Holger Lahayne
„Karas yra nuožmus“
Koks panašus ir vis dėlto koks skirtingas yra "Šaltasis kalnas"! Minghella vėl susuko meilės istoriją, kurios veiksmas vyksta karo metu – šįkart per Amerikos pilietinį karą (1861–1865). Vėl kalbama apie geismą ir ilgesį, vėl nėra tikro hepiendo, vėl matome karo vargą, ir vėl buvo "Oskaras" už geriausią antro plano moterišką vaidmenį (Juliette Binoche "Angle ligonyje", Renee Zellweger "Šaltajame kalne"). Tačiau "Šaltasis kalnas" parodo, beje, visai kitaip nei "Anglas ligonis", tikros meilės ir ištikimybės, tikėjimo ir artimo meilės kelią.
"Šaltasis kalnas" pasakojama paprasto dailidės Inmano (Jude Law) ir pastoriaus dukters Ados (Nicole Kidman), kurie įsimyli mažoje gyvenvietėje Cold Mountain (Šaltasis kalnas) Šiaurės Karolinoje prieš pat prasidedant karui, istorija. Inmanas, kaip praktiškai visi jo amžiaus vyrai, iškart pašaukiamas į karinę tarnybą, kad nuo nekenčiamų jankių iš Šiaurės gintų į konfederaciją susijungusių valstijų nepriklausomybę. 1864 m. Inmanas dezertyruoja iš ligoninės ir patraukia keliu namo, į Cold Mountain pas Adą.
Karo eiga nėra filmo tema, juo labiau ne jį sukėlusi juodaodžių vergijos problematika. Tačiau šio karo nuožmumą visais lygiais jis fiksuoja labai gerai. Matome tik vieną mūšio sceną: pačioje pradžioje šiauriečiai mėgina šturmuoti ilgai apsuptyje laikytą Petersburgą Virdžinijoje. Pietiečių gynybos įrenginiuose jie pralaužia didžiulę spragą, puola į kraterį – bet pamiršta kopėčias, kad galėtų vėl išlipti. Tad puolimas tampa žudynėmis, nes pietiečiai tiesiog pribaigia įstrigusius jankius šūviais. Per keletą minučių žuvo tūkstančiai. Minghella čia gan tiksliai parodo istorinį įvykį, ir matant visą kraują ir purvą junti, kad tai labai primena žiaurųjį "Gelbstint eilinį Rajaną" įžangos epizodą.
Dėl tokių diletantiškų generolų sprendimų nepaisant didžiulio Šiaurės pranašumo karas tęsėsi ketverius kankinančius metus. Mirė 600 000 amerikiečių (daugiau nei visuose kituose JAV karuose kartu paėmus) – ir todėl, kad nors ginklų technika jau buvo toli pažengusi, bet ne sanitarija. Tuo tarpu buvo labai paplitusi prostitucija, ir filme seksualinių perversijų ir perkamos meilės matome pakankamai. Trumpoje, bet daug sakančioje scenoje Inmanas bėgdamas įšoka į mažą laivelį – ir jauna mergina prie vairo, morališkai palūžusi ir išnaudojanti kiekvieną finansinį šaltinį, iškart pasiūlo jam daugiau nei tik perkėlimą.
"Karas yra nuožmus", ciniškai glaustai teigė Williamas Tecumsehas Shermanas, Šiaurės generolas, kai 1864 m. Pietuose pradėjo savo plėšikavimų žygį per Džordžiją ir Pietų Karoliną, kad palaužtų gyventojų kovos dvasią. Turbūt intensyviausioje filmo scenoje matome trumpą ištrauką iš "Shermano žygio": trys šių plėšikaujančių šiauriečių užpuola našle tapusios Saros (Natalie Portman nedideliame, bet puikiai suvaidintame vaidmenyje!) ūkį. Jaunoji moteris išvakarėse suteikė prieglobstį Inmanui. Vėl atsiveria vyro netektis, artumo ir saugumo šiais baisiais laikais troškimas. Čia įjoja jankiai ir puola ieškoti maisto produktų, išspaudžia iš Saros žinią apie paslėptus gyvulius, o jos kūdikį palieka šalti lauke. Prieinama prie bandymo išprievartauti, o galiausiai dar ir nušaunamas vienintelis šiek tiek atjaučiantis ir širdį turintis šiaurietis. Karas žadina žmogiškumą, drąsą, nors yra toks žiaurus – arba kaip tik todėl.
Kai žuvo Inmano draugai, o jis pats vos nenumirė, armijoje niekas jo nebelaiko. Iš savo mylimosios Ados jis turi vienintelę nuotrauką, kurią kaip savo akį saugo jos padovanotame romane. Iš 300 laiškų per trejus metus jį pasiekia visi 3. Galiausiai jis paimamas į nelaisvę, beveik miršta, kol jį išgelbsti atsiskyrėlė avių piemenė ir slaugo.
