Holger Lahayne
Krikščionys Europos Sąjungoje
Robert Schuman
Jau daugiau negu ketveri metai Lietuva Europos Sąjungoje. Kadenciją baigia pirmieji Lietuvos europarlamentarai. O pirmoji lietuvė ES komisarė D. Grybauskaitė apklausose tapusi net populiariausia mūsų šalies politike. Daugybė svarbių politinių sprendimų, kaip dėl Gruzijos konflikto, Ignalinos AE ateities ar dabartinės ekonominės krizės, priimami pasitarus su Briuseliu. Be to, kas dieną galime patys patirti, kokias galimybes atveria ES milijardai: kiek sutvarkyta gatvių ir kelių, kaip kyla naujos sporto ir pramogų arenos, kokios ypatingos naudos turi Lietuvos ūkininkai.
Europos sąjunga tampa reali, virsta kasdienybe. Taip pat ir tikintieji jai jau daug mažiau priešinasi. Bet yra skeptikų, kurie vis dar klausia: kokią įtaką ES gali padaryti ir daro krikščionims ir krikščioniškoms vertybėms? Prisiminkime ES Konstitucijos svarstymus, kai buvo nutarta jos tekste neminėti Dievo vardo ir krikščionybės. Be to, jau keli dešimtmečiai Vakaruose nerimsta krikščionių spėlionės, ar tik ES nebus Apreiškimo knygoje išpranašauta antikristo supervalstybė ("aštuntasis" karalius pagal Apr 17, 11; žr. H. Lindsey'o "The Late Great Planet Earth"). Tad ką galvoti krikščionims apie Europos Sąjungą?
Taika ir susitaikymas – krikščioniškosios šaknys
Kaip matysime, pagrindo tam tikram skepsiui yra. Bet iš pat pradžių noriu pabrėžti, kad pamatinė Europos vienijimosi idėja yra gana krikščioniška. ES turi ne tik krikščioniškas šaknis, bet, kaip rodo jos (arba Europos Bendrijų) istorija, ir gimusi iš krikščioniškos dvasios. Todėl neatsitiktinumas, kad tarp pirmųjų Europos suvienijimo iniciatorių buvo nemažai krikščionių kaip R. Schumanas, A. de Gasparis, T. Heußas. Jų iniciatyvos buvo grįstos krikščioniškomis nuostatomis, iš kurių keturias noriu plačiau aptarti.
Susitaikymas. XX a. Europa buvo virtusi baisių pasaulinių karų lauku, pasiglemžusiu milijonus gyvybių. Ypač apkartę santykiai buvo tarp Prancūzijos ir Vokietijos (vos per vieną šimtmetį vokiečiai buvo juos tris kartus užpuolę ir įsiveržę į šalį; prieš tai Napoleonas buvo užkariavęs Vokietiją). Po II pasaulinio karo reikalai atrodė ne ką geriau: svarbiu ginčų objektu tapo Prancūzijos noras nuo Vokietijos atskirti Saro žemę. Prancūzai siekė, kad būtų įvesta tarptautinė kontrolė Vokietijos anglies ir plieno pramonei Rūre. Vokietijos kontrolė bei menkinimas – toks buvo pagrindinis Prancūzijos principas pirmaisiais metais.
Esant tokiai komplikuotai padėčiai, Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymo pamatą ėmė kloti du politikai. Iš vokiečių pusės Konradas Ade¬naueris 1949 pabaigoje pareiškė apie vokiečių vyriausybės savanorišką prisijungimą prie Rūro anglies ir plieno pramonės kontrolės. Tuo buvo duotas signalas apie norą kooperuotis. Jis padrąsino Prancūzijos užsienio reikalų ministrą Robertą Schumaną 1950 gegužę žengti atsakomąjį žingsnį siūlant Vokietijos ir Prancūzijos anglies ir plieno produkcijos "susiliejimo" idėją. Šį "Šumano planą" grindė istorinė patirtis, kai praeityje plieno ir anglies labai reikėjo ginkluotei. "Šumano deklaracijoje" rašoma: "Norint suartinti Europos tautas, reikia panaikinti nuo amžių tarp Prancūzijos ir Vokietijos egzistuojančias priešybes..."
Susitaikymo signalai buvo abipusiai priimti ir santykiai ėmė gerėti. O šiandien matome – abiejose šalyse auga jau antra europiečių karta – pirmą kartą istorijoje! – be neapykantos vieni kitiems (palyginimui prisiminkime I pasaulinio karo pradžioje filme "Linksmų Kalėdų" dainuotas vaikiškas daineles apie pareigą nužudyti visus vokiečius, anglus ir pan.).
Karo vengimas. Po II pasaulinio karo Europos politikai suprato, kad ateityje tokių skerdynių būtina stengtis išvengti. Kilo pacifizmo banga. Bet iš kitos pusės augo komunizmo pavojus. Laisvos Europos tautos suvokė, kad būtina veikti išvien, norint išsaugoti laisvę. Todėl šaltasis karas buvo savotiškas katalizatorius. Žinoma, gynybos tikslais buvo įkurta NATO. Bet tai tik vienas lygmuo. Pats išmintingiausias Europos vienijimosi žingsnis buvo galių persiskirstymas ir dalybos. Prancūzai suvokė, kad siekiant išvengti naujų grėsmių, už borto negalima palikti Vokietijos. Jiems – tiems ‚priešams' – reikia perleisti dalį savo galių, suteikti šiek tiek valdžios. Šie drąsūs žingsniai tapo įmanomi tik dėl to, kad abiejose šalyse atsakingi žmonės buvo tvirtai įsišakniję krikščionybės kultūroje. Šiandien Vokietija vėl viena galingiausių senojo žemyno valstybių, bet ir jau niekam nekelianti jokios grėsmės – dėl to, kad veikia kompleksinėje padalintų galių grandinėje. Nė viena Europos valstybė daugiau negali skelbti karo kitai, nes tvirtai įjungta į bendrą politinę–ekonominę sistemą. ES ("Mastrichto") Sutartyje apie Sąjungos tikslus rašoma (suvest. red.) : "... skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę." (3,1). Tai didžiulė pažanga palyginus su ankstesniaisiais šimtmečiais! "Berlyno deklaracijoje" (2007) rašoma: "Europos integracija parodė, kad mes pasimokėme iš kruvinų konfliktų ir kančių pilnos istorijos. Šiandien mes gyvename drauge taip, kaip niekada anksčiau nebuvo įmanoma."
