„Jei krikščionybė neteisi...“

Ištraukos iš C.S. Lewiso esė
Lewiso auksinės mintys (II)

Žmogus ar triušis?

Jei krikščionybė neteisi, joks sąžiningas žmogus nenorės daugiau ja tikėti, kokia ji bebūtų naudinga. O jei teisi, kiekvienas sąžiningas žmogus norės ja tikėti, nors jokios naudos ji išvis neduotų.

Tokius dalykus kaip tautos, klasės, civilizacijos materialistas laikytų nepalyginamai svarbesniais už individą, nes individai gyvena viso labo tik apie septyniasdešimt varganų metų, o žmonių grupės egzistavimas gali tęstis šimtmečius. Tačiau krikščioniui yra svarbesni individai, nes jie gyvena amžinai. O rasės, civilizacijos ir kiti panašūs dalykai tėra vienadieniai, pranykstantys reiškiniai.

"Ar tai man padės? Ar būsiu laimingas? Ar tikrai manote, jog man bus geriau, kai tapsiu krikščioniu?" Na, jei taip norite, mano atsakymas – taip. Nors atsakyti man visai nesinori. Štai durys – už jų, kaip kai kas teigia, jūsų laukia visatos paslaptis. Arba tai tiesa, arba ne. Ir jeigu netiesa, tuomet tai, ką slepia durys, paprasčiausiai tėra didžiulė apgavystė, toks milžiniškas melas, kuriam vargu ar kas nors žmonijos istorijoje galėtų prilygti. Todėl argi nesiimtų kiekvienas žmogus (žmogus, o ne triušis) svarbaus uždavinio patikrinti, kaip yra iš tikrųjų, atiduodamas visą savo energiją tarnauti šiai nuostabiai paslapčiai arba visas savo jėgas sugriauti šiam gigantiškam melui?

Ar turime teisę į laimę?

Kai dviem žmonėms pavyksta pasiekti ilgai trunkančią laimę, tai įvyksta ne tik todėl, kad jie yra labai dideli įsimylėjėliai, bet kad jie – paprastai kalbant – geri žmonės; susivaldantys, ištikimi, teisingi, mokantys prisitaikyti žmonės.

Ta "teisė į laimę", kurią ypač akcentuojame kalbėdami apie seksualinį instinktą, man atrodo, tuo neapsiriboja. Šis pražūtingas principas anksčiau ar vėliau atneš pasekmių visam mūsų gyvenimui. Juk gyvename visuomenėje, kurioje ne tik kiekvienas žmogus, bet ir kiekvienas jo impulsas skelbiamas carte blanche. Ir nors technologijos pasiekimai užtikrina mums kiek ilgesnį gyvenimą, mūsų civilizacija savo širdyje mirs, ir bijau, kad nebūtų nušluota nuo žemės.

Humaniška bausmės teorija

Laikantis humaniškos teorijos bausti žmogų, nes jis to nusipelnė, yra aiškus kerštas, be to, barbariškas ir amoralus kerštas, ir kaip tik todėl, kad jo bausmė pelnyta. Bausmei pateisinti tėra kelios legalios priežastys: sulaikyti nuo nusikaltimo kitus arba pataisyti prasikaltusįjį. Jei ši teorija suderinama, kaip tai dažnai atsitinka, su įsitikinimu, jog visi nusikaltėliai yra daugiau ar mažiau patologiški, tuomet pataisymas bus pagijimas, o bausmė – gydymas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žengėme didelį žingsnį tolyn nuo gana šiurkštaus ir teisuoliško supratimo – piktadarys gauna teisėtą atpildą – ir imame humaniškiau ir gailestingiau vertinti bausmės nusipelniusius nedorėlius, laikydami juos žmonėmis su polinkiu į psichologinį ligotumą. Kas gali būti geresnio? Tačiau vienas nedidelis dalykas, laikomas šioje teorijoje savaime suprantamu, reikalauja tikslesnio apibrėžimo. Tai, ką ruošiamės nusikaltėliui daryti – galime vadinti tai gydymu, – bus lygiai tokia pati prievarta, kokia buvo ir anksčiau, tik iki šiol šį dalyką vadinome bausme... Humaniška teorija iš juristų, kuriems visuomenės sąžinė suteikė teisę pareikšti nuomonę, nuosprendį atima, įdėdama jį į rankas techniniams specialistams, kurių nuosprendžiai net tokių kategorijų kaip teisė arba teisingumas nebeturi.

