas tuo laiku būtų buvęs romėnų valdininkas, atsakingas už imperijos dalį, apimančią Galilėją ir Judėją. O juk būtent tokia yra Kalėdų istorijos pradžia: "Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmas surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia" (Lk 2, 1–5).

Daug kas čia tebėra atvira ir tyrinėtojų karštai aptarinėjama. Paliudyta pirmą tokio pobūdžio administracinį aktą buvus ir Kviriną atsakingas pareigas Sirijos provincijoje užėmus tik 6 m. po Kr. Gal Lukas suklydo? Galbūt tada, kai jis rašė, prabėgus 65-eriems metams po Kristaus gimimo, tiksliai nebežinota faktinių datų? Galbūt po tokio ilgo laiko nė Marija, kaip linktume tarti, klausinėjama Luko, savo prisiminimuose jau nebeturėjo taip ryškiai prieš akis faktų sąryšių? Epochoje, kurioje niekas nieko neprotokoluodavo, nepasižymėdavo dienoraščiuose ir nekaupdavo kompiuterinėse duomenų bazėse, tai neturėtų stebinti. O galbūt ilgesnes sekas Lukas tiesiog sutankina laiko atžvilgiu? Gal reguliarius įrašymus į mokesčių sąrašus Augusto nurodymu imperijoje imta koordinuoti tik 6 m. po Kr., Sirijos provinciją valdant Kvirinui, kurio tiesioginiam pavaldumui Judėja ir Samarija atiteko atstatydinus Erodo sūnų Archelają, o iki tol Augusto draugas Erodas atlikdavo ilgesnes regionines mokesčių apskaitas, todėl Lukas administracinės kulminacijos tašką pasitelkia smulkesniam ankstesniam įvykiui aprašyti?

Be to, kai kurių tyrinėtojų akimis, graikišką Luko sakinį derėtų versti kitaip: "Šis [mokesčių] surašymas buvo padarytas pirmiau už įvykusį Kvirinui valdant Siriją". Ar Lukas, rašydamas graikiškai oikumenē, tikrai pažodžiui turėjo galvoje, jog mokesčių apskaita turėjo apimti visus Romos imperijos gyventojus, ar tą žodį pavartojo taip, kaip mes šiandien pasakome: "visas pasaulis", omenyje turėdami tam tikrą žmonių grupę – Luko atveju tai būtų Erodo valdomos srities žmonės, – o ne visus apgyvento Žemės rutulio žmones? Abejonių nekeliantiems sprendimams informacijos nepakanka. Tačiau neabejotina, kad šio surašymo veikiantieji asmenys egzistavo ir kad šiandien turimos žinios neleidžia Luko pasakojimo atmesti kaip laisvo pramano. Daug svarbiau kas kita: vienas archeologinis radinys patvirtino, jog Lukas tiksliai, iki pat neišvengiamų varginančių kelionių ir kalbinių smulkmenų, pavaizdavo romėnų mokesčių surašymą.

Jau nuo seno žinomi papirusai iš romėnų Egipto, tarp kurių pasitaiko surašymo dokumentų. Taigi jau seniai žinoma, kad dėl įtraukimo į sąrašus anais laikais reikėdavo keliauti iš savo gyvenamosios vietos į kilmės vietą. Atsakant į prieštarą, jog Egiptas buvęs labai toli ir kitaip valdomas, negu Sirijos provincija ir jos sritys Galilėja, Samarija bei Judėja, jau kelerius metus galima nurodyti sensacingą Judėjos rankraščių radinį – visą vienos žydės, vardu Babata, šeimos archyvą, kuriame taip pat yra patvirtintas romėnų mokesčių deklaracijos nuorašas. Archyvas rastas vadinamojoje "laiškų" oloje Nahal Arugote į šiaurę nuo Masados prie Negyvosios jūros jau 1961 m. ir visas paskelbtas 1989 m. Babata, keliuose tekstuose taip pat vadinama Babta, veikiausiai buvo prisidėjusi prie 132–135 m. po Kr. Simono bar Kochbos maišto. Sukilimo pabaigoje dalis vyrų ir moterų įsitvirtino daugybėje olų išilgai Negyvosios jūros. Babata pasiėmė savo turtą, įskaitant brangius papuošalus. Paskelbus dokumentus, tyrinėtojai kelerius metus sutelktai gilinosi į originalius Simono bar Kochbos laiškus iš šios olos; tik 1995 m. Bonos senųjų kalbų filologas Klausas Rosenas atkreipė dėmesį į iškilią Babatos archyvo reikšmę Naujojo Testamento laikų istorijai. Galvoje turima mokesčių deklaracija, pateikta 127 m., taigi valdant imperatoriui Adrianui. Kaip ir Luko pasakojimas apie Mariją bei Juozapą, ji surašyta graikiškai.

