Holger Lahayne
Krikščionybės šerdis
Jei Kalvinas Serveto byloje ir būtų išteisintas dėl kaltinimų nužudymu bei sadistišku žiaurumu, daugeliui juk vis vien to nepakaktų: argi neperlenkė lazdos gindamas Trejybę ir kovodamas su jos neigėjais? kodėl buvo toks siaurakaktiškas? kodėl toks nepajudinamai ortodoksiškas? toks nenumaldomai dogmatiškas? argi nebūtų pravertę bent šiek tiek heterodoksiškumo?
Dar kartą grįžkime prie Reformacijos. Romano Q pratarmę Pociūtė pradeda mintimis apie 2017-ųjų Reformacijos jubiliejų bei apskritai apie Reformaciją, kuri autorei "didžiausias krikščionybės socialines, kultūrines ir politines transformacijas inicijavęs krikščioniškosios civilizacijos reiškinys." Teksto, išspausdinto bernardinai.lt pradžioje autorė užsimoja "giliau pažvelgti į reformacijos istoriją bei tradiciją."
Kam Reformacija buvo reikalinga? Kas, pačių reformatorių nuomone, sudarė jos esmę? Už ką ir prieš ką reformatoriai kovojo?
Reformacija sukėlė labai platų poveikį, tačiau visų pirma ji buvo teologinis judėjimas. Jos šerdį sudarė tikrojo dvasingumo paieškos, grįžimas prie malonės Evangelijos, siekis atnaujinti Bažnyčios pagrindus bei rūpestis žmogaus išganymu ir išganymo užtikrintumu. Kaip tapti teisiam Dievo akivaizdoje? Kaip būti išgelbėtam? Kokią žinią neša Geroji naujiena? Kas yra krikščionybė?
"Būti krikščioniu visų pirma reiškia būti suvienytu su Kristumi", rašo anglikonų teologas J. Stottas (1921–2011) knygoje Life in Christ. Krikščionys yra įgiję dvasinių palaiminimų ir dovanų pilnatvę, ir ne kaip kitaip, o būtent per Kristų (Ef 1, 3). J. Kalvinas: "Kol Kristus yra anapus mūsų, o mes atskirai nuo jo, viskas, ką jis atliko ir iškentėjo vardan žmogaus išgelbėjimo, mums nėra naudinga ir net nesvarbu! Bet kai tik jis mums leidžia tapti dalininkais visa ko, ką pats iš Tėvo gavo, tai turi pasidaryti ir mūsų nuosavybe ir apsigyventi mumyse." (Inst. III,1,1) Kaip tai atsitinka? "Paslėptai veikiant Šventajai Dvasiai", per kurią "mes galime džiaugtis Kristumi ir jo suteiktomis gėrybėmis"; Dvasia yra "raištis, kuriuo Kristus veiksmingai suriša mus su savimi".
Laiške efeziečiams 1, 3 rašoma, kad Dievas Tėvas yra tasai, kuris mus laimina; Kalvinas aukščiau minėtos citatos kontekste taip pat pabrėžia, kad visas tikintiesiems dabar atitenkančias gėrybes pirma Dievas Tėvas yra patikėjęs savo Sūnui. Bet galima ir dar daugiau pridėti: esminė Gerosios naujienos mintis yra ta, kad Šventasis Kūrėjas yra mūsų Tėvas. Anot J. I. Packerio, tikintis žmogus suvokia, "kad jis yra Dievo vaikas ir kad Dievas yra jo Tėvas". "Tiems, kurie priklauso Kristui, šventasis Dievas yra mylintis Tėvas; jie priklauso Jo šeimai; jie gali prie Jo artintis be baimės ir visada žinoti, kad Jis rūpinasi jais tėviškai. Štai tokia yra esminė Naujojo Testamento žinia." Packeris sako, kad ši įsūnystė yra "aukščiausia privilegija, kurią mums siūlo Evangelija" (Pažinti Dievą).
