Ką reiškia siekti teisingumo? (V)

B. Populiarios Biblijos ištraukos apie "socialinį teisingumą"

7. Michėjo 6, 8

Senojo Testamento pranašas Michėjas tikriausiai veikė tarp 735 ir 700 metų pr. Kr. Judo karalystėje. Tai kitų dviejų pranašų, Izaijo ir Ozėjo, bendraamžis, tik, kitaip nei pirmasis, kuris užaugo Jeruzalėje, Michėjas buvo kilęs iš kaimo. Šio pranašo knygos 6 skyriuje yra ir garsioji eilutė, tapusi savotišku biblinės etikos apibrėžimu: "Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu."

Be abejo, ne paskiausiai ir dėl "Micah Challenge" (Michėjo iššūkis), pasaulinės evangelikalų iniciatyvos, skirtos kovai su skurdu (apie tai toliau), pastaruoju metu taip išgarsėjo Michėjo vardas ir cituotieji jo žodžiai. Tačiau labiausiai, ko gero, dėl to, kad posakiu "daryti, kas teisinga" (kai kuriuose vertimuose ir originale vartojamas daiktavardis), liečiama būtent teisingumo tema. Ką Michėjas tuo pasako?

Jo knyga Biblijoje yra viena iš trumpesniųjų, su šviesios vilties ir kontrastingais rūstaus teismo žodžių tarpsniais. Antrasis skyrius prasideda šitaip: "Vargas rengiantiems nedorus darbus ir puoselėjantiems pikta savo guoliuose! Rytui prašvitus, jie jau vykdo tai, nes jėga jų rankose. Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo."

Michėjas vietomis kreipiasi į dideles bendruomenes, pvz., 1, 13 į Lachišo miesto gyventojus, o ką tik cituotose eilutėse – į nedidelę žmonių grupę: plėšikais vadina valdžioje esančius grobuoniškus turtuolius, pasisavinančius svetimas žemes. Jie ne tik pažeidžia aštuntąjį Dievo įsakymą, bet ir Dievo įstatymo principą, pagal kurį žemė privalo išlikti šeimos rankose (žr. Kun 25, 10.13). Jų nuodėmė pirmiausia mezgasi širdyje, kuri yra godi ir negailestinga, o paskui perauga į veiksmą – jie eina vogti, kol galų gale pikti darbai juos galutinai padaro piktavaliais ir nepasiturinčių tautiečių teisių niekintojais.

Į konkrečią žmonių grupę Michėjas kreipiasi ir 3, 1–3:
"Klausykitės, Jokūbo vadai, Izraelio namų valdovai! Jūs turėtumėte žinoti, kas teisinga! Bet jūs nekenčiate to, kas gera, ir mylite tai, kas pikta; jūs lupate nuo mano žmonių odą ir raumenis nuo jų kaulų. Jūs ėdate mano tautos kūną, nudiriate jiems odą, į gabalus laužote jų kaulus, kapojate juos kaip puode, kaip mėsą katile."

Pranašas drąsiai piešia jau beveik makabrišką 'socialinio kanibalizmo’ paveikslą, atskleisdamas patį gryniausią žmogaus teisių nepaisymo pavyzdį. Vadai ir valdovai čia, be pranašų (eil 5), yra visa tautos valdančioji viršūnė, tarp kurių tikriausiai yra ir vietiniai teisėjai, nors ir išmanantys teisę, tačiau "neapkenčiantys teisingumo ir iškraipantys visa, kas tiesu" (eil. 9).

Viena iš svarbiausių problemų tikriausiai buvo korupcija, nes eil. 11 aiškiai sakoma: "Jos valdovai teisia už kyšį, jos kunigai moko už užmokestį, jos pranašai buria už pinigą". Korupcija Biblijoje minima daugelį kartų ir visur labai griežtai pasmerkiama (žr. Įst 27, 25; 1 Sam 8, 3; Am 5, 12). Nes ji pažeidžia teismuose taip svarbų nešališkumo principą: turtuoliai užsimoka, o vargšai neturi iš ko mokėti. Izraelyje tai tiesiogiai reiškė įsakymo iš Įst 1, 17 pažeidimą: "Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip kaip ir didžiūną" (plg. Įst 16, 19; 2 Met 18, 7; Pat 24, 23).

