Keiptauno įsipareigojimas (I)

Tikėjimo išpažinimas ir raginimas veikti

Turinys

Pratarmė
Įvadas

PIRMA DALIS
Viešpačiui, kurį mylime: Keiptauno tikėjimo išpažinimas

1. Mes mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo
2. Mes mylime gyvąjį Dievą
3. Mes mylime Dievą Tėvą
4. Mes mylime Dievą Sūnų
5. Mes mylime Šventąją Dvasią
6. Mes mylime Dievo Žodį
7. Mes mylime Dievo pasaulį
8. Mes mylime Dievo Evangeliją
9. Mes mylime Dievo žmones
10. Su meile atsidavę Dievo misijai

ANTRA DALIS
Pasauliui, kuriam tarnaujame: Keiptauno raginimas veikti

Įvadas
IIA. Liudyti Kristaus tiesą pliuralistiniame, globaliiame pasaulyje
IIB. Kurti Kristaus taiką susiskaldžiusiame pasaulyje
IIC. Įgyvendinti Kristaus meilę tarp kitatikių
IID. Suvokti Kristaus valią evangelizuoti pasaulį
IIE. Raginti Kristaus Bažnyčią grįžti prie nuolankumo, sąžiningumo ir paprastumo
IIF. Dalyvauti Kristaus Kūne siekiant vienybės misijoje
Pabaiga


Pratarmė

"III Lozanos pasaulinės evangelizacijos kongresas" (The Third Lausanne Congress on World Evangelization, Keiptaunas, 2010 m. spalio 16–25 d.) subūrė 4200 evangelikalų vadovų iš 198 šalių ir pasiekė dar šimtus tūkstančių, kurie buvo susirinkę stebėti tiesioginės kongreso transliacijos. Jo tikslas – mesti naują iššūkį visuotinei Bažnyčiai, kad liudytų Jėzų Kristų ir visą Jo mokymą – kiekvienai tautai, kiekvienam visuomenės sluoksniui, visais ideologiniais lygmenimis.

Keiptauno įsipareigojimas – šių pastangų vaisius. Jis paremtas tiek Lozanos sandora, tiek Manilos manifestu ir užima deramą vietą istorinėje sekoje. Jį sudaro dvi dalys. Pirmojoje išdėstyti bibliniai įsitikinimai, kuriuos mums suformavo Šventasis Raštas, antroji ragina veikti.

Kaip buvo sudaryta pirma dalis? Pirmiausia ji buvo aptarta 2009 metų gruodį Mineapolyje (JAV), sukvietus 18 teologų ir evangelikalų vadovų iš visų žemynų. Mažesnė grupė, vadovaujama Lozanos teologijos darbo grupės vadovo dr. Christopherio J. H. Wrighto, buvo paprašyta parengti galutinį dokumentą, kurį būtų galima pateikti kongresui.

Kaip buvo sudaryta antra dalis? Intensyvūs klausymai prasidėjo daugiau kaip prieš trejus metus iki kongreso. Juos rengė visi Lozanos judėjimo vadovai savo regionuose: krikščionių vadovai turėjo nurodyti pagrindinius sunkumus, su kuriais susiduria Bažnyčia. Iškilo šeši svarbiausi dalykai. Jie, pirma, nulėmė kongreso programą ir, antra, suformavo raginimų veikti planą. Klausymai vyko ir per visą kongresą: Chrisas Wrightas ir darbo grupė uoliai viską užrašinėjo. Tai buvo herakliškos, milžiniškos pastangos.

Keiptauno įsipareigojimu Lozanos judėjimas remsis lyg kaip žemėlapiu dar dešimt metų. Tikimės, kad jo pranašiškas kvietimas dirbti ir melstis paskatins bažnyčias, misionieriškas organizacijas, seminarijas, krikščionis darbo vietoje ir studentų bendrijas jį priimti ir prisidėti prie jo įgyvendinimo.

Daugelis doktrinos teiginių patvirtina tai, kuo tiki Bažnyčia. Mes norėjome eiti toliau ir susieti tikėjimą su praktika. Mums pavyzdžiu tapo apaštalas Paulius, kuris teologinį mokymą sukonkretino praktiniais nurodymais. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams jis išdėsto, kuo esminis ir nuostabus Kristaus pranašumas, bei sukuria praktinį mokymą apie tai, ką reiškia būti įsišaknijusiems Kristuje.

Tai, kas sudaro krikščionių Evangelijos esmę, t. y. svarbiausios tiesos, kuriomis turime sutarti, mes atskiriame nuo antraeilių klausimų, kuriais nuoširdūs krikščionys nesutaria aiškindami Biblijos mokymus ar reikalavimus. Mes dirbome, kad suformuluotume Lozanos "apribotos įvairovės" principą, ir pirmoje dalyje šias ribas aiškiai nubrėžėme.

Per visą šį procesą mums buvo malonu bendradarbiauti su Pasaulio evangelikų aljansu, jis buvo mūsų partneris kiekviename etape. PEA vadovai visiškai pritaria ir tikėjimo išpažinimui, ir raginimui veikti.

Lozanos judėjime kalbama ir rašoma pagal evangelikalų tradicijas, tačiau pripažįstame Kristaus Kūno vienybę ir tai, kad yra daug Viešpaties Jėzaus Kristaus sekėjų kitose tradicijose. Mes kviečiame į Keiptauną vyresnius kelių istorinių kitų tradicijų bažnyčių atstovus ir tikime, kad Keiptauno įsipareigojimas gali būti naudingas visų tradicijų bažnyčioms. Nuolankiai jį siūlome.

Ko tikimės iš Keiptauno įsipareigojimo? Tikimės, kad apie jį bus kalbama, jis bus aptarinėjamas ir vertinamas kaip visų evangelikalų vieningai pripažįstamas įsipareigojimas; kad jis formuos krikščionių tarnavimo darbotvarkes; kad stiprins minties lyderius viešoje arenoje; kad iš jo kils drąsios iniciatyvos bei partnerystė.

Tegul Dievo Žodis apšviečia mums kelią ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė bei Šventosios Dvasios bendrystė būna su kiekvienu iš mūsų.


Atsakingasis vadovas S. Douglas Birdsall

Tarptautinis direktorius Lindsay Brown


Įvadas

Kaip pasaulietinės Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes su džiaugsmu patvirtinam savo įsipareigojimą gyvajam Dievui bei Jo išganingiems tikslams per Viešpatį Jėzų Kristų. Dėl Jo mes atnaujiname savo įsipareigojimą Lozanos judėjimo vizijai ir tikslams.

Tai reiškia du dalykus:

Pirma, mes toliau sieksime visame pasaulyje liudyti Jėzų Kristų ir Jo mokymą. I Lozanos kongresas (1974) buvo sušauktas vienu tikslu – dėl pasaulio evangelizacijos. Pagrindiniai jo nuopelnai visuotinei Bažnyčiai buvo šie: (1) Lozanos sandora; (2) sąmoningas supratimas apie nepasiektų žmonių grupių buvimą ir patikslintas jų skaičius ir (3) naujas biblinės Evangelijos ir krikščioniškos misijos holistinės prigimties atradimas. II Lozanos kongresas Maniloje (1989) įkvėpė daugiau kaip 300 strateginių partnerysčių pasaulio evangelizacijoje, įskaitant daugelį tų, kurios bendradarbiavo visose žemės rutulio dalyse.

Antra, mes toliau laikysimės pirminių judėjimo dokumentų – Lozanos sandoros (1974) ir Manilos manifesto (1989). Šie dokumentai aiškiai išreiškia esmines biblinės Evangelijos tiesas bei taiko jas mūsų praktinei misijai vis dar aktualiais ir įdomiais būdais. Pripažįstame, kad kai kurų tuose dokumentuose surašytų įsipareigojimų nepaisėme. Tačiau ieškodami, kaip išreikšti ir pritaikyti amžinąją Evangelijos tiesą nuolat kintančiame mūsų kartos pasaulyje, mes juos vertiname gerai ir jiems pritariame.

Kintančios realijos

Beveik viskas mūsų gyvensenoje, mąstyme ir tarpusavio santykiuose vis sparčiau keičiasi. Gerai tai ar blogai, mes jaučiame globalizacijos, skaitmeninės revoliucijos bei kintančios pasaulio ekonominių ir politinių jėgų pusiausvyros įtaką. Kai kas mus liūdina ir kelia nerimą – visuotinis skurdas, karai, etniniai konfliktai, ligos, ekologinė krizė ir klimato pasikeitimai. Bet vienas svarbus pasikeitimas mūsų pasaulyje duoda pagrindo džiaugtis – tai visuotinės Kristaus Bažnyčios augimas.

