Francis A. Schaeffer
Kaip pateikti krikščioniškąjį tikėjimą mūsų kartai
Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos išleistos F. A. ir E. Schaefferių knygos (1982 sud. F.A. Schaefferio The Complete Works / Rinktiniai raštai, 5 tomai). Mirė F. A. Schaefferis 1984 nuo vėžio, o jo žmona anapilin iškeliavo 2013 balandį. Schaefferio žento ir Anglijos L'Abri filialo įkūrėjo R. Macaulay'io knyga Being Human / Būti žmogumi (su J. Barrsu) išleista ir Lietuvoje (Nova Vita, 2000).
Schaefferis buvo svarbus XX a. apologetas, "apaštalas intelektualams", visada akcentavęs tiesos objektyvumą ir svarbą. Per visą gyvenimą jis išskirtinai akcentavo Biblijos vaidmenį, gynė jos neklystamumą (Schaefferis buvo vienas iš Tarptautinės Biblijos neklaidingumo tarybos iniciatorių). 'Pažangesniųjų’ evangelikalų teologų abejojimą Biblijos neklaidingumu jis vadino "didžiąja evangelikų nelaime" (toks ir jo paskutinės knygos pavadinimas: The Great Evangelical Disaster). Visai tai jį siejo su protestantų fundamentalizmo judėjimu, nors pats Schaefferis daugelyje fundamentalistų bažnyčių matė vien "tiesą be meilės" ("šaltasis fundamentalizmas"). Kitaip negu dauguma griežtų fundamentalistų, Schaefferis iš principo labai teigiamai žvelgė į kultūrą ir mokslą, nuodugniai analizavo Vakarų visuomenės raidą (pvz., žr. knygą ir filmą How Should We Then Live) rodydamas, kur ir kodėl visuomenė nukrypo nuo krikščioniškų pagrindų. Jis buvo įsitikinęs, kad vien krikščionybė tegali suteikti tvirtus ir pagrįstus atsakymus į svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus.
Savo pirmoje ir iki šiol tikriausiai svarbiausioje knygoje The God Who I There / Dievas, kuris yra (1968) Schaefferis pabrėžia, kaip svarbu, kad skelbiant Evangeliją darbartinė karta tinkamai suprastų tiesą. Čia pateikiame ištrauką iš knygos; tai savotiškas įvadas į apologetiką.
Tikėjimo gynimas
Krikščioniškoji apologetika turi du tikslus. Jos pirmutinis tikslas yra apsiginti. Antrasis – perteikti krikščionybę bet kuriai kartai suprantamu būdu.
Apgintis yra tinkamas ir būtinas dalykas, nes istorinė krikščionybė bus puolama kiekviename amžiuje. Apgintis nereiškia nuolatinės aktyvios gynybos pozicijos. Nereikėtų gėdytis ir paties žodžio apsiginti. Kiekvienos pozicijos šalininkai, aktyviai dalyvaujantys savo kartos gyvenime, privalo sugebėti tinkamai atsakyti į jiems keliamus klausimus. Todėl žodis "apsiginti" čia nėra vartojamas neigiama reikšme, nes kiekviename pokalbyje, kiekvienoje komunikacijoje, kurią galima vadinti dialogu, keliamoms prieštaroms turi būti pateikti atsakymai.
Šie atsakymai visų pirma būtini man pačiam kaip krikščioniui, kad galėčiau išlaikyti savo intelektualumą bei savo asmeninio, dvasinio ir intelektinio gyvenimo vienovę. Antra, šie atsakymai būtini tiems, už kuriuos esu atsakingas.
Būtų neprotinga tikėtis, kad kiekvieno amžiaus karta laikytųsi tų pačių istorinės krikščionybės pozicijų, nebent jai kas nors padėtų pamatyti klaidingus argumentus ir išvadas, nukreiptas prieš krikščionybę bei juos pačius kaip krikščionis. Mes turime mokyti jaunus krikščionis suprasti, kokie išpuoliai slypi būtent mūsų kartoje bei kuo jie skiriasi nuo praėjusios kartos išpuolių, ir tokiu būdu paruošti juos sutikti šią monolitinę dvidešimtojo amžiaus kultūrą.