Būti "gydomam" prieš savo valią, kai vargu ar apskritai galėtum tai pavadinti liga, reiškia būti sulygintam su tais, kurie dar nepasiekė sąmoningumo amžiaus, ir būti priskirtiems prie bejėgių ir silpnapročių bei naminių gyvūnų. Tačiau būti nubaustiems, kad ir žiauriai, nes šito nusipelnėme, kadangi "privalėjome žinoti, jog turime būti geresni", reiškia pačia žmogiškiausia prasme būti vertinamiems kaip asmenybė, sukurta pagal Dievo paveikslą.

Nes jeigu nusikaltimą ir ligą galima traktuoti kaip tą patį dalyką, tuomet bus galima pasidaryti sau išvadą, kad kiekviena mūsų sąmonės būsena, kurią mūsų ponai nusprendė vadinti "liga", galės būti traktuojama kaip nusikaltimas, kurį, savaime suprantama, būtinai reikės pagydyti... Niekas mūsų nekaltins, kad esame krikščionys, nebus mūsų nekenčiančių ir niekinančių. Su šilkinėmis daktaro manieromis mūsų lauks naujasis Neronas, tačiau viskas iš tikro bus tokia pati prievarta kaip tunica molesta, tramdomieji marškiniai, kartuvės arba giljotina, ir pateks į emocijų nežinančią terapeutinę sferą, kur žodžiai "teisinga" ir "klaidinga" arba "laisvė" ir "vergystė" bus visiškai negirdėti. Po to, kai bus duota komanda, kiekvienas žinomesnis šalyje krikščionis gali išnykti pernakt ideologiškai nepatikimų asmenų gydymo įstaigoje, kur pasiliks iki to meto, kol ekspertai, t. y. kalėjimo sargai, nepasakys, kada (jei kada nors) jie vėl pasirodys. Bet tai nebus persekiojimas.

Šiuolaikinis žmogus ir jo mąstymo kategorijos

Skaitydamas paskaitas plačiajai visuomenei, ne kartą pastebėjau, jog beveik neįmanoma priversti jos suprasti, kad aš rekomenduoju krikščionybę, nes jos tvirtinimus laikau objektyviai teisingais. Tiesos ar klaidžiamokslio klausimas jai paprasčiausiai neįdomus. Ji tik nori žinoti, ar tai guos, "įkvėps", ar bus naudinga visuomenei... Su šiuo nežmonišku praktiškumu artimai susijęs abejingumas ir panieka dogmai. Populiarioji nuomonė yra nesąmoningai sinkretinė: daugelis įsitikinę, kad "visos religijos iš tikrųjų reiškia tą patį".

Kartais aš pagalvoju, ar prieš atverčiant žmones į krikščionybę nereikėtų jų pirmiau atversti į tikrąją pagonybę. Jeigu jie būtų stoikai, orfistai, mitraistai ar (dar geriau) žemę garbinantys valstiečiai, mūsų užduotis būtų lengvesnė.

Ar įrodomas maldos veiksmingumas?

Jau pats klausimas, ar malda veikia, iš pat pradžių iškelia neteisingas prielaidas. "Veikti", – tarsi būtų kalbama apie burtažodį ar mašiną, funkcionuojančią savaime. Malda yra arba gryna saviapgaulė, arba asmeniškas santykis tarp netobulų asmenų (mūsų pačių) ir visiškai konkretaus Asmens. Malda pareiškimo, ko nors prašymo prasme tėra maža šio santykio dalis; išpažintis ir atgaila yra jos slenkstis, šlovinimas yra jos šventoji vieta, o Dievo buvimas, jo patyrimas yra maldos duona ir vynas. Taip Dievas mums pasirodo. O tai, kad jis išklauso maldą, yra tik papildoma šio apreiškimo forma, nebūtinai svarbiausia. Ką jis daro, patiriame iš to, koks jis yra.
Vis dėlto prašyti malda mums leidžiama ir net paliepta. "Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien." Ir, be abejo, iš to kyla teorinė problema. Ar galime tikėti, kad Dievo veikimui žmogus daro kokią nors įtaką savo iniciatyvomis? Nes begalinei išminčiai nereikia, kad kas nors pasakytų, kas geriausia, o begalinis gerumas neturi būti verčiamas daryti gera. Kita vertus, Dievui nereikia ir nieko iš to, kas veikiama baigtinių jėgų, – gyvų ar negyvų. Jei norėtų, jis galėtų stebuklingai be maisto atnaujinti kūną; arba mums be ūkininkų, kepėjų ir mėsininkų pagalbos duoti maisto; arba žinių be mokytų žmonių pagalbos; arba be misionierių atversti pagonis. Vietoj to, realizuodamas Savo valią, jis leidžia bendradarbiauti dirvožemiui, orui, žvėrims ir raumenims, protui bei žmogaus valiai. "Dievas, – sako Paskalis, – įvedė maldą, kad savo kūriniams suteiktų priežastingumo orumo." Tačiau ne tik malda; šio orumo Dievas mums suteikia, kada tik imamės veikti. Juk teigti, kad mano maldos turėtų daryti įtaką dalykų eigai, nėra keisčiau kaip kad tvirtinti, kad tą įtaką daro kiti mano veiksmai.

