Krikščionybė ir „religija“

Tie, kas paverčia religiją savo dievu, neturės Dievo savo religijoje.
THOMAS ERSKINAS IŠ LINLATENO

Krikščionys teigia, jog Dievas padarė stebuklų. Šiuolaikinis pasaulis, net tada, kai tiki Dievą, ir net tada, kai suvokia gamtos bejėgiškumą, su tuo nesutinka. Jis mano, jog Dievas to negalėjo padaryti. Ar mes turime pagrindo spėti, kad šiuolaikinis pasaulis teisus? Aš sutinku, jog toks Dievas, kokį vaizduoja populiarioji mūsų dienų "religija", beveik neabejotinai nedarytų jokių stebuklų. Kyla klausimas, ar ta populiarioji religija apskritai yra teisi.

Aš sąmoningai vadinu ją "religija". Mes, kurie giname krikščionybę, nuolatos susiduriame ne su mūsų auditorijos bedievystės, o su jų tikrosios religijos pasipriešinimu. Kalbėkite apie grožį, tiesą ir gėrį ar apie Dievą, kuris yra paprasčiausiai šiuos tris dalykus apimantis principas, kalbėkite apie didžiulę visa ką persmelkiančią dvasinę jėgą, apie bendrą protą, kuriam mes visi priklausome, bendro dvasingumo telkinį, į kurį mes visi galime plauti, – ir jūs sulauksite draugiško susidomėjimo. Tačiau vos tik užsimenate apie Dievą, kuris turi tikslų ir atlieka tam tikrus veiksmus, kuris elgiasi vienaip, o ne kitaip, apie griežtą, pasirenkantį, įsakinėjantį, draudžiantį, ryžtingo charakterio Dievą, jie išsyk atšąla. Žmonės sutrinka ar supyksta. Tokia koncepcija jiems atrodo primityvi, grubi ir net nereikšminga. Populiarioji "religija" atmeta stebuklus, nes ji atmeta krikščionybės "gyvąjį Dievą" ir tiki tokį Dievą, kuris, savaime suprantama, nedarytų stebuklų, o iš tiesų ir visai nieko nedarytų. Ši populiarioji "religija" apytikriai gali būti vadinama panteizmu, ir dabar mes peržvelgsime, kas jai būdinga.

Visų pirma, ji paprastai remiasi gana nerealiu religijos istorijos vaizdu. Pagal šį vaizdą, žmogus, kad paaiškintų gamtos reiškinius, pradeda išradinėti "dvasias"; ir iš pradžių jis įsivaizduoja, kad tos dvasios bus lygiai tokios pačios, kaip jis pats. Kylant jo išsilavinimo lygiui, jos tampa vis mažiau panašios į žmogų, vis mažiau "antropomorfinės", kaip pasakytų mokslininkai. Antropomorfinės savybės viena po kitos atkrenta: pirmiausia žmogiškas pavidalas, žmogiškos aistros, asmenybė, valia, veikla ir galiausiai visos konkrečios ar pozityvios savybės. Telieka gryna abstrakcija – protas kaipo toks, dvasingumas kaipo toks. Dievas, užuot buvęs konkreti esybė su savo charakteriu, tampa paprasčiausiai "visu šou", į kurį žiūrima per tam tikrą prizmę, ar teorišku tašku, kuriame susikerta visos žmogiškų siekių linijos, jeigu jos tęsiamos iki amžinybės. O kadangi šiuolaikiniu požiūriu paskutinysis bet kokio reiškinio etapas yra labiausiai rafinuotas ir civilizuotas, ši "religija" laikoma pagrįstesniu, dvasingesniu ir šviesesniu tikėjimu nei krikščionybė.

Tačiau ši įsivaizduotoji religijos istorija nėra teisinga. Šiuolaikinei minčiai neabejotinai giminingas yra panteizmas (kaip pasakytų jo šalininkai); bet tas faktas, kad batas lengvai apsiaunamas, neįrodo, jog tai naujas batas – bent jau kur kas mažiau, negu tai, kad jūsų koja išlieka sausa. Panteizmas giminingas mūsų protams ne dėl to, kad tai paskutinysis lėto apsišvietimo proceso etapas, o todėl, kad jis beveik toks pat senas, kaip ir mes. Jis gali būti net primityviausia iš visų religijų – antgamtinę jėgą, kuria tiki laukinių gentis, kai kas laiko "visa persmelkiančia dvasia". Indijoje taip buvo nuo neatmenamų laikų. Graikai pakilo virš to tik pasiekę kulminaciją – Platono ir Aristotelio filosofijoje; jų pasekėjai vėl nugrimzdo į stoikų didžiąją panteizmo sistemą. Šiuolaikinė Europa to išvengė tik dėl to, kad didžia dalimi išliko krikščioniška; su Džordanu Brunu (Giordano Bruno) ir Spinoza tai sugrįžo. Su Hėgeliu (Hegel) tai tapo kone visuotine išsilavinusių žmonių filosofija, o populiaresnis Vudsvorto (Wordsworth), Karlilio (Carlyle) ir Emersono (Emerson) panteizmas perteikė tą pačią doktriną kiek žemesnio kultūrinio lygio žmonėms.