Laisvas laisvų tautų bendradarbiavimas. Skirtingai nuo sovietų sąjungos, Europos sąjunga nėra prievartinė. Tautos į ją jungiasi laisvai, savo noru (arba nesijungia kaip Norvegija, Šveicarija ir Islandija). Taip pat narystė joje nereiškia ir tautų identiteto išnykimo. ES Sutarties preambulėje akcentuojama, jog mes siekiame tautų solidarumą stiprinti "kartu gerbdami jų istoriją, kultūrą ir tradicijas". ES tautos nenyksta ir tikrai neišnyks – nors Lietuvoje dar yra priešingai manančių. Argi danai jau tapę nors kiek mažiau daniški, olandai olandiški? Europos Sąjungos valstybės "išlieka nepriklausomos suverenios valstybės, bet jos naudojasi savo suverenitetu drauge..." ("Kaip funkcionuoja Europa").
Konstitucijos Europai preambulėje įvardijamas pamatinis principas (kitur vadinamas "Europos šūkiu"): "... susivienijusi savo įvairovėje ..." Tai labai krikščioniška mintis! Nacionaliniai skirtumai, kultūrų ir kalbų įvairovė juk numatyti Dievo (žr., pvz., Įst 32,8; Apd 17,26). Bet kartu ir bendradarbiavimas, santarvė, susitaikymas yra svarbios pačių žmonių iniciatyvos dalys. Šis krikščioniškas principas ne tik šeimoje ir bažnyčioje, bet ir valstybėje bei ekonomikoje laikomas dvigubų polių: vienybės ir įvairovės, lygybės ir skirtingumo, bendradarbiavimo ir skirtingų užduočių. Visa tai pagrįsta Trejybės Dieve: Dievas yra vienas, bet trijuose skirtinguose asmenyse, kurie išganymo istorijoje atlieka skirtingas pareigas.
Susisaistymas per sutartis. ES laikosi ant daugybės sutarčių: Paryžiaus, Romos, Mastrichto, Amsterdamo, Nicos, Lisabonos – tai svarbiausios. Viskas grindžiama sutarčių teise bei įsipareigojimais, "Sutartys yra visos ES veiklos pagrindas" ("Kaip funkcionuoja Europos Sąjunga", p. 5). Sutartinis bendradarbiavimas įsišaknijęs Biblijoje, iš kurios matosi, kad būtent pagal sutarčių (sandorų) principą vyko ir Dievo bendradarbiavimas su žmogumi (aiškūs susitarimai dėl teisių, pareigų, bausmių). Todėl ir žmonėms tarpusavyje naudinga sudarinėti sutartis ir jų laikyti (pvz., tuoktis, t. y. sudaryti santuokos sutartį; be to, sutarčių sudarymas bei laikymasis yra ir dabartinės pilietinės visuomenės ir rinkos ekonomikos pagrindas).
Būtų galima dar daug pasakyti apie šiuos tris pagrindinius principus, bet dėl laiko stokos telieka tik pabrėžti, kad, iš krikščioniškų pozicijų vertinant, Europos vienijimasis tikrai vertintinas teigiamai.
Tikros problemos, tariami pavojai
Bet pakalbėkime ir apie šiek tiek tamsesnę pusę. Europos Sąjungai – kitaip ir būti negali – tenka spręsti labai didelius ir sudėtingus klausimus bei susidurti su rimtomis problemomis. Pirmiausiai reiktų paminėti finansų ir ekonominę sferą bei ypatingą jos akcentavimą. Europos Sąjunga iš pradžių buvo grynai ekonominė, tam tikra prasme tokia išliko ir iki šių dienų – vienijimasis ekonomikoje bei prekyboje pabrėžiamas labiausiai (ko nepasakysi, pvz., apie ES užsienio politiką (požiūrį į konfliktą Gruzijoje arba Kosovo statusą). Vien žemės ūkio ekonomika suryja didžiulę dalį Sąjungos biudžeto. Europos Parlamento narys V. Landsbergis pastebi: "Dirbant Europos Parlamente bei dalyvaujant įvairiuose forumuose ir debatuose, neretai tenka girdėti, kaip svarbūs žmonijai klausimai paverčiami vien ekonominės naudos rodikliais." ("Europos tapatybės krizė moraliniu ir politiniu požiūriu"). Ir Lietuvos įstojimas buvo stimuliuojamas kone vienintelio klausimo – kokia bus iš to finansinė nauda?