Apie teisėjų korumpuotumą ir turtuolių godumą kalbama ir 7, 3. Jie "iškraipo teisingumą". Tačiau eilutėje prieš tai pranašas pasiskundžia dėl visos tautos: "Pradingo krašto ištikimieji, nebeliko nė vieno doro žmogaus. Visi tyko kraujo..." Eilutėse 5–6 jo nusivylimo žvilgsnis pasiekia net šeimas: "Netikėkite draugu, nepasitikėkite bičiuliu! Nuo miegančios tavo glėbyje saugok savo lūpų duris! Juk sūnus niekina tėvą, duktė šiaušiasi prieš motiną, marti prieš anytą. Žmogaus priešai – jo namiškiai!"

Tad aišku, kad sugedusi buvo ne tik valdžia, bet ir platūs visuomenės sluoksniai. Dėl to į teismo procesą stoja pats Dievas (6, 2): "VIEŠPATS bylinėjasi su savo tauta, skelbia ieškinį Izraeliui." O pranašas visos tautos vardu klausia:

"Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" (6, 6–7)

Kaltė tokia didelė – kuo ją atpirkti? Pranašas supranta, kad net gausiausios aukos nepatenkins Viešpaties. Eil. 8 Michėjas sako, kad ne ritualais reikia eiti prie Dievo, o pirmiau tinkama širdies nuostata, kuri ves prie reikiamų veiksmų. Pagarbios Dievo baimės pripildyta širdis netrunka parodyti gerų veikimo vaisių, pvz., žmogus, prekiaujantis turguje, elgsis sąžiningai ir neapgaudinės. Eil. 10–12 sakoma: "Argi aš galiu nematyti nedorai įgytų turtų nedorėlių namuose ir keikiamos sumažintos efos? Argi aš galiu pakęsti apgavikiškas svarstykles ir nesąžiningų svarsčių maišą? Tavo turtuoliai pilni smurto, tavo gyventojai meluoja apgauliais liežuviais burnoje."

Tad ką reiškia "daryti, kas teisinga"? Michėjo knyga į šį klausimą atsako aiškiai: būtinai vengti plėšikavimo, apgaulės, korupcijos, godumo ir ginti nuosavybės, sąžiningos prekybos teisę, laikytis nešališkumo teismuose ir tikrojo teisingumo. Šie reikalavimai galioja visai Izraelio tautai, ypatingai turtingiesiems, valdžios vyrams ir teisėjams.

Pranašas Michėjas ir jo žodžiai iš 6, 8, kaip pradžioje minėta, davė postūmį tarptautinei akcijai "Micah Challenge" (Michėjo iššūkis, arba iniciatyva). Pradėjo ją Pasaulio Evangelikų aljansas kartu su "Micah Network", siekdami prisidėti prie JT iškeltų Tūkstantmečio vystymosi tikslų (TVT, angl. MDG, žr. http://www.un.org/millenniumgoals ). Svarbiausias iš šių tikslų – iki 2015 m. perpus sumažinti patį didžiausią skurdą. Dėl šios iniciatyvos šiuo metu jau 40 šalių veikia judėjimai, teikiantys paramą krikščionims evangelikalams, vykdantiems skurdo mažinimo projektus. Tam tikslui dalyvių prašoma pasirašyti "Micah call" (Michėjo kreipimąsi arba raginimą), savotišką manifestą, kuriuo įsipareigojama siekti plačių visuomenės permainų, teisingumo ir nuolankumo. Perfrazuoti Michėjo 6, 8 žodžiai pateikiami šitaip:

"Raginame tarptautines bei nacionalines turtingų ir neturtingų valstybių atsakingas organizacijas ir vadovus laikytis jų viešo pažado siekti įgyvendinti Tūkstantmečio vystymosi tikslus ir tokiu būdu iki 2015 metų perpus sumažinti skurdą. Mes kviečiame viso pasaulio krikščionis kartu su neturtingaisiais būti vilties šaukliais kovoje su skurdu. Iš nacionalinių ir internacionalinių atsakingų vadovų reikalaujame atsakomybės dėl jų įsipareigojimų veikti teisingesnio ir gailestingesnio pasaulio labui."

