Kokia turėtų būti krikščioniška vienybė?

Evangelijoje pagal Joną 17 skyriuje užrašyta kunigiška Viešpaties Jėzaus Kristaus malda vienareikšmiškai pripažįstama vienu esmingiausių pamatinių tekstų, kalbančių apie krikščionių vienybę. Jame skaitome, kaip mūsų Viešpats meldžia savo Tėvą, kad Jėzaus mokiniai būtų vieningi. Kristaus mokinių vienybei išreikšti nurodomas Šventos Trejybės asmenų vienybės santykis. Kaip Tėvas ir Sūnus yra viena, taip Jėzus meldžia savo mokiniams tokio paties vienybės santykio - kad jų vienybė būtų tokia, kaip vieningas yra Trivienis Dievas.

Sutarimas mažėja tuomet, kai skirtingi krikščionys ima išsakyti savo nuomones ar supratimą - kokia ta vienybė turėtų būti? Vienas labiausiai nesutarimą keliančių klausimų - ar vienybė turi būti "matoma"? Ginčų nekyla, kad vienybė turėtų būti, tačiau krikščionys nesutaria, kokia turėtų būti vienybės forma.

Popiežius Benediktas XVI Pontifiko Taryboje, viename iš savo pranešimų krikščionių vienybei siekti, klausytojams išreiškė esmines Romos katalikų idėjas dėl regimos krikščioniškos vienybės būtinumo. Jis kalbėjo: "Turime nepamiršti, kad ekumenizmo tikslas yra regima krikščionių vienybė".

Vėliau jis dar paaiškino: "tai yra pilna tikėjimo išpažinimo, sakramentų ir tarnystės bendrystė, kuri bus konkretus liudijimas čia ir dabar aktyviai veikiančios Dievo jėgos pasaulyje." Vienybė yra trigubas siekis: bendro tikėjimo išpažinimo, sakramentų šventimo ir vieningumo, pripažįstant tą pačią tarnystės tvarką. Iškyla eilė klausimų.

Ar Romos katalikų krikščioniškos vienybės apibrėžimas tinka Evangelijai?

Pontifiko krikščionių vienybės tarybos prezidentas kardinolas Kurtas Kochas (Kurt Koch) šias nuostatas gina 2012 metų gruodžio 11 dieną Pontifiko Laterano Universitete skaitytoje paskaitoje "Vienybė - iliuzija ar pažadas?"

Kardinolas Kurtas Kochas komentuoja Jono 17 skyrių, padalindamas šį tekstą į šešias dalis. Jis teigia, kad pagal Jono 17 skyrių, krikščioniška vienybė apima šešias dimensijas: dvasinę, regimąją, trejybinę, eschatologinę, misijinę ir tikėjimo kankinių (Krikščionių kankinystės bendrystė). Esmė, tvirtina kardinolas Kochas, yra ta, kad Jėzus meldė regimos vienybės, ir jos šaknis kardinolas mato Trejybės egzistavime. Bažnyčia yra "Trejybės ikona", ir bažnytinė vienybė atspindi Trejybės vienybę. Kardinolas Kochas pabrėžė, jog krikščioniška vienybė negali būti "nematoma", bet turi būti pripažinta įprastu trigubu pavidalu: bendru tikėjimo išpažinimu, bendru sakramentų šventimu ir viena tvarka nustatytu tarnystės vykdymu.

Kitais žodžiais sakant, norint pasiekti trejybiškąją vienybės tvarką, būtina Romos katalikų Bažnyčia, jos sakramentų visuma bei teisinga tarnystės tvarka, pagrįsta apaštaline sukcesija. Trejybinės vienybės regimybei būtina institucinė (Romos katalikų) Bažnyčia, jos hierarchinė sistema ir jos sakramentinis šventimas. Pagal šį požiūrį visos kitos regimos vienybės formos yra netobulos ir dalinės, nes stokoja (Romos katalikų) sakramentų ir kunigystės. Regima vienybė bus tik tuomet pasiekta, kai kitos bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės priims ne tik bendrą tikėjimo išpažinimą, bet ir Romos katalikų sakramentus bei kunigystę.