Tai, kad tvirčiausi ryšiai liečia "tik" ekonomiką, gera žinia euroskeptikams. Tačiau kyla klausimas, negi tik ekonomika sieja Europos valstybes? Nejaugi susivienijome vien dėl ūkinės gerovės? Tik dėl pinigų? O kas bus, jeigu ta gerovė atsidurs rimtame pavojuje? Sąjunga iširs? "The Economist" rašė: "... artėjanti [finansų ir ekonomikos] krizė kelia ypatingą grėsmę Europos Sąjungai – šalių grupei, kurią vienija persidengiantys solidarumo susitarimai. ES solidarumą garantuoja teisė, retorika ir daugybė pinigų. Atėmus pinigus, jis gali pasirodyti neįtikėtinai trapus... Jei smarkiai išaugs infliacija ir nedarbas, ES solidarumas gali griūti..." (cit. iš bernardinai.lt)
Kitas svarbus klausimas – demokratijos deficitas. Šiandien nemažai galių turi Europos piliečių tiesiogiai išrinktas Europos Parlamentas su veto teisėmis (pvz., svarstant biudžetą). Tačiau svarbių Sąjungos institucijų (pvz., Komisijos) demokratinė kontrolė nepalyginamai skiriasi nuo atskirų valstybių. Ji vyksta (ir taps dar didesnė, kai įsigalios Lisabonos sutartis), tačiau yra labai kompleksiška ir dažnai netiesioginė (per valstybes nares). O juk tai toks svarbus dalykas! Europos Sąjunga šiandien tapusi nežmoniškai dideliu aparatu, kai kuriose sferose turinčiu gana daug galių; centralizacija jau pažengusi taip toli, kad buvęs Vokietijos Prezidentas R. Herzogas 2007–ųjų pradžioje dienraštyje "Welt" pastebėjo: "Kuriasi neskaidri, kompleksiška, painiai suraizgyta institucija–milžinė, nuolat prisitraukianti vis naujų reguliavimo sferų bei kompetencijų."
Šį problemų mazgą ne taip lengva atnarplioti, nes ES gana unikali organizacija. Mat jeigu ES būtų organizuojama pagal valstybių modelį, t. y. Parlamentui būtų suteikiama daugiau galių, o ministrai/komisarai būtų atskaitingi tik Parlamentui, tai ES pavirstų paprasta federacine valstybe – šalys narės netektų daug laisvės, įtakos ir teisių. Šiandien Ministrų (ir Vadovų) Tarybos yra aukščiausios politinius sprendimus priimančios institucijos – ne Parlamentas! Šis "tik" dalyvauja teisės aktų priėmimo procese (plg. su LR Konstitucija: "aukščiausią suverenią galią" vykdo tauta per savo atstovus, 4 str.). Tarybų sprendimai gauna tik netiesioginį demokratišką valstybių narių "palaiminimą". Todėl išvada viena: paprastų sprendimų nėra ir niekada nebus; tai susiję ir su tuo, kad ES nėra nei federacija (kaip JAV arba Vokietijos FR), nei vien tik vyriausybių bendradarbiavimo organizacija. Be to, atskiros valstybės narės turi skirtingas Europos Sąjungos sampratas bei vizijas (dėl to, ar ES labiau federacinė ar sąjunginė organizacija).
Su šiais dalykais glaudžiai susijęs ir dar vienas labai svarbus korupcijos klausimas. Slėpimas, neskaidrumas, didžiulis tarnautojų aparatas, tūkstančiai lobistų ir milžiniški pinigų srautai – Briuselio labirintuose puiki terpė kyšininkavimui. 1998/99 olandų tarnautojas Paulas van Buitenenas (krikščionis!) atskleidė prancūzų komisarę apgavikę Edith Cresson; dėl šio skandalo atsistatydino J. Santero vadovaujama ES Komisija. Tada vienu svarbiausių van Buiteneno kritikos taikiniu buvo valdymo struktūrų uždarumas. Deja, struktūros liko beveik nepasikeitusios iki šios dienos.
Dabar pakalbėkime apie tariamus pavojus. Pirmasis – "Briuselio diktatas". Iš tiesų Briuselio noras reguliuoti yra didžiulis – tikrai per didelis! Tačiau vien siūlymas naikinti taisykles būtų irgi labai naivus. Pavyzdžiui, daug jų tarnauja vartotojui, aplinkos apsaugai arba gina Europos ūkininkų teises. Be to, neteisinga būtų rodyti pirštu vien į Briuselį, o nematyti savų tvarkų ir tvarkdarių. Beveik kiekviena valstybė taip pat turi nemenką polinkį į reguliavimą. Todėl tie, kurie užsimoja mažinti Briuselio biurokratiją, tegul pirmiau patys išsišluoja savo kiemą ir stropiai atlieka namų darbus.
Neretai ES įtaka pervertinama manant, kad Briuselis atsako už viską. Bet taip nėra. Pagal "Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo" (suvest. red.) 3 straipsnį "Sąjunga turi išimtinę kompetenciją šiose srityse: a) muitų sąjungos; b) vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo; c) valstybių narių, kurių valiuta yra euras, pinigų politikos; d) pagal bendrą žuvininkystės politiką biologinių jūrų išteklių apsaugos; e) bendros prekybos politikos." Čia Briuselis tikrai tam tikra prasme "diktuoja". O "nediktuoja" arba dalijasi atsakomybe su šalimis narėmis šiose sferose: "... a) vidaus rinkos; b) šioje Sutartyje apibrėžtais socialinės politikos aspektais; c) ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos; d) žemės ūkio ir žuvininkystės, išskyrus biologinių jūrų išteklių apsaugą; e) aplinkosaugos; f) vartotojų apsaugos; g) transporto; h) transeuropinių tinklų; i) energetikos..." (4 str.).
Konkretus kompetencijų pasiskirstymas yra sudėtingas ir kompleksiškas reikalas. Bet iš esmės apie Sąjungos kompetencijas 2 straipsnyje štai kas sakoma: "Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija. Valstybės narės vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendė nesinaudoti savo kompetencija." Taigi padalytų atsakomybių sferoje pirmumą turi ES! Ir būtent čia yra pagrindo susirūpinimui bei ypatingam akylumui.