Tikrai svarbu priminti tokius reikšmingus pažadus, nes dažnai linkstama juos pamiršti. Tačiau gaila, kad ir vėl teisingumo bei kovos su skurdu sąvokos gretinamos ir laikomos sinonimais, apie ką kritiškai kalbėjome I – III dalyse. Michėjo knyga tikrai visai nemažai kalba apie teisingumą, tačiau apie gerovės lygio skirtumus ir skurdo mažinimą kaip tokį – labai nedaug.

Tiesa, tam tikro ryšio tarp Michėjo knygos ir "Micah call" esama: pranašas kviečia tautos vadovus skelbti tikrą teisingumą; raginimas primena nacionaliniams ir tarptautiniams vadovams nesikratyti atsakomybės. Taigi abu kreipiasi į valdžios viršūnę. Tačiau atsiskleidžia ir didelis skirtumas. Raginime minimos atsakingos organizacijos ir lyderiai nors ir įvairių valstybių, tačiau labiau omeny turint, žinoma, turtingųjų industrinių valstybių politikus (nes didžia dalimi būtent tik jie ir buvo tie, kurie įsipareigojo skirti daugiau lėšų skurdo mažinimui). Tačiau bendrai žiūrint jie labai skiriasi nuo tų, kuriuos Michėjas savo knygoje kritikuoja. Tai, ko jis reikalauja – stabdyti plėšikavimą ir apgaulę, saugoti asmeninę nuosavybę, siekti teisingo teismo – visa tai industrinėse valstybėse, kad ir ne tobulai, tačiau įgyvendinta, ir būtent taip, kaip per žmonijos istoriją dar niekada nebuvo padaryta. Ne paskiausiai ir dėl to, kad jose gerai funkcionuoja demokratinės sistemos su būtinuoju valdžių atskyrimu bei veikiančia valdžios kontrole.

Dėl to "Micah challenge", bent jau Šiaurės šalyse, laikosi visai kitos krypties. Michėjo knygoje vadovams prikišama: "Jūs nekenčiate to, kas gera, ir mylite tai, kas pikta." (3, 2) Šiandienos vadovams toks sakinys nebetinka (jį taria nebent tokie radikalai kaip šveicaras J. Ziegleris, kuris Šiaurės šalių politikos ir ekonomikos lyderius vadina žudikais, esą leidžiančiais Pietų šalių žmonėms mirti iš bado). Šiandien visų pirma orientuojamasi į advocacy, tai reiškia, kad organizacijos, bažnyčios, atskiri asmenys ragina vadovus įgyvendinti TVT, t. y. labiau veikia tik kaip tų tikslų rėmėjai arba advokatai.

Kaip tai atrodo konkrečiai, dėstoma "Micah challenge" interneto puslapyje. Pavyzdžiui, politikai raginami "to release funds" – skirti pinigų. Vokiškame šios iniciatyvos puslapyje kalbama apie "globalų teisingumą", raginama "teisingumu žavėtis" ir "gyventi atsakingai". Kaip visa tai konkrečiai įgyvendinti – pasakoma nedaug. Rubrikoje "Material" (t.y. tekstai, dokumentai) iš esmės pateikiama viena brošiūra, kurioje parašyta: "Vis dar kas tris sekundes dėl didžiulio skurdo padarinių pasaulyje miršta po vaiką". Kaip su tuo kovoti? Duodama suprasti, kad problema išsprendžiama labai paprastai: Vokietijos valdžia teturi pagalbos lėšas padidinti iki 0, 7 proc. nuo BVP. Viskas. Ir tai yra svarbiausia. Žinoma, jokiai pagalbai dar niekada pinigų nebuvo per daug. Tačiau kalba vien tik ir sukasi apie valstybinę pagalbą.

