Anželika Krikštaponienė
Keiptauno įsipareigojimas (IIb)
1. Nepasiekti ir neintegruoti žmonės
Dievo širdis trokšta, kad visi žmonės sužinotų apie Dievo meilę ir Jo išganymą per Jėzų Kristų. Mes su širdgėla ir gėda pripažįstame, kad pasaulyje yra tūkstančiai žmonių grupių, kurios dar negirdėjo krikščioniško liudijimo. Tai nepasiekti žmonės ta prasme, kad tarp jų nėra tikinčiųjų ir bažnyčių. Daugelis iš jų dar ir neintegruoti ta prasme, kad šiuo metu mes nežinome bažnyčių ar tarnavimų, kurie bent mėgintų paskelbti jiems Evangeliją. Iš tiesų labai nedaug Bažnyčios išteklių (žmogiškų ir materialių) procentų yra skirti sunkiausiai pasiekiamiems žmonėms. Savaime suprantama, šie žmonės nepakvies mūsų atvykti su Gerąja Naujiena, nes jie nieko apie ją nežino. Kad tokių žmonių vis dar yra pasaulyje praėjus 2000 metų po to, kai Jėzus liepė mums padaryti jo mokiniais visų tautų žmones, yra ne tik priekaištas mūsų nepaklusnumui, ne tik dvasinės neteisybės forma, bet ir tylus "Makedonijos kvietimas" (Žr. Apd 16, 9 – red. past.).
Kaip pasaulinė Bažnyčia priimkime šį iššūkį ir:
A ) Atgailaukime dėl savo aklumo, kad vis dar nematome daugybės nepasiektų žmonių mūsų pasaulyje ir neskubame paskelbti jiems Evangelijos.
B) Iš naujo įsipareigokime eiti pas tuos, kurie dar negirdėjo Evangelijos, nuoširdžiai pažinti jų kalbą ir kultūrą, įkūnyti Evangeliją konkrečia meile ir pasiaukojančiu tarnavimu, darbais ir žodžiais perteikti Viešpaties Jėzaus Kristaus šviesą ir tiesą, žadinti juos Šventosios Dvasios jėga stulbinančiai Dievo malonei.
C) Siekime, kad pasaulyje netrūktų biblijų, nes Biblija išlieka nepakeičiama evangelizavime. Dėl to turime:
1. Skubėti išversti Bibliją į kalbas tautų, kurios dar neturi Dievo žodžio savo gimtąja kalba.
2. Padaryti Biblijos žinią plačiai prieinamą žodinėmis priemonėmis (dar žr. tolimesnį skyrelį "Žodinės kultūros").
D) Stenkimės, kad visi Bažnyčioje išmanytų Bibliją, nes ji išlieka nepakeičiama, jei norime išugdyti tikinčiuosius panašius į Kristų.
1. Trokštame matyti naują, visą Dievo Bažnyčią apimantį įsitikinimą, kad Biblijos mokymas esminis, jog Bažnyčia plėstųsi, augtų vienybe ir branda. (Ef 4, 11–12) Džiaugiamės visais, kuriuos Kristus suteikė Bažnyčiai kaip ganytojus-mokytojus. Stengsimės atpažinti, drąsinti, lavinti ir palaikyti juos, kad pamokslautų ir mokytų Dievo žodžio. Tačiau tai darydami turime atmesti klerikalizmą, kuris apriboja Dievo žodžio tarnavimą keliais mokamais profesionalais ar formaliu pamokslavimu iš bažnyčios sakyklų. Daugelis krikščionių, kurie turi akivaizdų gebėjimą ganyti ir mokyti Dievo žmones, panaudoja savo talentą neformaliai ar be oficialių denominacinių struktūrų ir yra aiškiai laiminami Dievo Dvasios. Juos taip pat reikia pripažinti, drąsinti ir paruošti tinkamai perteikti Dievo žodį.
2. Turime propaguoti biblinį raštingumą kartoje, kuri pirmiausia pasikliauja ne knygomis, o skaitmeninėmis priemonėmis, skatindami juos naudoti šias priemones studijuoti Raštą induktyviai ir lygiai taip pat nuodugniai, kaip naudojant popierių ir pieštuką.
E) Tegul evangelizavimas būna visos mūsų integruotos misijos centre, kadangi pati Evangelija yra bet kokios Biblija grįstos misijos šaltinis, turinys ir autoritetas. Viskas, ką darome, turi įkūnyti ir skelbti Dievo meilę bei malonę ir Jo išganymą per Jėzų Kristų.
2. Žodinės kultūros
Didelė dalis pasaulio gyventojų informaciją priima sakytiniu būdu; jie negali mokytis arba nesimoko iš rašytinių šaltinių. Daugiau kaip pusė jų yra iš anksčiau minėtų nepasiektųjų. Tarp jų yra maždaug 350 milijonų žmonių, kurie savo kalba neturi nė vienos Rašto eilutės. Be "pirminių žodinių mokinių", esama daug "antrinių", tai yra tų, kurie techniškai raštingi, bet, populiarėjant vizualiniam mokymuisi ir bendravime dominuojant vaizdams, yra linkę bendrauti žodžiu. Pripažindami žodinę kultūrą ir spręsdami jos diktuojamus klausimus, turime:
A) Geriau išnaudoti žodinius metodus mokinystės programose net tarp raštingų tikinčiųjų.
B) Stengtis, kad žodinė Biblijos istorija būtų prieinama pagrindinėmis nepasiekiamų ar neintegruotų žmonių grupių kalbomis.
C) Skatinti misijų tarnautojus tobulinti žodines strategijas, t. y.: įrašyti Biblijos pasakojimus žodžiu ir naudoti juos evangelizacijose, mokinystės ir lyderystės apmokymuose ir taip pat evangelistų ir bažnyčių steigėjų ugdyme. Visai biblinei išgelbėjimo istorijai perteikti žodiniai informavimo metodai gali būti sėkmingai panaudoti kartu su vizualiaisiais, t. y. pasakojimais, šokiu, daile, poezija, dainomis ir drama.
