Ką reiškia siekti teisingumo? (III)

3. Hayekas: laisvė ar savivalė

Friedrichą Augustą von Hayeką (1899–1992), be jokios abejonės, galima laikyti vienu iš svarbiausių XX a. laisvės mąstytojų. Kaip ir Popperis, jis taip pat kilęs iš Vienos, kur studijavo teisę ir ekonomiką bei su savo mokytoju L. von Misesu po I pasaulinio karo įkūrė tyrimų institutą. 1929 m. išleido pirmąją knygą apie pinigų teoriją ir netrukus po to pradėjo dėstyti Londono ekonomikos ir politinių mokslų mokykloje (LSE). Hayekui tarpininkaujant 1946 m. šioje mokykloje atsidūrė ir jo draugas Popperis. 1944 m. Londone Hayekas išleido savo žymųjį veikalą Kelias į vergovę (The Road to Serfdom), kuris jį visame pasaulyje išgarsino kaip aštrų socializmo kritiką. Nuo 1950 m. Hayekas dėstė JAV, kur pasirodė bene pati svarbiausia jo knyga The Constitution of Liberty (Laisvės konstitucija). Joje buvo išdėstyti laisvos visuomenės sanklodos etiniai ir ekonominiai pagrindai. Po 12 metų darbo JAV Hayekas atsiliepia į Freiburgo universiteto kvietimą ir grįžta į Europą. Šiuo laikotarpiu atsiranda tritomis veikalas Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė (Law, Legislation and Liberty, 1973/1976/1978). 1974 m. rudenį žymųjį mokslininką nustebina pranešimas apie jam paskirtą ekonomikos Nobelio premiją, kuria, kad ir kaip ironiška, jis kviečiamas dalytis su socialistu iš Švedijos Gunnaru Myrdaliu. Hayeko gyvenimo kūrybos pabaiga sutampa su sovietų imperijos griūtimi ir 1989 m. vainikuojama paskutiniuoju darbu The Fatal Conceit (Fatališkoji iliuzija) apie socializmo klaidas.

Laisvė nuo prievartos

Hayekui, kaip ir Popperiui, rūpestį kėlė savokų "teisingumas", "lygybė", "tiesa" ir "laisvė" tikrosios reikšmės nykimas. Knygoje Kelias į vergovę jis rašo: "Taip pamažu sugadinama visa kalba, ir žodžiai virsta tuščiais kevalais be jokios apibrėžtos reikšmės, vienodai žymintys vieną dalyką bei jo priešingybę ir vartojami vien dėl su jais dar susijusių emocinių asociacijų." Norint šiuos procesus pristabdyti, anot Hayeko, kaip jis akcentuoja visuose savo veikaluose, būtina siekti kuo didesnio aiškumo. Apie laisvę cituotoje knygoje jis sako: "Didiesiems laisvės apaštalams tas žodis reiškė laisvę nuo prievartos, laisvę nuo savavališkos kitų žmonių valdžios..." Prievarta yra blogai, nes ji "neleidžia, kad žmogus iki galo panaudotų savo dvasines galias ir drauge pagal didžiausius savo gebėjimus atneštų naudą visuomenei" (The Constitution of Liberty).

Individų dorybė

Bet pereikime prie teisingumo temos. Turinio požiūriu, teisingumo idėja Hayekui reiškia tą patį, ką ir Popperiui bei Bastiatui, būtent visų pirma "vienodų taisyklių taikymo visiems principą". Tik Hayekas dar prideda ir akcentuoja, kad teisingumas iš esmės apima individo elgesio taisykles. Mat individas visada kaip nors elgiasi, būtent teisingai arba neteisingai. Teisingumas yra individo savybė (ir dorybė), kuri lenkia jo elgesį. "Visa mūsų moralė – tai individualaus elgesio taisyklių sistema", rašo knygoje Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė II (jei kitaip nepažymėta, tai visos šios temos citatos iš šios knygos). Todėl "teisingumo problema iškyla tik tada, kai tam tikras asmuo ar asmenys privalėjo atlikti tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo." Toliau Hayekas sako:

"Griežtai kalbant, tik žmogiškasis elgesys gali būti vadinamas teisingu arba neteisingu... Grynas faktas, arba padėtis, kurios niekas negali pakeisti, gali būti gera arba bloga, tačiau ji negali būti teisinga arba neteisinga. Taikyti terminą 'teisingas’ kitokiems dalykams negu žmonių veiksmai arba taisyklėms, kuriomis vadovaujamasi veikiant, yra kategorijų painiojimo klaida."

Hayekas, žinoma, pastebėjo, kad "ne tik individų, bet ir jungtiniai daugelio individų arba organizacijų veiksmai gali būti teisingi arba neteisingi." Tačiau tai esmės nekeičia, kadangi organizacijose irgi veikia individai. Dėl to katalikų filosofas ir teologas M. Novakas, kalbėdamas apie "socialinį teisingumą" (kurio jis laikosi), teisėtai reiškia įsitikinimą, kad "privalome vengti sąvokos ‚socialinis teisingumas' ten, kur ji nesiejama su individų įpročiais, t. y. dorybėmis. Arba socialinis teisingumas yra dorybė, individo savybė, arba apgaulė." ("Defining Social Justice", "First Things", Dec. 2000)

Šis pamatinis įsitikinimas duoda suprasti, kad "laisvos visuomenės ekonominių procesų padariniai atskiriems individams bei grupėms nepasiskirsto pagal kokį nors atpažįstamą teisingumo principą". Tiksliau tariant, "jeigu faktas, kad A turi daug, o B turi mažai, nėra kieno nors sąmoningų veiksmų siektas ir numatytas rezultatas, pats toks faktas negali būti vadinamas teisingu arba neteisingu". Tai reiškia, kad socialinės padėties ir pajamų skirtumai gali būti susiję su neteisingu veikimu, bet savaime "negali būti prasmingai apibūdinami kaip teisingi arba neteisingi".

Gyvenimas dviejuose pasauliuose

Tačiau kodėl mums dažnai atrodo visai kitaip? Kodėl neretai sakoma, kad žmonės turi gerą uoslę socialinei teisybei ir neteisingumui? Prieš pradėdami svarstyti apie "socialinį teisingumą", trumpai palieskime Hayeko mintis apie gyvenimą dviejuose pasauliuose, kurios duos nemažai atsakymų.

Mes, naujųjų laikų žmonės, gyvename dviejuose pasauliuose: mažame ir nesudėtingame šeimos, draugų, kolegų rato, savo bendruomenės pasaulyje, kuriame galioja taisyklės dalytis, vienam kitu rūpintis ir draugiškai sugyventi. Ir dideliame bei iš dalies anoniminiame modernios visuomenės ir civilizacijos pasaulyje, su abstrakčiomis sutarčių, mainų ir darbo dalijimosi taisyklėmis bei nepaprastai gausiais ir nuolat besikeičiančiais kooperavimosi partneriais.

