Jūs – žemės druska
35 priežastys, dėl kurių krikščionys turi dalyvauti mūsų
visuomenės atnaujinime
Ar visuomeninė ir politinė veikla nenukreipia paklūstančių Dievo
žodžiui, Biblijai, krikščionių nuo jų pagrindinės misijos? Šiame
straipsnyje pateiksiu 35 priežastis, pagrindžiančias krikščionių
angažuotumo visuomenėje būtinumą, taip pat bandysiu paneigti
dažniausiai šiuo klausimu pasitaikančius prieštaravimus.
1. Biblija
l 1 priežastis: Jėzus nurodo, kad be Dievo įsakymų visuomenė
virsta šalta ir nedraugiška.
Priešiškumas Dievo Įstatymui kartu yra ir priešiškumas meilei.
Jėzus patvirtina: "Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė
atšals" (Mt 24,12). Manau, jog ši eilutė, šie Jėzaus žodžiai apie
pasaulio ateitį bene trumpiausiai ir tiksliausiai apibūdina
pagrindinę mūsų laikų problemą. Atsisakantys Įstatymo atsisako
meilės. Tik grįžimas prie Dievo tvarkos gali sugrąžinti meilę į
mūsų šeimas, bažnyčias, darbovietes, į mūsų visuomenę ir valstybę.
O Įstatymo ignoravimas sukuria priešiškumą ir nemeilę. Dabartiniu
metu tai labai aktualu. Nors, pradedant šešias- dešimtaisiais, apie
meilę prikalbėta kur kas daugiau nei bet kada iki tol, tačiau
neapykantos ir priešiškumo dėl to nesumažėjo. Priešingai, netgi
labai padaugėjo. Visuomenei jau nebeaišku, kas yra tikroji meilė.
Ir iš kur ji sužinos, jeigu to jai nepasakys krikščionys?
l 2 priežastis: visuomenės likimas yra ir krikščionių
likimas.
Ištremtiems į pagoniškąjį Babiloną izraelitams Dievas liepia daryti
gera šiam miestui, nes Dievo tautos likimas priklauso nuo Babilono
likimo: "Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir
melskitės už jį Viepačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė" (Jer 29,7
). O Naujajame Testamente Paulius ragina bendruomenę melstis už
valdžią, "...idant galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai
maldingą ir gerbtiną gyvenimą" (1 Tim 2,2), nes valstybės politika
ir visuomenės padėtis lemia Bažnyčios gyvenimą.
l 3 priežastis: Kalno pamoksle Jėzus ragina krikščionis būti
šviesa žmonių akivaizdoje ir žemės druska.
Pavyzdžiu apie druską ir šviesą Jėzus paragina tikinčiuosius
gyventi ne vien sau (Mt 5, 13–16). Jis skatina veikti visų žmonių
labui ir visų žmonių akivaizdoje: "Taip tešviečia ir jūsų šviesa
žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų
jūsų Tėvą danguje" (Mt 5,16).
l 4 priežastis: Biblija nėra vien knyga saviugdai, ji daug
kalba ir apie visuomenės interesus.
Biblija liečia daugybę šeimos, ekonominių, socialinių, teisinių,
civilinių ir organizacinių klausimų. Kalba apie paveldėjimo,
auklėjimo, socialinės paramos reikalus, apie skolas, infliaciją,
atlyginimus, mokesčius, taip pat apie prostituciją, žmonių grobimą,
apie žemės sklypų ribų nustatymą, žalos atlyginimą, kalba apie
teisėjus, karalius, korupciją, armijos išlaidas, gynybą, kūrinijos
saugojimą, melagingą liudijimą, abortus, pelną, apie senelių globą,
pagalbą neįgaliesiems ir dar apie daug ką. Ar visa tai gali būti
vien tik mano reikalas? Aš pabrėžiu vien tik, nes, be abejo, visa
krikščioniškoji etika, visi pasikeitimai prasideda atskirame
žmoguje, jo gyvenime. Bet bandymas traktuoti Bibliją kaip vadovėlį
atskiram individui nieko gero neduoda. Visą Bibliją persmelkia
sukūrimo tvarkos principai, apeliuojantys į žmonių bendrabūvį. Bet
koks bandymas iš Biblijos išdistiliuoti įsakymus, galiojančius vien
privačioje sferoje, prilygsta Dievo įsakymų panaikinimui.
"Žinantis, kas iš tiesų yra krikščionybė, automatiškai ir pagal
definiciją žino, kad ji iš savo sekėjų reikalauja aktyviai
priešintis socialinėms negerovėms ir stengtis sumažinti žmonių
skurdą."1
l 5 priežastis: Dešimt Įsakymų niekada nebuvo vien privataus
gyvenimo tvarkymo programa, o būtent Dievo sukūrimo tvarkos bei
kitų pagrindinių jo nuostatų santrauka, apimanti visas gyvenimo
sferas.
Dešimties Dievo Įsakymų perspėjimai nežudyti, neliudyti
neteisingai, negeisti yra esminiai ne tik kiekvienam iš mūsų, bet
ir visai visuomenei bendrai. Dešimt Įsakymų sukuria, pavyzdžiui,
žudymo įvertinimo teisinę bazę, draudimas melagingai liudyti labiau
susijęs su teismo procesu. Taip pat ir pareiga dirbančiajam šabo
dieną laikyti laisvadieniu, raginimas gerbti tėvus byloja apie
Dievo suinteresuotumą teisinga ir sveika visuomene.
l 6 priežastis: Senajame ir Naujajame Testamente Dievu
pasitikintys žmonės užėmė aukštas pareigas kaip valdininkai ar
valdovai.