D) Skatinti, kad vietinės bažnyčios globaliuose pietuose dirbtų su nepasiekiamomis žmonių grupėmis jų aplinkoje ir naudotų jų pasaulėžiūrai būdingus žodinius metodus.
E) Skatinti seminarijas kurti programas, pagal kurias ganytojai ir misionieriai būtų mokomi žodinių metodų.
3. Kristocentriški vadovai
Spartus Bažnyčios augimas dažnai yra paviršutiniškas ir silpnas viena vertus dėl to, kad trūksta parengtų vadovų, kita vertus, kad daugelis pasinaudoja savo pareigomis pasaulietinei valdžiai, arogantiškam statusui ar asmeniniam turtui įgyti. Dėl to kenčia Dievo žmonės, užtraukiama negarbė Kristui ir paminama Evangelijos misija. Dažniausiai siūloma išeitis – "vadovų ugdymas". Iš tiesų nuolat daugėja įvairiausių programų, kaip ugdyti vadovus, bet problema išlieka. Galimos dvi priežastys.
Pirma, mokyti vadovus būti dievobaimingais ir panašiais į Kristų yra klaidingas aplinkkelis. Pagal Bibliją, vadovais turi būti paskirti pirmiausia tik tie, kurių gyvenimas jau pasižymi pagrindinėmis brandžios mokinystės savybėmis. (1 Tim 3, 1–13; Tit 1, 6–9; 1 Pt 5, 1–3) Jei šiandien sutinkame daug vadovų, kurie vargu ar buvo apmokyti, tada nėra kitos išeities, kaip tik įtraukti mokinystės pagrindus į jų, kaip vadovų, ugdymą. Be abejonės, į Kristų nepanašių ir pasaulietiškų vadovų gausa šiandien visuotinėje Bažnyčioje aiškiai rodo, kad ankstesnių kartų evangelizavimas buvo supaprastintas, mokinystė – paviršutiniška, o augimas – menkas. Kad vadovai būtų geresni, reikia ne daugiau apmokymų, kaip vadovauti, o geresnių apmokymų, kaip sekti Kristumi. Vadovai pirmiausia turi būti paties Kristaus mokiniai.
Antra, kai kuriose vadovų ugdymo programose dėmesys sutelkiamas į tam tikrą žinių kiekį, technikas ir gebėjimus, bet ignoruojamas dievotas charakteris. Tačiau tikri krikščionys vadovai turi būti panašūs į Kristų: turėti tarno širdį, būti nuolankūs, sąžiningi, tyri, negodūs, pamaldūs, pasitikintys Dievo Dvasia ir giliai mylintys žmones. Be to, kai kurios vadovų rengimo programos nepakankamai lavina vieną svarbų gebėjimą, kurį į savo kvalifikacijų sąrašą įtraukia Paulius – gebėjimą skelbti Dievo žodį. Tačiau Biblijos mokymas yra svarbiausia mokinių ugdymo priemonė, kurios šiuolaikiniams Bažnyčios vadovams labiausiai trūksta.
A) Trokštame, kad būtų labiau stengiamasi ugdyti Kristaus mokinius nuosekliai ir ilgą laiką juos mokant ir brandinant, kad tie, kuriuos Dievas pašaukia ir duoda Bažnyčiai kaip vadovus, būtų kvalifikuoti pagal biblinius brandos ir tarnystės kriterijus.
B) Iš naujo įsipareigojame melstis už savo vadovus. Trokštame, kad Dievas gausintų, gintų ir drąsintų vadovus, kurie yra bibliškai ištikimi ir paklusnūs. Meldžiame, kad Dievas bartų, pašalintų ir priverstų atgailauti vadovus, kurie negerbia Jo vardo ir sukelia nepasitikėjimą Evangeliją. Taip pat meldžiame, kad Dievas pakeltų naują paruoštų tarnų-vadovų kartą, kuri užvis labiau trokšta pažinti Kristų ir būti kaip Jis.
C) Tie, kurie esame krikščionys vadovai, turime pripažinti savo pažeidžiamumą ir priimti atsakomybės Kristaus Kūne dovaną. Patariame vadovams reguliariai atsiskaityti patikimų žmonių grupėje.
D) Karštai raginame seminarijas ir visus, kurie ruošia vadovų rengimo programas, sutelkti dėmesį ne tik į žinių teikimą ar vertinimą, bet ir į dvasios bei charakterio formavimą. Nuoširdžiai džiaugiamės tais, kurie tai jau daro ugdydami visapusę vadovo asmenybę.
4. Miestai
Miestai yra gyvybiškai svarbūs žmogaus ateičiai ir pasaulio misijai. Pusė pasaulio gyventojų dabar gyvena miestuose. Miestai – tai vieta, kurioje dažniausiai egzistuoja keturios pagrindinės žmonių grupės: (1) būsima jaunimo karta; (2) nepasiekti žmonės, kurie migravo; (3) kultūros formuotojai; (4) skurdžiausi iš skurdžiausiųjų.
A) Didžiuliuje mūsų laikų urbanizacijoje įžvelgiame aukščiausiojo Dievo ranką ir raginame Bažnyčią bei viso pasaulio misijų vadovus reaguoti į šį faktą ir jau dabar kurti miesto misijos strategiją. Turime mylėti savo miestus taip, kaip myli Dievas – su šventa įžvalga ir Kristaus gailestingumu – ir paklusti Jo įsakymui siekti "gerovės miestui". Stengsimės įvaldyti deramus ir lanksčius misijos metodus, kurie atitinka miesto gyvenimą.
5. Vaikai
Visiems vaikams gresia pavojus. Mūsų pasaulyje yra maždaug du milijardai vaikų ir pusei jų gresia skurdas. Milijonams kyla pavojus todėl, kad kiti klesti. Turtingųjų ir saugiųjų vaikai turi viską, ko reikia pragyventi, bet neturi nieko, dėl ko verta gyventi.