Aš pastebėjau, kad visur, – tiek Jungtinėse Valstijose, tiek kitose šalyse, – istorinė krikščionybė praranda krikščionių vaikus. Tai vyksta ne tik mažose grupelėse nedideliuose geografiniuose regionuose, visur. Jie prarandami todėl, kad jų tėvai nesugeba suprasti savo vaikų, ir iš tikrųjų atsiradus reikmei negali jiems padėti. Ne tik tėvai nesugeba suprasti savo vaikų, bet ir Bažnyčios, krikščioniškos kolegijos ir misijos. Kai kurios krikščioniškos kolegijos (aš čia nekalbu apie "liberaliąsias") praranda dalį savo geriausių studentų dar jiems nebaigus mokslo. Mes palikome ateinančią kartą beginklę prieš dvidešimtojo amžiaus idėjas, kuriomis ji apsupta.
Todėl apgintis, dėl manęs paties bei tų, už kuriuos esu atsakingas, turi būti sąmoningas veiksmas. Negalime manyti, kad būdami krikščionys visa bibline žodžio prasme bei vedami Šventosios Dvasios, automatiškai išvengsime mus supančio pasaulio įtakos. Šventoji Dvasia gali daryti tai, ką nori, tačiau Biblija neatskiria jos veiklos nuo pažinimo; taip pat jos veikla nepanaikina mūsų, kaip tėvų, pastorių, evangelistų, misionierių ar mokytojų, atsakomybės.
Tikėjimo pateikimas
Kita vertus, krikščioniškoji apologetika niekuomet neturėtų apsiriboti vien savisauga. Mes privalome perduoti Evangeliją savo kartai.
Krikščioniškoji apologetika nėra panaši į gyvenimą tvirtovėje su pakeliamuoju tiltu, kartkartėmis per sieną permetant kokį akmenį. Ji neturėtų būti grindžiama citadelės mentalitetu – sėdėjimu viduje ir žodžiais "Jūs manęs čia nepasieksite". Jei krikščionis teoriškai arba praktiškai vadovaujasi tokiu požiūriu, jis praranda ryšį su visais priėmusiais dvidešimtojo amžiaus idėjas. Apologetika neturėtų būti vien tik akademinių studijų objektas, naujos rūšies scholastika. Ji turi būti apgalvota ir praktikuojama per gyvą ir sudėtingą kontaktą su dabartine karta. Todėl krikščionis neturėtų trokšti pateikti vien puikiai subalansuotos teorijos, panašios į kai kurias graikų metafizines sistemas. Jam turėtų rūpėti tai, kas turi nuolatinį ryšį su tikrove, tai yra su klausimais, kuriuos užduoda jo paties ir ateinanti kartos.
Niekas negali tapti krikščioniu nesupratęs, ką krikščionybė skelbia. Daugybė pastorių, misionierių ir krikščionybės mokytojų, atrodo, nepajėgia kalbėtis su išsilavinusiais bei paprastais aplink juos esančiais žmonėmis. Neatrodo, kad jie suprastų mūsų visų užduotį prabilti į savo kartą: praeities nebėra, ateitis dar neatėjo. Taigi teigiamoji apologetikos pusė yra Evangelijos pateikimas dabartinei kartai jai suprantama kalba.
Apologetikos tikslas – ne tik laimėti diskusiją ar ginčą. Jos tikslas tas, kad žmonės, su kuriais susiduriame, taptų krikščionimis ir gyventų paklusdami Jėzaus viešpatystei visais gyvenimo aspektais.
Visų pirma svarbu atsiminti, jog tikros apologetikos negalima atskirti nuo Šventosios Dvasios veikimo ir krikščionio gyvo ryšio su Viešpačiu per maldą. Turime suvokti, kad kovojame ne vien su kūnu ir krauju. Tačiau biblinė nuostata, kad pažinimas eina pirmiau išgelbėjimo, darys mums įtaką, kai sieksime pažinimo, būtino Evangelijai skelbti. Istorinė krikščionybė niekuomet nebuvo atsiribojusi nuo pažinimo. Ji skelbia, kad tiesa yra viena ir kad mes privalome tuo gyventi bei to mokyti, net jeigu dvidešimtojo amžiaus idėjos ir teologija tai neigtų.