Ką visa tai turi bendro su Michėjo knyga? Joje juk kalbama apie vargšų teises ir teisingumą, kuris tikrai nusipelno tokio pavadinimo. Šie dalykai išties yra tiesioginės valdžių atsakomybės sfera; jos turėtų "žinoti, kas teisinga" (3, 1). O "Micah call" kalba apie įsipareigojimus, dėsto plačiai ir drąsiai suformuluotus socialinius, medicininius ir ekonominius tikslus. Be abejo, apie visa tai galima diskutuoti ir viso to galima siekti, niekas klaidos nepadarys, jeigu tam įsipareigos. Tačiau įsipareigoti siekti TVT yra visai kas kita, nei įsipareigoti siekti teisinės valstybės. Pastarasis dalykas yra tikra ir tiesioginė valdžių pareiga, pirmasis – skurdo mažinimas (ir dar pasaulinis) – yra tik netiesioginis valdžių kompetencijos reikalas. Tačiau "Micah call", perfrazavus Michėjo žodžius iš 3, 1, tarsi liepia: valdžia turėtų žinoti, kiek pinigų reikia skirti vargšams.

Kreipimasis skirtas tiems, kas priima politinius sprendimus, kad per jų pažadų laikymąsi ("ir tokiu būdu...") perpus sumažėtų pasaulio skurdas. Svarbiausias kelias į skurdo mažinimą iš tikrųjų veda per ekonomikos vystymą, tačiau interneto puslapiuose apie tai beveik visiškai nieko nekalbama! Netgi priešingai – kai tik prakalbama apie ekonomiką, tuoj tonas ir neigiamas. Pvz., iniciatyvos deklaracijoje ("Micah declaration") globalizacija vertinama labai neigiamai, neva ji "bendrai vertinant, skatina didžiulę vargšų diskriminaciją". Esą vargstančiųjų reikmių niekaip negalima "rinkos jėgoms atiduoti". Tiesa, nei rinka, nei konkurencija nesmerkiamos, tačiau ir niekaip konkrečiai nepagiriamos. Tegu sau gyvuoja, tačiau... Ir netrunka pasipilti tokie epitetai kaip "stabmeldystė", "griovimas", "reikia priešintis globaliai išnaudojimo sistemai".

Masyvi kapitalizmo kritika "Micah Challenge" iniciatyvoje nėra pavienė ir tai iniciatyvą menkina. Žymus argentiniečių teologas R. Padilla (daugelį metų dirbęs IFES) netgi mano, kad "globali ekonominė sistema yra taip organizuota, kad turtingieji ir toliau gauna naudą iš neturtingųjų neturto". Kapitalizmas esą suinteresuotas vien tik pelnu, tarnauja tik saujelei galingųjų. Tačiau argi ne paradoksas: turtingosios Šiaurės šalys raginamos nurašyti skolas, didinti paramos biudžetus, duoti daugiau pinigų – o iš kur tie pinigai ateina? Iš mokesčių, kurie surenkami iš turtuolių ir jų klestinčių verslų!

Padilla aiškiai pjauna šaką, ant kurios sėdi. Savo straipsnyje, esančiame knygoje The Justice Project (sud. B. McLaren ir kt., 2009) jis tvirtina, kad svarbi – "jeigu ne pati svarbiausia" – priežastis, dėl kurios visame pasaulyje "auga praraja tarp skurdžių ir turtingųjų", yra "globali ekonominė sistema". "Neoliberalios kapitalistinės sistemos globalėjimas" yra "tironiškas". Tik kai kurie galingieji ("power holder") valdo šią sistemą. Leitmotyvas aiškus: ekonomika ir tironija. Tik, deja, joks pasaulinis kapitalizmo sąmokslas neegzistuoja. Ryšį tarp ekonomikos ir tironijos iš tikrųjų matėme (ir matome) Padillos tėvynėje ir kitur Pietų Amerikoje: Bepročiai diktatoriai, kurie korupcija, privilegijomis ir nevykusia vadyba žlugdė ir tebežlugdo ekonomiką. Bet jau ir čia esama puikių demokratėjimo vaisių kaip Brazilija ar Čilė, kurios stovi teisingame kelyje – ne paskiausiai dėl to, kad įsijungė būtent į minėtąją pasaulinę globalizacijos "sistemą".