Taigi būdamas toli nuo galutinio religinio išgryninimo, panteizmas iš tikrųjų yra nuolatinis natūralus žmogaus proto polinkis; nuolatinis įprastas lygmuo, žemiau kurio kartais nugrimzta dvasininkijos intrigų bei prietarų veikiamas žmogus, ir virš kurio vien savo pastangomis ilgam jis niekada negali iškilti. Platonizmas su judaizmu ir krikščionybė (apėmusi juos abu) pasirodė besą vieninteliai, gebantys tam atsispirti. Tai požiūris, į kurį žmogaus protas, paliktas savaiminei eigai, nukrypsta automatiškai. Tad nenuostabu, kad įžvelgiame jį esant giminingą. Jei "religija" yra tik tai, ką žmogus sako apie Dievą, o ne ką Dievas sako apie žmogų, tai panteizmas beveik yra religija. Ir ta prasme "religija" ilgainiui turi tik vieną tikrai nuostabų oponentą – būtent krikščionybę (Taigi, jeigu švietimo ministras prisipažįsta vertinąs religiją ir kartu imasi priemonių prie krikščionybę, tai nebūtinai reiškia, kad jis yra veidmainis ar net (įprastine pasaulietiška to žodžio prasme) kvailys. Jis gali nuoširdžiai trokšti daugiau "religijos" ir suvokti, jog krikščionybės suvaržymas yra būtina jo plano įgyvendinimo sąlyga). Šiuolaikinė filosofija atmeta Hėgelį, o šiuolaikinis mokslas nepasižymi palankumu religijai; tačiau jie abu pasirodė bejėgiai pažaboti žmogišką veržimąsi panteizmo link. Šiandien jis beveik toks pat stiprus, kaip senovės Indijoje ar senovės Romoje. Teosofija ir gyvybinės jėgos garbinimas – tai vis jo formos: net vokiečiams būdingas rasizmo dvasios garbinimas yra tas pats panteizmas, aptašytas ar pabalintas, kad tiktų barbarams. Ir vis dėlto, keistai ironiška, bet kiekvienas naujas atkritimas į tą senovinę "religiją" sveikinamas kaip paskutinis naujovių bei emancipacijos žodis.

Šiam naiviam proto polinkiui galima atrasti paralelę visiškai kitame mąstymo lygyje. Žmonės tikėjo, kad egzistuoja atomai, jau šimtus metų prieš tai, kai tai įrodė bandymais. Akivaizdu, jog jiems tai buvo savaime suprantama. Ir atomai, kuriais mes paprastai tikime, yra maži kieti rutuliukai – visai tokie, kaip tos kietos medžiagos, su kuriomis susiduriame savo patirty, tik daug mažesni, kad pamatytume. Tokį įspūdį protui lengvai sukuria panašumas į smėlio ar druskos krislelius. Taip paaiškinama daugelis reiškinių; ir tokie atomai mums atrodo priimtini – mes galime juos pavaizduoti. Toks tikėjimas būtų išlikęs amžinai, jei vėliau mokslas nebūtų atskleidęs, kokie iš tikrųjų yra atomai. Vos tik jis tai padarė, žlugo visas mūsų proto komfortas, visas senosios atomų teorijos aiškumas. Pasirodė, jog tikrieji atomai gerokai skiriasi nuo mūsų įprasto įsivaizdavimo. Jie net nėra sudaryti iš kietos "medžiagos" ar "materijos" (tokios, kokią piešia vaizduotė); jie nėra paprasti, o turi struktūrą; jie nėra visi vienodi, ir jų neįmanoma pavaizduoti. Senoji atomų teorija fizikoje yra tas pats, kas panteizmas religijoje – normali, instinktyvi žmogaus proto prielaida, ne visiškai klaidinga, tačiau reikalinga korekcijos. Ir krikščionių teologija, ir kvantinė fizika, palyginus su pirmine prielaida, yra sunkiai suprantamos, sudėtingos, sausos bei nepatrauklios. Pirmasis šokas, kurį sukelia tikroji objekto prigimtis, sugriaunanti mūsų spontaniškus įsivaizdavimus, koks turėtų būti tas objektas, visada pasižymi šiomis charakteristikomis. Jūs neturite viltis, kad Šriodingeris (Schrödinger) bus toks pat tikėtinas kaip Demokritas; jis pernelyg daug žinojo. Jūs neturite viltis, kad šv. Afanasijus bus toks pat tikėtinas kaip misteris Bernardas Šou (Bernard Shaw); jis taip pat pernelyg daug žinojo.

