Holger Lahayne
„Kokią Lietuvą norime matyti?“
Antrasis pasaulinis karas skaudžiai paveikė tiek lietuvių tautos, tiek ir vokiečių istoriją. 12 metų totalitarinės diktatūros mano tėvynėje sukėlė chaosą beveik visoje Europoje. Ateistinė nacių karo religija 1945-aisiais atskleidė savo tikrąjį veidą: žudynės, naikinimas, milijonų kančia buvo žmogiškumą paniekinusios ideologijos vaisiai, tekę kaimynėms ir mano gimtajai tautai. Greta milijonų žuvusių karių ir karo belaisvių, kurių tėvynė niekada nesulauks (tarp jų ir mano senelis), prisidėjo 11 milijonų vokiečių pabėgėlių, išplėštų iš savo gyvenamųjų vietų. Tai palietė ir mano abiejų tėvų šeimas.
Tačiau šis blogio siautėjimas daugybei vokiečių ir visoms ateinančioms kartoms išėjo ne vien į bloga: Vokietija kartą ir galbūt visiems laikams tapo laisva nuo savo didybės manijos ir pirmąsyk jau gana ilgą savo istorijos laikotarpį sugyvena visiškai taikiai su visais savo kaimynais. Trims ketvirtadaliams tautos net teko laimė iškart po karo kurtis laisvą visuomenę.
Kitaip susiklostė Rytų kaimynų likimai. Demonas, laikęs vokiečių valstybės valdžios vadžias, susivienijo su nemažiau šėtonišku valdovu Rytuose, ir daugybė nekaltų tautų pateko tarp girnų. Ir Lietuvos tautos aukoms bei pabėgėliams buvo ‚atmokėta' ne laisve, o 40 metų baisiausios diktatūros.
Tų, kuriems vienaip ar kitaip teko palikti savo namus, laukė sunkus likimas. Ar bepamatysime tėvynę? Ar galėsime grįžti? Jei taip, tai kada? Kaip gyventi naujoje nepažįstamoje vietoje? Baisus sukrėtimas ir liūdesys buvo kasdienis daugelio palydovas. Bet žmogus nebūtų žmogus, jei su liūdesiu žūtų ir jo kūrybingumas. Ar Ilinojuje, ar Bavarijoje, ar Sibire – visur kūrėsi šeimos, mokyklos, buvo dainuojama ir rašoma, buvo statomi namai ir dirbama žemė. Ir visur, kad ir skirtingai, buvo galima tapti naujos bendruomenės nariu.
Prieš daugiau negu 2500 metų ir Artimuosiuose Rytuose buvo panašių dalykų. Babilonijos imperija virto galinga jėga; bet kokį pasipriešinimą užgniauždavo didybės manijos apsėstas Nebukadnecaras . Apie 600-uosius metus mažytė Judos karalystė vis labiau buvo palenkiama galingojo milžino priklausomybėn. Palaipsniui visas tautos elitas buvo pervarytas į Babiloną. Tautų trėmimai jau ir tada buvo politikos įrankis.
Ištremtieji žydai negalėjo atsitokėti: kaip mums, Dievo išrinktajai tautai, šitaip galėjo atsitikti? Ir kiek laiko visa tai truks? Baisiausiai pasimetę ir jie svarstė, ko imtis. Ir šioje sunkioje situacijoje pranašas Jeremijas jiems parašė laišką, kuriame perdavė tokius Dievo žodžius:
"Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną:
5 'Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. 6 Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, ieškokite žmonų savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jiems gimtų sūnūs ir dukterys. Jūsų privalo tenai daugėti, o ne mažėti. 7 Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė – jūsų gerovė" (Jer 29, 4–7).
Kas yra to miesto gerovė? Ar Babilono gerovė kitokia negu Jeruzalės? Kas nustato, kas yra gerovė ir kaip jos siekti? Ar gerovė yra tada, kai visi tiesiog jaučiasi gerai? Kas tarnauja visos šalies gerovei? Tai didysis daugelio šimtmečių klausimas, sulaukęs begalės įvairiausių atsakymų. Nebukadnecaras irgi turėjo atsakymą: Babilono gerovė yra mano gerovė, mano didybė, mano garbė ir šlovė. Panašų atsakymą turėjo ir naciai, komunistai taip pat.