Kvietimas veikti ateina tik tuomet, kai paruošiamas adekvatus pažinimo pagrindas. Tai atitinka Jono nurodytą evangelijos parašymo priežastį: "Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą". Žodis "ženklas" yra susijęs su istoriniais įvykiais – Kristaus gyvenimu, mirtimi bei prisikėlimu, aprašytais šioje evangelijoje. Dvidešimtojo amžiaus kalba žodį "ženklas" galėtume išversti kaip "erdvės ir laiko įrodymą": "Jėzus padarė dar daugel kitų erdvės ir laiko įrodymų". Visų pirma atkreipkite dėmesį į tai, kad šie erdvės ir laiko įrodymai, savo esme pastebimi, buvo aprašyti kaip įvykę mokinių akivaizdoje, šiems juos stebint. Negana to, jie buvo išreikšti žodžiais ir surašyti. Žinoma, tai reikštų, kad šie erdvės ir laiko įrodymai gali būti aptariami remiantis įprastai vartojama kalba, išdėstyta gramatikos vadovėliuose bei žodynuose.
Tvarka, kuria šios eilutės išdėstytos, taip pat svarbi. Visų pirma, šie erdvės ir laiko įrodymai pateikti rašytine forma, ir todėl juos galima dėmesingai apsvarstyti. Antra, šie įrodymai skirti tam, kad pateiktų gerus ir pakankamus įrodymus, jog Kristus yra Senajame Testamente išpranašautasis Mesijas ir Dievo Sūnus. Taigi trečia, mes nesame raginami patikėti, kol sau neužduodame klausimo, ar tai yra tiesa remiantis erdvės ir laiko įrodymais.
Panašaus pobūdžio tikro pažinimo pagrindas pateikiamas Evangelijos pagal Luką prologe: "Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius [yra dalykų, kurie įvyko per istoriją, erdvėje ir laike, prieš 'mus’], kaip mums perdavė savo akimis mačiusieji [ši istorija yra atvira liudytojams patikrinti] ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau [kas atvira patikrinti, tas gali būti perduota žodžiais, išdėstytais raštu], kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas". Tai nėra šuolis į tamsą, nes mes galime "pažinti tiesą". Tik supratę šį įvadinį žodį tampame pasiruošę išgirsti likusią Evangelijos pagal Luką dalį, prasidedančią šia eilute: "Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas…" Iš prologo žinome, kad Luko pasakojimas telpa į istorinės tiesos rėmus, ir todėl Erodas, Zacharijas bei Kristus turi būti talpinami į šiuos erdvės ir laiko rėmus.
Pažinimas eina pirmiau tikėjimo. Tai be galo svarbu, jei norime suprasti Bibliją. Pasakyti (kaip krikščionis ir turėtų), kad tikrasis tikėjimas Dievą yra tik tas, kuris remiasi pažinimu, reiškia dvidešimtojo amžiaus pasaulyje sukelti sprogimą.
Tiesos svarba
Prieš kurį laiką man teko kalbėti grupei Oksfordo universiteto teologijos studentų apie Evangelijos pateikimą dvidešimtojo amžiaus idėjų paveiktiems žmonėms. Man baigus kalbėti, atsistojo magistrantas iš Kanados ir tarė: "Sere, jeigu mes jus teisingai supratome, tai jūs sakote, jog prieš evangelizuojant turėtų būti atliktas paruošiamasis darbas. Jei tai tiesa, tuomet mes Oksforde buvome mokomi klaidingai. Neskirdami pakankamai laiko paruošiamajam evangelizavimo darbui, daugelio žmonių tiesiog negalėjome pasiekti". Aš atsakiau, kad visiškai su juo sutinku.
Tiesa – pirmiau atsivertimo
Kad žmogus būtų pasiruošęs tapti krikščioniu, jis turi tinkamai suprasti tiesą, nesvarbu, ar yra iki galo išanalizavęs savo tiesos sampratą, ar ne. Visi žmonės, sąmoningai ar ne, gyvena veikiami tam tikros tiesos sampratos. Mūsų tiesos sąvoka radikaliai paveiks mūsų supratimą, ką reiškia tapti krikščioniu. Šiuo atveju mums rūpi ne tiek tiesos turinys, kiek mūsų tiesos samprata.
