Anželika Krikštaponienė
Kas kūnui siela, tas pasauliui krikščionys
5. Mat krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Tikrai nerimstantys smalsūs žmonės išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip laikini; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet viskam pasirengę kaip svetimšaliai; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet pagimdytųjų neišmeta. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų tėvynė danguje. Jie paklūsta išleistiems įstatymams, bet savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami. Jie nepažįstami, ir teisiami, jie žudomi atgaivinami. Jie beturčiai, bet praturtina daugelį, visko stokoja, bet visko pertekę. Jie niekinami, bet paniekoje randa šlovę, šmeižiami, bet pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami atsako pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.
6. Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidusi po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Kaip neregimoji siela yra užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi, bet jų tikėjimas nematomas. Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės, – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia, jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia, ir jo narius, – ir krikščionys myli savo nekentėjus. Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys pasaulyje tarsi kaliniais, bet pasaulis jais laikosi. Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste, ir krikščionys, apsistoję gendančiuose kūrinuose, laukia dangaus negendamybės. Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys engiami kasdien gausėja. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.
Šaltinis: "Bažnyčios Tėvai – Antologija" (sud. D. Alekna, V. Ališauskas; Aidai, 2003)