Tai įrodo faktas, kad III Lozanos kongresas įvyko Afrikoje. Mažiausiai du trečdaliai viso pasaulio krikščionių dabar gyvena pasaulio pietuose ir rytuose. Keiptauno kongreso sudėtis atspindėjo šį milžinišką pokytį pasaulio krikščionybėje per šimtą metų nuo Edinburgo misionieriškos konferencijos 1910 metais. Džiaugiamės stulbinančiu Bažnyčios augimu Afrikoje bei tuo, kad afrikiečiai seserys ir broliai Kristuje tapo šio kongreso šeimininkais. Kita vertus, negalime susitikti Pietų Afrikoje neprisimindami apartheido režimo metų. Taigi vis dar kovodami su blogio ir neteisybės palikimu dėkojame už Evangelijos pažangą ir aukščiausią Dievo teisingumą, veikiantį šiuo istorijos laikotarpiu. Štai toks dvejopas yra Bažnyčios liudijimas ir vaidmuo visur.

Krikščionių misija turi reaguoti į savo kartos realijas. Be to, turime pasimokyti iš to išminties bei klaidų, pasiekimų bei nesėkmių mišinio, kurį paveldime iš ankstesnių kartų. Mes gerbiame ir apraudame praeitį bei žengiame į ateitį su Dievu, kuris laiko savo rankoje visą istoriją.

Nekintamos realijos

Pasaulyje, kuris vis greičiau siekia iš naujo atrasti save, kai kurie dalykai išlieka tokie pat. Šios didžiosios tiesos yra biblinis pagrindas mūsų misionieriškai veiklai.

* Žmonės yra pražuvę. Pagrindinis žmogaus likimas išlieka toks, koks aprašytas Biblijoje: esame nuodėmingi ir maištingi, verti teisingo Dievo teismo ir be Kristaus neturime vilties.
* Evangelija yra Geroji naujiena. Evangelija yra ne sąvoka, kuriai reikia naujų idėjų, o istorija, kuri turi būti pasakojama vis iš naujo. Tai nekintamas pasakojimas apie tai, ką Dievas padarė, kad išgelbėtų pasaulį per istorinius gyvenimo įvykius, mirtį, prisikėlimą ir Jėzaus Kristaus valdymą. Kristuje yra viltis.
* Bažnyčios misija tęsiasi. Dievo misija tęsiasi iki žemės pakraščių ir pasaulio pabaigos. Ateis diena, kai pasaulio karalystės taps mūsų Dievo ir Jo Kristaus karalyste ir Dievas su savo atpirkta žmonija gyvens naujojoje kūrinijoje. Iki tos dienos Bažnyčia toliau džiaugsmingai dalyvauja Dievo misijoje, kiekvienoje kartoje, taip pat ir mūsų, rasdama naujų jaudinančių galimybių

Liepsnojanti meilė

Šis dokumentas suformuluotas meilės kalba. Meilė – sandoros kalba. Biblinės sandoros, Senoji ir Naujoji, yra Dievo atperkančios meilės bei pražuvusią žmoniją ir sugadintąją kartą pasiekiančios malonės išraiška. Jos mainais reikalauja ir mūsų meilės. Mūsų meilė pasireiškia pasitikėjimu, paklusnumu ir karštu įsipareigojimu Viešpačiui. Lozanos sandora apibrėžė evangelizaciją kaip "visą Bažnyčią, kuri neša visą Evangeliją į visą pasaulį". Mes vis dar tuo degame. Todėl atnaujiname šią sandorą vėl teigdami:

* savo meilę visai Evangelijai, kaip šlovingai Dievo Gerajai naujienai Kristuje, kiekvienam Jo kūrinijos matmeniui, nes ji visa užvaldyta nuodėmės ir blogio;
* savo meilę visai Bažnyčiai, kaip Dievo žmonėms, atpirktiems Kristaus iš visų žemės tautų ir visų istorijos amžių, kad dalyvautų Dievo misijoje šiame amžiuje ir amžinai šlovintų Jį būsimajame;
* savo meilę visam pasauliui, kuris taip toli nuo Dievo, bet taip arti jo širdies, pasauliui, kurį Dievas taip pamilo, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad jį išgelbėtų.

Užvaldyti šios trilypės meilės, įsipareigojame iš naujo būti su visa Bažnyčia, tikėti, paklusti, dalytis visa Evangelija bei eiti į visą pasaulį ir padaryti mokiniais visų tautų žmones.


PIRMA DALIS
Viešpačiui, kurį mylime: Keiptauno tikėjimo išpažinimas

1. Mes mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo

Dievo misija išplaukia iš Dievo meilės. Dievo žmonių misija išplaukia iš mūsų meilės Dievui ir viskam, ką Dievas myli. Pasaulinė evangelizacija yra Dievo meilės išsiliejimas mums ir per mus. Mes teigiame Dievo malonės pirmenybę, o paskui atsakome į tą malonę tikėjimu, kuris reiškiasi paklusnia meile. Mes mylime, nes Dievas pirmas mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.
(Gal 5,6; Jn 14,21; 1 Jn 4,9.19)

A) Meilė Dievui ir meilė savo artimui yra pirmas ir svarbiausias įsakymas, kuriuo remiasi visas įstatymas ir pranašai. Meilė yra įstatymo išsipildymas ir pirmasis įvardytas Dvasios vaisius. Meilė – tai įrodymas, kad esame atgimę iš aukšto, garantija, kad pažįstame Dievą ir kad Dievas gyvena mumyse. Meilė yra naujasis Kristaus įsakymas – Jis pasakė savo mokiniams, kad jų misija bus regima ir tikėtina tik tada, kai jie paklus šiam įsakymui. Per krikščionišką meilę vienas kitam Dievas, kuris tapo regimas savo įsikūnijusiame Sūnuje, ir toliau tampa regimas pasauliui. Meilė buvo vienas iš pirmų dalykų, kurį kartu su tikėjimu ir viltimi pastebėjo ir pagyrė Paulius. Tačiau meilė yra svarbiausia, nes ji niekada nesibaigia.
(Mt 22,37–40; Rom 13,8–10; Gal 5,22; 1 Pt 1,22; 1 Jn 3,14; 4,7–21; Jn 13,34–35; Jn 1,18 ir 1 Jn 4,12; 1 Tes 1,3; 1 Kor 13,8, 13)

B) Tokia meilė nėra silpna ar sentimentali. Dievo meilė pagal sandorą yra ištikima, atsidavusi, atiduodanti save, pasiaukojanti, stipri ir šventa. Kadangi Dievas yra meilė, meilė persmelkia visą Dievo esybę ir visus Jo veiksmus, Jo teisingumą ir Jo užuojautą. Dievo meilė pranoksta visos Jo kūrinijos ribas. Mums įsakyta mylėti taip, kad atspindėtume Dievo meilę visuose tuose matmenyse. Būtent tai ir reiškia eiti Viešpaties keliu.
(Įst 7,7–9; Oz 2,19–20; 11,1; Ps 103; 145,9.13.17; Gal 2,20; Įst 10,12–19)

C) Taigi apibendrindami savo įsitikinimus bei įsipareigojimus meilės atžvilgiu, mes priimame svarbiausią ir sunkiausią Biblijos reikalavimą:

1) mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, protu ir jėgomis;
2) mylėti savo artimą (įskaitant svetimšalį ir priešą) kaip save patį;
3) mylėti vienam kitą, kaip mus pamilo Dievas Kristuje;
4) mylėti pasaulį meile To, kuris atidavė savo vienatinį Sūnų, kad per Jį pasaulis galėtų būti išgelbėtas.
(Įst 6,4–5; Mt 22,37; Kun 19,18.34; Mt 5,43–45; Jn 15,12; Ef 4,32; Jn 3,16–17)

D) Tokia meilė yra Dievo dovana, išlieta mūsų širdyse, bet kartu ir Dievo įsakymas, reikalaujantis mūsų valios paklusnumo. Tokia meilė reiškia būti kaip pats Kristus: tvirtiems ištverme, bet švelniems nuolankumu; atkakliems priešinantis blogiui, bet jautriems kenčiantiems; drąsiems kančioje ir ištikimiems net iki mirties. Tokios meilės pavyzdį žemėje parodė Kristus, ir ji matuojama šlovingai prisikėlusiu Kristumi.
(Rom 5,5; 2 Kor 5,14; Apr 2,4)

Mes teigiame, kad tokia visapusė biblinė meilė turi būti Jėzaus mokinių tapatumas ir ženklas. Atsiliepdami į Jėzaus maldą ir įsakymą trokštame, kad mums taip būtų. Deja, pripažįstame, jog dažnai taip nėra. Todėl iš naujo įsipareigojame dėti visas pastangas, kad gyventume, mąstytume, kalbėtume ir elgtumės liudydami, ką reiškia gyventi meilėje – Dievui, vienas kitam ir pasauliui.