Taip gyvendami, esame linkę tų dviejų pasaulių elgesio taisykles tarpusavyje maišyti, kilnoti iš vieno į kitą. Moraliniai jausmai su 'socialinio teisingumo’ reikalavimu ateina iš elgesio principų, realizuojamų mažosiose grupėse, kur visi vieni kitus pažįsta ir elgiasi paslaugiai bei gali kelti teisėtus lūkesčius arba reikalavimus. Anot Hayeko, "altruistinis elgesys siekiant pagelbėti pažįstamam bičiuliui gali būti labai vertingas mažoje grupėje", bet ne didelėje visuomenėje arba valstybėje. Šioje terpėje veikia bendrosios prievolės, valdžios prievarta, bet ne brolybės principai. Hayekas: "Tokie moraliniai įsipareigojimai kai kuriems žmonėms niekada negali tapti juridiškai galiojančiomis pareigomis". Knygoje Constitution of Liberty jis pasisako plačiau:

"Visuotinis altruizmas... yra beprasmis. Niekas negali iš tiesų pasirūpinti visais; atsakomybės, kurias galime prisiimti, visuomet privalo būti partikuliarinės; gali būti susijusios tik su tais, apie kuriuos mes žinome konkrečių faktų ir su kuriais jaučiamės susiję arba dėl savo pasirinkimo, arba dėl ypatingų aplinkybių. Viena iš fundamentaliųjų laisvo žmogaus teisių ir pareigų yra apsispręsti, kokie ir kieno poreikiai jam atrodys svarbiausi."

Dažnai liberaliems mąstytojams kaip Hayekas prikišamas abejingumas kitų žmonių likimui; esą liberalai propaguoja egoistinį individualizmą (žr. skyrių apie Popperį). Šitaip elgiasi ir A. Maceina tekste "Socialinis teisingumas" (Raštai II), kur aštriai kritikuoja pelno siekimą ir kapitalizmui prikiša visuotinį materializmą, utilitarizmą ir racionalizmą. "Nereikia nė aiškinti, kad kapitalistinė dvasia savo esmėje yra egoistinė dvasia", sako filosofas. Kad už laisvos konkurencijos stovi ne kas kita, kaip tik "jėgos ir egoizmo principas" ir iš tikrųjų "noras pražudyti savo konkurentą pačiam laimint... Kas įstengia pigiau gaminti ir pigiau pardavinėti, savo rankose laiko ištisų smulkių gamintojų ir prekybininkų likimą".

Hayekui šis priekaištas visiškai netinka. Tik ką cituotame veikale jis sako: "Tai vyro (moters galbūt net labiau) prigimties dalis ir sudaro jo laimės pagrindą, kad kitų gerovę jis paverčia savo svarbiausiu siekiu." Bet esminis dalykas čia būtent tas, kad konkrečiai kitų gerove mes visų pirma rūpinamės savo mažuose pasauliuose; juose mes veikiame pagal brolybės ir altruizmo principus. (Būtina pabrėžti, kad tų "mažų pasaulių" nereiktų visada suprasti geografine prasme; moderniųjų medijų dėka mes galime labai artimai pažinti, pvz., asmeninius likimus net kituose žemynuose gyvenančių savo tikėjimo brolių; taip maži pasauliai smarkiai prasiplečia.)

Kaip iš mažo į didelį, taip ir iš didelio į mažą pasaulį nereiktų permetinėti veikimo taisyklių. Ekonomistė E. Leontjeva straipsnyje "Tarp savirūpos ir godumo" teigia:

"Mūsų gyvenime apstu atveju, kai painiojame asmeninius, tête-à-tête santykius, – kai žiūrima asmeniui į akis, sielą, širdį, – su dalykiniais ir imame siekti naudos ten, kur turėtų karaliauti tik meilė; įvelkame naudą į draugystės rūbą. Tai visiškai kitas pasaulis nei pinigų pasaulis, kur naudos principas yra teisėtas, kur gaminama ir prekiaujama nuasmenintų santykių erdvėje. Čia – dovanojimo sfera, kur žmonės pašaukti kalbėti širdis į širdį, peržengti save, dovanoti, ir kai čia įsiveržia apgavystė ir ekonominis interesas, tai visuomet žeidžia." ("Naujasis Židinys-Aidai", 2011/5)

Rinkos ir ekonomikos tvarkos neturėtume reikalauti santuokoje, šeimose, bažnyčiose. Tačiau būtent tai jau yra tapę rimta problema, nes daugelis gyvenimo sričių yra žymiai per stipriai suekonomintos. Vaikų auklėjime orientuojamasi į ekonominės grąžos ir sėkmingumo kriterijus; bažnyčiose – į rinkodaros principus ir ekonomikos ekspertų patarimus. Gal kiek ir per griežtas pasirodo "Der Spiegel" žurnalistas D. Kurbjuweitis, kai knygoje Unser effizientes Leben (Mūsų efektyvus gyvenimas) prakalba apie "ekonomikos diktatūrą". Tačiau tikrai nepriimtina, kad "visose gyvenimo srityse jau esame palenkti ekonomikos dėsniams". Kaltė, kad taip atsitiko, dažnai verčiama neoliberalams, tačiau vargu ar jų, o ir paties Hayeko idėjos bus prie to privedę. Juolab kad Hayekas daugsyk pabrėžė, jog ekonomikos principai nėra viršiausi.

Bet apie santykį tarp didžiojo ir mažojo pasaulio verta pasakyti dar daugiau. Visgi tam tikri mažojo pasaulio aspektai ir taisyklės buvo perkelti į didįjį. Hayekas sako:

"Mainų santykių plėtra, peržengianti palyginti mažų grupių veiklos ribas ir įtraukianti daugybę vienas kitą nepažįstančių žmonių, tapo galima dėl to, kad nepažįstamam ir net svetimam asmeniui buvo pradėta teikti ta patį teisingo elgesio taisyklių saugą, kuri pirmiau buvo teikiama tik pažįstamiems mažos grupės nariams. Šių bendrų teisingo elgesio taisyklių taikymas santykiams su visais žmomėmis pagrįstai laikomas vienu didžiausių liberalios visuomenės laimėjimų."

