Holger Lahayne
Himnas Jahvei
"Malonė Dievo suteikta man vargšui taip didi! Pražuvęs, aklas aš buvau, mane surado Ji". Pirma strofa iš mėgstamos Bono giesmės "Amazing grace" (Nuostabioji malonė).
Pagaliau, praėjus ketveriems metams po All That You Can’t Leave Behind, keturi U2 muzikantai vėl pateikė albumą. Ir kokį! How to Dismantle An Atomic Bomb (Kaip išmontuoti atominę bombą) – tai neabejotinai vienas geriausių airių darbų, galbūt išvis geriausias per jų jau 25 metus trunkančią karjerą. Nes albumas puikiai suvienija tai, kas priklauso U2 kokybės ženklui: energingas rokas arba ir įsijaučiančios melodijos, tobulai grojama muzika, nesupainiojamas Bono balsas ir inteligentiški, daugiasluoksniai tekstai – būtent "Rock music with brains", ir norėtųsi užbaigti: and spirit. Nes krikščionys gali džiaugtis, kad grupė kaip ir paskutiniame albume vėl aiškiai išpažįsta krikščionių tikėjimą.
Kai "Lietuvos dainų dešimtukas" vėl juodai užknisa, kai vėl gali tik nervintis dėl amžinų pasirodymų "gyvai" su fonogramomis, kai vėl esi sotus nuo kalenimo radijuje ir diletantiškų "muzikantų" – tada į CD grotuvą turėtum įsidėti How to Dismantle An Atomic Bomb. Ir tada prasideda! Po žodžių "Uno dos tres catorce!" single Vertigo – visai ne saldi Lotynų muzika. Sėkmingas albumo singlas Vertigo savo ritmu tiesiog apsuka galvą ir prikausto klausytoją iki paskutinės sekundės – tikrai "electric shock treatment" (Bono).
Vertigo aprašo įtemptą gyvenimą, "kai pasieki viršūnę ir ten tik vienas kelias". Pats Bono mano, kad ši daina, pavyzdžiui, perteikia emocijas klube, baimės jausmus ir paranoją: "Turėtum gyventi gražiausius savo gyvenimo metus, o tu nori žudytis". Bet ir tokioje vietoje yra vilties: "I’m asking for the cheque / The girl with crimson nails / Has Jesus round her neck" (Prašau sąskaitos. Mergina tamsiai raudonais nagais ant kaklo turi pasikabinusi Jėzų). Bono paaiškina: "Tiesiog ką nors pamatai, o ji turi kryžių ant kaklo, ir tu sutelki į jį dėmesį, nes negali jo sutelkti į nieką kita, ir randi ten bent mažutę išganymo nuotrupą" ( http://www.u2.com ). Galiausiai ir ši šiurkšti daina baigiasi kvietimu į nuolankumą, net į maldą kaip atsaką į sumaišties ir netikrumo jausmus: "I can feel your love teaching me how... to kneel" (Jaučiu, jog tavo meilė moko mane... klauptis).
Vertigo primena jauną Bono, kuris 1981 m. sakė: "Man patinka manyti, kad U2 yra agresyvi, garsi ir emocionali. Manau, jog tai gerai. Manau, kad mes panašūs į tokius žmones kaip Joną Krikštytoją ar Jeremiją. Jie buvo labai garsūs, gana agresyvūs, tačiau šlovingi. Ir manau, jie turėjo atsakymą ir viltį".
Visai kitokio stiliaus yra daina Sometimes You can’t Make It on Your Own, kurioje Bono įprasmina savo tėvo mirtį. Nors Paulas (toks civilinis Bono vardas) tėvui Davidui Hewsonui buvo dėkingas už daug ką, pavyzdžiui, už meilę muzikai, jų santykiai daugelį metų buvo įtempti. Su tuo susijęs ir albumo pavadinimas: "Kai numirė mano senis, sprogo bomba, ir aš nežinojau, kaip su tuo susidoroti" ("Q Magazine", 2004 lapkritis). Bono čia labai atvirai ir asmeniškai kalba:
"And it's you when I look in the mirror / And it's you when I don't pick up the phone / Sometimes you can't make it on your own... I know that we don't talk / I'm sick of it all / Can – you – hear – me – when – I – sing / You're the reason I sing / You're the reason why the opera is in me..."
(Ir tu ten, kai žvelgiu į veidrodį / Ir tu ten, kai nekeliu ragelio / Kartais negali to padaryti pats... Žinau, jog mes nesikalbame /Mane pykina nuo viso to / Ar – girdi – mane – kai – dainuoju / Tu esi priežastis, kad aš dainuoju / Tu esi priežastis, kodėl manyje yra opera...)