Iš ten sužinome, jog Babata buvo sudariusi antrą santuoką su vyru, vardu Judanas (kituose archyvo dokumentuose jis trumpai vadinamas Judu), ir gyveno su juo Maocos kaime į pietryčius nuo Negyvosios jūros. Maoca priklausė romėnų Arabijos provincijai su sostine Petra. Dokumente pažymima, kad ten ji gyveno nuosavoje žemėje, vadinasi, nebuvo beturtė sutuoktinė. Jos sutuoktinis buvo kilęs iš En Gedžio, esančio Judėjos provincijos Jericho administracinėje apygardoje. Jis irgi turėjo nuosavos žemės Maocoje. Mokesčių deklaracijoje Babata formaliai vadina Judaną ne savo vyru, bet globėju; tuometinė, kaip ir Jėzaus laikų, teisė reikalavo, kad moteris, net turėdama turto, teisiniuose sandoriuose nurodytų tokį globėją. Per 127 m. surašymą Babatai teko keliauti į mokesčių įstaigą Rabate už 40 kilometrų. Nors Judano mokesčių dokumentas neišliko, šia proga jis, matyt, ne tik lydėjo žmoną kaip "globėjas", bet ir pateikė savo deklaraciją. Babatos dokumente iki smulkmenų išvardijama jos nuosavybė, jos tėvo Simono palikimas, nustatomi mokesčių tarifai ir sklypo ribos. Nurodomi dokumento sudarymo metai, mėnuo, diena, pradedant dvyliktų imperatoriaus Adriano valdymo metų ir baigiant keturių dienų iki gruodžio nonų nuorodomis; pagal šiandienį laiko skaičiavimą tai būtų 127 m. gruodžio 2 d. Nors Babata po kelerių metų prisidės prie Simono bar Kochbos maišto prieš romėnus, savo duomenų teisingumą ji patvirtina, prisiekdama Romos valdovo ir imperatoriaus laimės deive. Jos priesaika, jos pačios ir jos vyro parašai aiškiai aramėjiški, nes patvirtintame dokumento nuoraše nedviprasmiškai pabrėžiama, jog priesaika išversta. Dokumentą pasirašęs Romos valdininkas savo ruožtu rašo imperijos administracine kalba – lotyniškai; panašiai ir Pilotui rūpėjo, kad tarnybinės bausmės lentelės ant Jėzaus kryžiaus įrašas būtų lotyniškas, tarsi užantspauduotas oficialia kalba. Į graikų kalbą, t. y. visų Romos imperijos rytų gyventojų visuotinę kalbą, Babatos dokumente taip pat išverstas gavimą patvirtinantis Rabato valdininko įrašas. Penki liudytojai iš Rabato kitoje dokumento pusėje patvirtina nuorašo teisingumą ir vėlgi savo kalba – nabatėjiškai. Datos prie įvairių parašų rodo, jog visas administracinis aktas užtruko apie keturias dienas. Turint omenyje 40 km atstumą, dar pridėtinos dvi dienos kelio iš Maocos į Rabatą ir dvi atgal. Tad šiems reikalams sutvarkyti Babatai ir Judanui prireikė geros savaitės gruodžio pradžioje. Tai buvo tinkamas metų laikas, nuėmus paskutinį derlių. Jį buvo galima parduoti administracinio centro turguje, o kadangi mokesčių deklaruoti susirinkdavo daug žmonių, atsirasdavo ne tik gerų pardavimo perspektyvų bei galimybių sutvarkyti kitus reikalus, bet ir tokių problemų, kokią mini Lukas: užeigos būdavo pilnos. Apie tai, ar Babata ir Judanas rado "vietos užeigoje", administraciniame romėnų dokumente, savaime suprantama, nutylima. Tačiau kadangi tuo metu vargiai būdavo galima rezervuoti numerį elektroniniu paštu ar telefonu, mokesčių mokėtojui niekas negarantuodavo patogaus gyvenimo viešbučio kambaryje.