Labai gaila, kad kertančių laisvajai rinkai atsiranda ypač protestantų bažnyčiose, nuo pat apačių iki vadovybės viršūnių (Romos katalikų bažnyčioje paminėtina "išlaisvinimo teologija", kuri vadovų sluoksnių nepajėgė infekuoti). "Anglijos bažnyčia prie šios antikapitalistinės laiko dvasios prisidėjo itin entuziastingai", rašo J. Bartholomewus straipsnyje "Turėtume pasikartoti, kodėl kapitalizmas yra gerai" ( http://www.culture.lt/satenai): "Visuomenė, kurioje plačiai paplitusi nuomonė, kad kapitalizmas yra blogai, kada nors jį sunaikins." Tačiau šiandien faktai byloja būtent priešingai – apie kapitalizmo nuopelnus:

"Šiandien daugiau nei devyni iš dešimties jaunų žmonių turi mobiliuosius telefonus, 99 procentai šeimų žiūri spalvotą televiziją, dauguma namų ūkių turi automobilius. Taip, tarp mūsų esama ir turtingųjų. Tačiau pamažu finansinės gerovės skirtumai akivaizdžiai mažėja. Ir tai ne kokios nors vyriausybės, kuri sąmoningai stengtųsi skatinti lygybę, nuopelnas. Visa tai įgyvendino kapitalizmas."

Vargu ar rastume bent vieną, gebantį pagrįstai paneigti, kad būtent dėl kapitalizmo galime džiaugtis šiandienos gerove. Bet visai be vargo pririkiuotume ir būrį, kuris, nepaisant savo gerbūvio, laikytų kapitalizmą nemoralia sistema. Tai susiję su tuo, kad visa ekonomika vertinama kaip egzistuojanti už etikos ir moralės ribų. Religija laikoma esančia arčiau etikos ir moralės. Kodėl? Nei šiam, nei anam požiūriui pagrindimo negautume (apie ekonomikos ir religijos sugedimą žr. autoriaus str. "Pakrikštyta nafta", http://www.lksb.lt )

Iniciatyva "Micah Challenge" tik patvirtina, kad nemažai daliai turtingų šalių visuomenės, tarp to ir krikščionių, labai trūksta elementarių žinių apie ekonomikos procesus. Rezultatas toks: net tokioje turtingoje valstybėje kaip Vokietija beveik 80 proc. apklaustųjų nėra patenkinti ekonomine sistema.

Dėl to tokiems ir apskritai visiems būtų labai pravartu paskaityti H. Hazlitto The Conquest of Poverty (Skurdo nugalėjimas, 1973). Jo žvilgsnis labai realistiškas ir tiesus: skurdo neišvengsime. Jis mus lydės visą laiką kaip ligos ir mirtis (žr. Įst 15, 11; Mt 26, 11). Tačiau amerikiečių ekonomistas taip pat akcentuoja: "Per visą savo istoriją žmogus ieškojo priemonių prieš skurdą, nors išeitis visą laiką gulėjo po ranka... Ir šios priemonės buvo darbas ir taupymas". Jis pabrėžia, kad daug plakta kapitalizmo sistema "žmoniją ištraukė iš masinio skurdo" ir "industrinėse valstybėse masinį skurdą nugalėjo". Tik gamyba kuria gerovę. O gamybai, be kitų dalykų, reikia domėjimosi pažangiosiomis technologijomis ir verslios dvasios. Kas daugiau gamina, tas daugiau turi. Nors šiandien, deja, sakoma: tas turi mažai, vadinasi, anas turi per daug; arba: tas turi daug, vadinasi, susikrovė kitų sąskaita. (Ekonomikos pagrindai gerai dėstomi internetiniame kurse "Ekonomika aktyviai", žr. http://www.mokome.lrinka.lt/ )

Daugelis nacionalinių "Micah" iniciatyvų skleidžia nemažai gerų ir produktyvių idėjų, inicijuoja reikšmingus projektus, skatina daugelio vietinių veiklų atsiradimą. Deja, tiesti tiltus tarp Biblijos tekstų ir konkrečių iniciatyvų – regis, nėra jų pašaukimas. Nepakanka vien tik susirasti eilučių iš Biblijos apie teisingumą ir skurdą. Reiktų giliau pasidomėti, kokius ekonominius ir socialinius-politinius reikalavimus galima gerai pagrįsti Biblija ir teologija. Ypač turint omenyje, kaip evangelikalai akcentuoja Biblijos išmanymą, tai rezultatai kartais, deja, labiau nei nuvilia. Be to, šiuo metu evangelikams jau galima pasimokyti ir iš Romos katalikų, kurie skurdo ir teisingumo temomis yra publikavę žymiai kruopščiau.