Tačiau visa tai taip pat reiškia, kad apie Briuselio "antireliginę politiką" net kalbėti nėra ko, nes nei Bažnyčia, nei religija tiesiogiai nėra jo kompetencijos sferoje. Sutartyje dėl ES veikimo (suvest. red.), 17 str. rašoma: "Sąjunga gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso, nustatyto pagal nacionalinę teisę... Pripažindama tų bažnyčių ir organizacijų savitumą ir konkretų įnašą, Sąjunga palaiko su jomis atvirą, skaidrų nuolatinį dialogą."
Europos Sąjunga tiesiogiai nedaug ką gali nurodinėti ir santuokos bei civilinės teisės srityje, švietimo bei aukštųjų mokyklų reikaluose. Pavyzdžiui, niekas iš Briuselio negali įsakyti airiams pakeisti savo abortų įstatymą. Rimčiausios problemos glūdi dažniausiai būtent atskirų valstybių lygmenyje: prieš dešimtmetį prancūzai bandė įstatymu reguliuoti "sektų" veiklą; arba Švedijoje buvo uždrausta viešai neigiamai kalbėti apie homoseksualus... Tačiau yra ir grupių, kurios tiesiogiai arba per lobistus bando instrumentalizuoti ES, siekdamos savo interesų (pvz., Lietuvos liberalaus abortų reguliavimo šalininkai teisybės ir paramos ieško Briuselyje).
Bet Europos struktūrose tam tikrų nuostatų, kurios krikščionims kelia susirūpinimą, tikrai esama. Tik dažniausiai jos kyla iš Europos Tarybos (įkurta 1949), o ne iš ES. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja jau yra pagimdžiusi ne vieną antikrikščionišką idėją. Jos dokumentuose galima skaityti apie "teisę į abortą" (2008 04 16) arba apie "Kreacionizmo [t. y. biblinio mokymo apie sukūrimą] pavojus auklėjimui" (rezoliucija nr. 1580/2007). Pastarajame rašte aiškiai sakoma: "Jei nebūsime budrūs, kreacionizmas gali tapti tiesiogine grėsme Europos Tarybos pagrindinėms [t.r. žmogaus] teisėms". Tai, žinoma, didelis akibrokštas. Ačiū Dievui, kad šitokie pareiškimai netampa teisiškai įpareigojančiais dokumentais.
Problemų kopleksiškumą didina Europos ir nacionalinės teisės egzistavimas. Geras to pavyzdys yra antidiskriminacija. Cituotos sutarties 8 str. rašoma: "Visuose savo veiksmuose Sąjunga siekia pašalinti moterų ir vyrų nelygybės apraiškas ir diegti jų lygybę." O 10 str.: "... Sąjunga siekia kovoti su bet kokia diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos." Šioje srityje Europos Sąjunga labai angažuota ir net kategoriška ("... kovoti su bet kokia..."). Šitokia lygiavos politika daugumai krikščionių kelia pagrįstą nerimą, nes ES išdrįsta peržengti civilinės teisės ribas. Valstybės narės įpareigotos antidiskriminacijos nuostatas (2000/43/EC; 2000/78/EC; 2004/113/EC) perkelti į nacionalinę teisę. Bet kaip tai bus konkrečiai įgyvendinama, priklausys nuo kiekvienos šalies parlamento, kadangi palikta erdvės ir išimtims.
Humanizmas ir neutralumo mitas
Dabar pakalbėkime apie vieną iš svarbiausių problemų, su kuria susiduria krikščionija Europos Sąjungoje. Kaip jau matėme, "Sąjunga gerbia ir nepažeidžia valstybių narių bažnyčių ir religinių asociacijų ar bendruomenių statuso..."; palaiko su bažnyčiomis "atvirą, skaidrų nuolatinį dialogą." (Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (suvest. red.) 17 str.) Ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (sudarytoje 2000; įtrauktoje į Konstituciją; teisiškai galiosiančioje nuo Lisabonos sutarties) įtvirtinama "minties, sąžinės ir religijos laisvė", o įsitikinimus galima skelbti "viešai ir privačiai" (10 str.). Iki čia viskas gerai, nieko neprikiši.
Pagal tai, kas pasakyta, krikščionims nėra reikalo baimintis kokių nors tiesioginių apribojimų. Tačiau bėda dėl to, ko chartija nepasako. Minėti straipsniai aiškiai negina, pvz., šeimos ir santuokos (Lietuvos ir, pvz., Vokietijos konstitucijose tai yra daroma). Chartija kalba apie teisę į santuoką ("Teisė tuoktis ir kurti šeimą", 9 str.), tačiau negarantuoja jokios specifinės nei teisinės, nei moralinės santuokos apsaugos bei net nepateikia aiškios jos sampratos. O juk visi gerai žinome, kokios santuoka ir šeima pažeidžiamos...
Matyt, nei santuoka, nei šeima chartijos nelabai domina. Užtat labai domina įvairiausios "seksualinės orientacijos", jos yra aiškiai ginamos (str. 21.1). Be abejo, kur kalbama apie homoseksualų diskriminavimą darbe, nėra ko nesutikti. Tik problema, kad seksualinė orientacija, tradiciškai laikyta moralės klausimu, chartijoje statoma į vieną lygmenį su fiziniais ir kultūriniais bruožais (aš esu gimęs homoseksualus kaip ir baltaodis). Be to, ši chartijos nuostata netiesiogiai atmeta galimybę homoseksualumą laikyti sutrikimu ar pan.