Kai kurie žmonės, laikantys save tikrais krikščionimis, yra prisisunkę dvidešimtojo amžiaus idėjų. Kalbant apie atsivertimą, kaip jį supranta krikščionys, tiesa turėtų eiti pirmiausia, nes frazė "priimti Kristų kaip Gelbėtoją" gali reikšti bet ką. Tvirtindami, kad krikščionybė yra tiesa, nepasakome to, ką norime pasakyti, kol visiškai aiškiai neparodome, jog kalbame apie objektyvią tiesą, ir tuomet tas "priimti Kristų kaip Gelbėtoją" nebėra tiesiog tam tikros formos "šuolis į aukštesnį lygmenį".
Tiesa ir dvasingumas
Taigi, kaip prieš veiksmingai evangelizuodami, taip ir kalbėdami apie tikrąjį dvasingumą, turime iškelti objektyvią tiesą. Bibliniu požiūriu dvasingumas nėra fragmentiškas. Todėl jis turi būti atskirtas nuo šiuolaikinių dvasingumo koncepcijų, – tiek Vakarų, tiek Rytų. Nelaimei, jis turi būti atskirtas ir nuo kai kurių evangelikų dvasingumo koncepcijų. Tikrasis dvasingumas nėra fragmentiškas, nes jis apima visą žmogų kiekvieną jo gyvenimo akimirką. Priešingai šiam bibliniam požiūriui, dalį evangeliškojo judėjimo paveikė Platono idėjos, t. y. per daug pabrėžiama sielos reikšmė, o ne visa asmenybė, įskaitant ir kūną bei intelektą.
Labai svarbu, kad suvoktume, jog priešingai šiuolaikinėms "dvasinės patirties" idėjoms, biblinė patirtis tvirtai grindžiama tiesa. Tai nėra vien jausminis potyris ar patyrimas be jokio turinio.
Tikrąjį dvasingumą galima suskirstyti į tris dalis. Pirmiausia būtina apsvarstyti, kas tai "yra" ir kaip galima su tuo turėti ryšį. Tas kažkas turi būti suprastas ir apibrėžtas. Negalima palaikyti asmeniškų santykių su tuo, ko nepažįstate. Tada, supratus, kas yra tas, su kuriuo ketinu palaikyti asmeniškus santykius, ir kaip tai padaryti, šis ryšys ir prasideda. Biblija tai vadina atsivertimu, "gimimu iš aukšto", ir šį žingsnį kiekvienas žmogus gali žengti tik asmeniškai, kaip individas. Negalime atgimti iš aukšto grupėmis, o tik po vieną. Tačiau nors šis žingsnis individualus, tai nereiškia, kad jis individualistinis. Šie žodžiai skamba panašiai, tačiau jų reikšmės be galo skirtingos. Tai suteikia pagrindą ištisai sociologijos bei kultūros teorijai.
Viena, tikrasis dvasingumas negali būti atsietas nuo tiesos, nei, antra, nuo žmogaus visumos ir visos kultūros. Tikrasis dvasingumas turi aprėpti visus šiuos dalykus. Biblija tvirtina, kad tiesa yra viena, – ir tai, ko gero, vienintelė išlikusi mūsų kartos teorija, kuri tai tvirtina.
Kad išvengtume painiavos, pažvelkime, ko šis tiesos vienovės apibrėžimas neapima. Visų pirma, bibliniu požiūriu, tiesa nėra visiškai susijusi su ortodoksiškumu. Ortodoksiškumas yra svarbus, ir aš pats esu žinomas kaip teologas ortodoksas. Tačiau tiesa nėra visiškai susijusi su ortodoksiškumu. Antra, tiesa nėra visiškai susieta ir su tikėjimo išpažinimais. Aš tikiu, kad istoriniai krikščionių tikėjimo išpažinimai yra svarbūs, tačiau turime suprasti, kad galiausiai tiesa vis dėlto nėra su jais susieta. Tiesa susijusi su tuo, kas buvo ir prieš ortodoksiją, ir prieš tikėjimo išpažinimus.