Daugumoje dainų kalbama apie santykius, kur dažniausiai esama kelių plotmių. Santykiai šeimoje arba tarp mylimųjų gali staiga įgauti globalų ar dvasinį matmenį. Pavyzdžiui, Love And Peace Or Else karas su skurdu susiejamas su ginču tarp mylimųjų. Panašiai kaip ir dainoje All That You Can’t Leave Behind pastarajame to paties pavadinimo albume sakoma: "Lay down your treasure / Lay it down now brother / You don't have time / For a jealous lover / As you enter this life / I pray you depart / With a wrinkled face / And a brand new heart" (Padėk savo lobį, padėk jį dabar, broli, tu neturi laiko pavydžiam meilužiui. Kai įžengi į šį gyvenimą, meldžiu, kad išeitum susiraukšlėjusiu veidu ir naujutėle širdimi). Ir tolesnėse eilutėse Bono politinius dalykus (konfliktą Izraelyje) maišo su asmeniniais ir globaliais: "Lay down your guns / All your daughters of Zion / All your Abraham sons / I don't know if I can make it / I'm not easy on my knees / Here's my heart and you can break it / I need some release / We need / Love and Peace" (Padėkite šautuvus, visos Siono dukros, visi Abraomo sūnūs. Nežinau, ar aš galiu tai padaryti, ant kelių man neramu. Štai mano širdis, ir tu gali ją sudaužyti. Man reikia palengvėjimo, mums reikia meilės ir taikos.)
Kelis matmenis randame ir dainoje Miracle Drug, kuri "prasidėjo pasakojimu apie airių rašytoją Cristopherį Nolaną (gimusį su cerebriniu paralyžiumi), kuris mokėsi mūsų mokykloje. Bet netiesiogiai tai tikriausiai ir apie AIDS bei šiai ligai pažaboti sukurtus vaistus" (Q Magazine). Čia, kaip ir labai dažnai U2 tekstuose, daroma užuomina į citatą iš Biblijos (Mt 25, 35): "Beneath the noise / Below the din / I hear a voice / It's whispering / In science and medicine / 'I was a stranger / You took me in’" (Per triukšmą, per gausmą girdžiu balsą, šnabždantį moksle ir medicinoje: Aš buvau ateivis, ir tu mane priėmei.)
Crumbs from Your Table remiasi Mt 15,21–28, bet perkelia tai į žmogaus orumą žeminantį skurdą besivystančiose šalyse – su kandžia užuomina į kai kuriuos krikščionis: "You speak of signs and wonders / I need something other / I would believe if I was able / But I'm waiting on the crumbs from your table... Where you live should not decide / Whether you live or whether you die / Three to a bed / Sister Ann, she said / Dignity passes by" (Tu kalbi apie ženklus ir stebuklus – man reikia kai ko kito. Tikėčiau, jeigu galėčiau, bet aš laukiu trupinių nuo tavo stalo... Vieta, kur gyveni, nereikėtų spręsti, ar gyvensi, ar mirsi. Trys į vieną lovą – pasakė sesuo Ana – orumo nebelieka).
Jau keleri metai ypač Bono asmeniškai labai įsitraukęs į kovą su AIDS, skurdu, skolomis. Jubiliejiniais 2000 metais jis labai stipriai pasisakė už skolų dovanojimą neturtingiausioms šalims. 2002 jis buvo vienas iš DATA ("Debt, Aids, Trade, in Africa": skola, AIDS, prekyba Afrikoje) steigėjų. Bono žino apie savo kaip roko žvaigždės įtaką: "Šlovė yra valiuta, ir aš noriu gerai leisti savąją".
Bono jau daug metų yra įsitikinęs, kad krikščioniškasis tikėjimas turi turėti labai praktiškų padarinių. 1988 jis sakė: "Man tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris nesilygiuoja į socialinį teisingumą – nesivienija su neturtingaisiais – nieko nereiškia" ("Walk On – The Spiritual Journey of U2"). Už to stovi daugeliui krikščionių provokuojantis supratimas: "Aš nesitikiu šios 'gražios svajonės numirus’ niekais. Mano mėgstama eilutė "Tėve mūsų" maldoje yra 'Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje’. Aš viso to noriu, ir noriu dabar. Dangus žemėje – tegu bent kiek tai būna – dabar".