Į ką tai veda, matėme 2004 po italų kandidato į ES komisaro vietą R. ****iglione’ės prieštaraujančio pasisakymo (sakė, kad homoseksualumas yra nuodėmė) – kandidatas privalėjo trauktis, nes Parlamento komisija jį palaikė nepasirengusiu komisaro darbui. Taigi viena vertus, tikėjimą lyg ir galima išpažinti viešai, tačiau įsitikinimų (etinių nuostatų), kurie išplaukia iš tikėjimo, viešai reikšti negalima.
****iglione’ės atveju susidūrė dvi skirtingos pasaulėžiūros: sekuliari, t. y. ateistinis humanizmas ir ‚konservatyvioji' krikščionybė. Jos abi rungiasi dėl įtakos Europoje.
Labai aiškiai matosi dar ir tai, kad svarbiausiuose dokumentuose nuosekliai stengiamasi krikščionybės tiesiogiai niekur nepaminėti. Štai chartijos preambulėje rašoma: "Ištikima savo dvasiniam ir doroviniam paveldui..." – ... kuris, galėtume ir norėtume pridėti, didžia dalimi yra krikščioniškos prigimties. Europos Sąjungos ("Mastrichto") Sutartyje (suvest. red.) pasakoma daugiau: "Semdamiesi įkvėpimo iš Europos kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo..." – humanizmas paminimas, o krikščionybė ne!
Dar daugiau apie humanizmą kalbama atmestojoje Konstitucijoje. Jos preambulėje teigiama, kad Europos gyventojai "sukūrė vertybes, kuriomis grindžiamas humanizmas..." Ir kitoje pastraipoje taip pat yra šis žodis. Be to, čia dar pabrėžiama, kad "svarbiausia yra žmogus" bei pasisakoma už atsakomybę "ateities kartoms ir Žemei". Ir knygelėje "12 Europos pamokų" (2007) vertybių skyriuje rašoma: "ES siekia skatinti humanistines ir pažangias vertybes..." Kitoje pastraipoje: "Europiečiai brangina paveldėtas vertybes" – o iš kur tos vertybės paveldėtos?
Taigi vertybes kuria patys žmonės ir vien tik jie – ne Dievas. Ir tai jau ne kokia nors neutrali nuostata, o pasaulėžiūriškai pagrįstas teiginys. Išeina, kad Europos civilizacijos pamatą sudaro humanizmas. Ir net neverta bandyti užsiminti apie žydų ir krikščionių įtaką – Lenkijos, Ispanijos, Vatikano valstybių ir kitų krikščionių bandymams tai padaryti ugningai pasipriešino laicistai prancūzai bei nemažai kitų. Žmogus yra visų svarbiausias! Politikoje išties tebūnie labai svarbus, bet kaip vertybių požiūriu? Juk argi ne Dievas, kuris sukūrė tą žmogų, gali geriausiai garantuoti jo orumą ir vertę? Bet ne, šiuolaikiniams europiečiams jau verčiau minėti Žemę negu Dievą...
Konstituciją rengiančio Europos Konvento pirmininkas Valery Giscard d’Estaing’as (Žiskar Destenas) atvirai pasakė: "Europos civilizacija remiasi Periklio įstatymais ir prancūzų Švietimo epochos idėjomis"; įžanginėje kalboje Konvente dėl Europos ateities (2002 02 26) buvęs Prancūzijos prezidentas išreiškė tą pačią mintį: "Nepamirškime, jog nuo antikinio Graikijos ir Romos pasaulio iki Šviečiamojo amžiaus mūsų kontinentas prie žmonijos vystymosi prisidėjo trim esmingais dalykais: išmintimi, humanizmu ir laisve." Ir pabaigoje dar kartą: "Europa davė pasauliui išmintį, humanizmą ir laisvę" – krikščionybė sąmoningai apeita (įdomu ir tai, kad toje kalboje Giscard d’Estaing’as pamini praktiškai visus Europos tėvus kaip de Gasparį, Monnetą, Spaaką, Adenauerį – bet nepamini R. Schumano, krikščionybės vertybes išpažinusio savo tautiečio...). Šitokį vengimą minėti Dievą ir krikščionybę europarlamentaras V. Landsbergis teisingai pavadino "civilizacine, kultūrine savižudybe" ir "fanatiška netolerancija".
Humanizmas taip pat yra religija – to derėtų neužmiršti. Pirmieji renesanso humanistai nebuvo ateistai. Bet jau pas G. Pico della Mirandola (1463-1499) knygoje "Apie žmogaus orumą" Dievas
žmogui sako:
"Laisvas nuo visų apribojimų ir vadovaudamasis vien mano tau
suteikta laisva valia, pats spręsi apie savo prigimtį." XX a.
humanistai B. Russellis, P. Kurtzas, J. Dewey'is, J, Huxley’is
siekė dar toliau: moralę kildino vien iš žmogaus poreikio ir
patirties; mokslas, tiesa, prasmė kyla vien iš žmogaus; visata ne
sukurta, o egzistuoja savaime; atmetamas bet koks supranatūralizmas
bei teizmas. "Jokios dievybės mūsų neišgelbės, išsigelbėti turime
patys", rašoma "Antrajame humanistų manifeste" (1973). Vokietijos
humanistų sąjungos dokumentuose sakoma: "... humanistinio mąstymo
ir veikimo ašis yra žmogus, o ne Dievas ar įvairūs dievai.
Humanistai vadovaujasi šiapusybe, realiuoju pasauliu..."Svarbus preambulėse minimas "religinis paveldas", bet ne religija bendrąja prasme. Kol žmogus išlaikomas centre, tebūnie ir religija. Net ir 1933 Humanistų manifestas kalba apie religinį humanizmą, bet atmeta Dievą Kūrėją.