Hebrajiškame tekste žodis "gerovė" išreikštas šalom. Kaip ir savo vizijos tekste rašiau, žodis šalom turi daug prasmių. Gali reikšti taiką, ramybę, saugumą, apsaugą, gerovę. Bet svarbiausia yra tai, kad šalom Biblijoje visada yra sveiko santykio su Dievu vaisius.
Visi Dievo santykiai su žmogumi reguliuojami sandoromis. Biblijoje tokių sandorų aprašoma ne viena, ir visos skiriasi. Tačiau vienija vienas dalykas: kad Dievas, kuris yra Viešpats, iš savo malonės užmezga ryšį su žmogumi, jam pasižadėdamas ir iš jo reikalaudamas tikėjimo bei paklusnumo. Paklusnumo Dievo tvarkai ir įsakymams, kurie teikia palaiminimą ir veda į šalom.
Ištremtieji taip pat turėjo siekti Dievo šalom Babilone. Nes Dievas yra visur, taip pat ir prie Eufrato. Tad ir čia galioja jo tvarka. Jei žydai ir babiloniečiai gyvens pagal ją, jiems seksis gerai.
Nežydų tautoms Mozės apeiginiai įstatymai negaliojo. Bet visiems galiojo Dievo moralinis įstatymas, sudėtas, pvz., į Dešimtį įsakymų. Todėl Patarlių 14, 34 rašoma: "Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina." Čia nuodėmė reiškia būtent Dievo įsakymų laužymą, o teisumas nėra bet koks teisumas, bet tik tas, kuris atitinka teisųjį Dievą. Iš visų tautų reikalaujama tarnauti Dievui, kadangi "Tauta ir karalystė, kuri tau [Dievui] netarnauja, pražus" (Iz 60, 12). Ezekielio 14, 13 rašoma: "... kai kuris nors kraštas nusideda man neištikimybe..." Bet kuris kraštas gali nusidėti Dievui, nes Dievas yra "didis visos žemės Karalius" (Ps 47, 3).
Dievo moralinio įstatymo galiojimą visiems žmonėms ypač akcentuoja evangelikai reformatai. Vestminsterio išpažinimas įstatymą vadina "tobulu teisumo masteliu" (19.2). Antrasis Helvetų išpažinimas sako, "... kad per šį įstatymą tobulai pateikta visa Dievo valia ir visi būtini įsakymai kiekvienai gyvenimo sričiai" (12 sk.). O reformatorius J. Kalvinas mums pateikia pagrindinę priežastį: "Dievas yra mūsų Kūrėjas, todėl turi tėvystės ir viešpatavimo teisę į mus. Dėl to iš mūsų jam priklauso visa garbė, pagarba, meilė ir baimė. Taigi mes nesame patys savo viešpačiai..." ("Institutio", II,8,2). Tikintis ar netikintis – kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, todėl pavaldus Dievui.
Jeremijo laiškas iš žydų nereikalauja nieko neįmanomo, kadangi babiloniečių šalom galėtų tapti ir jų šalom. Dievo moralinis įstatymas tinka abiem tautoms. Normalus gyvenimas įmanomas ir Jeruzalėje ir Babilone, kadangi Dievo tvarka skirta ne vien religinei sferai. Jeremijo laiškas kalba apie šeimą ir darbą. Tai pasaulio sukūrimo tvarkos kertiniai akmenys (greta jų dar yra valstybė ir Bažnyčia). Komunistai šiuos Dievo sukurtus pamatus įnirtingiausiai puolė ir laužė; griovė pagrindą, ant kurio žmonės galėjo ‚normaliai' vystytis; ‚normaliai', nes atitikdami Dievo normas.