Dėl to būti tikinčiuoju reiškia gyventi vienybėje su Trejybės Dievu: su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Reiškia būti suvienytam su Kristumi, būti Dievo Tėvo vaiku, būti surištam vienybės raiščiu – Šventąja Dvasia, esančia širdyje. Ne tik krikščionybė kaip mokymo ir dogmų sistema yra trinitarinė, bet visa krikščioniškoji būtis yra perdėm trinitariška. Be Trejybės – nėra Evangelijos, nėra išgelbėjimo, nėra krikščioniško gyvenimo!
Reformatoriai tai labai aiškiai suprato. Visą mokymą apie Trejybę jie atpažino ir pamatė Biblijos apreiškime. Servetas buvo nubaustas mirtimi, kadangi pasikėsino į to meto visuomeninės bei valstybinės sanklodos pagrindus. Šiandien šie pagrindai pasikeitę, ir mes jau taip neberišame politikos su teologija. Tačiau bažnyčios kontekste Trejybės neigimo iššūkis išlieka. Kaip tada, taip ir dabar sakytume, kad Kalvinas teisėtai puolė Serveto mokymą, kadangi norėjo apginti krikščionybės pagrindus, jos esmę. Ženevos reformatorius rašė griežtus pabarimo laiškus ir Radvilai Juodajam, kuris leido LDK prisiglausti antitrinitoriams. Kalvinui buvę svarbu ne valdžią pademonstruoti ar kietakaktiškumą išlaikyti – jis matė rimtą pavojų Evangelijai ir ją gynė.
Tolimesnė teologijos istorijos eiga Kalvino bei kitų nuogąstavimus tik patvirtina. Iš antitrinitorizmo, tiksliau, iš tokios jo atšakos kaip socinizmas, netrunka išsivystyti racionalistinė Biblijos kritikos teologija; nemaža dalis pažiūrų apskritai nudreifavo į unitarizmą, palikdama krikščionybę. Nemenkas šios srovės paveldo klodas nusėda Apšvietos bei Racionalizmo laikų teologijoje. Schleiermacherio bei vėlesnė liberalioji teologija Trejybę beveik visai eliminavo.
Smarkiai nukenčia Jėzaus Kristaus dieviškumo vertinimas – Jėzus jau tik žmogus, tik pavyzdys. Galvą vėl iškelia senasis arijonizmas, kadaise Jėzų pavertęs vien Dievo Tėvo kūriniu. Stoja metas kaip pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, kada tvirtinosi tikėjimo pagrindai. Trejybės prasmės išplovimas atveria kelią ir pačios Evangelijos apibrėžties kaitai: reikia Jėzų sekti, gyventi kaip jis, daryti tą, ką ir jis darė. Dievo išganančiojo veikimo vaisiai, rezultatai, paverčiami tikėjimo pagrindais. Šitaip atsiveria visi vartai darbų religijai.
Todėl, praėjus net trims šimtmečiams po Kalvino, baptistų pamokslininkas C. H. Spurgeonas priverstas priminti:
"Mokymą apie Trejybę visada turėtume laikyti visa ko šaknimi. Jei jis klaidingas, tai, bijau, kad anksčiau ar vėliau, taps klaidinga ir visa kita. [...] Evangelija be tikėjimo tikru ir gyvuoju Dievu – trivieniu vienovėje ir vienove trejybėje – yra tarsi virvė iš smėlio. Kaip piramidės ant smaigalio nepastatysi, taip ir pilnatviškos Evangelijos neturėsi be tikros ir personalios Dievo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dievybės." ("The Root of the Matter", 1863 m. pamokslas)
Apie Trejybę, Bibliją kaip Dievo žodį bei malonės Evangeliją visos mintys sukasi ir XX a. dokumentų The Fundamentals autoriams (žr. I dalį). Nuo pat pradžių dokumentuose pirmiausiai kalbama apie Dievą, Kristaus ir Dvasios dieviškumą. Trumpoje įžangoje leidėjai pripažįsta "tikintys, jog jau atėjo laikas, kai iš naujo privalo būti sutvirtinami krikščionybės pamatai."