2. Mes mylime gyvąjį Dievą

Mūsų Dievas, kurį mylime, apsireiškia Biblijoje kaip vienas, amžinas, gyvas Dievas, kuris viską valdo pagal savo aukščiausiąją valią ir tikslą išgelbėti. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje tik Dievas yra Kūrėjas, Valdovas, Teisėjas ir pasaulio Gelbėtojas. Taigi mes mylime Dievą – dėkodami Jam už savo vietą kūrinijoje, atsiduodami Jo aukščiausiai Apvaizdai, pasitikėdami Jo teisingumu ir šlovindami Jį už išgelbėjimą, kurį mums pelnė.
(Įst 4,35.39; Ps 33,6–9; Jer 10,10–12; Įst 10,14; Iz 40,22–24; Ps 33,10–11.13–15; Ps 96,10–13; Ps 36,6; Iz 45,22)

A) Mes mylime Dievą labiau už viską. Mums įsakyta mylėti ir garbinti tik gyvąjį Dievą. Bet, kaip ir Senojo Testamento Izraelis, leidžiame, kad mūsų meilė Dievui svetimautų, vaikydamasi šio pasaulio dievų, aplinkinių žmonių dievų (Įst 4 ir 6). Gundomi daugybės stabų, tokių kaip godumas, valdžia ir sėkmė, tarnaudami ne Dievui, o mamonai, pasineriame į sinkretizmą. Priimame dominuojančias politines ir ekonomines ideologijas be biblinės kritikos. Spaudžiamiems religinio pliuralizmo, mums kyla pagunda kompromituoti savo tikėjimą Kristaus unikalumu. Kaip ir Izraeliui, mums reikia išgirsti pranašų ir paties Jėzaus raginimą atgailauti, atsižadėti visų tokių konkurentų ir grįžti prie klusnios meilės bei vien Dievo garbinimo.

B) Mes karštai mylime Dievą už Jo šlovę. Pagrindinis mūsų misijos motyvas yra tas pats, kuris yra ir paties Dievo misijos varomoji jėga, – kad vienintelis tikras gyvas Dievas būtų pažintas ir pašlovintas visų Jo kūrinių. Tai svarbiausias Dievo tikslas, kuris turi didžiausią džiaugsmą teikti ir mums.

"Jei Dievas nori, kad kiekvienas kelis priklauptų prieš Jėzų ir kiekvienas liežuvis Jį išpažintų, to turime norėti ir mes. Mes turime "pavydėti" (kaip kartais sakoma Rašte) Jo vardo garbės – susirūpinti, kai jis lieka nežinomas, įsižeisti, kai jis ignoruojamas, pasipiktinti, kai jam piktžodžiaujama, ir visą laiką ryžtingai stengtis, kad jam būtų atiduodama visa derama šlovė bei garbė. Svarbiausias iš visų misionieriškų motyvų yra ne Didysis paliepimas (kad ir koks jis svarbus) ir ne meilė nusidėjėliams, kurie atitolo nuo Dievo ir žūsta (kad ir koks tai būtų stiprus stimulas, ypač kai pagalvojame apie Dievo rūstybę), o veikiau uolumas – liepsnojantis ir aistringas uolumas – dėl Jėzaus Kristaus šlovės. […] prieš šį aukščiausią krikščioniškos misijos tikslą nunyksta ir pražūva visi menkaverčiai motyvai." (John Stott, The Message of Romans, 1994, p. 53)

Tai, kad mūsų pasaulyje nėra šlovinamas gyvasis Dievas, mums turėtų kelti didžiausią sielvartą. Gyvąjį Dievą neigia agresyvusis ateizmas. Vienintelį tikrąjį Dievą iškraipo pasaulio religijų praktika. Kai kuriose populiariose kultūrose prieš mūsų Viešpatį Jėzų Kristų piktžodžiaujama ir Jis neteisingai pristatomas. Be to, Dievo, kuris apreikštas Biblijje, veidą užmaskuoja krikščioniškasis nominalizmas, sinkretizmas ir veidmainystės.

Meilė Dievui pasaulyje, kuris Jį atstumia ar iškraipo, kviečia Jį drąsiai, bet nuolankiai liudyti Dievą, energingai, bet maloniai ginti Kristaus, Dievo Sūnaus, Evangelijos tiesą ir pamaldžiai pasitikėti Jo Šventosios Dvasios apkaltinančiu ir įtikinančiu poveikiu. Mes atsiduodame tokiam liudijimui, nes jei tvirtiname mylintys Dievą, turime palaikyti Jo didžiausią prioritetą – stengtis, kad Jo vardas ir jo Žodis būtų iškelti aukščiau visko. (Ps 138,2)

3. Mes mylime Dievą Tėvą

Per Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, – ir tik per Jį, kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą, mes pažįstame ir pamilstame Dievą kaip Tėvą. Kai Šventoji Dvasia paliudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, šaukiame Jėzaus žodžius "Abba, Tėve!" ir meldžiamės malda, kurios išmokė Jėzus – "Tėve mūsų". Mūsų meilę Jėzui, įrodytą paklusnumu Jam, atitinka Tėvo meilė mums, kai mumyse apsigyvena Tėvas ir Sūnus, kartu ir teikdami, ir priimdami meilę. Šis artimas ryšys turi gilų biblinį pagrindą.
(Jn 14,6; Rom 8,14–15; Mt 6,9; Jn 14,21–23)

A) Mes mylime Dievą kaip Jo žmonių Tėvą. Senojo Testamento Izraelis pažino Dievą kaip Tėvą, kaip Tą, kuris pašaukė jį į būtį, vedė ir drausmino, ragino paklusti, troško jo meilės ir demonstravo gailestingą atlaidumą bei kantrią meilę. Visa tai išlieka tiesa mums kaip Dievo žmonėms, Kristuje bendraujantiems su savo Tėvu Dievu.
(Įst 32,6.18; 1,31; 8,5; Iz 1,2; Mal 1,6; Jer 3,4.19; 31,9; Oz 11,2; Ps 103,13; Iz 63,16; 64,8–9)

B) Mes mylime Dievą kaip Tėvą, kuris taip pamilo pasaulį, kad dėl mūsų išgelbėjimo atidavė savo Sūnų. Kokia didžiulė Tėvo meilė mums, kad turime būti vadinami Dievo vaikais. Kokia neišmatuojama meilė Tėvo, kuris nepagailėjo savo vienintelio Sūnaus ir atidavė jį už mus visus. Šią Tėvo meilę atiduodant Sūnų atspindėjo pasiaukojanti Sūnaus meilė. Atpirkimo darbe, kurį Tėvas ir Sūnus atliko ant kryžiaus per amžinąją Dvasią, buvo absoliuti valios dermė. Tėvas pamilo pasaulį ir atidavė savo Sūnų; Dievo Sūnus "pamilo mane ir paaukojo save už mane". Ši Tėvo ir Sūnaus vienybė, kurią patvirtino pats Jėzus, ataidi dažniausiai kartojamame Pauliaus pasveikinime: "Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris atidavė save už mūsų nuodėmes […] pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią. Jam šlovė per amžių amžius! Amen".
(Jn 3,16; 1 Jn 3,1; Rom 8,32; Hbr 9,14; Gal 2,20; Gal 1,3–5)

C) Mes mylime Dievą kaip Tėvą, kurio charakterį atspindime ir kurio rūpesčiu pasitikime. Kalno pamoksle Jėzus ne kartą rodo į dangiškąjį Tėvą kaip pavyzdį mums. Mes, kaip Dievo vaikai, turime būti taikdariai. Turime daryti gerus darbus, kad Tėvui atitektų garbė. Atspindėdami Tėvo meilę turime mylėti savo priešus. Turime aukoti, melsdamiesi ir pasninkaudami tik savo Tėvo akyse. Turime atleisti kitiems, kaip mūsų Tėvas mums atleidžia. Užuot nerimavę, privalome pasitikėti savo Tėvo Apvaizda. Tokiu elgesiu, išplaukiančiu iš krikščioniško charakterio, vykdome savo dangiškojo Tėvo valią Dievo karalystėje.
(Mt 5,9.16.43–48; 6:4, 6, 14–15, 18, 25–32; 7:21–23)

Pripažįstame, kad dažnai ignoruojame Dievo tėvystės tiesą ir netenkame bendravimo su Juo turtų. Įsipareigojame iš naujo ateiti pas Tėvą per Sūnų Jėzų: priimti Jo tėvišką meilę ir į ją atsiliepti; gyventi paklūstant Jo tėviškai drausmei; atspindėti Jo tėvišką charakterį visais savo poelgiais ir pažiūromis bei pasitikėti Jo tėviška apvaizda, nesvarbu, į kokias aplinkybes Jis mus atvestų.

4. Mes mylime Dievą Sūnų

Dievas įsakė Izraeliui mylėti VIEŠPATĮ Dievą ir rodyti išskirtinę ištikimybę. Panašiai ir mums mylėti Viešpatį Jėzų Kristų reiškia, kad mes tvirtai teigiame, jog Jis vienintelis yra Gelbėtojas, Viešpats ir Dievas. Biblija moko, kad Jėzus atlieka tuos pačius svarbiausius veiksmus kaip vienintelis Dievas. Kristus yra visatos Kūrėjas, istorijos Valdovas, visų tautų Teisėjas ir Gelbėtojas visų, kurie atsigręžia į Dievą. Dieviškoje Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios lygybėje ir vienybėje Jis turi Dievo tapatybę. Kaip Dievas pašaukė Izraelį mylėti Jį sandoros tikėjimu, paklusnumu ir tarno liudijimu, taip ir mes teigiame savo meilę Jėzui Kristui pasitikėdami Juo, paklusdami Jam ir Jį garsindami.
(Jn 1,3; 1 Kor 8,4–6; Hbr 1,2; Kol 1,15–17; Ps 110,1; Mk 14,61–64; Ef 1,20–23; Apr 1,5; 3,14; 5,9–10; Rom 2,16; 2 Tes 1,5–10; 2 Kor 5,10; Rom 14,9–12; Mt 1,21; Lk 2,30; Apd 4,12; 15,11; Rom 10,9; Tit 2,13; Hbr 2,10; 5,9; 7,25; Apr 7,10)

A) Mes pasitikime Kristumi. Mes tikime keturių evangelijų liudijimu, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas, Dievo paskirtasis ir atsiųstasis vykdyti unikalios Senojo Testamento Izraelio misijos, tai yra atnešti Dievo išganymo visoms tautoms, kaip Dievas ir pažadėjo Abraomui.