Čia galima paminėti ne tik ilgą Izraelio teisėjų, karalių,
valdininkų sąrašą, bet ir kitas tautas. Dievo palaimintasis
Juozapas Egipte buvo antrasis asmuo po faraono. Danieliui taip pat
teko užimti svarbius postus keliose galingose imperijose. Estera
buvo net Persijos imperijos karalienė. Nehemijas dirbo taurininku
pas vieną pagonių karalių. Senajame Testamente pasa- kojama apie
daugelį atsivertimų: apie Babilono karaliaus Nebukadnecaro, apie
Ninevės karaliaus atsivertimą pranašo Jonos laikais, apie Sirijos
karaliaus aukšto pavaldinio atsivertimą po trumpo pokalbio su
paprasta izraelite, apie pranašo Eliziejaus atsivertimą. Net ir po
atsi- vertimo nė vienas neprarado savo tarnybos. Naujajame
Testamente Jėzų įtiki ir savo postuose išlieka Romos armijos
kareiviai ir karininkai (Mt 8, 5–13; Lk 7, 2–9; Mt 27, 54; Mk 15,
39; Lk 23, 47; Apd 10, 1–48) bei Atėnų Areopago narys Dionizijas
(Apd 17, 34).
l 7 priežastis: Naujasis Testamentas pateikia to meto
įtikėjusiems muitininkams, kareiviams, policininkams aiškius ir
teisingus nurodymus, kaip eiti savo pareigas, kurias jie išlaikė ir
po atsivertimo.
Romos imperijai tarnaujantiems Jonas Krikštytojas sakė: "Ėjo ir
muitininkai krikštytis ir klausė: 'Mokytojau, o ką mums daryti?’
Jis aiškino jiems: 'Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta.’
Taip pat ir kariai klausinėjo: 'O ką mums daryti?’ Jis jiems sakė:
'Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite norėdami
pasipelnyti, tenkinkitės savo alga’" (Lk 3,12–14).
Atsivertęs muitininkas Zachiejus atiduoda pusę savo turto vargšams,
pasiryžta keturgubai atlyginti tiems, kuriuos buvo nuskriaudęs (Lk
19, 1–10).
l 8 priežastis: Jonas Krikštytojas ir Jėzus buvo pasirengę dėl
prasto pareigų vykdymo bei netinkamo gyvenimo būdo viešai
kritikuoti karalių Erodą.
Jonas Krikštytojas įspėjo karalių Erodą nevesti savo žmonos
(paaiškinimas Kun 20, 16 ir 21), nors tai jam kainavo gyvybę (Lk 3,
19–20; Mt 14, 3–5; Mk 6, 17–20). Žmonėms, atėjusiems Jėzaus
perspėti apie Erodo ketinimą jį nužudyti, Jėzus liepia: "Eikite ir
pasakykite tam lapei..." (Lk 13,32). Ir tai ne vieninteliai
atvejai. Visame Šventajame Rašte atvirai ir kritiškai kalbama tiek
apie privataus vyresnybės gyvenimo klaidas, tiek ir apie jų
neteisingus įstatymus ar viešus veiksmus.
l 9 priežastis: valstybės valdžia veikia Dievo pavedimu. Tai
argi klaidinga rūpintis valdžia, pasistengti, kad valdžia ir
visuomenė tą Dievo pavedimą gerai suprastų ir jo
laikytųsi?
Štai garsioji Pauliaus citata apie valdžią: "Kiekvienas žmogus
tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš
Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai,
priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą.
Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti
valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra
Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne
veltui nešioja kalaviją. Ji – Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja
darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet
ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo
tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems,
ką privalote: kam mokestį – tam mokestį, kam muitą – muitą, kam
baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą" (Rom 13,1–7). Jei valdžia, –
o Pauliaus laikais ji buvo tikrai visiškai nekrikščioniška, – yra
"Dievo tarnaitė", tai ar gali kiti "Dievo tarnai", būtent
tikintieji, ją ignoruoti ir visiškai nesirūpinti?
l 10 priežastis: krikščionys gali ir turi kritikuoti valdžią.
Tik niekada neturėtų to daryti su intencija ją nuversti.
Krikščionių užduotis – priminti valdžiai apie jai Dievo skirtą
užduotį, padėti pasitaisyti.
Anarchija prieštarauja Dievo valią. Nors valdžia nėra dieviška,
tačiau Dievo paskirta. Krikščionys turėtų vengti bet kokių bandymų
abejoti ir taip nelengvos valdžios misijos reikalingumu ar ją
boikotuoti. Jie privalo išsiugdyti teigiamą požiūrį į policiją bei
teismus ir remti juos kovoje su blogiu. Dievas nori iš tiesų, kad
už blogus darbus vyresnybė baustų. Ribos peržengiamos tik tuomet,
kai valdžia pradeda bausti už gerus darbus arba verčia daryti
blogus.
l 11 priežastis: Tie, kurie užsiima pagalba žmonėms, turėtų
galvoti ne vien tik apie labdarą, šalpą, bet ir stengtis analizuoti
socialinių negerovių priežastis.
Žinoma, alkanam visada pirmiausiai duodama pavalgyti. Bet po to
reiktų dar ir paklausti, kodėl jis alkanas? Gal jį atstūmė
artimieji? Gal jis karo pabėgėlis? Gal jis vyraujančios savo šalyje
religijos auka? (Induizme, pvz., vargingiausiam gyventojų
sluoksniui neleidžiama įgyti išsilavinimo, kad nepatektų į
aukštesnę kastą.)
l 12 priežastis: Jėzus aiškiai pasako, kad žmonės negali žinoti
jo atėjimo dienos. Todėl krikščionių veikla grindžiama Dievo
įsakymais, o ne visokiomis spėlionėmis apie ateitį.
Jėzaus draudimas "nustatinėti" jo atėjimo dieną yra trumpas ir
aiškus: "Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo
galia" (Apd 1,7); "Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei
valandos" (Mt 25,23).
Beje, Biblijoje niekur nėra pasakyta, kad artėjančių paskutiniųjų
laikų akivaizdoje nustoja galioti bent vienas įstatymas, net jeigu
ir būtų, tarkime, kokia galimybė tiksliai nustatyti pasaulio
pabaigos datą. Dievas nori, kad mes gyventume pagal jo apreikštą ir
aiškią valią, o ne orientuotumės į kažkokią mums nežinomą,
sąmoningai užslėptą ateitį.
Tai akcentuoja ir Paulius savo laiške Timotiejui jį perspėdamas:
"... paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus
savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, iktžodžiautojai,
neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs,
nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai,
nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramušt- galviai,
pasipūtėliai, labiau linkę į malonumus negu į Dievą" (2 Tim 3,1–4).
