John Bunyan
„Ką pirksite?“
Ši mugė nebuvo kokia neseniai pradėta prekybinė veikla, ji buvo žinoma iš labai senų laikų. Papasakosiu jums, kaip ji atsirado.
Beveik prieš penkis tūkstančius metų jau buvo piligrimų, einančių į Dangiškąjį miestą, lygiai kaip ir šiedu dori žmonės. Belzebubas, Apolyonas ir Legionas su savo bendrais, matydami piligrimų pramintą taką į Dangiškąjį miestą per Tuštybių miestą, sugalvojo įsteigti čia tokią mugę, kurioje būtų parduodama visokiausia tuštybė ir kuri truktų ištisus metus. Todėl šioje mugėje buvo parduodamos tokios prekės kaip namai, dirvos, amatai, tarnybos vietos, pasižymėjimai, pirmenybės, titulai, kraštai, karalystės, geiduliai, malonumai bei visokiausi smagumai, kekšės, žmonos, vyrai, vaikai, šeimininkai, tarnai, gyvybės, kraujas, kūnai, sielos, sidabras, auksas, perlai, brangakmeniai ir taip toliau.
Be to, šioje mugėje bet kuriuo metu buvo galima pamatyti visokiausių fokusų, apgavysčių, žaidimų, vaidinimų, juokdarių, beždžionių, sukčių ir išdaigininkų. Čia pat buvo galima pamatyti (ir dargi visai veltui) pačių bjauriausių vagysčių, žmogžudysčių, svetimoteriavimo ir neteisingų priesaikų. Kaip ir kitose mažesnėse mugėse yra gatvės ir gatvelės su savo pavadinimais, kur parduodamos nurodytos prekės, taip ir čia buvo tam tikros vietos, gatvelės ir gatvės (būtent šalys ir karalystės), kur šios mugės prekių greičiausiai galima rasti. Čia yra Anglų, Prancūzų, Italų, Ispanų, Vokiečių gatvės, kur buvo parduodamos bent kelios tuštybių rūšys.
Kaip sakiau, kelias į Dangiškąjį miestą ėjo tik pro čia, kur vyko toji gyva mugė. Tam, kuris norėjo nukeliauti į Dangiškąjį, aplenkdamas šį miestą, reikėjo "pasitraukti iš šio pasaulio" (1 Kor 5,10). Pats karalių Karalius, kai buvo čia, žemėje, ėjo per šį miestą į savo kraštą ir būtent mugės dieną. Netgi, man rodos, pats Belzebubas, tos mugės vyriausiasis valdovas, kvietė Jį pirkti ką nors iš jo niekniekių. Jis Kristų dargi būtų padaręs Viešpačiu, jei šis, eidamas per miestą, būtų jam nusilenkęs. Maža to, kadangi Jis buvo toks garbingas asmuo, Belzebubas vedžiojo Jį iš gatvės į gatvę ir per trumpą laiką parodė Jam visas pasaulio karalystes, kad kaip nors sugundytų Palaimintąjį ir Šis imtų derėtis bei nusipirktų ką nors iš jo tuštybių. Bet Kristui nepatiko čia parduodamos prekės, todėl Jis paliko šį miestą, neišleidęs šioms tuštybėms nė skatiko (Mt 4,8–10; Lk 4,3–13). Kaip matote, šį mugė jau seniai vyko, turėjo savo ilgą istoriją ir buvo labai didelė.
Tad mūsų piligrimai būtinai turėjo eiti per šią mugę. Vos spėjus įžengti į ją, sujudo mugės žmonės, netgi visas miestas suklego aplink juos. O tai įvyko dėl keleto priežasčių.
Pirma, piligrimai buvo apsirengę tokiais drabužiais, kurie labai skyrėsi nuo mugės prekeivių aprangos. Todėl mugės žmonės išplėtę akis spoksojo į juos. Vieni sakė, kad jie idiotai, kiti – kad pamišėliai, o dar kiti – kad svetimo krašto žmonės (Job 12,4; 2 Kor 4,9).