1. Per Jėzų, pradėtą Šventosios Dvasios ir gimusį iš mergelės Marijos, Dievas prisiėmė žmogišką kūną ir gyveno tarp mūsų, būdamas visiškai Dievas ir visiškai žmogus.
2. Per savo gyvenimą Jėzus buvo tobulai ištikimas ir paklusnus Dievui. Jis skelbė Dievo karalystę, mokė apie ją bei aiškino, kaip Jo mokiniai turi gyventi valdant Dievui.
3. savo tarnavimu ir stebuklais Jėzus paskelbė ir pademonstravo Dievo karalystės pergalę prieš blogį ir blogio galias.
4. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes, sumokėjo už jas visą kainą, atliko bausmę, iškentė gėdą, nugalėjo mirtį ir blogio galias bei sutaikė ir atpirko visą kūriniją.
5. savo kūnišku prisikėlimu Jėzus buvo Dievo išteisintas ir išaukštintas, užbaigė ir parodė visišką kryžiaus pergalę bei tapo atpirktos žmonijos ir atnaujintos kūrinijos pirmtakas.
6. Nuo įžengimo į dangų jis valdo kaip visos istorijos ir kūrinijos Viešpats.
7. Sugrįžęs Jėzus įvykdys Dievo teismą, sunaikins šėtoną, blogį ir mirtį bei įkurs visuotinę Dievo karalystę.

B) Mes paklūstame Kristui. Jėzus kviečia mus į mokinystę, ragina imti savo kryžių ir sekti Juo savęs išsižadėjimo, tarnystės ir paklusnumo keliu. "Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų", – pasakė Jis. – "Kam vadinate mane "Viešpatie, Viešpatie", o nedarote, ką sakau?" Mes esame pašaukti gyventi, kaip gyveno Kristus, ir mylėti, kaip Jis mylėjo. Išpažinti Kristų, bet ignoruoti Jo įsakymus yra pavojingai kvaila. Jėzus perspėja, kad daugelį tų, kurie reiškia pretenzijas į Jo vardą įspūdingais ir stebuklingais tarnavimais, Jis atstums kaip piktadarius. Mes įsiklausome į Kristaus perspėjimą, nes nė vienas iš mūsų nesame apsaugoti nuo tokio siaubingo pavojaus.
(Lk 6,46; Jn 14,15; 1 Jn 2,3–6; Mt 7,21–23)

C) Mes skelbiame Kristų. Tik Kristuje Dievas visiškai ir galutinai apreiškė Save ir tik per Kristų Dievas įgyvendino pasaulio išgelbėjimą. Todėl mes klaupiamės kaip mokiniai prie Jėzaus iš Nazareto kojų ir kartu su Petru Jam sakome: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus", o kartu su Tomu: "Mano Viešpats ir mano Dievas." Nors mes Jo nesame matę, Jį mylime. Ir džiūgaujam su viltim laukdami Jo sugrįžimo dienos, kai pamatysime, koks Jis yra. O lig tos dienos prisidedame prie Petro ir Jono skelbdami, kad "nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti".
(Mt 16,16; Jn 20,28; 1 Pt 1,8; 1 Jn 3,1–3; Apd 4,12)

Mes iš naujo įsipareigojame liudyti Jėzų Kristų ir visą Jo mokymą visame pasaulyje, žinodami, kad galėsime taip liudyti tik patys paklusdami Jo mokymui.

5. Mes mylime Šventąją Dvasią

Mylime Šventąją Dvasią Trejybės vienyje, kartu su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi. Ji yra misionieriška Dvasia, siųsta misionieriško Tėvo ir misionieriško Sūnaus, įkvepianti gyvybę ir jėgą Dievo misionieriškai Bažnyčiai. Mes mylime Šventąją Dvasią ir meldžiame Jos, nes be Dvasios liudijimo Kristui mūsų liudijimas tuščias. Be apkaltinančio Dvasios darbo mūsų pamokslavimas bergždžias. Be Dvasios dovanų, vedimo ir jėgos mūsų misija – tik žmogiškos pastangos. O be Dvasios vaisių mūsų nepatrauklus gyvenimas negali atspindėti Evangelijos grožio.

A) Senajame Testamente matome Dievo Dvasią aktyviai dalyvaujančią pasaulio kūrime, išlaisvinimo ir teisingumo darbuose, pripildančią žmones ir suteikiančią jėgų įvairims tarnystėms. Dvasios pilni pranašai laukė Karaliaus ir Tarno, kurio Asmuo ir darbas bus apdovanoti Dievo Dvasia, atėjimo. Be to, pranašai laukė būsimojo amžiaus, kuris bus paženklintas Dievo Dvasios išsiliejimo, atneš naują gyvybę, klusnumą ir pranašystės dovaną visiems Dievo žmonėms – jauniems ir seniems, vyrams ir moterims.
(Pr 1,1–2; Ps 104,27–30; Job 33,4; Iš 35,30–36,1; Ts 3,10; 6,34; 13,25; Sk 11,16–17.29; Iz 63,11–14; 2 Pt 1,20–21; Mch 3,8; Neh 9,20.30; Zch 7,7–12; Iz 11,1–5; 42,1–7; 61,1–3; 32,15–18; Ez 36,25–27; 37,1–14; Jl 2,28–32)

B) Per Sekmines Dievas išliejo savo Šventąją Dvasią, kaip žadėjo pranašai ir Jėzus. Pašventinanti Dvasia duoda vaisių tikinčiųjų gyvenime, pirmasis vaisius visada yra meilė. Dvasia pripildo Bažnyčią dovanų, kurių mes "karštai trokštame" kaip nepakeičiamų priemonių krikščioniškai tarnystei. Dvasia suteikia mums jėgą misijai bei didžiulei tarnavimo darbų įvairovei. Dvasia padeda skelbti ir demonstruoti Evangeliją, įžvelgti tiesą, veiksmingai melstis bei nugalėti tamsos jėgas. Dvasia įkvepia ir lydi mūsų šlovinimą. Dvasia stiprina ir guodžia mokinius, kurie yra persekiojami arba kenčia dėl to, kad liudijo Kristų.
(Apd 2; Gal 5,22–23; 1 Pt 1,2; Ef 4,3–6.11–12; Rom 12,3–8; 1 Kor 12,4–11; 1 Kor 14,1; Jn 20,21–22; 14,16–17.25–26; 16,12–15; Rom 8,26–27; Ef 6,10–18; Jn 4,23–24; 1 Kor 12,3; 14,13–17; Mt 10,17–20; Lk 21,15)

C) Taigi mūsų misijos yra betikslės ir bevaisės, jei nėra vedamos Šventosios Dvasios ir palaikomas Jos jėgos. Tai pasakytina apie visus misijos matmenis: evangelizavimą, tiesos liudijimą, drausminimą, taikdarystę, visuomeninius įsipareigojimus, etinę transformaciją, rūpinimąsi kūrinija, blogio galių nugalėjimą, demoniškų dvasių išvarymą, ligonių gydymą, kentėjimą ir persekiojimų ištvėrimą. Viskam, ką darome Kristaus vardu, turi vadovauti ir suteikti jėgą Šventoji Dvasia. Naujajame Testamente tai akivaizdu iš ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo ir apaštalų mokymo. Šiandien tai rodo vaisingumas ir augimas bažnyčių, kuriose Jėzaus sekėjai drąsiai veikia Šventosios Dvasios galia su pasitikėjimu ir lūkesčiu.

Nėra tikros ar visos Evangelijos ir autentiškos biblinės misijos be Šventosios Dvasios Asmens, darbo ir jėgos. Meldžiame didesnio šios biblinės tiesos apreiškimo ir jos, kaip tikrovės, išgyvenimo visose pasaulinio Kristaus Kūno dalyse. Žinome daugybę piktnaudžiavimų, pridengtų Šventosios Dvasios vardu, daugybę praktikų ir reiškinių, kurie nėra Šventosios Dvasios dovanos, aiškiai išvardytos Naujajame Testamente. Labai reikalinga geresnė įžvalga, aiškesnis perspėjimas neapsigauti ir atskleisti nesąžiningus bei savanaudiškus manipuliatorius, kurie piktnaudžiauja dvasine jėga, siekdami bedieviškai praturtėti. Pagaliau labai reikia nuolatinio biblinio mokymo ir pamokslavimo, persmelkto nuolankia malda, kuris padėtų eiliniams tikintiesiems suprasti tikrąją Evangelija ir ja džiaugtis, o netikrasatpažinti ir atstumti.