Kaip pavyzdį būtų galima paminėti popiežiaus pranešimą 2009-ųjų Pasaulinės taikos dienos (sausio 1 d.) proga. Tekste pavadinimu "Kovoti su skurdu, statydinti taiką" Benediktas XVI sako, kad "būtina turėti platų bei apibrėžtą požiūrį į skurdą". Kad visų pirma reikia "rūpestingai apmąstyti sudėtingą globalizacijos reiškinį." Dėl klausimų kompleksiškumo būtina "pasinaudoti ekonomistų bei sociologų įvairiais aspektais atliktų skurdo tyrimų vaisiais." Popiežiaus formuluotės pasirodo kur kas labiau pasvertos negu "Micah declaration".

Popiežius taip pat kalba apie konkrečias reikmes kaip industrinių valstybių rinkų atvėrimą žaliavoms ir produktams iš skurdesnių pasaulio regionų, taigi reikalauja daugiau tikros globalizacijos. Ir visiškai ne primityviojo kapitalizmo kritikos dvasia jis dėsto, kad "būtina atsisakyti iliuzijos, jog problemą būtų galima galutinai išspręsti vien perskirstant esamą turtą. Juk šiuolaikinėje ekonomikoje turto vertė daugiausia priklauso nuo gebėjimo gauti pelną dabar ir ateityje. Todėl, norint veiksmingai ir tvariai kovoti su materialiu skurdu, neišvengiamai būtina atsižvelgti į vertės kūrimą." Čia reabilituojamas pelno kūrimas. Be to, reikia "ugdyti veiklias, bendra atsakomybe besiremiančias institucijas, remti kovą su nusikalstamumu ir skatinti teisėtumo kultūrą." Tik ginant nuosavybę ir sutartis, tik teisinės tvarkos rėmuose, taigi tik teisinėje valstybėje ekonomika ir gali klestėti. Dėl to būtina "investuoti į žmonių švietimą ir papildomai plėtoti savitą iniciatyvos kultūrą." Pabaigoje popiežius apibendrina:

"XX a. ekonominės raidos istorija moko, kad gera plėtros politika priklauso nuo žmonių atsakomybės ir rinkų, pilietinės visuomenės ir valstybių pozityvios sąveikos sukūrimo. Lemiamas vaidmuo šiame plėtros procese pirmiausia tenka pilietinei visuomenei, nes plėtra iš esmės yra kultūrinis reiškinys, o kultūra gimsta ir skleidžiasi tarp piliečių."

Visos šios tiesos dar žymiai per mažai liestos ir diskutuotos teologinėje plotmėje. Gal dėl to jų beveik visiškai nerastume ir "Micah challenge" puslapiuose. Labiau tikėtina, kad ten kritikuojamas A. Smithas. Bet atkreipkime dėmesį į moderniosios ekonomikos tėvo žodžius veikale Tautų turtas. Smithas apie darbo pasidalijimo pasekmes kalba:

"Tas įstabus visų skirtingų veiklų produkcijos gausėjimas, sukeltas darbo pasidalijimo, ir lemia gerai valdomoje visuomenėje tą visuotinį pasiturimą gyvenimą, kuris pasiekia žemiausius žmonių sluoksnius. Kiekvienas darbuotojas čia turi galimybę atiduoti didelį savo darbo kiekį, viršijantį jo paties poreikius; ir kadangi kiekvienas kitas darbuotojas yra lygiai tokioje pat padėtyje, jis turi galimybę didelį kiekį savo pagamintų prekių išmainyti į didelį kiekį kitų darbuotojų pagamintų prekių arba, kas yra tas pat, į tų prekių kainą. Jis parūpina kitiems tai, ko jiems reikia, o šie pateikia jam lygiai taip pat gausiai tai, kas jam reikalinga, ir šitaip bendra gausa pasklinda po visus skirtingus visuomenės sluoksnius."