Kai perku televizorių, aš nepažįstu jo gamintojų, gyvenančių Azijoje, neturiu jokių asmeninių ryšių su jo užsakovais, importuotojais, pardavėjais ir t. t. Kodėl turėčiau jais visais pasitikėti? Bet pasitikiu ir manau perkantis gerą produktą, nes tikiu, kad visi laikosi vienodų prekybos taisyklių ir privalo laikytis, jeigu nori išlikti rinkoje. Nuosavybės apsaugos ir sandorių, t. y. teisės plėtra iki tolimiausių kraštų yra globalios ekonomikos pagrindas. Globali ekonomika remiasi pasitikėjimu ir kuria pasitikėjimą, kurio 'tikroji’ ir pirminė vieta yra mažajame pasaulyje. Didžioji alternatyva globaliam pasauliui yra gentinis pasaulis, kuris, anot Hayeko (ir Popperio), sykiu yra ir didžioji prieštara atvirai visuomenei. Gentiniame pasaulyje visi anapus mano genties yra mano priešai, kuriems negalioja mano teisės, kuriais aš nepasitikiu ir nuo kurių privalau gintis ir saugotis.

Tokia, "vienodų taisyklių plėtra santykiams su visais žmonėmis", anot Hayeko, "reikalauja silpninti bent jau kai kurias iš tų taisyklių, kurios galioja mažesnės grupės nariams." Čia vėl tebūnie paminėta ta taisyklė, aš pagelbsčiu varge savo giminei, draugui, kaimynui arba, krikščioniškai tariant, savo artimui. Tačiau didžiajame pasaulyje kokio Pietų Korėjos darbininko vargai man nėra žinomi, nes aš net nežinau tokį žmogų egzistuojant. Dėl to nėra prasminga iš manęs reikalauti jo atžvilgiu gailestingumo. Beveik viskas, ką šiame globaliame pasaulyje jo atžvilgiu galiu padaryti gero, tai įsigyti jo pagamintą produktą.

"Negailestingieji samariečiai"

Kas atsitinka, kai šių skirtumų nepaisoma, norisi parodyti trimis pavyzdžiais. Publicistas C. Felberis, Austrijos globalizacijos kritikų ruporas ir vienas iš "Attac" organizacijos kūrėjų Austrijoje, siūlo alternatyvą kapitalizmui ir komunizmui – "Visuotinio gėrio ekonomiką" (Gemeinwohl-Ökonomie, taip vadinasi ir 2010 m. išleista jo knyga). Anot Felberio, ekonomiką reikia statyti ant naujų vertybinių pamatų. Kapitalistiniam pelno siekimui jis priešstato visuotinio gėrio idėją. Remti liepia ne egoizmą, konkurenciją ir materializmą, o kooperciją, savęs realizavimą ir ekologinę atsakomybę. Pirmoje vietoje turėtų būti ne pinigai ir asmeninė nauda, o prasmės ir gerų santykių siekis. Ekonomikoje turėtų įsigalėti tos pačios "humaniškosios vertybės", kaip ir žmonių santykiuose. Kitaip tariant, mažojo pasaulio idealai turėtų įsigalioti ir didžiajame.

Tokia Felberio vizija. Nesunku pastebėti, kad ji žymiai per daug juoda –balta; kad ji mažai ką bendro turi su realiais ekonomikos procesais. Be to, savaime kelianti klausimą, kuo blogas savo esme pelno siekimas? "Pelnas yra įrankis maksimizuoti vartotojo naudą", įsitikinusi ekonomistė G. Azguridienė (iš rinktinės Rinka ir moralė). Kitas ekonomistas H. Hazlittas (1894–1993) taip pat tvirtina, kad "konkurencija per se nėra nei morali, nei amorali... Konkurencija nebūtinai reiškia tik priešiškumo santykius, ji taip pat reiškia rungtyniavimo, lenktyniavimo ir abipusio stimuliavimo santykius... Pati konkurencija yra ekonominio bendradarbiavimo forma" ir tokiu būdu "naudinga visai bendruomenei" (ten pat). Visuotine gerove suinteresuoti verslininkai, anot Felberio, turėtų būti skatinami mokestinėmis lengvatomis (kad išlygintų nuostolius), tai reiškia, mažiau mokėtų mokesčių. Bet tuomet kas juos turėtų sumokėti? Argi ne iš didesnio pelno ateina daugiau mokestinių įplaukų? Atrodo, kad nuolat sukama ta pati giesmelė: keikiamas pelno siekimas, bet oi kaip norisi visiems pinigus dosniai dalyti.

Paviršutiniškai vertinant, Felberio planas atrodo patraukliai, nes perdėm orientuotas į žmogų. Bet vos žvilgtelėjus giliau, netrunka pasirodyti gana nežmogiška, laisvę varžanti ir netgi totalitarinė dvasia. Felberis siūlo už žaliavas įvesti globalią kainų kontrolę (kritikai visa tai pavadino "pasaulio sovietizacija"); apriboti vadybininkų pajamas, kurios neturėtų viršyti 20 minimalių atlyginimų; ir privatus turtas neturėtų viršyti 10 milijonų eurų ("Kapitalismus und Freiheit: Zauberformel 2010", "Der Standard", 06.08.2005). Kodėl ir iš kur būtent tokios ribos? Kas tars lemiamą žodį jas brėžiant? Juk šitaip manipuliacijoms bei savivalei atsivertų visos durys ir langai! Bet Felberis į visa tai žiūri rimtai, tad belieka jam pasiūlyti šitokios visuotinio nuskurdinimo politikos padarinių nuvykti pasižiūrėti, pvz., į Kubą.

Antrasis pavyzdys išdėstytas savaitraščio "Der Spiegel" (6/2012) Barbaros Supp straipsnyje "Unbarmherzige Samariter" (Negailestingieji samariečiai). Tame straipsnyje savaitraščio žurnalistė beveik bankrutavusias Europos valstybes lygina su primuštu ir apiplėštu keleiviu iš bene žymiausio Jėzaus palyginimo, aprašyto Luko 10. Samariečio vaidmenyje ji pristato tokias organizacijas ir institucijas kaip TVF, ES, ECB, kurios, kitaip nei Biblijoje, esančios visai negailestingos. Jos ne stengiasi altruistiškai padėti, bet veikia tokiu principu: "Aš tau duosiu vieną duonos kepaliuką, tu vėliau man grąžinsi tris." Žinia aiški: Jėzaus samarietis viską davė dykai, padėjo visiškai nesavanaudiškai; taip turėtų elgtis ir TVF, ES, ECB ir t.t.