Dievas žino, kas mums geriausia, nes jis mus sukūrė. Todėl galioja svarbi taisyklė: jeigu žmogus gyvena pagal Dievo tvarką ir įstatymus, tai tokio gyvenimo vaisius bus gerovė. Rodos, taip paprasta! Bet po nuopuolio žmogus nenori šitaip gyventi, maištauja ir, anot Kalvino, siekia pats būti savo viešpačiu. Mes norime vien patys nuspręsti, kas mums geriau. Marksistai į Dievo vietą labai radikaliai pastatė pačių išgalvotą visuotinę viziją ir pasaulėžiūrą. Šiandien daugelis kelia 'nuosaikesnį’, bet labai kritišką klausimą: "Kodėl išskirtinai vien Biblija turėtų žinoti kelią į išganymą ir gerovę?"
Ne kas kitas, o didysis Jonas Basanavičius prieš beveik šimtą metų savo knygoje "Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra" yra pasakęs: "... krikščionija, kovodama kardu ir ugnimi už Kristaus mokslo praplatinimą mūsų krašte ir persekiodama senovės tikybą, naikino drauge žmonių gerovę ir jųjų kultūrą". Tautos patriarchas savo kūrinyje, be abejo, palietė labai skausmingą krikščionybės praeities randą. Tačiau šiandien šiuo klausimu sutarta: tikėjimo skleidimas "kardu ir ugnimi" neatitiko ir neatitinka Evangelijos. Bet Basanavičiui, matyt, ir nebuvo labai svarbu, ko moko Kristaus Evangelija. Jis praverčia teigiamus krikščionybės istorijos puslapius, nieko neužsimindamas net, pavyzdžiui, apie reformaciją Baltijos šalyse; užtat negaili pagyros žodžių pagonybei, kuri, kaip ir kitų autorių, pavyzdžiui, Marijos Gimbutienės, tiesiog paverčiama neatsiejama lietuvio būties savastimi.
Bet dėl pagonybės, kaip ir dėl marksizmo, turėtume paklausti, kiek ji atitinka tiesą ir atspindi tikrovę? Ar ji teisingai įsivaizduoja pasaulį? Ir ar nuosekliai taikoma, galėtų atnešti gerovę visiems? Biblija į šiuos klausimus turi visiškai vienareikšmiškus atsakymus. Senojo Testamento skyriuose, kritikuojančiuose religijas (pvz., Ps 115, Ps 135, Iz 44, Jer 10) aiškiai sakoma, kad stabai yra žmogaus rankų dirbiniai, todėl beverčiai. Stabai nėra paveikūs ir nieko gero neduoda. Anot Jeremijo, "It paukščių baidyklės melionų darže" (Jer 10, 5). Joks kūrinys – žvaigždės ar gamtos reiškiniai, medžiai, gyvūnai ar žmonės – negali būti garbinamas, nes visa garbė priklauso jų Kūrėjui.
Biblija daro aiškią perskyrą tarp Dievo ir pasaulio, Dievo ir žmogaus – kitaip tarp jų nebūtų įmanomas joks tikras ryšys kaip tarp savarankiškų asmenų. Ir šioji perskyra yra lemiama bei esminė civilizacijos pažangoje. Pagonių religijose nuo antikos iki neopagonybės ta riba nutrinta, žmogus ir gamta sudievinami. Bet šitaip elgiantis, tampa neįmanomi nei žmogaus individualumas, nei istorija, nei pažanga, moralė, mokslas, nei valstybė kaip sekuliarus institutas, nei žmogaus teisės ir taip toliau. Tą neseniai pripažino ir tokie agnostikai kaip vokiečių profesoriai J. Habermasas ir J. Assmannas.
Jeremijas savo laišką žydams rašė dar ir dėl to, kad be jo buvo atsiradę ir kitų "autoritetų" su savotiškomis pažiūromis. Jeremijas žinojo, kad tremties pabaigos dar nematyti, bet anie sakė – nieko baisaus! Greitai grįšime į Jeruzalę. Todėl skyriaus 9 eilutėje pranašas perspėja: "Nesiduokite suvedžiojami pranašų, esančių su jumis, nei savo žynių. Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja."
Ir šiandien yra panašiai. Teigiamų, malonių balsų, kurie, kaip Liuteris sako, "ausis kutena", mes klausomės mielai ir noriai; neigiamų, kritiškų, realistiškų, reikalaujančių pastangų, raginančių pakentėti, atsiversti, daryti atgailą – tokių stengiamės negirdėti ir išvengti.
