Tim Challies
Koltonas danguje?
Knygą Dangus tikrai yra parašė pastorius Toddas Burpo, kurio keturmetis sūnus Koltonas pabuvojo danguje. Tai įvyko, kai jis gulėjo ant operacinės stalo trūkus apendiksui. Šią istoriją jis papasakojo savo tėvams po kelių mėnesių, o knygą pastarieji parašė dar po 6 ar 7 metų. Knygai pradėjus mušti perkamumo rekordus, daugelis iš jūsų siuntėte man elektroniniu paštu žinutes klausdami: ,,Ar skaitėte?" Taigi paėmiau ir perskaičiau. Mat toks jau esu [Challies redaguoja ir krikščioniškų knygų apžvalgos tinklapį http://www.discerningreader.com ].
Tikriausiai nenustebsite sužinoję, kad tai nėra gera knyga. Čia norėčiau pateikti labai trumpą apžvalgą ir pasakyti, kodėl galite drąsiai neskaityti šios ir panašių knygų, nes manau, kad kaip tik čia daugelis iš mūsų jaučiame įtampą – kas man duoda teisę ignoruoti kito žmogaus patirtį?
Apie ką ši knyga, bendrais bruožais jau pasakiau. Koltonas miršta (ar kažkas panašaus) ir kažkiek laiko praleidžia danguje. Paskui grįžta į kūną ir vėlesniais mėnesiais bei metais pasakoja savo tėvams apie danguje praleistą laiką. Jis pasakoja apie tai, kaip buvo su Jėzumi, kaip susitiko su savo seserimi, apie kurią net nežinojo, kaip skraidė su sparnais, apie perlų vartus ir t. t. Kartu skaitome apie įvairius Toddo vargus ir smulkmeniškus aprašymus, kaip Koltonas grūmėsi su vidurių užkietėjimu ir kokį palengvėjimą patirdavo išleisdamas dujas. Išties labai įdomu.
Kiekvienas ar beveik kiekvienas Koltono išgyvenimas pateikiamas šabloniškai. Jis papasakoja savo tėvui kokią nors smulkmeną. Tėvui atima žadą arba apmiršta širdis. ,,Man užgniaužė kvapą. Mintys pašlijo, ėmė svaigti galva." Tėvas prisimena kokią nors Rašto eilutę, kuri patvirtina tą išgyvenimą. Koltonui pasidaro nuobodu, ir jis nubėga. Viskas kartojasi.
Istorija išdėstyta trumpais skyreliais, pradžios mokyklos stiliumi. Grožinės literatūros nė ženklo. Vienintelis tikslas – įtikinti jus, kad dangus tikrai yra. Ten buvo Koltonas, ir jo patyrimas dabar patvirtina dangaus egzistavimą. Lygiai taip pat ten buvo ir Donas Piperis, ir jo patyrimas patvirtina dangaus egzistavimą. Lygiai taip pat Billas Wiese’as nukeliavo į pragarą ir autoritetingai gali jums pasakyti, kad tikrai geriau ten nepatekti. Lygiai taip pat ten nuėjo apaštalas Paulius ir viską mums apie tai papasakojo, kad… oi, palaukite.
Ką aš darau su tokia knyga kaip ši? Regis, turiu tik dvi galimybes. Galiu ją priimti sutikdamas, kad tas berniukas kalba tiesą, – jis tikrai buvo danguje ir dabar pasakoja istoriją, kad mus pamokytų. Arba galiu nepriimti berniuko pasakojimo – jis nebuvo danguje, ir ši knyga yra prasimanymas. Jei rinksiuosi šį antrąjį variantą (o kaip tik tai ir darau), turėsiu du pasirinkimus: arba berniukas (ir/arba jo tėvai) meluoja, arba jis nuoširdžiai tiki patyręs kažką, ko iš tikrųjų nepatyrė. Aš jau žinau, kuriuo keliu pasuksiu, bet manau, jis nebus nei tas, nei anas.