Tačiau šitaip Supp viską apverčia aukštyn kojom. Juk būtent problema iš to ir kilo, kad, pvz., su graikais (t. y. su jų vyriausybe) pastaruosius dešimtmečius buvo elgtasi žymiai per daug pagal mažojo pasaulio principus: bendrauta draugiškai ir atlaidžiai, lyg su senais gerais bičiuliais, padaryta geranoriška paslauga ir įsileista į euro šeimą; nesyk tėviškai leistasi užkalbėti dantį ir t. t. Visą laiką su jais niekaip kitaip ir nesielgta, kaip tik vien 'gailestingai’! Tačiau, deja, "malonės ekonomika" neegzistuoja. Atėjo laikas, ir suveikė galingieji ekonomikos ir finansų dėsniai. Visi nubudo, prisižadino savo smegenis ir dabar susikibę velka "demokratijos lopšį" iš mėšlo krūvos – ir dar gauna pylos, kad esantys "negailestingieji samariečiai".

Gailestingumas darbovietėje

Dar pasigilinkime į gailestingumo temą ir aptarkime trečiąjį dviejų pasaulių sumaišymo pavyzdį. Pastaruoju metu padažnėjo klausimų apie gailestingumo vietą darbo, verslo sferoje ir jo galimybes ten reikštis. Straipsnyje "Gailestingumas darbovietėje" ("Gyvieji šaltiniai", 2012/1) netiesiogiai duodama suprasti, kad alaus daryklos savininkai, "užsieniečiai kapitalistai", negailestingai elgiasi su gamyklos darbininkais. Deja, kadangi straipsnyje trūksta informacijos, tai sunku suprasti, ar tie godūs kapitalistai vien sumažino atlyginimus, kai "tuo metu mūsų atlyginimai buvo dukart didesni nei kitose įmonėse", ar jie pažeidė sutartis ir įstatymus. Kadangi akivaizdu, jog straipsnio autorius aprūpinti informacija savo skaitytojo visai nė nesiekė, tai, kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, apipylė pasenusiais mitais, tokiais kaip "beveik visada turtas kaupiamas kitų sąskaita" ir panašiais.

Be abejo, darbuotojai turi reikalauti, kad darbdavys elgtųsi teisingai, t. y. vydyktų visas įstatymo numatytas pareigas, laiku mokėtų atlyginimą, laikytųsi sutarties ir t. t. Bet kaip tada, jeigu, pvz., dėl prastų rezultatų, savininkai būtų priversti gamyklą, įstaigą, parduotuvę uždaryti, atlyginimus sumažinti arba dalį darbuotojų atleisti? Ar gailestingumas reikalauja to nedaryti? Ar gamyklos uždarymas arba atlyginimo apkarpymas savaime yra negailestingas veiksmas? Daug kas sakytų, kad taip, negailestingas, nes darbuotojams tai skaudi žinia. Ir nė nepajustų, kaip sumaišytų didyjį pasaulį su mažuoju.

Mes norime, kad teisumas, sąžiningumas, gailestingumas būtų politiko, teisėjo ar verslininko dorybės, nes kaip ir teisingumas, taip ir gailestingumas arba yra individo dorybės, arba apgaulė (žr. Novako citatą). Tačiau mes nesutiktume, kad teisėjas iš savo gailestingumo nusikaltėlį tiesiog imtų ir paleistų; nesutiktume ir piktintumės, jeigu finansų ministrė imtų mokesčių mokėtojų pinigus dalyti pagal gailestingumo principą; jeigu verslininkas iš gailestingumo tęstų nuostolingą veiklą. Visi jie privalo atsižvelgti į didžiojo – teisėtvarkos, valstybės ir verslo pasaulio reikalavimus. Didysis pasaulis reikalauja griežtai bausti, efektyviai valdyti ir sėkmingai išlaikyti verslą rinkoje. Jame visų pirma veikia prievarta, įsakymai ir konkurencija. Meilė, malonė ir gailestingumas tiesiogiai nesudaro šių sričių veikimo principų esmės. Todėl "malonės" ("Akros išpažinimas", žr. I dalį), "naujoji meilės" (B. McLaren) arba "gailestingumo ekonomika" (kai kurie budistai ekonomistai) yra ne kas kita, kaip tik didelis nesusipratimas.

Tačiau pasakyti, kad valstybės, teisėtvarkos ir ekonomikos sritys niekaip nesusijusios nei su meile, nei su gailestingumu, taip pat negalime. Mums nereikia, kad valdžia mus "mylėtų", nes jos pagrindinė pareiga mus apsaugoti (žr. Popperį). Mums reikia ne kad ji veiktų pagal meilės principus, bet kad kurtų erdvę meilei. Užtikrindama saugumą ir teisės viršenybę, sudarytų aplinką savo piliečiams patiems sėkmingai plėtotis asmeninius santykius, t. r. mylėti.

Panašiai ir ekonomikoje. Juk produktą perkame ne dėl to, kad mylime gamintojo darbininkus. Ir apskritai apsiperkame visai ne pagal gailestingumo kriterijus. Juk pirmiau įvertiname produktą pagal jo naudingumą, kokybę, kainą, grožį, prestižą. Bet vis dėlto, nors ir netiesiogiai, dalyvaudami rinkoje, mes tarnaujame vieni kitiems. Tam tikra prasme visas darbas ir verslas yra artimo meilės išraiška, nes rinkoje išsilaiko tik toks produktas, kuris tenkina pirkėjo poreikius. "Už kiekvieno 'pirk pigiai, parduok brangiai’ visuomet stovi tarnystė", rašo E. Leontjeva. Todėl laisvas verslas ir laisvoji prekyba yra brolybės 'katalizatorius’.

Kapitalizmas yra kietas ir negailestingas tiems gamintojams ir produktams, kurie netenkina prikėjų lūkesčių. Tai reiškia, kad jis negailestingas vardan mūsų ir mūsų interesų. Kuo daugiau gerovės kapitalizmas sukuria, tuo mes įgyjame daugiau galimybių elgtis gailestingai, pasiaukojančiai, altruistiškai. Žiauri, kieta, arši konkurencija galų gale tarnauja gėriui, o "visuotinio gėrio ekonomika" tarnauja skurdinimui, tuo gėrį mažindama ir naikindama. Kur nuėjo ir visus nuvedė valstybė, siekusi savo piliečius mylėti bei aprūpinti nesibaigiančiu gėriu, žinome iš Sovietų Sąjungos istorijos.

Moralinių emocijų katalizatorius

Šiais laikais tapo madinga kapitalizmą drabstyti purvais ir visokiais kaltinimais bei daug kalbėti apie temą, prie kurios norėtume apsistoti – socialinio teisingumo. M. Novakas, kuris šios sąvokos neatsisako, rašo: "Tai ‚socialinio teisingumo' funkcija kaltinti ką nors kitą, kaltinti ‚sistemą', kaltinti tuos, kurie tariamai ‚kontroliuoja'." To pavyzdį galima rasti "NK95 manifeste", kurio priešpaskutinėje tezėje kalbama apie "sistemišką priešinimąsi socialinį teisingumą iškreipiančioms galios institucijoms".

