Holger Lahayne
Ką reiškia siekti teisingumo? (I)
Kadangi žmogus sukurtas kaip Dievo atvaizdas, tai savo Kūrėją turėtų atspindėti ir darbais bei gyvenimo būdu. Dėl to iš jo Dievas taip pat reikalauja teisingumo. Bene aiškiausiai šis reikalavimas formuluojamas Senojo Testamento teisėjams: "Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio" (Įst 16, 19). Įst 27, 19 sako dar griežčiau: "Prakeiktas, kas pažeidžia ateivio, našlaičio ir našlės teises!" Iš kitos pusės: "Laimingi, kas elgiasi teisingai, ir visados daro, kas teisu." (Ps 106, 3) Teisingumo reikalavimas labai aiškiai ir primygtinai reiškiamas ir Senojo Testamento pranašų raštuose, kaip antai Iz 1, 17 ("Mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam") arba Iz 56, 1 ("Laikykitės teisingumo ir būkite dori...") Žinoma Biblijos etinių principų santrauka yra pateikta pranašo Michėjo knygoje: "Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu." (Mch 6, 8)
Daryti, kas teisinga – tai reikalavimas, kuris turi labai didelį prioritetą. Praktikuojamas teisingumas yra daug svarbiau negu formalios religinės ceremonijos ar veiksmai. Antai pranašas Amosas griežtai kritikuoja aukas, atnašaujamas nenuoširdžiai, ir perduoda tokį Dievo žodį: "Pasitraukite šalin su savo giesmių triukšmu". Bet čia pat ir pasako, kas yra daug svarbiau: "Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė." (Am 5, 23–24)
Dėl to iš principo labai sveikintina, kad krikščionių bažnyčiose ir kitose organizacijose teisingumas vėl tampa svarbia ir mėgstama sąvoka. Kaip ir jau bemaž tris dešimtmečius "teisingumas, taika ir kūrinijos išsaugojimas" šia žinoma tribalse skamba ekumenijos judėjime.
Teisingumas naujomis spalvomis bei prasmėmis sužibėjo ir tarp pastarojo meto evangelikalų. 1974-ųjų Lozanos sandoroje rašoma: "Mes turime nebijoti pasmerkti blogį ir neteisybę, kad ir kur jie egzistuotų." (5 str.) Ir Keiptauno įsipareigojimas, priimtas 2010 III Lozanos kongrese, apie "gyvenimą, kurio reikalauja Biblija" sako: "Iš Abraomo per Mozę, psalmininkus, pranašus ir Izraelio išmintį bei iš Jėzaus ir apaštalų sužinome, kad toks biblinis gyvenimo būdas apima teisingumą, gailestingumą, nuolankumą, sąžiningumą, teisumą..."
Teisingumas, ko gero, neatsitiktinai pradeda šią ilgą dorybių eilę. Dokumentas taip pat akcentuoja, kad visose Biblijos knygose "visiems Dievo žmonėms įsakyta... atspindėti Dievo meilę ir teisingumą praktine meile ir teisingumu vargstantiems." Ir krikščioniškoji Bažnyčia yra pašaukta "būti šventumo, gailestingumo ir teisingumo bendruomene nuodėmių ir kančios kupiname pasaulyje". O pirmosios dalies pabaigoje, kaip ir minėtosios ekumenijos judėjimo dokumentuose, nuskamba: "Dievas įsako mums atspindėti Jo charakterį gailestingai rūpinantis vargstančiais ir demonstruoti Dievo karalystės vertybes bei jėgą, siekiant teisingumo, taikos ir rūpinantis Dievo kūrinija."
Teisingumas kaip svarbi krikščioniškosios teologijos, ypač etikos, kategorija, kuris laikas yra ir gana madinga. Tai liudija šio žodžio vartojimo dažnis minėtuose Lozanos judėjimo dokumentuose. Lozanos sandoroje jį bei jo variantus randame 6 kartus (angl. justice, injustice, just; plg. su "evangelizacija" ir jo variantais, minimais 27 kartus; angl. evangelism, evangelist, evangelistic), Keiptauno įsipareigojime atitinkamai "teisingumas" pirmauja (32 ir 26). Skirtumas atsirado iš dalies ir dėl skirtingų pasirinktų akcentų, bet kartu matome ir bendrą naują tendenciją. Antai viena evangelikalų seminarija Marburge (Vokietijoje) šį žodį įtraukė net į savo šūkį: "Visuomenė, bendruomenė, teisingumas" (Gesellschaft, Gemeinde, Gerechtigkeit). Prieš porą dešimtmečių pirmasis ir paskutinysis žodžiai jokiuose šūkiuose tikrai nebūtų skambėję. Permainas čia sužadino ypač "kairysis" evangelikalų sparnas, sąvoką "teisingumas" pavertęs viena iš svarbiausių, o kartais atrodo – grynai savo nuosavybe. Vienas iš jų atstovų – įtakingoji Vašingtono "Sojourners" bendrija, vadovaujama J. Walliso, kurios šūkis: "Veiklusis tikėjimas vardan socialinio teisingumo" (Faith in Action for Social Justice).