Vaikai ir jaunimas yra šiandieninė – ne tik rytdienos – Bažnyčia. Jauni žmonės yra potencialūs aktyvūs Dievo misijos dalyviai. Tai milžiniškas nepakankamai išnaudotas įtakos šaltinis – jaunimas yra jautrus Dievo balsui ir nori į jį reaguoti. Mes džiaugiamės puikiais tarnautojais, dirbančiais tarp vaikų ir su vaikais, ir trokštame, kad tokių darbininkų daugėtų, nes jų labai reikia. Kaip matome Biblijoje, Dievas gali panaudoti vaikus bei jaunimą ir tai daro – jų maldos, įžvalgumas, darbai ir iniciatyva keičia širdis. Tai "naujoji energija", kuri pakeis pasaulį. Užuot slopinę vaikišką dvasingumą savo, suaugusiųjų, racionalistiniais metodais, įsiklausykime į jį. Mes įsipareigojame:
A) Rimtai žiūrėti į vaikus iš naujo gilindamiesi į Bibliją ir teologiją, atspindinčias Dievo meilę ir tikslus jiems bei per juos; taip pat iš naujo atskleisdami, kokios svarbios teologijai ir misijai provokatyvios Jėzaus pastangos pastatyti vaiką tarp kitų. (Mk 9, 33–37)
B) Stengtis ugdyti žmones ir parūpinti išteklių viso pasaulio vaikų poreikiams patenkinti, kur tik įmanoma dirbti su jų šeimomis ir bendruomenėmis, įsitikinus, kad visapusis tarnavimas kiekvienai naujai vaikų ir jaunimo kartai bei per ją yra gyvybiškai svarbi pasaulinės misijos sudėtinė dalis.
C) Atskleisti, pasipriešinti ir imtis veiksmų prieš bet kokią vaikų skriaudą, t. y. smurtą, išnaudojimą, vergiją, prekybą vaikais, prostituciją, seksualinę ir etninę diskriminaciją, komercinį išnaudojimą ir sąmoningą jų nepriežiūrą.
6. Malda
Be visų šių prioritetų, iš naujo atsiduokime maldai. Malda yra pašaukimas, įsakymas ir dovana. Tai nepakeičiamas visų mūsų misijos elementų pagrindas ir šaltinis.
A) Vieningai, atkakliai, susitelkę ir su bibliniu nuovokumu melsime:
1. Kad Dievas Savo Dvasios jėga siųstų darbininkų į visus pasaulio kampelius.
2. Kad per Evangelijos tiesą ir matomą Kristaus meilę bei jėgą Dievo Dvasia patrauktų prie Dievo pražuvusiuosius iš visų tautų ir vietovių.
3. Kad būtų apreikšta Dievo šlovė ir Kristaus vardas būtų žinomas ir garbinamas dėl Jo žmonių charakterio, darbų ir žodžių. Mes šauksimės savo brolių ir seserų, kurie kenčia dėl Kristaus vardo.
4. Kad ateitų Dievo karalystė, kad Dievo valia įvyktų kaip danguje, taip žemėje, kad įsigalėtų teisingumas, būtų prižiūrima ir rūpinamasi kūrinija, kad mūsų bendruomenės būtų palaimintos Dievo ramybe.
B) Mes nuolat dėkosime matydami Dievo darbą tautose laukdami dienos, kai šio pasaulio karalystė taps mūsų Dievo ir Jo Kristaus karalyste.
II E. Raginti Kristaus Bažnyčią grįžti prie nuolankumo, sąžiningumo ir paprastumo
Ėjimas – tai biblinė metafora, liudijanti apie mūsų gyvenimo būdą ir kasdieninį elgesį. (Eiti su Dievu, Jo keliu: Pr 5, 22.24; 6, 9; 17, 1; 24, 40; 48, 15; Ps 116, 9 – red. past.) Laiške efeziečiams Paulius septynis kartus kalba apie tai, kaip krikščionys turėtų ar neturėtų eiti, vaikščioti, t. y. gyventi. (Gr. veiksmažodis peripatein (eiti, vaikščioti) Ef 2, 2.10; 4, 1.17; 5, 2.8.15 verčiamas įvairiai, dažniausiai vartojamas "gyventi" ir "elgtis".)
1. Gyvenkite išskirtinai, kaip naujoji Dievo žmonija (Ef 4, 16–31)
Dievo žmonės eina arba Viešpaties keliu, arba kitų dievų keliais. Biblija atskleidžia, kad Dievas susirūpinęs ne tik pasaulio tautomis, bet ir žmonėmis, kuriuos Jis sukūrė ir pašaukė būti palaiminimu tautoms. O šiai misijai įvykdyti labiausiai trukdo tikinčiųjų stabmeldystė. Mat mūsų pašaukimas – skatinti tautas garbinti vienintelį tikrą ir gyvąjį Dievą ir mes labai klystame, jeigu patys vaikomės netikrų dievų.
Kai krikščionių ir nekrikščionių elgesys nesiskiria, pavyzdžiui, klesti korupcija ir godumas, seksualinė paleistuvystė, skyrybos, ikikrikščioniška religinė praktika, laikomasi tam tikrų pažiūrų į kitų rasių žmones ar išankstinių socialinių nuostatų, gyvenama vartotojiškai, tuomet pasaulis yra teisus, svarstydamas, ar mūsų krikščionybė apskritai kuo nors išsiskiria. Žinia, kurią skelbiame, mus stebinčiam pasauliui neatrodo įtikinama.
A) Raginame vieni kitus, kaip Dievo žmones kiekvienoje kultūroje, pripažinti, kiek – sąmoningai ar nesąmoningai – esame įtraukti į mūsų aplinkinės kultūros stabmeldystę. Mes meldžiame pranašiškos įžvalgos, kad atpažintume ir atskleistume tokius netikrus dievus Bažnyčioje, ir drąsos atgailauti ir atsižadėti jų Jėzaus, kaip Viešpaties, vardu ir valdžia.