Klestinti ekonomika, pagrįsta visų stropumu ir protingu darbu, tarnauja tam, kad būtų pasiekta kuo platesnė gerovė ir žymiai sumažintas skurdas. O istorija tų šalių, kurios sekė A. Smitho minčių pėdsakais, jų teisingumą jau įrodė. Dažnai šis svarbus aspektas Smitho veikaluose nepastebimas. Peteris S. Heslamas, Kembridžo "Transforming Business" vadovas, rašo: "Ne 2005-ųjų Make Poverty History kampanija buvo ta, kuri pirmoji iškėlė visuomenei mintį apsvarstyti, ką galima padaryti prieš pasaulio skurdą. Tai buvo Adamo Smitho knyga Tautų turtas, išleista 1776 m., tokiu laiku, kai ir Vakaruose dauguma žmonių dar gyveno skurdžiai." ( http://www.licc.org.uk )

Ekonomika turi daug potencialo sumažinti skurdą ir sutvirtinti taiką. "Kaip atsakas į skurdą", anot Heslamo, "reikalinga ne tik morali vaizduotė, bet ir versli dvasia bei asmeninė nauda. Visas šis trejetas duoda paskatą žmonėms veikti. Jei visi trauks kartu ir viena kryptimi, gerų rezultatų vargšų naudai gali būti daug". Valstybės veikla čia gali kurti sąlygas augimui, o katastrofų ir nelaimės atveju gali prisidėti savo pagalba.

Tačiau svaraus skurdo sumažinimo tikrai nepasieksime kad ir kokio didžiulio kiekio politinių pažadų įgyvendinimu. Jei ko ir pasieksime, jeigu skurdas tikrai kada nors bus perpus sumažintas, tai tikrai ne dėl "Micah" iniciatyvos ar entuziastų pastangų anapus ekonominės sferos. Tai nutiks dėl veiklaus, kūrybingo, verslaus ir taupumo verslininko Turkijoje, prekybininko Vietname, inžinieriaus Brazilijoje ir darbininko Kinijoje.

2010 savo tinklaraštyje (blog.transformingbusiness.net) Heslamas rašė, kad didžiulis Azijos skurdas tikrai sumažės (pagrindinis TVT tikslas Azijoje bus pasiektas) dėl ekonominio augimo Indijoje, Kinijoje, Vietname ir kt. Kinijoje jau ir taip nuo 1990 iki 2001 m. skurstančiųjų sumažėjo nuo 33 proc. iki 17 proc. Vien per 6 metus po įstojimo į Pasaulinę prekybos organizaciją 2001 m., skurdo sumažėjo dar 12 proc. 1981, ekonominių reformų pradžioje, skurdas Kinijoje dar buvo masinis (beveik du trečdaliai gyveno labai skurdžiai); 2007 didžiausio skurdo (pagal Kinijos lygį) buvo belikę tik 4 proc. Per pastaruosius trejetą dešimtmečių šioje šalyje iš skurdo iškopė daugiau negu pusė milijardo žmonių. Šiuo metu Kinija yra viena iš intensyviausių pasaulio ekonomikos dalyvių. Globalizacija čia "bendrai žiūrint" sukėlė ne "masinį neturtingųjų išnaudojimą", o visiškai priešingus procesus. Ir, nepaisant šurmuliuojančių antikapitalistinių nuotaikų Vakaruose, Kinijoje tie procesai žengia pirmyn. O valdžia, kad ir oficialiai komunistinė, savo verslininkams jau pagaliau atiduoda "pagrindinį vaidmenį" kuriant idėjas, prekes ir darbo vietas, kurios sykiu veda žmones iš skurdo, – rašo Heslamas.

(žr. ir švedų ekonomisto J. Norbergo In Defense of Global Capitalism, http://www.africanliberty.org/pdf/GLOBAL%20CAPITALISM.pdf , ir jo filmą "Globalisation is good"; apie verslininkų vaidmenį žr. R.A. Sirico, "The Entrepreneurial Vocation",
http://www.acton.org/sites/v4.acton.org/files/pdf/3.1.1-21.ARTICLE.Sirico,%20Robe rt,%20A.--Entrepreneurial%20Vocation.pdf , ir P.H. Werhahn, "Verslininko ekonominė funkcija ir socialinė atsakomybė" rinktinėje Veikli krikščionybė versle ir ekonomikoje)

Pabaiga