John Stott
Klausanti ausis (II)
Antrosios klausymosi sferos principas aiškus: bendrystė priklauso nuo bendravimo. Mūsų tarpusavio santykiai plėtosis ir taps brandesni tik tuomet, kai kalbėsimės ir klausysimės vieni kitų, o nustojus klausytis vienas kito santykiai nutrūks. Patarlių knygoje pabrėžiama, kaip svarbu ir vertinga klausytis vienas kito. Pavyzdžiui: "Kvailiui jo kelias atrodo teisingas, bet išmintingas žmogus klauso patarimo" (Pat 12, 15; plg. 13, 10; 15, 12. 22; 20, 18); "Kas klausosi gyvenimo pabarimų, nesiskirs nuo išmintingųjų" (Pat 15, 31; plg. 9, 8; 17, 10; 25, 12; 27, 5); "Supratingojo širdis įgyja pažinimo, ir išmintingojo ausis pažinimo ieško" (Pat 18, 15). Šiose eilutėse raginama klausytis patarimų, pabarimų ir pamokymų, teigiant, kad taip elgtis išmintinga. Be to, klausytis reikia visose gyvenimo srityse – namuose, darbe, valstybėje ir bažnyčioje.
Pirma, klausytis reikia namuose. Nors jaučiuosi, lyg turėčiau atsiprašinėti kalbėdamas apie tokius įprastus dalykus, tačiau vaikai ir paaugliai turi klausytis tėvų. "Mano sūnau, klausyk tėvo pamokymų ir neatmesk motinos nurodymų" (Pat 1, 8). Tėvai yra daugiau patyrę ir paprastai išmintingesni, negu mano jų atžalos. Markas Twainas tai atvirai pripažino. "Kai buvau keturiolikos, – pasakojo jis, – mano tėvas buvo toks nemokša, kad vos pakenčiau jo draugiją. Bet kai man suėjo dvidešimt vieneri, buvau priblokštas, kiek daug jis išmoko per tuos septynerius metus!" ("Reader’s Digest", 1937 m. rugsėjis)
Vaikai turi klausytis tėvų, o tėvai turi būti pakankamai nuolankūs, kad klausytųsi vaikų, kitaip niekada nesupras jų problemų. Pasaulis, kuriame auga jų vaikai, smarkiai skiriasi nuo jų jaunystės pasaulio, ir tik kantriai klausantis vienas kito sumažės kartų atotrūkis.
Vyrai ir žmonos taip pat turi klausytis vieni kitų. Prieš išyrant šeimoms beveik visada prieš tai nutrūksta bendravimas. Dėl kokios nors priežasties (aplaidumo, nuovargio, egoizmo arba didelio darbo krūvio) vyras su žmona nebesiklauso vienas kito. Jie susvetimėja, o nesusipratimų, įtarimų, nuoskaudų ir apmaudo daugėja, kol būna per vėlu – nors iš tikrųjų vėl pradėti klausytis niekada ne vėlu.
Antra, klausytis ypatingai svarbu darbe. Atrodo, poreikis klausytis plačiai pripažįstamas, nes knygose ir seminaruose apie verslo vadybą kalbama apie klausymosi meną. Pavyzdžiui, įmonės "Effective Communication and Development Inc." įkūrėjas ir prezidentas Arthuras Robertsonas parašė knygą apie veiksmingą klausymąsi ("The Language of Effective Listening"). Tai amerikietiška saviugdos knyga, pagrįsta įsitikinimu, kad "veiksmingas klausymasis – svarbiausias bendravimo įgūdis, kurio reikia, kad sektųsi darbiniame ir asmeniniame gyvenime".
Klausytis ypač svarbu konfliktiškose situacijose. Iškilus profesiniams ginčams, beveik visada svarių argumentų turi abi pusės, nė viena pusė nebūna visiškai savanaudė ar pamišusi, todėl sutaikymo esmė – kiekvieną šalį įtikinti išklausyti kitą. Pastaraisiais metais Didžiojoje Britanijoje turėjome kelis skausmingus pavyzdžius. Vadovai vaidijosi su darbuotojais (kartais įsitraukdavo ir vyriausybė), vieni streikuodavo ir piketuodavo, kiti masiškai atleisdavo iš darbo, ir abi pusės žerdavo piktus kaltinimus. Beveik visiško abipusio kurtumo ir nesupratimo pavyzdys. Žmonės mieliau rėks negu klausysis vieni kitų. Tačiau susitaikyti įmanoma tik tada, jei abi šalys norės susėsti už vieno stalo, atsikratyti išankstinių nuostatų ir išklausyti viena kitą.