B) Kadangi nėra biblinės misijos be biblinio gyvenimo, nedelsdami iš naujo įsipareigojame –ir raginame tai padaryti visus, kurie išpažįsta Kristaus vardą – gyventi visiškai kitaip nei pasaulis, "apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume".
2. Gyvenkite meilėje, atsisakę palaido seksualumo stabmeldystės (Ef 5, 1–7)
Pagal Dievo planą kūrinijai, santuoka – tai atsidavimo ir ištikimybės ryšys tarp vieno vyro ir vienos moters. Šiame ryšyje jie tampa vienas kūnas ir naujas socialinis vienetas, atskiras nuo tėvų šeimų. Seksualinė sueitis yra to "vieno kūno" išraiška, kuria galima mėgautis tik santuokos ryšio ribose. Šis seksualinis meilės ryšys santuokoje, kurioje "du tampa viena", atspindi ir Kristaus santykį su Bažnyčia, ir žydų bei pagonių vienybę naujojoje žmonijoje. (Ef 5, 31; 2,15)
Paulius supriešina Dievo meilės tyrumą su apsimestinės meilės, prisidengiančios palaidu seksualiniu gyvenimu ir viskuo, kas jį lydi, bjaurumu. Įvairiausios seksualinės paleistuvystės, bet kokia seksualinio intymumo praktika iki santuokos ar už jos ribų, nustatytų Biblijos, nesuderinama su Dievo valia, kūrinijos laiminimu ir atpirkimu. Smurtas ir stabmeldystė, lydintys seksualinį palaidumą, prisideda prie visuomenės nuopuolio, t. y. ardo santuokas ir šeimas, sukelia neapsakomas vienatvės ir išnaudojimo kančias. Tai opi problema Bažnyčios viduje ir, deja, dažnai esti vadovų nesėkmių priežastis.
Pripažįstame, kad mums reikia didžiai nusižeminti ir suvokti savo nuopuolį šioje srityje. Mes trokštame matyti, kaip krikščionys pasipriešina aplinkinei kultūrai gyvendami pagal standartus, kuriuos nustato Biblija.
A) Karštai raginame visus ganytojus:
1. Atviriau bažnyčiose kalbėti apie seksualumą, pozityviai skelbiant Gerąją Dievo Naujieną sveikiems santykiams ir šeimyniniam gyvenimui, tačiau taip pat ganytojiškai sąžiningai aptarti sritis, kuriose krikščionys, kaip ir nekrikščionys, yra atsakingi už sugedusią kultūrą.
2. Aiškiai skelbti Dievo reikalavimus, bet daryti tai su ganytojiška Kristaus užuojauta nusidėjėliams pripažįstant, kokie visi neatsparūs esame seksualinei pagundai ir nuodėmei.
3. Stengtis rodyti gerą pavyzdį gyvenant pagal biblinius seksualinės ištikimybės reikalavimus.
B) Kaip Bažnyčios nariai, įsipareigojame:
1. Daryti viską, kas įmanoma Bažnyčioje ir visuomenėje, kad stiprintume ištikimas santuokas ir sveiką šeimyninį gyvenimą.
2. Pripažinti, kad egzistuoja žmonės, kurie yra vieniši, našliai ar bevaikiai; užtikrinti, jog Bažnyčia juos priima ir palaiko kaip jų šeima Kristuje, ir padėti tokiems žmonėms panaudoti savo gebėjimus visose bažnyčios tarnystėse.
3. Priešintis įvairiausioms seksualinės paleistuvystės formoms mūsų kultūroje, tarp jų – pornografijai, svetimavimui ir paleistuvystei.
4. Stengtis suprasti ir analizuoti sudėtingus tapatybės ir patirties aspektus, kurie kai kuriuos žmones pastūmėja į homoseksualizmą; bendrauti su homoseksualiais žmonėmis su meile, gailesčiu ir Kristaus teisingumu, atsisakyti ir pasmerkti visas neapykantos, žodinio ar fizinio smurto ir kankinimo formas, nukreiptas prieš juos.
5. Atminti, kad per atperkančią Dievo malonę gali pasikeisti ir atsinaujinti bet kuris žmogus bet kuriomis gyvenimo aplinkybėmis.
3. Gyvenkite nuolankiai, atsisakę valdžios stabmeldystės (Ef 5, 15 – 6,4)
Dėl savo nuopuolio ir nuodėmės mes dažnai smurtaujame ir išnaudojame kitus, aukštiname save laikydami pranašesne savo lytį, rasę ar visuomeninę padėtį. Visiems šiems puikybės ir valdžios stabmeldystės požymiams Paulius pasipriešina reikalaudamas, kad tie, kurie yra kupini Dievo Dvasios, dėl Kristaus būtų nuolankūs vienas kitam. Toks abipusis nuolankumas ir meilė turi būti rodomi santuokoje, šeimoje bei socialiniuose-ekonominiuose santykiuose.
A) Trokštame matyti visus krikščionis – vyrus ir žmonas, tėvus ir vaikus, darbdavius ir darbuotojus – gyvenančius pagal biblinį mokymą "paklūstant vieni kitiems dėl Kristaus baimės".
B) Raginame ganytojus padėti tikintiesiems suprasti, nuoširdžiai aptarti ir praktikuoti abipusį nuolankumą ir paklusnumą, kurio Dievas reikalauja iš Savo vaikų bendraujant vienas su kitu. Godumo, valdžios ir piktnaudžiavimo kupiname pasaulyje Dievas kviečia Savo Bažnyčią būti švelnaus nuolankumo ir nesavanaudiškos meilės vieta.