Paralelės su metų laiku, tradiciškai laikomu Jėzaus gimimo metu, su kelias dienas trunkančia kelione ir su visiškai normalia problema – rasti būstą mieste, kuriame vykdavo surašymas, gerokai stebina, juolab atmetus galimybę, kad Lukas šį specifinį dokumentą "nusirašė" arba, priešingai, Babata savo archyve turėjo suklastotą Luko pasakojimo variantą. Tačiau dar labiau stebina – ne tik tuos, kurie ir be to Lukui priskiria istorinių duomenų tikslumą, – teisinės paralelės iki mažiausių smulkmenų. Iš pradžių nurodomas imperatorius, kurio vardu atliekamas surašymas: Adrianas – Babatos ir Judano, Augustas – Marijos ir Juozapo atveju. Kitas vardas – vietininko bei legato: Titas Aninijus Sekcijus Florentinas dokumente iš "laiškų" olos ir Publijus Sulpicijus Kvirinas Luko evangelijoje. Toliau nurodomas įsakymo objektas – raginimas pateikti raštišką mokesčių deklaraciją. Luko evangelijoje ir Babatos dokumente vartojamas tas pats graikiškas žodis apographestai. Lukas paaiškina tą pat, kas plaukia ir iš surašymo valdant Adrianui konteksto: "Visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą" (2, 3). Asmenišką Babatos formulę: "Aš, Babata, raštu deklaruoju, ką turiu kaip nuosavybę", atitinka Luko kaip istoriko nuoroda: "Jis [Juozapas] turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia". Abiejuose raštuose formaliai atitinka ir kilmės bei turto duomenys. Babata nurodo savo tėvo, iš kurio paveldėjo turtą, vardą ir priduria, jog visa tai – jos nuosavybė. Lukas sako, kad Juozapas turėjo vykti iš Nazareto į Betliejų, nes buvo kilęs iš Dovydo namų. Vėlgi išnyra tas pats graikiškas žodis oikos ("namai") Luko evangelijoje ir oikousa ("gyvenanti") Babatos dokumente. Net jei evangelistas čia kalba nebe griežtomis teisinėmis formuluotėmis, o biblinės kalbos kategorijomis, kiekvienas Luko skaitytojas suprato, kad Juozapas Betliejuje arba netoli jo turėjo žemės nuosavybės.

Jau dabar akivaizdu, kad Lukas puikiai išmanė romėnų mokesčių deklaravimo procesą ir bendrąsias sąlygas, bet svarbiausias paskutinis momentas: atidiems Luko evangelijos skaitytojams visada krisdavo į akis, kad Juozapas vyko užsirašyti ne vienas, bet "su savo sužadėtine Marija". Kodėl? Atsakymas plaukia iš paralelės su kita moterimi – Babata. Marija, nors ir nėščia, apskritai turėjo vykti kartu tik dėl to, kad pati Betliejaus apylinkėse turėjo žemės. Lygiai kaip Babata, Marija irgi galėjo turėti nuosavo turto; jei nebūdavo sūnų, tai paveldėdavo dukterys (Sk 27, 8). Juozapui čia tenka toks pat vaidmuo, koks vėliau Judanui, – ne sužadėtinio ir sutuoktinio, kokie juodu, žinoma, irgi buvo, bet teisinio "globėjo", turėjusio savo parašu patvirtinti žmonos duomenis. Iš to nebūtinai plaukia, kad Marija ir Juozapas kiekvienas turėjo žemės pačiame Betliejuje, kur vyko surašymas. Babatos ir Judano atveju matėme, jog jiems teko keliauti 40 km, nors jų turtas, priešingai negu Marijos ir Juozapo, buvo toje pačioje administracinėje apygardoje, kurioje jie ir gyveno. Daug tikėtiniau, kad kiekvieno jų nuosavybė nuo mokesčių apskaitos vietos buvo tolokai, tam keliui įveikti neužteko vienos dienos, ir veikiau pietuose ar pietryčiuose negu šiaurėje (šiaurėje už 9 km buvo Jeruzalė, vakaruose – En Keremas, pasak tradicijos, Marijos artimos giminaitės Elzbietos tėvų gyvenamoji vieta) ir kad dėl to jie turėjo ieškoti būsto pačiame Betliejuje, užuot nakvoję nuosavoje žemėje. Be to, jei žemės nuosavybę sudarė vien žemės ūkio reikmėms naudojamas plotas, tai galbūt nėščiajai ten nė nebuvo patogių gyvenimo sąlygų. Šiaip ar taip, aišku, kad nė vienas jų Betliejuje neturėjo nuosavo namo.