Abu variantai labai nemalonūs, ir kiekvienas palieka mane su tolimesne problema: kuo remdamasis galiu atmesti tai kaip fikciją, kaip knygą, kuri visiškai nenaudinga? Jei norėčiau paneigti Koltono patyrimą remdamasis logika ar nuoseklumu, galėčiau pasukti dviem skirtingomis kryptimis. Pirmiausia Koltonas yra mažas vaikas, kalbantis kaip suaugęs. Pažodžiui pacituotos jo mintys visiškai neprimena keturmečio – galiu tai teigti drąsiai, nes pats turiu ketverių metų sūnų. Be to, galiu pažymėti, kad tėtis vis prisimena kokią nors smulkmeną, kurią labai mažai tikėtina, kad galėtų prisiminti po 6 ar 7 metų. Tai mažų mažiausiai liudija, kad jis papildydavo pasakojimą tomis detalėmis, kai tik jautė poreikį tai daryti. Bet yra dar tvirtesnių pagrindų.
Geresnė strategija, manau, yra pažvelgti į Bibliją.
Siūlau du būdus, kaip tai padaryti. Pirmiausia Biblijoje niekur nepasakyta, kad Dievas kada nors šitaip veiks ir pašauks vieną iš mūsų į dangų, o paskui leis grįžti. Žmogui skirta vieną kartą numirti, o paskui prisikelti. Leisti vyrui (ar berniukui) patirti dangų, o paskui sugrąžinti jį atgal, būtų ne malonė, o žiaurumas. Vienintelis mūsų turimas biblinis pavyzdys žmogaus, kuris buvo paimtas į dangų, yra Paulius (žr. 2 Kor 12,2–4), ir labai įdomu, kad jam buvo uždrausta kam nors apie tai pasakoti. O ir užsiminė jis apie šį išgyvenimą ne tam, kad patikintų mus, jog dangus tikrai egzistuoja, – tai tebuvo jo "gyrimosi Evangelija" dalis. Jis matė dangų, bet jam buvo liepta nieko apie tai nepasakoti. Tai buvo unikalus išgyvenimas unikaliu metu ir dėl unikalios priežasties.
Antras pagrindas susijęs su kiekvieno iš šių autorių tikslu – kad per jų patyrimą mes įtikėtume, jog tai, ką sako Dievas, yra tiesa. Kaip tik tokio įrodymo mums neturėtų reikėti ir neturėtume jo norėti. Palaiminti tie, kurie tiki nematę. Donas Piperis tvirtina, kad buvo pašauktas tapti Vilties tarnautoju. Jei viltį ir reikia atrasti kokiame nors asmeny, tai tik Kristuje. Tik Dvasia, veikianti per Žodį, suteiks mums pasitikėjimo mūsų tikėjime. Kas yra tikėjimas? Tai tiesiog įsitikinimas, kad tai, ką Savo Žodyje sako Dievas, yra tiesa. Mums nereikia pasakų apie dangų ar istorijų tų, kurie tvirtina ten buvę.
Jeigu jums sunku tikėti tuo, ką sako Biblija, bet atrandate saugumą mažo vaiko liudijime, ką gi, man jūsų gaila. Sakau tai be jokių nuolaidų. Jei jums neužtenka Dievo Žodžio, jei neužtenka Jo Dvasios, duotos tikintiesiems, liudijimo, nepatvirtintuose vaiko pasakojimuose jokios tikros vilties nerasite. Akimirksniui ši viltis surusenti gali, bet ji jūsų nepalaikys ir nelaimins tada, kai viltys išblėsta ir ateina sunkumai.
Taigi meskit šią knygą. Neskaitykit jos. Netikėkit ja. Ir nesijauskit kalti dėl to, kad taip darote.
Šaltinis: http://www.challies.com
Autorius yra Toronto (Kanada) baptistų "Grace Fellowship" bažnyčios pastorius.