Trečia, tiesa nėra visiškai susijusi ir su Šventuoju Raštu. Leiskite man tai paaiškinti. Tvirtai tikėdamas tuo, ko ankstyvoji Bažnyčia bei reformatoriai mokė apie Šventąjį Raštą, ir pabrėždamas, jog visa, ką jie pasakė apie Šventąjį Raštą, yra be galo svarbu, vis dėlto turiu pasakyti, kad labiausiai tiesa yra susijusi su tuo, kas slypi už Šventojo Rašto. Šventasis Raštas svarbus ne dėl to, kad yra išspausdintas kokiu ypatingu būdu ar įrištas ypatinga oda, ir ne todėl, kad padėjo daugeliui žmonių. Tai nėra pagrindinė didžiulės Šventojo Rašto reikšmės priežastis. Biblija, istoriniai tikėjimo išpažinimai bei ortodoksiškumas yra svarbūs todėl, kad Dievas yra, ir galiausiai tai yra vienintelė jų svarbos priežastis.
Šios minties vertė man tapo akivaizdi prieš keletą metų, kai jaunas šveicaras architektas viename "L’Abri" draugijos seminarų skaitė pranešimą apie paskutinius Maxo Plancko straipsnius. Jis nurodė, jog Planckas, kalbėdamas savo disciplinos – fizikos, o ne religijos, – terminais, pasakė, kad šiuolaikinis žmogus mūsų kartos metu jau keletą kartų turėjo atitraukti ekraną, ir iškėlė klausimą: koks bus paskutinysis ekranas? Planckas turėjo omenyje tai, kad mes nežinome, koks bus paskutinysis ekranas materinėje mūsų visatos struktūroje. Mano – krikščionio ir to, kuris kalba dvidešimtojo amžiaus pasauliui – galvoje ėmė įkyriai suktis paskutiniojo ekrano idėja. Koks yra paskutinysis tiesos ekranas?
Atsakymas yra tiesiog pati Dievo egzistencija ir tai, kas jis yra. Todėl krikščioniškoji tiesa yra susijusi su tuo, kas egzistuoja, ir, galiausiai – su Dievu, kuris egzistuoja. O tikrasis dvasingumas reiškia teisingus santykius su Dievu, kuris tikrai yra, – pirmiausia per jo išteisinimo aktą, atliktą kartą ir visiems laikams, ir antra, palaikant šiuos teisingus santykius kaip nenutrūkstamą kiekvienos akimirkos tikrovę. Toks yra biblinis požiūris į tikrąjį dvasingumą. Tai nuolatiniai teisingi santykiai su egzistuojančiu Dievu.
Už tiesos slypintis Dievas
Posakį "Dievas yra" kaip ekvivalentą posakiui "Dievas egzistuoja" pasirinkau ne todėl, kad nežinočiau apie nūdienos teologines diskusijas, ar todėl, kad būčiau sutikęs kokį žmogų, tuo pačiu metu tikintį ir Biblijos tiesomis, ir "triaukšte visata", bet todėl, kad galėčiau atremti moderniosios teologijos problemą, neigiančią Dievo buvimą istorine bibline prasme. Mums turi užtekti drąsos pasakyti, kad Dievas yra, arba, kitais žodžiais tariant, kad galutinė išraiška to, kas egzistuoja, yra pats Dievas, – Tas, kuris sukūrė visa kita.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad kalbėdami apie Dievą, kuris yra, kalbame apie Dievo egzistavimą, o ne tiesiog apie žodį "dievas" arba dievo idėją. Mes kalbame apie tinkamus santykius su gyvuoju Dievu, kuris egzistuoja. Kad suprastume savo kartos problemas, privalome aiškiai suvokti šį skirtumą.
Anglosaksų pasaulyje semantika (lingvistinė analizė) kurį laiką buvo tapusi moderniosios filosofijos pagrindu. Nors krikščionys šio mokslo negali laikyti filosofija, nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume pasidžiaugti mintimi, jog žodžiai, prieš juos vartojant, turėtų būti aiškiai apibrėžti. Būdami krikščionys, turime suprasti, kad nėra beprasmiškesnio žodžio už žodį dievas, jeigu jis nėra tiksliai apibrėžtas. Joks kitas žodis nebuvo taip vartojamas visiškai priešingiems konceptams mokyti. Tad nesiduokime supainiojami. Šiandien mus supa daugybė "dvasingumo", siejamo su žodžiu "dievas" arba dievo idėja, tačiau mes kalbame ne apie tai. Biblinė tiesa ir dvasingumas nėra santykis su žodžiu "dievas" ar dievo idėja. Tai santykis su Tuo, kuris tikrai yra. Tai visiškai skirtingas suvokimas.