Šiandien stebiu, kaip Lietuvoje noriai klausomasi pseudodvasinės trijulės Murphy’io–Sharmos–Coelho akių dūmimo. Brazilo P. Coelho ("Alchemikas"), kanadiečio R. Sharmos ("Vienuolis, kuris pardave 'Ferrari’") ir amerikiečio J. Murphy'io ("Jūsų pasąmonės galia") – jau kelinti metai neišeina iš bestselerių sąrašų.
Visų šių trijų postmodernių pranašų žinia beveik identiška: įgyvendink savo svajones – skelbia saldusis Coelho moto; svajonės – tai tikroji mūsų gyvenimo paskirtis. Sharma sako: "leiskis skraidinamas savo svajonių..."; įsiklausyk į jas ir leiskis vedamas. Coelho "Alchemikas" taria: "Viena vienintelė žmonių pareiga yra įvykdyti savo Asmeninę Legendą. Tik tai." Visiems trims žmogaus išganymo ir išsigelbėjimo šaltinis yra pats žmogus. Anot Sharmos, reikia "atsigerti iš neišsenkamo jaunatviškumo ir energijos šaltinio, trykštančio giliai mumyse". Murphy’io receptas: reikia tik išmokti "atitinkamai mąstyti ir teisingai panaudoti savo pasąmonės galią" – ir vartai į žemiškąjį rojų bemat atsidarys. Žmogaus vidinis pasaulis net laikomas visagalinčiu, nes Sharma sako, kad "stebuklingo proto jėgos" dėka galime "įgyti visus trokštamus dalykus, numaldyti nerimą, pagydyti kūną (taip, tiesa!) ir pakylėti dvasią".
Kai kur paminimas ir Dievas. Bet jo pareiga paprasta: padėti mums šitame gerovės žygyje. Trijulė pripažįsta tik vieną autoritetą: pats žmogus ir jo "vidinis balsas". Todėl Coelho siūlo: "Klausyk savo širdies. Ji žino viską, nes yra kilusi iš Pasaulio Sielos..." Arba visai šviežiame interviu žurnalui "Der Spiegel" (39/2008): "Kiekvienas giliai savo širdyje žino, kas jam geriausia". Todėl beveik neįmanoma, kad šie vyrai toleruotų kokį nors autoritetą virš savęs. Religijose, anot Coelho, svarbu tik "ryšys su misterija", kuri nesanti nei taisyklės, nei kitų asmenų paliepimai.
"Daryk tai, ką nori – tai yra visas įstatymas! Jokio kito aukštesnio įstatymo už šį nėra". Galėtų būti ir Coelho žodžiai. Bet išties jie užrašyti "Įstatymo knygoje", kurią 1909 m. parašė žymusis okultistas ir moderniojo satanizmo pradininkas Aleisteris Crowley’is. Nuo pradžių pradžios šėtonas sakė, kad Dievas yra melagis, o jo įstatymai neteisingi; kad ne jis autoritetas, o mes patys. Tad ir elkimės, kaip norime! Šalin visus įstatymus!
Nenoriu per daug dramatizuoti. Minėtosios trijulės knygos pilnos ne šėtoniškų klaidamokslių, bet visų pirma baisių banalybių ir nuobodybės. Nors visi trys mėgsta pašnekėti apie Dievą (išskyrus tik Sharmą), net cituoja Bibliją ir akcentuoja tikėjimą bei maldą (ypač Murphy’is), bet pabaigia ditirambais žmogui ir jo dieviškumui. Ir būtent šitai neturi nieko bendro nei su tiesa, nei su tikrove. Gaila, kad ir krikščionys lengvai patenka į jų pinkles ir leidžiasi suvedžiojami tų pseudodvasingų plepalų. Visai neseniai garsusis režisierius ir agnostikas Woody'is Allenas filme "Kasandros prakeiksmas" vykusiai parodė, kur gali nuvesti šaltakraujiškas svajonės siekimas – ogi anapus visos etikos ir moralės, į baisų nusivylimą, kraujo praliejimą ir mirtį. Todėl su pranašu Jeremiju belieka tik tarti: "Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja"!