6. Mes mylime Dievo Žodį

Mylime Dievo Žodį Senojo ir Naujojo Testamento raštuose, persiimdami džiaugsmingu psalmininko pasigėrėjimu Toroje: "Mėgaujuosi tavo įsakymais, nes juos myliu […] Tikrai aš myliu tavo įsakymus labiau už auksą." Priimame visą Bibliją kaip Dievo Žodį, įkvėptą Dievo Dvasios, išsakytą ir užrašytą per žmones. Paklūstame jam, kaip vieninteliam aukščiausiam autoritetui, lemiančiam mūsų tikėjimą ir elgesį. Liudijame Dievo Žodžio galią, padedančią pasiekti išganymą. Tvirtiname, kad Biblija yra galutinis užrašytasis Dievo Žodis, nepranokstamas jokio tolimesnio apreiškimo, bet kartu džiaugiamės, kad Šventoji Dvasia apšviečia Dievo žmonių protus taip, jog Biblija nepaliauja skelbti Dievo tiesos naujais būdais visų kultūrų žmonėms.
(Ps 119,47.97.127; 2 Tim 3,16–17; 2 Pt 1,21)

A) Asmuo, kurį atskleidžia Biblija. Mes mylime Bibliją, kaip nuotaka myli savo vyro laiškus, – ne popierių, ant kurio jie parašyti, o asmenį, kuris per juos kalba. Biblija pateikia mums paties Dievo Apreiškimą apie Jo tapatybę, charakterį, tikslus ir veiksmus. Ji – svarbiausia liudytoja apie Viešpatį Jėzų Kristų. Skaitydami ją mes su didžiuliu džiaugsmu per Jo Dvasią susitinkame su Juo. Mūsų meilė Biblijai – tai mūsų meilės Dievui išraiška.

B) Istorija, kurią pasakoja Biblija. Biblija pasakoja visuotinę istoriją apie pasaulio sukūrimą, nuopuolį, atpirkimą istorijoje ir naująją kūriniją. Šis visa aprėpiantis pasakojimas formuoja mūsų nuoseklią biblinę pasaulėžiūrą ir teologiją. Šio pasakojimo centre yra kulminaciniai Kristaus mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo įvykiai, kurie sudaro Evangelijos esmę. Būtent ši istorija (Senajame ir Naujajame Testamente) pasakoja, kas mes esame, kodėl čia esame ir kur einame. Šis pasakojimas apie Dievo misiją apibrėžia mūsų tapatybę, įkvepia mūsų misiją ir įtikina mus, kad pabaiga yra Dievo rankose. Ši istorija turi formuoti Dievo žmonių atmintį bei viltį ir sudaryti jų evangelistinio liudijimo, perduodamo iš kartos į kartą, turinį. Mes turime garsinti Bibliją visais įmanomais būdais, mat jos žinia skirta visiems žemės žmonėms. Todėl iš naujo įsipareigojame tęsti Rašto vertimą, platinimą ir aiškinimą visose kultūrose bei visomis kalbomis, įskaitant tas, kurios daugiausia yra sakytinės ar neturi rašto.

C) Tiesa, kurią skelbia Biblija. Visa Biblija perteikia mums visą Dievo mokymą, tiesą, kurią Dievas nori, kad žinotume. Mes paklūstame jai kaip visiškai teisingai ir patikimai, nes tai yra Žodis Dievo, kuris negali meluoti ir neapvils. Ji aiškiai ir pakankamai atskleidžia išgelbėjimo kelią. Ji – visų Dievo tiesos matmenų tyrinėjimo ir suvokimo pagrindas.

Tačiau mes gyvename pasaulyje, kupiname melo ir tiesos atmetimo. Daugelyje kultūrų dominuoja reliatyvizmas, neigiantis, kad egzistuoja ar gali būti pažinta kokia nors absoliuti tiesa. Jei mes mylime Bibliją, turime pakilti ir apginti jos teiginius. Turime rasti naujų būdų, kaip aiškiai išreikšti Biblijos autoritetą visose kultūrose. Mes iš naujo įsipareigojame stengtis ginti Dievo apreiškimo tiesą, ir tai yra mūsų meilės darbo dėl Dievo Žodžio dalis.

D) Gyvenimas, kurio reikalauja Biblija. "Tas žodis tau labai arti, jis tavo lūpose ir tavo širdyje, kad jį vykdytumei." Jėzus ir Jokūbas kviečia mus būti ne tik Žodžio klausytojais, bet ir vykdytojais. (Įst 30,14; Mt 7,21–27; Lk 6,46; Jok 1,22–24) Biblija vaizduoja gyvenimo kokybę, kuri turi paženklinti tikintįjį ir tikinčiųjų bendruomenę. Iš Abraomo per Mozę, psalmininkus, pranašus ir Izraelio išmintį bei iš Jėzaus ir apaštalų sužinome, kad toks biblinis gyvenimo būdas apima teisingumą, gailestingumą, nuolankumą, sąžiningumą, teisumą, seksualinį tyrumą, dosnumą, malonumą, savęs atsižadėjimą, svetingumą, taikumą, neatsilyginimą piktu, gero darymą, atlaidumą, džiaugsmą, pasitenkinimą ir meilę. Ir visa tai susijungia šlovinimo, garbinimo bei ištikimybės Dievui gyvenime.

Pripažįstame, kad lengvai tvirtinam mylintys Bibliją nemylėdami gyvenimo, kurio ji moko, – daug kainuojančio praktinio paklusnumo Dievui per Kristų gyvenimo. Tačiau "niekas nepagiria Evangelijos iškalbingiau nei pasikeitęs gyvenimas ir niekas neužtraukia jai tokios negarbės kaip asmeninis nenuoseklumas. Mes esame įpareigoti elgtis taip, kad būtume verti Kristaus Evangelijos ir net "papuošti" ją, išryškindami jos grožį šventu gyvenimu."(Manilos manifestas, 7 str.; Tit 2,9–10) Taigi dėl Kristaus Evangelijos mes iš naujo įsipareigojame įrodyti savo meilę Dievo Žodžiui juo tikėdami ir jam paklusdami. Nėra biblinės misijos be biblinio gyvenimo.

7. Mes mylime Dievo pasaulį

Kartu su Dievu karštai mylime šį pasaulį – viską, ką Dievas sukūrė, džiaugdamiesi Dievo apvaizda ir teisingumu visoje Jo kūrinijoje, skelbdami Gerąją naujieną visai kūrinijai ir visoms tautoms bei laukdami dienos, kai žemė bus pilna Dievo šlovės, kaip kad vandenys užpildo jūrą.
(Ps 145,9.13.17; Ps 104,27–30; Ps 50,6; Mk 16,15; Kol 1,23; Mt 28,17–20; Hab 2,14)

A) Mes mylime Dievo sukurtą pasaulį. Ši meilė nėra tik sentimentalus jausmas gamtai (to Biblijoje niekur neįsakyta jausti), o tuo labiau tai nėra panteistinis gamtos garbinimas (tai Biblijoje aiškiai draudžiama). Tai veikiau logiškas mūsų meilės Dievui įgyvendinimas rūpinantis tuo, kas Jam priklauso. "Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties." Žemė yra Dievo, kurį mes tvirtiname mylintys ir Jam paklūstantys, nuosavybė. Paprastai tariant, rūpinamės žeme, nes ji priklauso Tam, kurį vadiname savo Viešpačiu. (Ps 24,1; Įst 10,14)

Žemę sukūrė, išlaiko ir atpirko Kristus. (Kol 1,15–20; Hbr 1,2–3) Negalime tvirtinti, kad mylime Dievą, piktnaudžiaudami tuo, kas priklauso Kristui sukūrimo, atpirkimo ir paveldėjimo teise. Mes rūpinamės žeme ir atsakingai naudojamės jos gausiais ištekliais – ne pagal pasauliečių sampratą, o dėl Viešpaties. Jei Jėzus yra visos žemės Viešpats, mes negalime atskirti savo ryšio su Kristumi nuo elgesio su žeme. Mat skelbti Evangeliją, kurioje sakoma, kad "Jėzus yra Viešpats", vadinasi, skelbti Evangeliją, kuri apima ir žemę, nes Kristus yra visos kūrinijos Viešpats. Taigi rūpinimasis kūrinija yra evangelinė užduotis Kristaus viešpatystėje.