Hayekas socialinio teisingumo temai atidavė visą IX skyrių ("'Socialinis’, arba paskirstomasis, teisingumas") knygoje Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė II. Jos provokuojanti paantraštė vadinasi "Socialinio teisingumo miražas". Hayekas labai aštriai kritikuoja piktnaudžiavimą socialinio teisingumo sąvoka, kuria kaišosi net ir totalitariniai režimai. Nes apeliavimas į socialinį teisingumą visuomet yra nepaprastai veiksmingas politinis 'argumentas’. "Beveik kiekvienas reikalavimas, kad valdžia imtųsi veiksmų atskirų grupių naudai, keliamas 'socialinio teisingumo’ vardu..." To rezultatas: "'Socialinio teisingumo’ išpažinimas faktiškai tapo pagrindiniu moralinių emocijų katalizatoriumi, skiriamuoju gero žmogaus bruožu... Beveik niekas neabejoja, kad pats terminas turi apibrėžtą prasmę, išreiškia kilnų idealą..." Hayekas jau net mano, kad socialinis teisingumas tapo "kvazireliginio prietaro atmaina", netgi "dingstimi prievartauti kitus žmones", dėl to "turbūt rimčiausia grėsme daugumai kitų laisvos civilizacijos vertybių."

Hayekas sutinka, kad žmogui natūralu tam tikras situacijas laikyti neteisingomis: "Argi nesame nuolat skaudinami, kai matome, kaip neteisingai gyvenimas elgiasi su kai kuriais žmonėmis arba kai matome, kaip kenčia geri ir klesti blogi žmonės?" Iš tikrųjų...

"...būtų absurdiška patį likimą kaltinti neteisingumu. Ir vis dėlto mes kalbame apie neteisingumą matydami, kaip nesėkmių lavina užgriūva vieną šeimą, o kitą lydi vien sėkmė, kai pagirtinos pastangos žlunga dėl kokios nors nelemto atsitiktinumo... Tikra tragedija matyti, kaip žlunga didžiausios tėvų pastangos išauklėti savo vaikus arba nutrūksta jauno žmogaus karjera... Mes protestuojame prieš tokį likimą net nežinodami, ką galėtume dėl to kaltinti ir kaip galėtume tokioms nesėkmėms užkirsti kelią."

Gyvenimas tikrai nėra labai teisingas reikalas. Tas pats pasakytina ir apie gerovę: "neteisingumo pojūtį mumyse sukelia materialių gėrybių paskirstymas laisvų žmonių visuomenėje". Tačiau "nėra atsakymo į klausimą, kas elgėsi neteisingai. Visuomenė tapo ta naująja dievybe, kuriai reiškiame savo nuoskaudas ir iš kurios reikalaujame žalos atlyginimo..." Šitaip valdžiai į rankas atitenka vis daugiau galių – nes juk turi kas nors įgyvendinti socialinį teisingumą! Tai reiškia, kiekvienam duoti tiek, kiek ‚priklauso'.

Tik iš kur mums žinoti, kiek kam priklauso? Į kokius kriterijus orientuotis? Hayekas nesutinka su nuomone, kad atlyginimai turėtų būti nustatinėjami pagal, pvz., "vertę visuomenei". Kas nustatys tą vertę? Vienam gali pasirodyti profesionalaus boksininko darbo vertė visuomenei mažesnė už profesionalaus violončelininko, o kitam atvirkščiai. Hayekas daro išvadą, kad, atsakant į klausimą, "kokie turėtų būti santykiniai žmonių atlyginimai", apeliavimas į "'socialinį teisingumą’ neduotų mums jokio atsakymo".

Teisingumas reikalauja, kad santykiuose su kitais mes laikytumės tam tikrų taisyklių. Numatytume savo elgesio tiesioginius padarinius ir atsakytume už juos. Todėl "teisingumo atributas gali būti priskiriamas numatomiems žmogaus veiksmų rezultatams, bet ne tokioms aplinkybėms, kurių nelemia jokių žmonių sprendimai". Dėl to laisvų sprendimų ir procesų galutiniai rezultatai atvirose visuomenėse ne visada bus taip 'pasiskirstę’, kad atrodytų teisingai ar kad aiškiai matytųsi koks nors teisingumo principas. Pagal klasikinę liberalizmo koncepciją, anot Hayeko, "teisinga arba neteisinga gali būti tik tai, 'kokiu būdu vyksta konkurencija, o ne tai, kokie yra jos rezultatai’."

Norint atlikinėti kokias nors šių rezultatų korekcijas dėl socialinio teisingumo įgyvendinimo, anot Hayeko, mums trūksta būtinųjų žinių ir informacijos. Vienintelė laisvose visuomenėse tikrai veikianti informacijos sistema, drauge leidžianti ir teisingiau skirstyti gėrybes, yra laisvosios kainos. Tai "vienintelė procedūra, iki šiol atrasta, leidžianti informaciją, išsklaidytą tarp milijonų žmonių, efektyviai išnaudoti visų labui". Laisvosios kainos pasirūpina maksimaliu teisingumu:

"Rinkos tvarka galėjo paplisti... tik tada, kai po tūkstantmečius trukusių bergždžių pastangų išsiaiškinti, kas yra teisingos kainos arba teisingi atlygiai, vėlyvieji scholastai visas jas atmetė kaip tuščią formalizmą ir iškėlė idėją, jog kainos, kurios klostosi mainų pusėms teisingai elgiantis rinkoje, t.y. konkurencinės kainos, kurios klostosi be apgaulės, monopolio ir prievartos, tenkina visus galimus teisingumo reikalavimus."