Kaip elgtis krikščionims šitokioje situacijoje. Paminėsiu tris dalykus. Pirma, privalome "atsikovoti" kai kurių svarbių sąvokų reikšmes. Humanizmas nėra blogas žodis, tačiau užpildytas turiniu, pasivogtu iš krikščionybės. Didysis katalikų filosofas J. Maritainas (1882–1973) akcentavo, kad reikalingas teocentrinis humanizmas. "Klasikinio humanizmo nelaimė buvo ta, kad jis buvo antropocentrinis... Antropocentriniam humanizmui žmogaus centras yra pats žmogus, taigi jis yra ir visa ko centras." Filosofui nebuvo priimtinas toks humanizmas, todėl jis daug kovojo už kitokį: "Teocentrinis humanizmas pripažįsta, kad žmogaus centras yra Dievas." ("Integralinis humanizmas", iš "Kultūra ir religija").
Ir sekuliarizmas iš tikrųjų turi krikščionišką prasmę (pasaulietinė valdžia nėra amžina, o gyvuojanti tik šiame saeculum, šiame amžiuje; Oksfordo profesorius O. O’Donovanas knygoje "The desire of the nations" rašo: "Tikrai krikščioniška valstybė yra visiškai sekuliari", kadangi "... sąvokai ‚sekuliarumas' priešinga yra ne ‚šventumas' ar ‚dvasiškumas', o ‚amžinumas'").
Antra, turime aiškiai parodyti, kad šitokiuose pasaulėžiūriniuose klausimuose negali būti jokio neutralumo. ES čia nori pasirodyti neutrali, bet, geriau pasižiūrėjus, matyti, jog rungiasi du skirtingi tikėjimai. Jos 'neutralumas’ jau yra humanistinis neutralumus (žr. Europos humanistų federacijos deklaraciją dėl ES institucijų neutralumo, 2003 01 18). Ne visi sekuliaraus humanizmo šalininkai yra aršūs ateistai, kai kurie net nevengia pasivadinti krikščionimis. Be to, ko gero, dauguma humanizmą labiau supranta kaip vidinę "humanistinę" nuostatą, o ne kaip pasaulėžiūrą arba ideologiją. Todėl turime būti dėkingi nuosekliesiems humanistams, kurie aiškiai sako: "Konstitucijas leidžiasi patys žmonės, kaip individai, kaip visuomenės arba valstybės. Ir šios konstitucijos pasidarytos ne pagal Dievą ar kokį nors aukšesnį principą..."; "Galų gale humanizmas yra ypatinga kultūrinė pasaulėžiūra. Joje žmogaus sampratą formuoja vien žmogus, kartu tapdamas jos centru, taigi ne pagal Dievą ar kokią nors religiją..." (humanismus.de)
Trečia, būtina diskutuoti apie kai kuriuos klausimus ir reikalauti konkrečių atsakymų: kas sudaro mūsų "dorovinį paveldą"? kas sudaro europietiškąjį identitetą? kas yra Europos, jos "sielos" pagrindas? Europa yra idėja, vertybių bendrija, kultūrinis vienis. Tokiomis aplinkybėmis stumti šalin krikščionybę yra istoriškai neteisinga ir net kvaila. Šių metų pavasarį ES Parlamento pirmininkas krikdemas H.-G. Pötteringas Lietuvos Seime sakė: "Europos Sąjunga yra vertybių bendrija... Mus jungia bendra istorija, bendra Europos dvasia, bendras krikščioniškas paveldas." Ilgametis europarlamentaras ir Paneuropos sąjungos pirmininkas Otto von Habsburgas taip pat laikosi nuostatos: "Arba Europa su kryžiumi, arba išvis jos nėra". Vokiečių teologas D. Bonhoefferis (1906–1945) irgi rašė panašiai: "Jėzus Kristus suteikė Vakarams istorinę vienybę... Vakarų vienybė – ne idėja, o istorinė tikrovė, kurios pagrindas yra Kristus" ("Ethik"). Panašiai ir Jonas Paulius II: "... būtent evangelizacija suformavo Europą bei suteikė pradžią jos tautoms ir jų kultūroms" ("Atmintis ir tapatybė"). Kitur pratęsė mintį: "Europa plačiai ir giliai persunkta krikščionybės... Krikščioniškasis tikėjimas formavo žemyno kultūrą ir neatsiejamai susipynė su jo istorija..." ("Ecclesia in Europa", 24); "Krikščionybė iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo." ("Ecclesia in Europa", 108).
Tad kodėl taip norima pamiršti, kad tokios europietiškos vertybės kaip teisinė valstybė, valdžių padalijimas, demokratija, valstybės ir bažnyčios atskyrimas, valstybinis galių monopolis, žmogaus teisės ir taip toliau, giliai įsišakniję žydų–krikščionių tikėjime? Kai vieningos Europos kūrėjai kaip R. Schumanas dar atvirai pripažino krikščionybės vaidmenį formuojant Europos kultūrą. Knygoje "Už Europą" šis prancūzų politikas rašė:
"Krikščionybė moko, kad visi žmonės dėl savo prigimties yra lygūs; visi to paties Dievo vaikai, išganyti per tą patį Kristų, nepaisant rasės, odos spalvos, socialinio sluoksnio ar profesijos... Tai virš kitų iškėlė vien žmogui suteiktas vidines vertybes. Visuotinis meilės bei artimo meilės įstatymas kiekvieną žmogų padaro mūsų artimu; nuo tada šiuo įstatymu paremti krikščioniškojo pasaulio visuomenės santykiai. Šis mokymas bei iš jo pasidarytos praktinės išvados pakeitė pasaulį..." – visą pasaulį, bet pirmiausiai ir labiausiai Europą!