Tikrasis klausimas dažnai suprantamas neteisingai, nes žmonės lygina suaugusiųjų žinias apie panteizmą su tuo krikščionybės pažinimu, kurį jie įgijo vaikystėje. Taigi jiems susidaro įspūdis, jog krikščionybė pateikia "aiškų" pasakojimą apie Dievą – tokį, koks yra per daug paprastas, kad būtų teisingas, kai tuo metu panteizmas siūlo kai ką subtilaus ir paslaptinga. Iš tikrųjų tai tik kitas aplinkinis kelias. Tariamas panteizmo giliamintiškumas plonu šydu vos pridengia spontanišką mąstymą vaizdiniais ir būtent dėl to fakto atrodo tikėtinas. Panteistai ir krikščionys sutinka tuo požiūriu, kad Dievas yra visur. Panteistai daro išvadą, kad Jis yra "pasklidęs" ar "slypi" visuose daiktuose, taigi yra veikiau universali terpė negu konkreti esybė. Tai vis dėl to, kad jų protuose dominuoja dujų, skysčių ar pačios erdvės vaizdiniai. Krikščionis sąmoningai veja šalin tokius vaizdinius ir teigia, kad Dievas yra absoliučiai kiekviename erdvės bei laiko taške, bet lokaliai Jo niekur nėra. Vėlgi ir panteistas, ir krikščionis sutinka, kad mes visi priklausome nuo Dievo ar esame artimai su Juo susiję. Tačiau krikščionis šį ryšį apibūdina Kūrėjo ir kūrinio terminais, o panteistas (bent jau populiaraus tipo) teigia, kad mes esame Jo "dalelės" ar esame Jame. Vėlgi įsismelkia kažko didžiulio, plačiai pasklidusio, ką galima padalyti į atskirus plotus, vaizdinys. Dėl šio fatališko vaizdinio panteizmas daro išvadą, kad Dievas turi vienodai būti ir tame, ką mes vadiname blogiu, ir tame, ką vadiname gėriu, taigi būti abejingas ir vienam, ir kitam (arba nešališkai persmelkti ir purvą, ir marmurą). Krikščionis turi atsakyti, jog tai pernelyg paprasta; Dievas egzistuoja daugybe skirtingų būdų: Jo nėra materijoje taip, kaip Jis yra žmoguje, nėra visuose žmonėse taip, kaip kai kuriuose, nėra jokiame kitame žmoguje taip, kaip Jėzuje. Be to, ir panteistai, ir krikščionys sutinka, kad Dievas yra daugiau nei asmuo. Krikščionys tuo nori pasakyti, kad Dievas turi pozityvią struktūrą, kurios mes iš anksto niekada neperprasime – ne daugiau, negu žinios apie kvadratus įgalintų mus ką nors pasakyti apie kubą. Jis apima asmenis (tris) ir kartu išlieka vienas Dievas, kaip kad kubas susideda iš šešių kvadratų, kartu išlikdamas vienas kietas kūnas. Mes negalime suprasti tokios struktūros daugiau, nei lygumų gyventojai gali suprasti, kas yra kubas. Tačiau mes bent jau galime suprasti, jog nesuprantame, kaip ir tai, kad, jeigu kažkas egzistuoja anapus asmenybės, tai turi būti tuo požiūriu nesuprantama. O panteistas, kalbėdamas apie tai, kas yra "daugiau nei asmuo", iš tikrųjų suvokia Dievą kaip pavaldų asmeniui – kaip lygumų gyventojai, kurie mano, kad kubas egzistuoja mažesniame skaičiuje matmenų nei kvadratas.

Kiekviename žingsnyje krikščionybė turi koreguoti natūralius panteisto lūkesčius bei siūlyti kai ką sudėtingesnio, kaip kad Šriodingeris turėjo koreguoti Demokritą. Kiekvienu momentu krikščionis turi dauginti skirtumus ir vyti šalin neteisingas analogijas. Beformes bendrybes, kurios tokios savos panteizmui, jis turi keisti kažkuo pozityviu, konkrečiu ir itin aiškiai išreikštu. Iš tiesų, šiai diskusijai įsibėgėjus, panteistas turi keisti poziciją, ir, anksčiau kaltinęs mus vaikišku naivumu, dabar apkaltinti pedantišku mūsų "šaltų Kristų ir painių Trejybių" sudėtingumu. Ir mums teliktų jį užjausti. Krikščionybė, susidūrusi su populiariąja "religija", tampa nuolatos varginanti. Ji būna priversta vis atsakinėti ir atsakinėti į svarbiausius geranoriškus "religijos" teiginius: "Ką gi, ne visiškai taip" arba "Vargu ar taip galima sakyti". Šis varginimas, žinoma, neįrodo, kad ji teisi; tačiau, jeigu ji būtų teisi, būtų priversta šitaip vargintis. Žmogų, kuris nori "vertinti muziką", bet neturi atitinkamo išsilavinimo, panašiai vargina tikras muzikas; panašiu įkyruoliu tampa ir tiktas istorikas, kai mums kyla noras romantizuoti "senus laikus" arba "senovės graikus ir romėnus". Patvirtinta bet kokio tikro dalyko prigimtis mūsų natūralioms fantazijoms visada iš pradžių sukelia apmaudą – kaip niekam tikęs pedantiškas logiką griaunantis įsiterpėlis į pokalbį, kuris puikiausiai vystėsi ir be jo.