Ko Timotiejus privalo laikytis tokiems laikams užėjus? "Mokymo" ir
Pauliaus pavyzdžio, Šventojo Rašto: "Pikti žmonės, suvedžiotojai
eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami. O tu laikykis to, ką esi
išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi
išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius
tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas
yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti
teisumui, kad Dievo žmogaus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam
geram darbui" (2 Tim 3,13–17). Vienintelė Biblijos taisyklė užėjus
sunkiems laikams yra laikytis Dievo Įstatymo. Paskutiniesiems
laikams nėra nustatyta jokių ypatingų etikos taisyklių, visais
laikais krikščionys turi laikytis Dievo tvarkos.
2. Žmogaus išganymas yra pagrindinis, bet ne vienintelis
tikslas
l 13 priežastis: net jei žmogaus išganymas ir yra pirmas ir
pagrindinis misijos tikslas, vis tiek nereiškia, kad negali būti
tolimesnių tikslų. Būtent kiekvieno išganymas ir pagimdo naujus
tikslus, padaro juos svarbius ir reikšmingus.
Jėzaus priesakas "eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
žmones" (Mt 28,19–20) reiškia, kad "mokiniais" reikia padaryti ne
tik visų tautų, bet ir visus žmones. Gali susidaryti klaidingas
masiškumo, darymo "urmu" vaizdas. Bet pirmas žingsnis yra
asmeniškas aktas: asmeniškas kreipimasis, asmeniškas atsivertimas,
jau vien dėl tos priežasties, kad krikštas triasmenio Dievo vardan
gali būti tik asmeniškas dalykas. Vis dėlto šiuo būdu Jėzaus
mokiniais turi tapti visi tautos žmonės. Ir taip turi atsitikti
visose pasaulio tautose.
l 14 priežastis: žmogaus atsivertimas nėra finišas, bet
visapusiško atsinaujinimo pradžia: pirma asmeninio, paskui šeimos,
Bažnyčios, ekonomikos, valstybės bei visuomenės.
Pagal Jėzaus priesaką, jo mokiniais turi tapti visi žmonės.
Ragindamas savo sekėjus mokyti žmones "laikytis visko, ką tik esu
jums įsakęs", Jėzus reikalauja, kad būtų perteikta visa, be jokių
išlygų biblinės etikos paletė. Tai darytų įtaką pirmiausia
kiekvienam žmogui asmeniškai, jo kasdienybei, aplinkai, o vėliau
naikintų ir įsigalėjusią nuodėmę bei akivaizdžią neteisybę
visuomenėje.
l 15 priežastis: iš susitaikymo su Dievu išauga kiekvieno
asmeninė etika bei gyvenimo visuomenėje principai pagal Jėzaus
nustatytą tvarką.
Laiško romiečiams pradžioje Paulius pirmiausia kalba apie žydų ir
pagonių nusikaltimus Dievui, ir kodėl išganymas yra vien Jėzuje
Kristuje. Ir tik penktame skyriuje jis pereina prie asmeninių
dalykų: "Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per
mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą
malonę... " (Rom 5,1–2). Nuo asmeninės etikos (Rom 6–8),
palaipsniui pereina prie bendruomeninės (Rom 12–14), kultūrinės
(Rom 14–15) bei politinės (13, 1–7). Laiške romiečiams Pauliui
savaime suprantama, kad tikėjimas žmogaus gyvenime veikia jo būtį
visuomenėje, darbe, tautoje, valstybėje. Bandantis savo tikėjimą
apriboti tik santykiu su Dievu ir Bažnyčia, turėtų iš laiško
romiečiams išplėšti ir išmesti bent keletą lapų.
3. Krikščioniška šeima
l 16 priežastis: auginantieji vaikus atlieka vieną iš
svarbiausių visuomenės politikos vaidmenų, kadangi jie ruošia
žmones gyvenimui, diegia pagrindines vertybes bei bendravimo su
kitais principus.
Šeima yra Dievo kūrinys, kuris laiduoja vaikų auklėjimą, teikia
galimybę jaunajai kartai imti pavyzdžius ir mokytis iš suaugusiųjų,
kaip visų gerovei mūsų visuomenėje gali būti relizuojami bibliniai
principai. Kur gi kitur, jei ne namuose vaikai išmoks atjausti,
nepavydėti, padėti silpnesniems, pagirti ir padrąsinti kitus?
Būtent dėl to krikščionys neturėtų savanoriškai trauktis iš tų
sričių, kurias jiems Dievas galbūt kaip tik paskyrė kurti ir
formuoti. Pavyzdžiui, nereikia bijoti gerinti švietimo politiką,
kuriant krikščioniškas mokyklas, tikslingai remiant krikščionis
mokytojus valstybinėse mokyklose.
l 17 priežastis: darnios šeimos, krikščioniškos šeimos įmanomos
tik tada, jei krikščionys pasirūpina, kad išliktų valstybės bei
visuomenės šeimai suteiktos laisvės, teisės ir priedermės.
Besirūpinantieji šeima turi puoselėti ir aktyvumą visuomeniniame
gyvenime. Nes nuo visuomenės priklauso, kokia gali ir turi būti
šeima. Šeimą griaunančios jėgos kyla iš visuomenės. Jos gali būti
nuslopintos tik tokiu atveju, jei šeima pačios savęs labui tą
visuomenę įtakoja. Todėl šiuo atveju buvusių komunistinių valstybių
bandymas sugriauti krikščionišką šeimą tikrai daug bylojantis.
Šiandien šeima vis labiau praranda savo galias ir pagrindines
funkcijas. Iš tokių jos svarbiausių uždavinių kaip ekonomikos,
švietimo, visuomenės gerbūvio formavimo telikę tik fragmentai.
Darbo vietos atskyrimas nuo šeimos, spartėjantis teisinis ir
visuomeninis šeimos bei nesantuokinės partnerystės sugretinimas,
senelių, ligonių, neįgaliųjų apgyvendinimas specialiose
prieglaudose – tai tik keli pavyzdžiai, įrodantys, kaip nyksta
pagrindinės šeimos funkcijos. Tik krikščioniškų vertybių atgimimas
mūsų visuomenėje gali atgaivinti ir pagrindinę šeimos misiją bei
šeimos atsakomybę.
4. Mūsų gyvenimo pavyzdžiai
l 18 priežastis: pasyvus visuomenės gerbūvio kūrimo atžvilgiu
krikščionis, norėdamas ar nenorėdamas susitaiko su savo aplinkos
principais.