Apie pagrindinius dalykus, apie pamatą galvojo ir Kalvinas. Kaip ir kiti reformatoriai, jis atstovavo tiesoms, kurias pats atkakliai gynė. Gynė ne kardu kaip Miunceris ir ne perversmo maištu. Jis buvo tikras fundamentalistas, bet kitoks; ne jėgos, o Dievo žodžio fundamentalistas.
Dar kartą grįžkime prie Reformacijos. Romano Q pratarmę Pociūtė pradeda mintimis apie 2017-ųjų Reformacijos jubiliejų bei apskritai apie Reformaciją, kuri autorei "didžiausias krikščionybės socialines, kultūrines ir politines transformacijas inicijavęs krikščioniškosios civilizacijos reiškinys." Teksto, išspausdinto bernardinai.lt pradžioje autorė užsimoja "giliau pažvelgti į reformacijos istoriją bei tradiciją."
Kam Reformacija buvo reikalinga? Kas, pačių reformatorių nuomone, sudarė jos esmę? Už ką ir prieš ką reformatoriai kovojo?
Reformacija sukėlė labai platų poveikį, tačiau visų pirma ji buvo teologinis judėjimas. Jos šerdį sudarė tikrojo dvasingumo paieškos, grįžimas prie malonės Evangelijos, siekis atnaujinti Bažnyčios pagrindus bei rūpestis žmogaus išganymu ir išganymo užtikrintumu. Kaip tapti teisiam Dievo akivaizdoje? Kaip būti išgelbėtam? Kokią žinią neša Geroji naujiena? Kas yra krikščionybė?
"Būti krikščioniu visų pirma reiškia būti suvienytu su Kristumi", rašo anglikonų teologas J. Stottas (1921–2011) knygoje Life in Christ. Krikščionys yra įgiję dvasinių palaiminimų ir dovanų pilnatvę, ir ne kaip kitaip, o būtent per Kristų (Ef 1, 3). J. Kalvinas: "Kol Kristus yra anapus mūsų, o mes atskirai nuo jo, viskas, ką jis atliko ir iškentėjo vardan žmogaus išgelbėjimo, mums nėra naudinga ir net nesvarbu! Bet kai tik jis mums leidžia tapti dalininkais visa ko, ką pats iš Tėvo gavo, tai turi pasidaryti ir mūsų nuosavybe ir apsigyventi mumyse." (Inst. III,1,1) Kaip tai atsitinka? "Paslėptai veikiant Šventajai Dvasiai", per kurią "mes galime džiaugtis Kristumi ir jo suteiktomis gėrybėmis"; Dvasia yra "raištis, kuriuo Kristus veiksmingai suriša mus su savimi".
Laiške efeziečiams 1, 3 rašoma, kad Dievas Tėvas yra tasai, kuris mus laimina; Kalvinas aukščiau minėtos citatos kontekste taip pat pabrėžia, kad visas tikintiesiems dabar atitenkančias gėrybes pirma Dievas Tėvas yra patikėjęs savo Sūnui. Bet galima ir dar daugiau pridėti: esminė Gerosios naujienos mintis yra ta, kad Šventasis Kūrėjas yra mūsų Tėvas. Anot J. I. Packerio, tikintis žmogus suvokia, "kad jis yra Dievo vaikas ir kad Dievas yra jo Tėvas". "Tiems, kurie priklauso Kristui, šventasis Dievas yra mylintis Tėvas; jie priklauso Jo šeimai; jie gali prie Jo artintis be baimės ir visada žinoti, kad Jis rūpinasi jais tėviškai. Štai tokia yra esminė Naujojo Testamento žinia." Packeris sako, kad ši įsūnystė yra "aukščiausia privilegija, kurią mums siūlo Evangelija" (Pažinti Dievą).
Dėl to būti tikinčiuoju reiškia gyventi vienybėje su Trejybės Dievu: su Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Reiškia būti suvienytam su Kristumi, būti Dievo Tėvo vaiku, būti surištam vienybės raiščiu – Šventąja Dvasia, esančia širdyje. Ne tik krikščionybė kaip mokymo ir dogmų sistema yra trinitarinė, bet visa krikščioniškoji būtis yra perdėm trinitariška. Be Trejybės – nėra Evangelijos, nėra išgelbėjimo, nėra krikščioniško gyvenimo!
