Giedrius Saulytis
Kodėl evangelikai neieško skaistyklos ten, kur jos nėra?
Ne paslaptis, kad evangelikai ir katalikai skaistyklos klausimu nesutaria. Neturiu tikslo čia aptarti šių skirtumų. Norėčiau tik atkreipti dėmesį į tai, kas šiuos skirtumus aštrina. Visų pirma evangelikai, pripažįstantys Šventojo Rašto autoritetą, labai rimtai žiūri į jo interpretacijas. Paviršinė egzegezė, kuri dažniausiai kyla iš Šventojo Rašto originalių kalbų nežinojimo, yra prastos teologijos ženklas. Antra, apeliavimas į tradiciją, kaip lygiavertį šaltinį Šventajam Raštui, niekuomet nepatenkins evangelikų teologų, nes jie tradiciją vertina ne mažiau nei katalikai. Klysta sakantys, jog protestantai remiasi Šventuoju Raštu, o katalikai – tradicija. Ir vieni, ir kiti remiasi abiem šaltiniais. Kai kuriais klausimais šie šaltiniai sutaria, kai kuriais ne. Nesutarimo atveju evangelikai pripažįsta Šventojo Rašto pirmenybę. Martyno Liuterio ir kitų Reformacijos tėvų teze sola scriptura būtent tai ir turima omenyje. Evangelikai vertina tradiciją, tačiau teigia, kad tik Šventasis Raštas yra neklystantis Dievo žodis, o tradicija, interpretuodama Šventąjį Raštą, gali ir klysti. Be to, tradicija yra labai abstraktus terminas. Ją sudaro raštai daugybės autorių, kurie atskirais klausimais turėjo skirtingas nuomones. Todėl, kai cituojamas vienas iš Bažnyčios tėvų, cituojama ne tradicija, o tik jos dalis. Martynas Liuteris atmesdavo priekaištus, kad neva jis nevertina Bažnyčios tėvų nuomonės, atsakydamas, kad Bažnyčios tėvai dažnai nesutarė tarpusavyje, ir todėl tokiais atvejais mums patiems reikia ieškoti atsakymų šaltinyje, kuriuo tikrai galime pasikliauti, – Šventajame Rašte.
Ir aš apsiribosiu tik tomis minėtų autorių ištraukomis, kuriose nagrinėjamas Šventasis Raštas. Disputą dėl bažnyčios tėvų nuomonės šiuo klausimu paliksiu autoritetingesniems patristikos tyrinėtojams. Taigi tiek kun. Vaclovas Aliulis, tiek Tomas Viluckas nurodo Mato 12, 32 – "Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje" – kaip Rašto vietą, pagrindžiančią skaistyklos dogmą.
Kodėl evangelikų tokie argumentai neįtikina? Pirma, net patys katalikai pripažįsta, kad čia skaistykla tik numanoma, o ne teigiama. Kitaip tariant, tik žinant, kad egzistuoja doktrina apie skaistyklą, gali kilti minčių, kad šioje vietoje ji turima omenyje. Jeigu apie tokią doktriną nežinotume arba neturėtume išankstinio užsiangažavimo, tokios aliuzijos čia niekaip ir neįžvelgtume.
Antra, pasigilinus į šią evangelijos pagal Matą ištrauką, nesunku suprasti jos pagrindinę mintį – savo amžininkus Jėzus įspėja apie katastrofiškas piktžodžiavimo Šventajai Dvasiai pasekmes. Be abejonės, tai turi ir šiandieninį pritaikymą, tačiau prieš bandydami jį suformuluoti, turime pripažinti, kad tekstas nieko nekalba nei apie skaistyklos buvimą, nei apie nebuvimą. Bandymas primesti šiai ištraukai skaistyklos doktriną yra klasikinis taip vadinamos eisegezės, o ne egzegezės pavyzdys.