Ekonomistė G. Azguridienė visa tai paaiškina dar geriau:

"Kainos yra ne tik mūsų piniginės plonėjimo matas. Laisvos kainos yra rinkos ekonomikos informacinė sistema... Laisvos kainos perneša informaciją ekonomikos veikėjams, ką ir kaip gaminti bei už kiek parduoti prekes. Kylanti prekės x kaina dažniausiai reiškia, kad šios prekės paklausa išaugo ir kad ją parduodant galima uždirbti. Tai signalas nukreipti išteklius šios prekės gamybai kitų mažiau paklausių prekių ar paslaugų sąskaita. Išaugusi žaliavos y kaina reiškia, kad reikia imtis ieškoti pigesnių žaliavų, keisti tiekėjus ar technologijas. Krintanti konkurentų siūloma kaina signalizuoja apie būtinybę rasti būdų savai kainai sumažinti. Kaip sakė Friedrichas von Hayekas, laisvų kainų mechanizmas yra tobuliausiai veikianti ekonominio planavimo sistema, už kurią geresnės žmogaus protas sukurti nepajėgia." (Auksinės žuvelės ilgesys)

Konkurencija laisvų kainų pagrindu yra svarbus informacijos tiekėjas, nes atskleidžia sąnaudas ir poreikius. Ji parūpina tos informacijos, kuri šiaip eiliniam individui visai nebūtų prieinama. Dėl to savaime konkurencija nėra nesociali, o priešingai. Kaip tik yra socialiai labai teigiama, kadangi gerina produktus, kainas, optimizuoja sąnaudas ir šitaip kelia visų pragyvenimo lygį. Tačiau logiška, kad laisvi kainų mechanizmai gali atvesti ir prie to, jog žmogus "gali prarasti savo įprastą materialinę padėtį". O tokie praradimai dažniausiai yra apšaukiami socialine neteisybe. Hayekas apie tai sako:

"Skriaudos pojūtis, kurį žmonės patiria, kai sumažėja arba apskritai išnyksta jiems įprastos pajamos, atsiranda visų pirma dėl įsitikinimo, kad jie yra dorai pelnę tas pajamas ir, vadinasi, toliau dirbdami taip pat darbščiai ir sąžiningai, jie turi teisę į to pajamų srauto tęstinumą. Tačiau idėja, esą turime moralinę teisę į tai, ką sąžiningai pelnėme praeityje, tėra iliuzija. Teisingumas būtų pažeistas tik tuo atveju, jeigu kas nors iš mūsų atimtų pajamas, kurias įsigijome laikydamiesi žaidimo taisyklių."

Atskiros socialinės grupės netrunka savo padėtį pavadinti socialiai neteisinga, ima šauktis socialinio teisingumo ir šiuo moraliniu terminu prastūminėti savo interesus: "Frazės 'socialinis teisingumas’ vartojimas nėra, kaip dauguma žmonių veikiausiai mano, tik nekaltas geros valios pareiškimas vargingesnėje padėtyje esantiems žmonėms, – juo veikiau reiškiama negarbinga insinuacija, jog privalome tenkinti tokius atskirų grupių reikalavimus, kurių jos negali realiai pagrįsti."

Teisingumas, anot Hayeko, savaime jau yra "akivaizdžiai socialinis reiškinys, tad prie šio daiktavardžio prijungę būdvardį 'socialinis’, gaunam gryną pleonazmą, panašų į 'socialinę kalbą’." Sąvokos teisingumas, demokratija, rinkos ekonomika yra savaime aiškios, ir priedėlis "socialinis" jų nepadarys aiškesnėmis. Dėl to socialinis teisingumas yra "veikiau konstruktas, kurį mėginama primesti visuomenei. Būdvardžio 'socialinis’ implikuota nuoroda į visą visuomenę arba į visus jos narių interesus leido šiam žodžiui pamažu įgyti moralinio vertingumo konotacijų".
Apeliuodama į visuomenę ir siekdama įgyvendinti tokį teisingumą, valstybė priversta daugiau ar mažiau savavališkai iš vieno atimti ir kitam atiduoti. Tokia valstybė kelia grėsmę laisvei:

"Didysis rinkos tvarkos laimėjimas jai plintant po pasaulį per pastaruosius du šimtmečius buvo tas, jog iš visų atėmė tokią galią, kuri gali būti tik savivalės galia. Tiesą sakant, ji labiau nei kada nors apribojo valdžios savivalę. Šį didžiausią asmens laisvės iškovojimą grasina iš mūsų vėl atimti 'socialinio teisingumo’ pagunda."

Dėl to Hayekas sąvoką "socialinis teisingumas" laiko nepriimtina. Nes ji be aiškaus turinio, nepadeda spręsti socialinių problemų, nėra praktiška, smarkiai atskiedžia paties teisingumo sampratą ir kursto varžyti laisvę. Todėl, anot jo, "tas terminas tėra intelektinio nesąžiningumo, demagogijos arba pigios žurnalistikos ženklas; save gerbiantiems mąstytojams turėtų būti gėda jį vartoti, nes kartą suvokus jo tuštumą, būtų negarbinga toliau juo remtis." Net ir nenorėdami pritarti visiems šiems punktams, būsime gavę teisingą paskatą "susimąstyti apie savo vartojamų žodžių prasmę ir... nevartoti frazių, kurių prasmės nesuprantame."

Žinojimo pretenzija

Būtent šia, labai aštria, sąvokos "socialinis teisingumas" kritika, Hayekas ir išgarsėjo. Tačiau daug reikšmingesnė duota pamoka, kuri sudaro tos kritikos esmę: Hayekas iškėlė problemą, kurią pavadino žinojimo (arba visažinystės) pretenzija, kurios pavadinimą davė ir savo kalbai ("The Pretence of Knowledge"), pasakytai Nobelio premijos įteikimo 1974-aisiais dieną.

Kaip jau minėjome, viena iš rinkos funkcijų yra žinių tiekimas. Šios žinios iš esmės yra decentralizuotos. Rinka per konkurencinius mechanizmus ir kainas duoda pakankamai informacijos apskaičiuoti, planuoti, investuoti, rizikai įvertinti. Kiekvienas rinkos dalyvis ir verslininkas tam tikru lygiu savo ateitį gali apskaičiuoti tiek, kad sukurtų efektyvų planą.

Tačiau kiekvieno žinios yra ribotos. "Mes retai žinome, kuris iš mūsų ir ką žino geriausiai", sako Hayekas knygoje Constitution of Liberty. Net ir gebėdamas gerai vertinti perspektyvą ir žvelgti į ateitį, verslininkas negali tiksliai pasakyti, ar jo konkurentas to paties negeba dar geriau.

Tad šiame, žemutiniame lygmenyje, kad ir turėdami galimybių planuoti, negalime pretenduoti į visuminį žinojimą. Tai dar stipriau pasireiškia visoje ekonominių ir socialinių procesų aprėptyje. Visos reikalingos žinios apie individų galimybes ir poreikius negali būti centralizuojamos, teigia Hayekas. Planinė ekonomika, valdoma iš vieno centro, nėra įmanoma, kadangi joks centras nėra pajėgus surinkti tiek informacijos, kiek reikia geram ir protingam planavimui. Dėl to joks 'teisingas paskirtymas’ nėra įmanomas, nebent mes visiškai viską žinotume – tačiau būtent taip ir nėra.