Nė vienas negali gyventi be principų ir vertybių. Krikščionis,
aktyviai nestojantis už sveikų, krikščioniškų principų ir vertybių
realizavimą visuomenėje arba net manantis, kad krikščioniški
principai mūsų visuomenei netinkami, savo tikrųjų vertybių ieškosi
kur nors kitur, dažniausiai savo aplinkoje. Etikos profesorius
Klausas Bockmühlis taikliai apibūdina:
"'Sielų gelbėtojo’2 mentaliteto krikščionims didžiausias pavojus
yra tas, kad jie, nekeldami didesnių klausimų, ir toliau
(dažniausiai gana sėkmingai) dalyvauja visuomeniniame gyvenime.
Manydami, jog apie sekuliarias gyvenimo sferas Dievas nieko
nekalba, jie perka ir parduoda pagal pasaulio taisykles, vis labiau
patekdami 'šio pasaulio kunigaikščio’ valdžion."3
l 19 priežastis: daug krikščionių ne visai suvokia, kokią
didelę reikšmę visuomenei turi tam tikri bibliniai krikščioniški
įstatymai.
Nekrikščionys tai kartais supranta daug geriau. Sociologijos
profesorius Helmutas Schoeckas savo knygoje apie pavydą,
analizuodamas pavydo draudimą Dešimtyje Dievo Įsakymų, Jėzaus ir
apaštalų mokyme, pastebi:
"Naujajame Testamente pavydus žmogus beveik niekada nelieka
nepastebėtas. Jis kaip brandus žmogus ir kaip krikščionis raginamas
susitaikyti su kito geresne padėtimi. Būtent pažabodama pavydą ir
šitaip paskatindama bei apgindama žmogaus kūrybines galias, netgi
galbūt išvis pirmą kartą suteikdama joms tokią plačią galimybę
atsiskleisti, ši krikščionų etika įnešė savo indėlį į Vakarų
pasaulio istoriją."4
Kurstantis pavydą, pamina svarbius krikščioniškus siekius ir
žiauriai supriešina visuomenę.
l 20 priežastis: korupcija ir kyšininkavimas plis tol, kol bus
įgnoruojamas nepaperkamo ir niekaip nepaveikiamo Dievo
pavyzdys.
Korupcija ir kyšininkavimas plinta Vokietijoje ir kai kuriose
kitose turtingose Europos valsty- bėse. Visa tai, kas atrodė toli
nuo mūsų, kažkur trečiojo pasaulio šalyse ar kokioje Italijoje, vis
labiau tampa kasdienybe ir pas mus. Nekorumpuotas valdininkas –
prūsiškosios tvarkos simbolis, šiandien retenybė. Jei teisininkams
dar pavyksta išvengti didelių korupcijos skandalų, tai muitininkai,
policininkai, valdininkai, kontrolės tarnybų darbuotojai jau
nuolatiniai skandalingųjų antraščių herojai. Tik labai mažai kas
supranta, kad tai yra krikš- čioniškų vertybių pamynimo logiška
pasekmė. "Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės, norėdamas
iškreipti teisingumo taką" (Pat 17,23).
Tie, kas atmeta krikščionių Dievą, nepripažįsta ir aukščiausiojo
Teisėjo, kurio absoliutus teisingumas bei nepaperkamumas yra ir bus
pagrindas, dėl kurio reikia vengti laužyti įstatymus dėl
pasipelnymo ar garbės. Senajame Testamente daugelyje vietų Dievas
įvardijamas kaip "... didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis
šališkas ir neimantis kyšio" (Įst 10,17), taip pat tvirtinama, kad
"... Viešpatyje, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo,
ar kyšių ėmimo" (2 Met 19,7).
l 21 priežastis: vienas iš ypatingų krikščioniškos etikos
uždavinių yra neįgaliųjų parama bei jų garbės ir orumo
apsauga.
Argi gerai, kad veikti imame tik tuomet, kai nelaimė ištinka mus
pačius? O gal neturėtume to laukti ir jau dabar pradėti rūpintis,
kad visi mūsų šalies piliečiai pripažintų, jog neįgalūs žmonės,
kaip ir sveikieji, yra visaverčiai Dievo kūriniai ir turi teisę
būti ir gyventi kartu su visais bei tikėtis solidarumo. Argi
neturėtume pasirūpinti, kad ši krikščioniška nuostata būtų
įteisinta įstatymu ir taptų valstybės veiklos principu? Ir argi
neturėtume reika- lauti, kad žmogaus garbės ir orumo būtų paisoma
ten, kur šiandien mūsų visuomenė visa tai mina ir niekina,
pavyzdžiui, kai be jokių skrupulų, beveik automatiškai abortu
šalinami iš motinos kūno vystymosi sutrikimų turintys kūdikiai?
l 22 priežastis: tik tobulinant ir plėtojant švietimą bei
aiškinamąjį darbą mūsų šalyje, būtų įmanoma pristabdyti abortų
tragediją.
Kai dauguma šalies gyventojų pasisako už abortus ir tūkstančiai
juos darosi arba skatina, neefektyvūs jokie įstatymai ar bausmės,
kad ir kaip tai svarbu bebūtų. Iš esmės pristabdyti abortus galima
tik sukūrus pamatines to prielaidas. Asmeniniai ryšiai, konkretaus
žmogaus nuostatos pasikeitimas, darbas su šeimomis, Bažnyčios bei
piliečių iniciatyva yra keliai į susitarimą dėl žmogaus gyvybės
neliečiamumo, beje, ir negimusios.
l 23 priežastis: aplinkosaugos judėjimas 'kūrinijos
išsaugojimą' paskelbė savo užduotimi. Krikščionys turėtų papildyti
ir aiškiai parodyti, kad nėra jokios kūrinijos be Kūrėjo.
Žmonių viešpatavimas žemėje visų pirma naudingas jiems patiems, bet
drauge ir visai kūrinijai. Besilaikąs Dievo tvarkos, priešingai nei
bedievis, veikia visos kūrinijos labui: "Teisus žmogus rūpinasi
savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis žiauri" (Pat 12,10).