Tokia meilė Dievo kūrinijai reikalauja, kad atgailautume dėl savo dalyvavimo naikinant žemės išteklius, švaistant ir teršiant, persiėmus nuodinga vartotojiškumo stabmeldyste. Verčiau imkimės neatidėliotinos ir pranašiškos ekologinės atsakomybės. Palaikome krikščionis, kurių misionieriškas pašaukimas yra saugoti aplinką, bei tuos, kurie pamaldžiai vykdo užduotį rūpintis žmogaus gerove, gamtos išteklius atsakingai valdant ir prižiūrint. Biblijoje skelbiamas Dievo atperkamasis tikslas pačiai kūrinijai. Visa misija reiškia įžvelgti, skelbti ir įgyvendinti biblinę tiesą, kad Dievo Evangelija yra Geroji naujiena per kryžių ir Jėzaus Kristaus prisikėlimą kiekvienam asmeniui, visuomenei ir kūrinijai. Visi šie trys dalykai yra palaužti ir kenčia dėl nuodėmės; vis trys yra įtraukti į atperkančią meilę ir Dievo misiją; visi trys turi būti suprantamos Dievo žmonių misijos dalis.

B) Mes mylime tautų ir kultūrų pasaulį. "Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje." Etninė įvairovė yra Dievo dovana kūrinijai. Ji išliks ir naujojoje kūrinijoje, kai ši bus išvaduota iš mūsų nuopuoliškų susiskaldymų bei konkurencijos. Mūsų meilė visiems žmonėms atspindi Dievo pažadą laiminti visas žemės tautas ir Dievo misiją sukurti Sau tautą iš visų giminių, kalbų, tautų ir žmonių. Mes turime mylėti viską, ką Dievas pasirinko laiminti, o į tai įeina visos kultūros. Istoriškai krikščionių misija, nors trukdoma destruktyvių nesėkmių, buvo įrankis ginti ir saugoti vietines kultūras ir jų kalbas. Tačiau dieviška meilė apima ir kritišką įžvalgą, mat visos kultūros turi ne tik teigiamų Dievo atvaizdo žmonių gyvenime įrodymų, bet ir neigiamų šėtono bei nuodėmės antspaudų. Mes trokštame matyti Evangeliją įsikūnijusią ir įsitvirtinusią visose kultūrose, atperkančią jas iš vidaus, kad jos galėtų atspindėti Dievo šlovę ir spinduliuojančią Kristaus pilnatvę. Mes laukiame, kol visų kultūrų lobiai, šlovė ir didybė bus perkelti į Dievo miestą – atpirkti ir apvalyti nuo visų nuodėmių, praturtinantys naują kūriniją.
(Apd 17,26; Įst 32,8; Pr 10,31–32; 12,3; Apr 7,9–10; Apr 21,24–27)

Tokia meilė visiems žmonėms reikalauja atsisakyti rasizmo bei etnocentrizmo blogybių ir oriai bei pagarbiai žiūrėti į kiekvieną etninę ir kultūrinę grupę, atsižvelgiant į jų vertingumą Dievui kūrinijoje bei atpirkime.
(Apd 10,35; 14,17; 17,27)

Be to, tokia meilė reikalauja stengtis skelbti Evangeliją visur, visose tautose ir kultūrose. Jokia tauta – nei žydai, nei pagonys – neliko anapus didžiojo priesako ribų. Evangelizacija – tai išsiliejimas širdžių, kurios kupinos Dievo meilės Jo dar nepažįstantiems žmonėms. Mes su gėda pripažįstame, kad pasaulyje vis dar yra labai daug žmonių, kurie niekada negirdėjo žinios apie Dievo meilę per Jėzų Kristų. Mes atnaujiname įsipareigojimą, kuris įkvėpė Lozanos judėjimą nuo pat pradžių, panaudoti visas įmanomas priemones, kad Evangelija pasiektų visus žmones.

C) Mes mylime pasaulio vargšus ir kenčiančiuosius. Biblijoje sakoma, kad Viešpats maloningas visiems, kuriuos sukūrė, palaiko prislėgtuosius, myli svetimšalius, pamaitina išalkusius, remia našlaičius ir našlius. (Ps 145,9.13.17; 147,7–9; Įst 10,17–18) Be to, Biblija parodo, kad Dievas nori tai daryti per žmones, atsidavusius tokiai veiklai. Dievas laiko atsakingais pirmiausia tuos, kurie paskirti būti visuomenės politiniais ar teisėtvarkos vadovais (Pr 18,19; Iš 23,6–9; Įst 16,18–20; Job 29,7–17; Ps 72,4.12–14; 82; Pat 31,4–9; Jer 22,1–3; Dan 4,27), tačiau visiems Dievo žmonėms įsakyta – per Įstatymą ir Pranašus, Psalmes ir Išminties knygas, Jėzų ir Paulių, Jokūbą ir Joną – atspindėti Dievo meilę ir teisingumą praktine meile ir teisingumu vargstantiems.
(Iš 22,21–27; Kun 19,33–34; Įst 10,18–19; 15,7–11; Iz 1,16–17; 58,6–9; Am 5,11–15.21–24; Ps 112; Job 31,13–23; Pat 14,31; 19,17; 29,7; Mt 25,31–46; Lk 14,12–14; Gal 2,10; 2 Kor 8–9; Rom 15,25–27; 1 Tim 6,17–19; Jok 1,27; 2,14–17; 1 Jn 3,16–18)

Tokia meilė vargšams reikalauja, kad mes ne tik mėgtume gailestingumą ir atjautos darbus, bet ir būtume teisingi atskleisdami viską, kas engia bei išnaudoja vargšus, ir tam priešintumės. "Mes turime nebijoti pasmerkti blogį ir neteisybę, kad ir kur jie egzistuotų." (Lozanos sandora, 5 str.) Su gėda pripažįstame, kad šiuo atžvilgiu mums nepavyksta rodyti Dievo užsidegimo, įkūnyti Dievo meilės, atspindėti Dievo charakterio ir vykdyti Jo valios. Mes iš naujo pasiryžtame propaguoti teisingumą, taip pat solidarumą ir atstumtųjų bei prislėgtųjų užtarimą. Tokią kovą su blogiu laikome matmeniu dvasinės kovos, kuri gali vykti tik per kryžiaus ir prisikėlimo pergalę, Šventojoje Dvasioje ir su nuolatine malda.

D) Mes mylime savo artimą kaip save pačius. Jėzus ragino mokinius paklusti šiam įsakymui kaip antram pagal svarbą Įstatyme, bet paskui radikaliai sustiprino reikalavimą (tame pačiame skyriuje) "mylėkite ateivius kaip patys save" į "mylėkite savo priešus".
(Kun 19,34; Mt 5,43–44)

Tokia meilė savo artimui reikalauja, kad atsilieptume visiems žmonėms iš Evangelijos širdies, paklusdami Kristaus įsakymui ir sekdami Kristaus pavyzdžiu. Ši meilė artimui apima kitų tikėjimų žmones ir pasiekia tuos, kurie mūsų nekenčia, šmeižia, persekioja ir net žudo. Jėzus mokė į melą atsakyti tiesa, darantiems bloga – gerumu, gailestingumu ir atleidimu, į smurtą ir jo mokinių žudymą – pasiaukojimu, kad patrauktume žmones pas Jį ir sutraukytume blogio grandinę. Kategoriškai atmetame smurto kelią skelbiant Evangeliją ir pagundą kerštauti tiems, kurie padarė mums bloga. Toks nepaklusnumas nesuderinamas su Kristaus pavyzdžiu bei mokymu ir Naujuoju Testamentu. (Mt 5,38–39; Lk 6,27–29; 23,34; Rom 12,17–21; 1 Pt 3,18–23; 4,12–16) Kita vertus, meilės pareiga kenčiantiems artimiesiems ragina siekti teisingumo jų vardu deramai kreipiantis į teisėtvarkos ir valstybės pareigūnus, kurie funkcionuoja kaip Dievo tarnai, baudžiantys nedorėlius. (Rom 13,4)

E) Pasaulis, kurio nemylime. Gerosios Dievo kūrinijos pasaulis tapo žmogaus ir šėtono maišto prieš Dievą pasauliu. Mums įsakyta nemylėti to nuodėmingų geismų, godumo ir žmogiškos puikybės pasaulio. Su liūdesiu pripažįstame, kad kaip tik šie pasaulietiškumo požymiai dažnai iškreipia mūsų krikščionišką būtį ir paneigia mūsų evangelinį liudijimą. (1 Jn 2,15–17)

Iš naujo įsipareigojame neflirtuoti su nupuolusiu pasauliu ir jo praeinančiomis aistromis, bet mylėti visą pasaulį taip, kaip jį myli Dievas. Taigi mylime pasaulį šventai laukdami visos kūrinijos ir visų kultūrų atpirkimo bei atnaujinimo Kristuje, Dievo žmonių susirinkimo iš visų tautų iki žemės pakraščių ir visokios destrukcijos, skurdo, priešiškumo pabaigos.

8. Mes mylime Dievo Evangeliją

Kaip Jėzaus mokiniai, mes esame Evangelijos žmonės. Mūsų tapatybės esmę sudaro užsidegimas dėl biblinės Gerosios naujienos apie išganingąjį Dievo darbą per Jėzų Kristų. Mus vienija Dievo malonės išgyvenimas Evangelijoje ir motyvacija visais įmanomais būdais skelbti šią malonės Evangeliją iki žemės pakraščių.