Tačiau "religija" dar ir pretenduoja būti pagrįsta patirtimi. Laikoma, kad mistikų (tos blogai vertinamos, bet populiarios žmonių grupės) patyrimai rodo, jog Dievas yra veikiau "religijos" nei krikščionybės Dievas; jog Jis – arba Tai – yra ne konkreti Būtybė, o "buvimas apskritai", apie kurį negalima pasakyti nieko tikra. Kad ir ką mes mėgintume apie Jį teigti, mistikai yra linkę atsakyti: "Ne tai". Ką iš tikrųjų reiškia visi šie mistikų neigimai, aš tuoj apsvarstysiu, tačiau pirmiausia turiu paaiškinti, kodėl man atrodo neįmanoma, kad jie būtų teisingi populiariąja prasme.

Reikia sutikti, kad, nesvarbu, kaip atsiranda konkretūs, individualūs, apibrėžti daiktai, jie iš tikrųjų egzistuoja: tokie daiktai, kaip flamingai, vokiečių generolai, įsimylėjėliai, sumuštiniai, ananasai, kometos ir kengūros. Tai ne tik principai, bendrybės ar teoremos, o daiktai – faktai – realios, atsparios egzistencijos. Galima net būtų pasakyti – nesuprantamos egzistencijos ta prasme, kad kiekviena iš jų implikuoja kažką, ko mūsų protas negali visiškai suvokti. Kiek jos iliustruoja bendruosius dėsnius, tiek jis gali jas suprasti; tačiau jos niekada nebūna vien iliustracijos. Be viso šito kiekvienoje iš jų slypi "nesuprantamas" grynas egzistencijos faktas, faktas, kad tas daiktas iš tikrųjų yra ir esti pats savimi. Šis nesuprantamas faktas, šis konkretumas anaiptol nėra atsakingas už gamtos dėsnius ar net už mąstymo dėsnius. Kiekvieną dėsnį galima suvesti į formulę "Jeigu A, tada B". Dėsniai mums suteikia tik "Jeigu bei Ir" visatą – ne tokią visatą, kokia egzistuoja iš tikrųjų. Tai, ką mes pažįstame per dėsnius ir bendruosius principus, yra serijos sąsajų. Tačiau, kad būtų tikra visata, toms sąsajoms reikia to, ką būtų galima susieti; į bendrą vaizdą turi įsilieti nesuvokiamų aktualijų srovė. Jei Dievas sukūrė pasaulį, būtent Jis yra šios srovės šaltinis, ir tik ji suteikia mūsų teisingiausiems principams viską, kad jie būtų teisingi. Tačiau jeigu Dievas yra galutinis visų konkrečių, individualių dalykų bei įvykių šaltinis, tada Pats Dievas turi būti maksimaliai konkretus ir individualus. Jei visų kitų daiktų kilmė pati nėra konkreti ir individuali, niekas kitas negali toks būti; mat nesama suvokiamų priemonių, kaip tai, kas yra abstraktu ar bendra, galėtų sukurti konkrečią realybę. Buhalterinė apskaita, vykdoma nors ir visą amžinybę, negali duoti nė ketvirtadalio penso. Metras pats savaime niekada nesukurs eilėraščio. Kad galėtų egzistuoti pajamos ar eilėraštis, buhalterinei apskaitai reikia kai ko daugiau (o būtent – tikrų pinigų sąskaitoje), kaip ir metrui reikia kai ko daugiau (tikrų žodžių, kuriais poetas jį užpildo). Kad apskritai kas nors egzistuotų, turi būti Pirminis Daiktas – ne principas ar bendrybė ir tuo labiau ne "idealas" ar "vertybė", o visiškai konkretus faktas.

Turbūt joks mąstantis žmogus po tokio išsamaus paaiškinimo neneigs, kad Dievas yra konkretus ir individualus. Tačiau ne visi mąstantys žmonės ir jau tikrai ne visi išpažįstantys "religiją" nuolatos laiko šią tiesą sau prieš akis. Mes turime vengti, kaip sako profesorius Vaithedas (A. N. Whitehead, 1861-1947 – britų matematikas, logikas ir filosofas) sakyti Dievui neapgalvotus "metafizinius komplimentus". Mes teigiame, jog Dievas yra "begalinis". Ta prasme, kad Jo žinios ir jėga siekia ne kai kuriuos dalykus, o visa ką, tai yra tiesa. Tačiau, jeigu naudojant žodį "begalinis", mums kyla pagunda mąstyti apie Jį kaip apie beformę "visumą", kuriai netinka niekas konkrečiai, bet viskas apskritai, tada to žodžio geriau būtų visiškai atsisakyti. Drįstame teigti, jog Dievas yra konkretus Daiktas. Kitados Jis buvo vienintelis Daiktas; tačiau Jis kūrybingas. Jis sukūrė kitus daiktus. Pats Jis nėra vienas iš tų kitų daiktų. Jis nėra "universali būtybė": jei taip būtų, nebūtų kūrinių, nes bendrybė negali nieko sukurti. Jis yra "absoliuti būtybė" – arba veikiau vienintelė Absoliuti Būtybė – ta prasme, kad tik Jis egzistuoja nepriklausomai. Tačiau esama dalykų, kuriais Dievas nėra. Ta prasme Jis turi ryžtingą charakterį. Taigi Jis yra teisingas, ne amoralus; kūrybingas, ne inertiškas. Hebrajų raštai čia atkreipia dėmesį į nuostabią pusiausvyrą. Kartais Dievas paprasčiausiai sako AŠ ESU, skelbdamas paslaptingąją egzistenciją sau. Tačiau daugeliu atvejų Jis sako: "Aš esu Viešpats" – Aš, absoliutus Faktas, turiu tokį ryžtingą charakterį, o ne tokį. Ir žmonės yra skatinami "pažinti Viešpatį", atrasti bei patirti šį ypatingąjį charakterį.