Bono ir krikščionių Bažnyčios – taip pat ne visai paprastas santykis. Pastaraisiais metais vėl savotiškai suartėta: Bono aplankė popiežių, taip pat žymiausias evangelikalų aukštąsias mokyklas kaip Wheatono koledžą. Bet visur jis rėžia teisybę į akis. Interviu su "Christianity Today" jis svarsto: "Leiskite pasidalyti su jumis įsitikinimu. Dievas klūpi prieš Bažnyčią dėl štai ko. Dievas klūpi prieš mus melsdamas apgręžti abejingumo dėl AIDS supertanklaivį". Ir prieš kelerius metus jis pasisakė labai panašiai:
"Dabar, nepaisant visų jos trūkumų ir iškraipymų per pastaruosius 2000 metų... neginčijamai centrinis krikščionybės principas yra tai, kad Dievo akyse visi yra lygūs. Todėl kaip krikščionis tu negali išsisukti nuo Afrikos. Ameriką Dievas teis, jeigu savo gausoje ji pereis į kitą gatvės pusę nuo 23 milijonų žmonių, kenčiančių dėl ŽIV, šių dienų raupsų. Išbandoma pati krikščionybė. Tu negali to išvengti ir vadintis krikščioniu ir sėdėti valdžioje... Bažnyčia turi tapti laisvosios rinkos sąžine, jei šiame pasaulyje nori turėti kokią nors reikšmę" ( http://www.beliefnet.com ).
Airiui, kaip ir daugeliui menininkų, organizuota religija yra svetima: "Aš dažnai klausiu savęs, ar religija nėra Dievo priešas. Tai, kas nutinka, kai Dvasia palieka pastatą, beveik panašu į religiją". Kai kurias tokio požiūrio priežastis savo knygoje apie U2 iškelia S. Stockmanas (pats pastorius):
"Grupė neteisingai suprantama, šmeižiama ir smerkiama dėl to, ką daro, daugeliu atvejų todėl, kad Bažnyčia menkai trokšta ar geba suprasti menus, ir jai retai kada suteikiama pagalba iš vidaus, kad kritiškai į juos žvelgtų. Plėšikavimas reiškė, kad didžiąją keturių šimtmečių dalį krikščionys nemąstė meniškai ir neskatino savo kūrybingųjų narių ugdyti savo talentų" ("Walk on").
Bet tai tik viena medalio pusė. Muzikos žurnalistas (ir grupės draugas!) Steve’as Turneris pagrindinę dvasinę U2 problemą apibendrina tokiais žodžiais:
"Nuo tada, kai 9-o dešimtmečio pradžioje paliko 'Shalom’ grupę, jie buvo be dvasinio pagrindo ir todėl atskirti nuo sistemingo Biblijos mokymo, disciplinos, partnerystės, bendravimo ir garbinimo. Tai atvedė prie teologijos 'darykis pats’, kuri liko neginčijama. Tai taip pat reiškė, kad jie mato save nebe kaip visos krikščionių bendruomenės dalį, jaunų ir senų, juodų ir baltų, madingų ir nemadingų, turtingų ir vargšų, bet kaip dalį elito, kuriam nebereikia laikytis Naujojo Testamento Bažnyčios gyvenimo pavyzdžio. Bono teigė, kad 'gyventi Dvasia’ reiškia 'tai mano gyvenimas, ir jis yra tarp manęs bei Dievo, ir niekieno kito’ – požiūris, kuris ignoruoja kolektyvinį matmenį ir veda prie to, kas vadinama 'vienišo bastūno krikščionybe’" ("Hungry for Heaven").
Labai gerai "skystą Bono ekleziologiją" analizuoja ir žurnalas "Christianity Today" (2003/02/21):
"Bono teigė, kad Bažnyčia taps nereikalinga, jei deramai neatsilieps į Afrikos AIDS krizę. Ji praktikuoja 'nuodėmės hierarchiją’, kuri pasmerkia žmones su AIDS kaip nusipelniusius tos negandos dėl paleistuvavimo... tai 'iškreipia evangelijas ir Šventąjį Raštą’."
Toliau sakoma:
"Ši rankos ilgio Bažnyčių patirtis palieka Bono su popieriaus plonumo ekleziologija, kuri Bažnyčios misiją (ar jos "tinkamumą") matuoja beveik vien geopolitiniu požiūriu. Bono, regis, nežino apie pagalbos nuo AIDS darbą, kuris Afrikoje dirbamas daugelį metų, tiek misionierių, tiek vietinių krikščionių (CT, 2000 vasario 7). Nieko tokio, kad daugelis krikščionių teikė pagalbą kenčiantiems afrikiečiams tą patį dešimtmetį, kai U2 kišo milijonus į savo išpūstą Zoo TV ir PopMart turnė (pastaroji kainavo 1,3 mln dolerių per savaitę)... Bono pakartotinai sakė, kad krikščionybė be socialinio teisingumo elemento yra tuščia. Mes sutinkame. Bet krikščionio pasisakymas už socialinį teisingumą negarbinant Dievo reguliariai bažnyčios bendruomenėje yra ne kas daugiau kaip veiklumas dėl veiklumo. Bet kas gali stovėti už Bažnyčios ir kritikuoti tai, kaip ji laikosi Evangelijos. Dalis Dievo pašaukimo į krikščionio gyvenimą – įeiti į vidų ir numirti sau sutariant su kitais žmonėmis, ir dėl jų nuopuolio, ir dėl jų atpirktos šlovės."