Trečia, Jėzaus žodžiai yra interpretuojami ištraukiant juos iš konteksto. Ištraukos, kuri prasideda dešimčia eilučių aukščiau (Mt 12, 22-32), kontekstas yra kristologinis, o ne eschatologinis. Fariziejai šioje vietoje ne tik kvestionuoja dievišką Jėzaus iš Nazareto prigimtį, bet atvirai ją neigia, demonizuodami Šventąją Dvasią. Jėzaus atsakymo logika labai paprasta – apsivilkusio žemišku žmogaus rūbu Dievo Sūnaus galima ir neatpažinti, įmanoma Jėzų iš Nazareto pavadinti demonu ir vėliau atgailauti. Tokia nuodėmė gali būti atleista. Tačiau neįmanoma piktžodžiauti Trejybės trečiajam Asmeniui, Šventajai Dvasiai, ir susilaukti atgailos malonės. Nes ne kas kitas, o būtent Šventoji Dvasia apkaltina žmogų dėl nuodėmės, suteikdama progą pasikeisti (Jn 16, 7-8). Atmesdami Šventosios Dvasios veikimą kaip demonišką, žmonės patys save pasmerkia, ir nebėra nieko, kas galėtų jiems padėti nei dabar, nei amžinybėje.
Ketvirta, sintaksiškai posakį "nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje" yra neteisinga dalyti į dvi dalis, o po to daryti loginę prielaidą, kad antroji šios idiomatinės frazės dalis numano skaistyklą. Beveik identišką graikišką posakį sutinkame Laiške efeziečiams, tik ten kalbama ne apie nuodėmių atleidimą, o apie Kristaus viršenybę: "Ja Jis veikė Kristuje, prikeldamas Jį iš numirusių ir pasodindamas savo dešinėje danguose, aukščiau už kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, jėgą, viešpatystę ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame amžiuje, bet ir būsimajame" (Ef 1, 21). Apaštalas Paulius teigia, kad Kristui negali prilygti jokie kūriniai, taip pat ir neregimi, pavyzdžiui, angelai ar cherubai. Kai kurie egzegetai mano, kad terminai kunigaikštystės ir valdžios gali reikšti ir kritusius angelus, t.y. demonus. Tačiau šiuo atveju tai visai nesvarbu, nes Paulius pabrėžia, kad Kristus yra aukščiau visų, kuriuos tik mes galime laikyti aukščiausiais. Ne tik šiame, bet ir būsimajame amžiuje. Pagalvokime, kaip dabar skambėtų argumentai, kuriais bandoma grįsti skaistyklos doktriną. Išeitų, kad yra pagrindo manyti, jog būsimajame gyvenime visgi galima būti aukštesniu už Kristų. Nes jeigu tokios galimybės nebūtų, pakaktų pasakyti, jog Kristus yra aukščiau už visus, ir taškas. Tokia logika dvelkia ad absurdum. Tačiau būtent taip skamba teiginiai, jog frazė "nebus atleista nei šiame, nei būsimajame amžiuje" sudaro prielaidą manyti, kad esama nuodėmių, kurios bus atleistos ateinančiame amžiuje. Tarkime, tėvas pasakytų sūnui, kad pastarasis negaus pinigų nei šiandien, nei rytoj. Galima būtų išvedžioti, kad galimybė sūnui gauti pinigų kitą dieną visgi yra. Tačiau tokia interpretacija prasilenkia su pagrindiniu teiginiu – tėvas nesiruošia keisti savo valios. Arba, jei pasakytume, kad Lietuvos Prezidentas tiek šiais metais, tiek kitais turi didesnę valdžią už Vilniaus merą, labai jau nelogiška būtų įrodinėti, kad kitais metais Vilniaus merui yra paliktas šansas gauti aukštesnius įgaliojimus. Abiem atvejais – ir Mt 12, 22, ir Ef 1, 21 – posakio prasmė yra ta pati. O būtent – tai, kas sakoma, galioja tiek esamame, tiek būsimajame laikmatyje. Ir Jėzus, ir Paulius pabrėžia, jog tai, ką jie tvirtina, – vienu atveju nuodėmės neatleidimas, kitu atveju Kristaus dievystė – galioja tiek šiandien, tiek ir amžinybėje.