Pasakojime apie kūrimą žmogui patikima užduotis "dirbti" ir
"rūpintis" sodu (Pr 2, 15). Kitaip tariant, teiginiai "keisti" ir
"išsaugoti" – tarsi prieštarauja vienas kitam, bet praktiškai
neatskiriami kaip dvi vienos monetos pusės.
Modernus aplinkosaugos judėjimas šia kiek svetima jam sąvoka
"kūrinija" ("Kūrinijos išsaugojimas") krikščioniškos kultūros
visuomenėje atkreipė nemenką dėmesį. Nors iš tikro tai tik etiketė,
– mat, užuot orientavęsi į Kūrėją, žaliųjų judėjimai dažniausiai
linkę sudievinti pačią gamtą ir ištrinti bet kokias ribas tarp
žmogaus ir visos kitos kūrinijos. Biblija moko, kad pasaulį
išsaugoti galima tik bendrystėje su Kūrėju, tik mylint Dievą ir
paklūstant jo nustatytai tvarkai. Jei krikščionys saugoja gamtą,
tai tik dėl to, kad to reikalauja Dievo įsakymai, o ne pati gamta.
Todėl krikščionys savo indeliu į gamtos apsaugą, "kūrinijos
išsaugojimui" galėtų suteikti išties krikščionišką
turinį.5. Bažnyčios istorija
l 24 priežastis: visi didieji reformatoriai nors ir pasisakė už
Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, bet tuo pačiu buvo ir už
valstybės orientavimąsi į krikščioniškas vertybes bei
principus.
Absurdiška manyti, kad Liuteris, Kalvinas ar kuris nors kitas
reformatorius nesidomėjo visuomenės reikalais. Visi jie stengėsi
atnaujinti ne tik Bažnyčią, bet ir visuomenę. Pirmiausia jie darė
tai būtent mokydami žmones Biblijos pagrindų.
Visų 16 amžiaus reformatorių raštai arba raštų skyriai apie
visuomenės bei politinius reikalus sudaro nemenką biblioteką.
Bažnyčios nepriklausymas nuo valstybės ar valstybės nuo Bažnyčios
jiems niekada nereiškė, kad valstybė gali daryti ką nori,
nekreipdama jokio dėmesio į krikščioniškas vertybes. Be to, nė
vienas iš daugelio Reformacijos Tikėjimo išpažinimų nemoko, kad
krikščionims nereikia rūpintis visuomenės gerove.
l 25 priežastis: pietizmo pradininkai atnaujino požiūrį ne tik
į atgimimą iš aukšto, bet ir į visuomeninę veiklą, ypač į
rūpinimąsi ligoniais ir vargšais.
Philippas Jakobas Speneris, paskelbęs pirmąją pietizmo reformų
programą, sukėlė ne tik didžiulę misionieriškų organizacijų, bet ir
visuomeninės paskirties įstaigų atsiradimo bangą. Vien Augustas
Hermannas Franckė kiek inicijavo arba įsteigė našlaičių prieglaudų,
mokyklų vargšams, vaistinių, slaugos ligoninių! Franckės "realinė
mokykla", įkurta neaukštuomenės šeimų vaikams suteikti realinį
(tikrovei artimą) išsilavinimą, iki šios dienos (Vokietijoje)
gyvuojantis pietistų "išradimas". Slaugos ir šalpos darbus dirbę
diakonijos namai, ligoninės bei senelių prieglaudos, vėliau
priklausomybių reabilitacijos centrai – visa tai niekaip
neišbrauksi iš pietizmo istorijos! Dar būtų galima paminėti nemažai
svarbių asmenų, aktyviai skleidusių krikščioniškas vertybes tarp
žmonių ir visoje valstybėje.
l 26 priežastis: praktiškai visų konfesijų vadovai tvirtino,
jog krikščionys turi teisingos politikos ir teisingos visuomenės
gyvavimo principų supratimą ir pareigą paskelbti ir išaiškinti juos
valdžiai bei tautai.
Tas pasakytina apie visus Bažnyčios tėvus bei teologus iki
Reformacijos, apie pirmuosius reformatorius Liuterį ir Melanchtoną,
apie reformatus Kalviną, Bucerį, Knoksą, apie anglikonų
reformatorių Cranmerį, metodistus Wesley'į bei Whitefieldą, taip
pat apie baptistus (pirmiausiai Anglijos ir Amerikos) ir dar apie
daugelį kitų. Tvirtinimai, kad krikščionys turėtų šalintis
visuomeninės veiklos ir kad krikščioniškos vertybės galioja tik
Bažnyčiai, bet ne visuomenei, visada buvo atskalūniški ir niekada
neatsispindėjo jokios konfesijos Tikėjimo išpažinimuose. Tik
išsikerojęs paskutiniojo šimtmečio individualizmas atvėrė galimybes
"privačiai" krikščionybei, be jokio visuomeninio intereso, net be
organizuotų bendruomenių.
l 27 priežastis: idėja, jog tikėjimas yra privatus reikalas ir
visiškai atsietas nuo bet
kokio visuomeniškumo, kilusi iš modernaus ir perdėto
individualizmo, o ne iš biblinio atsinaujinimo.
Kalta ne Biblija, o modernus, bedieviškoje terpėje gimęs
individualizmas, kad daugybė krikščionių pasitraukia iš ekonomikos
ir politikos, dar blogiau – daugelio gyvenimas net niekaip
neliudija apie elementarias krikščioniškas vertybes.
6. Demokratija ir jos krikščioniškos šaknys
l 28 priežastis: mūsų teisinės valstybės šaknys, šalia kitų
dvasinių istorinių klodų, yra įaugusios ir į gana svarbų biblinio
teisinio mąstymo klodą. Šio fakto neigimas iškreipia teisingumą, o
jo vieton stoja savavališki sprendimai.
Žmogaus teisė į teisingą teismo procesą aprašyta prieš
tūkstantmečius Senajame ir Naujajame Testamente. Nuspręsti, kas
teisinga, gali tik teisingas teisėjas. Tobulas teisėjas yra Dievas
(žr. Įst 10, 17–18; Ps 7, 9.12; 9, 5; 50, 6; 58, 2–3), "Viešpats
yra teisingumo Dievas" (Iz 30, 18). Teisėjas privalo skelbti
teisingą nuosprendį, nes teisia ne žmonių vardu, bet Viešpaties (2
Met 19, 6–7). Teisėjas turi neužmiršti, kad Dievas jį mato ir stovi
nekaltojo pusėje: "Kai žmogaus teisės paminamos, Aukščiausiojo
akivaizdoje, kai, sprendžiant bylą, skriaudžiamas žmogus, – nejau
to Viešpats nemato?" (Rd 3,35–36).