Melstis ir dirbti

Taigi du būdai, kuriais mes patys galime kurti įvykius, vadinasi "Malda" ir "Darbas". Abu jungia vienas dalykas: abiem atvejais mes bandome sukelti būseną, kurios Dievas nenorėjo (arba dar nenorėjo) kurti "vienas". Šitaip mąstant, senoji maksima laborare est orare (melstis reiškia dirbti) įgauna naują prasmę. Daržo ravėjimas nedaug kuo skiriasi nuo maldos už gerą derlių. Tačiau kai kuo visgi skiriasi.
Kad ir kiek beravėtume, mes negalime žinoti, ar derlius bus geras. Tačiau galime būti užtikrinti, kad ta piktžole, kurią išrauname, tikrai bus mažiau. Lygiai taip pat mes galime būti tikri, kad susigadinsime sveikatą, jei besaiko girtausime, arba sutrumpinsime visos žmonijos egzistavimą, jei dar kokį porą šimtmečių karais ir nereikalinga prabanga švaistysime mūsų planetos išteklius. Kitaip tariant, pasekmės, kurias mes sukeliame savo veikla, kartą ir visiems laikams nustatytos Dievo ir dėl to neišvengiamos. Mes turime visišką laisvę pridaryti tiek žalos, kiek tik norime. Tačiau pasekmės, kurias sukeliame maldomis, yra kitokios; čia paskutinis žodis priklauso Dievui. Jeigu jis to nebūtų padaręs, tai maldos būtų per daug pavojingos mums patiems.
Maldos nėra visada – pačia tiesiausia to žodžio parasme – "išklausomos". Tačiau ne dėl to, kad malda būtų žemesnis kūrimo būdas, o būtent kad yra aukštesnis. Jei malda iš tiesų ką nors "gali", tai neribojama nei erdvės, nei laiko. Būtent dėl to Dievas ir pasiliko sau paskutinįjį žodį – išklausyti arba neišklausyti. Be šio apribojimo malda taptų mūsų pražūtimi. Jokia savivalė, kai mokytojas savo mokiniams sako: "Tas ir tas pagal mokyklos taisykles leidžiama. Tačiau šitas ir anas neleidžiama, nes per pavojinga. Jeigu jūs sumanysite būtent iš šitų dalykų ką nors daryti, tai privalote su savo sumanymu ateiti pas mane į kabinetą ir pasitarti su manimi. O tada – pažiūrėsime."

Lygybė

Lygybės aš nelaikau savaime geru dalyku, kaip tai pasakytina, pavyzdžiui, apie išmintį ar laimę... Teisinė ir politinė lygybė yra absoliuti būtinybė mūsų sugedusiame pasaulyje apsiginti nuo žiaurumo.

Aš esu demokratas, nes tikiu nuopuoliu... Žmonija taip sugedusi, kad jokiam asmeniui negalima patikėti neribotos valdžios.