C) Ypač neatidėliotinai raginame krikščionis vyrus laikytis pareigų pusiausvyros, apie kurią kalba Paulius, pamokslaudamas vyrams ir žmonoms. Abipusis nuolankumas ir paklusnumas reiškia, kad žmona yra nuolanki savo vyrui kaip žmogui, kurio meilę ir rūpinimąsi ja simbolizuoja pasiaukojanti Jėzaus Kristaus meilė Savo Bažnyčiai. Bet kokia smurto – žodinio, emocinio ar fizinio – prieš savo žmoną forma jokioje kultūroje nesuderinama su Kristaus meile. Mes nesutinkame, kad kokie nors kultūriniai papročiai ar iškreiptas Biblijos aiškinimas gali pateisinti žmonos mušimą. Apgailestaujame, kad tai pasitaiko tarp tariamų krikščionių, taip pat – ganytojų ir vadovų. Nedvejodami smerkiame tai kaip nuodėmę ir kviečiame atgailauti ir atsisakyti tokios praktikos.
4. Gyvenkite sąžiningai, atsisakę sėkmės stabmeldystės (Ef 5, 8–10)
Negalime statyti Dievo tiesos karalystės ant nesąžiningumo pamatų. Tačiau trokšdami "sėkmės" ir "rezultatų", patiriame pagundą aukoti savo sąžinę – vartoti neteisingus ar perdėtus teiginius, kurie prilygsta melui. Betgi gyvenimą šviesoje lydi "teisumas ir tiesa".
A) Raginame visą Bažnyčią ir misijų vadovus priešintis pagundai nesiekti absoliutaus teisingumo pristatant savo darbą. Esame nesąžiningi, jei pagražiname savo ataskaitas nepagrįsta statistika ar savanaudiškai iškraipydami tiesą. Meldžiame, kad būtume apvalyti ir kad tokie iškraipymai, manipuliacijos ir perdėjimas liautųsi. Visus, kurie finansuoja dvasinį darbą, kviečiame nekelti nerealių reikalavimų siekiant pamatuojamų ir regimų rezultatų, pranokstančių deramos atsakomybės ribas. Siekime visiškai sąžiningos ir skaidrios kultūros. Mes apsispręsime gyventi Dievo šviesoje ir tiesoje, nes Viešpats ištiria širdį ir Jam patinka sąžiningumas. (1 Met 29, 17)
5. Gyvenkite paprastai, atsisakę godumo stabmeldystės (Ef 5, 5)
Pasaulyje plačiai skelbiama ir pamokslaujama "klestėjimo Evangelija" kelia pagrįstą susirūpinimą. "Klestėjimo Evangelija" vadiname mokymą, kad tikintieji turi teisę būti palaiminti sveikata ir turtu, jei pozityviai išpažins tikėjimą ir "sės sėklas" per finansines ar materialias dovanas. Mokymas apie klestėjimą prasiskverbia į daugelį denominacijų visuose žemynuose. (Dar žr. visą The Akropong Statement: A critique of the Prosperity Gospel tekstą, parašytą Afrikos teologų, sušauktų Lozanos teologijos darbinės grupės, http://www.lausanne.org/akropong )
Pripažįstame stebuklingą Dievo malonę ir jėgą ir sveikiname augančias bažnyčias ir tarnystes, kurios skatina žmones su lūkesčiu tikėti gyvuoju Dievu ir Jo antgamtine jėga. Mes tikime Šventosios Dvasios galia. Tačiau neigiame, kad stebuklinga Dievo jėga yra automatiška, priklausoma nuo žmogaus technikų arba manipuliuojama žodžiais, veiksmais, gebėjimais, daiktais ar apeigomis.
Teigiame, kad egzistuoja biblinė žmogaus klestėjimo vizija ir kad Biblija įtraukia materialinę gerovę (taip pat sveikatą, turtą) į savo mokymą apie Dievo palaiminimą. Tačiau neigiame, kad mokymas, jog dvasinę gerovę galima išmatuoti materialinės gerovės saikais ar kad turtas visada yra Dievo laiminimo požymis, yra biblinis. Biblijoje matome, kad turtą dažnai galima įgyti priespauda, apgaule ar korupcija. Neigiame ir tai, kad skurdas, ligos ar žemiškoji mirtis visada liudija Dievo prakeikimą, tikėjimo stoką arba yra žmonių prakeikimo rezultatas, kadangi Biblija tokius supaprastintus aiškinimus atmeta.
Pripažįstame, kad aukštinti Dievo jėgą ir pergalę yra gerai. Bet laikomės nuomonės, kad daugelio klestėjimo Evangeliją karštai propaguojančiųjų mokymas labai iškraipo Bibliją; kad jų praktika ir gyvenimo būdas dažnai būna neetiški ir nekrikščioniški; kad jie tikrą evangelizavimą paprastai pakeičia stebuklų paieška, o raginimą atgailauti – raginimu aukoti pinigus pamokslininko organizacijai. Apgailestaujame, kad tokio mokymo įtaka daugeliui bažnyčių yra ganytojiškai žalinga ir dvasiškai nesveika. Mes mielai ir ryžtingai skatiname kiekvieną iniciatyvą Kristaus vardu, kurios tikslas – išgydyti ligonius ar ilgam išvaduoti nuo skurdo ir kančių. "Klestėjimo Evangelija" nesiūlo ilgalaikio skurdo sprendimo ir gali atitraukti žmones nuo tikrosios žinios apie amžinąjį išgelbėjimą ir jo priemonių. Dėl šių priežasčių "klestėjimo Evangelija" pagrįstai gali būti laikoma neteisinga evangelija. Todėl mes atsisakome mokymo apie klestėjimą kraštutinumų kaip nesuderinamų su subalansuota bibline krikščionybe.