Tęsdami diskusiją apie tai, kas ir koks yra Dievas, galime iškelti antrąjį svarbiausią nūdienos klausimą "kas esu aš?" Kad žmogaus ir Dievo santykiai galėtų būti prasmingi, reikia atsakyti į abu šiuos klausimus.
Mūsų atsakymas padaro didžiulę įtaką mūsų sampratai apie santykių tarp Dievo ir žmogaus formą. Nesvarbu, ar šiuos santykius laikysime mechanistiniais, deterministiniais, ar daug nuostabesniais – asmeniškais, tai priklausys nuo to, ką atsakysime į klausimus "kas yra Dievas?" ir "kas esu aš?"
Šiandien daugybė žmonių, iš tiesų susirūpinusių dėl savo gyvenimo, klausia: "Koks yra žmogaus tikslas?" Iš tiesų žmogus nė vienoje iš savo mąstymo sričių nesugebėjo rasti patenkinančio atsakymo į šį klausimą. Ir nelabai svarbu, ar jis bandė atsakyti iš nuogo racionalizmo pozicijų, ar padarė šuolį į moderniojo sekuliaraus ar teologinio misticizmo tamsą. Dvidešimtojo amžiaus žmogus nesugebėjo atsakyti į šį klausimą.
Kai manęs, krikščionio, prašo pateikti atsakymą į klausimą apie žmogaus tikslą, jo egzistavimo priežastį, aš visuomet nurodau pirmąjį Kristaus įsakymą. Čia reikėtų paminėti, kad nėra jokios priežasties manyti, jog pirmasis įsakymas – "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu", – yra tiesiog pirmasis Jėzaus ištartas įsakymas. Mes žinome, kad taip nėra, nes jis citavo paskutinę Mozės knygą – Pakartotą Įstatymą. Tačiau galime pasakyti dar daugiau: tai iš tiesų pats pirmasis įsakymas, nes jis išreiškia žmogaus ir asmenišką mano paties tikslą.
Tačiau nepakanka vien tik cituoti šį įsakymą. Be istorinės krikščionybės duoto atsakymo, kad Dievas tikrai yra, sąžiningam ieškotojui jis būtų tik dar viena klišė, tiesiog dar vienas "religinis atsakymas", ir tuomet negalėtume jo kaltinti nustojus klausytis. Kai girdžiu šį pirmąjį įsakymą mylėti tikrai esantį Dievą visu kuo, kas esu, man tai tampa visa apimančiu gyvenimo ir tiesos suvokimu. Žmogus gali mylėti tik egzistuojantį ir asmenišką Dievą, apie kurį turi žinių, tad faktas, kad šis Dievas mums kalba, taip pat be galo svarbus. Tačiau šis įsakymas turi savyje kažką daugiau: jis man pasako labai svarbių ir džiaugsmingų dalykų apie mane patį.
Džiaugtis tikrai yra kuo, jeigu esame susipažinę su mūsų kartos dilemomis. Jeigu jūs galėtumėte pamatyti sveikai mąstančius vyrus bei moteris, nerimastaujančius dėl savo būties, ateinančius į mūsų kaimo namelį ir su tikru ilgesiu klausiančius: "kas, koks aš esu?", tai pajustumėte, kad šis "savęs" pažinimas tikrai yra labai jaudinantis.
Šiuolaikiniam mentalitetui be galo sunku priimti mintį, jog tai, kad esu kviečiamas mylėti Dievą, kuris tikrai yra, nėra nieko iš esmės absurdiško ir kad Dievo bei mano prigimtis šį kvietimą padaro įmanomą. Tie, kurie tai supranta, neatmes šito kaip "to, ką girdėjome jau vaikystėje". Apmąstyti šios minties reikšmę be galo džiugu: Dievas yra tokios prigimties, kad jį galima mylėti, o aš esu tokios prigimties, kad galiu mylėti. Todėl pirmasis įsakymas, arba pagrindinis žmogaus tikslas, yra visiškai ne absurdiškas teiginys. Aš žinau, kas yra žmogus, ir žinau, kas esu aš pats.
Šaltinis: Žurnalas "Prizmė" 99/2