Geras darbas ir geri darbai

Daug dabartinių romanų, poezijos bei paveikslų, kuriuos mes visi prigrasinti vertinti, nėra jokie geri darbai, nes į juos neįdėta jokio darbo. Tai viso labo išlietų jausmų ir minčių klanai... Padoraus ir sąžiningo meninio darbo šiandien galime rasti visų pirma mažiausiai dvasiškai pretenzinguose menuose: filme, detektyviniame romane ir vaikų literatūroje. Būtent jie dažniausiai demonstruoja solidų statinį: lygiai sudėti sienojai, gerai užsandarinti tarpai, tiksliai paskirstytas svoris; sumanumas ir pastangos sėkmingai suderinti ir pasiektas stebėtinas veiksmingumas... Gero darbo idealas mumyse dar nėra visiškai išnaikintas, nors, gaila, nelabai tipiškas religingiems žmonėms. Tarp stalių, batsiuvių ir jūreivių jo dar radau.

Apie senų knygų skaitymą

Mums visiems reikia knygų, koreguojančių tipiškas mūsų dienų klaidas... Nenustokime leisti gaiviems praėjusių tūkstantmečių vėjams liesti mūsų protus; tai galime padaryti skaitydami senąsias knygas. Ne manydami, kad seniau viskas buvo geriau, tikrai ne. Praeities žmonės nebuvo gudresni negu dabartiniai; jie, kaip ir mes, daug klydo. Bet jų paklydimai buvo kitokie. Todėl jie nestums į klaidas, kurias mes ir be jų kasdien darome; ir jų klaidos nekels mums pavojaus, nes visos kaip ant delno žinomos.

Kas mus baugina karo metu?

Karas mus gąsdina mirtimi ir skausmu. Kokią įtaką karas turi mirčiai? Aišku, kad per karą mirties nepadaugėja. Šimtu procentų visi žmonės mirs, ir karas tų procentų niekaip nepadidina. Kai kuriais atvejais karas priartina mirtį, tačiau man sunku įsivaizduoti, kad tai mus gąsdintų. Kai išmuš mirties valanda, nebus didelio skirtumo, kiek metų nugyvenom. Ar karas sumažina mūsų galimybes numirti ramybėje su Dievu? Nelabai tikiu. Jei kurio karinė tarnyba neįtikina, jog reikia ruoštis mirčiai, tai kas gali įtikinti? Bet karas visgi daro įtaką mirčiai. Karas verčia mus apie ją galvoti. Vėžys, sulaukus 60-ies, ar 75-mečio paralyžius mūsų negąsdina, nes mes apie tai negalvojame. Karas paverčia mirtį realia, ką dauguma įžymiųjų praeities krikščionių būtų palaikę viena iš jo geradarysčių. Jų nuomone, mums naudinga nuolat prisiminti mirtingumą. Visas mūsų kūniškasis gyvenimas, begalinis šio pasaulio laimės siekimas galų gale kaskart atveda į nusivylimą. Nekaro laikais tą pastebi tik išminčiai. Dabar tą žino net kvailiausias iš mūsų. Jei galvojome, jog galime sukurti dangų žemėje, ieškojome dalykų, kurie mūsų pasaulį iš pakeleivių buveinės paverstų amžinuoju miestu, kuriame pagaliau nurimtų žmogaus siela, tai dabar esame iš to sapno pabudinti, ir tam jau seniai laikas.

Kai esi supykęs, nes tave kažkas užgavo, žiūrėk, kad suvaldytum savo pyktį ir nesmogtum atgal; bet turi teisę reaguoti visai kitaip, jei esi tarnautojas ir puolamas privataus asmens, arba motina ar tėvas puolamas savo vaiko, arba mokytojas – mokinio, psichiškai sveikas – bepročio, kareivis – savo šalies priešo; kitaip, nes tu tai darai ir dėl kitų motyvų, o ne vien siekdamas keršto.

Samprata, kad bet koks karas yra katastrofa, kilusi iš materialistinės etikos, iš įsitikinimo, kad nieko negali būti blogiau už mirtį ir skausmą. Man šita samprata atrodo neteisinga. Mano nuomone, žymiai blogiau, kai aukštesnė religija, netgi aukštesnė pasaulietinė kultūra sunaikinama žemesnės... Be abejo, karas yra blogai. Bet ne tai yra svarbiausia. Svarbiausias klausimas, ar karas išties yra pati didžiausia pasaulio blogybė, kad bet koks kitas stovis, net jei tai reikštų užkariavimą, galėtų būti laikomas už jį geresniu?

Sudarė H. Lahayne