Pastaruoju metu krinta į akis tai, kad teisingumo siekis dažnai tapatinamas su kova prieš vargą ir skurdą (žr., pvz., ir Romos katalikų Kanonų teisės kodeksą, Kan. 222, §2). Antai teologijos daktaras ir vienas iš Vokietijos "Kylančios bažnyčios" judėjimo lyderių T. Faixas rašo: "Dievas yra teisingumo Dievas, tarp to ir socialinio teisingumo. Dievas nesidžiaugia šio pasaulio skurdu, jis duoda mums uždavinį imtis kokių nors priemonių!" (Würde Jesus bei IKEA kaufen?) Panašią į Faixo teigimo schemą galima aptikti gana dažnai: pradedama aiškia ir neginčijama Biblijos mintimi, prie jos 'prisegama’ Biblijoje nesanti ir kontroversiška sąvoka "socialinis teisingumas" ir kategoriškai raginama intensyviai veikti. Panašiai rašoma ir tinklalapyje "Transforum Berlin" apie šių metų vasario mėn. seminarą tema "Ar gali mieste egzistuoti teisingumas?" (Kann es Gerechtigkeit in einer Stadt geben?):
"Daugelis mūsų miestuose kenčia nuo socialinės atskirties ir augančio neteisingumo. Dievas tam nebuvo abejingas jau Senajame Testamente. Jis reikalavo iš savo tautos socialinio teisingumo kaip Sandoros ištikimybės ženklo: 'Juk teisus yra VIEŠPATS; jis myli teisius darbus.’ (Ps 11, 7) Masių dvasinis ir socialinis skurdas Jėzų liūdinte liūdino: 'Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių...’ (Mt 9, 36). Jo kančia ir mirtis buvo išganinga tiems, kurie juo sekė: 'O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.’ (Ef 5, 9)"
Įdomu tai, kad šitokių citatų kontekstuose veltui ieškotume bent kiek aiškesnių teisingumo ir neteisybės sąvokų definicijų; jos vartojamos kaip savaime suprantamos. Be to, galėtume pastebėti, kad sąvokos stiprokai praskiestos atjautos, empatijos dėmenimis bei kitaip emociškai išreikštos. Gana gausus ir chaotiškas Biblijos eilučių citavimas, matyt, turėtų sudaryti mums įspūdį, jog citatos esančios tiesioginis Dievo atsakas į "augančią neteisybę". Nieko nebestebina tokie sakiniai vienos Vakarų teologijos seminarijos tinklalapyje: "Pranašiškas socialinio neteisingumo smerkimas yra gera biblinė (senatestamentinė) tradicija, o socialinis teisingumas – nuoširdus Dievo troškimas." Viskas, regis, taip aišku ir savaime suprantama, kad net nedrąsu klausti, kas turima omenyje, kai sakoma "socialinis teisingumas"? Juk visi vienaip ar kitaip pritartų kovai prieš vargą ir skurdą, taigi pasisakytų už teisingumą. Tik klausimas, už kokį teisingumą?
Išskirtinai radikalus piktnaudžiavimo teisingumo sąvoka pavyzdys galėtų būti Pasaulinės reformatų bažnyčių sąjungos (WARC, nuo 2010 m. WCRC) 2004 m. paskelbtas "Akros išpažinimas" (Accra Confession), kurio 24 straipsnyje rašoma: "Tikime, kad Dievas yra teisingumo Dievas..." Toliau, remiantis šiuo bibliniu teiginiu, suformuluojamas toks reikalavimas:
"Todėl mes atmetame bet kokią ideologiją arba ekonominį režimą, kuris teikia pirmenybę pelnui, o ne žmogui, nesirūpina visa kūrinija ir pasisavina tas Dievo dovanas, kurios buvo skirtos visiems. Mes vardan tiesos atmetame bet kokį mokymą, kuris pateisina remiančius tokią ideologiją arba nepasipriešinančius jai."
Ką visa tai reiškia? Atsakant į šitokį teiginį, pirmoji atėjusi galvon mintis būtų: ačiū Dievui, kad verslininkai teikia pirmenybę pelnui (nes tie, kurie to nedaro, greitai bankrutuos) – o jis tada apsisuka geru visiems rinkos dalyviams, taigi visiems žmonėms, galų gale ir pačioms bažnyčioms... Nejau privačios nuosavybės visai neturėtų būti (nes negalima "pasisavinti")? Juk Vakarai dėl to bemaž 200 metų ir išgyvena niekada neregėtą gyvenimo gerovės pakilimą, kad žmonėms daugmaž užtikrintos privačios nuosavybės ir jos panaudojimo teisės bei garantuota ekonominė laisvė!