"Teisdami negalite būti šališki...", ragina Viešpats (Įst 1,17; 2
Met 19, 7; Pat 18, 5; 24, 23; Job 13, 10; Kol 3, 25; Ef 6, 9), nes
pats Viešpats nėra šališkas (Įst 10, 17—18). Teisėjas turi viską
"rūpestingai ištirti "(Įst 17,4) ir paskelbti nuosprendį "niekam
nedarydamas išimčių" (1 Tim 5,21).
Todėl negali būti jokių dvigubų įstatymų – vienokių didžiūnams,
kitokių vargšams. "Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą;
nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo
artimą teisingai" (Kun 19,15), nes Dievas "... rūpinasi beturčių
teisėmis" (Pat 29,7). Tad "Kalbėk už tą, kuris pats už save negali
kalbėti, dėl skurdžiaus teisių. Atverk burną! Tark teisų
nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!" (Pat 31,8–9).
Pagal Bibliją, valstybės teisingumas įvertinamas atsižvelgiant į
silpnųjų apsaugą. Svarbu ne kaip sekasi daugumai valstybės
gyventojų, bet būtent kaip gyvena jos silpnieji ir neįtakingieji.
Svarbu ne kaip sekasi savo teises ginti pasiturintiems ir
stipriems, bet kaip teismai elgiasi su vargšais, našlėmis ir
našlaičiais. Dievas yra visų žmonių Kūrėjas ir Viešpats, todėl
nori, kad mes elgtumės vienas su kitu taip, kaip pridera Dievo
kūriniams, sukurtiems pagal jo paveikslą, o ne kaip žvėrys,
besitaikantys perkąsti vienas kitam gerkles.
l 29 priežastis: be įstatymo nėra teisingumo, be teisingumo
nėra Dievo tvarką atitinkančios valstybės.
Šiandien netgi galingiausi žmonės privalo paklusti įstatymui ir
teisingumui – tai labai krikščioniškas ir bibliškas moderniųjų
laikų laimėjimas. Tie laikai, kai karalius pasakydavo, kad
"įstatymas esu aš!", laimei, negrįžtamai praėjo. Net aukščiausi
valstybės vadovai, taip pat ir pati valstybė privalo paklusti
visiems bendriems įstatymams ir už jų pažeidimą gali būti patraukti
atsakomybėn. Būtent krikščionys gali žymiai prisidėti prie šio
reikalo įgyvendinimo.
Kur nėra teisingumo, atsiranda savivalė. "Teisumas išaukština
tautą, o nuodėmė pažemina" (Pat 14,34). Augustinas gerai pasakė:
"Kas gi yra tie turtingieji, nežinantys teisingumo, jei ne plėšikų
gaujos? Juk ir plėšikai yra ne kas kita, kaip nedideli turčiai."5
Šią mintį jis iliustruoja taikliu pavyzdžiu:
"Todėl tinkamas ir teisingas yra tas atsakymas, sykį vieno pagauto
pirato pateiktas
Aleksandrui Didžiajam. Kai karalius jo paklausė, kaip jis drįstąs
drumsti jūrų ramybę, šis tiesiai atrėžė: O kaip tu drįsti drumsti
pasaulio ramybę? Kadangi aš tai darau mažu laiveliu, todėl
vadinuosi piratas. Tu tai darai su dideliu laivynu, tai vadiniesi
imperatorius."6
l 30 priežastis: negerai, kad daug krikščionių politiką laiko
iš esmės blogu ir "nešvariu" reikalu.
Kai iš politikos traukiasi krikščionys ir juos čia dar palaiko
bažnyčios, kai politikoje ignoruojama Dievo tvarka, nieko
nuostabaus, jei ji tampa nešvariu reikalu. Bet ir gera politika
nėra labai švari, kadangi ji atlieka gan nešvarią misiją – kovoja
su blogiu. Tačiau jeigu jai šią misiją paskyrė Dievas, tai kaip ji
gali būti iš esmės bloga? Kaip ir tėvų autoritetas netampa
bevertis, jei jį suteršia, iškreipia, juo piktnaudžiauja bedieviai
tėvai. Politika ne gadina žmogų, o jį atskleidžia. Kai Dievui
paklusnūs žmonės iš politikos išeina, nėra ko stebėtis, kad į jų
vietą ateina kiti, darantys savo politiką.
l 31 priežastis: įstatymą, reglamentuojantį Bažnyčios atskyrimą
nuo valstybės, Amerikos valstijose inicijavo krikščionys.
Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės idėją iškėlė ir įgyvendino ne
krikščionybės priešai, o patys krikščionys. Nepaisant visų
ankstesnių šimtmečių klaidų, nėra nė vienos religijos, kurioje
Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės būtų nuo pat pradžios taip
aiškiai apibrėžtas, kaip krikščionybėje. Kitose tautose buvo
įprasta, kad vyriausiasis valdžios atstovas kartu yra ir religinis
vadovas, tuo tarpu nei Senajame, nei Naujajame Testamente niekur
nerasime, kad karalius tuo pat metu būtų ir vyriausiasis kunigas
arba kad kunigas nustatinėtų tautos politiką. Dėl to žymus
istorikas Eugenis Ewigas netgi kalba apie senatestamentiškai
pagrįstą "lotyniškųjų Vakarų mokymą apie dvi valdžias"7. O kitas
istorikas, Eduardas Eichmanas, rašydamas apie valdžios padalijimą
tarp aukščiausiojo kunigo ir karaliaus Senojo Testamento laikais,
kolegai pritaria: "Perimant šventuosius Raštus ši Senojo Testamento
tvarka tapo ir krikščioniškųjų Vakarų bendru turtu."8 Tik valstybei
stojus prieš Dievo įstatymus, valdžių padalijimas gali virsti
valstybės kova prieš krikščionybę.
l 32 priežastis: valdžių paskirstymo užuomazgos glūdi
krikščioniškoje žmogaus nuodėmingumo sampratoje.