Nors S. Stockmanas tikrai teisus: "Kaip jūs išlaikėte savo krikščioniškojo tikėjimo gyvybingumą roko muzikos pasaulyje nesant reguliarios krikščioniškos draugijos? Tai man vienas iš įdomiausių klausimų iš nuostabios U2 istorijos, galbūt vis dar didžiausios roko grupės pasaulyje..." Bet "reguliarios krikščioniškos draugijos nebuvimas", be abejo, krikščioniui ne pavyzdys.
Be abejo – U2 krikščionys nėra pavyzdys visais atžvilgiais. Jie turi stiprybių ir trūkumų. Bet patrauklu tai, kad Bono – nepaisant visos Bažnyčioms ir krikščionims skirtos kritikos – įtraukia į šią kritiką ir save. Jau prieš daugelį metų jis sakė: "Aš esu Bono ir jis man atsibodęs. Tikrai. Bet yra daug Bono. Kai kurie man įgrįsta labiau nei kiti. Van Morrisonas tvirtino: Būsiu šaunus, kai būsiu pribaigtas". 1992 jis pasakė: "Turi pradėti nuo savo paties veidmainystės prieš imdamas ją rodyti kituose". Bono žino, kad Dievo malonė pirmiausia reikalinga jam pačiam. Jo mėgstama giesmė yra Johno Newtono himnas "Amazing Grace" (Malonė Dievo suteikta); savo roko kolegoms jis dalija P. Yancey’o knygą "What’s so amazing about grace?" (Kuo tokia nuostabi malonė?); o prieš kelerius metus viename interviu jis pasakė: "Galingiausia idėja, atėjusi į pasaulį per kelis pastaruosius tūkstantmečius – malonės idėja – yra priežastis, dėl kurios aš panorau būti krikščionis".
Taip pat paskutiniame naujausio albumo gabale Bono nusižeminęs kreipiasi į Dievą Senojo Testamento Dievo vardu Jahve (Yahweh): "Take this soul / Stranded in some skin and bones / Take this soul and make it sing … Take this city / A city should be shining on a hill / Take this city / If it be your will... Take this heart / And make it break." (Paimk šią sielą, įstrigusią į šiek tiek tarp odos ir kaulų. Paimk šią sielą ir padaryk, kad ji dainuotų... Paimk šį miestą – miestas turėtų šviesti ant kalno – paimk šį miestą, jei tokia tavo valia... Paimk šią širdį ir sudaužyk ją).
Su How to Dismantle An Atomic Bomb U2 tęsia grįžimą prie dvasinių (ir muzikinių!) šaknų, kuris prasidėjo jau su All That You Can’t Leave Behind. Bet Bono ir jo draugai nebėra naivūs entuziastiški krikščionys, kokie buvo prieš 25 metus. Jie pergyveno raidą, yra judėjime, daro ir klaidų, nuklysta ir nuo kelio. Bet jų kelionė tęsiasi – kaip pabrėžia ir S. Stockmanas savo knygoje "Walk On" jau jos pavadinimu. U2 krikščionys neatsižadėjo savo tikėjimo, jie neatsidūrė ezoterikoje, kabaloje ar tolimųjų Rytų religingume, netapo hedonistais, materialistais ar nihilistais. Jie turi priimti ir tokių pat kaip jie krikščionių kritiką – juk savitarpio paraginimas yra krikščionio pareiga. Bet mes turime ir ateityje klausyti šių neramių, pranašiškų balsų. Brianas Draperis visiškai teisus:
"Tačiau dabar lengviau matyti, jog tai buvo savo laiką pralenkusi grupė, su dainų rašytoju, esančiu dermėje ir su kintančia kultūra, ir su daugelio krikščionių jaučiamomis, bet retai išsakomomis įtampomis. Dainoje 'I Still Haven’t Found...’ Bono išreiškė gilų tikėjimo, kurį persekioja sąžiningas neramios abejonės jausmas, teigimą; ir šlovinimo vadovai, kurie perrašė chorą į "galiausiai aš radau, ko ieškojau" tikriausiai nesuprato, apie ką čia kalbama." ( http://www.licc.org.uk )