11 straipsnyje bandoma teisintis, esą nesiekiama "duoti paprastų atsakymų". Bet kaip nesiekiama, jeigu beveik iškart kitu sakiniu mūsų demokratinė kapitalistinė sistema pavadinama "ekstremaliai kompleksiška ir nemoralia" – argi tai nėra paprastas atsakymas?! Argi ne per paprasta manyti, kad rinkos ekonomikos (globalizacijos arba neoliberalizmo) šalininkai yra vienas didelis velnio lizdas? Nejaugi neatsirastų nė poros dalykų, vertų paminėti kaip teigiamų bendruosiuose rinkos ekonomikos procesuose? Gal ir atsirastų, tik kad intencijos tam, regis, jokios nėra ir visiškai neieškoma. Aktono instituto darbuotojas Jordanas Balloras (bažnyčios, priklausančios WARC/WCRC, narys) teisingai pastebi: "ekonominė ideologija [Akros išpažinime] suplakama su Bažnyčios socialiniais veiksmais".
Dėl to krikščionims labai vertėtų pagaliau atkreipti dėmesį, kad Dievo teisingumo sąvoka šiandien jokiu būdu nėra nei savaime suprantama, nei aiški; atverti akis ir pamatyti, kad ji gali būti visai lengvai paversta grynų gryniausia propaganda. Kad teisingumas gali būti iškreipta ir jungiama beveik su viskuo: kartomis, lytimis, ekologija, pasauliu ir t. t.
Šveicarų teologijos profesorius C. Stückelbergeris knygoje Grundwerte (Pagrindinės vertybės; drauge su F. Mathwigu) mini net 12 tokių junginių dimensijų. "Atkuriamasis teisingumas", "baudžiamasis" arba "procedūrinis teisingumas" yra girdėtos ir tradicinės sąvokos, nesunkiai pagrindžiamos Biblija. Tačiau šiandien yra paplitę ir tokie "teisingumai" kaip "galimybių", "dalyvavimo" ar "poreikių" arba tokie, kurie į kitas kalbas beveik neišverčiami: pvz., transitional ir transformative justice. Įdomu, kad Stückelbergeris visa tai pateikia gana pliuralistiškai laisvam mūsų pasirinkimui ir tarp nė vienos iš visų "teisingumų" rūšių nemato jokio esminio konflikto. Atrodo, kad jis tikrai tiki, jog "atlygio teisingumas" (kiekvienas gauna savo dalį pagal pasiektus rezultatus) ir "poreikių teisingumas" (kiekvienas gauna pagal savo poreikius) be jokių didesnių problemų yra tarpusavyje suderinami. Ar tikrai? (Apie "poreikių filosofijos logiką" žr. N. Ashfordas, Laisvos visuomenės principai, p. 77–78; internete: http://www.hjalmarsonstiftelsen.se/wp-content/uploads/2011/12/Principles_Lithuani an.pdf ).
Krikščionys laikosi skirtingos nuomonės apie tai, kas yra teisinga visuomenė ir teisingumas. Bet tai nestebina, nes pačioje visuomenėje yra daugybė skirtingai mastančių, jų nuomonės daro įtaką viena kitai, taigi ir krikščionių. Dar filosofas A. MacIntyre'as, remdamasis visų pirma Aristoteliu, savo knygoje After Virtue prieš kelis dešimtmečius pastebėjo, kad mums trūksta "praktinio sutarimo dėl teisingumo sampratos". Beje, jis ir netiki, kad toks sutarimas "mūsų individualistinėje kultūroje" yra pasiekiamas.
M. J. Sandelis, Harvardo kolegijos politinės filosofijos profesorius, nusiteikęs kiek optimistiškiau. Jo įvadinis kursas apie teisingumo temą jau keleri metai yra vienas iš populiariausių šioje aukštojoje mokykloje. Tinklalapyje http://www.justiceharvard.org galima peržiūrėti visas jo paskaitas šia tema (šių paskaitų pagrindu išleista knyga Justice: what's the right thing to do?, netrukusi tapti bestseleriu). Sandelis meistriškai kerta proskyną per sąvokų džiungles, analizuoja svarbiausias per mąstymo istoriją susiformavusias sampratas apie teisingumą, dažniausiai iškeliančias vieną kurį nors iš trijų esminių teisingumo aspektų: gerovė ir nauda, laisvė ir teisės bei dora ir moralė. Sandelis aiškiai parodo, kad šiame reikale neišvengiamai susiduriama su galybe rimtų konfliktų, tačiau tiki, kad viešuose ir atviruose debatuose galima gerokai priartėti prie neblogų sprendimų.
Siekti teisingumo – ką tai reiškia? Žinoma, krikščionys visų pirma nori likti ištikimi Dievo žodžiui kaip aukščiausiajam autoritetui, tačiau sykiu ir neišvengiamai į savo sampratas ima ir įpina nuomonių iš aplinkos. Todėl pradžioje visai prasminga, pasinaudojant trimis XIX–XX a. mąstytojais, pabandyti atskirti pelus nuo grūdų ir prasibrauti prie sąvokos "teisingumas" šerdies. Šioji trijulė turi galių padėti užlįsti už įvairių sąvokų fasado ir atginti į mūsų smegenines nemenką gūsį šviežių minčių. Jie gali padėti išvengti klaidingo Biblijos aiškinimo, nereikalingų perlenkimų ir aplaidžios mąstysenos. Taip pat kaskart turėsime galimybę jų mintis palyginti su atitinkamomis iš Biblijos.
B.d.