Klaida, kurią čia mėginu ištaisyti, yra viena iš nuoširdžiausių ir labiausiai gerbiamų klaidų pasaulyje; aš pakankamai užjaučiu dėl jos ir jaučiuosi nesmagiai dėl to leksikono, kurį turėjau panaudoti dėstydamas priešingą požiūrį, kurį laikau teisingu. Teigti, kad Dievas "yra konkretus Daiktas", tai, atrodo, išdildyti neišmatuojamą skirtumą ne tik tarp to, kas yra Jis ir kas yra visi kiti daiktai, bet ir tarp Jo ir jų egzistencijos būdo. Turiu iš karto sugrąžinti pusiausvyrą, atkakliai tvirtindamas, jog išvestiniai daiktai – nuo atomų iki arkangelų – vargu ar apskritai siekia egzistencijos palyginus su jų Kūrėju. Jų egzistencijos principas neglūdi juose pačiuose. Jūs galite skirti tai, kas jie yra, nuo to fakto, kad jie yra. Jų apibrėžimas gali būti suprantamas ir aiški samprata apie juos suformuluota net nežinant, ar jie yra. Egzistencija tėra "nesuprantamas" priedas prie supratimo apie juos. Tačiau su Dievu ne taip: jei mes gerai suprastume, koks yra Dievas, mes pamatytume, jog net nekyla klausimo, ar Jis yra. Jam neegzistuoti būtų tiesiog neįmanoma. Jis yra nesuprantamas visų egzistencijų centras, daiktas, kuris paprasčiausiai ir absoliučiai yra, faktų versmė. Ir vis dėlto, turint galvoje, kad Jis viską sukūrė, tam tikra prasme mes turime sakyti, kad Jis yra konkretus Daiktas ir net vienas Daiktas tarp kitų. Tai teigti nereiškia sumenkinti neišmatuojamo skirtumo tarp Jo ir jų. Priešingai, tai yra pripažinti Jame teigiamą tobulybę, kurią užtemdė panteizmas; tobulybę būti kūrybingam. Jis tiks sklidinas egzistencijos, kad gali ją dalyti, gali pašaukti į būtį daiktus, Pats būti kažkuo kitu, nei Jis yra, ir įgalinti pagrįstai sakyti, kad Jis yra viskas.

Aišku savaime, jog niekada nebuvo tokio meto, kai ničnieko neegzistavo; priešingu atveju nieko nebūtų ir dabar. Tačiau egzistuoti, vadinasi, būti pozityviu Kažkuo, turėti (metaforiškai) tam tikrą pavidalą ar struktūrą, būti tuo, o ne kitu. Vadinasi, Daiktas, kuris visada egzistavo, o būtent – Dievas, visada turėjo Savo pozityvų charakterį. Per visą amžinybę vieni teiginiai apie Jį buvo teisingi, kiti – ne. Ir jau vien iš savo pačių ir gamtos egzistencijos fakto mes iš dalies žinome, kas yra kas. Mes žinome, kad Jis išranda, veikia, kuria. Po to nėra pagrindo iš anksto manyti, kad Jis nedaro stebuklų.

Tada kodėl mistikai kalba apie Jį taip, kaip kalba, ir kodėl daugelis žmonių yra iš anksto pasirengę tvirtinti, jog, kad ir kas būtų Dievas, Jis nėra konkretus gyvenantis, norintis ir veikiantis krikščionių teologijos Dievas? Manau, priežastis tokia. Įsivaizduokime mistinį moliuską, išminčių tarp moliuskų, kuris (pagautas regėjimo) išvysta, koks yra žmogus. Pasakodamas apie tai savo mokiniams, kurie patys turi vaizduotę (nors ne tokią lakią, kaip jo), jis turės panaudoti daug neiginių. Jis turės pasakyti jiems, kad žmogus neturi kiauto, nėra prilipęs prie uolos, jo nesupa vanduo. Ir jo mokiniai, kurių vaizduotė ne taip gerai jiems padeda, susidaro tam tikrą įspūdį apie žmogų. Tačiau tada ateina moliuskai eruditai, moliuskai, kurie rašo filosofijos istorijas, skaito lyginamosios religijotyros paskaitas ir patys niekada nėra patyrę regėjimų. Tai, ką jie suvokia iš pranašaujančio moliusko žodžių, tėra paprasčiausi neiginiai. Iš jų, nepakoreguotų jokios pozityvios įžvalgos, jie susidaro įspūdį apie žmogų kaip apie kažkokius amorfinius drebučius (jis juk neturi kiauto), kurie neegzistuoja niekur konkrečiai (jis neprisitvirtinęs prie uolos) ir niekada nesimaitina (nėra vandens, kuris atplukdytų jam peną). O kadangi jie tradiciškai gerbia žmogų, tai prieina prie išvados, kad būti badaujančiais drebučiais bematėje tuštumoje yra tobuliausias egzistavimo būdas, ir kaip grubų, materialistinį prietarą atmeta kiekvieną doktriną, kuri drįsta priskirti žmogui tam tikrą pavidalą, struktūrą bei organus.