Adai gimtinėje klojasi ne ką geriau. Netikėtai miršta jos tėvas pamokslininkas, ir ūkis nyksta. Kaip visuose Pietuose visi badauja – ir tai tuomet, kai Home Guard, medžiojanti dezertyrus, vykdo terorą. Netikėtai Ada susilaukia pagalbos iš Rubė, charakteriu visiškai priešingos (R. Zellweger – tokios jos dar niekad nesame matę!). Apleista tėvo, užgrūdinta gyvenimo ir su viesulo dinamika ji padeda Adai vėl atsistoti, su pastoriaus dukra apdirba sodą bei dirvą ir rūpinasi išgyvenimu.
Kai Home Guard (vietinės gynybos būrių) vyrai kankina kaimynę Salę ir nužudo jos vyrą ir dezertyravusius sūnus, atrodo, kad filmas skelbia pacifizmą. Toliausiai šia kryptimi pažengiama Ados laiško Inmanui eilutėse "Jei tu kovoji, liaukis kovoti, jei žygiuoji, nustok žygiavęs. Grįžk pas mane". Tačiau apskritai filmu neketinama skleisti antikarinės žinios. Žinoma, džiūgavimas karui prasidėjus vaizduojamas kaip iliuzinis. Ir tai, kad abi pusės remiasi Dievu, prablaivina ir Inmaną. Kareiviai abiejose pusėse buvo kupini gilaus pamaldumo (vien per prabudimą 1863/64 netoli Pietų sostinės Richmondo apie 100.000 konfederacijos kareivių įtikėjo!). Bet labai aiškus ir kandus Rubės komentaras: "Sako, šis karas – šalį temdantis debesis. Vyrai duoda toną, o kai ima lyti, jie stovi lauke ir skundžiasi, kad šlampa." Bet daugiau filosofijos "Šaltajame kalne" mes nerandame. Teisė į savigyną pabrėžiama netgi ne sykį – Rubė, Ana, Sara, visos nešiojasi šautuvus, o ir šaudo iš jų.
Filmą išskiria ne pacifizmas. Jam veikiau pavyksta perkelti mus atgal į XIX a. vidurį, į laiką, kuriame aukštai vertinamas paprastumas, paprasta kalba, paprastos, bet svarbios dorybės kaip tikėjimas ir ištikimybė. Didelį įspūdį daro jau vien ši ryžtinga Ados ir Inmano ištikimybė metų metus, šis tikėjimas pamatyti kito ištikimybę – nors kai kada šis tikėjimas ir virsta iracionalumu (Ados žvilgsnis į ateitį pranašaujantį šulinį).
Žinoma, Inmanas grįžta namo ir randa laukiančią Adą. Jie mylisi, kas, žinoma, susilaukė kai kurių krikščioniškų kritikų nepritarimo. Tačiau abu supranta: oficialiai susituokti šiais anarchiškais laikais be civilinės metrikacijos biurų ir funkcionuojančių krikščioniškų bendruomenių vis tiek negalime. Todėl prieš tai jie prisiekia prieš vienas kitą ir prieš Dievą: "I will marry you, I will marry you, I will marry you". Ko daugiau norėti?
Vis dėlto "Šaltasis kalnas" nepadovanoja mums hepiendo ir baigiasi panašiai liūdnai kaip ir "Anglas ligonis". Bet koks skirtumas smulkmenose! Inmanas miršta, tad Ada turi vėl verstis viena ir viena auginti dukrą, pradėtą per vienintelę naktį su Inmanu. Jos parodomos po daugelio metų, ir itin blaiviai pasakojantis Ados balsas mums praneša: po Inmano mirties buvo vos kelios dienos, kai ji galėjo negalvoti apie jį. Karas yra nuožmus, gyvenimas yra rūstus, bet pabaigoje anaiptol nematome palūžusios, įširdusios, užkietėjusios moters. Kitaip nei Minghellos pirmo didžiojo filmo, šio žinia kaip tik nėra tokia: visas blogis ir visas žiaurumas turi viduje užkietinti, turi mus morališkai nusmukdyti, turi mus nužmoginti. Žinoma, šis pavojus tvyro ore. Inmanas baiminasi, kad kare bus praradęs visą švelnumą ir meilę. Šis romumas, šis realizmas, šis moralinis stuburas – visa tai, be abejo, priskirtina ir (krikščioniško) tikėjimo matmeniui, kurio kaip tik visiškai trūko "Ligoniui", ir šis tikėjimas gelbsti jį ir gelbsti Adą nuo vidinio kracho. Savo dukrą ji pavadina Grace – Malone. Jai maloningai buvo leista bent dar sykį sutikti savo mylimąjį. Daugiau ne, bet vis dėlto taip daug. Paskutinėje scenoje ji sėdi su Rube, jos šeima ir Sale prie stalo ir dėkoja Dievui už visa gera, ką jai buvo leista patirti.