Trečia, tas pats principas galioja ir valstybėje. Jei demokratija yra valdžia, kuriai pritaria valdomieji, tuomet valdomųjų reikia klausytis. Kitaip negalima tvirtinti, kad jie remia valdžią. 1864 metais, prieš pat Amerikos pilietinio karo pabaigą ir Kongresui prieš pat priimant tryliktąją konstitucijos pataisą, kuria buvo panaikinta vergovė, Harrieta Beecher Stowe ėmė interviu iš Abrahamo Lincolno ir vėliau rašė: "Apsuptas įvairiausių prieštaringų pretenzijų, išdavikų, neryžtingų baikščių žmonių, žmonių iš pasienio valstijų ir žmonių iš laisvųjų valstijų, radikalių vergovės priešininkų ir konservatorių, Lincolnas išklausė visus, pasvėrė visų žodžius..." (Stephen B. Oates, "Abraham Lincoln: The Man Behind the Myths"). Manau, noras išklausyti visas nuomones – būtina valstybės valdymo meno sąlyga.
Ketvirta, klausytis svarbu bažnyčioje. Bažnyčios istorija pateikia ilgą ir liūdnoką nesutarimų sąrašą. Paprastai būdavo polemizuojama dėl svarbių teologinių klausimų, tačiau dažnai ginčus paaštrindavo nenoras arba nesugebėjimas klausytis. Aš pats stengiuosi laikytis taisyklės niekada neįsivelti į teologinę diskusiją prieš tai neišklausęs kito asmens arba nepaskaitęs, ką jis yra parašęs, arba – dar geriau – padaręs ir viena, ir kita. Su keliais draugais evangelikais buvome susitikę su vyskupu Johnu Robinsonu po to, kai buvo išleista jo knyga "Honest to God", penkiais "The Myth of God Incarnate" autoriais po jų knygos išleidimo ir su vyskupu Davidu Jenkinsu po to, kai jis išsakė provokuojančias mintis apie prisikėlimą. Žinoma, neteigiu, kad toks dialogas išsprendžia bet kokį nesutarimą, tačiau taip bent sumažėja nesusipratimų, o mes pasielgiame sąžiningai.
Klausytis dar svarbiau, kai iškyla nesutarimų tarp vietinių tikinčiųjų. Kai nesiartiname vienas prie kito ir vienintelis mūsų kontaktas – rankinių granatų svaidymas vienas į kitą per demilitarizuotą zoną, mintyse susikuriame "priešininko" karikatūrą – su ragais, kanopomis ir uodega. Tačiau susitikę, susėdę drauge ir pradėję klausytis vienas kito ne tik aiškiai pamatome, kad mūsų priešininkai visai ne demonai, o, tiesą sakant, normalūs žmonės, ir net seserys ir broliai Kristuje, atsiranda galimybė suprasti ir gerbti vieni kitus. Dar daugiau – kai klausomės ne tik to, ką kiti sako, bet ir kas slypi už jų žodžių, ypač ką jie taip uoliai gina, dažnai pamatome, kad mes siekiame apginti tuos pačius dalykus.
Nesakau, kad taip elgtis paprasta – anaiptol. Sąžiningas abiejų ginčo pusių klausymasis gali sukelti aštrų psichologinį skausmą, nes įsijautus į diskusiją ne tik suvokiama, bet ir jaučiama abiejų pusių jėga. Tai dar vienas "prašymo išklausyti abi puses", apie kurį kalbu šioje knygoje, aspektas.