A) Mums patinka Geroji naujiena blogų naujienų pasaulyje. Evangelija kalba apie skaudžias žmogaus nuodėmės, nuopuolio ir vargo pasekmes. Žmonės sukilo prieš Dievą, atmetė Dievo autoritetą ir nepakluso Dievo Žodžiui. Šioje nuodėmingoje būsenoje esame svetimi Dievui, vienas kitam ir sukurtajai tvarkai. Nuodėmė verta Dievo pasmerkimo. Tie, kurie atsisako atgailauti ir "nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai", bus nubausti. "Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido." (Pr 3; 2 Tes 1,8–9) Nuodėmės ir blogio jėgos pasekmės iškraipė visus žmogaus asmenybės matmenis (dvasinį, fizinį, intelektinį ir santykių). Jos persmelkė kultūrinį, ekonominį, socialinį, politinį ir religinį gyvenimą visose istorijos kultūrose ir kartose. Jos sukėlė žmonijai neišmatuojamą kančią ir padarė žalą Dievo kūrinijai. Šiame niūriame fone biblinė Evangelija iš tikrųjų yra labai gera naujiena.

B) Mums patinka Evangelijos pasakojamas. Evangelija kaip geras naujienas skelbia istorinius Jėzaus iš Nazareto gyvenimo, mirties ir prisikėlimo įvykius. Kaip Dovydo Sūnus, pažadėtasis Karalius Mesijas, Jėzus yra Tas, per kurį vienintelį Dievas įkūrė savo karalystę ir veikė dėl pasaulio išgelbėjimo, kad visos žemės tautos būtų palaimintos, kaip Jis pažadėjo Abraomui. Paulius apibrėžia Evangeliją sakydamas, kad "Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prisikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai". Evangelija skelbia, kad ant Kristaus kryžiaus Dievas savo Sūnaus asmenyje vietoj mūsų prisiėmė bausmę, kurios vertos mūsų nuodėmės. Tuo pačiu svarbiu išgelbėjimo aktu, užbaigtu, apvainikuotu ir paskelbtu per prisikėlimą, Dievas laimėjo lemiamą pergalę prieš šėtoną, mirtį ir blogio galias, išvadavo mus iš jų galios ir baimės, užtikrino jų sunaikinimą ateityje. Dievas pasiekė visas ribas ir priešiškumus pranokstantį tikinčiųjų sutaikinimą su savimi ir vienų su kitais. Be to, Dievas įgyvendino galutinio visos kūrinijos sutaikinimo tikslą ir per kūnišką Jėzaus prisikėlimą suteikė mums pirmuosius naujosios kūrinijos vaisius. "Dievas Kristuje sutaikė su savimi pasaulį." (Mk 1,1.14–15; Rom 1,1–4; Rom 4; 1 Kor 15,3–5; 1 Pt 2,24; Kol 2,15; Hbr 2,14–15; Ef 2,14–18; Kol 1,20; 2 Kor 5,19) Kaip mums patinka Evangelijos pasakojimas!

C) Mums patinka tikrumas, kurį suteikia Evangelija. Vien pasitikėdami Kristumi susijungiame su Juo per Šventąją Dvasią ir esame laikomi teisiais Kristuje prieš Dievą. Būdami išteisinti per tikėjimą, esame susitaikę su Dievu, ir pasmerkimas mums nebegresia. Mes gauname nuodėmių atleidimą. Dalydamiesi prisikėlusio Kristaus gyvybe, atgimstame gyva viltimi. Mes įsūnijami kaip Kristaus bendraįpėdiniai. Tampame Dievo sandoros tautos piliečiais, Dievo šeimos ir Dievo buveinės nariais. Taigi pasitikėdami Kristumi, esame visiškai užtikrinti išgelbėjimu ir amžinuoju gyvenimu, nes mūsų išgelbėjimas galiausiai priklauso ne nuo mūsų, o nuo Kristaus darbo ir Dievo pažado. "Jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje." (Rom 4; Fil 3,1–11; Rom 5,1–2; 8,1–4; Ef 1,7; Kol 1,13–14; 1 Pt 1,3; Gal 3,26–4,7; Ef 2,19–22; Jn 20,30–31; 1 Jn 5,12–13; Rom 8,31–39) Kaip šis Evangelijos pažadas mums patinka!

D) Mums patinka Evangelijos atnešami pokyčiai. Evangelija yra Dievo jėga, keičianti gyvenimą ir veikianti pasaulyje. "Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam." (Rom 1,16) Vienintelė priemonė, per kurią priimami Evangelijos palaiminimai ir garantija, yra tikėjimas. Tačiau gelbstintis tikėjimas niekada nebūna vienas – jis neišvengiamai pasireiškia paklusnumu. Krikščionio paklusnumas yra "tikėjimas, kuris veikia meile". (Gal 5,6) Mes nesame išgelbėti per gerus darbus, bet, būdami išgelbėti vien malone, esame "sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams". (Ef 2,10) "Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs." (Jok 2,17) Etinį pasikeitimą, kurį atneša Evangelija, Paulius laikė Dievo malonės darbu – malonės, kuri pasiekė mūsų išgelbėjimą Kristaus pirmojo atėjimo metu, ir malonės, kuri moko mus gyventi etiškai Jo antrojo atėjimo šviesoje. (Tit 2,11–14) Pauliui "paklusti Evangelijai" reiškė ir pasitikėti malone, ir būti jos mokomam. (Rom 15,18–19; 16,19; 2 Kor 9,13) Pauliaus misijos tikslas buvo skleisti "tikėjimo klusnumą" visose tautose. (Rom 1,5; 16,26) Ši aiškiai sandoriška terminologija primena Abraomą. Abraomas patikėjo Dievo pažadu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. O paskui jis pakluso Dievo įsakymui ir įrodė tikėjimą. "Tikėjimu Abraomas pakluso..." (Pr 15,6; Gal 6,6–9; Hbr 11,8 [Burbulio vert.]; Pr 22,15–18; Jok 2,20–24) Atgaila ir įtikėjimas Jėzų Kristų yra pirmieji paklusnumo aktai, kuriuos atlikti kviečia Evangelija; tolimesnis paklusnumas Dievo įsakymams yra gyvenimo būdas, kuris tampa įmanomas Evangelijos suteikta pašventinančia Šventąja Dvasia. (Rom 8,4) Taigi paklusnumas yra gyvas gelbstinčio tikėjimo įrodymas ir gyvas jo vaisius. Be to, paklusnumas liudija mūsų meilę Jėzui. "Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli." (Jn 14,21) "Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų." (1 Jn 2,3) Kaip Evangelijos jėga mums patinka!

9. Mes mylime Dievo žmones

Dievo žmonės yra tie iš visų amžių ir tautų, kuriuos Dievas Kristuje pamilo, išsirinko, pašaukė, išgelbėjo ir pašventino kaip savo nuosavus žmones, kad jie, kaip naujosios kūrinijos piliečiai, turėtų dalį Kristaus šlovėje. Taigi mums, kaip tiems, kuriuos Dievas mylėjo nuo amžinybės iki amžinybės ir per visą mūsų siautulingą bei maištingą istoriją, yra įsakyta mylėti vieniems kitus. Mat "jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus", taigi "būkite Dievo sekėjai […] ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save". Meilė vienas kitam Dievo šeimoje yra ne tik pageidautinas pasirinkimas, bet ir neišvengiamas įsakymas. Tokia meilė yra pirmasis paklusnumo Evangelijai įrodymas, būtina mūsų pavaldumo Kristaus viešpatystei išraiška ir galingas pasaulinės misijos variklis.
(2 Tes 2,13–14; 1 Jn 4,11; Ef 5,1–2; 1 Tes 1,3; 4,9–10; Jn 13,35)

A) Meilė kviečia mus būti vieningus. Jėzaus įsakymas mokiniams mylėti vieniems kitus susijęs su Jo malda, kad jie būtų viena. Ir įsakymas, ir malda yra misionieriški: "iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai", "kad pasaulis įtikėtų, jog tu [Tėve] esi mane siuntęs". (Jn 13,34–35; 17,21) Galingiausiai įtikinantis Evangelijos tiesos požymis yra tas, kad krikščionys susivienija meile, nepaisydami įsišaknijusių pasaulio skirtumų – rasės, odos spalvos, lyties, socialinių klasių, ekonominių privilegijų ar politinių sąjungų apribojimų. Tačiau mažai kas taip griauna mūsų liudijimą, kaip tų pačių susiskaldymų atspindėjimas ir gausėjimas tarp krikščionių. Mes neatidėliotinai siekiame naujos globalinės Kristaus Kūno partnerystės visuose žemynuose, kuri būtų įsišaknijusi gilioje abipusėje meilėje, abipusiame nuolankume ir dramatiškame ekonominiame dalijimesi be paternalizmo ar nesveikos priklausomybės. Siekiame to ne tik norėdami parodyti savo vienybę Evangelijoje, bet ir dėl Kristaus vardo bei Dievo misijos visame pasaulyje.