Kita Šventraščio vieta, neva leidžianti daryti prielaidą apie skaistyklos egzistavimą, yra ši:
"Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statinys. Pagal Dievo man suteiktą malonę aš, kaip išmintingas statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato ant jo. Tegul kiekvienas žiūri, kaip stato. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, – kiekvieno darbas išaiškės. Todėl, kad diena jį atskleis, nes tai bus atskleista ugnimi ir ugnis ištirs, koks kieno darbas. Jei kieno statybos darbas išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas turės nuostolį, bet jis pats bus išgelbėtas, tačiau kaip per ugnį. Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas sunaikins, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!" (1 Kor 3, 9-16).
Detaliai nenagrinėdamas šio teksto apsiribosiu tik keliomis pastabomis. Pirma, ši vieta kalba ne apie skaistyklos, o apie paskutinio teismo ugnį, kuri ištirs visų Evangelijos tarnų darbus. Naujajame Testamente frazė "diena", ypač Pauliaus terminologijoje, visuomet reiškia eschatoną – Jėzaus Kristaus antrąjį adventą ir paskutinį teismą (Pvz., žr. 1 Tes 5, 1-6; 2 Tes 2, 1-12). Jei norime būti ištikimi tekstui, apskritai neteisinga taikyti minčių iš 1 Kor 3, 9-16 visiems tikintiesiems, nes Paulius tiesiai šviesiai kalba apie tai, kad ugnis ištirs "tarnų, kurių dėka įtikėjote, ir kurie tarnavo, kiek Viešpats kiekvienam skyrė", darbus (1 Kor 3, 5). Žodžius apie valančią ugnį apaštalas taiko Dievo bendradarbiams, t. y. sau (1 Kor 3, 10), Apolui (1 Kor 3, 5-6) ir Petrui (1 Kor 3, 21). Iš konteksto taip pat aišku, kad apaštalas turi omenyje dar ir kitus, prastus darbininkus, nors jų ir neįvardina. Jų tarnystė pasirodys neverta jokio amžinybės atlygio. Visgi, jeigu šie Dievo tarnai stato ant vienintelio teisingo pamato, – Kristaus – jie patys išsigelbės, nors teismo ugnis jų statinį niekais pavers. Taigi tiek "ana diena", tiek visas ištraukos kontekstas neleidžia daryti jokios prielaidos apie skaistyklą. Apie ją apaštalas Paulius čia tikrai nepasako nė žodžio.
Kun. V. Aliulis dar cituoja Apr 21, 27, teigdamas, kad, jeigu nebūtų pomirtinio apsivalymo galimybės, milijonams tikinčiųjų Dangus liktų amžiams užrakintas. Perskaitykime šią mintį, neišplėšdami jos iš konteksto: "Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jame šviečia Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis. Ir išgelbėtos tautos vaikščios jo šviesoje, ir žemės karaliai atsineš į jį savo šlovę ir garbę. Jo vartai nebus uždaromi dieną, – nes tenai nebus nakties, – ir į jį bus atnešta tautų šlovė ir garbė. Ir ten niekados nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje" (Apr 21, 23-27).
Mano nuomone, priešingai – ši citata iš Apreiškimo knygos suteikia labai didelę viltį krikščionims, guodžia ir skatina nuolatos atgailauti bei siekti šventumo. Pastebėkime, kad Dievo mieste yra gausybė žmonių – išgelbėtos tautos vaikščioja Dievo šviesoje. Būtent remdamiesi šia vieta kai kurie Rašto egzegetai teigia, kad ištisos tautos atsivers į Kristų. Aišku viena – į Dievo miestą pateks tiktai tie, kurie įrašyti į Avinėlio gyvenimo knygą. Kita vertus, įrašytieji į knygą nėra nei melagiai, nei nešvankėliai. Nuodėmių sąrašą Jonas netrukus praplėčia: "<...> lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro" (Apr 22, 15). Šis apokaliptinis vaizdinys perteikia tą pačią sola gratia ir sola fide koncepciją, kaip ir Paulius Laiške efeziečiams tiktai kita forma: "Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, – kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje. Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų. Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti' (Ef 2, 4-10).