Mūsų situacija yra labai panaši į tų moliuskų eruditų. Didieji pranašai ir šventieji intuityviai nujautė, kad Dievas yra maksimaliai pozityvus ir konkretus. Kadangi, vos palytėję Jo esybės pakraščius, jie suprato, kad Jis kupinas gyvybės, energijos bei džiaugsmo, dėl tos (ir tik dėl tos) priežasties turėjo paskelbti, kad Jis peržengia tas ribas, kurias mes vadiname asmenybe, aistra, permaina, materialumu ir panašiai. Pozityvi kokybė Jame, atmetanti šias ribas, yra jų vienintelis pagrindas visiems neiginiams. Tačiau kai iš paskos atšlūbčiojame mes ir mėginame sukonstruoti intelektualią ar "apšviestą" religiją, mes pasigauname šiuos neiginius (neturintis ribų, nematerialus, nepralenkiamas, nekintantis, ir t. t.) ir naudojame juos, nekontroliuojami jokios pozityvios intuicijos. Kiekviename žingsnyje mes turime atmesti nuo savojo supratimo apie Dievą kokį nors žmogišką atributą. Tačiau vienintelė tikrojo žmogiško atributo atmetimo priežastis yra padaryti vietos kokiam nors pozityviam dieviškam atributui. Pagal šv. Paulių, viso šito nusirengimo tikslas nėra tas, kad mūsų Dievo samprata taptų "plika", bet kad ji būtų "perrengta" iš naujo. Deja, mes neturime galimybių atlikti tą perrengimą. Pašalinę iš savosios Dievo sampratos keletą menkų žmogiškų charakteristikų, mes (vien kaip eruditai ar protingi tyrinėtojai) neturime išteklių, iš kurių galėtume parūpinti tą akinamai tikrovišką bei konkretų dievybės atributą, kuris turėtų jas pakeisti. Taigi kiekviename išgryninimo proceso žingsnyje mūsų Dievo samprata implikuoja vis mažiau, įsismelkia fatališki vaizdiniai (begalybė, tyli jūra, tuščias dangus anapus visų žvaigždžių, spindintys rūmai), kol pagaliau pasiekiame visišką nulį ir imame garbinti neegzistuojantį daiktą. O supratimas, paliktas savieigai, vargu ar gali padėti einant šiuo keliu.

Štai kodėl krikščioniškas teiginys, kad tik tas, kuris vykdo Tėvo valią, išmanys tikrąją doktriną, yra filosofiškai teisingas. Vaizduotė mažai tegali pagelbėti, tačiau moraliniame gyvenime ir (tuo labiau) maldos gyvenime mes prisiliečiame prie kažko konkretaus, kas iš karto pradės koreguoti mūsų sampratoje apie Dievą besiplečiančią tuštumą. Akimirksnis kad ir silpniausios atgailos ar menkiausio dėkingumo bent iš dalies nukreips mus nuo abstrakcijos bedugnės. Pats protas moko mus šiuo klausimu nepasitikėti vien protu. Mat protas žino, jog jis negali funkcionuoti be medžiagos. Kai tampa aišku, kad vien samprotaudamas jūs negalite sužinoti, ar katinas įlindo į spintą, būtent protas pakužda: "Eik ir pažiūrėk. Tai ne mano darbas, tai pojūčių reikalas." Taip ir čia. Protas negali pateikti medžiagos mūsų abstrakčios sampratos apie Dievą koregavimui – jis pirmasis lieps jums eiti ir patirti: "O, paragauk ir pažiūrėk!" Mat, žinoma, jis jau parodė, kad jūsų dabartinė situacija absurdiška. Kol esame moliuskai-eruditai, mes užmirštame, kad, jeigu niekas niekada nematė Dievo daugiau negu mes, neturime pagrindo net manyti, jog Jis yra nematerialus, nekintamas, nepralenkiamas ir visa kita. Netgi tas negatyvusis pažinimas, kuris mums atrodo toks šviesus, tėra reliktas, likęs nuo pozityvaus kokio nors geresnio žmogaus pažinimo – tik piešinys, kurį atsitraukdama ant smėlio palieka toji dangiškoji banga.