Aišku dar ir tai, kad Marija ir Juozapas iš Nazareto į Betliejų keliavo ne tik šį vieną kartą. Augusto bičiulio Erodo ir paties Augusto surašymai, atliekami jo vietininkų, būdavo kartojami nereguliariais laikotarpiais. Atsakomybės už žemės nuosavybę Marija ir Juozapas negalėjo išvengti. Šie sąryšiai rodo dar ir tai, kad tas turtas turėjo duoti pajamų. Jei tai būtų buvęs tik menkavertis sklypelis, bent jau Marija, nepaisydama senos paveldėjimo tradicijos, veikiausiai būtų pardavusi nuosavybę giminaičiui, užuot paskutiniais nėštumo mėnesiais nesvetingu žydų žiemos pradžios metu pati leidusis ilgon kelionėn. Statybininkas Juozapas turėjo pajamų iš savo profesinės veiklos, buvo garbingas žydų religinės bendruomenės narys; iš žydų šaltinių žinome, jog būtent tektōnes – taip šios profesijos žmonės, medį ir akmenį apdorojantys statybininkai, vadinami Naujajame Testamente – būdavo gerbiami kaip itin pamaldūs ir išmanantys Bibliją. Šias Juozapo pajamas dar papildydavo įplaukos iš jo ir jo sužadėtinės, o vėliau žmonos, Betliejaus apylinkėse turėtos žemės nuomos.

Galbūt turėtume atsisveikinti su romantišku neturtingos Jėzaus kilmės vaizdiniu. Marija ir Juozapas tikrai nebuvo pasiturintys šiandiene šio žodžio prasme. Tačiau jie neabejotinai nepriklausė nė vargšų beturčių sluoksniui. Tai, kad Jėzus pasaulio šviesą išvydo "tvartelyje", lėmė pragmatinės priežastys, kurių nepavyko išvengti nė turtingai Babatai ir jos Judanui: Betliejuje nebuvo laisvų vietų dėl į surašymą atvykusių mokesčių mokėtojų gausos. Tai, kad keturiasdešimtą dieną po gimimo, aukodami Jėzų šventykloje, jie paaukojo "porą purplelių ar du balandžiukus" (Lk 2, 24), remiantis Kun 12, 8, aiškinta kaip aukotojų neturto ženklas, tačiau čia tikrai nueita per toli. Marija ir Juozapas tiesiog laikėsi žydų atnašų aukojimo paprasčiausiu pavidalu tradicijos. Suvokdami vaiko išrinktumą, po kelių minučių patvirtintą Simeono ir pranašės Onos, jie, užuot tenkinęsi kukliu seno priesako išpildymu, per keturiasdešimt dienų būtų įstengę iš giminių tarp Betliejaus ir En Keremo pasiskolinti pakankamai šekelių – jei iš tiesų būtų stigę pinigų, nors tuo sunku patikėti, – kad galėtų paaukoti avį. Tačiau būtent šią akimirką jiems, matyt, labiau rūpėjo simbolinis kuklumas. Be to, suprasti šią simboliką šiandien mums gali padėti balandžio reikšmė išganymo istorijoje; pakanka tik prisiminti Nojaus balandį su alyvos šakele, Šventosios Dvasios balandį ir net tiesiog priežodžiu tapusį taikos balandį. Tačiau nei Marija, nei Lukas to neakcentuoja. Priešingai, Lukas mini balandžiukų auką nei kaip nors paaiškindamas skaitytojams visuomeninę Marijos ir Juozapo padėtį, nei primesdamas balandžiukams kokią simbolinę interpretaciją, o taip, tarsi tai būtų tiesiog savaime suprantama.


Šaltinis: C.P. Thiede, Jėzus. Tikėjimas, faktai (Katalikų interneto tarnyba, 2006); iš vok. kalbos vertė G. Žukas