Savo garbingosios premijos kalboje Hayekas svarbiausia idėja iškėlė žmogiškojo pažinimo ribotumą. Įspėjo vengti gamtos mokslų kaip fizika principų kėlimo į socialinius mokslus ("scientism"), kadangi žmonių visuomenė nėra paklusni mechaniškiems gamtos dėsniams. O "socialinius inžinierius", besikėsinančius visuomenes formuoti ant savo darbo stalo, jis apkaltino pretenzija į visažinystę; nepagrįstu pasišovimu rodytis turint pakankamą žinių kiekį visuomenes formuoti pagal savo skonį. Šią pretenziją Hayekas laiko grėsminga ir darančia didelę žalą: "fatališkas veržlumas visuomenes kontroliuoti" gimdys tironus ir kels grėsmę civilizacijai. Hayeko šventinę kalbą užbaigė apeliavimas į intelektualųjį nuolankumą socialinių mokslų srityje.

Savanoriškos bendrijos

Tas, kuris nuosekliai atmeta valstybinį planavimą ir pajamų perskirstymą, dažnai sulaukia priekaišto: ką siūlai? Nuogą individualizmą? Ne! Knygos Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė II pabaigoje Hayekas pabrėžia "savanoriškųjų bendrijų svarbą". Valstybė privalo turėti galių monopolį tam, "kad prievarta būtų apribota; tačiau tai neturi reikšti, jog valdžiai turi būti suteikta išimtinė teisė tenkinti viešuosius interesus. Laisvoje visuomenėje viešieji reikalai nėra vien valdžios reikalai." Toliau Hayekas tęsia:

"Klastinga idėja, esą visi viešieji poreikiai turi būti tenkinami prievartinio organizavimo priemonėmis ir visi ištekliai, kuriuos individai sutinka skirti viešiesiems tikslams, turi būti valdžios kontroliuojami, visiškai svetima pamatiniams laisvos visuomenės principams. Tikrasis liberalas, priešingai, turi siekti, kad būtų kuo daugiau tų 'atskirų bendruomenių valstybėje’, kurias tariamasis Rousseau individualizmas ir Prancūzijos revoliucija norėjo sunaikinti; tačiau jis reikalauja, kad joms nebūtų teikiamos išimtinės teisės ar prievartinės galios."

Savo knygą Hayekas užbaigia rimtu raginimu, kuriame ypač aiškiai atsispindi jo socialinės atsakomybės nuostata:

"Viena didžiausių mūsų meto silpnybių yra ta, kad mums trūksta kantrybės ir pasitikėjimo savimi kurti savanoriškąsias organizacijas mūsų aukštai vertinamiems bendriems reikalams; iškart reikalaujama, kad valdžia prievartiniu būdu (prievarta surinktais ištekliais) tenkintų kiekvieną didelių grupių pageidavimą. Tačiau niekas negali labiau gniuždyti tikrojo pilietiškumo negu toji padėtis, kai valdžia, užuot parūpinusi tik būtinus teisinius rėmus spontaninei raidai, tampa monolitine galia ir pati imasi teikti visas tas paslaugas, kurios gali būti teikiamos tik jungtinėmis daugelio žmonių pastangomis."

Proto sudievinimas

Pats laikas paklausti, kaip šias mintis vertinti iš krikščioniškosios perspektyvos. Panašiai kaip Popperis, Hayekas (kad ir katalikiškai pakrikštytas) save laikė agnostiku, tačiau gana teigiamai vertino religiją ("už civilizaciją galime padėkoti religijai"). Konkrečiai galima pasakyti, kad jo mokymas apie žmogų esminiais bruožais atitinka biblinį. Viena vertus, Hayekas žmogų vertina labai aukštai, ypač knygoje Constitution of Liberty, kur pabrėžia jo laisvę, orumą, gabumus. Kita vertus – pakankamai kritiškai, ypač knygoje The Fatal Conceit, kur kalba apie žmogaus ribotumą, klystamumą ir ragina siekti nuolankumo.

Cituotasis katalikų socialinių mokslų ekspertas M. Novakas apžvelgia Hayeko mokymą, ypač socialinio teisingumo temą, dar platesniame kontekste. Minėtoje esė ją sujungia su "Dievo mirties" fenomenu iš minties istorijos:

"Dievui ‚mirus', žmonės pasiduoda proto apgaulei ir jo ambicijoms padaryti tai, ko net pats Dievas nedrįso: sukurti naują teisingą socialinę tvarką. Proto sudievinimas išsiplėtė iki planinės ekonomikos; jeigu protas (taigi mokslas) įsakys, žmonija kolektyviai seks iš paskos. Dievo mirtis, mokslo iškilimas ir komandinė ekonomika pagimdė ‚mokslinį socializmą'."

Visažinystės pretenziją Novakas čia interpretuoja kaip proto pretenziją, konkrečiau, sudievinto proto pretenziją. Tik dėl Dievo mirties atsiradusiame vakuume protui pavyko išvystyti tokias ambicijas, o žmogui įpulti į neteisingą tikėjimą apie planinę ekonomiką ir iš tikrųjų įgyvendinamą 'teisingumą’ (t. r. visų lygybę!).

Hayeko mąstymas artimas krikščionybei ir laisvės bei lygybės klausimo atžvilgiu. Knygoje Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė II Hayekas rašo:

"Visiška žmonių daugumos lygybė gali reikšti tik lygų plačiųjų masių pajungimą elito, tvarkančio jų reikalus, viešpatavimui. Teisių lygybė apribotos valdžios sąlygomis – tai galima ir būtina individo laisvės sąlyga, tačiau materialios lygybės reikalavimą gali patenkinti tik totalitarine galia disponuojanti valdžia."

Klusnūs gerovės valstybės vergai

Materialinės lygybės reikalavimo įgyvendinimas, anot Hayeko, "sunaikins asmens laisvę". Tokios pat nuomonės laikosi ir ne vienas krikščionių mąstytojas. Antai, pvz., britas C. S. Lewisas (Hayeko bendraamžis) savo esė "Equality" (Lygybė, 1943) taip pat mano, kad, kitaip nei laisvė, lygybė "nepriklauso prie dalykų (kaip išmintis ar laimė), kurie savaime ir savyje esti geri". Lygybę Lewisas palygina su vaistu. Teisinę lygybę (kurią akcentuoja ir Hayekas) laiko "absoliučiai būtina priemone tvarkyti mūsų puolusią būklę ir apsauga nuo žiaurumo". Ji remiasi įsitikinimu, kad visi žmonės yra sukurti Dievo ir dėl to turi savo orumą. Tačiau Lewisas atmeta visuotinį sulyginimą. Politiniame lygmenyje lygybė reikalinga, bet kaip bendras visuomenės idealas ji yra dažnai kenksminga.