B) Meilė kviečia mus būti sąžiningus. Meilė kalba tiesą su malone. Niekas nemylėjo Dievo žmonių labiau nei Izraelio pranašai ir pats Jėzus. Tačiau niekas sąžiningiau už juos ir nepasipriešino jų paklydimui, stabmeldystei ir maištui prieš sandoros Viešpatį. Tai darydami jie ragino Dievo tautą atgailauti, kad jiems būtų atleista ir jie būtų sugrąžinti į Dievo tarnystę. Tas pats pranašiškos meilės balsas dėl tos pačios priežasties turi būti girdimas ir šiandien. Mūsų meilę Dievo bažnyčiai varsto širdgėla dėl blogybių tarp mūsų, kurios taip iškraipo mūsų brangaus Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą ir paslepia nuo pasaulio Jo grožį – pasaulio, kuriam taip desperatiškai reikia artintis prie Jo.

C) Meilė kviečia mus būti solidarius. Meilė vienas kitam ypač apima rūpinimąsi tais, kurie persekiojami ir kalinami dėl savo tikėjimo bei liudijimo. Jei kenčia viena kūno dalis, su ja kenčia visos. Mes visi kaip Jonas esame "sielvarto, karalystės bei ištvermės" bendrininkai Jėzuje. (Hbr 13,1–3; 1 Kor 12,26; Apr 1,9) Mes įsipareigojame kartu kentėti su Kristaus Kūno nariais visame pasaulyje, informuodami, melsdamiesi, užtardami ir palaikydami juos kitais būdais. Tokį dalyvavimą laikome ne vien gailestingumo apraiška, bet ir noru sužinoti, ko kenčianti Bažnyčia gali išmokyti, ką gali duoti Kristaus Kūno dalims, kurios panašių kančių nepatiria. Esame įspėti, kad patenkinta savimi ir atsipalaidavusi dėl savo gerovės Bažnyčia gali būti Kristaus laikoma akla dėl savo skurdo kaip ir Laodikėjos bažnyčia, kurioje Jis pats jaučiasi svetimas. (Apr 3,17–20)

Jėzus ragina visus savo mokinius drauge būti viena šeima tarp tautų, sutaikyta bendruomene, kurioje jo sutaikanti malonė sugriauna visas nuodėmingas užtvaras. Ši Bažnyčia yra malonės, paklusnumo ir meilės Šventojoje Dvasioje bendruomenė, kurioje atsispindi šlovingos Dievo savybės bei maloningi Kristaus bruožai ir pasirodo įvairiaspalvė Dievo išmintis. Kaip gyviausia dabartinė Dievo karalystės išraiška, Bažnyčia yra sutaikytųjų, kurie gyvena nebe sau, o juos pamilusiam ir už juos Save atidavusiam Gelbėtojui, bendruomenė.

10. Su meile atsidavę Dievo misijai

Esame atsidavę pasaulinei misijai, nes ji svarbiausia mūsų supratimui apie Dievą, Bibliją, Bažnyčią, žmonijos istoriją ir galutinę ateitį. Visa Biblija atskleidžia Dievo misiją viską danguje ir žemėje pavesti Kristui, sutaikyti tai per Jo kryžiaus kraują. Įgyvendindamas savo misiją Dievas pakeis nuodėmės ir blogio pažeistą kūriniją nauja kūrinija, kurioje nebebus nuodėmės ar prakeikimo. Dievas ištesės savo pažadą Abraomui palaiminti visas žemės tautas per Jėzaus, Mesijo, Abraomo palikuonio, Evangeliją. Dievas pakeis susiskaldžiusį Jo nuteistų išsiblaškiusių tautų pasaulį nauja Kristaus kraujo atpirkta žmonija iš visų giminių, tautų, žmonių ir kalbų, sutelkta garbinti mūsų Dievo ir Gelbėtojo. Kai Kristus grįš įkurti savo amžinosios gyvybės, teisingumo ir taikos karalystės, Dievas sunaikins mirties, sugedimo ir smurto valdžią. Tuomet Dievas, Emanuelis, gyvens tarp mūsų, ir pasaulio karalystė taps mūsų Viešpaties ir Jo Kristaus karalyste, ir Jis valdys per amžių amžius.
(Ef 1,9–10; Kol 1,20; Pr 1–12; Apr 21–22)

A) Mūsų dalyvavimas Dievo misijoje. Dievas ragina savo žmones prisijungti prie Jo misijos. Bažnyčia iš visų tautų per Mesiją Jėzų yra Dievo tautos Senajame Testamente tąsa. Su ja buvome pašaukti per Abraomą ir įpareigoti būti palaiminimu bei šviesa tautoms. Su ja turime būti ugdomi bei mokomi per įstatymą ir pranašus būti šventumo, gailestingumo ir teisingumo bendruomenė nuodėmių ir kančios kupiname pasaulyje. Mes buvome atpirkti per Jėzaus Kristaus kryžių ir prisikėlimą bei Šventosios Dvasios įgalioti liudyti, ką Dievas padarė Kristuje. Bažnyčia egzistuoja tam, kad amžinai garbintų ir šlovintų Dievą ir dalyvautų istoriją keičiančioje Dievo misijoje. Mūsų misija visiškai priklauso nuo Dievo misijos, yra nukreipta į visą Dievo kūriniją ir iš esmės pagrįsta atperkančia kryžiaus pergale. Tai tauta, kuriai priklausome, kurios tikėjimą išpažįstame ir kurios misijoje dalyvaujame.

B) Mūsų misijos vientisumas. Visos mūsų misijos šaltinis yra tai, ką Dievas padarė Kristuje, kad atpirktų visą pasaulį, kaip apreikšta Biblijoje. Mūsų evangelistinė užduotis – paskelbti tą Gerąją naujieną visoms tautoms. Visos mūsų misijos kontekstas yra pasaulis, kuriame gyvename, nuodėmės, kančios, neteisybės ir netvarkos kūrinijoje pasaulis, į kurį Dievas mus atsiuntė, kad mylėtume ir tarnautume Kristui. Todėl visa mūsų misija turi atspindėti evangelizavimo ir uolios veiklos pasaulyje integraciją (ir viena, ir kita įsakyta bei įkvėpta viso Dievo Evangelijos biblinio Apreiškimo).

"Pats evangelizavimas yra istorinio, biblinio Kristaus, kaip Gelbėtojo ir Viešpaties, skelbimas, siekiant įtikinti žmones ateiti pas Jį asmeniškai ir susitaikyti su Dievu… Evangelizavimo rezultatai apima paklusnumą Kristui, įsitraukimą į Jo Bažnyčią ir atsakingą tarnavimą pasaulyje… Mes tvirtiname, kad evangelizavimas ir įsitraukimas į socialinę-politinę veiklą yra mūsų krikščioniškos pareigos dalis. Nes abu šie dalykai yra doktrinų apie Dievą ir žmogų, mūsų meilės artimui ir mūsų paklusnumo Jėzui Kristui būtina išraiška. […] Išgelbėjimas, kurį skelbiame, turėtų pakeisti visą mūsų asmeninę ir socialinę atsakomybę. Tikėjimas be darbų yra miręs." (Lozanos sandora, 4 ir 5 str.)

"Integrali misija – tai Evangelijos skelbimas ir demonstravimas. Evangelizacija ir socialinė veikla ne tik turi būti atliekamos kartu. Veikiau integralioje misijoje skelbimas, kai kviečiame žmones mylėti ir atgailauti visose gyvenimo srityse, turi socialines pasekmes. O visuomeninis darbas, kai liudijame keičiančią Jėzaus Kristaus malonę, turi evangelistines pasekmes. Jei ignoruotume pasaulį, išduotume Dievo Žodį, kuris siunčia mus tarnauti pasauliui. Jei ignoruotume Dievo Žodį, neturėtume ką duoti pasauliui." ("The Micah Declaration on Integral Mission"; http://www.micahnetwork.org )

Mes įsipareigojame integraliai ir dinamiškai panaudoti visus misijos, kuriai Dievas šaukia savo Bažnyčią, matmenis.

* Dievas liepia mums skelbti visoms tautoms Dievo apreiškimo ir Dievo išganingos malonės per Jėzų Kristų Evangelijos tiesą, raginant visus žmones atgailauti, įtikėti, pasikrikštyti ir tapti paklusniais mokiniais.
* Dievas įsako mums atspindėti Jo charakterį gailestingai rūpinantis vargstančiais ir demonstruoti Dievo karalystės vertybes bei jėgą, siekiant teisingumo, taikos ir rūpinantis Dievo kūrinija.

Atsiliepdami į Dievo beribę meilę mums per Kristų ir iš savo plūstančios meilės Jam mes, padedami Šventosios Dvasios, iš naujo pasižadame visiškai paklusti viskam, ką liepia Dievas, nuolankiai, džiaugsmingai ir drąsiai. Mes atnaujiname šią sandorą su Viešpačiu – Viešpačiu, kurį mylime, nes Jis pirmas mus pamilo.

B.d.

Iš anglų kalbos vertė J. Kriūnienė; redaktorius: H. Lahayne; korektorės: N. Aleinikova, A. Pangonytė.

Žr.
Lozanos sandora:
http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-720.htm
Manilos manifestas:
http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-684.htm
Apie Lozanos judėjimą:
http://www.lausanne.org/en/about.html