"Dvasia ir regėjimas, – pasakė Bleikas (Blake), – nėra, kaip mano šiuolaikinė filosofija, garų debesis ar tuštuma. Jie yra organizuoti ir tiksliai artikuliuoti anapus visko, ką gali sukurti mirtinga bei nykstanti gamta." Jis kalbėjo tik apie tai, kaip įsiminti vaizdus iš reginių, kurie gali būti iliuziniai, tačiau jo žodžiai yra teisingi ir metafiziniame lygmeny. Dievas yra pagrindinis tikrovės Faktas, visų kitų faktų šaltinis. Todėl apie Jį jokiu būdu nereikia galvoti kaip apie bendrybę, kuri neturi jokių charakteristikų. Jeigu Jis apskritai egzistuoja, Jis yra konkrečiausias iš visų daiktų, individualiausias, "organizuotas ir tiksliai artikuliuotas". Jo neįmanoma apibūdinti ne dėl to, kad Jis neapibrėžtas, o todėl, kad Jis pernelyg gerai apibrėžtas neišvengiamai neišraiškingai kalbai. Žodžiai nematerialus ir neasmeniškas klaidina, nes jie sukuria įspūdį, kad Dievas stokoja kažkokio realumo, kurį turime mes. Tiksliau Jį būtų vadinti tarp-materialiu, tarp-asmenišku. Kūnas ir asmenybė – tokie, kokius mes juos pažįstame, – yra tikrieji neiginiai; jie yra tai, kas lieka iš pozityvios būtybės, kai ji pakankamai atmiešiama, kad pasirodytų laikinais ar baigtiniais pavidalais. Net mūsų seksualumas turi būti laikomas perėjimu į minorinę to kūrybinio džiaugsmo, kuris Jame yra nepaliaujamas ir nenumaldomas, gaidą. Gramatikos požiūriu tai, ką mes sakome apie Jį, yra "metaforiška", tačiau gilesne prasme būtent mūsų fizinė ir psichinė energija yra tikrojo Gyvenimo, kuris yra Dievas, "metaforos". Galima teigti, kas dieviškoji sūnystė yra kūnas, palyginus su kuriuo biologinė sūnystė tėra schemiškas atvaizdas plokštumoje.

Ir štai čia naujai galima pažvelgti į vaizdų temą, pastojusią mums kelią ankstesniame skyriuje. Mat religiniai vaizdai išsaugo tik pozityvios ir konkrečios Dievo realybės pripažinimą. Primityviausias Senojo Testamento vaizdas, kuriame Jahvė iš tirštų dūmų svaidosi griausmais bei žaibais, priverčia kalnus šokinėti kaip avinus, grasina, žada, maldauja, net keičia Savo nuomonę, sukuria gyvos Dievybės įspūdį, kurios mąstant abstrakčiai išgaruoja. Net nekrikščioniški vaizdai – kaip antai, induistų stabas su šimtais rankų – implikuoja kažką, ko nebeturi skurdi mūsų laikų "religija". Mes teisėtai tai atmetame, nes pats savaime tai puoselėtų niekingiausią iš prietarų – gynos jėgos garbinimą. Galbūt mes galėtume teisėtai atmesti daugelį Senojo Testamento vaizdinių. Tačiau turime gerai suprasti, kodėl taip darome: ne dėl to, kad tie vaizdai per stiprūs, o todėl, kad jie per silpni. Absoliuti dvasinė realybė nėra neapibrėžtesnė, inertiškesnė, permatomesnė negu tie vaizdiniai, o pozityvesnė, dinamiškesnė, nesuprantamesnė. Dvasios ir sielos (arba "vėlės") painiojimas čia pridarė daug žalos. Vėlės turi būti vaizduojamos – jeigu jas apskritai reikia vaizduoti, – kaip šešėlis ar vos įžvelgiamas ūkas, nes tai pusiau žmonės, būtybės, kuri turėtų turėti kūną, abstrakcija. Tačiau dvasia, jeigu ją vaizduotume apskritai, turėtų būti vaizduojama visai priešingai. Tradiciniame vaizdiny nei Dievas, nei netgi dievai nėra "šešėliai"; net mirę žmonės, garbinami Kristuje, nustoja buvę "vėlėmis" ir tampa "šventaisiais". Skirtinga atmosfera, kuri netgi dabar gaubia pasakymą "Aš mačiau vėlę" ir "Aš mačiau šventąjį" – blyškumas ir substancijos nebuvimas vienu atveju bei aukso ir mėlynos spalvos kitu, – perteikia daugiau išminties negu ištisos "religijos" bibliotekos. Jei norime turėti vaizdinį, kuris simbolizuotų dvasią, tai turėtų būti kažkas sunkesnis už materiją.