Ne veltui krikščionių tradicijoje valdžių padalijimas pagrįstas
žmogaus nuodėmingumu. Būtent šitaip apribojama per didelė vieno
žmogaus įtaka. Evangelikų teologas Helmutas Thielickė rašo:
"Valdžių padalijimas yra institucionalizuota nuolatinio
nepasitikėjimo valdžia, tiksliau valdančiaisiais, išraiška.
Padalijimo idėją stimuliuoja nesąmoninga nuopuolio pasekmių blogio
apraiškos tikimybė, puolusio žmogaus įtartinumas."9
Be šios krikščioniškosios dimensijos valdžių padalijimas tampa vien
galingųjų pokeriu. Todėl apie žmogaus nuodėmingumą reiktų kalbėti
ne tik skelbiant Evangeliją, bet ir apsaugant politiką nuo išdidumo
bei lengvatikybės.
l 33 priežastis: pagrindinės visuomenės vertybės negali būti
sukuriamos vien paprasčiausiu visuotiniu susitarimu, juolab kad
nėra aišku, ar mūsų visuomenė šiandien apskritai galėtų pasiekti
kokį nors bendrą susitarimą.
Jeigu pakaktų vien visuotinio susitarimo, tai nacionalsocializmas
būtų gyvavęs tik tol, kol jam pritarė sužavėta visuomenės dauguma.
Bet būtent iš nacionalsocializmo pasimokėme, kad reikalingos ir
būtinos aukštesnės už valstybę, neliečiamos vertybės. Todėl JTO ir
sukūrė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, ir todėl pagrindinio
įstatymo kūrėjai neliečiamai ir visiems laikams užrašė keletą
žmogaus garbę ir orumą patvirtinančių nuostatų. Ne valstybė sukuria
ir ne ji suteikia žmogui pagrindines teises, ji tik jas perima ir
įtvirtina, nes žmogus yra Dievo kūrinys. Ši žmonėms suvokiama ir
amžina tvarka yra aukštesnė už visus visų valstybių įstatymus bei
bendruosius susitarimus.
l 34 priežastis: pagrindinės visuomenės vertybės, viena vertus,
turi išlikti neliečiamos, bet drauge ir sulaukti visuomenės
daugumos pritarimo.
Be pritarimo, amžinosios vertybės gali būti primetamos tik
diktatūra. Pritarimui skatinti krikščionims reikėtų rinktis būtent
aiškinimo, asmeninio įtikinimo kelią.
Nė viena visuomenė negali deklaruoti savo konstitucijoje bei
įstatymuose kitokių vertybių, negu praktikuoja ar bent teoriškai
palaiko. Pavyzdžiui, Indijoje po Antrojo pasaulinio karo priimtas
kastų panaikinimo įstatymas šiandien neveikia, nes, nepaisant
šalies pažangos, dėl esamos religijos paprasčiausiai per daug indų
dar tiki kastomis.
l 35 priežastis: jei kas sunaikintų krikščionybę, sunaikintų ir
krikščionišką kultūrą.
"Mes turime aiškinti paparasčiausią dalyką, kad kultūra,
besinaudojanti krikščionišku paveldu, palaikoma sekuliarizuotų
krikščionybės formų, naikindama savo krikščioniškumą, naikinasi ir
pati."10
Kaip gali augti saugumą teikiantis krikščioniškos kultūros su
teisine valstybe, silpnųjų rūpyba, pagalba artimui medis, jei
kertamos ir kertamos jo šaknys?
"Įžūlumas, su kuriuo paminami Dešimt Dievo Įsakymų, griauna mūsų
visuomenę. Jei sąžinė formuosis ignoruodama absoliučias vertybes,
mūsų visuomenė žlugs. O tuomet nustos funkcionuoti ir socialinė
rinkos ekonomika11, kuri, beje, įsitvirtinti gali tik tokiose
valstybėse, kuriose bent kiek gyvuoja moralinių vertybių
sistema."12
7. Bažnyčios užduotis
Visuomenė keičiasi ne iš viršaus į apačią, o iš apačios į
viršų.
"Bet kokia socialinės veiklos programa, bandanti nekrikščionims
primesti krikščionišką politinę tvarką, pasmerkta žlugti. Dėl
paprasčiausios priežasties: visos politinės sistemos atspindi
tautos tikėjimą."13
Dievo Įstatymas galioja tiek netikintiems, tiek ir valstybei, ir jo
nešamas palaiminimas ar prakeikimas privalo būti paskelbtas abiem
vienodai. Bet tikras visuomenės, o drauge ir valstybės pasikeitimas
galimas tik laikantis Jėzaus priesako (Mt 28, 18–20), prasidedantis
evangelizacija ir krikštu ir pasibaigiantis visų Dievo įsakymų
laikymusi: "Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios
Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs" (Mt
28,19–20).
Klausas Bockmühlis rašo:
"Tikras dorovės atnaujinimas pasiekiamas ne bausmių keliu, bet per
kiekvieno žmogaus, daugybės žmonių dorovinį atsinaujinimą."14
Žymus kalvinistų teologas, buvęs Nyderlandų ministras pirmininkas
Abrahamas Kuyperis teigia:
"Krikščionių bendruomenė neturėtų kištis į valstybės valdymą. Jų
įrankis – laisvas žodis, jų galia – žmogaus įtaka žmogui, jo
sąžinei, jo aplinkai, jo mąstymui – čia žiūrėkite, kad
įsiviešpatautų Kristaus Dvasia, o tada jau ji pati įtakos ir
valstybės valdymą."15
Atsinaujinimo kelias prasideda kiekviename iš mūsų, po to mūsų
šeimose, o dar vėliau atsinaujinimas įžengia ir į krikščionių
Bažnyčią. "Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų..."(1Pt
4,17). Pauliaus pasakyti žodžiai žydams galioja ir Bažnyčiai: "Juk
dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys" (Rom
2,24). Krikščionių ir bažnyčios padarytos nuodėmės mūsų visuomenėje
blogesnės už "pasaulio" nuodėmes: "Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio
purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir
vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu
pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio,
negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo" (2
Pt 2,20–21).