Tikriausiai klausymosi tarnavimą Dievas ypač skyrė pastoriams. Kaip visada įžvalgiai apie tai rašė D. Bonhoefferis:
"Tarnavimas bendruomenėje turi prasidėti nuo klausymo. Kaip meilės Dievui pradžia – Jo žodžio klausymas, taip meilės broliams pradžia – mokymasis juos išklausyti. Tokia yra Dievo meilė – Jis mums duoda ne tik savo žodį, bet ir paskolina savo ausį. Tad mokydamiesi klausytis brolio dirbame Dievo darbą. Krikščionys, ypač dvasininkai, būdami draugijoje taip dažnai mano, kad būtinai turi kuo nors prisidėti, ir visa, ką tedaro – tai kalba. Jie pamiršta, kad klausymasis gali būti svarbesnis tarnavimas už kalbėjimą ...
Broliškas pastoracinis rūpestis nuo pamokslavimo iš esmės skiriasi tuo, kad, be dalijimosi Žodžiu, įsipareigojama klausytis. Yra toks klausymasis puse ausies – tarsi iš anksto žinant, ką žmogus turįs pasakyti. Toks nekantrus, nedėmesingas klausymasis, brolio niekinimas, kai tik laukiama progos kalbėti ir atsikratyti tuo žmogumi. Taip savo įsipareigojimo neišpildome ...
Krikščionys pamiršo, kad klausymosi tarnavimą jiems paskyrė Tas, kuris pats yra didis klausytojas ir kurio darbe jie turėtų dalyvauti. Kad galėtume kalbėti Dievo Žodį, turime klausytis Dievo ausimis" ("Life Together" [Gemeinsames Leben]).
Klausytis pasaulio
Šiuolaikinis pasaulis aidi nuo pykčio, nusivylimo ir skausmo šauksmų, tačiau kaip dažnai šių desperatiškų riksmų mes nesiklausome.
Pirma, skamba skausmas tų, kurie niekada negirdėjo Jėzaus vardo arba girdėjo, tačiau dar neatėjo pas Jį, ir atskirti nuo Jo bei pražuvę siaubingai kenčia. Mes esame pratę įsiveržti pas tokius žmones su Evangelija, užgiedoti savo giesmelę ir su patosu išsakyti savo žinią beveik neatsižvelgdami į kultūrinę situaciją ar žmonių poreikius. Dėl to daug dažniau nei drįstame pripažinti, mes žmones atstumiame ir jie nuo Dievo nutolsta dar labiau, nes Kristų pristatome nejautriai, grubiai ir net netinkamai. Iš tiesų "kas atsako, iki galo neišklausęs, tas kvailas ir begėdis" (Pat 18, 13).
Geriau prieš kalbant išklausyti, bandyti patekti į kito žmogaus minčių ir jausmų pasaulį, mėginti suprasti, kodėl jie prieštarauja Evangelijai, ir pasidalinti Gerąja naujiena apie Jėzų Kristų taip, kad atlieptume jų poreikius. Toks nuolankus, ieškantis, sunkus elgesys teisėtai vadinamas "prisitaikymu prie konteksto", tačiau būtina pridurti, kad Evangelijos taikymas prie konteksto jokiu būdu nereiškia, kad ja manipuliuojama. Evangelija teisingai skelbiama, kai "išklausomos abi pusės". Krikščionys stovi tarp Žodžio ir pasaulio, tad privalo klausytis abiejų. Klausomės Žodžio, kad atrastume dar daugiau Kristaus turtų. Klausomės pasaulio, kad suprastume, kokių Kristaus turtų reikia labiausiai ir kaip juos geriausiai pateikti.
Tai parodo, kaip atrodo pokalbis tarp skirtingo tikėjimo žmonių ir koks yra jo tikslas. Dialogas nėra nei Evangelijos skelbimo sinonimas, nei pakaitalas. Dialogas – tai rimtas pokalbis, kai esame pasiruošę klausytis ir mokytis, kalbėti ir mokyti. Dialogas – sąžiningumo patikrinimas. "Tai atskira veikla, – rašė Maxas Warrenas. – Tai abiejų pusių siekimas "klausyti" – klausyti, kad būtum suprastas. Klausymosi atpildas – supratimas" (Iš pranešimo "Presence and Proclamation", 1968 m. balandį skaityto Europos misijų studijų konsultacijoje). Beje, Maxas Warrenas žino, ką sako, kaip kad pasakoja autobiografijoje:
"Seniausi mano prisiminimai yra šokanti židinio šviesa ir man skaitanti mama. Žiūriu į liepsnas ir klausausi. Man tikriausiai buvo treji arba ketveri... Daug anksčiau negu išmokau skaityti, mokiausi klausyti – tai turbūt pati vertingiausia kada nors išmokta pamoka... Be to, skaitymas man visuomet būdavo tam tikras klausymasis. Knygos man visada būdavo "žmonėmis", ne tiek autoriai, kiek pačios knygos kalbėdavo, o aš klausydavausi" ("Crowded Canvas").