Išgelbėjimas suteikiamas ne už nuopelnus, bet tik iš malonės. Ne už gerus darbus, bet iš beribio Dievo gailestingumo. Būtent dėl to tikintieji gali džiaugtis: "<...> džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje," – primena ir Jėzus (Lk 10, 20). Vardai į gyvenimo knygą įrašomi ne už nuopelnus, o dėl Dievo išrinkimo. Šis paveikslas tikrai neturėtų iš tikinčiųjų atimti vilties gyventi tame šventame mieste ir skatinti juos ieškoti priebėgos skaistykloje. Be abejo, šioje Apreiškimo vietoje skamba ir įspėjimas, skirtas gyvenantiems nuodėmėje ir, matyt, nenorintiems jos palikti. Nes tęsdamas savo mintį, Jonas reziumuoja: "Neteisusis toliau tesielgia neteisiai, kas susitepęs, ir toliau tebūna susitepęs, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja" (Apr 22, 11). Akivaizdu, kad Jonas nesiūlo atidėlioti skaistėjimo po mirties. Priešingai – jis gan įsakmiai ragina šventėjimo siekti čia ir dabar. Iki Kristaus sugrįžimo tikintieji turi galimybę išpažinti nuodėmes, atgailauti ir uoliai siekti šventumo, be kurio "niekas neregės Viešpaties" (Hbr 12, 14).
Baigiant reikėtų paminėti, kad vienintelė Šventraščio vieta, leidžianti formuluoti skaistyklos doktriną yra iš 2-os Makabėjų knygos. Tačiau evangelikai šią ir kitas tarptestamentines knygas priskiria apokrifams, turintiems istorinę vertę, bet stokojantiems Dievo apreiškimo. Suprantama, kad Visų šventųjų diena ir Vėlinės suteikia progą paliesti ir skaistyklos doktriną. Visgi, turint omenyje stiprėjančius tarpkonfesinius ryšius ir gležnas ekumenines pastangas Lietuvoje, norėtųsi ekumeniškumą jausti ne tik per ekumenines pamaldas, bet ir jautriau interpretuojant doktrinas, kurios yra suskaldžiusios Kristaus kūną. Jau vien kun. V. Aliulio straipsnio įžanga krikščionį evangeliką verčia krūptelti: "Geri [kursyvas mano] žmonės ne kartą klausia: "Taip retai begirdime apie skaistyklą (kaip ir apie pragarą, apie dangų), gal ji kur dingo, išgaravo?" Neturėjo dingti". Negi tikrai autorius nori pabrėžti, kad žmonės, kurie skaistyklos doktriną atmeta arba supranta kitaip, yra negeri? Tokia akivaizdi ad hominem konotacija niekais paverčia tolimesnius samprotavimus, net jeigu jie skiriami tik katalikams. Kita vertus, T. Viluckui norisi padėkoti, kad jis nepamiršo paminėti, jog mokymas apie skaistyklą veikiau sukelia nesutarimus ir trukdo tarpkonfesiniam dialogui.
Apibendrinant – kun. V. Aliulio ir T. Vilucko straipsniuose, kuriuose bandoma pagrįsti skaistyklos dogmą, arba bent jau suteikti jai racionalų pavidalą pasitelkiant kanoninius Šventojo Rašto tekstus, neišvengta šių tekstų iškraipymo. Evangelikai drauge su M. Liuteriu skaistykla kartais pavadina vargų slėnį šiapus Dangaus. Tačiau ieškoti skaistyklos ten, kur jos tikrai nėra, yra nelinkę.
Šaltinis: http://www.btz.lt