Europos paveldas dvigubas: švietėjiškas ir žydų–krikščioniškas. Pirmasis Vokietijos prezidentas, liberalas T. Heußas, šią mintį išreiškė dar tiesiau: Europa pastatyta ant trijų kalnų – Areopago, Kapitolijaus ir Golgotos. Kad Golgota – krikščionybė – taip pat vienas iš kertinių akmenų, būtina ne nutylėti, o aiškiai dar kartą pabrėžti.
Europos sielos paieškos ir mūsų įtaka
Europos identitetas yra kompleksiškas. Čia ir krikščioniškasis paveldas ir, anot Bonhoefferio, "naujoji dvasinė vienybė", kurią jis susieja su Švietimu bei prancūzų revoliucija, pavadindamas "vakarietiškąja bedievyste". "Ji pati yra religija ir būtent atsiradusi iš priešiškumo Dievui" ("Ethik").
Bet kad ir kaip būtų, Europoje krikščionybė vis dar turi pačias stipriausias pozicijas iš visų religijų bei daug kur dar labai gyvybinga. Nors ir vietomis jau labai bedieviška, tačiau Europa vis dar tebėra "Dievo žemynas" (P. Jenkinso knygos pavadinimas). Europa krikščioniška ir kartu nukrikščioninta, pokrikščioniška. Tikėkimės, ateityje gal vėl sugrįš prie krikščioniškumo...
Todėl kokia Europa bus ateityje, daug priklausys nuo joje gyvenančių krikščionių! Didžiulė klaida manyti, kad viskas vis tiek tik blogės. Iš kur mes žinome? Bedieviai humanistai turi kone misionieriškų planų šiam kontinentui, o mes? Ką turime mes?
Beje, šiuo klausimu įdomu dar tai, kad krikščionių indėlis į Europos ateities statybą netgi aiškiai ir pabrėžtinai pageidautinas. Praeito dešimtmečio pradžioje, 1992 vasario 4 d. tuometinis Europos Komisijos pirmininkas Jacques Delor (Žakas Deloras) susitikime su bažnyčių atstovais sakė:
"Europoje nebus pasisekimo, jei pasikliausime vien savo teisės ir ekonomikos žiniomis. Mastrichto sutartis savąjį potencialą galės vystyti tik tuomet, jei jam įkvėpsime gyvybės. Jeigu per ateinančius dešimtį metų nepavyks Europai įkvėpti sielos, suteikti dvasingumo ir prasmės, tai žaidimas bus pralaimėtas... Todėl mano noras yra atgaivinti intelektinius ir dvasinius debatus apie Europą. Kviečiu bažnyčias aktyviai juose dalyvauti."
Vien pinigai laimingo nepadaro nė vieno, taip pat ir Europos. Vien ekonomika niekada nesugebės užbaigti Europos integracijos projekto. M. Adomėnas rašė: "Jeigu Europos vienybė paremta ne bendra istorija ir paveldu, o išoriniais pragmatiniais veiksniais, jeigu niekas jos nejungia iš vidaus, tai jos vienybę gali garantuoti tik primesta griežta vieninga administracinė sistema, vis didesnė visų gyvenimo sričių kontrolė ir unifikacija." ("Naujasis Židinys-Aidai", 2004/6). Tai suvokiama jau ir Briuselyje. Deloro įpėdinis Romano Prodis 1999 balandį Europos Parlamente sakė: "Europietiškosios ‚sielos' paieškos vis labiau ima virsti pagrindine problema, su kuria teks susidurti ateityje." O 2002 vienoje konferencijų taip kalbėjo: "Religija gali ir turi svariai prisidėti prie tikslų, kurių mes visi siekiame." Todėl prieš keletą metų buvo oficialiai paskelbta iniciatyva "A Soul for Europe" (žr. interneto adresus).
Krikščionys, per daug užsižiūrėję į neigiamas ES įtakas, praleidžia pro akis galimybes, kurias galėtų ir turėtų išnaudoti; atsiliepti į cituotus kvietimus. Pasižiūrėkime, ką mes galime nuveikti vardan Europos?
Ko krikščionims konkrečiai imtis? Visų pirma susirinkti informaciją. Kadangi ES yra labai sudėtingas darinys, tai bus daug darbo (nors, žinoma, nebūtinai visiems). Pakaktų burtis po kelis ir rinktis duomenis apie tai, kaip ES funkcionuoja, kokios egzistuoja įtampos, pavojai ir galimybės, kokios krikščioniškos organizacijos ir krikščionys dirba Briuselyje ir t. t. Šį reikalą įgyvendinti labai nesudėtinga per internetą bei Europos informacijos centrus.
Antra, melstis. Krikščionys raginami gerbti visas valdžias (Rom 13, 1–7) ir melstis už jas (1 Tim 2, 1–4). Už visas valdžias – miesto, šalies, taip pat ir Europos Sąjungos! Krikščionys turi melstis už savo tikėjimo brolius ir seseris, dirbančius Europos Parlamente Briuselyje bei Strasbūre. Jie turi dvasiškai remti darbą visų bažnyčių sąjungų, krikščioniškų organizacijų ir misijų, kurios Briuselyje vykdo svarbią lobistinę veiklą. Europos reikalai tikrai rūpi tiems, kurie už Europą meldžiasi! Ar savo bažnyčiose meldžiamės už Europos parlamentarus? Europos dieną, gegužės 9–ąją, sekmadienį prieš tai arba po to, galima surengti pamaldas "už Europą".