Karlas Barthas, komentuodamas Rom 11, 15, taikliai pastebi:
"Bažnyčia nukryžiavo Kristų"16. Izraelį pavadindamas bažnyčia, jis
parodo, kad būtent Dievo tauta padarė didžiausią istorijoje
nusikaltimą. Šis pavojus lygiai taip pat tyko ir naujatestamentinės
Bažnyčios.
Antrajam pasauliniam karui baigiantis G. Schenkelis rašė:
"Teismas, ištikęs žemę, teisia ne tik diktatūrą, totalitarizmą,
revoliucinį absoliutizmą ir radikaliausią išpuikimą, bet teisia
taip pat ir krikščioniją, dėl krikščioniškų tautų nukrikščionėjimo,
dėl krikščionių silpnumo, nesugebėjimo pasipriešinti kitoms žemės
jėgoms."17
R. Suttonas Dešimties Dievo Įsakymų eiliškumo tvarką traktuoja kaip
reformų programą. Penki pirmieji Įsakymai susiję su kunigiškomis
užduotimis, kiti penki – su karališkomis. Be to, jis priduria:
"Ši pereinamumo nuo kunigo prie karaliaus struktūra atskleidžia
žmogaus viešpatavimo kelią. Galima išvesti pagrindinį principą: kad
taptų vadovu, žmogus pirmiau turi pabūti tarnu."18
Taigi, kaip matėme, krikščionys gali ir turi į visuomenės gyvenimą
diegti biblinius principus ir nurodyti atsirandančias klaidas. Bet
politikos ir visuomenės atsinaujinimas pirmiausia prasideda
kiekviename iš mūsų: "Jeigu mano tauta, vadinama mano vardu,
nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų
kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir
atgaivinsiu kraštą" (2 Met 7,14). Tada Bažnyčia gali prašyti tikro
užtarimo ir valstybei, ir visuomenei. Galiausiai belieka tik
tikėtis, kad mums šiandien dar netinka Dievo žodžiai, pasakyti per
pranašą Ezechielį: "Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną
ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė
vieno" (Ez 22,30).
"Nepasikeitusi biblinė Evangelija privalo tapti pastebima
pasikeitusių vyrų ir moterų gyvenime. Skelbdami Dievo meilę, tuo
pat metu mes turime vykdyti ir meilės tarnystę; skelbdami
Evangeliją apie Dievo Karalystę, mes privalome laikytis jo
teisingumo ir taikos reikalavimų."19
Thomas Schirrmacher, teologijos, kultūros antropologijos ir etikos
daktaras.
Martino Bucerio teologijos seminarijos (Bonoje) vadovas, leidėjas
ir daugelio knygų autorius.
1 Montgomery J. W. Christians in the Public Square. Law, Gospel and
Public Policy. – Edmonton, 1996. – P. 30.
2 "Sielų gelbėtojo mentalitetas" (vok. "Rettungsbootmentalität")
pasižymi nuostata, kad krikščionys, o kartu ir visa Bažnyčia teturi
vienintelę užduotį – gelbėti sielas nuo amžinojo prakeikimo. "Mes
esame gelbėjimosi valtis visiems, einantiems į pražūtį (– ir nieko
daugiau)."
3 Bockmühl K. Theologie und Lebensführung: Gesammelte Aufsätze, Bd.
2. – Gießen, 1982. – S. 131.
4 Schoeck H. Der Neid und die Gesellschaft. – Frankfurt, 1987.
5 Augustinus A. Vom Gottesstaat, Bd. 1. – München, 1988. – S.
173.
6 Ten pat, p. 174.
7 Ewig E. Zum christlichen Königsgedanken im Frühmittelalter. In:
Ewig E. Das Königtum: Seine geistigen und rechtlichen Grundlagen. –
Lindau, 1956. – S. 15.
8 Eichmann E. Königs- und Bischofsweihe. Sitzungsberichte der
Bayerischen Akademie der Wissenschaften. – München, 1928. – S.
8.
9 Thielicke H. Theologische Ethik, Bd. 2, 2. Teil: Ethik des
Politischen. – Tübingen, 1958. – S. 255.
10 Rohrmoser G. Der Ernstfall: Die Krise unserer liberalen
Republik. – Berlin, 1995. – S. 363.
11 Sąvoką "socialinė rinkos ekonomika" po II pasaulinio karo
Vokietijoje įtvirtino protestantų bei katalikų ekonomistai ir
mąstytojai A. Mülleris-Armackas, W. Röpkė, C. von Dietzė bei kiti.
Jos atsiradimui darė įtaką teologai H.Thielickė, D.Bonhoefferis,
O.Dibelius). Jų tikslas nebuvo šia sąvoka apibūdinti kažkokį naują
darinį (kapitalizmo ir socializmo lydinį), bet būtent akcentuoti
rinkos ekonomiką, papildytą svarbiais socialiniais komponentais.
VFR šią sąvoką realizavo pirmasis Vokietijos ūkio ministras,
(1963–1966 Vokietijos kancleris), krikščionis demokratas Ludwigas
Erhardas. Šiandien socialinę rinkos ekonomiką atspindi vokiečių
valstybės Konstitucija.
12 Huntemann G. "Wenn der Kirche die 'bunten Lebensformen’ lieber
sind". // Die Welt Nr. 91, 1992.
13 Craig K. Social Apologetics. In: Jordan J. B. The Failure of
American Baptist Culture. – Tyler, 1982. – P. 43.
14 Bockmühl K. glauben und handeln: Beiträge zur Begründung
christlicher Ethik. – Gießen, 1975. – S. 98.
15 Kuyper A. Die Kirche Jesu Christi: Worte aus Reden und
Schriften. – Berlin, 1926. – S. 44.
16 Barth K. Der Römerbrief. – Zürich, 1947. – S. 390.
17 Schenkel G. ... auf Erden: Um die Verwirklichung des
Bekenntnisses. – Stuttgart, 1946. – S. 18–19.
18 Sutton R. R. That You May Prosper: Dominion by Covenant. –
Tyler, 1987. – S. 223.
19 Lausanner Bewegung, deutscher Zweig. Das Manifest von Manila. –
Stuttgart, 1996. – S. 14.
Iš vokiečių kalbos vertė Rima Lahayne
Versta iš: Thomas Schirrmacher. Ethik Bd. 3. – Hamburg/Nürnberg,
2001
© Thomas Schirrmacher
© Lietuviškas leidimas: LKSB 2002