Bet nenoriu būti klaidingai suprastas – svajoti, žinoma, yra gerai ir reikalinga. Kartais net reikia kuo drąsiau pasvajoti! Prieš 45 metus Amerikos juodaodžių lyderis M.L. Kingas Vašingtone kalbėjo apie savo laisvės svajonę, kai vieną dieną "prie broliško stalo galės susėsti buvusių vergų sūnūs ir sūnūs buvusių vergvaldžių". Ir ši svajonė, bent iš dalies, tapo tikrove. Ir kitos svajonės, dar pries 20 metų laikytos beveik utopiškomis, išsipildė stebuklingai greitai: Vokietijos suvienijimas ir Lietuvos nepriklausomybė. Šia prasme svajonės man nėra atmestinos. Kaip ir ne visi sapnai atmestini. Kai kurie gali būti Dievo kalbėjimo ir vedimo įrankiai. Bet esminis klausimas: kokiais būdais siekiame tos savo svajonės išsipildymo? Iš esmės ir Marxo svajonė nebuvo jau tokia visiškai bloga. "Komunistų partijos manifesto" antro skyriaus pabaigoje jis svajoja apie būsimą visuomenę, kuri būtų "asociacija, kurioje laisvas kiekvieno vystymasis yra laisvo visų vystymosi sąlyga". Puiki svajonė! Bet koks kelias į jos įgyvendinimą? Tam pačiame skyriuje Marxas rašo: "... esama ir amžinų tiesų, kaip laisvė, teisingumas ir t.t... O komunizmas panaikina šias amžinąsias tiesas, panaikina religiją, moralę, užuot jas atnaujinęs..." Antiįstatymiškumas – štai koks šios ir kitų jo vajonių išsipildymo kelias. Tokia ne tik Marxo, bet ir Coelho problema.
Tikiu, kad kai kurie su manim nesutinka. Kiti gal paklaustų: jei Dievo įstatymas virš visų, tai gal Bažnyčios ir valstybės atskyrimas nereikalingas? Ne. Atskyrimas yra gerai ir turi išlikti, nes jo šaknys glūdi būtent Biblijoje. Jį palaikė Augustinas; akcentavo ir giliau paaiškino reformatoriai; o JAV Konstitucija tiesiai ir aiškiai suformulavo. Atskyrimas valstybės ir Bažnyčios yra krikščionių išradimas, idant būtų apsaugota Bažnyčia nuo valstybės kišimosi, o valstybė nuo valstybinės religijos. Amerikos Konstitucijos kūrėjai jokiu būdu neturėjo omeny visuomenę nukreipti nuo atsakomybės prieš Dievą.
Tai gal reiškia, kad Bažnyčia turėtų išplėsti savo įtaką? Irgi ne! Ypač evangelikai akcentuoja, kad Dievo ir Bažnyčios taip lengvai tapatinti negalima. Žmonės tiesiogiai pavaldūs Dievui, bet ne Bažnyčiai. Visada reikia lenktis Dievui, bet ne visada Bažnyčiai. Bažnyčia negali ir neturėtų kontroliuoti visų visuomenės sferų. Ji turi atlikti savo pareigas, o tai reiškia, skelbti Dievo Žodį ir Jo normas. Toks skelbimas, be abejo, gali ir privalėtų turėti reikšmės šeimai, ekonomikai ir politikai.
Ar vien krikščionys žino tiesą? Ne. Dievas yra tiesa, ir visa tiesa yra jo tiesa. Dievo žodis yra tiesa. Mes nė vienas ir niekada Dievo žodžio nesuvoksime tobulai ir iki galo. Visada bus klaidų. Todėl visą savo gyvenimą liksime priklausomi nuo taisytojų ir kritikų. Ir kartais nutiks taip, kad kai kurie netikintieji (kaip antai W. Allenas) tam tikrus dalykus apie Dievo tiesą pastebės ir suvoks greičiau ir geriau už krikščionis. Todėl krikščionims reikia ir liepta likti nuolankiems, nuolat atsigręžiantiems į Dievo žodį, Bibliją.