Antra, aidi vargšų ir alkanų, benamių ir engiamų žmonių skausmas. Daugelis iš mūsų tik pradedame atsibusti ir pamatyti, kad Šventasis Raštas Dievo žmones visada įpareigodavo rūpintis socialiniu teisingumu. Turėtume atidžiau klausytis kenčiančiųjų verksmų ir atodūsių. Pasidalinsiu su jumis viena Biblijos eilute, kurios dažnai nepaisome ir kurią galbūt derėtų pasibraukti. Joje išsakyti rimti Dievo žodžiai tiems žmonėms, kurie stokoja visuomeninės sąžinės. Ta eilutė – tai Patarlių 21, 13: "Kas neklauso vargšo šauksmo, pats šauks, bet nebus išgirstas".
Neklausyti žmogaus – tai nepagarbos ženklas. Nesiklausydami leidžiame suprasti, kad to žmogaus neverta klausytis. Tačiau yra tik vienas asmuo, kurio neturėtume klausytis, kadangi jis nėra to vertas, ir tas asmuo yra velnias bei visi jo pasiuntiniai. Išmintingas klausytojas yra įžvalgus, išmanus ir atidžiai renkasi, ko klausytis. Mūsų pirmieji tėvai kvailai pasielgė Edeno sode klausydamiesi ne to, ko reikia. Užuot klausę Dievo tiesos jie patikėjo šėtono melu. Ir kaip dažnai mums užtenka kvailumo sekti jų pėdomis!
Tačiau turime nesiklausyti velnio kalbų – meluotų jis ar skleistų propagandą, šmeižtų ar apkalbinėtų, kalbėtų nepadoriai ar įžeidinėtų. "Nuovokus žmogus nutyli įžeidimą" (Pat 12, 16). Tą patį galima pasakyti apie anoniminius laiškus. Paprastai jie būna nemandagūs, todėl nesunkiai sugadina nuotaiką. Bet kam rimtai reaguoti į rašančiojo kritiką, jei jis nedrįsta prisipažinti, kas esąs? Kaip reaguoti į anoniminius laiškus, puikiai iliustruoja pasakojimas apie Josephą Parkerį, kuris praeito amžiaus pabaigoje tarnavo dvasininku vienoje Londono bažnyčioje. Kartą sekmadienio rytą jam užlipus į aukštą sakyklą, moteris iš choro balkono metė į jį suglamžytą popieriaus lapelį. Pakėlęs ir išvyniojęs jis perskaitė tik vieną žodį: "Kvailys!" J. Parkeris pakomentavo: "Per visą gyvenimą esu gavęs daug anoniminių laiškų. Seniau gaudavau nepasirašytus tekstus. Šiandien pirmąkart gavau parašą be teksto!"
Jei griežtai atsisakome klausytis bet kokios netiesos, nesąžiningų, negerų ir netyrų kalbų, tuo pačiu turime atidžiai klausytis nurodymų ir patarimų, kritikos, papeikimų ir pataisymų bei išklausyti kitų žmonių požiūrius, rūpesčius, problemas ir bėdas. Gerai yra pasakyta: "Dievas davė dvi ausis, bet vieną burną, tad akivaizdu, kad klausytis turime dvigubai daugiau negu kalbėti".
Kai atrandame laiko klausytis Dievo ir kitų žmonių iš pradžių tiesiog iš mandagumo ir pagarbos, imame vieni kitus geriau suprasti, santykiai tampa gilesni ir, svarbiausia, parodome tikrą krikščionišką nuolankumą ir meilę. Taigi, mielos seserys ir mieli broliai, "kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti, lėtas pykti".
Versta iš: "The Contemporary Christian" (IVP, 1992).
Šaltinis: Laikraštis "Ganytojas", http://www.btz.lt