A) Skubiai raginame bažnyčių ir misijų vadovus ištirti "klestėjimo Evangelijos" mokymą ten, kur ji populiari, rūpestingai kreipiant dėmesį į Jėzaus Kristaus mokymą ir pavyzdį. Ypač turime pamokslauti ir aiškinti tas Biblijos vietas, kuriomis paprastai grindžiama "klestėjimo Evangelija" pateikdami visą biblinį kontekstą ir įvesdami deramą pusiausvyrą. Kai mokymas apie klestėjimą sklinda skurdą kenčiančioje kultūroje, turime atremti jį nuoširdžia užuojauta ir pastangomis įgyvendinti teisingumą ir ilgalaikes permainas neturtingųjų gyvenime. Pagaliau savo interesus ir godumą turime pakeisti bibliniu mokymu apie pasiaukojimą ir dosnų davimą kaip tikros Kristaus mokinystės požymius. Mes palaikome istorinį Lozanos raginimą praktikuoti paprastesnį gyvenimo būdą.
II F. Dalyvauti Kristaus Kūne siekiant vienybės misijoje
Paulius mums skelbia, kad krikščioniška vienybė yra Dievo kūrinys, paremtas mūsų susitaikymu su Dievu ir vienas su kitu. Šis dvigubas susitaikymas buvo įgyvendintas per kryžių. Kai gyvename vieningai ir darbuojamės kaip partneriai, parodome antgamtinę, tarpkultūrinę kryžiaus jėgą. Tačiau kai esame nevieningi ir negebame bendradarbiauti, menkiname savo misiją ir skelbiamą žinią ir neigiame kryžiaus jėgą.
1. Vienybė Bažnyčioje
Susiskaldžiusi Bažnyčia neturi ką pasakyti susiskaldžiusiam pasauliui. Mūsų nesugebėjimas gyventi taikiai ir vieningai yra pagrindinė kliūtis autentiškai ir veiksmingai vykdyti mūsų misiją.
A) Apgailestaujame, kad mūsų bažnyčios ir organizacijos yra susiskaldžiusios ir atsiskyrusios. Karštai trokštame, kad krikščionys kuo skubiau imtų praktikuoti malonės dvasią ir būtų paklusnūs Pauliaus įsakymui "uoliai sergėti Dvasios vienybę taikos ryšiu" (Ef 4, 3).
B) Nors pripažįstame, kad giliausia mūsų vienybė yra dvasinė, trokštame patirti didesnę regimą, praktinę, žemišką vienybę, grįsta misija. Todėl raginame viso pasaulio krikščionis – brolius ir seseris – dėl mūsų bendro liudijimo ir misijos atsispirti pagundai skaldyti Kristaus Kūną ir, kai įmanoma, ieškoti galimybės susitaikyti ir atkurti vienybę.
2. Partnerystė globalioje misijoje
Partnerystė misijoje reiškia ne tik veiksmingumą. Tai strateginis ir praktinis mūsų bendro pavaldumo Jėzui Kristui kaip Viešpačiui įgyvendinimas. Mes pernelyg dažnai įsitraukiame į misiją teikdami pirmenybę ir saugodami savo pačių tapatybę (etninę, denominacinę, teologinę ir pan.) ir nepavedame savo troškimų ir prioritetų vieninteliam Viešpačiui ir Šeimininkui. Kristaus pranašumas ir pagrindinis vaidmuo mūsų misijoje turi būti daugiau nei tikėjimo išpažinimas; tai turi valdyti mūsų strategiją, praktiką ir vienybę.
Džiaugiamės, kad daugelyje pasaulio vietų kylantys misijos judėjimai auga ir stiprėja ir kad nyksta senasis modelis "iš Vakarų pas likusiuosius". Bet mes nepritariame idėjai, kad viena pasaulinės Bažnyčios dalis perdavė misijos estafetę kitai. Nėra prasmės atsisakyti buvusio Vakarų triumfo tik tam, kad tą pačią bedievystės dvasią perkeltume į Aziją, Afriką ar Lotynų Ameriką. Jokia etninė grupė, tauta ar žemynas negali pretenduoti į išskirtinę privilegiją būti tais, kurie užbaigs Didįjį Priesaką. Tik vienas Dievas yra visagalis.
A) Kaip Bažnyčia ir misijos vadovai iš viso pasaulio, esame pašaukti atpažinti ir priimti vienas kitą ir turime lygias galimybes kartu prisidėti prie pasaulinės misijos. Tad paklusdami Kristui atsisakykime įtarumo, konkuravimo ir išdidumo ir noriai mokykimės iš tų, kuriuos Dievas naudoja, net jeigu jie yra ne iš mūsų žemyno, ne konkrečios mūsų teologijos, ne iš mūsų organizacijos, ne iš mūsų draugų rato.
B) Partnerystė – tai daugiau nei pinigai. Neišmintingos finansinės injekcijos dažnai sugadina ir suskaldo Bažnyčią. Tad pagaliau įrodykime, kad Bažnyčia nesivadovauja principu, jog tie, kurie turi daugiausia pinigų, turi ir visą galią spręsti. Nebeprimetinėkime savo mėgstamų vardų, šūkių, programų, sistemų ir metodų kitiems Bažnyčioje. Verčiau darbuokimės, kad Šiaurę ir Pietus, Rytus ir Vakarus sietų tikras ryšys, kad duodami ir priimdami jie būtų abipusiškai priklausomi vieni nuo kitų, kad vyrautų pagarba ir orumas, būdingi tikriems draugams ir tikriems misijos partneriams.
