Aurelijus Augustinas
„Kas tu esi, mano Dieve?“
1. Didis esi Viešpatie ir labai šlovintinas, didelė tavo galybė, ir tavo išmintis neišmatuojama. Ir šlovinti tave nori žmogus, maža dalelė tavo kūrinijos; žmogus, nešantis su savimi savo mirtingumą, nešantis savo nuodėmės liudijimą, ir liudijimą, kad "priešiniesi išpuikėliams"; ir vis dėlto tave nori šlovinti žmogus, maža dalelė tavo kūrinijos. Tu paveiki mus taip, kad šlovinti tave yra malonu, nes sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje. Leisk man, Viešpatie, pažinti ir suprasti, kas yra pirmiau: šauktis tavęs ar šlovinti tave; pažinti tave ar šauktis tavęs. Bet kas tavęs šaukiasi, nepažindamas tavęs? Visai ko kito gali šauktis, nepažindamas tavęs. O gal reikia tavęs šauktis, idant būtum pažintas? Tačiau kaip šauksis to, kurio neįtikėjo? Arba kaip įtikės be skelbėjo? Ir šlovins Viešpatį tie, kurie jo ieško? Nes ieškantys randa jį, o randantieji šlovins jį, ir ieškosiu tavęs, Viešpatie, šaukdamasis tavęs, ir šaukiuosi, tikėdamas į tave, nes esi mums paskelbtas. Šaukiasi tavęs, Viešpatie, mano tikėjimas, kuri davei man, kurį įkvėpei man per savo sūnaus žmogiškumą, per savo skelbėjo tarnystę.
2. Bet kaip šaukiuosi savo Dievo, Dievo ir savo Viešpaties? Nes kai šaukiuosi jo, aš tuo pačiu pasikviesiu jį į save patį. Bet kokia vieta yra manyje, kur ateitų mano Dievas? Kur galėtų ateiti Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę? Ar iš tiesų taip, Viešpatie, mano Dieve, ar yra manyje kas nors, kas galėtų tave aprėpti? Argi dangus ir žemė, kuriuos sukūrei ir kuriuose mane sukūrei, aprėpia tave? O gal todėl, kad be tavęs nebūtų nieko, kas yra, gal todėl visa, kas yra, aprėpia tave? Taigi, kadangi ir aš esu, gal todėl prašau, kad ateitum į mane, nes manęs nebūtų, jeigu tavęs nebūtų manyje? Juk aš dar ne pragarmėje, tačiau tu ir ten esi. Net jeigu nužengsiu į požemius, tu ten esi. Taigi manęs nebūtų, mano Dieve, manęs visiškai nebūtų, jeigu tu nebūtum manyje. O veikiau aš nebūčiau, jeigu nebūčiau tavyje, iš kurio visa, per kurį visa, kuriame visa. Juk taip, Viešpatie, juk taip. Kur šauksiu tave, jeigu tavyje esu? Arba iš kur ateisi į mane? Kur pasitrauksiu už dangaus ir žemės ribų, kad iš ten į mane ateitų mano Dievas, kuris pasakė: "Aš užpildau dangų ir žemę"?
3. Taigi ar aprėpia tave dangus ir žemė, jeigu tu juos užildai? O gal tu juos užildai, bet dar lieka, kadangi jie tavęs nesutalpina? Ir kur išlieji visa tai, kas lieka iš tavęs, užpildžius dangų ir žemę? O gal tau, aprėpiančiam visa, nereikia būti kieno nors talpinamam, kadangi visa aprėpdamas užpildai. Ne indai, kuriuos tu užpildai, daro tave stiprų, nes net jeigu jie sudužtų, tu neišsilietum. O kai tu išsilieji ant mūsų, ne tu krenti, bet mus pakeli, ne tu išsibarstai, bet mus surenki. Ir visa, ką tu užpildai, visu savimi visa užpildai. Tačiau visa nepajėgia aprėpti viso tavęs: tad ar aprėpia tik dalį tavęs, ar visa vienu kartu aprėpia tą pačią dalį? Ar atskiri kūriniai aprėpia atskiras dalis: didesnieji – didesnes, mažesnieji – mažesnes? Taigi ar kuri nors tavo dalis yra didesnė, o kuri nors mažesnė? O gal visur esi visas, ir niekas neaprėpia tavęs viso?
4. Taigi kas tu esi, mano Dieve? Kas, klausiu, esi, jeigu ne Viešpats, mano Dievas? Argi yra kitas Viešpats, išskyrus mūsų Viešpatį? Arba ar yra kitas dievas, išskyrus mūsų Dievą? Visų aukščiausias, geriausias, galingiausias, visagalis, gailestingiausias ir teisingiausias, tolimiausias ir artimiausias, gražiausias ir tvirčiausias, pastoviausias ir neapčiuopiamiausias, nekintantis ir visa keičiantis, niekada naujas ir niekada senas, viską atnaujinantis; į senatvę vedantis išpuikėlius, kurie to nežino; visada veikiantis, visada ramus, kaupiantis ir nestokojantis, nešantis ir pripildantis, ir apsaugantis, kuriantis ir maitinantis, tobulinantis ir ieškantis, nors nieko tau netrūksta.. Tu myli ir nedegi, pavyduliauji ir lieki abejingas, gailiesi ir nejauti skausmo, pyksti ir esi ramus, keiti darbus ir nekeiti sumanymo; priimi tai, ką randi, bet niekad nesi praradęs; niekad nestokoji ir džiaugiesi pelnu; niekada nesi šykštus ir reikalauji palūkanų. Tau yra permokama, idant būtum skolingas, tačiau kas turi ką nors ne tavo? Grąžini skolas, niekam nebūdamas skolingas, dovanoji skolas, nieko neprarasdamas. Ir ką gi mes pasakėme, mano Dieve, mano gyvenime, mano šventa saldybe? Arba ką kas nors pasako, kai apie tave kalba? Tačiau vargas tylintiems apie tave, nes ir iškalbingieji tampa nebylūs.
Aurelijius Augustinas, Išpažinimai, vertė E. Ulčinaitė (Aidai, 2004)