Antra, kaip žmonės stebėjosi jų apdaru, lygiai taip pat jie stebėjosi ir jų kalba, nes tik nedaugelis galėjo suprasti, ką jie šneka. Jie, savaime aišku, kalbėjo Kanaano kalba, o tie, kurie prekiavo, buvo šio pasaulio žmonės. Tad jie atrodė vieni kitiems barbarai (1 Kor 2,7–8).
Trečia, kas prekiautojams pasirodė itin juokinga, – šie piligrimai visai nevertino jų prekių. Į tas prekes jie nė skersa akim nepažvelgė. O jei pirkliai kviesdavo juos pirkti, jie užsikimšdavo pirštais ausis, šaukdami: "Nukreipk man akis, kad nematytų tuštybės" (Ps 119,37). Keleiviai žiūrėdavo aukštyn, tuo parodydami, kad visi jų reikalai ir prekiavimas priklauso nuo dangaus (Fil 3,20–21).
Vienas, matydamas šitokią keleivių laikyseną, tyčia užklausė jų: "Ką pirksite?" Jie, rimtai pasižiūrėję, atsakė: "Mes perkame tiesą" (Pat 23,23). Tai išgirdę, žmonės mugėje ėmė juos dar labiau niekinti. Vieni juos erzino, kiti išjuokė, dar kiti šmeižė, o kai kurie siundė draugus, kad juos muštų. Pagaliau mugėje kilo toks klegesys ir sujudimas, kad visa tvarka suiro. Netrukus buvo pranešta mugės vyriausiajam, kuris greitai atvyko ir paskyrė keletą savo patikimiausių draugų, kad ištardytų tuos vyrus, kurie kone apvertė visą mugę. Jie buvo atvesti, o tardytojai juos išklausinėjo, iš kur jie, kur eina ir ką čia daro taip nepaprastai apsirengę. Tiedu vyrai atsakė, jog jie piligrimai, svetimi šiame pasaulyje ir eina į savąjį kraštą, būtent į Dangiškąją Jeruzalę (Žyd 11,13–16). Jie nedavė jokios priežasties nei kitiems Tuštybės miesto žmonėms, nei mugės prekiautojams šitaip jų užsipulti ir sutrukdyti kelionę. Nebent nepatiko tai, kad jie sakė pirksią tiesą.
Bet tie, kurie buvo paskirti juos išklausinėti, nepatikėjo, kad šiedu nėra bepročiai, pasiutėliai arba tokie, kurie atėjo sukelti sąmyšį mugėje. Todėl jie, pagavę keleivius, primušė, apdrabstė purvais, o paskui pasodino į narvą, kad visi žmonės mugėje galėtų į juos pasižiūrėti ir iš jų pasijuokti...
Šaltinis: Piligrimo kelionė; iš anglų kalbos vertė D. Inkenaitė; Jona, 1994.
Tuštybių mugės iššūkis šiandien
Brian Rosner
"Savanoriškas vartojimo apsiribojimas yra didžiausia šių dienų erezija, vertinama nepatikliai, pašaipiai ir paniekinančiai."
John White
"Jei tikrai tikėtume lobiais danguje, tai argi būtų tarp mūsų tokių kvailių, kurie pirktųsi aukso? Tačiau mes netikime. Dangus yra svajonė, religinė fantazija, kurią mes dar labiau sustipriname, nes esame tikintieji. Jei žmonės tikėtų dangumi, tai savo laiką eikvotų dėl būsimųjų namų tenai. Tačiau niekas to nedaro. Mes tiesiog mėgaujamės pažadu, kad tikrajam gyvenimui pasibaigus, aname pasaulyje mūsų laukia malonūs dalykai."
Richard Foster
"Pinigai iš tikrųjų daug kuo panašūs į dievybę. Jie duoda saugumo, gali numaldyti kaltės jausmą, suteikti laisvę, valdžią ir atrodo, tarsi būtų visur esantys. O blogiausia tai, jog jie pretenduoja į visagalybę."
Alan Storkey
"Vartojimas yra gydytojas, linksmintojas, meilužis; jis yra dvasiškas, yra maitintojas ir paguoda. Jis – pagrindinis Dievo konkurentas mūsų kultūroje... Nors ir turėdama daug perspėjimų evangelijose, krikščionybė net nesuvokia šio iššūkio, šios pagundos, šio melo – savo priešo."