Ar šis regimos vienybės požiūris, išplaukiantis iš Trejybės, yra pagrįstas Jono 17 skyriumi? Skaitant minėtą Evangelijos skyrių, jame sunku išskaityti Trejybės vienybės nuorodas krikščionims, jog ji reikalautų tokio hierarchinio ir sakramentinio modelio, apie kurį kalbėjo kardinolas Kochas. Jo pridėtos dimensijos iš esmės yra Romos katalikų tradicinės nuostatos, beje, sunkiai siejamos su Trejybės mokymo esme.1

Bibline tiesa pagrįsta regima vienybė

Vertinant kardinolo Kocho pasisakymą, prisimenama kita Jono 17 skyriaus krikščioniškos vienybės interpretacija. Būtent, Londone 1962 metais paskelbtas Vestminsterio bažnyčios pamokslininko Martyno Loydo-Džonso (Martyn Lloyd-Jones 1899-1981) pamokslas, kuris vėliau buvo išspausdintas.2

Kocho ir Loydo-Džonso pozicijos labai skirtingos, bet turi emocinį sąryšį ir sukelia norą jas palyginti. Iš Jėzaus kunigiškos maldos M. Loydas-Džonsas išveda mintį, kad vienybė apima tuos krikščionis, kuriuos Tėvas yra pavedęs Jėzui per tikėjimą Juo. Visų pirmiausia, vienybė yra tikinčiųjų Jėzų Kristų (sk. 17, 6-10) vienybė, o ne pakrikštytųjų vienybė, kaip tai siūlo ekumeninis krikšto suvokimas. Juk gali būti pakrikštytas, tačiau netikintis. Krikščioniškoji vienybė apima tikinčiuosius, bet ne formaliuosius krikščionis.

Pagal Loydą-Džonsą, krikščioniškoji vienybė prasideda iš vidaus ir ima pasireikšti viešai. Pirma ji nematoma ir vidinė, tačiau vėliau pasireiškianti regimai. Trejybinis vienybės pamatas kalba apie šios vienybės gilumą, neaprėpiamą apimtį ir neišreiškia jokio institucinio kelio, prie kurio ji būtų prisirišusi. Šis minėtos Evangelijos aiškinimas teigia, kad vienybės esmė nėra nei konkrečioje apaštalinės sukcesijos formoje, nei vieningoje sakramentų ar hierarchinės struktūros tvarkoje. Tokios sistemos sugretinimas su Trejybės mokymu nepadaro šios sistemos tobula ar išbaigta regimos vienybės forma. Krikščionių vienybė pagrįsta Dievo Žodžio teisingumu (17, 16) su liudijimo pasiuntinyste (17,21).Vienybės regimybė svarbi tuo, jog priklauso dvasinei tikrovei, veikiančiai trejybine gyvenimo paslaptimi, kuri visų pirmiausia yra Dievo dovana Jėzuje Kristuje tikintiesiems, kad netikintieji, matydami jų tikėjimą, atsigręžtų į Kristų.

Kardinolo Kocho paskaita buvo baigta malda dėl krikščionių vienybės, kreipiantis į Mergelę Mariją bei giesmės "Marija, Tu esi mūsų Motina" posmais " ..tu [Marija] esi mūsų užtarėja ir ramybės karalienė....". Nebuvo pasivarginta atkreipti dėmesį į kitų konfesijų krikščionių įsitinkinimus. Romos katalikų ekumenizmas siekia ne savo konfesinių pažiūrų santūrumo, bet jų išskleidimo kitų konfesijų krikščionims.

Pastabos tekste:
1 Pastangos Trejybės suvokime išskaityti konkrečias bažnytines pažiūras (tuo pačiu regimosios vienybės) plačiai išdėstytos jo knygoje After Our Likeness: The Church as the Image of the Trinity (Grand Rapids, MI: Eerdmans, 1998) Miroslav Volf tvirtina, kad Zizioulas'o, Ratzinger'io ir jo paties bažnytinis mokymas išplaukia iš Trejybės mokymo.
2 D.M. Lloyd-Jones, The Basis of Christian Unity: An Exposition of John 17 and Ephesians 4 (London: Inter-Varsity Press, 1962)


Leonardo De Chirico, italų teologas ir pastorius (šiuo metu gyvena Romoje), dirba su Italijos reformatų baptistų bažnyčių sąjunga ( http://www.cerbi.it/ ) ir "Istituto di Formazione Evangelica e Documentazione" ( http://www.ifeditalia.org/ ); Italijos evangelikų aljanso vicepirmininkas; pagrindinis "Padujos pareiškimo" autorius
(The Padua-Declaration, angl. ir vok. žr. http://www.theologische-links.de/downloads/oekumene/Padua-Erklaerung.pdf )
Žr. ir autoriaus "Roman Catholicism and the Evangelical Alternative", http://www.affinity.org.uk/downloads/foundations/Foundations%20Archive/57_16.pdf

Versta iš: http://www.reformation21.org/articles/vatican-files-no16.php

Šaltinis: http://www.ref.lt