Tai ar ne verčiau klausytis mokslo žodžio nei religijos? Ir čia atsakau – ne. Mes "žinome mokslo siūlomus būdus pagerinti gyvenimą", girdisi per dabartinę rinkimų kampaniją. Valstybė turinti orientuotis ir veikti pagal garsiųjų ekonomistų išvadas, nes šie esą "žino, kaip dabartinės turtingos valstybės tokios tapo", skelbia vienos rimtos partijos rinkimų programa. Tik ar ne per plačiai užsimota? Kiekvienas ekonomikos mokslas suponuoja ir tam tikrą žmogaus sampratą, o žmogaus sampratos, kaip žinoma, grindžiamos ne vien gamtos ir socialinių mokslų išvadomis. Todėl pakankamų atsakymų apie valstybės veikimo tikslus, vizijas, pagrindines vertybes ir principus vien mokslas duoti tikrai negali. Tuomet kodėl "turtingos valstybės tokios tapo"? Deja, ne todėl, kad raidė raidėn buvo pritaikyti ekonomikos vadovėliai, o todėl, kad šias valstybes kūrė žmonės su tam tikromis vertybėmis, morale, pasaulėžiūra ir religiniais įsitikinimais. Tad užuot religiją stūmę vien į privačią sferą, verčiau ieškokime dialogo tarp jos ir mokslo, filosofijos, ekonomikos bei politikos.
Ar tik krikščionys neketina kitiems primesti savo tiesos? Ne. Krikščionys pašaukti sekti Kristaus ir apaštalų pavyzdžiu – Evangelijos tiesą skleisti klausytoją įtikinant gerais, bibliškais, logiškais ir mokslo pagrįstais argumentais. Mūsų tikslas – kad žmonės patys suvoktų, jog Dievas egzistuoja, kad jis yra šventas ir mylintis, o jo įsakymai skirti mums visiems, mano ir "tavo paties labui" (Įst 10, 13). Todėl, pagal evangelikų supratimą, užuot krikščionys ir Bažnyčia nurodinėjusi ar įsakinėjusi, pvz., politikams, verčiau rodytų į Dievą ir Jo tiesas ir jomis bandytų įtikinti.
Taigi kokią Lietuvą norime matyti? Aš asmeniškai norėčiau matyti tokią Lietuvą, kurioje žmonės myli Dievą ir gerbia jo įstatymą, skaito jo žodį, analizuoja, diskutuoja ir pritaiko visame savo gyvenime. Nes tas, kuris myli Dievą ir jo įstatymą, myli ir savo artimą. O atsitraukimas nuo Dievo ir jo tvarkos atitolina ir nuo meilės. Mato 24, 12 Jėzus yra įspėjęs: "...kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals". Atšalimo Lietuvos visuomenėje aš daug matau. Jei norime, kad keistųsi santykiai tarp žmonių, kad iš esmės kažkas pasikeistų, turime atsigręžti į Biblijos Dievą ir jo įsakymus. Modeliuoti savo gyvenimą pagal Jo duotus principus, kurių aš daug paminėjau savo vizijos tekste.
Po aštuonių dienų Lietuvoje bus renkamas naujas Parlamentas. Vėl ant Lietuvos Konstitucijos dės ranką tautos išrinktieji, prisieks ir dauguma pabaigoje prašys Dievo pagalbos. Labai norėčiau, kad tie paskutinieji žodžiai (žinoma, ir visi kiti) būtų tariami apgalvotai ir kuo nuoširdžiau. Nes kam prašyti Dievo pagalbos, jei pagal jo valią nesiruošiama nei gyventi, nei tarnauti savo tėvynei Lietuvai?! Labai norėčiau, kad galbūt per tikinčiuosius, kurie bus išrinkti į parlamentą, kuo daugiau jų kolegų patirtų tai, ką kažkada teko patirti ir pripažinti Nebukadnecarui: "... jog Dangus [t.y. Dievas] yra visavaldis" (Danieliaus 4, 23).
Užbaigti norėčiau 112 psalmės 1–3 eilutėmis, apibendrinančiomis mano pasisakymą: "Laimingas, kas VIEŠPATIES pagarbiai bijo, kas nuoširdžiai vykdo jo įsakymus.2 Jo palikuonys galingi, palaiminta dorųjų karta.3 Jo namuose gerovė ir turtai, amžinai tveria jo teisingumas."