Ir jeigu sakome, kad atsisakome senųjų vaizdinių, kad teisingiau traktuotume moralinius Dievo atributus, vėlgi derėtų susirūpinti dėl to, ką iš tikrųjų turime galvoje. Kai mes norime sužinoti apie Dievo meilę bei gerumą analogijos būdu – įsivaizduodami paraleles žmogiškų santykių srityje, – žinoma, gręžiamės į Kristaus palyginimus. Tačiau mėgindami suvokti realybę tokią, kokia ji gali būti pati savaime, turime vengti interpretuoti "moralinius atributus" kaip tik sąžiningumą ar abstraktų geranoriškumą. Ši klaida daroma dažnai, nes mes (teisingai) neigiame, kad Dievas turi jausmus; o mums meilė, kuri nėra jausminga, reiškia meilę, kuri yra kažkuo prastesnė. Tačiau tikroji priežastis, kodėl Dievas neturi jausmų, yra tai, kad jausmai implikuoja pasyvumą bei pertrūkius. Meilės jausmas – tai kažkas, kas mus ištinka, kaip kad "sušlapimas" ištinka kūną; o Dievas nepatiria tos "aistros" lygiai taip pat, kaip vanduo negali "sušlapti". Meilė negali Jo paveikti, nes Jis Pats yra meilė. Įsivaizduoti, kad toji meilė yra mažiau siautulinga ar karšta, nei mūsų laikinos bei išvestinės "aistros", būtų didžiausia nesąmonė.

Vėlgi, kai kuriuose tradiciniuose vaizdiniuose galime įžvelgti smurtą, kuris užtušuoja Dievo nekintamumą, ramybę, apie kurią visi, kurie artinosi prie Jo, yra apibūdinę kaip "tylų silpną balsą". Ir būtent čia, manau, ikikrikščioniški vaizdai yra mažiausiai sugestyvūs. Tačiau net šiuo atveju iškyla pavojus, kad pusiau nesąmoningas kažkokio didžiulio besiilsinčio daikto – skaidraus, ramaus vandenyno, spindinčių rūmų – vaizdas sukels mintis apie inerciją ar tuštumą. Ramybė, kurioje mistikai artinasi prie Dievo, yra įdėmi ir budri – visiška priešingybė miegui ar svajonei. Jie tampa panašūs į Jį. Fiziniame pasaulyje tylu būna ten, kur tuščia; tačiau absoliuti Ramybė persmelkia visą gyvenimo knibždėlyną. Pasakymą praryja buvimas. Nesama jokio judesio, nes Jo veiksmas (kuris yra Jis Pats) yra belaikis. Jei norite, galite tai vadinti judesiu begaliniu greičiu, o tai yra tas pats, kas poilsis, tik pasiekiama kitokiu – galbūt mažiau klaidinančiu – būdu.

Žmonės nenoriai pereina nuo abstrakčios ir negatyvios dievybės prie gyvojo Dievo sampratos. Ir aš tuo nesistebiu. Čia glūdi giliai įsišaknijęs panteizmas bei priešiškumas tradiciniams vaizdams. Gyvojo Dievo samprata nemėgstama ne dėl to, kad vaizduoja Jį kaip žmogų, o todėl, kad vaizduoja Jį kaip karalių ar net karį. Panteistų dievas nieko nedaro, nieko nereikalauja. Jei norite, jis tiesiog yra šalia jūsų, kaip knyga ant lentynos. Jis jūsų neieško. Nekyla pavojus, kad bet kuriuo metu nuo jo žvilgsnio sugrius žemės ir dangus. Jeigu jis būtų tikras dievas, galėtume sakyti, kad visi krikščioniški vaizdiniai apie karalius tėra istorinis atsitiktinumas, nuo kurio mūsų religiją reikia apvalyti. Ir mus išties šokiruoja suvokimas, kad jie nepakeičiami. Panašų sukrėtimą esate patyrę ir anksčiau, dėl smulkesnių įvykių – kai jūsų rankoje įsitempia meškerės valas, kai kažkas šalia jūsų alsuoja tamsoje. Taip ir čia. Sukrėtimas įvyksta būtent tada, kai per tą būdą, kurį mes taikome, perduodamas gyvybės virpulys. Sutikę kažką gyvą ten, kur tarėmės esą vieni, visada išsigąstame. "Tik pažiūrėkite! – sušunkame mes. – Jis gyvas." Taigi kaip tik šioje vietoje daugelis atsitraukia – jei galėčiau taip pasielgčiau ir aš – ir nebesigilina į krikščionybę. "Beasmenis Dievas" – gerai. Subjektyvus tiesos, grožio bei gėrio Dievas jūsų galvose – dar geriau. Beformė gyvybės jėga, tekanti per mus, milžiniška galybė, kuria galime naudotis – geriausia. Tačiau Pats Dievas, gyvas, kitame gale traukiantis virvę, galbūt artėjantis begaliniu greičiu, medžiotojas, karalius, sutuoktinis – tai jau visai kitas reikalas. Išmuša akimirka, kai vaikai, žaidę plėšikais, staiga nuščiūva: ar tik ne tikri žingsniai girdėti ten, koridoriuje? Išmuša akimirka, kai žmonės, knaisiojęsi religijoje ("Žmogus ieško Dievo!"), staiga atsitraukia. Nejaugi mes tikrai Jį radome? Mes niekada nenorėjome nueiti taip toli! Dar blogiau – o gal Jis mus rado?

Taigi tam tikras rubikonas. Arba jį peržengsite, arba ne. Tačiau, jeigu taip, nėra būdo apsisaugoti nuo stebuklų. Reikia būti pasirengusiems viskam.

Šaltinis: C. S. Lewis, "Stebuklai" (Verba vera, 2007; vertė J. Kriūnienė)