Iš to, kas pasakyta, matosi, jog ir Europa yra misijos žemė. Kai išgirstam apie misionierišką veiklą, dažniausiai pagalvojam apie Afriką, Aziją, kartais dar apie Sibirą, o dabar dar ir apie Gruziją. Bet šiuos stereotipus ant menčių guldo skaičiai: Ugandoje beveik pusė gyventojų
evangelikalai – o Belgijoje, Europos širdyje, tik apie 1
procentą... Katalikų bažnyčia turi subrandinusi misionierišką
viziją, kalba apie Europos reevangelizavimą – o ką darome mes,
evangelikai? Mūsų užduotis remti tokias evangelikalų inciatyvas
kaip "Hope for Europe", Europos evangelikų alijansą (aktyviai
veikiantį ir Briuselyje), Europos baptistų sąjungą ir kt. Mūsų
užduotis – subrandinti savąją Europos viziją! Paklausti,
kokios Europos norime mes patys? Pirmiausiai mes, lietuviai,
Lietuvos krikščionys.Pabaiga: Europos veliava – trys interpretacijos
Europos vėliavai – dvylikai žvaigždučių mėlyname fone – jau daugiau nei 50 metų. Bet tik nuo 1986 ji yra oficiali (ir vienintelė) Europos Sąjungos (tais metais EB) vėliava. Labai įdomu, kad vėliavos atsiradimas nėra visiškai aiškus, todėl egzistuoja įvairių jos reikšmės aiškinimų. Oficialiai teigiama, kad "paauksuotų žvaigždžių karūna reiškia solidarumą ir harmoniją tarp Europos tautų", arba kad "dvylika yra simbolinis skaičius, reiškiantis išbaigtumą". Tai neutralioji arba sekuliari interpretacija. 2007 Europos Parlamente panašiai yra pasakiusi ir Vokietijos kanclerė A. Merkel: "Europos siela yra tolerancija. Europa yra tolerancijos žemynas".
Bet egzistuoja ir, pavyzdžiui, katalikiška versija. Parlamento viceprezidentas M. Mauro mano, kad "nuoroda į krikščionybę vis dėlto yra Europos Konstitucijoje ir kaip tik pačiame tobuliausiame simbolyje – vėliavoje, nes tos dvylika žvaigždžių kilo iš Mergelės Marijos kulto ir nėra susietos su šalių narių skaičiumi" (iš "Vertybės ir politika"). Apr 12, 1 kalbama apie dvylika žvaigždžių, o minima moteris, katalikų nuomone, esanti mergelė Marija. Todėl ir Bažnyčia (katalikų) turinti būti Europos siela (tą pirma buvo pasakęs ir popiežius Paulius VI).
Evangelikai Apr 12 aiškina kitaip. Net popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad moteris iš 12, 1 "... gali reikšti pranašų Izraelį, pagimdžiusį Mesiją... Tačiau ji taip pat žymi Bažnyčią, Naujosios Sandoros tautą, kuri persekiojama ir kartu sergima Dievo..." ("Ecclesia in Europa", 122). Evangelikai Marijos nelaiko Europos sergėtoja, nes ji jiems nėra "vilties ir paguodos motina" (125), ir ne jai jie patiki "Bažnyčios Europoje ateitį ir visų šio žemyno vyrų ir moterų ateitį". Taip pat evangelikai nelaiko ir katalikų bažnyčios šio žemyno siela. Jie žvilgsnį kreipia į Kristų ir jo žodį, jo įsakymus ir jo Evangeliją.
Tad štai yra keletas vėliavos reikšmių, kurios viena kitai nebūtinai prieštarauja ir net yra iš dalies susijusios. Bet evangelikai kviečiami nesnausti ir nepalikti Europos prasmės ir vizijos paieškų vien netikintiesiems ir broliams katalikams. Visos bažnyčios, taip pat ir evangelikų, visi krikščionys kviečiami kurti bendrą Europos ateitį.
Internete
Europos Parlamentas http://www.europarl.eu.int/
Europos Sąjungos portalas europa.eu/index_lt.htm
Europos komitetas http://www.euro.lt/
Europos informacijos biuras http://www.eic.lrs.lt/
Europos sutartys eur-lex.europa.eu/lt/treaties/index.htm
ES statistika (Eurostat)epp.eurostat.ec.europa.eu
"A Soul for Europe" http://www.asoulforeurope.eu/
Hope for Europe (Europos Evangelikų Aljanso iniciatyva) http://www.hfe.org/
European Student Forum (IFES/EEA) http://www.forum2008.ifeseurope.org/
Conference of European Churches http://www.cec-kek.org/
EU observer – for the latest EU related news euobserver.com/
Fondation Robert Schuman http://www.robert-schuman.eu/
EPN sud. L. Andrikienė, "Vertybės ir politika",
http://www.laimaandrikiene.lt/repository/Vertybes_ir_politika.pdf
EPN V. Landsbergis, "Europos tapatybės krizė moraliniu ir politiniu požiūriu", "Soter" 2008/25(53)
"Religion-Related Norms in European Union Law"
http://www.uni-trier.de/fileadmin/fb5/inst/IEVR/Arbeitsmaterialien/Staatskirchenr echt/Europa/EU-Bestimmungen/Englisch/EnglischVolltext.pdf
Posinodinis apaštališkasis laiškas paraginimas "Ecclesia in Europa"
http://www.lcn.lt/b_dokumentai/ap_paraginimai/ecclesia-in-europa.html
D. Janušaitienė, "Tikėjimo laisvė Europoje", Ganytojas nr. 21, 2008; http://www.btz.lt/article/articleview/1586/1/434/