3. Vyrų ir moterų partnerystė
Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį pagal Savo atvaizdą ir suteikė jiems valdžią žemėje. Nuodėmė atėjo į žmogaus gyvenimą ir istoriją, kai vyras ir moteris kartu sukilo prieš Dievą. Per Kristaus kryžių Dievas išgelbėjo, priėmė ir suvienijo su savimi tiek vyrus, tiek moteris. Per Sekmines Dievas išliejo Savo Dvasią ant kiekvieno kūno – ir sūnų, ir dukrų. Taigi moterys ir vyrai yra lygūs kūrinijoje, nuopuolyje, išgelbėjime ir Dvasioje. (Pr 1, 26–28; Pr 3; Apd 2, 17–18; Gal 3, 28; 1 Pt 3, 7)
Mes visi, moterys ir vyrai, susituokę ir viengungiai, esame įpareigoti panaudoti Dievo dovanas kitų labui kaip Dievo malonės prievaizdai Kristaus garbei ir šlovei. Taigi privalome įgalinti visus žmones panaudoti visas jiems Dievo suteiktas dovanas visose tarnavimo srityse, į kurias Dievas šaukia Bažnyčią. (Rom 12, 4–8; 1 Kor 12, 4–11; Ef 4, 7–16; 1 Pt 4, 10–11) Neturime gesinti Dvasios menkindami kieno nors tarnavimą. (1 Tes 5, 19–20; 1 Tim 4, 11–14) Be to, esame pasiryžę tarnystę Kristaus Kūne laikyti dovana ir pareiga, kurios kviečia patarnauti, o ne padėtimi ir teise, kurių galime reikalauti.
Pritariame istorinei Lozanos judėjimo nuostatai: "Patvirtiname, kad Dvasios dovanos skiriamos visiems Dievo žmonėms ir kad evangelizacijoje bendram labui turi būti skatinama jų partnerystė". (Manilos manifestas, 14 teiginys) Pripažįstame milžinišką ir pasiaukojantį moterų indėlį pasaulio misijoje – jos tarnavo ir vyrams, ir moterims, nuo biblinių laikų iki dabar.
B) Pripažįstame, kad esama skirtingų pažiūrų, kurių nuoširdžiai laikosi tie, kurie stengiasi būti ištikimi ir paklusnūs Raštui. Kai kas, interpretuodami apaštalų mokymą, teigia, kad moterys neturėtų mokyti ar pamokslauti arba kad jos gali tai daryti, tačiau nėra vienintelis autoritetas vyrams. Kiti pripažįsta dvasinę moterų lygybę su vyrais, jų teisę panaudoti ugdančią pranašystės dovaną Naujojo Testamento Bažnyčioje ir leidžia būti namų bažnyčių šeimininkėmis tuo parodydami, kad vadovauti ir mokyti tarnavime gali ir moterys, ir vyrai. (1 Tim 2, 12; 1 Kor 14, 33–35; Tit 2, 3–5; Apd 18, 26; 21, 9; Rom 16, 1–5, 7; Fil 4, 2–3; Kol 4, 15; 1 Kor 11, 5; 14, 3–5) Besilaikančius skirtingų nuomonių šiame ginče, mes kviečiame:
1. Priimti vieniems kitus nesmerkiant dėl ginče keliamų klausimų, nes nors nesutariame, neturime pagrindo susiskaldyti, kalbėti destruktyviai ar būti bedieviškai priešiški vieni kitiems. (Rom 14, 1–13)
2. Rūpestingai drauge studijuoti Raštą, deramai atsižvelgiant į originalo autorių ir šiuolaikinių skaitytojų kontekstą ir kultūrą.
3. Pripažinti, kad matydami skausmą, turime rodyti užuojautą; matydami neteisybę ir sąžiningumo stoką, turime prieš tai pasisakyti; o esant pasipriešinimui apreikštajam Šventosios Dvasios darbui bet kurioje seseryje ar brolyje, turime atgailauti.
4. Užuot pasaulietiškai siekus valdžios ir statuso, atsiduoti pavyzdingam tarnavimui, atspindinčiam Jėzaus Kristaus tarnystę.
C) Raginame bažnyčias pripažinti dievotas moteris, kurios moko ir rodo pavyzdį to, kas gera, kaip liepė Paulius (Tit 2, 3–5), ir atverti daugiau galimybių švietimo, tarnavimo ir vadovavimo srityse., o ypač ten, kur Evangelija priešinasi neteisingoms kultūrinėms tradicijoms. Trokštame, kad moterims nebūtų trukdoma panaudoti Dievo dovanas ar sekti Dievo pašaukimu jų gyvenime.
4. Teologinis švietimas ir misija
Naujasis Testamentas atskleidžia, kaip glaudžiai susiję yra evangelizacija bei bažnyčių steigimas (pvz., apaštalo Pauliaus darbas) ir bažnyčių ugdymas (pvz., Timotiejaus ir Apolo darbas). Abi užduotys yra įtrauktos į Didįjį Priesaką, kuriame Jėzus apie žmonių padarymą Jo mokiniais kalba kaip apie evangelizavimą (prieš "krikštydami juos" ir "mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs"). Teologinis švietimas įeina į misiją, jis peržengia evangelizavimo ribas. (Kol 1, 28–29; Apd 19, 8–10; 20, 20.27;1 Kor 3, 5–9)
Bažnyčios misija žemėje yra tarnauti Dievo misijai, o teologinio švietimo misija – stiprinti ir lydėti Bažnyčios misiją. Teologinis švietimas pirmiausia patarnauja ugdyti tuos, kurie vadovauja Bažnyčiai kaip ganytojai-mokytojai, parengdamas juos ištikimai, tinkamai ir aiškiai skelbti Dievo žodį; antra, jis paruošia visus Dievo žmones misijinei užduočiai suprasti ir deramai perteikti Dievo tiesą visuose kultūriniuose kontekstuose. Kai mes "nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą", kai "paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui", teologinis švietimas dalyvauja dvasinėje kovoje. (2 Kor 10, 4–5)
A) Tie, kurie vadovaujame bažnyčioms ir misijų tarnavimams, turime pripažinti, kad teologinis švietimas yra iš esmės misijinis. Tie, kurie mokome teologijos, turime užtikrinti, kad tai būtų sąmoningai skirta misijai, nes teologinis švietimas mokymo įstaigoje nėra savitikslis, o skirtas tarnauti Bažnyčios misijai pasaulyje.
B) Teologinis švietimas lydi visas misijinio darbo formas. Mes skatiname ir remiame visus, kurie propaguoja bibliškai teisingą teologinį švietimą – formalų ir neformalų, vietiniame, nacionaliniame, regioniniame ar tarptautiniame lygmenyje.