Reformatoriai tai labai aiškiai suprato. Visą mokymą apie Trejybę jie atpažino ir pamatė Biblijos apreiškime. Servetas buvo nubaustas mirtimi, kadangi pasikėsino į to meto visuomeninės bei valstybinės sanklodos pagrindus. Šiandien šie pagrindai pasikeitę, ir mes jau taip neberišame politikos su teologija. Tačiau bažnyčios kontekste Trejybės neigimo iššūkis išlieka. Kaip tada, taip ir dabar sakytume, kad Kalvinas teisėtai puolė Serveto mokymą, kadangi norėjo apginti krikščionybės pagrindus, jos esmę. Ženevos reformatorius rašė griežtus pabarimo laiškus ir Radvilai Juodajam, kuris leido LDK prisiglausti antitrinitoriams. Kalvinui buvę svarbu ne valdžią pademonstruoti ar kietakaktiškumą išlaikyti – jis matė rimtą pavojų Evangelijai ir ją gynė.
Tolimesnė teologijos istorijos eiga Kalvino bei kitų nuogąstavimus tik patvirtina. Iš antitrinitorizmo, tiksliau, iš tokios jo atšakos kaip socinizmas, netrunka išsivystyti racionalistinė Biblijos kritikos teologija; nemaža dalis pažiūrų apskritai nudreifavo į unitarizmą, palikdama krikščionybę. Nemenkas šios srovės paveldo klodas nusėda Apšvietos bei Racionalizmo laikų teologijoje. Schleiermacherio bei vėlesnė liberalioji teologija Trejybę beveik visai eliminavo.
Smarkiai nukenčia Jėzaus Kristaus dieviškumo vertinimas – Jėzus jau tik žmogus, tik pavyzdys. Galvą vėl iškelia senasis arijonizmas, kadaise Jėzų pavertęs vien Dievo Tėvo kūriniu. Stoja metas kaip pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais, kada tvirtinosi tikėjimo pagrindai. Trejybės prasmės išplovimas atveria kelią ir pačios Evangelijos apibrėžties kaitai: reikia Jėzų sekti, gyventi kaip jis, daryti tą, ką ir jis darė. Dievo išganančiojo veikimo vaisiai, rezultatai, paverčiami tikėjimo pagrindais. Šitaip atsiveria visi vartai darbų religijai.
Todėl, praėjus net trims šimtmečiams po Kalvino, baptistų pamokslininkas C. H. Spurgeonas priverstas priminti:
"Mokymą apie Trejybę visada turėtume laikyti visa ko šaknimi. Jei jis klaidingas, tai, bijau, kad anksčiau ar vėliau, taps klaidinga ir visa kita. [...] Evangelija be tikėjimo tikru ir gyvuoju Dievu – trivieniu vienovėje ir vienove trejybėje – yra tarsi virvė iš smėlio. Kaip piramidės ant smaigalio nepastatysi, taip ir pilnatviškos Evangelijos neturėsi be tikros ir personalios Dievo Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dievybės." ("The Root of the Matter", 1863 m. pamokslas)
Apie Trejybę, Bibliją kaip Dievo žodį bei malonės Evangeliją visos mintys sukasi ir XX a. dokumentų The Fundamentals autoriams (žr. I dalį). Nuo pat pradžių dokumentuose pirmiausiai kalbama apie Dievą, Kristaus ir Dvasios dieviškumą. Trumpoje įžangoje leidėjai pripažįsta "tikintys, jog jau atėjo laikas, kai iš naujo privalo būti sutvirtinami krikščionybės pamatai."
Apie pagrindinius dalykus, apie pamatą galvojo ir Kalvinas. Kaip ir kiti reformatoriai, jis atstovavo tiesoms, kurias pats atkakliai gynė. Gynė ne kardu kaip Miunceris ir ne perversmo maištu. Jis buvo tikras fundamentalistas, bet kitoks; ne jėgos, o Dievo žodžio fundamentalistas.