Lewisas, panašiai kaip ir Hayekas, sako, kad grėsmė laisvei šiandien visų pirma kyla iš valstybės. Esė "Willing Slaves of the Welfare State" (Klusnūs gerovės valstybės vergai, 1958) jis rašo apie naują "valstybės filosofiją", kuri...

"nepastebimai įslinko ir pas mus. Du karai pareikalavo neapsakomų laisvės apribojimų, ir mes, kad ir murmėdami, prie savo grandinių pripratome. Augantis ekonominio gyvenimo kompleksiškumas ir nestabilumas privertė valdžią reglamentuoti daug ką iš to, kas anksčiau buvo patikėta asmens sprendimui arba atsitiktinumui."

Rezultatas buvo toks, "kad klasikinė valstybės samprata su visais savo stoiniais, krikščioniškais ir teisiniais pamatiniais elementais (prigimtinės teisės, individo vertė, žmogaus teisės) mirė. Modernioji valstybė veikia ne tam, kad saugotų mūsų teises, o kad darytų mums gera arba mus darytų gerus." Toliau Lewisas rašo: "Gyventi savo gyvenimą, būti savo namų šeimininku, džiaugtis savo darbo vaisiais, auklėti vaikus pagal savo supratimą, rūpintis jų gerove" – visa tai "mūsų kraujyje"; mes tuo laimingesni, kuo labiau patys galime tvarkytis savo gyvenimą, "bet aš abejoju, kad šį jausmą galima išlaikyti nesant jokiai ekonominei nepriklausomybei, kuri modernioje visuomenėje vis labiau naikinama."

Kaip ir Hayekas, taip ir Lewisas mato, kokia gundanti yra visas problemas sprendžiančios supervalstybės idėja: "Viena vertus, mes matome neviltin varantį nepriteklių: badą, ligas ir karo baimę. Kita vertus, puoselėjame idėją, kaip jai padėti: per technokratiją, už viską atsakingą, viską aprėpiančią. Argi tai ne idealios prielaidos parsidavimui į vergovę?" Kadangi globalios problemos reikalauja globalių sprendimų, Lewisas dar prieš gerą penkiasdešimtmetį pastebėjo "pasaulinėje technokratijoje" arba "pasaulinėje gerovės valstybėje" gresiantį "baisų pavojų".

Skurdas išliks

Tačiau kaip su skurdu? Socialinis teisingumas ir kova prieš skurdą šiandien jau beveik tapę sinonimais. Tad jei Hayekas pasisako ‚prieš' socialinį teisingumą, ar tai reiškia, kad jis atmeta ir kovą prieš skurdą? Ar tai reiškia, kad jis nenori, jog skurdas būtų mažinamas? Ar tai reiškia, kad jis nepalaiko ir krikščionių politinio bei socialinio angažuotumo? Dažnai greta šitokių klausimų iškeliama nuoroda į buvusią Didžiosios Britanijos premjerę M. Thatcher: pasižiūrėkite, "geležinė ledi" laikė Hayeką savo įkvėpimo šaltiniu ir kokią politiką prastūmė profsąjungų bei dirbančiųjų atžvilgiu?!

Negalima sakyti, kad Hayekui nerūpėjo paprastas žmogus (kaip, beje, ir M. Thatcher, kas gerai matosi ir iš filmo "Geležinė ledi"), tačiau jis niekada nesvajojo apie visišką skurdo panaikinimą. Dėl to ir 2005-ųjų kampanijos šūkį "Make Poverty History" jis tikriausiai būtų pavadinęs "pretenzija į visagalybę". Hayekas į skurdą žiūrėjo labai realistiškai: skurdas, kaip liga ir mirtis, mus persekios visada. Nuo tamsiųjų mūsų gyvenimo šešėlių jokios garantuotos apsaugos nėra. Knygoje Kelias į vergovę jis mato galimybę pasiekti tik "ribotą saugumą"; kėsindamiesi "užtikrinti visišką saugumą", paradoksalu, bet sukurtume nesaugumą. Visiškai ir efektyviai panaikinti skurdą gali tik neteisinga ir nedemokratiška politinė sistema, kuri visus padaro lygius – lygiai skurdžius. Tikrai efektyvi visuomenė, kuri gėrį kuria savo narių darbštumu ir idėjomis, turi būti laisva visuomenė. Tokioje visuomenėje niekada nebus taip, kad gėris būtų pasiskirstęs po lygiai arba 'teisingai’; joje visuomet bus turtingesnių, mažiau pasiturinčių ir nepasiturinčių. Tai reiškia, kad "skurdas santykine prasme neišvengiamai išliks bet kurioje visuomenėje, išskyrus grynai egalitarinę; kol egzistuoja nelygybė, tol kažkas bus skalės apačioje." (Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė II)

Hayekas, kaip ir Lewisas, kovojo prieš mintį, kad skurdo problemą visų pirma turėtų spręsti valstybė. Jų nuomone, tvarkytis su skurdu pirmiausiai yra ekonomikos reikalas (žr. kitą dalį). Bet užduočių turi ir valstybė, pvz., įpareigoti savo piliečius draustis (Hayekas, be abejo, omeny turi privačius draudimo fondus) arba kurti pagalbos sistemą staigių nelaimių atvejams. Valstybė turi savo piliečiams padėti į skurdą nenusiristi: "Nėra priežasčių, neleidžiančių valdžiai laisvos visuomenės sąlygomis garantuoti individui saugą nuo visiško skurdo minimalių pajamų, arba nustatytų 'grindų’, žemiau kurių niekas negali smukti, pavidalu." (Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė II) Knygoje Kelias į vergovę jis sako, kad reikia "užtrikrinti visiems pragyvenimo minimumą", o tai padaryti Europos valstybėse su gana aukštu pragyvenimo lygiu yra tikrai įmanoma. "Negali būti jokios abejonės, kad tam tikras maisto, gyvenamojo ploto ir aprangos minimumas, kurio pakaktų išsaugoti sveikatą ir gebėjimą dirbti, gali būti užtikrintas kiekvienam." Tačiau čia pat prideda: "Sudėtingesnis klausimas – tai tikslus lygis, kuris turėtų būti taip užtikrinamas." Bet aišku viena, kad kalbama ne apie lygų gėrybių padalijimą, o tik apie pagalbą staiga susiklosčiusioje sudėtingoje situacijoje. Hayekas laikosi minties, kad teisingumas visų pirma yra ir turėtų išlikti individo dorybė, dėl to su skurdu pirmiausiai turėtų būti kovojama individo, šeimos, mažosios bendruomenės lygmenyje.

B.d.