C) Raginame teologinio švietimo institucijas ir programas vykdyti "misijinį" savo mokymo planų, struktūrų ir moralinio charakterio patikrinimą, kad įsitikintų, ar jos tikrai tarnauja Bažnyčios poreikiams ir galimybėms jų kultūroje.
D) Trokštame, kad visų bažnyčių steigėjų ir teologijos mokytojų partnerystės centre būtų Biblija ir ne tik doktrinos teiginiai, bet ir praktika. Biblija turi būti pagrindinis evangelistų mokymo ir jų skelbiamos žinios autoritetingumo šaltinis. Teologijos mokytojai turi sugrąžinti Biblijos studijas kaip pagrindinę krikščionių teologijos discipliną, integruojančią ir persmelkiančią visas kitas studijų ir praktikos sritis. Pagaliau teologinis lavinimas turi rengti ganytojus-mokytojus atlikti svarbiausią savo pareigą – skelbti Bibliją ir pamokslauti pagal ją. (2 Tim 2, 2; 4,1–2; 1 Tim 3, 2b; 4, 11–14; Tit 1, 9; 2, 1)
Pabaiga
Dievas Kristuje sutaikė su Savimi pasaulį. Dievo Dvasia buvo Keiptaune ir ragino Kristaus Bažnyčią tapti sutaikančios Dievo meilės pasauliui pasiuntiniais. Dievas ištesėjo Savo Žodžio pažadą: Jo žmonės susitiko Kristaus vardu, nes pats Viešpats Jėzus Kristus gyveno ir vaikščiojo tarp mūsų. (Kun 26, 11–12; Mt 18, 20; 28, 20)
Mes stengėmės klausyti Viešpaties Jėzaus Kristaus balso. Ir iš Savo malonės, per Savo Šventąją Dvasią, Kristus kalbėjo klausantiems Savo žmonėms. Daugybėje Biblijos pristatymų, plenarinių kreipimųsi ir diskusijų grupėse nuolat skambėjo dvi temos:
• Reikalinga radikaliai paklusni mokinystė, vedanti į brandą, kad augtume ir gyliu, ir skaičiumi;
• Reikalinga radikalus, kryžiumi grįstas sutaikymas, vedantis į vienybę ir auginantis meilę, tikėjimą ir viltį.
Mokinystė ir sutaikymas mūsų misijoje nepakeičiami. Mes apraudame savo lėkštumo ir mokinystės stokos gėdą, savo nevieningumo ir meilės stokos gėdą. Mat ir viena, ir kita labai kenkia liudijant Evangeliją.
Šiuose dviejuose iššūkiuose girdime Viešpaties Jėzaus Kristaus balsą, nes jie atitinka du Kristaus labiausiai akcentuotus žodžius Bažnyčiai, užrašytus evangelijose. Evangelijoje pagal Matą Jėzus davė mums svarbiausią užduotį: padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Evangelijoje pagal Joną Jėzus davė mums svarbiausią metodą: mylėti vieniems kitus taip, kad pasaulis žinotų, jog esame Jėzaus mokiniai. Mes turėtume ne stebėtis, o veikiau džiaugtis girdėdami Mokytojo balsą, kai Kristus kalba tuos pačius dalykus iš viso pasaulio susirinkusiems Savo žmonėms praėjus 2000 metų. Padarykite mokiniais. Mylėkite vieni kitus.
Padarykite mokiniais
Biblijos misija reikalauja, kad tie, kurie išpažįsta Kristaus vardą, būtų kaip Jis, imtų savo kryžių, išsižadėtų savęs ir sektų Juo nuolankumo, meilės, sąžiningumo, dosnumo ir tarnystės keliu. Suklysti mokinystėje ir ugdant mokinius – tai suklysti pagrindiniame mūsų misijos lygmenyje. Kristaus kvietimas Savo Bažnyčiai iš naujo pasiekia mus iš Evangelijų puslapių: "Ateikite ir sekite paskui Mane"; "Eikite ir padarykite mokiniais".
Mylėkite vieni kitus
Jėzus tris kartus pakartojo: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą" (Jn 13, 34; 15, 12; 17). Tris kartus Jėzus meldė, "kad jie visi būtų viena" (Jn 17, 21–23). Ir šis įsakymas, ir ši malda yra misijiniai. "Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus". "Kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi manę siuntęs". Aiškiau Jėzus pasakyti negalėjo. Pasauliui evangelizuoti ir Kristaus dieviškumui pripažinti patarnauja arba trukdo mūsų praktinis paklusnumas arba nepaklusnumas Jam. Mus iš naujo pasiekia Kristaus ir Jo apaštalų raginimas: "Palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu". (Ef 4, 1–6; Kol 3, 12–14; 1 Tes 4, 9–10; 1 Pt 1, 22; 1 Jn 3, 11–14; 4, 7–21) Būtent dėl Dievo misijos mes atnaujiname savo įsipareigojimą paklusti šiai "žiniai, kurią girdėjote nuo pradžios" (1 Jn 3, 11). Jei krikščionys Šventosios Dvasios galia gyvens vienybėje, pasaulis pažins Jėzų, kurio mokiniais esame, ir ims pažinti Jį atsiuntusį Tėvą.
Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu ir remdamiesi vieninteliu begaliniu Dievo gailestingumu ir išganingąja malone, mes nuoširdžiai trokštame ir meldžiame, kad būtų atnaujinta biblinė mokinystė ir sugrįžtų Kristaus meilė.
Mes to melsime ir tam įsipareigosime dėl Viešpaties, kurį mylime, ir pasaulio, kuriam tarnaujame Jo vardu.
Vertė Jolante Kriūnienė, redagavo Holger Lahayne, Akvilė Širvaitytė
Keiptauno įsipareigojimo I dalis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-734.htm
II dalies pradžia: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-853.htm
